Sujungtos bylos C‑244/10 ir C‑245/10

Mesopotamia Broadcast A/S METV

ir

Roj TV A/S

prieš

Bundesrepublik Deutschland

(Bundesverwaltungsgericht prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 89/552/EEB – Televizijos programų transliavimas – Valstybės narės teisė savo teritorijoje uždrausti kitoje valstybėje narėje įsteigto transliuotojo veiklą – Pagrindas, grindžiamas kenkimu tautų tarpusavio supratimui“

Sprendimo santrauka

Laisvė teikti paslaugas – Televizijos programų transliavimas – Direktyva 89/552 – Direktyvos nuostatų laikymosi kontrolė – Kontrolė, kurią turi vykdyti televizijos laidų kilmės valstybė – Leidžiančios nukrypti nuostatos – Rasinės, lyčių, religinės ar tautinės neapykantos kurstymas – Sąvoka – Kenkimas tautų tarpusavio supratimui – Įtraukimas

(Tarybos direktyvos 89/552, iš dalies pakeistos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36, 22a straipsnis)

Direktyvos 89/552 dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 97/36, 22a straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad turi būti laikoma, jog sąvoka „rasinės, lyčių, religinės ar tautinės neapykantos kurstymas“ apima aplinkybes, kurioms taikoma nacionalinės teisės norma, uždraudžianti kenkti tautų tarpusavio supratimui.

Šis straipsnis netrukdo valstybei narei taikant bendruosius teisės aktus, kaip antai Asociacijų įstatymą, imtis priemonių kitoje valstybėje narėje įsteigto transliuotojo atžvilgiu dėl to, kad jo veikla ir tikslai pažeidžia draudimą kenkti tautų tarpusavio supratimui, jeigu šios priemonės neužkerta kelio šio transliuotojo sukurtų televizijos laidų retransliacijai tiesiogine prasme valstybės narės, kur tos laidos priimamos, teritorijoje iš kitos valstybės narės, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

(žr. 46, 54 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. rugsėjo 22 d.(*)

„Direktyva 89/552/EEB – Televizijos programų transliavimas – Valstybės narės teisė savo teritorijoje uždrausti kitoje valstybėje narėje įsteigto transliuotojo veiklą – Pagrindas, grindžiamas kenkimu tautų tarpusavio supratimui“

Sujungtose bylose C‑244/10 ir C‑245/10

dėl Bundesverwaltungsgericht (Vokietija) 2010 m. vasario 24 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2010 m. gegužės 19 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą byloje

Mesopotamia Broadcast A/S METV (C‑244/10)

ir

Roj TV A/S (C‑245/10)

prieš

Bundesrepublik Deutschland,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai R. Silva de Lapuerta (pranešėja), G. Arestis, J. Malenovský ir T. von Danwitz,

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorė A. Impellizzeri, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. balandžio 13 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Mesopotamia Broadcast A/S METV ir Roj TV A/S, atstovaujamų Rechtsanwalt R. Marx,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir N. Graf Vitzthum,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir S. Menez,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos C. Vrignon, S. La Pergola ir G. von Rintelen,

susipažinęs su 2011 m. gegužės 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 298, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 224), iš dalies pakeistos 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB (OL L 202, p. 60; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 321, toliau – direktyva), išaiškinimo.

2        Šie prašymai buvo pateikti sprendžiant ginčą, pirma, tarp Danijos bendrovės Mesopotamia Broadcast A/S METV (toliau – Mesopotamia Broadcast) ir Vokietijos Federacinės Respublikos ir, antra, tarp Danijos bendrovės Roj TV A/S (toliau – Roj TV) ir Vokietijos Federacinės Respublikos dėl sprendimo uždrausti veiklą dėl šių bendrovių kuriamų laidų pobūdžio.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

3        „Transliuotojas“ direktyvos 1 straipsnio b punkte apibrėžtas kaip „fizinis ar juridinis asmuo, kuris prisiima redakcinę atsakomybę dėl televizijos programų plano sandaros <...> ir kuris pats perduoda transliuojamas programas arba jam jas perduoda trečiosios šalys“.

4        Direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„1.      Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad visos jų jurisdikcijai priklausančių transliuotojų perduodamos televizijos programos neprieštarautų teisės sistemos normoms, taikomoms tos valstybės narės visuomenei skirtoms transliuojamoms programoms.

2.      Šioje direktyvoje valstybės narės jurisdikcijai priklausantys transliuotojai yra:

–        transliuotojai, įsisteigę toje valstybėje narėje pagal 3 dalį,

<…>

3.      Šioje direktyvoje transliuotojas yra laikomas įsisteigusiu valstybėje narėje tokiais atvejais:

a)      kai transliuotojo pagrindinė buveinė yra toje valstybėje narėje ir redakciniai sprendimai dėl programų struktūros yra priimami toje valstybėje narėje;

<…>“

5        Direktyvos 2a straipsnyje nurodyta:

„1.      Valstybės narės šios direktyvos reguliuojamose srityse užtikrina televizijos programų priėmimo laisvę ir savo teritorijoje neriboja televizijos programų iš kitų valstybių narių retransliavimo.

2.      Valstybės narės gali laikinai nesilaikyti 1 dalies nuostatų, jeigu jos atitinka tokias sąlygas [esant tokioms sąlygoms]:

a)      jei iš kitos valstybės narės transliuojama televizijos programa smarkiai ir akivaizdžiai pažeidžia 22 straipsnio 1 arba 2 dalis ir (arba) 22a straipsnį;

b)      jei per praėjusius 12 mėnesių transliuotojas ne mažiau kaip du kartus pažeidė a punkto nuostatą (‑as);

c)      suinteresuota valstybė narė raštu pranešė transliuotojui ir Komisijai apie įtariamus pažeidimus ir apie priemones, kurių ji ketina imtis, jei tokie pažeidimai pasikartotų;

d)      konsultuojantis su transliuojančiąja valstybe ir Komisija nepavyko per 15 dienų nuo c punkte minėto įspėjimo draugiškai susitarti ir tariami pažeidimai toliau daromi.

Per du mėnesius po pranešimo apie priemones, kurių ėmėsi valstybė narė, Komisija priima sprendimą, ar tos priemonės neprieštarauja Bendrijos teisės aktams. Jei ji nusprendžia, kad prieštarauja, iš valstybės narės pareikalaujama kaip galima greičiau sustabdyti minėtų priemonių taikymą.

3.      2 dalis nepažeidžia teisės taikyti bet kokias procedūras, teisinės apsaugos priemones ar sankcijas, kai valstybėje narėje, kurios jurisdikcijai priklauso transliuotojas, yra daromi minėti pažeidimai.“

6        Direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Valstybės narės nepraranda teisės reikalauti, kad jų jurisdikcijai priklausantys televizijos transliuotojai šios direktyvos reguliuojamose srityse laikytųsi išsamesnių ar griežtesnių taisyklių.

2.      Valstybės narės, pagal savo teisės aktus naudodamos tinkamas priemones, užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausantys televizijos programų transliuotojai deramai laikytųsi šios direktyvos nuostatų.“

7        Direktyvos 22 ir 22a straipsniai yra šios direktyvos V skyriuje „Nepilnamečių ir viešosios tvarkos apsauga“. Direktyvos 22 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Valstybės narės imasi tinkamų priemonių, užtikrinančių, kad jų jurisdikcijai priklausančių transliuotojų televizijos programose nebūtų jokių laidų, galinčių rimtai pakenkti fiziniam, protiniam ar moraliniam nepilnamečių vystymuisi, ypač programų, susijusių su pornografija ir savitiksliu smurtu.

2.      1 dalyje numatytos priemonės taikomos ir kitoms programoms, kurios galėtų pakenkti fiziniam, protiniam ar moraliniam nepilnamečių vystymuisi, išskyrus tuos atvejus, kai tinkamai parinkus laidų transliavimo laiką ar panaudojus kokią nors techninę priemonę garantuojama, jog nepilnamečiai laidų perdavimo laiku (metu) paprastai negalės jų klausytis ir žiūrėti.“

8        Direktyvos 22a straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad laidose nebūtų kurstoma rasinė, lyčių, religinė ar tautinė neapykanta.“

 Nacionalinės teisės aktai

9        Vokietijos Federacinės Respublikos konstitucijos (Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland, toliau – Konstitucija) 9 straipsnio 1 dalyje skelbiama asociacijų laisvė, o 2 dalyje apibrėžiamos aplinkybės, kurioms esant asociacija yra draudžiama. Pastaroji dalis suformuluota taip:

„Asociacijos, kurių tikslai ar veikla pažeidžia baudžiamuosius įstatymus, konstitucinę santvarką ar tautų tarpusavio supratimo principus, yra draudžiamos.“

10      1964 m. rugpjūčio 5 d. Asociacijų įstatymo (Gesetz zur Regelung des öffentlichen Vereinsrechts, BGBl. I, 1964, p. 593), iš dalies pakeisto 2007 m. gruodžio 21 d. įstatymo (BGBl. I, 2007, p. 3198, toliau – Vereinsgesetz) 6 straipsniu, 1 straipsnyje nustatyta:

„1.      Laiduojama teisė laisvai vienytis į asociacijas <...>

2.      Asociacijų, piktnaudžiaujančių laisve vienytis į asociacijas, atžvilgiu gali būti imtasi tik tokių visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos išsaugojimo priemonių, kurios numatytos šiame įstatyme.“

11      Asociacijos sąvoka šio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžiama taip:

„1.      Asociacija, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, yra bet kurios teisinės formos asociacija, į kurią ilgesniam laikui, siekdami bendro tikslo, savanoriškai susijungė fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie sutiko dėl suderintų sprendimų priėmimo.

2.      Asociacijomis, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, nėra:

1)      politinės partijos <…>,

2)      Bundestago ir federalinių žemių parlamentų frakcijos,

3)      <…>“

12      Minėto įstatymo 3 straipsnyje reglamentuojami draudimai, kurie gali būti taikomi asociacijoms:

„1.      Asociacija gali būti laikoma uždrausta <...> tik tuomet, jei teisę jas uždrausti turinčios valdžios institucijos sprendimu pripažinta, kad tos asociacijos tikslai ar veikla pažeidžia baudžiamuosius įstatymus, konstitucinę santvarką ar tautų tarpusavio supratimo idėją; sprendime turi būti nurodomas asociacijos pasibaigimas <...>. Su uždraudimu iš principo taikomas:

1)      asociacijos turto,

2)      reikalavimų trečiųjų asmenų atžvilgiu <…> ir

3)      trečiųjų asmenų turto, jeigu savininkas, perleisdamas turtą asociacijai, tyčia rėmė jos siekius, prieštaraujančius Konstitucijai, arba jei daiktai skirti šiems siekiams remti,

konfiskavimas.

<…>

3.      Draudimas, jei jis aiškiai neapribotas, taikomas visoms organizacijoms, susijusioms su asociacija taip, jog jos, atsižvelgiant į visus faktinius santykius, atrodo, kad yra šios asociacijos padaliniai (pavaldžios organizacijos). Draudimas taikomas neteritoriniu principu organizuotoms pavaldžioms organizacijoms, turinčioms juridinio asmens teises, tik jei tos organizacijos aiškiai nurodytos uždraudžiančiame sprendime.

<…>

5.      Be to, teisę uždrausti turinčios valdžios institucijos draudimą gali motyvuoti asociacijos narių aktais, jeigu:

1)      yra ryšys su veikla asociacijoje arba su jos tikslu;

2)      aktai pagrįsti suderintais sprendimais ir

3)      aplinkybės leidžia manyti, kad asociacija šiuos aktus toleruoja.“

13      Vereinsgesetz 14 straipsnyje numatyta:

„1.      Asociacijos, kurių visi nariai arba vadovai ar didesnė jų dalis yra užsieniečiai, gali būti uždraustos <...> 2 dalyje numatytais atvejais. Asociacijos, kurių visi nariai arba vadovai ar didesnė jų dalis yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, nelaikomos užsieniečių asociacijomis. <...>“

14      Vereinsgesetz 15 straipsnyje nurodyta:

„1.      14 straipsnis pagal analogiją taikomas užsienyje buveinę turinčioms asociacijoms (užsienio asociacijos), kurių organizavimas arba veikla apima šio įstatymo taikymo teritoriniu atžvilgiu sritį. Kompetenciją priimti sprendimą dėl uždraudimo turi federalinis vidaus reikalų ministras.

<...>“

15      Vereinsgesetz 18 straipsnyje numatyta:

„Draudimai, susiję su asociacijomis, kurių buveinė yra už šio įstatymo teritorinio taikymo srities, bet kurios turi pavaldžias organizacijas šioje teritorijoje, taikomi tik į šio įstatymo taikymo sritį patenkančioms pavaldžioms organizacijoms. Jei asociacija neturi pavaldžių organizacijų šio įstatymo teritorinio taikymo srityje, draudimas <...> yra susijęs su jos veikla šioje taikymo srityje.“

 Pagrindinės bylos ir prejudicinis klausimas

16      Pagal Danijos teisę įsteigta holdingo bendrovė Mesopotamia Broadcast, kurios buveinė yra Danijoje, turi kelias šioje valstybėje narėje išduotas televizijos licencijas. Ji valdo, be kita ko, televizijos kanalą Roj TV, kuris taip pat yra pagal Danijos teisę įsteigta bendrovė. Ši bendrovė per palydovą transliuoja programas daugiausia kurdų kalba į visą Europą ir Artimuosius Rytus. Jos užsakymu laidas kuria, be kita ko, viena Vokietijoje įsteigta bendrovė.

17      2006 ir 2007 m. Turkijos valdžios institucijos kreipėsi su skundais į už direktyvą įgyvendinančių nacionalinės teisės aktų taikymą atsakingą Danijos radijo ir televizijos komisiją. Jos priekaištavo, kad Roj TV savo laidose remia Kurdistano darbo partijos (toliau – PKK), kurią Europos Sąjunga yra pripažinusi teroristine, tikslus.

18      Dėl šių skundų Danijos radijo ir televizijos komisija priėmė 2007 m. gegužės 3 d. ir 2008 m. balandžio 23 d. sprendimus. Ji nusprendė, kad Roj TV nepažeidė Danijos teisės aktų, skirtų įgyvendinti direktyvos 22 ir 22a straipsnius. Ši komisija visų pirma pažymėjo, kad Roj TV programose nekurstoma rasinė, lyčių, religinė ar tautinė neapykanta. Ji nurodė, kad šios bendrovės programose tik perteikiama informacija bei nuomonės ir kad transliuojami smurto vaizdai atspindi smurtą Turkijoje ir kurdų gyvenamose teritorijose.

19      2008 m. birželio 13 d. sprendimu, adresuotu Mesopotamia Broadcast ir Roj TV, Vokietijos vidaus reikalų ministerija, teigdama, kad įmonės Mesopotamia Broadcast vykdoma televizijos kanalo Roj TV veikla pažeidžia „tautų tarpusavio supratimo idėją“, kaip ji suprantama pagal Vereinsgesetz kartu su Konstitucija, uždraudė Mesopotamia Broadcast vykdyti bet kokią veiklą, kuriai taikomas Vereinsgesetz, per Roj TV. Roj TV veikla taip pat buvo uždrausta.

20      2008 m. liepos 9 d. Mesopotamia Broadcast ir Roj TV kreipėsi į Bundesverwaltungsgericht, prašydamos panaikinti šį sprendimą.

21      Tame teisme pareiškėjos tvirtino, kad jų vienos valstybės narės teritorijos ribas peržengiančiai veiklai televizijos srityje taikomos direktyvos nuostatos. Taikant šias nuostatas, tik Danijos Karalystė, kurios teritorijoje Mesopotamia Broadcast ir Roj TV yra įsteigtos, gali vykdyti šios veiklos kontrolę. Bet kuri kita kontrolė iš principo yra uždrausta. Žinoma, direktyvos nukrypti leidžiančiomis nuostatomis leidžiama vykdyti dvigubą kontrolę. Tačiau pagrindinėse bylose tokių nuostatų taikymo sąlygos nėra įvykdytos.

22      Vokietijos federalinė vyriausybė Bundesverwaltungsgericht nurodė, kad Mesopotamia Broadcast ir Roj TV vykdomas televizijos programų transliavimas patenka į Vereinsgesetz taikymo sritį. Jos teigimu, šios dvi bendrovės turi būti laikomos savo veikla remiančiomis PKK Vokietijoje.

23      Vokietijos federalinė vyriausybė taip pat teigė, kad draudimo pagrindinėse bylose motyvas, susijęs su kenkimu „tautų tarpusavio supratimo idėjai“, paremtas tuo, jog Roj TV programomis skatinama prieštaravimus tarp kurdų ir turkų spręsti smurtu, taip pat Vokietijoje, ir remiamos PKK pastangos verbuoti jaunus kurdus partizaniniam karui prieš Turkijos Respubliką.

24      Be to, Vokietijos federalinė vyriausybė pažymėjo, kad direktyvos nuostatos nedaro įtakos valstybių narių bendrosioms teisės normoms baudžiamosios, viešosios tvarkos ar asociacijų teisės srityse, net jei šios normos gali turėti poveikį televizijos programų transliavimui.

25      Peržiūrėjęs tam tikras atrinktas Roj TV televizijos programas, Bundesverwaltungsgericht nustatė, kad ši programa akivaizdžiai palanki PKK, kurios militaristinį ir smurtinį požiūrį plačiai perteikia, ir tai daro su Mesopotamia Broadcast vadovų pritarimu. Teismo teigimu, ši bendrovė per savo kanalą Roj TV šlovina ginkluotą PKK kovą. Kaip nurodė teismas, šis kanalas nenušviečia konflikto neutraliai, o palaiko tai, kad PKK remiasi partizanų būriais ir organizuoja išpuolius, sutikdamas su PKK požiūriu ir propaguodamas herojų ir kankinių kultą kritusių kovotojų atžvilgiu. Teismo manymu, tuo Mesopotamia Broadcast ir Roj TV prisideda prie didelės konfrontacijos tarp turkų ir kurdų kilmės asmenų skatinimo Turkijoje ir įtampos tarp Vokietijoje gyvenančių turkų ir kurdų didinimo.

26      Bundesverwaltungsgericht nuomone, draudimas pagrindinėse bylose gali būti pagrįstas kenkimu tautų tarpusavio supratimui, kaip tai suprantama pagal Vereinsgesetz 3 straipsnio 1 dalį kartu su Konstitucijos 9 straipsnio 2 dalimi. Dėl to šis teismas siekia išsiaiškinti, ar ir, jeigu taip, esant kokioms sąlygoms šio uždraudimo pagrindo taikymas patenka į direktyva derinamas sritis.

27      Tokiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą, kuris bylose C‑244/10 ir C‑245/10 yra toks pats:

„Ar ir, jeigu taip, kokiomis sąlygomis nacionalinės teisės akto, uždraudžiančio asociaciją dėl tautų tarpusavio supratimo principo pažeidimo, taikymas patenka į direktyva derinamas sritis ir dėl to pagal direktyvos 2a straipsnį yra negalimas?“

 Dėl prejudicinio klausimo

28      Savo klausimu Bundesverwaltungsgericht iš esmės klausia, ar direktyvos 22a straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybei narei draudžiama, vadovaujantis bendruoju įstatymu, kaip antai Vereinsgesetz kartu su Konstitucija, imtis priemonių kitoje valstybėje narėje įsteigto transliuotojo atžvilgiu dėl to, kad jo veikla ir tikslai pažeidžia draudimą kenkti tautų tarpusavio supratimui.

 Pirminės pastabos

29      Iš direktyvos pavadinimo matyti, kad ja siekiama derinti valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytas, su televizijos programų transliavimu susijusias nuostatas tam, kad būtų panaikintos laisvo transliuojamų programų judėjimo kliūtys Sąjungos viduje.

30      Remiantis Direktyvos 97/36 1 konstatuojamąja dalimi, Direktyva 89/552 nustatoma televizijos programų transliavimo vidaus rinkoje teisinė struktūra, o ši struktūra, remiantis šios pirmosios direktyvos 4 konstatuojamąja dalimi, turi prisidėti prie laisvo tokių paslaugų judėjimo Sąjungos viduje.

31      Be to, iš Direktyvos 89/552 9 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad kliūtys, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė pašalinti, yra kliūtys, kurias lemia skirtumai tarp valstybių narių nacionalinės teisės nuostatų, kiek tai susiję su transliavimo veikla ir televizijos programų platinimu.

32      Tai reiškia, kad direktyva derinamos tik tos sritys, kurios susijusios su televizijos programų transliavimu tiesiogine prasme, kaip jis apibrėžtas direktyvos 1 straipsnio a punkte (žr. 1997 m. liepos 9 d. Sprendimo De Agostini ir TV‑Shop, C‑34/95–C‑36/95, Rink. p. I‑3843, 26 punktą).

33      Galiausiai iš Direktyvos 89/552 8 konstatuojamosios dalies matyti, kad šios teisės taikymas programų transliavimui ir televizijos paslaugų paskirstymui yra tam tikro bendresnio pobūdžio principo, t. y. žodžio laisvės principo, išdėstyto 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje, apraiška. Be to, iš Direktyvos 97/36 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad ES sutarties F straipsnio 2 dalyje (dabar – ES 6 straipsnio 2 dalis) teigiama, jog Sąjunga pripažįsta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje numatytas teises, laisves ir principus ir kad kiekviena priemonė, kuria siekiama apriboti transliuojamų televizijos programų priėmimą ir (arba) sustabdyti jų retransliavimą, turi būti suderinama su tokiais principais.

34      Taip pat reikia priminti, kad direktyva iki galo nesuderina taisyklių, susijusių su sritimis, kurioms ji taikoma, o nustato minimalius reikalavimus iš Sąjungos transliuojamoms laidoms, skirtoms priimti jos viduje (žr. 2009 m. kovo 5 d. Sprendimo UTECA, C‑222/07, Rink. p. I‑1407, 19 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

35      Todėl direktyva nustatomas principas, pagal kurį priimančioji valstybė narė pripažįsta kilmės valstybės narės turimą kontrolės funkciją savo jurisdikcijai priklausančių transliuotojų televizijos laidų atžvilgiu. Iš tiesų direktyvos 2a straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės šios direktyvos reguliuojamose srityse užtikrina televizijos programų priėmimo laisvę ir savo teritorijoje neriboja televizijos programų iš kitų valstybių narių retransliavimo.

36      Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad kilmės valstybės narės teisės, taikytinos televizijos laidoms, taikymo ir direktyvos nuostatų laikymosi kontrolę turi vykdyti tik valstybė narė, iš kurios laidos transliuojamos, ir kad valstybė narė, kur jos priimamos, neturi teisės pati vykdyti kontrolės dėl pagrindų, priklausančių direktyva derinamoms sritims (šiuo klausimu žr. 1996 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑11/95, Rink. p. I‑4115, 34 ir 86 punktus ir minėto Sprendimo De Agostini ir TV‑Shop 27 punktą).

37      Tačiau iš Direktyvos neišsamaus pobūdžio, kiek tai susiję su viešajai tvarkai, geriems papročiams arba visuomenės saugumui priklausančiomis sritimis, matyti, kad valstybė narė jos teritorijoje vykdomai transliuotojų veiklai ir toliau gali taikyti taisykles, kurios yra bendrai taikomos šioms sritims, jeigu tomis taisyklėmis nacionalinėje teritorijoje neribojamas televizijos programų iš kitų valstybių narių retransliavimas tiesiogine prasme ir nenustatoma išankstinė šių programų kontrolė.

 Dėl Direktyvos 22a straipsnio išaiškinimo

38      Atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktą klausimą, būtent klausimą, ar turi būti laikoma, kad „rasinės, lyčių, religinės ar tautinės neapykantos kurstymo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal direktyvą, apima uždraudimo pagrindą, susijusį su kenkimu tautų tarpusavio supratimui, ir dėl to šis pagrindas priklauso šia direktyva derinamoms sritims, pirmiausia pažymėtina, kad direktyvoje 22a straipsnyje vartojamų terminų apibrėžimai nepateikiami.

39      Be to, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 63 punkte, Direktyvos 89/552 ir Direktyvos 97/36 parengiamuosiuose dokumentuose nepateikiama reikšmingų nuorodų dėl sąvokos „neapykantos kurstymas“ reikšmės ir apimties, ir šie dokumentai patvirtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 22a straipsnyje siekė numatyti viešosios tvarkos sumetimais grindžiamą uždraudimo pagrindą, kuris skirtųsi nuo specialiai nepilnamečių apsaugai skirtų pagrindų.

40      Tai reiškia, kad direktyvos 22a straipsnio apimtis turi būti nustatyta pagal šiame straipsnyje vartojamų terminų įprastiną reikšmę bendrinėje kalboje, atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jie vartojami, ir Direktyva siekiamus tikslus (žr. 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo easyCar, C‑336/03, Rink. p. I‑1947, 21 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

41      Dėl žodžių „kurstymas“ ir „neapykanta“ reikia pažymėti, kad jie reiškia: pirmasis – veiksmą, kuriuo siekiama nukreipti atitinkamą elgesį, o antrasis – priešiškumo jausmą ar prieštaravimą asmenų visumai.

42      Taigi vartojant sąvoką „neapykantos kurstymas“, direktyva siekiama užkirsti kelią bet kokiai žmogiškųjų vertybių negerbiančiai ideologijai, visų pirma iniciatyvoms, aukštinančioms teroristiniais veiksmais vykdomą smurtą prieš tam tikrą asmenų grupę.

43      Dėl kenkimo „tautų tarpusavio supratimui“ sąvokos, kaip pažymėta šio sprendimo 25 punkte, Mesopotamia Broadcast ir Roj TV, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, prisideda prie didelės konfrontacijos tarp turkų ir kurdų kilmės asmenų skatinimo Turkijoje ir įtampos tarp Vokietijoje gyvenančių turkų ir kurdų didinimo, taip kenkdamos tautų tarpusavio supratimui.

44      Taigi konstatuotina, kad sąvoka „neapykantos kurstymas“ apima tokius veiksmus.

45      Todėl, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 88 ir 89 punktuose, direktyvos 22a straipsnyje įtvirtintos viešosios tvarkos taisyklės laikymąsi turi patikrinti valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso atitinkamas transliuotojas, kompetentingos valdžios institucijos, nepaisant to, ar šios valstybės teritorijoje yra atitinkamų etninių arba kultūrinių bendruomenių. Iš tiesų tame straipsnyje nurodyto draudimo taikymas priklauso ne nuo atitinkamos laidos galimo poveikio kilmės valstybėje narėje ar konkrečioje valstybėje narėje, bet tik nuo to, ar įvykdytos dvi šiame straipsnyje įtvirtintos sąlygos, tai yra, neapykantos kurstymas ir rasiniai, lyčių, religiniai ir tautiniai pagrindai.

46      Todėl iš to, kas pasakyta, matyti, kad direktyvos 22a straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad turi būti laikoma, jog šiame straipsnyje vartojama sąvoka „rasinės, lyčių, religinės ar tautinės neapykantos kurstymas“ apima tokias aplinkybes, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kurioms taikoma nacionalinės teisės norma, uždraudžianti kenkti tautų tarpusavio supratimui.

 Dėl pagrindinėse bylose nagrinėjamo sprendimo, atsižvelgiant į Sprendimą „De Agostini ir TV‑Shop“

47      Tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų sudaryta galimybė išspręsti jo nagrinėjamą ginčą atsižvelgiant į pateiktą Direktyvos 22a straipsnio išaiškinimą, šios direktyvos nuostatų, susijusių su televizijos reklama ir rėmimu, santykio su kitomis nacionalinėmis nuostatomis nei tos, kurios konkrečiai susijusios su programų transliavimu ir platinimu, klausimu reikia remtis minėtu Sprendimu De Agostini ir TV‑Shop.

48      Iš tiesų to sprendimo 33 ir 34 punktuose Teisingumo Teismas pabrėžė, kad nors direktyvoje numatyta, jog valstybės narės užtikrina priėmimo laisvę ir nesudaro kliūčių savo teritorijoje retransliuoti televizijos laidų iš kitų valstybių narių dėl priežasčių, susijusių su televizijos reklama ir rėmimu, tačiau ja visiškai ir automatiškai neatmetamas tokių nuostatų taikymas. Taigi direktyva iš principo nedraudžiama taikyti nacionalinės normos, kuria bendrai siekiama vartotojų apsaugos tikslo, nenustatant televizijos programų antrinės kontrolės greta kontrolės, kurią turi atlikti programas transliuojanti valstybė narė.

49      To paties sprendimo 38 punkte Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad direktyva netrukdo valstybei narei taikant bendrąsias normas, susijusias su vartotojų apsauga nuo klaidinančios reklamos, imtis priemonių reklamuojančio asmens atžvilgiu dėl iš kitos valstybės narės transliuojamos televizijos reklamos, jeigu šios priemonės nesudarys kliūčių televizijos laidų iš tos kitos valstybės narės retransliavimui tiesiogine prasme nacionalinėje teritorijoje.

50      Šis aiškinimas taip pat galioja valstybės narės teisės normoms, kuriomis konkrečiai nereglamentuojamas programų transliavimas ir platinimas ir kuriomis bendrai siekiama viešosios tvarkos tikslo, nesudarant kliūčių televizijos laidų iš kitos valstybės narės retransliavimui tiesiogine prasme nacionalinėje teritorijoje.

51      Šiuo atžvilgiu iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui perduotos bylos medžiagos ir paaiškinimų, kuriuos Vokietijos vyriausybė pateikė per Teisingumo Teisme vykusius teisminius ginčus, matyti, kad Vereinsgesetz specialiai neskirtas nei transliuotojams, nei programų transliavimui ar platinimui, o tik bendrai susijęs su asociacijų veikla. Be to, 2008 m. birželio 13 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuris grindžiamas šiuo įstatymu kartu su Konstitucija, rezoliucinėje dalyje yra vienuolika dalių. Iš šio sprendimo visų pirma matyti, kad Mesopotamia Broadcast vykdoma televizijos kanalo Roj TV veikla pažeidžia tautų tarpusavio supratimo idėją, kad Mesopotamia Broadcast nebegali vykdyti veiklos Vereinsgesetz taikymo teritoriniu atžvilgiu srityje naudodamasi televizijos kanalu Roj TV, kad šio kanalo veikla pažeidžia tautų tarpusavio supratimo idėją, kad televizijos kanalas Roj TV nebegali vykdyti veiklos Vereinsgesetz taikymo teritoriniu atžvilgiu srityje ir kad šis kanalas uždraudžiamas šio įstatymo taikymo teritoriniu atžvilgiu srityje.

52      Vokietijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose ir per posėdį Teisingumo Teisme, be kita ko, nurodė, kad nors 2008 m. birželio 13 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu bet kokia pagrindinėse bylose nagrinėjamo transliuotojo veikla Vokietijoje yra uždrausta, ši valstybė narė negali užkirsti kelio pasekmėms, kurias Vokietijoje gali lemti užsienyje sukurtos televizijos laidos. Taigi Roj TV programos priėmimas ir naudojimas privačioje aplinkoje nedraudžiami ir išlieka praktiškai įmanomi. Ši valstybė narė visų pirma nurodė, kad nors savo teritorijoje ji ir neužkerta kelio šio transliuotojo sukurtų televizijos laidų retransliavimui iš Danijos, dėl 2008 m. birželio 13 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu paskelbto veiklos uždraudimo yra nelegali bet kokia veikla, kurią Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje vykdo Roj TV arba kuri vykdoma jos naudai. Todėl Vokietijoje uždraudžiamas laidų kūrimas, renginių, per kuriuos viešojoje erdvėje, be kita ko, stadionuose, rodomos Roj TV laidos, organizavimas ir Vokietijos teritorijoje vykdoma paramos veikla.

53      Tokios priemonės, kaip antai paminėtos ankstesniame punkte, iš principo nėra kliūtis retransliuoti tiesiogine prasme, tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti konkretų poveikį, kurį turi sprendimas dėl uždraudimo pagrindinėse bylose, kiek tai susiję su pareiškėjų pagrindinėse bylose iš kitos valstybės narės transliuojamomis televizijos laidomis, patikrindamas, ar tas sprendimas neužkerta kelio retransliacijai tiesiogine prasme valstybės narės, kur tos laidos priimamos, teritorijoje.

54      Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad direktyvos 22a straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad turi būti laikoma, jog sąvoka „rasinės, lyčių, religinės ar tautinės neapykantos kurstymas“ apima tokias aplinkybes, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kurioms taikoma nacionalinės teisės norma, uždraudžianti kenkti tautų tarpusavio supratimui. Šis straipsnis netrukdo valstybei narei, taikant bendruosius teisės aktus, kaip antai Vereinsgesetz, imtis priemonių kitoje valstybėje narėje įsteigto transliuotojo atžvilgiu dėl to, kad jo veikla ir tikslai pažeidžia draudimą kenkti tautų tarpusavio supratimui, jeigu šios priemonės neužkerta kelio šio transliuotojo sukurtų televizijos laidų retransliacijai tiesiogine prasme valstybės narės, kur tos laidos priimamos, teritorijoje iš kitos valstybės narės, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

55      Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo, iš dalies pakeistos 1997 m. birželio 30 d. Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB, 22a straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad turi būti laikoma, jog sąvoka „rasinės, lyčių, religinės ar tautinės neapykantos kurstymas“ apima tokias aplinkybes, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kurioms taikoma nacionalinės teisės norma, uždraudžianti kenkti tautų tarpusavio supratimui. Šis straipsnis netrukdo valstybei narei, taikant bendruosius teisės aktus, kaip antai 1964 m. rugpjūčio 5 d. Asociacijų įstatymą (Gesetz zur Regelung des öffentlichen Vereinsrechts), iš dalies pakeistą 2007 m. gruodžio 21 d. įstatymo 6 straipsniu, imtis priemonių kitoje valstybėje narėje įsteigto transliuotojo atžvilgiu dėl to, kad jo veikla ir tikslai pažeidžia draudimą kenkti tautų tarpusavio supratimui, jeigu šios priemonės neužkerta kelio šio transliuotojo sukurtų televizijos laidų retransliacijai tiesiogine prasme valstybės narės, kur tos laidos priimamos, teritorijoje iš kitos valstybės narės, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.