—

SC Volksbank România SA, atstovaujamos advokatų M. Niculeasa, R. Damaschin ir R. Nanescu,

—

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R. H. Radu ir R.-I. Munteanu,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Bouyon ir M. Owsiany-Hornung,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, p. 66 ir klaidų ištaisymai OL L 207, 2009, p. 14, OL L 199, 2010, p. 40 ir OL L 234, 2011, p. 46) 22, 24 ir 30 straipsnių bei SESV 56, 58 ir 63 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą SC Volksbank România SA (toliau – Volksbank) prieš Autoritatea Naţională pentru Protecţia Consumatorilor ‐ Comisariatul Județean pentru Protecția Consumatorilor Călărași (CJPC) (Nacionalinė vartotojų apsaugos tarnyba – Kelerašio apskrities vartotojų apsaugos skyrius, toliau – ANPC) dėl tam tikrų sąlygų, įtrauktų į vartojimo kredito sutartis, sudarytas tarp Volksbank ir jo klientų, kurios, anot ANPC, prieštarauja nacionalinės teisės nuostatoms, kuriomis perkelta Direktyva 2008/48.

3

Direktyvos 2008/48 3, 4 ir 7 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<...>

4

Direktyvos 2008/48 9 ir 10 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

5

Šios direktyvos 14 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Ši direktyva neturėtų būti taikoma kredito sutartims, pagal kurias suteikiamas kreditas užtikrinamas nekilnojamuoju turtu. Tokios rūšies kreditas yra labai specifinio pobūdžio. Į šios direktyvos taikymo sritį taip pat neturėtų būti įtrauktos kredito sutartys, kurių tikslas – finansuoti nuosavybės teisių į žemę arba esamus ar planuojamus statyti pastatus įgijimą ar išlaikymą. <...>“

6

Šios direktyvos 44 konstatuojamoji dalis skelbia:

„Siekiant užtikrinti rinkos skaidrumą bei stabilumą ir kol vyks tolesnis derinimas, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų nustatytos tinkamos priemonės kreditoriams kontroliuoti arba prižiūrėti.“

7

Šios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 2 dalyje numatyta:

„Ši direktyva netaikoma:

<...>“

8

Direktyvos 2008/48 22 straipsnio „Suderinimas ir šios direktyvos privalomas pobūdis“ 1 dalyje nustatyta:

„Kadangi šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje.“

9

Šios direktyvos 24 straipsnio „Ginčų sprendimas ne teismo tvarka“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad būtų įdiegtos tinkamos ir veiksmingos ginčų sprendimo ne teismo tvarka procedūros, skirtos spręsti vartotojų ginčus, susijusius su kredito sutartimis, jei reikia, pasitelkiant esamas institucijas.“

10

Pagal Direktyvos 2008/48 27 ir 29 straipsnius jos perkėlimo terminas baigėsi 2010 m. birželio 11 d., kai Direktyva 87/102 panaikinta.

11

Pagal Direktyvos 2008/48 30 straipsnį „Pereinamojo laikotarpio priemonės“:

„1.   Ši direktyva netaikoma kredito sutartims, sudarytoms iki nacionalinių įgyvendinimo priemonių įsigaliojimo dienos.

2.   Tačiau valstybės narės užtikrina, kad 11, 12, 13 ir 17 straipsniai, 18 straipsnio 1 dalies antras sakinys ir 18 straipsnio 2 dalis būtų taikomi taip pat ir neterminuotoms kredito sutartims, sudarytoms iki nacionalinių įgyvendinimo priemonių įsigaliojimo dienos.“

12

Nepaprastuoju vyriausybės Nutarimu Nr. 50/2010 dėl vartojimo kredito sutarčių (Monitorul Oficial al României I dalis, Nr. 389, 2010 m. birželio 11 d., toliau – OUG 50/2010) siekiama perkelti Direktyvą 2008/48 į vidaus teisę.

13

OUG 50/2010 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis nepaprastasis nutarimas taikomas kredito sutartims, įskaitant hipoteka arba teise į nekilnojamąjį turtą užtikrinamas kredito sutartis, ir kredito sutartims, kuriomis siekiama įgyti arba išlaikyti nuosavybės teises į jau pastatytą arba planuojamą statyti nekilnojamąjį turtą, arba nekilnojamąjį turtą renovuoti, projektuoti, gerinti būklę, tvarkyti, plėsti ar didinti vertę, neatsižvelgiant į bendrą kredito vertę.“

14

OUG 50/2010 36 straipsnyje numatyta:

„Už suteiktą kreditą kreditorius gali gauti tik: komisinius už duomenų analizę, komisinius už kredito administravimą arba komisinius už einamosios sąskaitos administravimą, kompensaciją dėl išankstinio grąžinimo, taip pat gali būti padengtos išlaidos, susijusios su draudimu, prireikus gali būti nustatytos baudos bei vienkartiniai komisiniai už vartotojo prašymu suteiktas paslaugas.“

15

OUG 50/2010 85 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Siekiant taikiai išspręsti galimus ginčus ir nepažeidžiant vartotojo teisės teisme pareikšti ieškinį kreditoriui bei kredito tarpininkams, kurie pažeidė šiame nepaprastajame nutarime įtvirtintas nuostatas, arba vartotojo teisės kreiptis į [ANPC], vartotojai gali naudotis neteisminiais vartotojų skundų nagrinėjimo ir kompensacijų išmokėjimo mechanizmais, kaip numatyta Įstatyme Nr. 192/2006 dėl tarpininkavimo ir vertimosi tarpininko veikla, su daliniais pakeitimais ir vėlesniais papildymais.“

16

OUG 50/2010 86–88 straipsniuose apibrėžta sankcijų, kurias gali taikyti ANPC pareigūnai už šio nutarimo pažeidimą, sistema.

17

Pagal OUG 50/2010 94 straipsnį:

„Šis nepaprastasis nutarimas įsigalioja 10 dienų nuo jo paskelbimo Monitorul Oficial al României I dalyje.“

18

OUG 50/2010 95 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Vykdomų sutarčių atveju kreditoriai per 90 dienų terminą nuo šio nepaprastojo nutarimo įsigaliojimo privalo užtikrinti sutarties suderinimą su šio nepaprastojo nutarimo nuostatomis.

2.   Vykdomų sutarčių pakeitimai daromi papildomais aktais per 90 dienų nuo šio nepaprastojo nutarimo įsigaliojimo termino.

<...>“

19

Pagrindinėje byloje nagrinėjamos kredito sutartys, kurios prieš įsigaliojant OUG 50/2010 sudarytos tarp Volksbank ir jo klientų.

20

Iš esmės kalbama apie sutartis, pagal kurias vartotojams suteikiami kreditai užtikrinami hipoteka arba kitomis teisėmis į nekilnojamąjį turtą.

21

Į šias sutartis įtrauktos tam tikros sąlygos dėl banko komisinių, kurių Volksbank gali reikalauti iš savo klientų ir dėl kurių kilo ginčas pagrindinėje byloje.

22

Pagrindinėje byloje nagrinėjamų kredito sutarčių bendrųjų sąlygų skyriuje esančioje 3.5 sąlygoje „Rizikos komisiniai“ numatyta, kad suteikiant kreditą skolininkas gali būti įpareigojamas sumokėti bankui rizikos komisinius, taikomus likusiai kredito daliai, mokamus kartą per mėnesį visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį.

23

Šių sutarčių specialiųjų sąlygų skyriuje esančioje 5 sąlygoje, taip pat pavadintoje „Rizikos komisiniai“, patikslinama, kad šie komisiniai siekia 0,2 % nuo likusios kredito dalies, ir mokami kartą per mėnesį iki nustatyto termino visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį.

24

Po 2010 m. birželio 22 d., kai įsigaliojo OUG 50/2010, Volksbank ėmėsi priemonių pakeisti su klientais sudarytas kredito sutartis ir ginčijamas sąlygas pervadino „Kredito administravimo komisiniais“, t. y. šio nutarimo 36 straipsnyje numatyta kategorija, tačiau nepakeitė jų dydžio.

25

Taip pat įsigaliojus OUG 50/2010, ANPC, patikrinusi Volksbank, konstatavo, kad jis toliau rinko „rizikos komisinius“, kurie buvo numatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamose kredito sutartyse, o vėliau pervadinti „kredito administravimo komisiniais“.

26

Manydama, kad šių komisinių rinkimas pažeidžia OUG 50/2010 36 straipsnį, ANPC Volksbank atžvilgiu surašė pažeidimo protokolą, kuriame reikalaujama, kad šis bankas sumokėtų baudą, ir nustatė papildomas sankcijas. Volksbank apskundė šį pažeidimų protokolą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

27

Šiame teisme Volksbank tvirtina, kad kai kurios OUG 50/2010 nuostatos prieštarauja Direktyvai 2008/48. Todėl, atsižvelgdamas ir į šios direktyvos tikslą numatyti visišką teisės aktų suderinimą, siekiant užtikrinti laisvą kredito įstaigų teikiamų paslaugų judėjimą, Volksbank tvirtina, kad šis teismas, spręsdamas pagrindinę bylą, turi šių nuostatų netaikyti.

28

Volksbank teigimu, OUG 50/2010 2 straipsnio 1 dalis, kiek pagal ją šis nutarimas taikomas kredito sutartims, užtikrinamoms hipoteka arba kitomis teisėmis į nekilnojamąjį turtą, kaip antai sutartys pagrindinėje byloje, prieštarauja Direktyvos 2008/48 2 straipsnio 2 daliai, kurioje aiškiai numatyta, kad ši direktyva tokioms sutartims netaikoma.

29

Be to, dėl sutarčių, kurios gali patekti į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį, Volksbank tvirtina, kad OUG 50/2010 36 straipsnis, kiek jame pateiktas ribojamasis banko komisinių, kuriuos gali rinkti kredito įstaiga, sąrašas, peržengia šios taikymo srities ribas, nes šioje direktyvoje įtvirtintos tik tinkamo vartotojų informavimo taisyklės.

30

Draudimas rinkti banko komisinius, kurie neįtraukti į minėtą 36 straipsnį, prieštarauja Sąjungos teisės nuostatoms dėl laisvo kapitalo judėjimo ir laisvo paslaugų teikimo.

31

Kalbant apie laisvą paslaugų teikimą, pažymėtina, kad dėl šio draudimo padidėja Rumunijoje paslaugas teikiančių kredito įstaigų išlaidos, o tai trukdo joms būti konkurencingoms Sąjungos lygiu. Jis taip pat trukdo kitose valstybėse narėse įsteigtoms kredito įstaigoms patekti į Rumunijos vartojimo kreditų rinką.

32

Kiek tai susiję su laisvu kapitalo judėjimu, Rumunijos vartotojas nebegali gauti kredito iš ne šioje valstybėje narėje įsteigtų įstaigų, nes turi teisę reikalauti netaikyti OUG 50/2010 nuostatoms prieštaraujančių komisinių ar sąlygų.

33

Galiausiai Volksbank tvirtina, kad OUG 50/2010 85 straipsnio 2 dalyje numatyta vartotojo galimybė tiesiogiai kreiptis į ANPC ir šios institucijos teisė taikyti sankcijas, kai nustato šio nutarimo pažeidimą, nėra tinkamas ir veiksmingas ginčų sprendimo ne teismo tvarka būdas, kokio reikalaujama pagal Direktyvos 2008/48 24 straipsnio 1 dalį, atvirkščiai, šiuo būdu sukeliama dar daugiau ginčų, – tai matyti iš Rumunijoje susiklosčiusios padėties.

34

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad ginčas pagrindinėje byloje iš esmės kilo dėl sąlygos „Rizikos komisiniai“, kuri buvo įtraukta į kredito sutartis, sudarytas prieš įsigaliojant OUG 50/2010, o šiam nutarimui įsigaliojus buvo pervadinta „Kredito administravimo komisiniai“.

35

Šis teismas teigia, kad OUG 50/2010 nuostatos priimtos siekiant skubiai perkelti Direktyvą 2008/48 į vidaus teisę, todėl jos turi būti taikomos laikantis šios direktyvos. Gali būti, kad šiomis nacionalinėmis nuostatomis minėta direktyva perkelta netinkamai arba nevisiškai.

36

Šiomis aplinkybėmis Judecătoria Călăraşi nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

37

Trečiojo klausimo a punktu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2008/48 22 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: pagal šią nuostatą draudžiama į nacionalinės priemonės, kuria ši direktyva perkeliama į vidaus teisę, materialinę taikymo sritį įtraukti kredito sutartis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias suteikiamas kreditas užtikrinamas nekilnojamuoju turtu, nors tokios sutartys aiškiai pašalintos iš šios direktyvos taikymo srities pagal jos 2 straipsnio 2 dalies a punktą.

38

Iš Direktyvos 2008/48 22 straipsnio 1 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į jos 9 ir 10 konstatuojamąsias dalis, matyti, kad, kiek tai susiję su kredito sutartimis, patenkančiomis į šios direktyvos taikymo sritį, joje numatytas visiškas teisės nuostatų suderinimas, o iš minėto 22 straipsnio pavadinimo aišku, kad šis suderinimas yra privalomas, – tai reiškia, kad šia direktyva konkrečiai suderintose srityse valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, kurios skiriasi nuo nustatytųjų šioje direktyvoje.

39

Be to, pagal Direktyvos 2008/48 3, 4 ir 7 punktus kai kurių pagrindinių sričių teisės nuostatų suderinimas iš esmės skiriasi nuo atliktojo Direktyva 87/102, kuri panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/48, nes, kaip konstatavo Teisingumo Teismas, Direktyva 87/102 siekta tik minimaliai suderinti nacionalines nuostatas (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2010 m. lapkričio 16 d. Nutarties Pohotovosť, C-76/10, Rink. p. I-11557, 66 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

40

Vis dėlto, kaip matyti ir iš Direktyvos 2008/48 10 konstatuojamosios dalies, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos teisės, gali taikyti šios direktyvos nuostatas į jos taikymo sritį neįtrauktoms sritims. Taigi jos gali palikti galioti ar priimti visas ar kai kurias šios direktyvos nuostatas atitinkančias nacionalines priemones kredito sutarčių, kurioms ši direktyva netaikoma, atžvilgiu.

41

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis kredito sutartimis iš esmės suteikiami nekilnojamuoju turtu užtikrinami kreditai.

42

Pagal Direktyvos 2008/48 2 straipsnio 2 dalies a punktą ir atsižvelgiant į šios direktyvos 14 konstatuojamąją dalį tokios kredito sutartys dėl tokių kreditų kategorijos specifikos nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

43

Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 40 punkto, Direktyvoje 2008/48 numatytam teisės nuostatų suderinimui neprieštarauja tai, kad valstybė narė įtraukia tokias sutartis į nacionalinės priemonės, kuria perkeliama ši direktyva, taikymo sritį, kad galėtų šioms sutartims taikyti visas arba kai kurias šios direktyvos nuostatas.

44

Todėl į trečiojo klausimo a punktą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/48 22 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: pagal šią nuostatą nedraudžiama į nacionalinės priemonės, kuria ši direktyva perkeliama į vidaus teisę, materialinę taikymo sritį įtraukti kredito sutartis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriomis suteikiamas kreditas užtikrinamas nekilnojamuoju turtu, nors tokios sutartys aiškiai pašalintos iš šios direktyvos taikymo srities pagal jos 2 straipsnio 2 dalies a punktą.

45

Pirmuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti antrą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2008/48 30 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: pagal šią nuostatą draudžiama nacionalinės priemonės, kuria ši direktyva perkeliama į vidaus teisę, taikymo laiko atžvilgiu sritį apibrėžti taip, kad ši priemonė taikoma ir kredito sutartims, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios pašalintos iš šios direktyvos materialinės taikymo srities ir kurios vykdomos minėtos nacionalinės priemonės įsigaliojimo momentu.

46

Rumunijos vyriausybė tvirtina, kad šis klausimas suformuluotas pernelyg abstrakčiai, nes klausiama dėl vartojimo kredito sutarčių apskritai, nors pagrindinėje byloje nagrinėjama kredito sutartis, užtikrinama hipoteka, nepatenkanti į materialinę Direktyvos 2008/48 taikymo sritį. Todėl šis klausimas iš dalies nepriimtinas.

47

Europos Komisija nurodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas hipoteka užtikrintų kredito sutarčių sąlygų galiojimas. Kadangi tokios sutartys yra pašalintos iš Direktyvos 2008/48 taikymo srities ir joje nėra suderintų nuostatų dėl sutarties sąlygų, atsakymas į pirmąjį klausimą neturės jokios konkrečios įtakos sprendžiant minėtą ginčą.

48

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai procedūrai tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (žr., be kita ko, 2010 m. kovo 18 d. Sprendimo Alassini ir kt., C-317/08-C-320/08, Rink. p. I-2213, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

49

Teisingumo Teismas gali atsisakyti pateikti atsakymą į nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus (žr., be kita ko, 2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Varec, C-450/06, Rink. p. I-581, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

50

Tačiau iš bylos dokumentų matyti, kad šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2008/48 30 straipsnio 1 dalimi draudžiama nacionalinės priemonės, kuria ši direktyva perkeliama į vidaus teisę, taikymo laiko atžvilgiu sritį apibrėžti taip, kad ši priemonė būtų taikoma ir kredito sutartims, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios yra pašalintos iš materialinės Direktyvos 2008/48 taikymo srities ir kurios vykdomos šiai nacionalinei priemonei įsigaliojant.

51

Taigi, gavęs klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, kai bent jau akivaizdžiai nėra aišku, kad negalima pateikti pagrindinės bylos sprendimui naudingo atsakymo, Teisingumo Teismas privalo į jį atsakyti.

52

Kaip matyti iš Direktyvos 2008/48 9 ir 10 konstatuojamųjų dalių, iš esmės valstybės narės turi apibrėžti sąlygas, kuriomis taiko šią direktyvą perkeliančias teisės nuostatas ir kredito sutartims, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nepatenkančioms į tas sritis, kurių atžvilgiu Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė įtvirtinti suderintas nuostatas.

53

Vadinasi, jei šių sutarčių atžvilgiu valstybės narės gali į savo teisės aktus, kuriais perkeliama Direktyva 2008/48, įtraukti būtent minėtos direktyvos 30 straipsnio 1 dalyje numatytą pereinamojo laikotarpio priemonę atitinkančią taisyklę, iš principo jos taip pat gali, laikydamosi SESV taisyklių ir nepažeisdamos kitų galbūt reikšmingų antrinės teisės aktų, nustatyti ir kitokią pereinamojo laikotarpio priemonę, kaip antai įtvirtinta OUG 50/2010 95 straipsnyje, pagal kurią minėtos teisės nuostatos taikomos taip pat šio nutarimo įsigaliojimo momentu vykdomoms sutartims.

54

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/48 30 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: pagal šią nuostatą nedraudžiama nacionalinės priemonės, kuria ši direktyva perkeliama į vidaus teisę, taikymo laiko atžvilgiu sritį apibrėžti taip, kad ši priemonė taikoma ir kredito sutartims, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios pašalintos iš šios direktyvos materialinės taikymo srities ir kurios vykdomos minėtos nacionalinės priemonės įsigaliojimo momentu.

55

Trečiojo klausimo b dalimi, kurią reikia nagrinėti trečią, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2008/48 22 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: pagal šią nuostatą draudžiama nacionalinėje priemonėje, kuria ši direktyva perkeliama į vidaus teisę, nustatyti minėtoje direktyvoje nenumatytus įpareigojimus kredito įstaigoms, susijusius su komisinių, kuriuos jos gali rinkti pagal vartojimo kredito sutartis, patenkančias į šios priemonės taikymo sritį, rūšimis ir referencinių kriterijų, kuriais gali būti grindžiamos šiose sutartyse numatytos kintančios palūkanos, kategorijomis.

56

Rumunijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad šis klausimas nepriimtinas, kiek jis apima referencinių kriterijų, kuriais gali būti grindžiamos vartojimo kredito sutartyse numatytos kintančios palūkanos, kategorijas.

57

Atsižvelgiant į šio sprendimo 48 ir 49 punktuose primintus principus, šiems prieštaravimams reikia pritarti.

58

Iš tiesų reikia pripažinti, kad iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad taikomose nacionalinės teisės nuostatose įtvirtintos taisyklės, kuriomis nustatomi įpareigojimai kredito įstaigoms, susiję su referencinių kriterijų, kuriais gali būti grindžiamos vartojimo kredito sutartyse numatytos kintančios palūkanos, kategorijomis, kurie papildo Direktyvoje 2008/48 numatytus įpareigojimus. Bylos dokumentai tokių nacionalinės teisės taisyklių nepatvirtina ir juo labiau nėra jokios užuominos, kad dėl jų kilo ginčas pagrindinėje byloje.

59

Vadinasi, nereikia atsakyti į 3 klausimo b punktą, kiek jis apima referencinių kriterijų, kuriais gali būti grindžiamos vartojimo kredito sutartyse numatytos kintančios palūkanos, kategorijas.

60

Kaip nurodyta šio sprendimo 40 punkte, būtent iš Direktyvos 2008/48 10 konstatuojamosios dalies matyti, kad, kiek tai susiję su kredito sutartimis, nepatenkančiomis į materialinę šios direktyvos taikymo sritį, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, valstybės narės gali palikti galioti arba priimti nacionalines priemones, atitinkančias visas arba kai kurias minėtos direktyvos nuostatas.

61

Taigi pagal Direktyvą 2008/48, konkrečiai kalbant – jos 22 straipsnio 1 dalį, taip pat nedraudžiama valstybei narei šių sutarčių atžvilgiu nustatyti šioje direktyvoje nenumatytus įpareigojimus, kuriais siekiama apsaugoti vartotojus, kaip antai šiuo atveju nustatytieji OUG 50/2010 36 straipsnyje, kuriame pateiktas ribojamasis banko komisinių, kuriuos kreditorius gali rinkti iš vartotojų, sąrašas.

62

Neatrodo, kad tokia vartotojų apsaugos taisyklė, nustatyta Direktyva 2008/48 nesuderintoje srityje, galėtų šia direktyva suderintoje srityje paveikti pusiausvyrą tarp vartotojų apsaugos tikslų ir tikslo užtikrinti vidaus rinkos vartojimo kreditų srityje sukūrimą, kuria ši direktyva grindžiama.

63

Reikia pridurti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 38 punkte, Direktyvos 2008/48 22 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į šios direktyvos 9 ir 10 konstatuojamąsias dalis, reikia suprasti taip: kiek tai susiję su kredito sutartimis, patenkančiomis į šios direktyvos taikymo sritį, kurias keldamas šį klausimą nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nors šios sutartys nėra ginčo pagrindinėje byloje dalykas, minėta direktyva numato visišką ir privalomą teisės nuostatų suderinimą, o tai reiškia, kad šia direktyva konkrečiai suderintose srityse valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti nacionalinių nuostatų, kurios skiriasi nuo joje įtvirtintų nuostatų.

64

Todėl tokių sutarčių atžvilgiu valstybės narės turi teisę nustatyti įpareigojimus dėl banko komisinių, kaip antai numatyti OUG 50/2010 36 straipsnyje, tik jei pagal Direktyvą 2008/48 šioje srityje nėra suderintų nuostatų.

65

Reikia konstatuoti, kad nors Direktyvoje 2008/48 numatyti įpareigojimai susiję su informacija, kurią kreditorius privalo pateikti apie banko komisinius, kaip bendros kredito kainos, kaip ji suprantama pagal jos 3 straipsnio g punktą, dalį, šioje direktyvoje nėra esminių taisyklių, susijusių su komisinių, kuriuos kreditorius gali rinkti, rūšimis.

66

Be to, iš Direktyvos 2008/48 44 konstatuojamosios dalies matyti, kad siekdamos užtikrinti rinkos skaidrumą ir stabilumą ir kol vyks tolesnis derinimas, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų nustatytos tinkamos priemonės kreditoriams kontroliuoti arba prižiūrėti.

67

Todėl į trečiojo klausimo b punktą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/48 22 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: pagal šią nuostatą nedraudžiama nacionalinėje priemonėje, kuria ši direktyva perkeliama į vidaus teisę, nustatyti šioje direktyvoje nenumatytus įpareigojimus kredito įstaigoms, susijusius su komisinių, kuriuos jos gali rinkti pagal vartojimo kredito sutartis, patenkančias į šios priemonės taikymo sritį, rūšimis.

68

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar laisvo paslaugų teikimo ir laisvo kapitalo judėjimo taisykles, būtent SESV 56 ir SESV 58 straipsnius bei SESV 63 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip: šioms nuostatoms prieštarauja nacionalinės teisės nuostata, kuria kredito įstaigoms draudžiama rinkti tam tikrus banko komisinius.

69

Pirmiausia reikia nurodyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės nuostatos nereikia nagrinėti Sutarties taisyklių, reglamentuojančių laisvą kapitalo judėjimą, atžvilgiu.

70

Jei nacionalinė priemonė kartu yra susijusi su laisvu paslaugu teikimu ir laisvu kapitalo judėjimu, reikia nustatyti, kokią įtaką ši priemonė daro šioms pagrindinėms laisvėms ir ar tokiomis aplinkybėmis, kaip antai pagrindinėje byloje, viena iš jų turi prioritetą kitos atžvilgiu. Teisingumo Teismas iš esmės vertina nagrinėjamą priemonę tik vienos iš šių dviejų laisvių atžvilgiu, jei paaiškės, kad bylos aplinkybėmis viena iš jų yra papildoma kitos atžvilgiu ir gali būti su ja susieta (2006 m. spalio 3 d. Sprendimo Fidium Finanz, C-452/04, Rink. p. I-9521, 34 punktas).

71

Šiuo atveju reikia pripažinti, jog, kaip teigia Volksbank, apribodama Rumunijoje įsisteigusių klientų galimybę gauti vartojimo kreditus iš kitose valstybėse narėse įsteigtų kredito įstaigų, ši nuostata lemia, kad šie klientai mažiau domėsis minėtomis paslaugomis, ir taip sumažins tarptautinius su tokiomis paslaugomis susijusius finansų srautus, tačiau tai yra tik neišvengiama laisvės teikti paslaugas apribojimo pasekmė (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Fidium Finanz 48 punktą).

72

Kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės nuostatos analize laisvo paslaugų teikimo taisyklių atžvilgiu, reikia pažymėti, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, jog kredito įstaigos veikla – kreditų suteikimas – yra paslauga, kaip ji suprantama pagal SESV 56 straipsnį (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Fidium Finanz 39 punktą).

73

Taip pat iš nusistovėjusios teismo praktikos žinoma, kad sąvoka „apribojimai“ SESV 56 straipsnyje vartojama prasme apima priemones, kurios laisvo paslaugų teikimo įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro jį mažiau patrauklų (žr., be kita ko, 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-565/08, Rink. p. I-2101, 45 punktą).

74

Svarstant, kokiomis sąlygomis ši sąvoka gali apimti priemonę, vienodai taikomą visoms kredito įstaigoms, kurios teikia paslaugas Rumunijos teritorijoje, kaip antai šiuo atveju nagrinėjamas draudimas rinkti tam tikrus banko komisinius, reikia priminti, jog negalima konstatuoti, kad valstybės narės teisės aktuose esama apribojimo, kaip jis suprantamas pagal Sutartį, vien todėl, kad kitos valstybės narės taiko mažiau griežtas ar ekonomiškai naudingesnes taisykles savo teritorijoje įsisteigusiems panašių paslaugų teikėjams (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 49 punktą).

75

Tačiau apribojimo sąvoka apima priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors taikomos visiems vienodai, daro poveikį kitų valstybių narių ūkio subjektų patekimui į rinką (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 46 punktą).

76

Šiuo atveju nebuvo tvirtinama, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinėje nuostatoje įtvirtintas draudimas kreditoriams rinkti tam tikrus banko komisinius taikomas Rumunijoje išduodant leidimą kitose valstybėse narėse įsteigtoms kredito įstaigoms.

77

Taip pat Teisingumo Teismui pateikti dokumentai nepatvirtina, kad nustatant tokį draudimą realiai kišamasi į šių įstaigų laisvę sudaryti sutartis.

78

Rumunijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, o Volksbank šiuo aspektu neprieštarauja, kad nors pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės nuostatose ribojamas banko komisinių, kuriuos galima numatyti kredito sutartyse, skaičius, jose nereikalaujama sumažinti jų tarifų, nes nenumatyta jokių apribojimų nei dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinėje nuostatoje leidžiamo komisinių dydžio, nei dėl bendro palūkanų tarifo.

79

Todėl nors dėl šios nacionalinės nuostatos gali reikėti pritaikyti kai kurias sutarčių sąlygas, ji pati nelemia kitose valstybėse narėse įsteigtų kredito įstaigų papildomų išlaidų ir juo labiau būtinybės šioms įstaigoms peržiūrėti savo komercinę politiką ir strategijas, kad galėtų patekti į Rumunijos rinką Rumunijos teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis.

80

Vadinasi, iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos negalima daryti išvados, kad minėta nacionalinė nuostata patekimą į minėtą rinką daro mažiau patrauklų, ir, patekus į ją, tikrai sumažina atitinkamų įmonių galimybę veiksmingai konkuruoti su tradiciškai Rumunijoje įsisteigusiomis įmonėmis.

81

Tokiomis sąlygomis šios nacionalinės nuostatos poveikis paslaugų teikimui yra pernelyg neapibrėžtas ir netiesioginis, kad tokia nacionalinė priemonė galėtų būti laikoma valstybių narių tarpusavio prekybos kliūtimi (pagal analogiją konkrečiai žr. 2011 m. balandžio 7 d. Sprendimo Francesco Guarnieri & Cie, C-291/09, Rink. p. I-2685, 17 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

82

Todėl, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo turimą informaciją, reikia daryti išvadą, kad nacionalinė priemonė, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, nepažeidžia laisvo paslaugų teikimo taisyklių.

83

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad laisvo paslaugų teikimo taisykles reikia aiškinti taip: joms neprieštarauja nacionalinės teisės nuostata, kuria kredito įstaigoms draudžiama rinkti tam tikrus banko komisinius.

84

Antruoju klausimu, kurį reikia nagrinėti paskutinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar direktyvos 24 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: šiai nuostatai prieštarauja nacionalinės priemonės, kuria perkeliama Direktyva 2008/48, taisyklė, kad, kilus ginčui dėl vartojimo kreditų, vartotojai gali tiesiogiai kreiptis į vartotojų apsaugos instituciją, kuri gali taikyti kredito įstaigoms sankcijas už šios nacionalinės priemonės pažeidimą, ir neprivalo pirmiausia pasinaudoti nacionalinės teisės aktuose numatytomis tokių ginčų sprendimo ne teismo tvarka procedūromis.

85

Pirmiausia reikia pažymėti, kad nors šiuo atveju nagrinėjama perkėlimo priemonė, būtent OUG 50/2010 85 straipsnio 2 dalis, taikoma vartojimo kredito sutartims, kurios nepatenka į Direktyvos 2008/48 materialinę taikymo sritį ir taikymo laiko atžvilgiu sritį, neginčijama, kad suderinta nuostata, dėl kurios pateiktas šis klausimas, būtent Direktyvos 2008/48 24 straipsnio 1 dalis, priėmus minėtą įgyvendinimo priemonę tapo šioms sutartims taikoma.

86

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra paskelbęs, jog turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės nuostatomis, kai pagrindinėms bylos aplinkybėms ši teisė netaikoma ir dėl to jų atžvilgiu kompetentingos yra tik valstybės narės, tačiau kai pagal nacionalinę teisę minėtas Sąjungos teisės nuostatas galima taikyti dėl nacionalinėje teisėje esančios nuorodos į šių nuostatų turinį (žr., be kita ko, 2011 m. liepos 7 d. Sprendimo Agafiţei ir kt., C-310/10, Rink. p. I-5989, 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

87

Teisingumo Teismas, be kita ko, šiuo klausimu pabrėžė, kad kai reglamentuojant vien vidaus pobūdžio situacijas nacionalinis įstatymų leidėjas priima tokius pačius sprendimus, kokie priimti Europos Sąjungos teisėje, kad, pavyzdžiui, išvengtų savo piliečių diskriminacijos ir galimo konkurencijos iškraipymo arba kad užtikrintų vienodą procedūrą panašių situacijų atveju, egzistuoja tam tikras interesas, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje, Sąjungos teisės nuostatas ar sąvokas aiškinti vienodai, neatsižvelgiant į jų taikymo sąlygas (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Agafiţei ir kt., 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

88

Šiuo atveju toks interesas yra, nes Direktyvos 2008/48 24 straipsnio 1 dalyje numatytos suderintos nuostatos taikymas vartojimo kredito sutartims, nepatenkančioms į šios direktyvos materialinę taikymo sritį ir taikymo laiko atžvilgiu sritį, gali užtikrinti vienodą procedūrą panašių situacijų atveju, kiek tai susiję su ginčų dėl tokių sutarčių sprendimu ne teismo tvarka.

89

Be to, Rumunijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad šis antrasis klausimas yra nepriimtinas, nes klausiama apie ginčų sprendimo ne teismo tvarka procedūras, nors pagrindinėje byloje šios procedūros neturi jokios konkrečios reikšmės. Teisingumo Teismo pateiktas aiškinimas šiuo klausimu nebus niekaip susijęs su ginčo pagrindinėje byloje dalyku.

90

Taip pat Rumunijos vyriausybė mano, kad šis klausimas nepriimtinas ir dėl to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti nacionalinę teisę, o tai priklauso tik nacionalinių teismų jurisdikcijai.

91

Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Volksbank tvirtino: kadangi pagal nacionalinės priemonės, kuria perkeliama Direktyva 2008/48, taisyklę, būtent OUG 50/2010 85 straipsnio 2 dalį, galima kreiptis į vartotojų apsaugos instituciją, kuri gali taikyti kredito įstaigoms sankcijas, ir neprivaloma pirmiausia pasinaudoti nacionalinės teisės aktuose numatytomis tokių ginčų sprendimo ne teismo tvarka procedūromis, ši priemonė prieštarauja Direktyvos 24 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad būtų įdiegtos tinkamos ir veiksmingos vartotojų ginčų dėl vartojimo kreditų sprendimo ne teismo tvarka procedūros.

92

Taip pat neginčijama, kad pagrindinėje byloje vartotojų apsaugos institucija, šiuo atveju ANPC, realiai paskyrė baudą kredito įstaigai, šiuo atveju Volksbank, dėl to, kad jos sudarytose vartojimo kredito sutartyse buvo sąlygų, pažeidžiančių nacionalinį teisės aktą, kuriuo perkelta Direktyva 2008/48, pirmiau nesuteikus šiai kredito įstaigai galimybės išspręsti šį ginčą ne teismo tvarka.

93

Šiomis aplinkybėmis atsižvelgiant į šio sprendimo 48 ir 49 punktuose primintus principus reikia daryti išvadą, kad gavęs klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, kai bent jau akivaizdžiai nėra aišku, kad negalima pateikti pagrindinės bylos sprendimui naudingo atsakymo, Teisingumo Teismas privalo į jį atsakyti.

94

Reikia konstatuoti, jog Direktyvos 2008/48 24 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad ginčų sprendimo ne teismo tvarka procedūros būtų tinkamos ir veiksmingos, tačiau nei šioje nuostatoje, nei kurioje nors kitoje Direktyvos 2008/48 nuostatoje, į kurią būtų galima atsižvelgti aiškinant minėtos nuostatos turinį, nedetalizuojamos šių procedūrų taikymo tvarka ar ypatybės.

95

Todėl valstybės narės turi reglamentuoti šių procedūrų taikymo taisykles, įskaitant galimą jų privalomąjį pobūdį, tačiau užtikrindamos, kad ši direktyva toliau bus veiksminga (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Alassini ir kt. 44 punktą).

96

Žinoma, nacionalinės teisės akte įtvirtinant pareigą pirmiausia pasinaudoti ginčų sprendimo ne teismo tvarka procedūra, jei užtikrinama, kad šia procedūra naudojamasi sistemiškai, galima sustiprinti Direktyvos 2008/48 veiksmingumą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Alassini ir kt. 45 punktą).

97

Vis dėlto nei iš Direktyvos 2008/48 24 straipsnio 1 dalies teksto, nei iš jos tikslo arba kito konteksto elemento, į kurį būtų galima atsižvelgti aiškinant šią nuostatą, negalima daryti išvados, jog pagal ją reikalaujama, kad valstybės narės perkeltų šią nuostatą, numatydamos tokį įpareigojimą.

98

Be to, Direktyva 2008/48 neužkerta kelio valstybei narei naudojantis didele diskrecija, kuri pagal šią direktyvą jai palikta ginčų dėl vartojimo kredito sutarčių sprendimo ne teismo tvarka procedūroms reglamentuoti, sudaryti kuo geresnes galimybes vartotojams kreiptis į specialiai vartotojų interesams ginti įsteigtas institucijas, atsižvelgiant į tai, kad vartotojai, kurių padėtis paprastai yra mažiau palanki nei kreditoriaus tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, gali nežinoti savo teisių arba susidurti su sunkumais siekdami jomis pasinaudoti.

99

Taip pat negalima manyti, kad nacionalinė nuostata, kaip antai OUG 50/2010 85 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiama tiesiogiai kreiptis į vartotojų apsaugos instituciją, galinčią skirti baudas, vien dėl šios aplinkybės lemia, kad ginčų dėl vartojimo kredito sutarčių sprendimo ne teismo tvarka procedūros, numatytos pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinėje teisėje, yra netinkamos, neveiksmingos arba kenkiančios Direktyvos 2008/48 veiksmingumui.

100

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 24 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: šiai nuostatai neprieštarauja nacionalinės priemonės, kuria perkeliama Direktyva 2008/48, taisyklė, kad, kilus ginčui dėl vartojimo kreditų, vartotojai gali tiesiogiai kreiptis į vartotojų apsaugos instituciją, kuri gali taikyti kredito įstaigoms sankcijas už šios nacionalinės priemonės pažeidimą, ir neprivalo pirmiausia pasinaudoti nacionalinės teisės aktuose numatytomis tokių ginčų sprendimo ne teismo tvarka procedūromis.

101

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: