—

Asociación Nacional de Expendedores de Tabaco y Timbre (ANETT), atstovaujamos advokato J. E. Garrido Roselló,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos B. Plaza Cruz ir S. Centeno Huerta,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato B. Tidore,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Alcover San Pedro bei L. Banciella ir G. Wilms,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su SESV 34 straipsnio išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Asociación Nacional de Expendedores de Tabaco y Timbre (ANETT) ir Administración del Estado dėl nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis prekybos tabako gaminiais ir pašto ženklais parduotuvių savininkams (toliau – tabaku prekiaujantys mažmenininkai) draudžiama importuoti tabako gaminius iš kitų valstybių narių.

3

Pagal iš dalies pakeisto 1998 m. gegužės 4 d. Įstatymo Nr. 13/1998 dėl tabako rinkos organizavimo ir mokesčių teisės nuostatų (Ley 13/1998 de Ordenación del Mercado de Tabacos y Normativa Tributaria, BOE, Nr. 107, 1998 m. gegužės 5 d., p. 14871, toliau – Įstatymas Nr. 13/1998) 1 straipsnio 1 ir 2 dalis:

„1.   Tabako rinka liberalizuojama, laikantis šiame įstatyme nustatytų apribojimų, todėl ne Bendrijos kilmės tabako gaminių gamybos, importo ir didmeninės prekybos monopolis <...> panaikinamas pusiasalio teritorijoje, Balnearų salyne, Seutoje ir Meliloje.

2.   Bet kuris veiksnus fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę užsiimti prekyba, gali vykdyti 1 dalyje nurodytą veiklą, jei laikomasi šio įstatymo 2 ir 3 straipsniuose numatytos tvarkos ir sąlygų. Tačiau asmenys, kurių padėtis gali būti priskirta prie vienos iš toliau nurodytų situacijų arba kurie atsiduria tokioje situacijoje, negali vykdyti tokios veiklos:

<...>

4

Minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Gamintojai ir prireikus importuotojai turi užtikrinti, kad, jei [tabako gaminiai] yra paklausūs, jie būtų prieinami visoje 1 straipsnio 1 dalyje nurodytoje nacionalinėje teritorijoje.“

5

To paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Leidžiama laisvai importuoti ir didmena platinti tabako gaminius, neatsižvelgiant į jų kilmę, tačiau su sąlyga, kad Tabako rinkos komisijai buvo pateikta deklaracija dėl įsipareigojimo laikytis [taikomų normų] <...>“

6

Įstatymo Nr. 13/1998 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Tabako gaminių mažmeninei prekybai Ispanijoje, išskyrus Kanarų salyną, ir toliau taikomas valstybės monopolis, kurį ji įgyvendina per tabako ir pašto ženklų parduotuvių tinklą.

2.   Įvairių rūšių, prekių ženklų ir pavidalo tabako, skirto prekiauti Ispanijoje, išskyrus Kanarų salyną, mažmeninę kainą nustato gamintojai arba prireikus jų atstovai ar įgaliotieji tarpininkai Europos Sąjungoje <...>

3.   [Tabaku prekiaujantys mažmenininkai], kurie turi būti bet kurios Europos Sąjungos valstybės pilietybę turintys fiziniai asmenys, yra valstybės koncesininkai. <...> Jie negali būti kitos parduotuvės arba pardavimo vietos, kurioje prekės papildomai apmokestinamos, savininkai ar profesiniais arba darbo santykiais susiję su tabako rinkoje veikiančiais importuotojais, gamintojais ar didmenininkais, išskyrus atvejus, kai šie santykiai nutrūksta iki tabako parduotuvės licencijos galutinio išdavimo.

4.   Mažmeninės prekybos tabako gaminiais parduotuvės koncesija suteikiama organizuojant konkursą <...>

Koncesija suteikiama dvidešimt penkeriems metams. <...>

<...>

7.   Mažmenininkai, parduodami tabako gaminius, kuriuos jie privalo įsigyti iš kurio nors įgaliotojo didmenininko, taiko 8,5 % mažmeninės pardavimo kainos dydžio maržą, neatsižvelgdami į gaminio kainą ar rūšį, jo kilmę ar didmenininką, kuris jį tiekė. Tačiau parduodant cigarus taikytina 9 % dydžio marža.

<...>“

7

1999 m. liepos 19 d. Karaliaus dekreto Nr. 1199/1999, kuriuo įgyvendinamas Įstatymas Nr. 13/1998 (BOE, Nr. 166, 1999 m. liepos 13 d., p. 26330, toliau – Karaliaus dekretas Nr. 1199/1999), 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Atsižvelgiant į tai, kas numatyta Įstatymo [Nr. 13/1998] 1 straipsnyje, bet kuris veiksnus fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę užsiimti prekyba, gali verstis tabako gaminių, nepaisant jų kilmės, gamyba, importu ir didmenine prekyba, jei laikomasi šiame reglamente nustatytų sąlygų.“

8

Šio Karaliaus dekreto 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Asmenys, kurių padėtis gali būti priskirta prie vienos iš toliau nurodytų situacijų, negali vykdyti veiklos, nurodytos 1 straipsnio 1 dalyje:

<...>

9

Karaliaus dekretas Nr. 1199/1999 iš dalies pakeistas 2007 m. sausio 12 d. Karaliaus dekretu Nr. 1/2007 (BOE, Nr. 18, 2007 m. sausio 20 d., p. 2845, toliau – Karaliaus dekretas Nr. 1/2007).

10

Kasaciniame skunde, pateiktame Tribunal Supremo, ANETT prašo pripažinti negaliojančiomis kai kurias Karaliaus dekreto Nr. 1/2007 nuostatas dėl to, kad juo iš dalies pakeistas Karaliaus dekretas Nr. 1199/1999 neišsprendus tariamo Sąjungos teisės ir normų, kuriomis reglamentuojama tabako rinka ir jo platinimo Ispanijoje monopolis, prieštaravimo.

11

ANETT teigia, be kita ko, kad tabaku prekiaujantiems mažmenininkams nustatytas draudimas vykdyti tabako gaminių importo veiklą prieštarauja SESV 34 straipsniu užtikrinamo laisvo prekių judėjimo principams, nes šis draudimas yra kiekybinis apribojimas arba lygiaverčio poveikio priemonė.

12

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [SESV] 34 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal Ispanijos nacionalinę teisę tabaku prekiaujantiems mažmenininkams nustatytas draudimas importuoti tabako gaminius iš kitų valstybių narių yra pagal Sutartį dėl [ESV] draudžiamas kiekybinis importo apribojimas arba lygiaverčio poveikio priemonė?“

13

Per teismo posėdį Ispanijos vyriausybė ginčijo prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą teigdama, kad Teisingumo Teismo atsakymas visiškai nenaudingas sprendimui pagrindinėje byloje priimti, nes ši byla susijusi su Karaliaus dekreto Nr. 1/2007 teisėtumu.

14

Šiuo dekretu pakeistos kai kurios Karaliaus dekreto Nr. 1199/1999 nuostatos nereglamentuojant ir net neminint draudimo tabaku prekiaujantiems mažmenininkams vykdyti tabako importo veiklą. Šis draudimas išplaukia iš Įstatymo Nr. 13/1998 4 straipsnio ir Karaliaus dekreto Nr. 1199/1999 2 straipsnio, kuriems Karaliaus dekretas Nr. 1/2007 neturi poveikio. Iš to matyti, kad pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negalėtų pripažinti negaliojančia jokios nuostatos, kuri būtų susijusi su minėtu draudimu.

15

Be to, ANETT jau skundė Karaliaus dekretą Nr. 1199/1999, kuriame taip pat buvo numatytas toks draudimas, kurio ji neginčijo, ir tą skundą Tribunal Supremo atmetė. Taigi, atsižvelgiant į teisinio saugumo ir res judicata principus, nacionalinis teismas negali iš naujo peržiūrėti pagrindinėje byloje nagrinėjamo draudimo.

16

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į tai, kad jis atsakingas už savo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ar teisinės aplinkybės, reikalingos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (visų pirma žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo van der Weerd ir kt., C-222/05-C-225/05, Rink. p. I-4233, 22 punktą ir 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Pometon, C-158/08, Rink. p. I-4695, 13 punktą).

17

Pagrindinėje byloje iš tiesų neakivaizdu, ar galimas atitinkamo draudimo nesuderinamumas su Sąjungos teise paveikia Karaliaus dekreto 1/2007 teisėtumą, nes šiuo dekretu šis draudimas nereglamentuojamas, o skundą dėl Karaliaus dekreto Nr. 1199/1999, kuriame numatytas šis draudimas, Tribunal Supremo atmetė.

18

Tačiau, atsižvelgiant į visą nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tekstą, negalima visiškai paneigti Teisingumo Teismo atsakymo naudingumo sprendimui pagrindinėje byloje priimti. Tokiomis aplinkybėmis vien pirma nurodytų argumentų nepakanka šio sprendimo 16 punkte nurodytai svarbos prezumpcijai paneigti.

19

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.

20

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal SESV 34 straipsnį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriais tabaku prekiaujantiems mažmenininkams draudžiama vykdyti tabako gaminių importo iš kitų valstybių narių veiklą.

21

Europos Komisija savo rašytinėse pastabose ir Ispanijos vyriausybė per teismo posėdį teigė, kad, priešingai, nei nurodė nacionalinis teismas savo prejudiciniame klausime, nacionalinės teisės aktai turi būti vertinami atsižvelgiant į SESV 37 straipsnį, o ne į SESV 34 straipsnį. Šie teisės aktai susiję su komercinio pobūdžio monopolijos, kaip ji suprantama pagal SESV 37 straipsnį, veikimu ir jais ribojama prekyba dėl tokios monopolijos buvimo.

22

Šiuo atveju, remiantis Teisingumo Teismo praktika, reikia išnagrinėti su monopolijos buvimu ir veikimu susijusias normas atsižvelgiant į SESV 37 straipsnio nuostatas, kurios specialiai taikomos valstybinei komercinio pobūdžio monopolijai, kai ji naudojasi savo išimtinėmis teisėmis (visų pirma žr. 1997 m. spalio 23 d. Sprendimo Franzén, C-189/95, Rink. p. I-5909, 35 punktą ir 2007 m. birželio 5 d. Sprendimo Rosengren ir kt., C-170/04, Rink. p. I-4071, 17 punktą).

23

Tačiau kitų nacionalinės teisės aktų nuostatų, nesusijusių su monopolijos veikimu, nors ir darančių jai įtaką, poveikis prekybai Bendrijoje turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į SESV 34 straipsnį (visų pirma žr. minėto Sprendimo Franzén 36 punktą ir minėto Sprendimo Rosengren ir kt. 18 punktą).

24

Tokiomis sąlygomis reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama draudimo priemonė yra su monopolijos buvimu ir veikimu susijusi norma.

25

Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad speciali atitinkamai monopolijai priskirta funkcija yra teikti koncesininkams išimtinę teisę vykdyti mažmeninę prekybą tabako gaminiais, nenustatant jiems draudimo tokius gaminius importuoti.

26

Taigi, trukdant tabaku prekiaujantiems mažmenininkams importuoti minėtus gaminius į Ispanijos teritoriją, pagrindinėje byloje nagrinėjama draudimo priemone daromas poveikis laisvam prekių judėjimui Sąjungos viduje, bet ja nereglamentuojamas aptariamos monopolijos naudojimasis išimtine teise.

27

Taigi ši priemonė nesusijusi su tuo, kaip aptariama monopolija įgyvendina savo specialią funkciją, ir negali būti laikoma susijusia su pačiu monopolijos buvimu (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Rosengren ir kt. 22 punktą).

28

Antra, reikia pastebėti, kad draudimas tabaku prekiaujantiems mažmenininkams importuoti tabako gaminius lemia tai, kad šie mažmenininkai turi apsirūpinti prekėmis iš įgaliotųjų didmenininkų. Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjama draudimo priemonė gali daryti įtaką minėtos monopolijos veikimui.

29

Tačiau, ir net jei, skirtingai nei nacionalinės teisės aktai, nagrinėti byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Rosengren ir kt., pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė paveikia ne fizinius asmenis, bet atitinkamos monopolijos koncesininkus, t. y. tabaku prekiaujančius mažmenininkus, tokią priemonę, atrodo, galima atskirti nuo monopolijos veikimo sistemos, nes ji susijusi ne su tabako gaminių mažmeninio pardavimo Ispanijos teritorijoje tvarka, bet su šių gaminių pirkimo rinka. Iš tikrųjų tokia priemone nesiekiama sureguliuoti monopolijos vykdomos prekių atrankos sistemos. Be to, ši priemonė nesusijusi nei su atitinkamos monopolijos pardavimo tinklu, nei su jos platinamų prekių pateikimu į rinką ar reklamos organizavimu (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Rosengren ir kt. 24 punktą).

30

Tokiomis sąlygomis pagrindinėje byloje nagrinėjama draudimo priemonė negali būti laikoma su monopolijos buvimu ir veikimu susijusi norma. Taigi tikrinant tokios priemonės atitiktį Sąjungos teisei, ypač Sutarties nuostatoms, susijusioms su laisvu prekių judėjimu, SESV 37 straipsnis nėra svarbus.

31

Todėl tabaku prekiaujantiems mažmenininkams importuoti tabako gaminius draudžiantys nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, turi būti vertinami atsižvelgiant į SESV 34 straipsnį.

32

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti Sąjungos vidaus prekybą, laikytini kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemone, kaip ji suprantama pagal SESV 34 straipsnį (visų pirma žr. 1974 m. liepos 11 d. Sprendimo Dassonville, 8/74, Rink. p. 837, 5 punktą ir 2009 m. vasario 10 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-110/05, Rink. p. I-519, 33 punktą).

33

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad SESV 34 straipsnis – tai pareigos užtikrinti nediskriminavimo ir kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintų bei parduodamų prekių abipusio pripažinimo principų laikymąsi, taip pat pareigos užtikrinti laisvą Sąjungos prekių pateikimą į nacionalines rinkas, išraiška (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 34 punktą ir 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Ker-Optika, C-108/09, Rink. p. I-12213, 48 punktą).

34

Taigi valstybės narės priimtas priemones, kurių tikslas ar poveikis yra nepalankesnis kitų valstybių narių kilmės gaminių vertinimas, ir prekėms taikomas taisykles dėl sąlygų, kurias turi atitikti šios prekės, net jeigu šios taisyklės vienodai taikomos visiems gaminiams, reikia laikyti kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėmis (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 35 ir 37 punktus ir minėto Sprendimo Ker-Optika 49 punktą).

35

Į šią sąvoką taip pat patenka bet kuri kita priemonė, kliudanti kitų valstybių narių kilmės gaminiams patekti į valstybės narės rinką (minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 37 punktas ir minėto Sprendimo Ker-Optika 50 punktas).

36

Pagrindinėje byloje niekas neparodo, kad nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų tikslas ar poveikis yra nepalankiau vertinti kitų valstybių narių kilmės tabako gaminius. Juose nenumatyti ir reikalavimai, kuriuos turi atitikti šie gaminiai.

37

Taigi dar reikia išnagrinėti, ar šie teisės aktai netrukdo kitos valstybės narės kilmės tabako gaminiams patekti į Ispanijos rinką.

38

Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad uždraudžiant tabaku prekiaujantiems mažmenininkams importuoti tokius gaminius tiesiogiai iš kitų valstybių narių, minėtais teisės aktais jie įpareigojami apsirūpinti prekėmis iš įgaliotųjų didmenininkų. Toks apsirūpinimo prekėmis būdas gali sukelti įvairių nepatogumų, kurių šie mažmenininkai nepatirtų, jei patys galėtų vykdyti importą.

39

Konkrečiai tariant, atitinkami mažmenininkai gali prekiauti kitos valstybės narės kilmės tabako gaminiais tik tuo atveju, jeigu juos savo gaminių asortimente siūlo Ispanijos įgaliotieji didmenininkai ir jeigu šie turi jų atsargas. Taigi, kai šių didmenininkų asortimente nėra konkretaus gaminio, tabaku prekiaujantys mažmenininkai neturi jokios galimybės tiesiogiai, lanksčiai ir greitai reaguoti į šio produkto paklausą tarp juo besidominčių klientų.

40

Šios išvados nepaneigia ir nacionalinės teisės aktuose importuotojams nustatyta pareiga užtikrinti tabako gaminių prieinamumą visoje nacionalinėje teritorijoje, esant jų paklausai. Iš tikrųjų šie importuotojai gali nuspręsti neimportuoti tam tikrų gaminių, kurių, jų nuomone, pageidauja pernelyg mažai suinteresuotųjų asmenų, arba juos importuoti pavėluotai. Tačiau bet kuris tabaku prekiaujantis mažmenininkas neabejotinai galėtų lanksčiau ir greičiau reaguoti į klientų, kurie su juo palaiko tiesioginius ryšius ir pas jį lankosi, prašymus nei minėti importuotojai.

41

Be to, tabaku prekiaujantiems mažmenininkams sudaromos kliūtys įsigyti prekių kitose valstybėse narėse, net jeigu jose įsisteigę gamintojai arba didmenininkai gali pasiūlyti, ypač pasienio regionuose, palankesnes prekių įsigijimo sąlygas dėl jų geografinio artumo ar dėl jų siūlomų specialių tiekimo sąlygų.

42

Visi šie elementai gali turėti neigiamą įtaką gaminių, kuriuos tabaku prekiaujantys mažmenininkai įtraukia į savo gaminių asortimentą, pasirinkimui ir galiausiai įvairių kitų valstybių narių kilmės gaminių patekimui į Ispanijos rinką.

43

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama draudimo priemonė sudaro šių gaminių patekimo į rinką kliūtis.

44

Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai yra kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, kaip ji suprantama pagal SESV 34 straipsnį.

45

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką laisvo prekių judėjimo apribojimas gali būti pateisinamas SESV 36 straipsnyje išvardytais bendrojo intereso pagrindais arba imperatyviais reikalavimais. Abiem atvejais nacionalinė nuostata turi būti tinkama ja siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti (visų pirma žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 59 punktą ir minėto Sprendimo Ker-Optika 57 punktą).

46

Ispanijos ir Italijos vyriausybės teigia, pirma, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama draudimo priemonė gali būti pateisinama būtinybe garantuoti tabako gaminių mokesčių ir muitų kontrolę ir užtikrinti jų su sveikata susijusią kontrolę.

47

Antra, šios vyriausybės tvirtina, kad minėta priemonė yra būtina vartotojų apsaugos tikslui pasiekti. Jei tabaku prekiaujantiems mažmenininkams būtų leista importuoti tabako gaminius, jie galėtų pirmenybę teikti vieniems ar kitiems gaminiams ir pakenkti tabako rinkos neutralumui.

48

Trečia, Ispanijos vyriausybė mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama draudimo priemonė yra pateisinama tuo, kad tabaku prekiaujantiems mažmenininkams suteikus galimybę importuoti šiuos gaminius, jiems būtų suteiktas pernelyg didelis konkurencinis pranašumas.

49

Ketvirta, Ispanijos vyriausybė mano, kad laisvo prekių judėjimo apribojimą reikia panaikinti tik tuo atveju, jei šis panaikinimas būtų naudingas vartotojams, t. y. pavyzdžiui, sumažėtų kaina. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tabakas yra monopolizuotas gaminys, parduodamas nustatyto dydžio kainomis, draudimo tabaku prekiaujantiems mažmenininkams importuoti panaikinimas visiškai nebūtų naudingas vartotojams, nes iš to pasipelnytų tik patys mažmenininkai.

50

Kalbant visų pirma apie Ispanijos ir Italijos vyriausybių argumentą dėl būtinybės garantuoti tabako gaminių kontrolę, susijusią su muitais, mokesčiais ir sveikatos apsauga, reikia priminti, kad kai valdžios institucijos imasi nuo Sąjungos teisėje įtvirtinto principo nukrypstančios priemonės, kiekvienu konkrečiu atveju jos turi įrodyti, kad šia priemone gali būti užtikrintas nurodyto tikslo įgyvendinimas ir ji neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Pateisinamosios priežastys, kuriomis valstybė narė gali remtis, turi būti papildytos šios valstybės priimtos priemonės tinkamumo ir proporcingumo įvertinimu bei konkrečiais įrodymais, pagrindžiančiais jos argumentus (žr. 2004 m. kovo 18 d. Sprendimo Leichtle, C-8/02, Rink. p. I-2641, 45 punktą ir 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimo Bressol ir kt., C-73/08, Rink. p. I-2735, 71 punktą).

51

Tačiau Ispanijos ir Italijos vyriausybės negrindžia savo argumentų jokia informacija, kuri atitiktų pirmesniame punkte nurodytus reikalavimus. Konkrečiai tariant, jos nepaaiškino, kaip galimybė, kuri būtų suteikta tabaku prekiaujantiems mažmenininkams, patiems importuoti tabako gaminius trukdytų vykdyti šių gaminių kontrolę, susijusią su mokesčiais, muitais ir sveikatos apsauga.

52

Be to, reikia atmesti argumentą, susijusį su vartotojų apsauga. Iš tikrųjų, net darant prielaidą, kad reikalavimas užtikrinti bendrai vienodą gaminių asortimentą yra teisėtas bendrojo intereso tikslas, kurio reikėtų siekti teisės normomis, o ne rinkos dėsniais, šio reikalavimo laikymasis galėtų būti bet kuriuo atveju pasiektas mažiau ribojančiomis priemonėmis, kaip antai nustatant tabaku prekiaujantiems mažmeniniams pareigą turėti iš anksto nustatytas minimalias atitinkamo gaminių asortimento atsargas.

53

Be kita ko, Ispanijos vyriausybė negali teigti, jog atitinkamas apribojimas gali būti pateisintas tuo, kad galimybė importuoti tabako gaminius suteiktų pernelyg didelį konkurencinį pranašumą tabaku prekiaujantiems mažmenininkams. Toks samprotavimas tėra ekonominio pobūdžio. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vien ekonominiai motyvai negali būti privalomieji bendrojo intereso pagrindai, galintys pateisinti Sutartimi užtikrinamos pagrindinės laisvės apribojimą (žr. 2000 m. sausio 13 d. Sprendimo TK-Heimdienst, C-254/98, Rink. p. I-151, 33 punktą ir 2005 m. kovo 17 d. Sprendimo Kranemann, C-109/04, Rink. p. I-2421, 34 punktą).

54

Galiausiai reikia atmesti Ispanijos vyriausybės argumentą, kad laisvo prekių judėjimo apribojimo panaikinimas būtų pateisinamas tik jei tai būtų naudinga vartotojams. Šiuo atveju pakanka pastebėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos draudimo priemonės panaikinimas galėtų būti jiems naudingas, nes tabaku prekiaujantys mažmenininkai galėtų išplėsti turimų gaminių asortimentą.

55

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad iš pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų išplaukiantis apribojimas negali būti pateisinamas nurodytų tikslų įgyvendinimu.

56

Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: SESV 34 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriais tabaku prekiaujantiems mažmenininkams draudžiama vykdyti tabako gaminių importo iš kitų valstybių narių veiklą.

57

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

SESV 34 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriais tabako ir pašto ženklų parduotuvių savininkams draudžiama vykdyti tabako gaminių importo iš kitų valstybių narių veiklą.