1. 

2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendime Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją ( 2 ) Teisingumo Teismas patvirtino, kad Europos Sąjungos teismai turi užtikrinti iš principo visišką Europos Sąjungos institucijų aktų, kuriais įgyvendinamos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos ( 3 ), kuriose numatytas Saugumo Tarybos Sankcijų komiteto ( 4 ) sąraše ( 5 ) nurodytų asmenų ir subjektų turto įšaldymas, teisėtumo kontrolę.

2. 

Šiose bylose Teisingumo Teismo prašoma patikslinti šios kontrolės ribas ir pobūdį.

3. 

Šiose bylose Teisingumo Teismas susiduria su sunkumais dėl keliamų problemų, t. y. pasauliniu lygiu koordinuojamos terorizmo prevencijos, svarbos.

4. 

Kitoje byloje ( 6 ) jau esu nurodęs kovos su terorizmu ypatumus.

5. 

Terorizmas – visa apimanti nusikalstama veikla, kuria paneigiamas asmens laisvės principas ir kurios tikslas – tam tikroje visuomenėje užvaldyti politinę, ekonominę ir teisminę valdžią siekiant joje įdiegti teroristinę veiklą pagrindžiančią ideologiją. Teroro aktų nenuspėjamumas ir jų pražūtingos pasekmės įpareigoja, kad viešosios valdžios institucijos imtųsi visų įmanomų prevencijos priemonių. Šiomis aplinkybėmis absoliuti pirmenybė teikiama informacijos priemonių ir šaltinių apsaugai. Gauta informacija turi leisti įvertinti potencialios grėsmės laipsnį ir pritaikyti jai prevencinę priemonę, atitinkančią nustatytą pavojų. Šiems veiksmams atlikti reikalingas labai didelis lankstumas, nes padėtis nuolat kinta. Iš esmės grėsmės ir kovos su ja aplinkybės gali būti skirtingos, nelygu vieta ir laikas, mat pavojaus realumas ir lygis gali keistis kintant pasaulio geopolitinėms sąlygoms.

6. 

Tačiau kova su terorizmu negali lemti, kad demokratinėse sistemose būtų atsisakyta jų pamatinių principų, įskaitant teisinės valstybės principą, ar jie būtų paneigti. Vis dėlto dėl kovos su terorizmu jos įpareigojamos įtvirtinti tam tikrus pakeitimus, kurie užtikrintų demokratijos išsaugojimą.

7. 

Saugumo Tarybos priimami veiksmai ir Sankcijų komiteto atliekami terorizmo grėsmės, galinčios kelti pavojų tarptautinei taikai ir saugumui, vertinimai vaidina svarbų vaidmenį kovoje su tarptautiniu terorizmu.

8. 

Apibrėždamas Sąjungos teismo vykdomos Sąjungos aktų, kuriais įgyvendinamos Saugumo Tarybos rezoliucijos, teisėtumo kontrolės apimtį ir intensyvumą, Sąjungos teismas turi atsižvelgti į pagrindinę šiam tarptautiniam organui patikėtą atsakomybę pasauliniu lygiu palaikyti taiką ir saugumą.

9. 

Šioje išvadoje iš pradžių paaiškinsiu, kodėl, mano nuomone, neįmanoma, kad Teisingumo Teismas persvarstytų savo sprendimą netaikyti jokio jurisdikcijos imuniteto Saugumo Tarybos rezoliucijas įgyvendinantiems reglamentams.

10. 

Vėliau paaiškinsiu, kokie, mano manymu, turėtų būti Sąjungos teismų vykdomos tokių reglamentų kontrolės apimtis ir intensyvumas. Nurodęs įvairias aplinkybes, paneigiančias Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendime Kadi prieš Komisiją ( 7 ) pateiktą išvadą, pritarsiu minėtų reglamentų įprastai išorinio teisėtumo ir ribotai vidinio teisėtumo kontrolei.

11. 

Galiausiai nurodysiu taip apibrėžtos teisminės kontrolės pasekmes Y. A. Kadi nurodomų pagrindinių teisių saugomam turiniui.

12.

Europos Komisija (byla C-584/10 P), Europos Sąjungos Taryba (byla C-593/10 P) bei Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (byla C-595/10 P) savo apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, kuriuo Bendrasis Teismas panaikino 2008 m. lapkričio 28 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1190/2008 ( 8 ), kiek šis aktas susijęs su Y. A. Kadi. Komisija, Taryba ir Jungtinė Karalystė taip pat prašo Teisingumo Teismo atmesti Y. A. Kadi prašymą, kuriuo siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamas reglamentas, kiek jis susijęs su šiuo asmeniu.

13.

Komisija, Taryba ir Jungtinė Karalystė nurodo skirtingus jų apeliacinius skundus pagrindžiančius pagrindus. Šie pagrindai iš esmės yra trys. Pirmasis susijęs su tuo, kad skundžiamame sprendime nepripažįstamas ginčijamo reglamento jurisdikcijos imunitetas. Antrajame pagrinde nurodomos teisės klaidos, susijusios su skundžiamame sprendime apibrėžtos teisminės kontrolės intensyvumu. Trečiasis pagrindas grindžiamas Bendrojo Teismo padarytomis klaidomis vertinant Y. A. Kadi nurodytus pagrindus, susijusius su jo teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu bei proporcingumo principo pažeidimu.

14.

Prieš pradėdamas nagrinėti apeliacinius skundus trumpai aprašysiu Teisingumo Teismo sprendimą Kadi, jo pasekmes, ir skundžiamą sprendimą.

15.

Primenu, kad Sprendimu Kadi Teisingumo Teismas panaikino 2005 m. rugsėjo 21 d. Bendrojo Teismo sprendimą Kadi prieš Tarybą ir Komisiją ( 9 ) bei 2002 m. gegužės 27 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 881/2002, nustatantį tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir subjektams, susijusiems su Osama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu, ir panaikinantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001, uždraudžiantį tam tikrų prekių ir paslaugų eksportą į Afganistaną, sustiprinantį skrydžių uždraudimą ir pratęsiantį Afganistano Talibano lėšų ir kitų finansinių išteklių įšaldymą ( 10 ), kiek jis susijęs su Y. A. Kadi.

16.

Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad įsipareigojimai pagal tarptautinę sutartį negali pažeisti konstitucinių EB sutarties principų, įskaitant principą, pagal kurį visuose Sąjungos teisės aktuose reikia gerbti pagrindines teises, nes ši pagarba yra jų teisėtumo, kurį pagal minėtos sutarties nustatytą išsamią teisių gynimo priemonių sistemą turi kontroliuoti Teisingumo Teismas, sąlyga. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nepaisant to, jog įgyvendinant Saugumo Tarybos rezoliucijas reikia nepažeisti Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) prisiimtų įsipareigojimų, Jungtinių Tautų tarptautinę teisinę sistemą reglamentuojantys principai nereikalauja, kad Sąjungos aktas, kaip antai Reglamentas Nr. 881/2002, turėtų jurisdikcijos imunitetą. Teisingumo Teismas papildė, kad toks imunitetas neturi pagrindimo EB sutartyje.

17.

Šiomis sąlygomis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sąjungos teismai turi užtikrinti iš principo visišką visų Sąjungos aktų teisėtumo kontrolę atsižvelgiant į pagrindines teises, įskaitant atvejus, kai šiais aktais siekiama įgyvendinti Saugumo Tarybos rezoliucijas, todėl Bendrojo Teismo išvadoje padaryta teisės klaida.

18.

Nagrinėdamas Y. A. Kadi Bendrajam Teismui pateiktą ieškinį, Teisingumo Teismas nusprendė: kadangi Taryba Y. A. Kadi nepateikė informacijos, kuria grindžiamos jam pritaikytos ribojančios priemonės, ir nesuteikė galimybės susipažinti su šia informacija per protingą terminą pritaikius šias priemones, suinteresuotasis asmuo realiai negalėjo išsakyti savo nuomonės šiuo klausimu. Šiomis sąlygomis Teisingumo Teismas pripažino Y. A. Kadi teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą pažeidimą bei nepateisinamą jo teisės į nuosavybę apribojimą. Panaikinto Reglamento, kiek jis susijęs su Y. A. Kadi, poveikis liko galioti daugiausia trijų mėnesių laikotarpiu, kad Taryba galėtų ištaisyti pripažintus pažeidimus.

19.

Šio Teisingumo Teismo sprendimo pasekmės, kiek tai susiję su Y. A. Kadi, gali būti apibendrintos taip.

20.

2008 m. spalio 21 d. Sankcijų komiteto pirmininkas perdavė Y. A. Kadi įrašymo į sąrašą motyvų santrauką nuolatiniam Prancūzijos atstovui prie JTO ir leido ją pateikti Y. A. Kadi. Šios santraukos tekstas pakartotas skundžiamo sprendimo 50 punkte.

21.

2008 m. spalio 22 d. nuolatinis Prancūzijos atstovas prie Sąjungos perdavė šią santrauką Komisijai, kuri tą pačią dieną Y. A. Kadi nusiuntė laišką; juo informavo, kad dėl šioje santraukoje nurodomų motyvų ji numato palikti jį įrašytą į Reglamento Nr. 881/2002 I priede įtvirtintą sąrašą. Komisija suteikė Y. A. Kadi galimybę iki 2008 m. lapkričio 10 d. pateikti savo pastabas dėl šių motyvų ir nurodyti Komisijai visą informaciją, kurią jis laikytų reikšminga, kol ši priims savo galutinį sprendimą.

22.

2008 m. lapkričio 10 d. Y. A. Kadi pateikė savo pastabas Komisijai su prašymu pateikti įrodymų, patvirtinančių motyvų santraukoje nurodytus teiginius ir argumentus, bei susijusius Komisijos bylos dokumentus ir dar kartą suteikti galimybę pateikti savo pastabas dėl šių įrodymų, kai juos gaus. Jis taip pat stengėsi pasitelkęs įrodymus atmesti motyvų santraukoje suformuluotus teiginius, nes manė galįs atsakyti į bendrai suformuluotus kaltinimus.

23.

2008 m. lapkričio 28 d. Komisija priėmė ginčijamą reglamentą.

24.

Ginčijamo reglamento preambulės 3–6, 8 ir 9 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<...>

25.

Pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnį ir jo priedą Reglamento Nr. 881/2002 I priedas iš dalies keičiamas taip, kad antraštinė dalis „Fiziniai asmenys“ papildoma šiuo įrašu: „Yasin Abdullah Ezzedine Qadi (alias a) Kadi, Shaykh Yassin Abdullah; b) Kahdi, Yasin; c) Yasin Al-Qadi). Gimimo data: 1955 2 23. Gimimo vieta: Kairas, Egiptas. Pilietybė: Saudo Arabijos. Paso Nr.: a) B 751550; b) E 976177 (išduotas 2004 3 6, galioja iki 2009 1 11). Kita informacija: Džida, Saudo Arabija“.

26.

Pagal ginčijamo reglamento 2 straipsnį jis įsigaliojo 2008 m. gruodžio 3 d. ir taikomas nuo 2002 m. gegužės 30 dienos.

27.

2008 m. gruodžio 8 d. laišku Komisija atsakė į 2008 m. lapkričio 10 d. Y. A. Kadi pastabas, iš esmės nurodžiusi, kad:

28.

Komisija padarė išvadą, kad Y. A. Kadi įrašymas į Reglamento Nr. 881/2002 priede pateiktą sąrašą yra pagrįstas dėl jo sąsajų su Al-Qaida tinklu. Prie šio laiško Komisija pridėjo Y. A. Kadi anksčiau pateiktai motyvų santraukai identišką motyvų pareiškimą ir ginčijamo reglamento tekstą, nurodė galimybę ginčyti šį reglamentą Bendrajame Teisme ir bet kada pateikti Sankcijų komitetui prašymą jį išbraukti iš sąrašo.

29.

2009 m. vasario 26 d. Y. A. Kadi Bendrojo Teismo kanceliarijoje pareiškė ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo, kiek jis su juo susijęs. Savo reikalavimams pagrįsti jis nurodė penkis pagrindus. Antrasis pagrindas susijęs su teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, o penktasis pagrindas – su proporcingumo principo pažeidimu.

30.

Skundžiamo sprendimo 126 punkte Bendrasis Teismas iš pradžių patvirtino, kad, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo sprendimo Kadi 326 ir 327 punktus, nagrinėjamu atveju jis turi užtikrinti „iš principo visišką“ ginčijamo reglamento teisėtumo, atsižvelgiant į pagrindines teises, kontrolę ir, nors juo siekiama įgyvendinti Saugumo Tarybos rezoliucijas, netaikyti šiam reglamentui jokio jurisdikcijos imuniteto. Skundžiamo sprendimo 127–129 punktuose Bendrasis Teismas papildomai pažymėjo: kol Sankcijų komiteto nustatytos peržiūros procedūros akivaizdžiai neužtikrins veiksmingos teisminės gynybos, kaip leido suprasti Teisingumo Teismas Sprendimo Kadi 322 punkte, Sąjungos teismo atliekama Sąjungos lėšų įšaldymo priemonių kontrolė gali būti veiksminga tik jei netiesiogiai bus tikrinami paties Sankcijų komiteto vertinimai ir juos pagrindžiantys įrodymai.

31.

Komisijos ir Tarybos argumentai, susiję su tuo, kad Teisingumo Teismas Sprendime Kadi neišreiškė nuomonės dėl šios teisminės kontrolės apimties ir intensyvumo, skundžiamo sprendimo 131 punkte buvo pripažinti akivaizdžiai klaidingais. Minėto sprendimo 132–135 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad iš Teisingumo Teismo sprendimo Kadi 326, 327, 336 ir 342–344 punktų matyti, jog Teisingumo Teismas siekė atlikti iš principo visišką ne tik ginčijamo akto pagrįstumo, bet ir įrodymų bei informacijos, kuriais remiantis šiame akte pateikiami vertinimai, teisminę kontrolę.

32.

Skundžiamo sprendimo 138–146 punktuose Bendrasis Teismas papildė, kad iš esmės pakartodamas Bendrojo Teismo argumentus, išdėstytus 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendime Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą ( 11 ), Teisingumo Teismas patvirtino ir pasinaudojo Bendrojo Teismo minėtame sprendime atliktos kontrolės lygiu ir intensyvumu, todėl šiai bylai reikia pritaikyti Bendrojo Teismo tame sprendime ir vėlesnėje praktikoje, susijusioje su „nepriklausoma“ Sąjungos sankcijų tvarka, įtvirtintus principus.

33.

Bendrasis Teismas pateikė kelis papildomus argumentus dėl ginčijamų lėšų įšaldymo priemonių pobūdžio ir pasekmių, vertinamų laiko prasme. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 150 punkte Bendrasis Teismas klausė, „ar šiuo metu, kai praėjo beveik dešimt metų nuo pradinio ieškovo lėšų įšaldymo, neturėtų būti peržiūrėtas Bendrojo Teismo sprendimo Kadi I 248 punkte pateiktas vertinimas, kurį iš esmės Teisingumo Teismas pakartoja Sprendimo Kadi 358 punkte, kad lėšų įšaldymas yra apsaugos priemonė, kuri, skirtingai nei konfiskavimas, pažeidžia ne pačią suinteresuotųjų asmenų teisę į finansinių aktyvų nuosavybę, o tik naudojimąsi jais“.

34.

Skundžiamo sprendimo 151 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad „principas, jog teismas turi atlikti visišką ir griežtą lėšų įšaldymo priemonių, kaip antai nagrinėjamos šioje byloje, kontrolę, yra juo labiau pagrįstas, jei šios priemonės stipriai ir ilgai daro įtaką pagrindinėms suinteresuotųjų asmenų teisėms, su sąlyga, įtvirtinta Teisingumo Teismo sprendime Kadi, kad šiems aktams, todėl, kad jais siekiama įgyvendinti Saugumo Tarybos pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtas rezoliucijas, netaikomas jurisdikcijos imunitetas“.

35.

Atsižvelgdamas į šias įvairias preliminarias pastabas ir toliau vertindamas antrąjį ir penktąjį pagrindus dėl panaikinimo, skundžiamo sprendimo 171–175 punktuose dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su Y. A. Kadi teisės į gynybą pažeidimu, Bendrasis Teismas nusprendė, kad:

36.

Todėl skundžiamo sprendimo 177 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, vadovaujantis 2009 m. vasario 19 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu A ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, atsižvelgiant vien į Y. A. Kadi pateiktą motyvų santrauką, jam nebuvo suteikta galimybė tinkamai ginčyti pareikštus kaltinimus. Skundžiamo sprendimo 178 punkte dar kartą pažymėjęs, kad Komisija nesistengė rimtai paneigti Y. A. Kadi pateiktų jo kaltės nebuvimo įrodymų, to paties sprendimo 179 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas pažeidžiant Y. A. Kadi teisę į gynybą. Darydamas nuorodą į Teisingumo Teismo sprendimo Kadi 319–325 punktus, skundžiamo sprendimo 180 punkte Bendrasis Teismas papildė, jog galimybė Y. A. Kadi būti išklausytam Sankcijų komitete siekiant, kad jis būtų išbrauktas iš šio komiteto sąrašo, akivaizdžiai negali ištaisyti šio pažeidimo.

37.

Dėl antrojo pagrindo antros dalies, susijusios su veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimu, skundžiamo sprendimo 181 ir 182 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad neturėjęs galimybės tinkamai susipažinti su jo kaltę pagrindžiančia informacija ir įrodymais, Y. A. Kadi taip pat negalėjo tinkamomis sąlygomis Sąjungos teisme ginti savo teisių, susijusių su šiais įrodymais, o šis teisės veiksmingai kreiptis į teismą pažeidimas nebuvo ištaisytas ir nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme, nes toje byloje atitinkamos institucijos nepateikė jokių įrodymų. Pripažinęs, kad jis negali patikrinti ginčijamo reglamento teisėtumo, skundžiamo sprendimo 183 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju buvo pažeista Y. A. Kadi teisė veiksmingai kreiptis į teismą. Nusprendęs, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas pažeidžiant teisę į gynybą, skundžiamo sprendimo 184 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad buvo pažeistas veiksmingos teisminės gynybos principas.

38.

Tarybos argumentas, kad nagrinėjamu atveju po Teisingumo Teismo sprendimo Kadi Komisijos įgyvendintos papildomos procesinės garantijos atitinka po Sprendimo OMPI jos pačios įgyvendintas ir 2008 m. spalio 23 d. Bendrojo Teismo Sprendime People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą ( 12 ) patvirtintas garantijas, buvo atmestas, nes šiuo argumentu neatsižvelgiama į žymius procedūros skirtumus tarp nurodytų dviejų Bendrijos lėšų įšaldymo tvarkų ( 13 ).

39.

Todėl abi antrojo pagrindo dėl panaikinimo dalys buvo pripažintos pagrįstomis ( 14 ).

40.

Dėl penktojo pagrindo skundžiamo sprendimo 192–194 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė: kadangi ginčijamas reglamentas buvo priimtas nesuteikiant Y. A. Kadi galimybės pateikti savo argumentus kompetentingoms institucijoms, nors jo teisės į nuosavybę apribojimas laikytinas žymiu, atsižvelgiant į jo turto įšaldymo priemonių bendrą apimtį ir trukmę, tokių priemonių taikymas yra nepateisinamas šios teisės apribojimas, o Y. A. Kadi kaltinimai, susiję su proporcingumo principo pažeidimu, tiek, kiek minėtu reglamentu jo pagrindinė teisė į nuosavybės apsaugą buvo pažeista, yra pagrįsti.

41.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su Y. A. Kadi.

42.

Pažymiu, kad 2012 m. spalio 5 d. Sankcijų komitetas, išnagrinėjęs Y. A. Kadi prašymą dėl išbraukimo iš sąrašo ir ombudsmeno parengtą ataskaitą, nusprendė išbraukti Y. A. Kadi iš sąrašo. Todėl Y. A. Kadi vardas buvo išbrauktas iš Reglamento Nr. 881/2002 I priedo ( 15 ). Šis išbraukimas iš sąrašo, kuris buvo atliktas jau pateikus šiuos apeliacinius skundus, mano nuomone, nepanaikina nei Komisijos, Tarybos ir Jungtinės Karalystės suinteresuotumo pareikšti šiuos apeliacinius skundus, nei Y. A. Kadi suinteresuotumo pareikšti prašymą dėl panaikinimo ( 16 ).

43.

Bendrojo Teismo išdėstytus argumentus reikia vertinti iš eilės nagrinėjant tris klausimus, t. y. klausimus, susijusius su ginčijamo reglamento jurisdikcijos imuniteto nebuvimu, teisminės kontrolės šiose bylose apimtimi ir intensyvumu, ir galiausiai Y. A. Kadi nagrinėjamu atveju nurodomų saugomu pagrindinių teisių turiniu.

44.

Šį pirmąjį pagrindą daugiausia išplėtojo Taryba. Taryba, kurią palaikė Ispanijos Karalystė, Airija ir Italijos Respublika, kaltina Bendrąjį Teismą, kad atsižvelgęs į Teisingumo Teismo sprendimą Kadi ir atsisakęs pripažinti ginčijamo reglamento jurisdikcijos imunitetą jis pirmiausia skundžiamo sprendimo 126 punkte padarė teisės klaidą.

45.

Taryba ir Airija formaliai prašo Teisingumo Teismo iš naujo apsvarstyti šiuo klausimu savo Sprendime Kadi įtvirtintus principus. Airija nurodo, kad ginčijamo reglamento jurisdikcijos imuniteto nebuvimo klausimas neturi res judicata galios, nes nei minėtas reglamentas, nei reglamento priėmimo procedūra, kurios laikėsi šio reglamento rengėjas, nebuvo identiški nagrinėtiems byloje, kurioje buvo priimtas Teisingumo Teismo sprendimas Kadi. Taryba ir Airija papildo, kad Teisingumo Teismui jau buvo tekę nukrypti nuo ankstesnėje savo praktikoje įtvirtintų principų ( 17 ).

46.

Mano nuomone, Teisingumo Teismas neturėtų iš naujo svarstyti savo Sprendime Kadi įtvirtintos išvados, pagal kurią buvo atsisakyta Sąjungos aktui, kaip antai ginčijamam reglamentui, taikyti jurisdikcijos imunitetą.

47.

Iš tiesų pažymiu, kad sprendimas atsisakyti pripažinti Sąjungos aktų, įgyvendinančių tarptautiniu lygiu priimtas ribojamąsias priemones, jurisdikcijos imunitetą nėra naujas Teisingumo Teismo praktikoje, nes Teisingumo Teismas tokią išvadą patvirtino 2009 m. gruodžio 3 d. Sprendime Hassan ir Ayadi prieš Tarybą ir Komisiją ( 18 ) ir 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendime Bank Melli Iran prieš Tarybą ( 19 ).

48.

Pastarojo sprendimo 105 punkte Teisingumo Teismas, remdamasis savo Sprendimu Kadi, priminė, kad „Bendrijos institucijų tinkamas atsižvelgimas į tai, ką nustato Jungtinių Tautų institucijos, negali reikšti, kad nereikia kontroliuoti Bendrijos akto teisėtumo pagrindinių teisių, kurios yra sudėtinė bendrųjų Bendrijos teisės principų dalis, atžvilgiu, ir tai negali paneigti Saugumo Tarybos rezoliucijos viršenybės tarptautiniu lygmeniu“.

49.

Kalbant apie šios išvados pagrįstumą, pažymėtina, kad nematau jokios priežasties teigti, kad Sąjungos teismas turėtų sustabdyti savo funkcijų vykdymą, kai jo prašoma išnagrinėti tokio reglamento, kaip nagrinėjamojo šiose bylose, teisėtumą. Todėl pritariu daugeliui Teisingumo Teismo sprendime Kadi pateiktų argumentų, kurie pateisina šio teismo atsisakymą suteikti jurisdikcijos imunitetą reglamentams, kuriais Sąjungos viduje įgyvendinamos Jungtinių Tautų lygmeniu priimtos ribojamosios priemonės, kaip antai šiuo atveju nagrinėjamas lėšų įšaldymas. Šie argumentai iš esmės susiję su „konstitucine“ garantija, kuri teisės Sąjungoje apima bet kokio Sąjungos akto, įskaitant jei šiuo aktu įgyvendinamas tarptautinės teisės aktas, atitikties Sąjungos teisėje įtvirtintoms pagrindinėms teisėms teisminę kontrolę, tačiau tokia kontrolė nėra nesuderinama su santykius tarp Jungtinių Tautų tarptautinės teisinės sistemos ir Sąjungos teisinės sistemos reglamentuojančiais principais, o sutartyse, kuriomis grindžiama Sąjunga, nėra įtvirtintas tokių teisės aktų kaip ginčijamas reglamentas jurisdikcijos imunitetas.

50.

Siekiant apibendrinti pažymėtina, jog Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors Sąjungos institucijos turi ribotą diskreciją įgyvendinti tarptautinę teisę, jos privalo nepažeisti pagrindinių teisių. Teismas galėjo tik patvirtinti savo teisę kontroliuoti, ar nepažeidžiamos į Sankcijų komiteto sąrašą įrašytų asmenų pagrindinės teisės, išskyrus tam tikrus atvejus, kai pagrindinės teisės gali būti pažeistos Sąjungos institucijoms įgyvendinti tarptautinę teisę. Priešinga išvada prieštarautų nusistovėjusiai Teisingumo Teismo praktikai, pagal kurią Teisingumo Teismui nagrinėjant Sąjungos aktą siekiama užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą bendrąja prasme.

51.

Kaip parodo apeliaciniuose skunduose pateikti kiti pagrindai, tolesni ginčai siejami ne su teisminės kontrolės buvimu ar nebuvimu, bet su šios kontrolės būdais. Jei, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis buvo priimtas Y. A. Kadi lėšų įšaldymas, būtų modifikuojama Sąjungos teismo kontrolė, tai didele dalimi leistų paneigti kritiką, kuri tam tikrais atvejais buvo išsakyta dėl principinės Teisingumo Teismo sprendime Kadi pateiktos pozicijos.

52.

Taigi Sąjungos laikymasis imperatyvių tarptautinės teisės nuostatų turėtų būti suprantamas ne kaip ginčijamo akto jurisdikcijos imunitetas, bet kaip atliekamos teisminės kontrolės pritaikymas. Todėl manau, kad Teisingumo Teismo išvada dėl šio teismo vaidmens į Sankcijų komiteto sąrašą įrašytų asmenų pagrindinių teisių apsaugos srityje būtinai turi būti papildomai patikslinta dėl kontrolės, kurią Sąjungos teismai privalo atlikti vertindami šiuos įrašymus į sąrašą įgyvendinančius Sąjungos aktus, apimties ir intensyvumo.

53.

Kaip ir Komisija, Taryba, Jungtinė Karalystė ir visos į bylą įstojusios vyriausybės, manau, kad Bendrasis Teismas padarė kelias teisės klaidas, kai apibrėžė kontrolės, kurią turėtų atlikti Sąjungos teismas nagrinėdamas ribojamąsias priemones, kaip antai Y. A. Kadi turto įšaldymą, požymius ir lygį.

54.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas atmetė Komisijos, Tarybos ir į bylą įstojusių vyriausybių palaikomą teiginį, kad Sąjungos teisės aktų, perkeliančių į Sąjungos teisę asmenų ir subjektų, kuriuos nurodė Sankcijų komitetas ir kurių lėšos buvo įšaldytos, sąrašą, teisminė kontrolė turi būti apribota. Šios šalys iš esmės prašė Bendrojo Teismo nekeisti Sankcijų komiteto vertinimo savuoju. Tiksliau tariant, Komisija nurodė, kad Bendrasis Teismas turi tik išnagrinėti, pirma, ar ieškovui realiai buvo suteikta teisė būti išklausytam, ir, antra, ar Komisijos ieškovo pastabų vertinimas atrodo nepagrįstas arba akivaizdžiai klaidingas.

55.

Bendrasis Teismas nusprendė, kad toks jo kontrolės apribojimas „būtų ne veiksmingos teisminės kontrolės, reikalaujamos Teisingumo Teismo sprendime Kadi, atlikimas, o tik tokios kontrolės regimybė“. Jis papildė, kad „[de] facto tai būtų paties Bendrojo Teismo nuomonės, išreikštos jo Sprendime Kadi, <...> palaikymas“ ( 20 ).

56.

Man atrodo, kad jau šis pirmasis Bendrojo Teismo vertinimas, kuriuo grindžiami tolesni argumentai, yra visiškai neteisingas. Šis vertinimas iš esmės grindžiamas teiginiu, kad Teisingumo Teismas Sprendime Kadi aiškiai nusprendė, jog Y. A. Kadi įrašymo į sąrašą pagrįstumui taikoma išsami teisminė kontrolė. Bendrojo Teismo išvada taip pat neteisinga, nes joje ribota teisminė kontrolė sutapatinama su kontrolės nebuvimu.

57.

Toliau skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas paaiškino savo mintį nurodęs, kad „Bendrijos teismo atliekama Bendrijos lėšų įšaldymo priemonių kontrolė gali būti veiksminga tik jei netiesiogiai bus tikrinami paties Sankcijų komiteto vertinimai bei juos pagrindžiantys įrodymai“ ( 21 ). Bendrasis Teismas taip pat nurodė, kad „Teisingumo Teismas siekė atlikti „iš principo visišką“ ne tik ginčijamo akto pagrįstumo, bet ir įrodymų bei informacijos, kuriais remiantis šiame akte pateikiami vertinimai, kontrolę“ ( 22 ). Taip teigdamas, mano nuomone, Bendrasis Teismas apie Teisingumo Teismo sprendimą Kadi tvirtino tai, ko nėra pačiame sprendime.

58.

Iš tiesų siekiant geriau suprasti Teisingumo Teismo nuorodos į „iš principo visiškos“ ( 23 ) Sąjungos aktų, kuriais siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų chartijos VII skyrių Saugumo Tarybos priimtas rezoliucijas, kontrolės apimtį, reikia turėti omenyje, kad, vartodamas šią formuluotę, Teisingumo Teismas siekė atsakyti į teiginį Bendrojo Teismo sprendime Kadi I, pagal kurį, primenu, atsisakoma bet kokios tokių Sąjungos aktų kontrolės atsižvelgiant į Sąjungos teisėje saugomas pagrindines laisves.

59.

Taigi Teisingumo Teismo nuoroda į „iš principo visišką“ kontrolę siekiama pažymėti tai, kad teisminė kontrolė taikoma visiems Sąjungos aktams, nesvarbu, ar jie priimti taikant tarptautinės teisės nuostatas, ar ne, ir ši kontrolė susijusi su išoriniu bei vidiniu šių aktų teisėtumu atsižvelgiant į Sąjungos teisėje saugomas pagrindines teises. Remdamasis šia principine pozicija, Teisingumo Teismas atmetė Bendrojo Teismo teiginį, pagal kurį ginčijamo reglamento „vidinis teisėtumas teismo gali būti tikrinamas tik jo suderinamumo su jus cogens normomis atžvilgiu“ ( 24 ).

60.

Todėl nors iš Teisingumo Teismo nuorodos į „iš principo visišką“ kontrolę galima spręsti apie teisminės kontrolės, kurią šis teismas siekia dėl atlikti ginčijamo reglamento, apimtį, mano nuomone, negalima pripažinti, kad Teisingumo Teismas, vartodamas šią formuluotę, aiškiai nusprendė dėl šios kontrolės intensyvumo. Sprendime Kadi Teisingumo Teismas jokiu būdu aiškiai nenusprendė, jog Y. A. Kadi įrašymo į sąrašą pagrįstumui taikoma išsami kontrolė, kuriai atlikti būtinas išsamus paties Sankcijų komiteto vertinimą pagrindžiančių įrodymų ir informacijos nagrinėjimas.

61.

Manau, kad terminas „iš principo visiška“, o tiksliau tai, kurioje vietoje Teisingumo Teismas pavartojo žodžius „iš principo“, reiškia visiškai priešingą aiškinimą, nei nurodė Bendrasis Teismas. Jei Teisingumo Teismas būtų norėjęs numatyti, kad, kalbant apie kontrolės intensyvumą, ji turėtų būti visiška, be jokių išimčių, žodžių „iš principo“ vartojimas taptų beprasmis. Jei Teisingumo Teismas būtų norėjęs pažymėti, kad jis siekia įtvirtinti absoliutų principą, jis turėtų vartoti pasakymą „iš principo visiška“. Iš tiesų Teisingumo Teismas trimis žodžiais aiškiai ir tiksliai teigia, jog Teisingumo Teismo patvirtinama kontrolė, kad ir kokia plati ji būtų, yra visiška tik iš principo ir jai gali būti taikomos išimtys. Tačiau jei yra sritis, kurioje taikoma išimtis, ši sritis dėl anksčiau išdėstytų priežasčių yra kova su terorizmu, kuri apima ir prevenciją, taikomą atsižvelgiant į bendradarbiavimą pasauliniu lygiu.

62.

Nors Teisingumo Teismas pripažino Sąjungos aktų, kuriais siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų chartijos VII skyrių priimtas Saugumo Tarybos rezoliucijas, vidinio teisėtumo kontrolės principą, jis nepatikslino šios kontrolės būdų. Šiuo klausimu, priešingai, nei Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 133 punkte, Sprendimo Kadi 336 punkte Teisingumo Teismo pateiktas teiginys, kad teisminė kontrolė turi, be kita ko, apimti motyvų, kuriais grindžiamas ginčijamas Sąjungos aktas, teisėtumą, nereiškia, jog teismas turi atlikti išsamią šio akto pagrįstumo kontrolę nagrinėdamas įrodymus, kuriais grindžiami nurodyti faktiniai ir teisiniai motyvai.

63.

Be to, man atrodo neteisinga teigti, kaip tai padarė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 138–147 punktuose, kad Teisingumo Teismas Sprendime Kadi„patvirtino ir pasinaudojo [Bendrojo Teismo] byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas OMPI, atliktos kontrolės lygiu ir intensyvumu“. Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad Teisingumo Teismo sprendime Kadi nepateikiama jokia nuorodą į tą sprendimą. Be to, Bendrojo Teismo vertinimas, kuriuo siekiama suderinti teisminės kontrolės standartus dvejose bylose dėl lėšų įšaldymo priemonių, atrodo, prieštarauja paties teismo teiginiui, kad egzistuoja „[žymūs] procedūros [skirtumai] tarp nurodytų dviejų Bendrijos lėšų įšaldymo tvarkų“ ( 25 ).

64.

Be to, dėl esmės, būtent dėl dviejų lėšų įšaldymo tvarkų skirtumų, nemanau, kad būtų tinkama Bendrojo Teismo byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas OMPI, įtvirtintą kontrolės standartą pritaikyti prie Sankcijų komiteto sprendimų dėl įrašymo į sąrašą priėmimo tvarkos. Primenu, kad iš šios teismų praktikos ( 26 ) matyti, jog nors Bendrasis Teismas pripažįsta kompetentingos Bendrijos institucijos diskreciją, tai „nereiškia, kad jis negali atlikti šios institucijos reikšmingų duomenų aiškinimo kontrolės“. Bendrojo Teismo teigimu, Sąjungos teismas „turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas“. Vis dėlto Bendrasis Teismas patikslino, kad „vykdydamas kontrolę Bendrijos institucijos galimybių vertinimo jis neturi pakeisti savuoju“.

65.

Bendrojo Teismo taikytas kontrolės standartas apibūdinamas taip, kad „Bendrijos sprendimo įšaldyti lėšas teisėtumo teisminė kontrolė apima tiek jį pagrindžiančių faktų bei aplinkybių vertinimą, tiek įrodymų bei informacijos, kuriais pagrįstas šis įvertinimas, patikrinimą“ ( 27 ).

66.

Net jei nenagrinėsime tokio kontrolės standarto reikšmės pagal lėšų įšaldymo skirtingų sąrašų tvarką, turiu pažymėti, kad, mano nuomone, visiškai nėra akivaizdu, jog kovos su terorizmu sričiai turi būti pritaikoma teismų praktika, pagal kurią dėl sudėtingų ekonominių vertinimų Sąjungos teismas privalo vykdyti pakankamai išsamią kontrolę ( 28 ). Ar Sąjungos teismams turi būti pateikiami informacijos vertinimai ir šaltiniai? Be to, jei būtų laikomasi tokio kontrolės standarto, man atrodo, būtų pamirštama tai, kad įrašymas į atskirą sąrašą daugiausia grindžiamas nacionalinių kompetentingų valdžios institucijų atliekamu rimtų ir patikimų įrodymų ar įkalčių dėl susijusio asmens dalyvavimo teroristinėje veikloje egzistavimo, jų patikimumo ir pakankamumo vertinimu ( 29 ). Todėl reikėtų klausti, ar sistemoje, kuri daugiausia grindžiama tuo, jog Sąjungos institucijos pasitiki nacionalinių kompetentingų valdžios institucijų atliktu įrodymų ar įkalčių, kuriais grindžiama lėšų įšaldymo priemonė, rimtumo vertinimu, yra tinkama Sąjungos teismo atliekama šių įrodymų išsami kontrolė.

67.

Bet kuriuo atveju, kalbant apie Sankcijų komiteto priimtų ribojamųjų priemonių įgyvendinimą, tokia išsami teisminė kontrolė, kurią atliko Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime, darydamas nuorodą į savo Sprendimą OMPI, negali būti taikoma dėl kelių priežasčių. Šios priežastys susijusios su nagrinėjamų priemonių prevenciniu pobūdžiu atsižvelgiant į tarptautinį kontekstą, kuriam esant priimtas ginčijamas aktas, būtinybe suderinti kovos su terorizmu įsipareigojimus ir pagrindinių teisių apsaugą, Sankcijų komiteto atliktų vertinimų sprendžiant dėl asmens ar subjekto įrašymo į sąrašą politiniu pobūdžiu bei pastaraisiais metais ir ypač po Teisingumo Teismo sprendimo Kadi priimtais Sankcijų komiteto procedūros patobulinimais. Nagrinėsiu juos iš eilės.

68.

Pirma, svarbu priminti, kad Teisingumo Teismas nuolat ir, be kita ko, neseniai teigė, kad lėšų įšaldymo priemonės yra apsaugos priemonės, kuriomis nuosavybė iš atitinkamų asmenų nėra atimama ( 30 ). Taigi lėšos yra įšaldomos kaip apsaugos priemonė, bet nėra konfiskuojamos. Šios priemonės nėra baudžiamoji sankcija ir nereiškia jokio tokio pobūdžio kaltinimo ( 31 ). Jomis siekiama užkirsti kelią naujiems teroro aktams, o didelės pasekmės, kurias šios priemonės gali sukelti nurodytiems asmenims ar subjektams, yra neatsiejamos nuo šios prevencinės funkcijos. Terorizmui finansuoti naudojami labai išsisklaidę, sudėtingi ir slepiami tinklai, todėl jo prevencijai reikalingi labai ankstyvi iki konkrečios kriminalinės veiklos ir labai periferiniai veiksmai. Prevencija siekiama suparalyžiuoti visą tinklą, apimant viską, ką šis terminas reiškia. Tokių ribojamųjų priemonių buvimu taip pat atgrasomi galimi lėšų teikėjai, kurie žino, kad jeigu remia teroristines organizacijas, jiems gresia labai sunkios pasekmės. Net jeigu trukmė gali būti ilga (be to, kodėl prevencija turėtų būti trumpesnė nei grėsmė?), svarbu tai, kad priemonei ir jos trukmei galėtų būti taikoma prie specifinio priemonės pobūdžio dar kartą pritaikyta teisminė kontrolė. Be to, pažymėsiu, kad šios rūšies priemonės gali būti ribotos laiko atžvilgiu, kaip tai, be kita ko, įrodo Y. A. Kadi atvejis. Iš to matyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes skundžiamo sprendimo 148–151 punktuose rėmėsi tuo, jog siekiant išsamios šių priemonių teisminės kontrolės gali būti ginčijamas lėšų įšaldymo priemonių prevencinis pobūdis.

69.

Antra, Sprendime Kadi Teisingumo Teismas priminė, kad „[Sąjungos] kompetencija turi būti įgyvendinama laikantis tarptautinės teisės“ ( 32 ). Teisingumo Teismas paaiškino, kad „Jungtinių Tautų kontekste prisiimtų įsipareigojimų laikymasis yra toks pat svarbus tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo srityje, [Sąjungai] <...> priimant teisės aktus, kuriais įgyvendinamos pagal Jungtinių Tautų chartijos VII skyrių priimtos Saugumo Tarybos rezoliucijos“ ( 33 ). Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad „[naudodamasi] šia kompetencija [Sąjunga] turi ypatingą dėmesį skirti aplinkybei, kad pagal Jungtinių Tautų chartijos 24 straipsnį Saugumo Tarybos rezoliucijų pagal chartijos VII skyrių priėmimas reiškia pagrindinės šio tarptautinio organo pareigos palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą vykdymą, kuris pagal šį VII skyrių apima teisę nustatyti, kas laikytina grėsme tarptautinei taikai ir saugumui, ir imtis būtinų priemonių jiems palaikyti ar atkurti“ ( 34 ). Galiausiai Teisingumo Teismas nurodė, kad rengdama priemones, kuriomis įgyvendinama pagal Jungtinių Tautų chartijos VII skyrių priimta Saugumo Tarybos rezoliucija, Sąjunga turi „tinkamai atsižvelgti į atitinkamos rezoliucijos tekstą ir tikslą ir atitinkamas su tokiu įgyvendinimu susijusias iš Jungtinių Tautų chartijos kylančias pareigas“ ( 35 ).

70.

Nors šie vertinimai nereikalauja, kad Sąjungos teismas neatliktų Sąjungos akto, įgyvendinančio Saugumo Tarybos rezoliuciją, teisėtumo kontrolės, kaip Teisingumo Teismas nusprendė Sprendimo Kadi 299 punkte, mano nuomone, šie vertinimai padeda pateisinti teisminės kontrolės, atliekamos atsižvelgiant į tarptautinį kontekstą, kuriam esant buvo priimtas Sąjungos aktas, pritaikymą.

71.

Kadangi šio konteksto požymis – pagrindinė Saugumo Tarybos atsakomybė palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, būtent dėl jos Sąjungos institucijoms ir teismui iš esmės draudžiama vertinti Saugumo Taryboje priimtų ribojamųjų priemonių pagrįstumą. Išsami teisminė kontrolė, kurią atliko Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime, negali būti atlikta nepažeidžiant Saugumo Tarybos teisės apibrėžti grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui bei nustatyti šiai grėsmei pašalinti reikalingas priemones. Atsižvelgiant į tai, kad Sankcijų komitetas priima sprendimą įrašyti asmenį ar subjektą į sąrašą, Sąjungoje atliekama teisminė kontrolė turi būti proporcinga jos institucijų ribotai diskrecijai. Apibendrinant svarbu užtikrinti, kad Saugumo Tarybai tenkanti pagrindinė atsakomybė nagrinėjamoje srityje neprarastų reikšmės, o Sąjunga netaptų Sankcijų komiteto priimtų sprendimų apeliacine ar persvarstymo instancija.

72.

Kelios ES sutarties ir SESV sutarties nuostatos taip pat patvirtina, kad teisminė kontrolė šiomis aplinkybėmis turi būti ribota.

73.

Pavyzdžiui, vadovaujantis ES sutarties 3 straipsnio 5 dalimi, „Sąjunga prisideda prie taikos išsaugojimo, saugumo užtikrinimo, <...> žmogaus <...> teisių apsaugos, taip pat prie griežto tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių Tautų chartijos principus, laikymosi ir jos plėtojimo“. Be to, vadovaujantis ES sutarties 21 straipsnio 1 dalimi, Sąjungos veiksmai tarptautinėje arenoje, be kita ko, grindžiami „Jungtinių Tautų chartijos ir tarptautinės teisės principų laikymusi“. Šioje nuostatoje taip pat numatyta, kad Sąjunga „skatina bendrų problemų daugiašalius sprendimus, ypač priimamus Jungtinių Tautų struktūroje“. Be to, pagal ES sutarties 21 straipsnio 2 dalies c punktą numatyta, jog Sąjunga siekia aukšto lygio bendradarbiavimo visose tarptautinių santykių srityse, kad „išsaugotų taiką, užkirstų kelią konfliktams ir stiprintų tarptautinį saugumą pagal Jungtinių Tautų chartijos tikslus ir principus“. Galiausiai Deklaracijoje Nr. 13 papildoma, jog „[Konferencija] pabrėžia, kad Europos Sąjungai ir jos valstybėms narėms ir toliau bus privalomos Jungtinių Tautų chartijos nuostatos bei visų pirma nuostata, kad pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą tenka Saugumo Tarybai bei jos nariams“ ( 36 ).

74.

Šios nuostatos yra Sąjungos veiksmų bendrosios užsienio ir saugumo politikos srityje, atitinkančių Jungtinių Tautų vykdomus veiksmus, pagrindas.

75.

Apibrėždamas atliekamos kontrolės apimtį ir intensyvumą Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į Sąjungos akto, kurio kontrolę jis atlieka, kilmę ir kontekstą. Šioje byloje Teisingumo Teismas negali neatsižvelgti į tai, kad sprendimas dėl įrašymo į sąrašą priimamas pagal Jungtinių Tautų lygmeniu centralizuotą ir universalią procedūrą ir toks sprendimas grindžiamas motyvų santrauka, kurią Sankcijų komitetas parengė atsižvelgęs į informaciją ir įrodymus, kuriuos dažniausia konfidencialiai jam pateikė valstybė ar valstybės, prašančios įrašymo į sąrašą, ir kurių Sąjungos institucijos neturi turėti.

76.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis minėtomis sutarčių nuostatomis, mano manymu, kovos su terorizmu tikslas ir geriausia į sąrašą įrašytų asmenų pagrindinių teisių apsauga būtų veiksmingiausiai suderinti nagrinėjamoje srityje plėtojant Sąjungos ir Jungtinių Tautų bendradarbiavimą. Šiuo klausimu primenu, kad SESV 220 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Sąjunga visais tinkamais būdais bendradarbiauja su Jungtinių Tautų organais ir jos specializuotomis agentūromis <...>“. Iš to matyti, kad Sąjungos teisinės sistemos autonomiškumo patvirtinimas, kuriuo Teisingumo Teismo sprendime Kadi buvo pateisinama šio teismo išvada atsisakyti Sąjungos aktų, kuriais įgyvendinami Sankcijų komiteto sprendimai, jurisdikcijos imuniteto, mano nuomone, neprieštarauja glaudesnio bendradarbiavimo su šia institucija plėtojimui. Be to, pažymiu, kad Teisingumo Teismas 2012 m. liepos 19 d. Sprendime Parlamentas prieš Tarybą ( 37 ), nurodė, jog Bendrąja pozicija 2002/402, Reglamentu Nr. 881/2002 ir Reglamentu (ES) Nr. 1286/2009 ( 38 ) nustatoma „Sankcijų komiteto ir Sąjungos sąveikos sistema“ ( 39 ).

77.

Trečia, Sprendime Kadi Teisingumo Teismas, pažymėjęs, kad „viršesni su saugumu ar [Sąjungos] ir jos valstybių narių užsienio santykiais susiję motyvai gali neleisti suinteresuotiesiems asmenims perduoti kai kurios informacijos“ ( 40 ), nusprendė, kad Sąjungos teismas turi būtinai siekti suderinti kovą su terorizmu ir pagrindinių teisių apsaugą. Todėl jis „vykdydamas teisminę kontrolę, turi įgyvendinti priemones, kurios leistų suderinti, viena vertus, teisėtą rūpestį dėl informacijos, į kurią atsižvelgta priimant susijusį aktą, pobūdžio ir šaltinių saugumo ir, kita vertus, būtinybę leisti teisės subjektui pakankamai pasinaudoti procedūros taisyklėmis“ ( 41 ). Viena iš tokių priemonių, mano nuomone, yra Sąjungos teismo galimybė modifikuoti vykdomos kontrolės intensyvumą atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis įgyvendinamas ginčijamas Sąjungos aktas.

78.

Ketvirta, kaip pirmoje instancijoje pažymėjo Komisija ir į bylą įstojusios vyriausybės, Saugumo Tarybai buvo patikėta teisė nuspręsti, jog asmuo yra susijęs su Al-Qaida, todėl jo lėšas būtina įšaldyti, kad būtų užkirstas kelias finansuoti arba rengti teroro aktus, ir sudėtinga įsivaizduoti svarbesnę ir sudėtingesnę politikos sritį, susijusią su vertinimais, kaip turi būti užtikrintas tarptautinis saugumas.

79.

Lėšų įšaldymo sąrašai yra sudėtinė politikos, kuria siekiama užkirsti kelią tarptautinei terorizmo grėsmei, dalis. Nurodytų asmenų lėšų įšaldymo priemonių tikslas yra „užkirsti kelią tokiems asmenims naudotis bet kokios rūšies ekonominiais ar finansiniais ištekliais, kuriuos jie galėtų panaudoti teroristinei veiklai remti“ ( 42 ).

80.

Kalbant apie Sankcijų komiteto nustatytą sąrašą, įrašymas į šį sąrašą, be abejonių, grindžiamas įkalčiais, parodančiais kaip asmens ar subjekto elgesys įrodo ryšį su teroristine organizacija, todėl kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui, taip pat bendresne prasme prisideda prie strateginių ir geopolitinių klausimų. Į sąrašą įrašomi asmenys pasirenkami atsižvelgiant į grėsmės pokyčius ir turi atspindėti siekį kovoti su tam tikra teroristine organizacija, įsikūrusia tam tikrame pasaulio regione ( 43 ). Taigi įrašymas į sąrašą yra politinio proceso, kuris viršija individualią situaciją, dalis. Nepaisant šios tvarkos tikslinio pobūdžio, kurį jai suteikia su asmenimis susijęs veiksnys, ši lėšų įšaldymo tvarka pirmiausia yra kovos su teroristinėmis organizacijomis priemonė, kuria siekiama jas susilpninti ar net panaikinti. Šio proceso, kuriame Sąjunga nusprendė dalyvauti, politinis elementas, mano nuomone, lemia Sąjungos teismo atliekamą teisminę kontrolę, t. y. šis teismas iš esmės nekeičia kompetentingų politinių valdžios institucijų vertinimo savo paties vertinimu.

81.

Penkta, nuo 2008 m. priimti Sankcijų komiteto procedūros patobulinimai taip pat patvirtina ribotą ginčijamo reglamento vidinio teisėtumo kontrolę, kurią atlieka Sąjungos teismas. Jei nagrinėdamas šiuos apeliacinius skundus atsižvelgsiu tik į iki ginčijamo reglamento priėmimo įtvirtintus ar net į vėlesnius pakeitimus, neabejotina, kad priėmus 2008 m. birželio 30 d. Saugumo Tarybos rezoliuciją 1822 (2008), 2009 m. gruodžio 17 d. Rezoliuciją 1904 (2009) ir 2011 m. birželio 17 d. Rezoliuciją 1989 (2011), Jungtinės Tautos pradėjo įrašymo ir išbraukimo iš sąrašo procedūrų tobulinimo procesą atsižvelgdamos į teisingumą ir teisės į gynybą apsaugą.

82.

Šis procesas parodo, kad Jungtinės Tautos pripažįsta, jog, nepaisant konfidencialumo įsipareigojimų, įrašymo ir išbraukimo iš sąrašo procedūros nuo šiol turi būti vykdomos remiantis pakankama informacijos apimtimi, turi būti skatinamas informacijos platinimas, o motyvų santrauka pakankamai pagrįsta. Ombudsmenas, kuris savo funkcijas vykdo visiškai nepriklausomai ir nešališkai, šiuo klausimu vaidina reikšmingą vaidmenį. Jis renka atitinkamoms valstybėms vertinti reikalingą informaciją, šiuo pagrindu pradeda dialogą su pareiškėju ir galiausiai pateikia pasiūlymus Sankcijų komitetui dėl būtinybės palikti asmenį ar subjektą įrašytus į sąrašą. Taigi per išbraukimo iš sąrašo procedūrą šis komitetas priima savo sprendimus remdamasis nepriklausomu ir nešališku būtinybės palikti asmenis įrašytus į sąrašą vertinimu. Išsamaus nagrinėjimo reikalavimas reiškia, jog ombudsmenas reikalauja, kad vardo palikimas sąraše būtų tinkamai pateisintas, t. y. egzistuotų pakankama informacija, pagal kurią būtų pateiktas „pagrįstas ir patikimas“ įrašymo į sąrašą motyvas ( 44 ). Atsižvelgiant į svarbų ombudsmeno vaidmenį priimant Sankcijų komiteto sprendimus, mano nuomone, Sankcijų komiteto procedūra nebegali būti laikoma visiškai diplomatine ir tarpvalstybine. Be to, reikia pažymėti, kad nuolatinis sąrašo persvarstymas pirmiausia leidžia užtikrinti nuolatinį duomenų atnaujinimą ir prireikus papildyti motyvus. Sankcijų komiteto procedūros patobulinimai padeda užtikrinti, kad įrašymas į sąrašą būtų grindžiamas pakankamai rimtais įrodymais ir nuolat vystytųsi.

83.

Kaip tai pripažino ombudsmenas ( 45 ), Teisingumo Teismo sprendimas Kadi nulėmė ombudsmeno biuro įsteigimą, kuris leido smarkiai pagerinti sąrašo kokybę. Būtų paradoksalu, jei Teisingumo Teismas neatsižvelgtų į patobulinimus, prie kurių įtvirtinimo jis tiesiogiai prisidėjo, nors ombudsmeno biuras nėra teisminė institucija.

84.

Ombudsmenas padėjo plėtoti valstybių atliekamą informacijos perdavimą Sankcijų komitetui, o tai užtikrina, kad sprendimas priimamas remiantis patikimesne informacija. Būtent dėl šio bendradarbiavimo sąrašas yra atnaujinamas ir toliau palaikomas tarptautiniu lygiu. Šis bendradarbiavimas būtų sustabdytas, jei, kaip nurodyta Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime pateiktoje išvadoje, Sankcijų komitetas būtų de facto įpareigotas Sąjungos institucijoms perduoti įrodymus ar informaciją, kuriuos valstybės nelengvai sutiko jam perduoti. Ateityje šios valstybės galėtų būti mažiau linkusios perduoti Sankcijų komitetui konfidencialią informaciją, o tai neigiamai paveiktų įrašymo ir išbraukimo iš sąrašo procedūrų kokybę ir teisingumą. Per dideli regioniniai ar nacionaliniai reikalavimai praktiškai galėtų turėti neigiamą įtaką kovai su terorizmu ir į sąrašą įrašytų asmenų pagrindinių teisių apsaugos suderinimui.

85.

Manau, kad veiksmingai kovai su terorizmu pasauliniu lygiu labiau reikalingas joje dalyvaujančių tarptautinių, regioninių ir nacionalinių institucijų tarpusavio pasitikėjimas ir bendradarbiavimas nei nepasitenkinimas. Tarp Sąjungos ir Jungtinių Tautų turintis vyrauti abipusis pasitikėjimas grindžiamas tuo, kad vertybės, susijusios su pagrindinių teisių laikymusi, yra bendros šioms dviem organizacijoms.

86.

Tai nereiškia, kad Sankcijų komiteto sprendimams nereikia taikyti jokios kontrolės, juos reikia taikyti automatiškai ir jie negali būti ginčijami, net jei per įgyvendinimo procedūrą padaryta akivaizdi klaida. Tačiau nuo tada, kai įrašymo ir išbraukimo iš sąrašo procedūrose Sankcijų komitete užtikrinamas išsamus įrašymo ir būtinybės palikti sąraše vertinimas, mano nuomone, Sąjungos teismai negali taikyti tokios kontrolės, pagal kurią Sąjungos institucijos prieš įgyvendinamos Sankcijų komiteto priimtus sprendimus privalėtų nuolat ir išsamiai nagrinėti šių sprendimų pagrįstumą, vadovaudamosi šio organo turimais įrodymais ar informacija. Įrašymo ir išbraukimo iš sąrašo procedūros patobulinimai iš tiesų skatina Sąjungos institucijų ir teismo pasitikėjimą Sankcijų komiteto priimtais sprendimais.

87.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad dėl įrašymo ir išbraukimo iš sąrašo procedūros Sankcijų komitete pateikiamos pakankamos garantijos, kad Sąjungos institucijos galėtų preziumuoti, jog šio organo priimti sprendimai yra pagrįsti. Jungtinių Tautų procedūros patobulinimai ypač leidžia preziumuoti, kad įrašymą į sąrašą pagrindžiantys motyvai yra pakankamai pagrįsti įrodymais ir informacija. Todėl Sąjungos teismas neturėtų atlikti įrašymo į sąrašą pagrįstumo išsamios kontrolės vadovaudamasis įrodymais ir informacija, kuriais grindžiami Sankcijų komiteto pateikti vertinimai.

88.

Vis dėlto ši pagrįstumo prezumpcija galėtų būti ginčijama per Sąjungos įgyvendinimo procedūrą, per kurią į sąrašą įrašytas asmuo galėtų pateikti naujų įrodymų ar informaciją. Šiuo klausimu akivaizdu, kad kuo skaidresnė ir labiau pakankamai plačia ir rimta informacija pagrįsta procedūra Jungtinėse Tautose, tuo mažiau įgyvendinančios regioninės ir nacionalinės institucijos būtų linkusios ginčyti Sankcijų komiteto atliktą vertinimą.

89.

Sąjungos institucijų vykdoma įgyvendinimo procedūra, per kurią visiškai laikomasi teisės į gynybą, leistų joms tiksliai užtikrinti, kad, nepaisant Sankcijų komiteto atlikto vertinimo pagrįstumo prezumpcijos, įrašymas į sąrašą Sąjungoje negalėtų būti grindžiamas motyvais, kurie pasirodytų esą akivaizdžiai nepakankami ar klaidingi. Būtent todėl per įgyvendinimo procedūrą turi būti leidžiama į sąrašą įrašytiems asmenims ir subjektams ginčyti motyvus, prireikus pateikiant naujų įrodymų ar informaciją.

90.

Todėl svarbu, kad Sąjungos teismas atliktų griežtą kontrolę, kaip Komisija vykdė įgyvendinimo procedūrą. Pati kontrolė, susijusi su ginčijamo Sąjungos akto vidiniu teisėtumu, turėtų apsiriboti galimų akivaizdžių vertinimo klaidų patikrinimu. Toliau išsamiau išnagrinėsiu, kokia, mano nuomone, turėtų būti Sąjungos teismo atliekamos Sąjungos aktų, įgyvendinančių Sankcijų komiteto sprendimus, kontrolės apimtis ir intensyvumas.

91.

Norint apibrėžti šios kontrolės apimtį ir intensyvumą reikia atsakyti į tris klausimus: kokios yra orientacinės normos, pagal kurias vykdoma kontrolė? Ką teismas kontroliuoja? Kaip teismas kontroliuoja?

92.

Atsakymas į pirmuosius du klausimus pateiktas Teisingumo Teismo sprendime Kadi. Sąjungos teismo gali būti prašoma atlikti Sąjungos aktų, įgyvendinančių Sankcijų komiteto sprendimus, teisėtumo kontrolę atsižvelgiant į visą Sąjungos teisę ir ypač Sąjungos teisinėje sistemoje saugomas pagrindines teises. Be to, teisminė kontrolė gali būti susijusi ne tik su ginčijamo akto išoriniu, bet ir vidiniu teisėtumu. Todėl teisminės kontrolės apimtis yra ypač plati ir gali būti laikoma „visiška“.

93.

Siekiant atsakyti į trečią klausimą reikia nagrinėti teisminės kontrolės intensyvumą.

94.

Kaip tai matyti iš ankstesnių argumentų, nepalaikau Bendrojo Teismo išvados, pagal kurią susiaurinto intensyvumo teisminė kontrolė turėtų būti prilyginama kontrolės nebuvimui. Sąjungos teismas nuolat modifikuoja savo kontrolę atsižvelgdamas į nagrinėjamo ginčo rūšį, aplinkybes, kuriomis priimtas ginčijamas aktas, ir vertinimus, kuriais grindžiamas šis aktas, kaip antai vertinimų sudėtingumą ar jų politinį pobūdį ( 46 ).

95.

Anksčiau aprašytos specifinės aplinkybės, kuriomis buvo priimtas ginčijamas reglamentas, mano nuomone, pateisina tai, kad su šio reglamento išoriniu teisėtumu susijusiems klausimams taikoma įprasta kontrolė, o klausimams, susijusiems su šio reglamento vidiniu teisėtumu, turėtų būti taikoma ribota kontrolė.

96.

Kalbėdamas apie Teisingumo Teismo sprendimą Kadi autorius pastebėjo, kad naudojimasis procesinėmis teisėmis dažnai leidžia užtikrinti netiesioginę materialinių teisių apsaugą ( 47 ). Kiti autoriai pažymėjo, kad jei nepateikiami motyvai, kaip byloje Kadi I, egzistuoja įgaliojimų netinkamumo ar viršijimo prezumpcija, kuria gali būti grindžiamas akto panaikinimas ( 48 ). Šios dvi pastabos teisingai atspindi ginčijamo akto formalių ir procesinių klausimų teisminės kontrolės svarbą.

97.

Griežtos esminių formalumų laikymosi kontrolės užtikrinimas ir procedūros, per kurią laikomasi teisės į gynybą, egzistavimas leidžia Sąjungos teismui padaryti griežtesnę išvadą, kai jo prašoma atlikti ginčijamo akto išorinio teisėtumo kontrolę. Kalbama apie klasikinį dialektinį ryšį tarp išorinio teisėtumo kontrolės ir vidinio teisėtumo kontrolės. Dėl to, kad pripažįsta kompetentingų politinių institucijų vertinimo laisvę ir iš to sekančią materialaus teisėtumo kontrolės ribojimą, Sąjungos teismas sustiprina keliamus formalius ir procedūrinius akto priėmimo reikalavimus ( 49 ). Procesinėmis ir formos taisyklėmis siekiama užtikrinti akto materialinį teisėtumą, suteikti galimybę jį patikrinti ir taip palengvinti akto rengėjo atliekamą jo tinkamumo vertinimą. Išplėsdamas procesinius ir formalius reikalavimus, teismas siekia sustiprinti ginčijamos priemonės vidinio teisėtumo ir tinkamumo prezumpciją ( 50 ). Tokiu atveju net jei teismas padaro ji patį ribojančią (self-restraint) išvadą dėl įrašymo į sąrašą pagrįstumo, aukštas procesinių reikalavimų lygis užtikrina, kad pagrindinių teisių apsauga ir kova su terorizmu būtų tinkamai suderinti.

98.

Kalbant apie ginčijamą aktą, Sąjungos teismas turi griežtai kontroliuoti, ar šis aktas buvo priimtas per procedūrą, per kurią paisyta teisės į gynybą. Be kita ko, jis turi patikrinti, ar suinteresuotam asmeniui buvo pateikti įrašymo į sąrašą motyvai, ar šie motyvai pakankami, kad jis galėtų veiksmingai gintis, ar jis galėjo pateikti savo pastabas Komisijai ir ar Komisija į jas pakankamai atsižvelgė.

99.

Kalbant apie į sąrašą įrašytam asmeniui pateiktų motyvų pakankamumo patikrinimą, pažymėtina nusistovėjusi Teisingumo Teismo praktika dėl pareigos motyvuoti Sąjungos aktus ( 51 ). Iš esmės motyvai turi suteikti suinteresuotam asmeniui galimybę sužinoti priežastis, dėl kurių buvo priimta priemonė, o kompetentingam teismui – vykdyti savo kontrolės funkciją. Motyvuose turi būti nurodytos specifinės ir konkrečios priežastys, dėl kurių kompetentinga valdžios institucija nusprendė, jog suinteresuotam asmeniui turi būti taikoma ribojamoji priemonė, o šie motyvai turi leisti suinteresuotam asmeniui suprasti, kuo jis yra kaltinamas, kad galėtų veiksmingai gintis juos ginčydamas.

100.

Motyvavimo reikalavimas skiriasi atsižvelgiant į nagrinėjamo akto pobūdį ir aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas. Šis reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, t. y. akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems skirtas aktas, bei kitų asmenų, su kuriais aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, galimą interesą gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvacija yra pakankama, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei nagrinėjamąją sritį reglamentuojančių teisės normų visumą ( 52 ).

101.

Apibendrinant, galima daryti išvadą, kad suinteresuotas asmuo, remdamasis motyvų santrauka, turi turėti galimybę ginčyti ginčijamo akto pagrįstumą. Be kita ko, jis turi galėti ginčyti nurodytų faktinių aplinkybių teisingumą, jų teisinį kvalifikavimą ir labiausiai šio akto turinį, ypač atsižvelgiant į proporcingumo principą.

102.

Sąjungos teismas turi ne tik pateikti pakankamus motyvus, bet ir patikrinti, ar atitinkamas asmuo galėjo Komisijai pateikti savo pastabas ir ar Komisija į jas tinkamai atsižvelgė. Šiuo klausimu svarbu ar Komisija atidžiai išnagrinėjo pastabas ir naujus įrodymus, kuriuos galėjo pateikti suinteresuotasis asmuo.

103.

Tačiau tokiomis aplinkybėmis, kurioms susiklosčius buvo priimtas ginčijamas reglamentas, procedūros, per kurią laikomasi teisės į gynybą, reikalavimas neapima Sąjungos institucijų pareigos iš Sankcijų komiteto gauti visą jo turimą informaciją ar įrodymus ir juos perduoti į sąrašą įrašytam asmeniui, kad šis galėtų pateikti pastabas dėl šių įrodymų reikšmės.

104.

Mano nuomone, toks įrodymų perdavimas dar mažiau pateisinamas, atsižvelgiant į tai, kad, mano nuomone, Sąjungos teismas turi riboti atliekamą ginčijamo reglamento materialaus teisėtumo kontrolę.

105.

Nors, kaip esu nurodęs, Sąjungos teismas turi atlikti griežtą motyvų pakankamumo kontrolę, jis privalo atlikti ribotą motyvavimo pagrįstumo kontrolę. Be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad galimybės įrašyti į sąrašą vertinimą atlieka Sankcijų komitetas, Sąjungos teismas neturi nagrinėti nurodyto elgesio įrodymų.

106.

Sąjungos akto, įgyvendinančio Sankcijų komiteto sprendimus, materialinio teisėtumo įvairios sudėtinės dalys, mano nuomone, turi apimti tik patikrinimą, ar egzistuoja akivaizdi klaida.

107.

Visų pirma tai – kontrolė, ar faktinės aplinkybės iš esmės teisingos. Sąjungos ir Sankcijų komiteto sąveikos sistemoje Sankcijų komitetas ( 53 ) turi iš atitinkamų valstybių surinkti informaciją ir įrodymus, kurie leistų nustatyti įrašymą į sąrašą pagrindžiančias faktines aplinkybes. Sąjungos institucijos neturėtų turėti šios informacijos ar įrodymų. Turi būti preziumuojama, kad Sankcijų komitetas nustatė faktinių aplinkybių teisingumą ir tik faktinėje išvadoje padaryta akivaizdi klaida gali lemti, kad įgyvendinamasis aktas būtų panaikintas.

108.

Antra tai – faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo kontrolė. Sąjungos teismas, mano nuomone, turi tik patikrinti, ar Komisija, pagal motyvus spręsdama, ar įvykdytos lėšų įšaldymo priemonės teisinės sąlygos, nepadarė akivaizdžios klaidos.

109.

Galiausiai, kalbant apie ginčijamo akto turinio kontrolę, Sąjungos teismo atliekama kontrolė, atsižvelgiant į Sankcijų komiteto turimą didelę įrašymo į sąrašą galimybės vertinimo diskreciją, apima tik patikrinimą, ar šis įrašymas į sąrašą nėra akivaizdžiai netinkamas arba neproporcingas vadovaujantis siekiamu tikslu, t. y. kova su tarptautiniu terorizmu.

110.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Sąjungos teismo atliekama Sąjungos aktų, kuriais įgyvendinami Sankcijų komiteto priimti sprendimai, vidinio teisėtumo kontrolė iš esmės neturi reikšti, kad ginčijamas įrašymo į sąrašą pagrįstumas, išskyrus atvejį, kai per šio įrašymo į sąrašą įgyvendinimo procedūrą Sąjungos viduje buvo nustatyta aiški padarytos faktinės išvados, faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo ar priemonės proporcingumo vertinimo klaida.

111.

Atsakysiu į trečiąjį Komisijos su Taryba papildomai nurodytą, o Jungtinės Karalystės iš karto nurodytą pagrindą, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nagrinėjo Y. A. Kadi nurodytus pagrindus, susijusius su teisės į gynybą, teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir proporcingumo principo pažeidimais.

112.

Pirma, Bendrasis Teismas patvirtino Y. A. Kadi argumentus, kuriais siekiama teisei į gynybą ir teisei į veiksmingą teisminę gynybą suteikti tokį turinį, kad Komisija prieš įgyvendindama Sankcijų komiteto priimtą įrašymą į sąrašą privalėtų surinkti ir nagrinėti šio įrašymo į sąrašą įrodymus. Taip Komisija taptų Sankcijų komiteto priimtų sprendimų persvarstymo instancija, o Sąjungos teismas – šių sprendimų apeliacine instancija.

113.

Esu paaiškinęs priežastis, kodėl santykiai tarp Sankcijų komiteto ir Sąjungos turėtų būti suprantami ne taip, bet remiantis abipusiu pasitikėjimu ir veiksmingu bendradarbiavimu.

114.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad Teisingumo Teismo sprendime Kadi pateiktomis nuorodomis, kad į sąrašą įrašytiems asmenims turi būti pateikta „juos kaltinanti“ ar „prieš juos pateikta“ informacija, siekiama tik kad būtų pateikta pakankamai išsami motyvų santrauka, bet ne Sankcijų komiteto turimi ir jo priimtą sprendimą dėl įrašymo į sąrašą pagrindžiantys įrodymai ar informacija. Primenu, kad Sprendimo Kadi 342 punkte Teisingumo Teismas nurodė, jog „viršesni su saugumu ar [Sąjungos] ir jos valstybių narių užsienio santykiais susiję motyvai gali neleisti suinteresuotiesiems asmenims perduoti kai kurios informacijos“.

115.

Įtvirtintoje Sankcijų komiteto ir Sąjungos sąveikos sistemoje teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą saugomas turinys iš esmės reiškia, kad suinteresuotajam asmeniui pateikiama motyvų santrauka, kurioje nurodytos specifinės ir konkrečios priežastys, dėl kurių kompetentinga politinė valdžios institucija nusprendė, kad turėtų būti priimta lėšų įšaldymo priemonė, ir griežtai atsižvelgiama į įrašyto į sąrašą asmens suformuluotas pastabas, kuriomis ginčijama motyvų reikšmė. Dėl teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą, mano nuomone, negali būti reikalaujama, kad Komisija ir Sąjungos teismas atliktų Sankcijų komiteto turimų įrodymų ir informacijos, kurių pagrindu šis komitetas parengė motyvų santrauką, vertinimą.

116.

Šioje byloje išnagrinėjus skundžiamo sprendimo 50 punkte pakartotą motyvų santrauką reikia pripažinti, kad Y. A. Kadi buvo susipažinęs su specifinėmis ir konkrečiomis priežastimis, kurios, Sankcijų komiteto nuomone, pagrindė suinteresuoto asmens įrašymą į sąrašą. Prieš Y. A. Kadi pateikti įrodymai, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 174 punkte nurodė Bendrasis Teismas, yra ne „migloti teiginiai“, bet pakankamai aiškūs motyvai, kurie leidžia suinteresuotajam asmeniui ginčyti asmenines ir profesines sąsajas su Al-Qaida ir jos finansavimu, kuriais šis asmuo kaltinamas. Ta pati išvada darytina dėl kaltinimo, kad Muwafaq fondas, kurio steigėjas ir valdytojas yra Y. A. Kadi, susijęs su Al-Qaida, šio fondo vaidmens finansuojant teroristinę veiklą, Y. A. Kadi turėtų sąsajų su Shafiq Ben Mohamed Ben Mohamed Al-Ayadi, kuris kaltinamas bendradarbiavęs su Osama bin Ladenu, ar kaltinimo, kad Y. A. Kadi priklausančios bendrovės Albanijoje gavo Osamos bin Laden pervestas lėšas.

117.

Be to, priešingai skundžiamo sprendimo 171 punkte pateiktam vertinimui, jokia aplinkybė neįrodo, kad ieškovo pirmojoje instancijoje teisės į gynybą buvo paisoma „tik formaliai ir regimai“. Šiuo klausimu Y. A. Kadi neįrodė, kodėl Komisija nepakankamai griežtai ir atidžiai nagrinėjo pastabas, kurias jis pateikė gavęs motyvų santrauką ( 54 ).

118.

Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas pažeidžiant ieškovo pirmojoje instancijoje teisę į gynybą.

119.

Be to, motyvų santraukos pateikimas Y. A. Kadi leido jam gintis Sąjungos teisme, o Sąjungos teismui atlikti ginčijamo reglamento teisėtumo kontrolę atsižvelgiant į anksčiau aprašytus ypatumus.

120.

Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 182 ir 183 punktuose nusprendė, kad, negalėdamas nagrinėti prieš ieškovą surinktų įrodymų, jis negalėjo atlikti ginčijamo reglamento teisėtumo kontrolės, ir dėl to pripažino, kad buvo pažeista ieškovo pirmojoje instancijoje teisė į veiksmingą teisminę apsaugą.

121.

Galiausiai Bendrasis Teismas padarė paskutinę teisės klaidą, kai nusprendė, kad, atsižvelgiant į jo išvadą, jog buvo pažeistos teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą, yra pagrįsti ieškovo pirmojoje instancijoje kaltinimai, susiję su proporcingumo principo pažeidimu, tiek, kiek ginčijamu reglamentu buvo pažeista jo pagrindinė teisė į nuosavybės apsaugą.

122.

Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui panaikinti skundžiamą sprendimą.

123.

Kadangi, mano manymu, apeliaciniai skundai yra pagrįsti, atrodo ne tik pateisinama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, bet taip pat tinkama siekiant užbaigti bylas Kadi, kad pats Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl Y. A. Kadi ieškinio dėl panaikinimo. Kaip matysime, daugelis atsakymų į įvairius Y. A. Kadi pateiktus pagrindus iš esmės susiję su anksčiau nurodytais argumentais.

124.

Ieškovas pirmojoje instancijoje nurodo penkis pagrindus, kuriais remdamasis prašo panaikinti ginčijamą reglamentą. Pirmasis susijęs su pakankamo teisinio pagrindo nebuvimu. Antrasis pagrindas susijęs su teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu. Trečiasis susijęs su SESV 296 straipsnyje numatytos motyvavimo pareigos pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida. Galiausiai penktasis susijęs su neproporcingu ieškovo pirmojoje instancijoje teisės į nuosavybę pažeidimu.

125.

Dėl pagrindo, susijusio su pakankamo teisinio pagrindo nebuvimu, ieškovas pirmoje instancijoje nurodo, kad ginčijamas reglamentas nebuvo priimtas kaip numatyta nagrinėjamų aplinkybių metu galiojusios Reglamento Nr. 881/2002 redakcijos 7 straipsnio 1 dalies pirmojoje įtraukoje. Vadovaujantis šia nuostata, „Komisija įgaliojama <...> iš dalies keisti ar papildyti I priedą, remiantis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos arba Sankcijų komiteto nutarimu <...>“. Priešingai, nei teigia ieškovas pirmojoje instancijoje, minėta nuostata nereiškia, kad ginčijamas reglamentas gali būti priimtas tik priėmus naują „nutarimą“, kurio pagrindu Sankcijų komitetas iš naujo įrašytų Y. A. Kadi į sąrašą. Antroje procedūroje, kurioje buvo laikomasi Y. A. Kadi teisės į gynybą, Komisija laikėsi Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir veikė pagal Reglamento Nr. 881/2002 7 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką, kai Y. A. Kadi vardą įtraukė į šio reglamento I priedą. Taigi pirmasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

126.

Dėl antrojo pagrindo, susijusio su teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, ir trečiojo pagrindo, susijusio su SESV 296 straipsnyje numatytos motyvavimo pareigos pažeidimu, darau nuorodą į anksčiau išdėstytus argumentus, iš kurių matyti, kad šie pagrindai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

127.

Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida, nurodau, kad, pirma, Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme vykusiuose ginčuose nebuvo įrodyta akivaizdi klaida dėl motyvų santraukoje nurodytų faktinių aplinkybių teisingumo. Antra, Komisija, mano nuomone, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos kaip ir Sankcijų komitetas pagal šio komiteto pateiktą motyvų santrauką ir vadovaudamasi pasikeista informacija su ieškovu pirmojoje instancijoje nusprendusi, kad Sankcijų komiteto nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, jog egzistuoja grėsmė tarptautinei taikai ir saugumui, o ieškovas pirmojoje instancijoje negalėjo įrodyti, kad ši grėsmė išnyko iš pradžių jį įrašius į sąrašą.

128.

Galiausiai dėl penktojo pagrindo, susijusio su neproporcingu Y. A. Kadi teisės į nuosavybę pažeidimu, jau esu nurodęs, kad, priešingai nei Teisingumo Teismo sprendimo Kadi atveju, toks pažeidimas šioje byloje nekyla iš teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo, kuris, mano nuomone, neturi būti pripažintas. Be to, nepaisant teisės į nuosavybę apsaugos procesinių aspektų, šios teisės pažeidimas nebėra pagrįstas. Šiuo klausimu darau nuorodą į Teisingumo Teismo sprendimo Kadi 354–366 punktuose pateiktus argumentus ir pagal analogiją į tai, ką Teisingumo Teismas nusprendė minėto Sprendimo Al-Aqsa prieš Tarybą ir Nyderlandai prieš Al-Aqsa 120–130 punktuose dėl nepriklausomos lėšų įšaldymo tvarkos.

129.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau: