1. 

Rechtbank’s-Gravenhage (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai), kuriame pareikšti keli ieškiniai dėl Europos patento pažeidimo įvairiose valstybėse narėse įsteigtoms bendrovėms ir su jais susijęs prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti keliose valstybėse narėse vykdomą pažeidimą, pateikė Teisingumo Teismui kelis prejudicinius klausimus dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 2 ) taikymo sprendžiant su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusius ginčus.

2. 

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo labai konkrečiai suformuluotais klausimais ( 3 ) apibendrinamos kelios iš pagrindinių problemų ( 4 ), kurias kelia šio reglamento taikymas sprendžiant ginčus su tarptautiniu elementu, susijusius su Europos patentais ( 5 ), ir Teisingumo Teismui suteikiama proga patikslinti svarbiausius savo sprendimus, priimtus šioje srityje dėl Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto ( 6 ), 22 straipsnio 4 punkto ( 7 ) ir 31 straipsnio ( 8 ).

3.

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 3 straipsnį ir, nukrypstant nuo šio reglamento 2 straipsnyje nustatyto principo, valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos kitos valstybės narės teismuose gali būti keliamos tik pagal minėto reglamento 5–24 straipsniuose nustatytas taisykles.

4.

Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnyje nustatyta, kad valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui byla kitoje valstybėje narėje gali būti iškelta:

„<...>

<…>.“

5.

Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnyje nurodyta:

„Toliau išvardyti teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą:

<...>

<…>.“

6.

Galiausiai Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnyje nustatyta:

„Prašymas dėl laikinųjų, įskaitant ir apsaugos, priemonių, kurias numato tos valstybės [numato valstybės narės] įstatymas, taikymo gali būti paduotas [šios] valstybės narės teismui, net jeigu pagal šį Reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.“

7.

Belgijoje įsteigta įmonė Solvay SA, Europos patento EP 0 858 440, galiojančio įvairiose valstybėse narėse ( 9 ), savininkė, 2009 m. kovo 6 d. Nyderlanduose, Rechtbank’s-Gravenhage, pareiškė ieškinį dėl pažeidimo ( 10 ), susijusį su įvairiomis nacionalinėmis minėto patento dalimis, pirmiausia trims bendrovėms, įsteigtoms dviejose skirtingose valstybėse narėse: Honeywell Fluorine Products Europe BV, įsteigtai Nyderlanduose, taip pat Honeywell Belgium NV ir Honeywell Europe NV, įsteigtoms Belgijoje ( 11 ), nes jos prekiavo Honeywell International Inc. pagaminta preke (HFC-245), identiška prekei, kuri saugoma minėtu patentu.

8.

Vykstant minėtam procesui Solvay SA2009 m. gruodžio 9 d. pareiškė tarpinį reikalavimą atsakovėms pagrindinėje byloje prašydama taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti keliose valstybėse narėse vykdomą teisių pažeidimą, kol nagrinėjama pagrindinė byla ( 12 ).

9.

Kadangi vykstant tarpiniam procesui atsakovės pagrindinėje byloje teigė, kad nacionalinės aptariamo patento dalys negalioja, tačiau nepareiškė ieškinio dėl negaliojimo ir net nepranešė, kad rengiasi pareikšti tokį ieškinį, taip pat neginčijo Nyderlandų teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijos priimti sprendimą tiek pagrindinėje byloje, tiek tarpiniame procese, Rechtbank’s-Gravenhage nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, susijusį su Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto išaiškinimu, ir kelis prejudicinius klausimus, susijusius su Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktu ir 31 straipsniu.

10.

Rechtbank’s-Gravenhage pateikti prejudiciniai klausimai suformuluoti taip:

11.

Ieškovė ir atsakovės pagrindinėje byloje, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė ir Komisija pateikė rašytines pastabas. Solvay SA ir Honeywell Fluorine Products Europe BV atstovai, taip pat Ispanijos Karalystės ir Komisijos atstovai buvo išklausyti 2011 m. lapkričio 30 d. vykusiame teismo posėdyje.

12.

Pirmiausia primintina, kad, kiek tai susiję su santykiais tarp valstybių narių ( 13 ), Reglamentu Nr. 44/2001 pakeitus 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ( 14 ), Teisingumo Teismo pateiktas šios konvencijos išaiškinimas galioja ir minėtam reglamentui, kai jo ir Briuselio konvencijos nuostatas galima laikyti lygiavertėmis ( 15 ). Be to, iš Reglamento Nr. 44/2001 matyti, kad aiškinant Briuselio konvenciją ir minėtą reglamentą reikia užtikrinti tęstinumą.

13.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar gali prisiimti jurisdikciją remdamasis Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktu. Konkrečiai kalbant, jis siekia išsiaiškinti, ar atsižvelgiant į tai, kad jame yra pareikšti ieškiniai, susiję su Nyderlanduose įsteigta įmone ir dviem Belgijoje įsteigtomis įmonėmis, kyla nesuderinamų sprendimų priėmimo rizika, kuria būtų pateisinama jo jurisdikcija pagal minėtą nuostatą.

14.

Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte numatyta galimybė ieškovui pareikšti ieškinius keliems atsakovams vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos teisme su sąlyga, kad šie ieškiniai būtų taip glaudžiai susiję, jog būtų tikslinga juos nagrinėti ir priimti dėl jų sprendimą kartu, siekiant išvengti nesuderinamų sprendimų, galimų nagrinėjant šiuos ieškinius atskirai ( 16 ).

15.

Sąsajos tarp ieškinių reikalavimą Teisingumo Teismas nustatė išaiškinęs Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punktą ( 17 ), ir šis reikalavimas vėliau buvo įtvirtintas Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto redakcijoje ( 18 ) siekiant išvengti, kad atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikcijos principo išimtis negalėtų paneigti paties šio principo buvimo.

16.

Teisingumo Teismas taip pat patikslino, jog tam, kad sprendimus būtų galima laikyti vienas kitam prieštaraujančiais, nepakanka, kad ginčas būtų išspręstas skirtingai. Dar reikia, kad šis skirtumas būtų esant tokiai pačiai faktinei ir teisinei situacijai ( 19 ).

17.

Be to, būtent nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar yra sąsaja tarp skirtingų jame pareikštų ieškinių, t. y. nesuderinamų sprendimų rizika, jeigu minėti ieškiniai būtų nagrinėjami atskirai ( 20 ).

18.

Tačiau minėtame Sprendime Roche Nederland ir kt. Teisingumo Teismas nusprendė, kad keliose valstybėse narėse vienu metu pareikšti ieškiniai dėl pažeidimo, kurie pagal Miuncheno konvencijos 64 straipsnio 3 dalį turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į kiekvienoje valstybėje galiojančius nacionalinės teisės aktus ( 21 ), nėra pareikšti esant tokiai pačiai teisinei situacijai ( 22 ), todėl galimi skirtingi sprendimai neturi būti laikomi vienas kitam prieštaraujančiais ( 23 ).

19.

Kitaip tariant, atrodo, kad iš esmės Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto sąlygos negali būti įvykdytos, jeigu ieškiniai dėl pažeidimo yra susiję su Europos patentu.

20.

Sprendime Roche Nederland ir kt. įtvirtinta Teisingumo Teismo praktika šiuo atžvilgiu buvo smarkiai kritikuota ( 24 ), nes pagal ją labai susiaurinama Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto taikymo sritis ( 25 ) pramoninės nuosavybės bylose ( 26 ). Labai paplitusi nuomonė ( 27 ), kad remiantis minėta teismo praktika sumažėja Europos patento savininkų apsauga ( 28 ), be to, ši praktika nesuderinama su Miuncheno konvencijos 69 straipsniu ( 29 ).

21.

Vadinasi, darytina išvada, kad šioje byloje iškilęs klausimas galiausiai reiškia, jog reikia nuspręsti, ar Sprendime Roche Nederland ir kt. įtvirtinta teismo praktika taikytina ir toliau, ar keistina?

22.

Aš taip nemanau. Man atrodo, kad, kaip teigia Vokietijos Federacinė Respublika, Ispanijos Karalystė ir Komisija, galimas ir lankstesnis požiūris, pagal kurį atsargiai apribojama Sprendime Roche Nederland ir kt. įtvirtintos teismo praktikos taikymo sritis.

23.

Iš tikrųjų pagrindinėje byloje aptariama teisinė padėtis skiriasi nuo byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Roche Nederland ir kt., aptariamos teisinės padėties, nes atsakovės pagrindinėje byloje, įsteigtos Nyderlanduose ir Belgijoje, kiekviena atskirai kaltinamos tuo, kad prekiavo tokiomis pačiomis padirbtomis prekėmis tose pačiose valstybėse narėse, taigi tuo, kad pažeidė tas pačias „nacionalines Europos patento dalis“, galiojančias tose valstybėse narėse.

24.

Siekiant įvertinti šių argumentų reikšmę gali būti tikslinga išnagrinėti situaciją, kuri susidarytų, jei Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 dalį reikėtų pripažinti netaikytina. Pagal šio reglamento 2 straipsnį ( 30 ) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Nyderlandų teismas būtų kompetentingas nagrinėti ieškinį, pareikštą atsakovei pagrindinėje byloje, įsteigtoje Nyderlanduose, o Belgijos teisme ieškovė pagrindinėje byloje turėtų pareikšti ieškinį dėl pažeidimo dviem atsakovėms pagrindinėje byloje, įsteigtoms Belgijoje.

25.

Pagal lex loci protectionis principą ( 31 ) abu minėti teismai turėtų kiekvienas atskirai išnagrinėti nurodytus pažeidimus atsižvelgdami į įvairių valstybių teisės aktus, reglamentuojančius įvairias „nacionalines Europos patento dalis“, kurios tariamai yra pažeistos. Pavyzdžiui, jie turėtų pagal Suomijos teisę įvertinti trijų atsakovių pagrindinėje byloje padarytą Europos patento Suomijos dalies pažeidimą dėl to, kad Suomijos teritorijoje buvo prekiauta preke, identiška patentu saugomai prekei.

26.

Iš tikrųjų šiomis aplinkybėmis abu minėti teismai turėtų priimti sprendimus esant tokiai pačiai teisinei situacijai – tos pačios nacionalinės patento dalies, pagal kurią taip pat apibrėžiama šio patento apsaugos apimtis, pažeidimas ( 32 ), – bet šie sprendimai galėtų būti visiškai skirtingi.

27.

Kitaip tariant, Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktas netaikytinas grupei ieškinių dėl pažeidimo, pareikštų skirtingoms bendrovėms, įsteigtoms skirtingose valstybėse narėse, jei šie ieškiniai susiję su veiksmais, kurie įvykdyti skirtingose valstybėse narėse ir kuriais pažeidžiamos skirtingos nacionalinės Europos patento dalys, reglamentuojamos skirtingų teisės sistemų ( 33 ). Tačiau minėtas punktas gali būti taikomas – jei įvykdoma tokios pačios teisinės situacijos buvimo sąlyga – grupei ieškinių dėl pažeidimo, pareikštų skirtingoms bendrovėms, įsteigtoms skirtingose valstybėse narėse, jei kiekvienas iš šių ieškinių yra susijęs su veiksmais, kurie įvykdyti toje pačioje valstybėje narėje ir kuriais pažeidžiama ta pati nacionalinė Europos patento dalis, reglamentuojama tos pačios teisės ( 34 ).

28.

Vis dėlto primintina, kad Reglamente Nr. 44/2001 nustatytas specialiosios jurisdikcijos taisykles nacionalinis teismas turi aiškinti ( 35 ) atsižvelgdamas į teisinio saugumo principą, kuris yra vienas iš minėto reglamento tikslų, o tai reiškia, jog šio reglamento 6 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti „taip, kad pakankamai informuotas atsakovas galėtų pagrįstai numatyti, kokiame kitame nei [jo] nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos valstybės teisme jam gali būti iškelta byla“ ( 36 ).

29.

Šiomis aplinkybėmis siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti nusprendžiant, kad Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad jis taikytinas nagrinėjant ginčą dėl Europos patento pažeidimo, susijusį su keliomis bendrovėmis, įsteigtomis skirtingose valstybėse narėse, jei kiekvienas iš pareikštų ieškinių yra susijęs su veiksmais, kurie įvykdyti toje pačioje valstybėje narėje ir kuriais pažeidžiama ta pati nacionalinė Europos patento dalis, reglamentuojama tos pačios teisės.

30.

Antrąja klausimų grupe prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar aplinkybės, kad patento galiojimas ginčijamas tarpiniame procese, susijusiame su keliose valstybėse taikomu pažeidimo uždraudimu ir vykstančiame nagrinėjant pagrindinę bylą dėl pažeidimo nustatymo, pakanka – ir, jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, kokios formalios ar procedūrinės sąlygos turi būti įvykdytos, – kad būtų taikomas Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktas taip, kad, viena vertus, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, pagal Reglamento Nr. 44/2001 25 straipsnį turi konstatuoti, kad jis nėra kompetentingas nagrinėti pagrindinę bylą ir, kita vertus, todėl turi svarstyti klausimą, ar jis yra kompetentingas pagal Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnį priimti sprendimą tarpiniame procese.

31.

Pirmąją grupę klausimų, susijusių su Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkto nuostatų taikymo srities apimtimi, reikia nagrinėti atsižvelgiant į Sprendimo GAT ( 37 ) motyvus ir rezoliucinę dalį.

32.

Minėtame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punktas turi būti aiškinamas, atsižvelgiant į jo tikslą ir vietą šios konvencijos sistemoje ( 38 ), taip, kad jame nustatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė taikoma visiems ginčams, susijusiems su patento registravimu ar galiojimu, neatsižvelgiant nei į tai, ar klausimas iškeltas ieškiniu, ar kaip prieštaravimas, nei į tai, kurioje proceso stadijoje tai įvyko.

33.

Iš naujo nesvarstant šių nuostatų priėmimo priežasčių, galima pabrėžti, kad toks sprendimas pagrįstas trimis grupėmis argumentų, susijusių su Briuselio konvencijoje nustatytos sistemos pagrindu ir tikslu ( 39 ): visų pirma privalomąja išimtine jurisdikcija, nustatyta Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punkte ( 40 ); be to, būtinybe užtikrinti jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumą, taigi ir teisinį saugumą, išvengiant jurisdikciją turinčių teismų skaičiaus didėjimo ( 41 ); ir galiausiai būtinybe išvengti vienas kitam prieštaraujančių sprendimų rizikos, kurios kaip tik ir siekiama išvengti Briuselio konvencija ( 42 ).

34.

Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė ir Komisija, šiuo atžvilgiu perimdamos kai kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginius, iš esmės yra vieningos nuomonės, kad teismai, kuriuose, kaip ir pagrindinėje byloje, yra pareikštas tarpinis ieškinys, nesprendžia nei dėl bylos esmės, nei dėl pažeidimo buvimo (pagrindinio ieškinio dalykas), nei dėl patento galiojimo (vykstant tarpiniam procesui pateiktas prieštaravimas), o priešingai, paprastai apsiriboja nustatymu, ar įvykdytos prašomos taikyti laikinosios priemonės skyrimo sąlygos. Kadangi galimas patento galiojimo patikrinimas atliekamas prima facie ir nelemia jokio galutinio sprendimo, nėra jokios rizikos, kad bus priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai.

35.

Tačiau šį požiūrį reikia aptarti atsižvelgiant pirmiausia į minėto Sprendimo GAT 30 punktą, kuriame Teisingumo Teismas labai aiškiai priėmė poziciją dėl sprendimų pasekmių Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punkto taikymui. Buvo pateiktas argumentas, kad jei sprendimo, kuriuo vykstant tarpiniam procesui nusprendžiama dėl patento galiojimo, pasekmės pagal Vokietijos teisę atsiranda tik bylos šalims (pasekmės inter partes), negali būti vienas kitam prieštaraujančių sprendimų rizikos. Teisingumo Teismas labai bendrai ir kartu labai griežtai atmetė šį argumentą.

36.

Pabrėždamas, kad tokio sprendimo pasekmes apibrėžia nacionalinė teisė ir kad įvairiose Susitariančiosiose Valstybėse patento registraciją panaikinantis sprendimas turi pasekmes erga omnes, Teisingumo Teismas nurodė, kad „todėl tam, kad būtų išvengta sprendimų prieštaravimo pavojaus, reikia apriboti kitos nei patento išdavimo valstybės teismų jurisdikciją netiesiogiai nuspręsti dėl užsienyje išduoto patento galiojimo, tik jei reikiamo priimti sprendimo pasekmės pagal taikytiną nacionalinę teisę kyla [vien] proceso šalims“. Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai neįmanoma, nes „toks apribojimas lemtų iškraipymus, pažeidžiančius Susitariančiosioms Valstybėms ir suinteresuotiesiems asmenims Konvencijos sukuriamų teisių ir pareigų lygybę bei vienodą taikymą“ ( 43 ).

37.

Ar todėl manytina, kad pagal minėtą Sprendimą GAT prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi konstatuoti, jog pagrindinės bylos aplinkybėmis jis neturi jurisdikcijos? Man atrodo, kad atsakyti reikia lanksčiau, atsižvelgiant į procesinę tikrovę.

38.

Iš tikrųjų pažymėtina, kad galimi tik trys atvejai atsižvelgiant į tai, ar patento galiojimas ginčijamas ir pagrindinėje byloje, ir tarpiniame procese (a atvejis), ar tik pagrindinėje byloje (b atvejis), ar tik tarpiniame procese (c atvejis).

39.

a ir b atvejais taikytinas Sprendimas GAT, taigi teismas, į kurį kreiptasi, pagal Reglamento Nr. 44/2001 25 straipsnį turi konstatuoti, kad neturi jurisdikcijos nagrinėti pagrindinę bylą ir galimą laikinosios priemonės, prašomos taikyti pagal Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnį, skyrimą.

40.

c atveju galimos dvi situacijos. Gali būti taip, kad atsakovas neturėjo galimybės iškelti patento galiojimo klausimo pagrindinės bylos nagrinėjimo metu, pavyzdžiui, dėl to, kad laikinoji priemonė buvo pritaikyta dar prieš pareiškiant pagrindinį ieškinį ( 44 ) (c1 situacija). Gali būti ir taip, kad atsakovas turėjo tokią galimybę, bet nemanė, kad reikia ja pasinaudoti (c2 situacija, kuri, atrodo, atitinka pagrindinėje byloje aptariamą situaciją, bet tai nustatyti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas).

41.

Esant c1 situacijai teismas, į kurį kreiptasi, turi galėti išnagrinėti prašymą taikyti pageidaujamą laikinąją ar apsaugos priemonę ir prireikus ją skirti, tačiau griežtai laikydamasis Sprendime GAT įtvirtintos teismo praktikos. Tai reiškia, jog tokia laikinoji priemonė gali būti taikoma tik su sąlyga, kad teisme, į kurį kreiptasi, per protingą terminą būtų pareikštas ir pagrindinis ieškinys, susijęs su prašoma taikyti priemone – ieškinys dėl pažeidimo konstatavimo, susijęs su prašymu dėl pažeidimo uždraudimo, – kurį nagrinėjant gali būti užtikrintas atsižvelgimas į Sprendime GAT įtvirtintą teismo praktiką, taigi su griežta sąlyga, kad minėta priemonė nesukeltų jokių galutinių pasekmių.

42.

Tačiau esant c2 situacijai per tarpinį procesą pateiktas argumentas, kad aptariamas patentas negalioja, iš esmės negali būti pagrindas teismui, į kurį kreiptasi, pagal Reglamento Nr. 44/2001 25 straipsnį konstatuoti, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pagrindinę bylą. Iš tikrųjų šiuo atveju galima daryti prielaidą, jog argumentas, kad aptariamas patentas negalioja, yra pateiktas siekiant vilkinti procesą ir atsakovas turi įrodyti, kad kompetentingame teisme pareiškė ieškinį dėl minėto patento pripažinimo negaliojančiu. Taigi teismas, į kurį kreiptasi, gali, jeigu yra kompetentingas nagrinėti bylą iš esmės, pagal savo nacionalinę teisę taikyti prašomą laikinąją priemonę.

43.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, jog Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktą reikia aiškinti taip, kad jame nustatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė netaikytina, kai patento galiojimas ginčijamas tik tarpiniame procese, jei sprendimas, kuris gali būti priimtas šiame procese, nesukelia jokių galutinių pasekmių.

44.

Išvada šiuo atžvilgiu pateikiama tik papildomai, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas arba neturi jurisdikcijos nagrinėti bylos iš esmės pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktą, arba neturi jurisdikcijos nagrinėti visos bylos iš esmės pagal minėto reglamento 6 straipsnio 1 punktą.

45.

Iš tikrųjų, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos ( 45 ), teismas, kompetentingas nagrinėti bylą iš esmės pagal vieną iš jurisdikcijos pagrindų, nustatytų Briuselio konvencijoje, o dabar – Reglamente Nr. 44/2001, turi jurisdikciją ir taikyti laikinąsias arba apsaugos priemones, be to, pastarajai jurisdikcijai nėra nustatytos kokios nors kitos sąlygos ( 46 ).

46.

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsniu, kaip anksčiau Briuselio konvencijos 24 straipsniu, nustatytas savarankiškas jurisdikcijos pagrindas ( 47 ), papildantis jurisdikcijos pagrindus, nustatytus minėto reglamento 2–24 straipsniuose ( 48 ). Tačiau šioje nuostatoje įtvirtinama Reglamente Nr. 44/2001 nustatytos jurisdikcijos sistemos išimtis, todėl ji turi būti aiškinama siaurai ( 49 ), o „laikinųjų priemonių jurisdikcijai“ taikomos tam tikros sąlygos, nustatytos Teisingumo Teismo praktikoje, susijusios su apsaugotinų teisių pobūdžiu ir prašomų taikyti priemonių tikslu bei dalyku ( 50 ).

47.

Visų pirma laikinosios priemonės turi patekti į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, apribotą civilinių ir komercinių bylų sąvoka, nes šis patekimas, atsižvelgiant į didelę minėtų priemonių įvairovę įvairiose valstybėse narėse, priklauso ne nuo jų pačių pobūdžio, o nuo teisių, kurių apsauga jomis užtikrinama, pobūdžio ( 51 ). Taip, be jokios abejonės, yra ieškinių dėl pažeidimų, kuriems taikytinos bendrosios Reglamento Nr. 44/2001 taisyklės, atveju ( 52 ) ir prašymų keliose valstybėse taikyti laikiną pažeidimo draudimą, kaip antai aptariamasis pagrindinėje byloje, atveju ( 53 ).

48.

Be to, priemonės, kurios gali būti taikomos pagal Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnį, turi būti laikinojo pobūdžio, t. y. skirtos išsaugoti faktinę ar teisinę situaciją tam, kad būtų apsaugotos teisės, kurias, beje, prašoma pripažinti jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčiame teisme ( 54 ). Ši sąlyga iš esmės reiškia, kad laikinoji priemonė, taikoma pagal Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnį, turi būti ribota laiko atžvilgiu.

49.

Teisingumo Teismas labai bendrai pabrėžė, kad teismas, į kurį kreiptasi prašant nurodyti taikyti tokią priemonę, turi būti „ypač apdairus ir išsamiai susipažinęs su konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis priemonė turės poveikį“, o tai reiškia, kad jis turi „apriboti savo leidimą laiko atžvilgiu“ ir apskritai „susieti savo leidimą su visomis sąlygomis, kurios užtikrintų [jos] laikiną arba apsauginį pobūdį“ ( 55 ), paprastai iki tol, kol priimamas sprendimas dėl bylos esmės.

50.

Be to, būtent siekdamas, kad būtų užtikrintas laikinas ar apsauginis pagal Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnį taikomos priemonės pobūdis, Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Van Uden ( 56 ) nustatė papildomą sąlygą, susijusią su realios sąsajos tarp prašomų taikyti laikinųjų priemonių dalyko ir valstybės narės teismo, į kurį kreiptasi, teritorinės jurisdikcijos buvimu ( 57 ), kuri labai aiškiai yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paskutiniojo prejudicinio klausimo dalykas.

51.

Iki šiol Teisingumo Teismas neturėjo tiesioginės progos patikslinti šių dviejų sąlygų reikšmės intelektinės nuosavybės teisių atžvilgiu.

52.

Kadangi pagrindinėje byloje aptariamas tarpinis ieškinys pareikštas jau prasidėjus pagrindiniam procesui ir sąlygą, susijusią su taikomos priemonės taikymo srities ratione temporis apribojimu, galima laikyti potencialiai įvykdyta, susikoncentruosiu prie sąlygos, susijusios su realios sąsajos buvimu, analizės.

53.

Ši sąlyga, kuri buvo kritikuota ( 58 ), aiškinama įvairiai ( 59 ). Vienų manymu, šiuo reikalavimu apribojamas taikomų laikinųjų priemonių ekstrateritorinis poveikis. Kitų nuomone, ši sąlyga reiškia, kad taikoma priemonė bent jau iš dalies sukelia pasekmes teismo, į kurį kreiptasi, valstybėje narėje. Vadinasi, šia sąlyga visai neapribojama taikomos priemonės taikymo sritis ratione loci ir minėta priemonė, priešingai, gali sukelti pasekmes kitose valstybėse narėse nei teismo, į kurį kreiptasi, valstybė narė, taigi ir turėti ekstrateritorinį poveikį ( 60 ). Kalbama veikiau apie prašomos taikyti priemonės minimalios teritorinės lokalizacijos sąlygą. Taigi realios sąsajos buvimas turi būti vertinamas atsižvelgiant iš esmės į teismo, į kurį kreiptasi, valstybėje narėje taikomus vykdymo būdus ( 61 ).

54.

Iš tikrųjų, mano manymu, galima pripažinti, kad valstybės narės teismas, teoriškai neturintis jurisdikcijos nagrinėti bylos iš esmės, gali prisiimti jurisdikciją nurodyti taikyti laikinąją priemonę pagal Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnį tik tuo atveju, jei ši priemonė turi pasekmes minėtos valstybės narės teritorijoje ir gali būti joje vykdoma. Būtent šis teismas, geriausiai galintis įvertinti realios sąsajos buvimą, ir turi tai padaryti.

55.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnį reikia aiškinti taip, jog nacionalinis teismas negali nurodyti taikyti laikinąją priemonę, kuri nesukelia jokių pasekmių jo valstybės teritorijoje, o šią aplinkybę jis pats turi nustatyti.

56.

Apibendrindamas siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Rechtbank’s-Gravenhage pateiktus klausimus: