—

Post Danmark A/S, atstovaujamos advokat S. Zinck, Rechtsanwalt T. Lübbig ir advokat N. Westergaard,

—

Forbruger-Kontakt a-s, atstovaujamos advokat P. Stig Jakobsen,

—

Danijos vyriausybės, atstovaujamos C. Vang, padedamo advokat O. Koktvedgaard,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, T. Müller ir V. Štencel,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato F. Arena,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos B. Gencarelli, U. Nielsen ir K. Mojzesowicz,

—

ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos X. Lewis ir M. Schneider,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 82 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Post Danmark A/S (toliau – Post Danmark) ir Konkurrencerådet (konkurencijos tarnyba) dėl Post Danmark trims buvusiems savo konkurentės Forbruger-Kontakt a-s (toliau – Forbruger-Kontakt) klientams taikytų kainų.

3

Post Danmark ir Forbruger-Kontakt yra dvi svarbiausios Danijos neadresuoto pašto (reklaminių brošiūrų, telefono knygų, vadovų, vietinių ir regioninių laikraščių ir t. t.) platinimo sektoriuje veikiančios įmonės. Kaip nurodyta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šis sektorius yra visiškai liberalizuotas ir jam netaikomi pašto paslaugas reglamentuojantys Danijos teisės aktai. Pagrindinėje byloje neginčijama, kad atitinkamą rinką galima apibrėžti kaip Danijos neadresuoto pašto platinimo rinką.

4

Pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių metu Post Danmark turėjo monopoliją platinti adresuotus laiškus ir siuntinius, neviršijančius tam tikro svorio, ir dėl išimtinės platinimo teisės su monopolija susijusią universaliosios paslaugos pareigą platinti šio svorio neviršijantį adresuotą paštą. Dėl to minėta įmonė buvo sukūrusi visą nacionalinę teritoriją apimantį platinimo tinklą, naudojamą ir platinant neadresuotą paštą.

5

Spaudos grupės Søndagsavisen a-s vieneto Forbruger-Kontakt pagrindinę veiklą sudaro neadresuoto pašto platinimas. Pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių metu Forbruger-Kontakt sukūrė beveik visą nacionalinę teritoriją apimantį platinimo tinklą, ypač įgydama mažesnes neadresuoto pašto platinimo įmones.

6

Iki 2004 m. grupės SuperBest, Spar ir Coop, didmeninio platinimo sektoriaus įmonės, buvo svarbios Forbruger-Kontakt klientės. 2003 m. pabaigoje Post Danmark su šiomis trimis grupėmis sudarė sutartis, pagal kurias įsipareigojo nuo 2004 m. sausio 1 d. platinti šių trijų grupių neadresuotą paštą.

7

Prieš sudarydama susitarimą su Post Danmark grupė Coop vedė derybas ir su ja, ir su Forbruger-Kontakt. Abiejų šių operatorių kainų pasiūlymai buvo labai panašūs, tik Post Danmark pasiūlyta kaina buvo šiek tiek mažesnė.

8

Gavusi Forbruger-Kontakt pateiktą skundą, 2004 m. rugsėjo 29 d. sprendime Konkurrencerådet padarė išvadą, kad Post Danmark piktnaudžiavo savo dominuojančia padėtimi Danijos neadresuoto pašto rinkoje, kai taikė tikslinę nuolaidų politiką, skirtą užtikrinti savo klientų lojalumą: t. y. pirma, tokioje pačioje padėtyje esančius savo klientus vertino skirtingai tarifų ir nuolaidų atžvilgiu (Konkurrencerådet tokią politiką kvalifikavo kaip „papildomą diskriminaciją pagal kainas“) ir, antra, taikė skirtingus tarifus buvusiems Forbruger-Kontakt klientams ir savo esamiems klientams, negalėdama šių didelių tarifų ir nuolaidų skirtumų pateisinti su jos sąnaudomis susijusiais motyvais (tokią praktiką Konkurrencerådet kvalifikavo kaip „pagrindinę diskriminaciją pagal kainas“).

9

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad grupei Coop pasiūlyta kaina neleido padengti Post Danmark„vidutinių bendrųjų sąnaudų“, tačiau ji leido padengti „vidutines ribines sąnaudas“.

10

Post Danmark teigimu, su šia grupe sudaryta sutartis leido realizuoti didelio masto ekonomiją visų pirma dėl to, kad ši sutartis apėmė penkis šios grupės ženklus, t. y. iki penkių laiškų vienam namų ūkiui. Šiuo klausimu sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad Post Danmark neadresuoto pašto platinimo sąnaudos nuo 2003 m. iki 2004 m. sumažėjo 0,13 DKK už kiekvieną siuntimą.

11

Tačiau Konkurrencerådet manė, kad analizuojant sąnaudas ši aplinkybė neturi reikšmės vertinant visą Post Danmark taikomą kainų politiką grupės Coop atžvilgiu. Iš tiesų, pirma, masto ekonomijos realizavimu grindžiamas kriterijus nebuvo įtrauktas į Post Danmark bendrą tarifų ir nuolaidų politiką ir, antra, nedidelis kelių laiškų pristatymo vienam namų ūkiui sąnaudų sumažėjimas nėra susijęs su tuo, kad laiškus adresuoja tas pats ekspeditorius.

12

2005 m. liepos 1 d. sprendimu Konkurrenceankenævnet (skundus dėl konkurencijos teisės pažeidimų nagrinėjanti komisija) patvirtino 2004 m. rugsėjo 29 d.Konkurrencerådet sprendimą.

13

Be to, Konkurrenceankenævnet patvirtino 2004 m. lapkričio 24 d.Konkurrencerådet sprendimą, kuriuo pripažinta, kad negalima įrodyti Post Danmark ketinimo pašalinti konkurenciją, todėl ši įmonė nepiktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, kai neadresuoto pašto platinimo rinkoje taikė „grobuoniškas“ kainas.

14

Šie Konkurrencerådet ir Konkurrenceankenævnet sprendimai tapo galutiniai tiek, kiek jais pripažįstama, kad, pirma, nepiktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi taikant „grobuoniškas“ kainas ir, antra, piktnaudžiaujama tokia padėtimi dėl „papildomos diskriminacijos pagal kainas“ politikos, taikomos kitų Post Danmark klientų nei grupės SuperBest, Spar ir Coop atžvilgiu.

15

Post Danmark ginčijo Østre Landsret (Rytų regiono teismas) šių sprendimų dalis, susijusias su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi selektyviai taikant mažas kainas minėtoms grupėms.

16

2007 m. gruodžio 21 d. sprendimu šis teismas patvirtino tuos pačius Konkurrencerådet ir Konkurrenceankenævnet sprendimus tiek, kiek jais buvo konstatuota, kad Post Danmark piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi Danijos neadresuoto pašto platinimo rinkoje, kai 2003–2004 m. taikė skirtingą kainų politiką savo klientams ir buvusiems Forbruger-Kontak klientams, negalėdama pateisinti šio skirtumo su sąnaudomis susijusiais motyvais.

17

Post Danmark dėl šio lØstre Landsret sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Ji, be kita ko, tvirtina, kad pagal iš 1991 m. liepos 3 d. Sprendimo AKZO prieš Komisiją (C-62/86, Rink. p. I-3359) išplaukiančius kriterijus, kurie buvo „iš dalies pakeisti“2001 m. kovo 20 d. Komisijos sprendimu 2001/354/EB dėl procedūros pagal EB sutarties 82 straipsnį (byla COMP/35.141 – Deutsche Post AG) (OL L 125, p. 27), grupės Coop viduje sutarti tarifai gali būti laikomi piktnaudžiavimu, tik jeigu gali būti įrodytas ketinimas eliminuoti konkurentą. Tačiau Konkurrencerådet teigė, kad ketinimas išstumti konkurentą nėra būtina sąlyga, kuri turi būti įvykdyta tam, kad būtų galima laikyti, jog buvo piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi selektyviai taikant kainas, kurios yra mažesnės nei vidutinės bendrosios sąnaudos, bet didesnės nei vidutinės ribinės sąnaudos.

18

Tokiomis aplinkybėmis Højesteret nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokius prejudicinius klausimus:

19

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kokiomis aplinkybėmis dominuojančią padėtį užimančios įmonės tam tikriems buvusiems konkurento klientams taikomų mažų kainų politika turi būti laikoma EB 82 straipsniui prieštaraujančiu piktnaudžiavimu siekiant išstumti konkurentą, ir, konkrečiai kalbant, ar išvada, kad taip piktnaudžiaujama, gali būti grindžiama vienintele aplinkybe, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės vieninteliam klientui taikoma kaina yra mažesnė nei atitinkamai veiklai priskiriamos vidutinės bendrosios sąnaudos, tačiau viršija su ja susijusias vidutines ribines sąnaudas.

20

Iš teismo praktikos matyti, kad EB 82 straipsnis apima ne tik veiksmus, kuriais daroma tiesioginė žala vartotojams, bet ir veiksmus, kurie jiems padaro žalą iškraipydami konkurenciją (2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C-52/09, Rink. p. I-527, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Būtent pastarąja prasme reikia suprasti prejudiciniuose klausimuose vartojamus žodžius „piktnaudžiavimą siekiant išstumti konkurentą“.

21

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokios dominuojančios padėties buvimo konstatavimas savaime nereiškia jokio kaltinimo atitinkamai įmonei (žr. 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 57 punktą ir 2000 m. kovo 16 d. Sprendimo Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Komisiją, C-395/96 P ir C-396/96 P, Rink. p. I-1365, 37 punktą). Iš tiesų EB 82 straipsniu visiškai nesiekiama sukliudyti įmonei užimti dominuojančią padėtį rinkoje dėl savo nuopelnų (žr., be kita ko, minėto Sprendimo TeliaSonera Sverige 24 punktą). Šia nuostata taip pat nesiekiama užtikrinti, kad mažiau produktyvūs nei dominuojančią padėtį užimanti įmonė konkurentai liktų rinkoje.

22

Taigi bet kokiu konkurento išstūmimo poveikiu nebūtinai iškraipoma konkurencija (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo TeliaSonera Sverige 43 punktą). Iš esmės konkurencija remiantis nuopelnais gali lemti rinkos išnykimą ar susilpninti konkurentus, kurie mažiau produktyvūs, todėl mažiau patrauklūs vartotojams, be kita ko, kainų, pasirinkimo, kokybės ar naujovių atžvilgiu.

23

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi ypatingą pareigą savo elgesiu nepažeisti veiksmingos ir neiškraipytos konkurencijos vidaus rinkoje (žr. 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo France Télécom prieš Komisiją, C-202/07 P, Rink. p. I-2369, 105 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Kai dominuojanti padėtis atsiranda dėl anksčiau buvusio teisės aktais numatyto monopolio, į šią aplinkybę turi būti atsižvelgta.

24

Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, kad EB 82 straipsnis apima būtent dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmus, kurie vartotojų nenaudai, taikant kitas priemones nei tos, kurios reguliuoja normalios konkurencijos sąlygas remiantis ūkio subjektų teikiamomis paslaugomis, trukdo išlaikyti rinkoje esamos konkurencijos laipsnį arba plėsti šią konkurenciją (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų AKZO prieš Komisiją 69 punktą; France Télécom prieš Komisiją 104 ir 105 punktus ir 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom prieš Komisiją, C-280/08 P, Rink. p. I-9555, 174, 176 ir 180 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).

25

Taigi EB 82 straipsniu draudžiama, be kita ko, dominuojančiai įmonei imtis veiksmų, kurie turi jos konkurentų, laikomų tokiais pat produktyviais kaip ir ji, išstūmimo iš rinkos poveikį, ir taip sustiprinti savo dominuojančią padėtį pasitelkiant priemones, kurios skiriasi nuo konkurencijos remiantis nuopelnais priemonių. Atsižvelgiant į tai, ne kiekviena konkurencija pagal kainas gali būti laikoma teisėta (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų AKZO prieš Komisiją 70 ir 72 punktus; France Télécom prieš Komisiją 106 punktą ir Deutsche Telekom prieš Komisiją 177 punktą).

26

Siekiant nustatyti, ar taikydama savo tarifus dominuojanti įmonė piktnaudžiauja šia padėtimi, reikia įvertinti visas aplinkybes ir patikrinti, ar tokiais tarifais siekiama atimti iš pirkėjo tiekimo šaltinių pasirinkimo galimybę arba ją apriboti, sukurti konkurentams patekimo į rinką kliūtis, prekybos partneriams taikyti nevienodas sąlygas už lygiavertes paslaugas, taip sudarant jiems nepalankias konkurencines sąlygas, ar iškraipant konkurenciją sustiprinti savo dominuojančią padėtį (minėto Sprendimo Deutsche Telekom prieš Komisiją 175 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

27

Minėtame Sprendime AKZO prieš Komisiją, kuriame reikėjo nustatyti, ar įmonė taikė „grobuoniškas“ kainas, Teisingumo Teismas visų pirma šio sprendimo 71 punkte nusprendė, kad kainos, kurios yra mažesnės nei „kintamųjų“ sąnaudų (t. y. tų, kurios skiriasi atsižvelgiant į pagamintą kiekį) vidurkis, iš principo turi būti laikomos piktnaudžiavimu, jeigu preziumuojama, kad taikydama tokias kainas dominuojančią padėtį užimanti įmonė siekia vienintelio ekonominio tikslo – eliminuoti konkurentus. Antra, to paties sprendimo 72 punkte jis nusprendė, kad kainos, kurios yra mažesnės nei bendrųjų sąnaudų vidurkis, bet didesnės nei kintamųjų sąnaudų vidurkis, turi būti laikomos piktnaudžiavimu, jeigu nustatytos laikantis plano eliminuoti konkurentą.

28

Siekdamas įvertinti dominuojančią padėtį užimančios įmonės mažų kainų politikos teisėtumą, Teisingumo Teismas rėmėsi atitinkamų kainų ir tam tikrų dominuojančią padėtį užimančios įmonės patirtų sąnaudų palyginimu pagrįstais kriterijais ir šios įmonės strategija (žr. minėtų sprendimų AKZO prieš Komisiją 74 punktą ir France Télécom prieš Komisiją 108 punktą).

29

Kiek tai susiję su galima Post Danmark antikonkurencine strategija, iš bylos medžiagos matyti, kad skundas, kuriuo iškelta pagrindinė byla, buvo susijęs su tuo, kad taikydama tam tikriems svarbiems savo konkurento klientams mažų kainų politiką Post Danmark galėjo eliminuoti iš atitinkamos rinkos savo konkurentą. Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nebuvo galima įrodyti, kad Post Danmark ketino išstumti šį konkurentą.

30

Be to, priešingai, nei argumentuoja Danijos vyriausybė, kuri vykstant šiam procesui pateikė pastabas Konkurrencerådet pagrindinėje byloje pateiktiems reikalavimams palaikyti, remiantis vien tuo, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmai, kaip ir pagrindinėje byloje nagrinėjama kainų politika, gali būti kvalifikuojami kaip „diskriminacija pagal kainas“, t. y. tuo, kad skirtingiems klientams ar skirtingoms klientų kategorijoms už prekes ir paslaugas, kurių sąnaudos tos pačios, taikomos skirtingos kainos, arba, atvirkščiai, klientams, kuriems pasiūlos sąnaudos skiriasi, taikoma vienoda kaina, negalima teigti, kad piktnaudžiaujama siekiant išstumti konkurentą.

31

Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad, siekdamos palyginti kainą ir sąnaudas, Danijos konkurencijos institucijos rėmėsi ne „kintamųjų sąnaudų“ sąvoka, nurodyta Sprendime AKZO prieš Komisiją susiklosčiusioje teismo praktikoje, o kita sąvoka, t. y. ta, kurią Danijos institucijos pavadino „ribinėmis sąnaudomis“. Šiuo atžvilgiu būtent iš Danijos vyriausybės rašytinių pastabų ir iš jos raštu pateiktų atsakymų į Teisingumo Teismo užduotus klausimus matyti, kad minėtos institucijos „ribines sąnaudas“ apibrėžė kaip „sąnaudas, kurios turėtų išnykti greitu arba ganėtinai greitu laiku (laikotarpiu nuo trejų iki penkerių metų), jei Post Danmark nutrauktų neadresuoto pašto platinimo veiklą“. Be to, ši vyriausybė nurodė: savo ruožtu „vidutinės bendrosios sąnaudos“ apibrėžtos kaip „vidutinės ribinės sąnaudos, prie kurių pridėta įvertinus nustatyta Post Danmark bendrųjų sąnaudų, susijusių su kitokia nei universaliosios paslaugos pareigai priskiriama veikla, dalis“.

32

Kaip minėta vyriausybė pažymėjo savo raštu pateiktuose atsakymuose į šiuos klausimus, pagrindinei bylai būdinga tai, kad esančios didelės sąnaudos yra susijusios ir su universaliosios paslaugos pareigai priskiriama Post Danmark veikla, ir su neadresuoto pašto platinimu. Šias „bendrąsias“ sąnaudas lėmė būtent tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių metu Post Danmark daugiausia naudojo tą pačią infrastruktūrą bei tuos pačius darbuotojus ir neadresuoto pašto platinimo veiklai, ir veiklai, kuri jai buvo išimtinai paskirta vykdyti dėl jos universaliosios paslaugos pareigos, susijusios su tam tikru adresuotu paštu. Ta pati vyriausybė nurodo: Konkurrencerådet teigimu, kadangi Post Danmark vykdydama neadresuoto pašto platinimo veiklą naudojasi savo „bendraisiais platinimo grandinės ištekliais“, universaliosios paslaugos pareigai priskiriamos veiklos sąnaudos galėtų sumažėti laikotarpiu nuo trejų iki penkerių metų, jei Post Danmark nutrauktų neadresuoto pašto platinimo veiklą.

33

Tokiomis aplinkybėmis iš bylos medžiagos, būtent iš šio sprendimo 13 punkte minėto 2004 m. lapkričio 24 d.Konkurrencerådet sprendimo 148–151 ir 200 punktų, matyti, kad siekdama įvertinti sąnaudas, jos kvalifikuotas kaip „vidutines ribines“, Konkurrencerådet visų pirma atsižvelgė ne tik į neadresuoto pašto platinimo veiklai priskirtinas pastovias ir kintamąsias sąnaudas, bet ir į veiksnius, kvalifikuojamus kaip „bendrosios kintamos sąnaudos“, „75 % priskirtinų bendrų logistikos pajėgumų sąnaudų“ bei „25 % nepriskirtinų bendrųjų sąnaudų“.

34

Reikia pažymėti, kad konkrečiomis pagrindinės bylos aplinkybėmis tokiu priskyrimo metodu, atrodo, siekiama nustatyti pagrindines neadresuoto pašto platinimo veiklai priskiriamas sąnaudas.

35

Atlikus šį įvertinimą, buvo, be kita ko, konstatuota, kad grupės Coop siūloma kaina neleido Post Danmark padengti bendrai neadresuoto pašto platinimo veiklai priskirtų vidutinių bendrųjų sąnaudų, tačiau leido padengti vidutines ribines šios veiklos sąnaudas, kokios įvertintos Danijos konkurencijos institucijų.

36

Be to, neginčijama, kad nagrinėjamu atveju grupėms Spar ir SuperBest siūlomos kainos buvo įvertintos kaip viršijančios minėtas vidutines bendrąsias sąnaudas, kokios įvertintos šių institucijų. Tokiomis aplinkybėmis negalima daryti išvados, kad tokios kainos turi antikonkurencinį poveikį.

37

Kalbant apie grupei Coop taikytas kainas, pažymėtina, kad kainų politika, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, negali būti kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas siekiant išstumti konkurentą vien dėl to, kad dominuojančią padėtį užimantį įmonė vieninteliam klientui taiko kainą, kuri yra mažesnė nei atitinkamai veiklai priskiriamos vidutinės bendrosios sąnaudos, tačiau viršija jai tenkančias vidutines ribines sąnaudas, kokios atitinkamai įvertintos pagrindinėje byloje.

38

Iš tiesų, kadangi dominuojančią padėtį užimanti įmonė nustato tokio dydžio kainas, kurios padengia esmines prekės prekybai arba aptariamų paslaugų teikimui priskiriamas sąnaudas, tiek pat kaip ir ši įmonė produktyvus konkurentas iš principo turės galimybę konkuruoti šiomis kainomis, nepatirdamas nuostolių, kurių ilgainiui nebūtų įmanoma padengti.

39

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti reikšmingas pagrindinės bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į šio sprendimo pirmesniame punkte pateiktą išvadą. Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, jog iš Teisingumo Teismo turėtos bylos medžiagos, be kita ko, matyti, kad Forbruger-Kontakt galėjo išlaikyti savo platinimo tinklą, nepaisant prarastos atitinkamų trijų klientų tiekiamo pašto apimties, ir kad nuo 2007 m. ji galėjo perimti grupių Coop bei Spar paštą.

40

Jeigu tai įvertinęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto turėtų konstatuoti, kad yra Post Danmark veiksmais sukeliamas antikonkurencinis poveikis, reikėtų priminti, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė gali pateisinti veiksmus, kuriems gali būti taikomas EB 82 straipsnyje numatytas draudimas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1978 m. vasario 14 d. Sprendimo United Brands ir United Brands Continental prieš Komisiją, 27/76, Rink. p. 207, 184 punktą; 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo RTE ir ITP prieš Komisiją, C-241/91 P ir C-242/91 P, Rink. p. I-743, 54 ir 55 punktus ir minėto Sprendimo TeliaSonera Sverige 31 ir 75 punktus).

41

Konkrečiai kalbant, tokia įmonė šiuo atžvilgiu gali įrodyti arba tai, kad jos elgesys yra objektyviai reikalingas (šiuo klausimu žr. 1985 m. spalio 3 d. Sprendimo CBEM, 311/84, Rink. p. 3261, 27 punktą), arba tai, kad jos sukeliamas konkurento išstūmimo poveikis kompensuojamas ar jį netgi viršija produktyvumo nauda, kuri naudinga ir vartotojams (2007 m. kovo 15 d. Sprendimo British Airways prieš Komisiją, C-95/04 P, Rink. p. I-2331, 86 punktas ir minėto Sprendimo TeliaSonera Sverige 76 punktas).

42

Pastaruoju klausimu dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi įrodyti, kad dėl nagrinėjamo elgesio galintis atsirasti didesnis produktyvumas neutralizuoja tikėtiną žalingą poveikį konkurencijai ir vartotojų interesams paveiktose rinkose, kad šis didesnis produktyvumas buvo ar gali atsirasti dėl minėto elgesio, kad toks elgesys yra būtinas, jog padidėtų produktyvumas, ir jis nepašalina veiksmingos konkurencijos, panaikindamas visus esančius esamos ar potencialios konkurencijos šaltinius ar daugelį jų.

43

Nagrinėjamu atveju dėl šio sprendimo 11 punkte pateiktų argumentų pakanka pažymėti, jog vien tai, kad didesniu produktyvumu grindžiamas kriterijus nenurodytas tarp veiksnių, išplaukiančių iš Post Danmark taikytų kainų, negali pateisinti atsisakymo prireikus atsižvelgti į tokį didesnį produktyvumą su sąlyga, kad jo realumas ir apimtis yra įrodytas pagal šio sprendimo 42 punkte nurodytus reikalavimus.

44

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, atsakymas į pateiktus klausimus yra toks: EB 82 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad mažų kainų politika, kurią dominuojančią padėtį užimanti įmonė taikė tam tikriems buvusiems konkurento svarbiems klientams, negali būti laikoma piktnaudžiavimu siekiant išstumti konkurentą vien dėl to, kad tokios įmonės vienam iš tokių klientų taikoma kaina yra mažesnė nei atitinkamai veiklai priskiriamos vidutinės bendrosios sąnaudos, tačiau viršija jai tenkančias vidutines ribines sąnaudas, kokios įvertintos pagrindinės bylos procese. Siekiant įvertinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios yra pagrindinėje byloje, egzistuoja antikonkurencinis poveikis, reikia išnagrinėti, ar tokia kainų politika, nesant objektyvaus pateisinimo, lemia realų ar tikėtiną šio konkurento išstūmimą, dėl kurio iškraipoma konkurencija ir dėl to kenkiama vartotojų interesams.

45

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

EB 82 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad mažų kainų politika, kurią dominuojančią padėtį užimanti įmonė taikė tam tikriems buvusiems konkurento svarbiems klientams, negali būti laikoma piktnaudžiavimu siekiant išstumti konkurentą vien dėl to, kad tokios įmonės vienam iš tokių klientų taikoma kaina yra mažesnė nei atitinkamai veiklai priskiriamos vidutinės bendrosios sąnaudos, tačiau viršija jai tenkančias vidutines ribines sąnaudas, kokios įvertintos pagrindinės bylos procese. Siekiant įvertinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios yra pagrindinėje byloje, egzistuoja antikonkurencinis poveikis, reikia išnagrinėti, ar tokia kainų politika, nesant objektyvaus pateisinimo, lemia realų ar tikėtiną šio konkurento išstūmimą, dėl kurio iškraipoma konkurencija ir dėl to kenkiama vartotojų interesams.