This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 62010CC0572
Advocate General’s Opinion - 15 December 2011#Amedee#Case C-572/10#Advocate General: Jääskinen
Išvada - 2011 m. gruodžio 15 d.
Amedee
Byla C-572/10
Generalinis advokatas: Jääskinen
Išvada - 2011 m. gruodžio 15 d.
Amedee
Byla C-572/10
Generalinis advokatas: Jääskinen
ECLI identifier: ECLI:EU:C:2011:846
GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2011 m. gruodžio 15 d.(1)
Byla C‑572/10
Clément Amédée
prieš
Garde des Sceaux, Ministre de la Justice et des Libertés
ir
Ministre du Budget, des Comptes publics, de la Fonction publique et de la Réforme de l’État
(Tribunal administratif de Saint‑Denis de la Réunion (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Socialinė politika – Taikymas laiko atžvilgiu (Barber protokolas) – Darbuotojai vyrai ir moterys – Vienodas darbo užmokestis – Senatvės pensijos – Pareigūnams, neatsižvelgiant į lytį, suteikiamas senatvės pensijos padidinimas už vaikų priežiūrą su sąlyga, kad buvo nutraukta profesinė veikla – Teisinio reglamentavimo, kuriuo vyrams pareigūnams būtų leidžiama pasinaudoti apmokamomis atostogomis, lygiavertėmis moterims pareigūnėms suteikiamomis motinystės atostogomis, nebuvimas – Netiesioginė diskriminacija“
I – Įžanga
1. Šioje byloje Teisingumo Teismui pateikti prejudiciniai klausimai kilo nagrinėjant ginčą tarp C. Amédée ir Prancūzijos Respublikos teisingumo ir laisvių ministro (toliau – teisingumo ministras) bei biudžeto, valstybės turto, valstybės tarnybos ir valstybės reformos ministro (toliau – biudžeto ministras) dėl nutarimo, kuriuo jam buvo skirta senatvės pensija kaip buvusiam pareigūnui, teisėtumo.
2. C. Amédée kaltina Prancūzijos valdžios institucijas dėl jam padarytos žalos, nes jam, kaip vyrui pareigūnui, nebuvo paskirtas tėvams, prisidėjusiems prie savo vaikų priežiūros, suteikiamas senatvės pensijos padidinimas, kuris, jo manymu, lengviau skiriamas moterims pareigūnėms, nes tik jos automatiškai naudojasi dviejų mėnesių apmokamomis motinystės atostogomis. Jis mano, kad teisinė sąlyga minėtą padidinimą susieti su veiklos nutraukimu mažiausiai dviejų mėnesių nepertraukiamam laikotarpiui yra nesuderinama su Bendrijos teise, nes šis reikalavimas de facto yra netiesioginė darbuotojų vyrų diskriminacija.
3. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kuris buvo apskųstas apeliacine tvarka, pateikęs Tribunal administratif de Saint-Denis de la Réunion (Prancūzija) prašo išaiškinti SESV 157 straipsnį(2), Susitarimo dėl socialinės politikos 6 straipsnio 3 dalį(3) ir 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvą Nr. 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje(4).
4. Vis dėlto iš karto norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad teisę išeiti į pensiją C. Amédée įgijo 2003 m. gruodžio 22 d., todėl nuostatos, kuriomis remiantis turi būti nagrinėjami šioje byloje pateikti klausimai, iš tikrųjų yra tą dieną šioje srityje taikytos nuostatos, t. y. EB 141 straipsnis(5) ir 1986 m. liepos 24 d. Tarybos direktyva Nr. 86/378/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose(6), iš dalies pakeista Direktyva Nr. 96/97/EB(7).
5. Patikslinu, kad Teisingumo Teismas Sprendime Griesmar(8) jau yra pateikęs nuomonę dėl Prancūzijos pareigūnų senatvės pensijų sistemos, konkrečiai kalbant, dėl padidinimo tvarkos, atitinkančios nagrinėjamąją pagrindinėje byloje, tačiau galiojusios iki pakeitimų, kuriuos Prancūzijos teisės aktų leidėjas 2003 m. padarė siekdamas pašalinti minėtame sprendime konstatuotą Bendrijos teisės pažeidimą(9). Naujasis reglamentavimas skiriasi nuo ankstesniojo, dėl kurio buvo priimtas šis ankstesnis sprendimas, tuo, kad anksčiau pakako paprasčiausia būti biologine motina, kad moteriai pareigūnei būtų padidinta senatvės pensija, o savo vaikus prižiūrėjęs vyras pareigūnas negalėjo reikalauti padidinimo, dėl kurio kilo ginčas.
6. Be to, pažymėtina, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra ypač svarbus, nes iš Teisingumo Teismui pateiktų C. Amédée pastabų matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja apie penkiasdešimt į šią bylą panašių ieškinių ir kad šią bylą jis pasirinko kaip „pavyzdinę“, pagal kurią galėtų nagrinėti visas kitas bylas.
II – Teisinis pagrindas
7. Prancūzijos Civilinių ir karinių senatvės pensijų kodekso (Code des pensions civiles et militaires de retraite) nuostatos (toliau – Pensijų kodeksas), iš dalies pakeistos 2003 m. rugpjūčio 21 d. Įstatymu Nr. 2003‑775 dėl senatvės pensijų reformos(10) (toliau – Įstatymas Nr. 2003775), yra nacionalinės teisės nuostatos, taikomos nagrinėjamam atvejui.
8. Šio įstatymo III antraštinėje dalyje „Viešosios tarnybos sistemoms taikomos nuostatos“ esančia 48 straipsnio I dalimi buvo taip pakeistas Pensijų kodekso L.12 straipsnio b punktas:
„Atsižvelgiant į faktiškai išdirbtus metus Conseil d'Etat dekrete numatytomis sąlygomis pridedami šie padidinimai: <…>
b) Už kiekvieną santuokoje ir ne santuokoje iki 2004 m. sausio 1 d. gimusį vaiką, už kiekvieną iki 2004 m. sausio 1 d. įvaikintą vaiką, su sąlyga, kad jie buvo auginami mažiausiai devynerius metus iki jiems sukako dvidešimt vieni metai, už kiekvieną iš kitų vaikų, išvardytų L.18 straipsnio II dalyje, kuriais rūpintis buvo pradėta iki 2004 m. sausio 1 d., pareigūnams ir kariams suteikiamas vienų metų padidinimas, kuris pridedamas prie faktiškai išdirbtų metų su sąlyga, kad jie buvo nutraukę savo veiklą Conseil d'Etat dekrete nustatytomis sąlygomis“.
9. Įstatymo Nr. 2003-775 48 straipsnio I dalimi prie Pensijų kodekso taip pat pridėtas L.12 straipsnio b bis punktas, kuriame nustatyta, kad „b punkte nustatytas padidinimas skiriamas moterims pareigūnėms arba karėms, pagimdžiusioms mokymosi laikotarpiu iki priėmimo į valstybės tarnybą, įvykusio per dvejus metus nuo diplomo, būtino dalyvauti konkurse, įgijimo, ir joms negalima taikyti nepertraukiamos veiklos sąlygos.“
10. Įstatymo Nr. 2003‑775 48 straipsnio II dalyje nustatyta, kad „Pensijų kodekso L.12 straipsnio b punkto nuostatų redakcija <…>, pakeista I dalies 2 punktu, taikoma senatvės pensijoms, skiriamoms nuo 2003 m. gegužės 28 d.“
11. 2003 m. gruodžio 26 d. Dekreto Nr. 2003-1305(11) (toliau – Dekretas Nr. 2003‑1305) 6 straipsniu Pensijų kodeksas buvo papildytas nauju R.13 straipsniu, kuriuo sąlygos gauti to paties kodekso naujame L.12 straipsnio b punkte nustatytą padidinimą išdėstytos šitaip:
„Padidinimas pagal L.12 straipsnio b punkto nuostatas suteikiamas su sąlyga, kad veikla buvo nutraukta mažiausiai dviejų mėnesių nepertraukiamam laikotarpiui dėl motinystės atostogų, įvaikinimo atostogų, vaiko priežiūros atostogų arba rūpinimosi vaiku atostogų <…> arba dėl galėjimo auginti vaiką iki aštuonerių metų amžiaus <…>.“
III – Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
12. 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvusiam pareigūnui C. Amédée buvo leista išeiti į pensiją pirma laiko po 2003 m. gegužės 28 d., t. y. po Įstatymo Nr. 2003-775 48 straipsnio II dalyje įtvirtinta pereinamojo laikotarpio norma nustatyto termino. Todėl Pensijų kodekso nuostatos, iš dalies pakeistos minėtu įstatymu, yra taikytinos jo situacijai.
13. Suinteresuotasis asmuo pateikė prašymą suteikti jam Pensijų kodekso L.12 straipsnio b punkte numatytą padidinimą už vaikus. Šis padidinimas nebuvo suteiktas, nes jis neatitiko minėto kodekso R.13 straipsnyje išdėstytų sąlygų.
14. Per pirmąją procedūrą C. Amédée pateikė skundą Tribunal administratif de Saint-Denis de la Réunion, siekdamas panaikinti sprendimą, kuriuo atsisakyta suteikti jam šį padidinimą. Skundas buvo atmestas 2005 m. liepos 22 d. sprendimu, kurį Conseil d'Etat (Valstybės taryba) patvirtino 2007 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu.
15. 2009 m. gegužės 23 d. C. Amédée pateikė naują ieškinį Tribunal administratif de Saint-Denis de la Réunion, kuriuo prašė priteisti iš Prancūzijos valstybės atlyginti žalą, kurią jis patyrė dėl minėtų Įstatymo Nr. 2003-775 nuostatų ir minėtų dekreto dėl šio įstatymo taikymo nuostatų neteisėtumo ir dėl minėto teismo bei Conseil d’État sprendimų, kuriais akivaizdžiai pažeidžiamos teises fiziniams asmenims suteikiančios Bendrijos teisės nuostatos, turinio.
16. C. Amédée mano, kad Įstatymu Nr. 2003-775 įtvirtinta veiklos nutraukimo sąlyga netiesiogiai diskriminuojami vyrai, o tai yra draudžiama. Jis remiasi tuo, kad moterys pareigūnės sistemingai atitinka šią sąlygą, nes joms automatiškai ir privalomai suteikiamos apmokamos motinystės atostogos, o didžiajai daliai vyrų pareigūnų padidinimas neskiriamas, nes nėra teisinio reglamentavimo, kuriuo jiems būtų leidžiama nutraukti veiklą tokiomis sąlygomis, kurios būtų lygiavertės motinystės atostogų sąlygoms.
17. Šiomis aplinkybėmis 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimu Tribunal administratif de Saint-Denis de la Réunion nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar <…> Pensijų kodekso L.12 straipsnio nuostatomis, iš dalies pakeistomis 2003 m. rugpjūčio 21 d. įstatymo 48 straipsnio nuostatomis, ir to paties kodekso R.13 straipsnio nuostatomis, iš dalies pakeistomis 2003 m. gruodžio 26 d. dekreto 6 straipsnio nuostatomis, įtvirtintas reglamentavimas gali būti laikomas netiesiogiai diskriminuojančiu, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį (buvęs EB 141 straipsnis)(12), biologinius vaikų tėvus, atsižvelgiant į vyrų, galinčių tenkinti sąlygą, susijusią su jų profesinės veiklos nutraukimu mažiausiai dviejų mėnesių nepertraukiamam laikotarpiui, dalį, ypač dėl to, kad nėra teisinio reglamentavimo, leidžiančio jiems patenkinti šią sąlygą pasinaudojant apmokamomis atostogomis?
2. Ar, teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, tokia netiesioginė diskriminacija gali būti pateisinama prie Protokolo Nr. 14 pridedamo Susitarimo dėl socialinės politikos 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis?
3. Ar, neigiamai atsakius į antrąjį klausimą, Direktyvos Nr. 79/7<…> nuostatos prieštarauja tam, kad <…> Pensijų kodekso L.12 straipsnio b punkto ir R.13 straipsnio nuostatos liktų galioti?
4. Ar, teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą ir neigiamai atsakius į antrąjį ir trečiąjį klausimus, minėtų straipsnių nuostatos turi būti ginčijamos tik dėl to, kad jos yra diskriminuojančios, ar turi būti remiamasi tuo, kad padidinimu negali pasinaudoti abiejų lyčių pareigūnai?“
18. 2011 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu laišku prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismą informavo, kad 2011 m. vasario 15 d. Teisingumo ministras pateikė apeliacinį skundą Cour administrative d’appel de Bordeaux (Bordo apeliaciniam administraciniam teismui) dėl 2010 m. lapkričio 25 d. Tribunal administratif de Saint-Denis de La Réunion priimto sprendimo. 2011 m. birželio 9 d. minėtas apeliacinis administracinis teismas Teisingumo Teismui perdavė paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad Biudžeto ministras taip pat paprašė panaikinti šį sprendimą dėl tų pačių motyvų. 2011 m. liepos 6 d. minėtas apeliacinis administracinis teismas Teisingumo Teismui pranešė, kad C. Amédée pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti sprendimą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir pakeisti jame pateiktus klausimus. 2011 m. lapkričio 8 d. laišku tas pats teismas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 15 d. surengs posėdį dėl ginčo pagrindinėje byloje.
19. Per procesą Teisingumo Teisme, C. Amédée, Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines ir žodines pastabas.
IV – Analizė
A – Pirminės pastabos
1. Dėl faktų
20. C. Amédée, atrodo, netvirtina kad buvo nutraukęs darbą ar sutrumpinęs darbo laiką, kad galėtų prižiūrėti savo vaikus, ir kad dėl to patyrė karjeros sunkumų. Jis paprasčiausia mano, kad yra diskriminuojamas dėl lyties, nes moterims pareigūnėms, priešingai nei vyrams pareigūnams, nutraukusioms darbą dėl motinystės atostogų mažiausiai dviejų mėnesių nepertraukiamam laikotarpiui, automatiškai suteikiamas aptariamas padidinimas.
21. Turint omenyje, kad ieškovas pagrindinėje byloje Teisingumo Teismui nepateikė jokios informacijos, kad iš tiesų prisidėjo prie savo vaikų priežiūros nutraukdamas savo profesinę veiklą ar sutrumpindamas darbo laiką, kaip, atrodo, to reikalaujama minėtame Sprendime Griesmar, galima kelti klausimą dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų hipotetinio pobūdžio(13). Pagal nusistovėjusią teismo praktiką prašymas priimti prejudicinį sprendimą, vadinasi, ir Teisingumo Teismo jurisdikcija, grindžiama ne tuo, kad suformuluojamos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais(14).
2. Dėl laikinų aplinkybių
22. Mano manymu, svarbu atkreipti dėmesį į Bendrijos teisės, ypač EB 141 straipsnio, taikymo laiko atžvilgiu problemą šioje byloje. Iš tiesų prie EB sutarties pridėtame protokole Nr. 17(15) numatyta, kad paprastai dėl EB 141 straipsnio taikymo tikslų paslaugos, suteiktos pagal profesinio socialinio draudimo sistemą, nėra laikomos atlyginimu, jeigu jas galima priskirti veiklos laikotarpiams iki 1990 m. gegužės 17 d., kurią priimtas Sprendimas Barber(16).
23. Protokolo Nr. 17, vadinamojo Barber protokolo, taikymo klausimu buvo diskutuota nagrinėjant bylą Griesmar(17), tačiau Teisingumo Teismas nepateikė aiškios nuomonės šiuo klausimu. Vis dėlto atrodo, kad Teisingumo Teismas darė prielaidą, kad minėtas protokolas nebuvo taikytinas toje byloje, nes lemiama data laikyta data, nuo kurios buvo skiriama pensija ir kuri buvo vėlesnė nei 1990 m. gegužės 17 d.
24. Kalbant apie Prancūzijos teisinį reglamentavimą, pakeistą Įstatymu Nr. 2003-775, šioje byloje kyla klausimas, ar aptariamas padidinimas galėtų būti skirtas C. Amédée už darbinės veiklos laikotarpius iki 1990 m. gegužės 17 d., primenant, kad padidinimas suteikiamas, jei profesinė veikla buvo nutraukta mažiausiai dviejų mėnesių laikotarpiui vienu iš dekreto Nr. 2003-1305 6 straipsnyje, kuriuo į Pensijų kodeksą įtrauktas R.13 straipsnis, nurodytų atvejų.
25. Pažymiu, kad C. Amédée vaikai, už kuriuos jis reikalauja teisės į padidinimą, remiantis byloje esama medžiaga, gimė 1981 m. birželio 7 d., 1984 m. sausio 14 d. ir 1985 m. lapkričio 13 d., t. y. iki Barber protokole nustatyto termino. Atsižvelgiant į jo paskutiniojo vaiko gimimo datą ir Pensijų kodekso R.13 straipsnyje išvardytas įvairias atostogų rūšis, mano nuomone, nėra aišku, kuriuo laikotarpiu suinteresuotasis asmuo įgijo teisę reikalauti senatvės pensijos, į kurią įtrauktas jo reikalaujamas padidinimas. Pats C. Amédée nurodo kad, gimus vaikams, jis negalėjo išeiti vaiko priežiūros atostogų, nes tokios rūšies atostogos pagal Prancūzijos teisės aktus vyrams pareigūnams suteikiamos tik nuo 1986 m.
26. Kyla klausimas, kuri data turėtų būti lemiama galbūt suteikiant C. Amédée aptariamą padidinimą. Šiuo požiūriu, manau, yra trys galimybės: arba motinystės atostogų, gimus C. Amédée vaikams, data, arba datos, kai C. Amédée būtų galėjęs pasinaudoti vienomis iš atostogų, kurios numatytos Dekreto Nr. 2003‑1305 6 straipsnyje, arba 2003 m. gruodžio mėn., kai jam buvo paskirta senatvės pensija. Pirmuoju atveju EB 141 straipsnis šioje byloje būtų netaikytinas ratione temporis dėl suinteresuotojo asmens trijų vaikų gimimo datų. Kitų dviejų galimybių atveju, kalbama apie darbinės veiklos laikotarpius po 1990 m. gegužės 17 d.
27. Atsižvelgiant į aptariamo padidinimo, kuris veikiau suvokiamas kaip papildomas veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti apskaičiuojant pensiją jos paskyrimo dieną, o ne kaip uždirbta ir paskirtina išmoka remiantis įmokomis per tam tikrą darbinės veiklos laikotarpį, pobūdį(18), man atrodo, kad Teisingumo Teismui nurodytos faktinės aplinkybės laiko atžvilgiu patenka į EB 141 straipsnio taikymo sritį. Taip pat vertinti, ar buvo pažeistas vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principas, manau, reikia atsižvelgiant į suinteresuotojo pareigūno išėjimo į pensiją dieną, o ne į tą momentą, kai jis galėjo išeiti įstatymu numatytų vaikų priežiūros atostogų, palyginti su tuo, ką tada galėjo rinktis moterys pareigūnės.
B – Dėl galimos netiesioginės diskriminacijos
28. Pirmuoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar su darbinės veiklos nutraukimu mažiausiai dviejų mėnesių nepertraukiamam laikotarpiui susijęs iš pažiūros neutralus kriterijus, atsižvelgiant į jo padarinius, ypač kiek tai susiję su įvykdyti šią sąlygą galinčių vyrų dalimi, netiesiogiai juos diskriminuoja, ypač dėl to, kad vyrai neturi galimybės pasinaudoti apmokamomis vaiko priežiūros atostogomis, priešingai nei moterys, kurioms suteikiamos motinystės atostogos.
29. Primenu, kad netiesioginė diskriminacija yra diskriminacija, kurią sukelia tai, kad dėl iš pažiūros neutralios nuostatos, kriterijaus ar praktikos asmuo gali atsidurti nepalankesnėje padėtyje, palyginti su kitais asmenimis. Bendrijos teisės sistemoje tokia diferenciacija yra draudžiama, nebent ji yra objektyviai ir tinkamai pateisinama ir pagrįsta teisėtu tikslu, o priemonės šiam tikslui pasiekti yra tinkamos ir būtinos(19).
30. Pirmiausia reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog pensijoms, mokamoms pagal Prancūzijos pareigūnų senatvės pensijų sistemą, ratione materiae taikomas EB 141 straipsnis(20). Man atrodo, kad Pensijų kodekso, iš dalies pakeisto Įstatymu Nr. 2003‑775, L.12 straipsnyje numatytas padidinimas iš tiesų yra atlyginimas už darbą, taikomas pagal abiejų lyčių darbuotojų lygybės principą, įtvirtintą EB 141 straipsnyje.
31. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką remiantis Bendrijos teisės bendruoju vienodo požiūrio principu draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai ir skirtingas situacijas vertinti vienodai, nebent tai būtų objektyviai pagrįsta(21). Todėl vienodo atlyginimo reikalavimas, kaip ypatinga bendrojo nediskriminavimo principo išraiška, reiškia, kad aptariami abiejų lyčių darbuotojai yra panašiose situacijose(22). Taigi, su šiuo palyginamumu susijęs kriterijus yra esminis galimos diskriminacijos nagrinėjimo dalykas.
32. Minėtame Sprendime Griesmar Teisingumo Teismas nusprendė, kad minėtos bylos nagrinėjimo metu Prancūzijoje taikyta pensijų sistema buvo tiesiogiai diskriminuojanti, nes pagal ją tik moterims pareigūnėms, turinčioms vaikų, buvo padidinamas stažas išėjimo į pensiją momentu, nors toks skirtingas vertinimas vyrų atžvilgiu nebuvo pateisintas. Priėmus šį sprendimą, Pensijų kodekso L.12 straipsnio b punktu, kuris buvo pakeistas Įstatymu Nr. 2003‑775, buvo nustatyta, kad šia padidinimo sistema gali naudotis ir vyrai pareigūnai. Buvo nustatyta nauja pasinaudojimo šia sistema sąlyga, t. y. profesinės veiklos nutraukimas mažiausiai dviejų mėnesių nepertraukiamam laikotarpiui dėl motinystės atostogų, įvaikinimo atostogų, vaiko priežiūros atostogų arba rūpinimosi vaiku arba įgijus neaktyviųjų statusą, pažymint, kad šiomis atostogomis, išskyrus pirmąsias, išvardytomis Pensijų kodekso R.13 straipsnyje, kuris buvo įtvirtintas Įstatymu Nr. 2003‑1305, negaudami užmokesčio papildomai gali pasinaudoti ir vyrai, ir moterys.
33. Pagal Europos Sąjungos lygiu priimtus teisės aktus apmokamos motinystės atostogos yra privalomos(23). Šią teisę, kuri biologinėms motinoms taip pat pripažįstama Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijomis(24), Teisingumo Teismas supranta kaip ypatingos svarbos socialinės teisės apsaugos priemonę(25).
34. Šiomis privalomomis atostogomis siekiama dviejų tikslų: pirma, apsaugoti moters fizinę būklę nėštumo metu ir, antra, apsaugoti ypatingus moters ir vaiko santykius laikotarpiu po gimdymo, kad jie nebūtų trikdomi tuo pačiu metu užsiimant ir profesine veikla(26).
35. Dėl finansinių motinystės atostogų aspektų Direktyvoje Nr. 92/85 dėl su jomis susijusių nuostatų veiksmingumo apsaugojimo tikslų numatyta, kad nėščiai, ką tik pagimdžiusiai arba maitinančiai krūtimi darbuotojai išsaugomos visos darbo sutartyje numatytos teisės, konkrečiai kalbant, paliekamas darbo užmokestis ir (arba) atitinkamo dydžio išmoka(27). Pagal teismų praktiką, net jei ta išmoka nebūtinai turi būti lygi visam suinteresuotosios moters darbo užmokesčiui ir gali būti sumažinta, tokio sumažinimo riba privalo būti tokia, kad neatgrasytų moterų turėti vaikų ir nepaneigtų Sąjungos teise siekiamo apsaugos tikslo(28). Darbo užmokesčio išsaugojimas moteriai, kuri įstatymo tvarka privalo nutraukti profesinę veiklą ir išeiti motinystės atostogų, yra būtina priemonė kompensuoti nemažai nepalankių aplinkybių, su kuriomis moteris susiduria per savo karjerą dėl to, kad dėl motinystės nebūna darbo vietoje(29).
36. Išskyrus išimtinį motinystės atostogų atvejį, Sąjungos teisėje nereikalaujama, kad valstybės narės numatytų kitas apmokamas atostogas dėl šeiminių priežasčių. Pagal Direktyvą Nr. 96/34/EB individuali teisė į tėvams skiriamas atostogas suteikiama darbuotojams vyrams arba moterims vaiko gimimo ar įvaikinimo atveju, kad jie galėtų tą vaiką prižiūrėti ne mažiau kaip tris mėnesius(30). Dokumente patikslinama, kad tokių atostogų galima išeiti iki aptariamo vaiko konkretaus amžiaus, daugiausia iki 8 metų. Tačiau prie šios direktyvos pridėtame bendrajame susitarime numatytas darbo sutarties ar darbo santykių statusas per tokias atostogas priklauso valstybių narių kompetencijai(31). Todėl valstybės narės neprivalo aptariamiems tėvams paskirti ar palikti darbo užmokestį per vaiko priežiūros atostogas.
37. Atostogos, suteikiančios teisę į ginčijamą padidinimą, kurios numatytos Pensijų kodekso R.13 straipsnyje ir kurios jau buvo išvardytos šiame sprendime, gali būti skiriamos abiejų lyčių pareigūnams, išskyrus motinystės atostogas, kurios visada būtinai skiriamos motinai. Nepaisant šio teiginio, Komisija neteisi, kai tvirtina, kad moterys dėl motinystės atostogų automatiškai atitinka sąlygą dėl darbo nutraukimo ne mažesniam kaip dviejų mėnesių iš eilės laikotarpiui. Iš tiesų gali būti, kad moteris pareigūnė pagimdė ir tik paskui įsidarbino valstybės tarnyboje tokiomis sąlygomis, kad Pensijų kodekso L.12 straipsnio bbis punkte numatyta speciali taisyklė netaikoma. Šiuo atveju jos teisė į padidinimą priklausys nuo darbo nutraukimo ne dėl motinystės atostogų, o dėl vienos iš atostogų formų, kurios nurodytos minėtame straipsnyje. Tie patys principai taikomi moterims, kurios nutraukė darbą ne dėl biologinio, o dėl įvaikinto arba sutuoktinio, arba kito vienai iš Pensijų kodekso L.18 straipsnyje(32) nurodytų kitų kategorijų priklausančio vaiko priežiūros.
38. Atsižvelgdamas į specialiąją motinystės atostogų suteikimo tvarką, manau, kad motinų, privalomai nutraukusių darbą dėl tokių atostogų, padėties negalima lyginti su padėtimi tų motinų, kurios laisvai gali pasinaudoti viena ar kita Pensijų kodekso R.13 straipsnyje numatytų atostogų forma.
39. Iš teismų praktikos taip pat matyti, kad vienodo darbo užmokesčio principas neprieštarauja tam, kad pranašumas būtų suteikiamas tik darbuotojoms moterims, nes juo siekiama kompensuoti šių darbuotojų nepalankią profesinę padėtį, susidarančią dėl su motinystės atostogomis susijusio pasitraukimo iš darbo rinkos(33). Tokiomis aplinkybėmis minėtas principas nepažeidimas, nes vyro darbuotojo padėtis skiriasi nuo moters darbuotojos padėties tuo, kad, priešingai nei biologinės motinos, privalančios nutraukti darbą, biologiniai tėvai turi galimybę rinktis, ar jie nori būtent prižiūrėti savo vaikus. Šios išvados negali pakeisti tai, kad motinystės atostogų ekonominės sąlygos pagal valstybės narės įstatymus gali skirtis ir būti palankesnės, palyginti su kitomis atostogomis dėl šeiminių priežasčių(34).
40. Žinoma, šios bylos atveju galėtų būti laikoma, kad pagal Prancūzijos teisės aktus vyrai ir moterys yra panašioje situacijoje, nes padidinimo paskirtis yra kompensuoti karjeros žalą, kuri galėjo ir tėvui, ir motinai atsirasti dėl savo vaiko priežiūros praleisto laiko(35). Iš tiesų aptariamas nacionalinis reglamentavimas skirtas pareigūnams tėvams, nesvarbu, kokia yra jų lytis. Šiuo aspektu moters pareigūnės ir vyro pareigūno situacijos atrodo panašios.
41. Sprendime Griesmar Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia nustatyti, ar padidinimu, skiriamu pagal tuo metu galiojusias sąlygas, t. y. tik moterims ir tik dėl to, kad jos pagimdė vaiką, buvo siekiama kompensuoti moterų nepalankesnę profesinę padėtį dėl jų pasitraukimo iš darbo rinkos po gimdymo, nes tokiu atveju darbuotojo vyro padėtis nepanaši į moters darbuotojos padėtį, taip pat, ar tuo padidinimu iš esmės siekiama kompensuoti nepalankesnę moterų pareigūnių profesinę padėtį dėl to, kad prižiūrėjo vaikus, nes tokiu atveju reikia išnagrinėti, ar vyras pareigūnas ir moteris pareigūnė buvo panašiose situacijose(36).
42. Dėl valstybių narių priimtų įvairių socialinės politikos priemonių apimties Teisingumo Teismas taip pat jau yra išreiškęs savo nuomonę, konkrečiai kalbant, minėtame Sprendime Roca Álvarez, kuriame kalbama apie kūdikio maitinimo atostogas, pagal Ispanijos teisę suteikiamas moterims ir vyrams, kurių žmonos dirbo. Remdamasis aplinkybe, kad šios atostogos gali būti atsietos nuo žindymo krūtimi biologinio akto, todėl jas galima suteikti ir vyrams, ir moterims, Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš tiesų tokios atostogos skirtos tik kūdikiui maitinti ir jam prižiūrėti. Kadangi taip rūpintis vaiku gali ir tėvas, ir motina, Teisingumo Teismas nusprendė, kad aptariamos atostogos suteikiamos darbuotojams, kaip vaiko tėvams(37). Taigi, Teisingumo Teismas galėjo ne tik palyginti vyro ir moters situacijas jų, kaip tėvų, funkcijų aspektu, bet ir atskirti moterimis darbuotojoms suteikiamos socialinės apsaugos srityje moters fizinės būklės apsaugos aspektą nuo moters, kaip motinos, apsaugos aspekto.
43. Skirtumas tarp motinos ir tėvo pareigų gimus vaikui yra veikiau konkretaus dalyvavimo prižiūrint tą vaiką įrodymo klausimas. Sprendime Griesmar, Teisingumo Teismas nereikalavo, kad padidinimas būtų automatiškai skiriamas visiems biologiniams tėvams tam, kad jie šitaip būtų prilyginti biologinėms motinoms. Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad padidinimas turi būti suteikiamas vyrui pareigūnui tik tada, kai jis gali įrodyti, kad konkrečiai užsiėmė savo vaikų priežiūra(38).
44. Taigi, nėra savaime neteisėta reikalauti, kaip nustatyta aptariamuose nacionalinės teisės nuostatose, įrodymo, kad vyras konkrečiai ir faktiškai prižiūrėjo savo vaiką, nes tai yra daugiau nei paprastas biologinio tėvo, finansiškai aprūpinančio savo vaiką, statusas, kad už tai būtų galima gauti padidinimą. Ir atvirkščiai, moters atveju, kadangi motinystės atostogos yra privalomos kiekvienai biologinei motinai, ir todėl, kad per šį laikotarpį ji privalo užsiimti savo vaiko priežiūra, išskyrus ypatingus atvejus, pavyzdžiui, kai silpnai jaučiasi po gimdymo, padidinimas jai suteikiamas nereikalaujant konkretaus įrodymo, nes egzistuoja tam tikra su ja susijusi vaiko priežiūros prezumpcija.
45. Tai, kad moterų situacija darbo rinkoje yra sudėtingesnė už vyrų situaciją tiek darbo užmokesčio, tiek karjeros raidos atžvilgiu, didele dalimi lemia su vaikų priežiūra susijusių įsipareigojimų naštos netolygus padalijimas vyrui ir moteriai(39). Iš tiesų, neatsižvelgiant į jų darbinės veiklos nutraukimą dėl motinystės atostogų, moterys daug labiau nei vyrai yra linkusios keisti savo profesinę veiklą dėl šeiminių priežasčių – pasinaudodamos vaiko priežiūros atostogomis arba kitokio pobūdžio priemonėmis, kaip antai darbo laiko sutrumpinimu – net jeigu tai nėra palanku ekonominiu požiūriu(40).
46. Aptariamomis nacionalinės teisės nuostatomis nustatoma ribojamoji sąlyga faktiškai nutraukti profesinę veiklą. Vis dėlto šia sąlyga galimybė pasinaudoti padidinimu vyrams nėra ribojama labiau nei moterimis, nes kiekvienas tėvas, nusprendęs nutraukti darbą dėl savo vaiko priežiūros mažiausiai dviejų mėnesių nepertraukiamam laikotarpiui, gali pasinaudoti padidinimu, net jei Prancūzijos teisės aktų leidėjo nustatytas laikotarpis iš tiesų tiksliai sutampa su minimalia motinystės atostogų trukme. Paprastos aplinkybės, kad praktiškai daugiau moterų nei vyrų suteikiamas padidinimas, dėl kurio kilo ginčas, nepakanka daryti išvadą, jog tai netiesioginės diskriminacijos šaltinis. Mano nuomone, vyrai negali teigti, kad yra diskriminuojami vien dėl to, kad nenori po lygiai su moterimis pasidalyti tėvystės pareigų.
47. Žinoma, minėta sąlyga neatsižvelgiama į kitus profesinės veiklos priderinimo būdus, kuriais biologinis tėvas, kaip, beje, ir motina, auginanti įvaikintą vaiką, arba įtėvis galėtų pasinaudoti prižiūrėdami vaiką, kaip antai į trumpesnes vaiko priežiūros atostogas ar darbą ne visą darbo dieną. Tačiau vien dėl to, kad Prancūzijos teisės aktais, galiojusiais tuo metu, kai susidarė pagrindinės bylos aplinkybės(41), nebuvo pripažįstama, jog darbo laiko sutrumpinimo teisinės pasekmės tokios pačios kaip ir visiško darbo nutraukimo, moterų, kurios privalėjo išeiti motinystės atostogų, padėtis savaime netampa panaši į vyrų, kurių profesinės veiklos nutraukimas dėl šeiminių priežasčių priklauso nuo jų pasirinkimo.
48. Mano nuomone, iš tikrųjų yra didelis poveikio skirtumas tarp, pirma, darbuotojo visiško nebuvimo darbo vietoje laikotarpių, pavyzdžiui, dėl motinystės, įvaikinimo ar vaiko priežiūros atostogų, dėl kurio gali sulėtėti ar net sustoti vieno iš aptariamų tėvų karjera, ir, antra, kitų darbo laiko priderinimo būdų, pavyzdžiui, darbo ne visą darbo dieną, kai didžiąją darbo laiko dalį darbuotojas praleidžia darbo vietoje, todėl darbdaviui lengviau planuoti aptariamo darbuotojo pavadavimą ir perskirstyti jo darbo užduotis. Teisingumo Teismas pagrįstai nusprendė, kad iš tikrųjų nėštumas ir motinystė gali būti nepalankūs moterų profesinei karjerai(42).
49. Manau, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją,(43) kiek tai susiję su minimaliu dalyvavimo prižiūrint vaiką laiku, kurį suinteresuotasis tėvas ar motina turi skirti, jei ketina tuo remdamiesi pasinaudoti padidinimu, nes tas padidinimas yra priedas prie pensijos, už kurį aptariamas darbuotojas nemokėjo mokesčių pagal įprastą įmokų tvarką.
50. Ar pakanka, pavyzdžiui, darbo laiką sutrumpinti 10 % arba pasirinkti ne ilgesnes kaip dviejų savaičių trukmės vaiko priežiūros atostogas, kad būtų galima pasinaudoti šiuo padidinimu? Manau, kad šie abu atvejai visiškai nebūtų lygiaverčiai, palyginti su privalomu darbo nutraukimu dviejų mėnesių laikotarpiui dėl motinystės atostogų, nes dėl jų karjera aukojama nevienodai, ir bet kuriuo atveju jie būtų neproporcingi suteikto padidinimo, kuris prilyginamas vieniems papildomiems darbo metams, pridedamiems apskaičiuojant senatvės pensijos dydį, atžvilgiu.
51. Bet kuriuo atveju manau, kad nors yra teisinės ribos, sprendimas, ar ir kiek veiklos nutraukimo laikotarpiai arba darbo laiko sutrumpinimas pateisina padidinimą apskaičiuojant senatvės pensiją, visų pirma priklauso nuo politinio vertinimo. Socialinės politikos motyvai, pavyzdžiui, noras neatgrasyti dirbančių moterų gimdyti, šiuo atveju gali būti lemiami. Taigi, neįmanoma visiškai mechaniškai palyginti moterų ir vyrų padėties užimtumo ir darbo srityje.
C – Dėl galimos netiesioginės diskriminacijos pagrindimo
52. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar netiesioginė diskriminacija, kurią gali sukelti aptariamose nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytas padidinimas, gali būti pateisinama Susitarimo dėl socialinės politikos 6 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad minėtu straipsniu negalima kliudyti valstybei narei „toliau laikytis arba imtis priemonių, numatančių konkrečias lengvatas, padedančias moterims verstis profesine veikla arba šalinančias ar kompensuojančias nepalankias profesinės karjeros sąlygas“.
53. Pabrėžiu, kad 1999 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai minėtos nuostatos papildė EB 141 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios yra svarbios ratione temporis vertinant aptariamos nacionalinės teisinės priemonės suderinamumą su Bendrijos teise, kaip nurodžiau šios išvados įžangoje.
54. Atsižvelgdamas į tai, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui siūlau atsakyti neigiamai, ir į tai, kad tokiu atveju papildomas klausimas yra nesvarbus, kaip pažymėta sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, manau, kad antrojo prejudicinio klausimo nagrinėti ir į jį atsakyti nereikia.
55. Vis dėlto norėčiau dėl šio aspekto pateikti keletą pastabų tam atvejui, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano pasiūlytam atsakymui į pirmąjį klausimą.
56. Manau, kad prireikus į antrąjį klausimą reikėtų atsakyti laikantis tokios pačios pozicijos, kokią Teisingumo Teismas pateikė minėtame Sprendime Griesmar dėl tokio paties, kaip čia pateiktas, klausimo, taip pat susijusio su Prancūzijos pareigūnų senatvės pensijų sistema. Minėtame sprendime nustatyta, kad padidinimo priemonė, numatyta tuo metu taikyto Pensijų kodekso L.12 straipsnio b dalyje, negali būti laikoma teigiamu veiksmu, galinčiu padėti moterims profesiniame gyvenime būti lygioms su vyrais, kaip tai suprantama pagal Susitarimo dėl socialinės politikos 6 straipsnio 3 dalį, nes ja motinoms buvo tik suteiktas stažo prailginimas išėjimo į pensiją momentu pagal tą pačią sistemą kaip tėvams, tačiau nebuvo pašalintos kliūtys, su kuriomis jos galėjo susidurti per savo profesinę karjerą(44).
57. Dėl tos pačios priežasties šioje byloje Įstatymo Nr. 2003‑775 ir Dekreto Nr. 2003‑1305 nuostatomis numatytas padidinimas negali būti grindžiamas EB 141 straipsnio 4 dalimi. Ši išvada kyla iš minėto Sprendimo Griesmar, kurį priėmė didžioji kolegija. Taigi, tik lygiavertė kolegija galėtų pakeisti šią teismo praktiką.
58. Todėl, mano nuomone, pasirinktas aiškinimas yra diskutuotinas. Iš tiesų Teisingumo Teismas pasirinko siaurą „profesinėje karjeroje“ patiriamų nepalankių sąlygų sampratą, kaip tai suprantama pagal aptariamas Bendrijos teisės nuostatas, ir nesuteikė galimybės jas kompensuoti išeinant į pensiją, t. y. suinteresuotiesiems pareigūnams baigus darbinę veiklą. Todėl reikia įpareigoti valstybes nares panaikinti esamą moterų ir vyrų ekonominę nelygybę, įskaitant ir išėjus į pensiją, kaip Prancūzijos vyriausybė į tai atkreipė dėmesį per posėdį šioje byloje(45), o tai man atrodo nelabai suderinama su nediskriminavimo principu.
59. Šiai teismų praktikai būdinga logika man neatrodo tvari, nes visi nediskriminavimo principo taikymo atvejai profesinio draudimo sistemose grindžiami tuo, kad už lygiavertį darbą turi būti mokamas lygiavertis užmokestis. Pastebėsiu, kad senatvės pensija yra, žinoma, užmokestis, tačiau tai į profesinės veiklos pabaigos momentą nukeliama užmokesčio dalis. Taigi, dėl šio aspekto moterys atsiduria nepalankesnėje padėtyje, nes, kaip nustatė Teisingumo Teismas(46), nėštumas ir motinystė stabdo jų profesinę karjerą. Atsižvelgiant į tai, kad priemonės, kurias valstybės narės gali taikyti, kad kompensuotų nepalankias sąlygas moterims dėl motinystės pareigų vykdymo per savo karjerą, mano nuomone, netaikomos (pavyzdžiui, su nėštumu susieti užmokesčio priedai yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties) arba yra labai ribotos (kaip tai numatyta minėtame Sprendime Kalanke dėl vadinamosios „pozityvios“ diskriminacijos, kuria siekiama sudaryti palankias sąlygas moterims daryti profesinę karjerą), todėl papildomos pensijos išmokos suteikimas, atrodo, dažnai yra vienintelė priemonė, galinti sukliudyti šiai nelygybei ir toliau egzistuoti išėjus į pensiją.
D – Dėl atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Direktyva Nr. 79/7
60. Trečiuoju klausimu nacionalinis teismas klausia, ar Direktyvos Nr. 79/7 nuostatas reikia aiškinti taip, kad jomis draudžiama toliau taikyti pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės aktų nuostatas.
61. C. Amédée, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija išreiškė bendrą nuomonę, kad Direktyva Nr. 79/7 nėra taikytina šioje byloje. Kaip nurodžiau šios išvados įžangoje, aš irgi laikausi šios nuomonės.
62. Iš tiesų Direktyva Nr. 79/7 dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo socialinės apsaugos srityje apima išmokas, mokamas pagal įstatymų nustatytas socialinės apsaugos sistemas(47); tai paprastai vadinama „pirmojo ramsčio“ kategorija(48). Tačiau pagrindinė byla susijusi su pensija, gaunama pagal Prancūzijos pareigūnų senatvės pensijų sistemą, kuri, kaip nusprendė Teisingumo Teismas(49), priklauso profesinių sistemų kategorijai, priskiriamai „antrajam ramsčiui“. Suinteresuotojo asmens išėjimo į pensiją momentu, t. y. 2003 m. gruodžio mėn., tokio profesinio pobūdžio pensijoms buvo taikoma Direktyva Nr. 86/378 su pakeitimais, padarytais Direktyva Nr. 96/97, patikslinant, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. šios abi direktyvos iš dalies buvo pakeistos Direktyva Nr. 2006/54.
63. Kadangi Direktyva Nr. 79/7 netaikoma ratione materiae pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, manau, kad į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti nereikia.
E – Dėl galimo atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų nesuderinamumo su Bendrijos teise teisinių pasekmių
64. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketvirtąjį klausimą formuluoja taip, kad jis priklauso nuo trijų aplinkybių, t. y. kad į pirmąjį klausimą bus atsakyta teigiamai, o į antrąjį ir trečiąjį klausimus – neigiamai. Konkrečiai kalbant, tai reiškia, jog Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar pagal pirminę Bendrijos teisę nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos, pirma, yra netiesiogiai diskriminuojančios, ir, antra, ar ta diskriminacija negali būti pateisinta, be to, ar pagal antrinę Bendrijos teisę nedraudžiama palikti galioti tokias nuostatas.
65. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokias teisines pasekmes sukelia padidinimo už vaikus, numatyto Pensijų kodekso L.12 straipsnio b dalyje ir R.13 straipsnyje, nesuderinamumas su Bendrijos teise. Jis klausia, ar tol, kol Prancūzijos teisės aktų leidėjas priims priemones, pašalinančias tariamą netiesioginę diskriminaciją, šis nesuderinamumas reikš tik tai, kad minėtų nuostatų nulemta diskriminacija turi būti pašalinta pareigūnų vyrų, kurie jaučiasi nuskriausti, naudai ir ar jis gali būti kliūtis vyrams pareigūnams ir moterims pareigūnėms pasinaudoti aptariamu padidinimu.
66. Vis dėlto, atsižvelgiant į Teisingumo Teismui mano siūlomą poziciją dėl kitų prejudicinių klausimų, t. y. į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti neigiamai, nuspręsti, kad nereikia priimti sprendimo dėl antrojo klausimo, ir konstatuoti, kad nėra trečiojo klausimo dalyko, manau, kad nereikia atsakyti į šį klausimą, nes trys sąlygos, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškelia kaip išankstines prielaidas, mano nuomone, nėra įvykdytos.
67. Nepaisant to, primenu, jog, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, darytina išvada, kad jei būtų patvirtinta Sąjungos teisei prieštaraujanti diskriminacija, nacionalinės valdžios institucijos privalėtų taikyti bendras arba ypatingas priemones Sąjungos teisės aktų laikymuisi užtikrinti, kol bus įvykdyta vidaus teisės reforma, skirta pašalinti nevienodą požiūrį. Kaip nurodė C. Amédée ir Komisija, valdžios institucijos, veikiančios kaip darbdavės, privalo savo iniciatyva asmenims, priskiriamiems prie mažiau palankioje padėtyje esančių asmenų kategorijos, o šiuo atveju – vyrams pareigūnams, suteikti tas pačias aprūpinimo lengvatas, kuriomis naudojasi privilegijuotai kategorijai priskiriami asmenys, t. y. šiuo atveju – moterys pareigūnės. Teisingumo Teismas yra kelis kartus nusprendęs, kad nacionalinis teismas savo ruožtu neturi taikyti vidaus teisės aktų, kurie pagal Bendrijos teisės sistemą yra diskriminuojamieji, ir neprivalo prašyti ar laukti, kol nacionalinis teisės aktų leidėjas juos prieš tai panaikins, o grupių, esančių mažiau palankioje padėtyje, nariams turi taikyti tą pačią sistemą, kuria naudojasi kiti darbuotojai. Tokia pareiga jam tenka, nepaisant to, ar egzistuoja nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis jam suteikiama tokia kompetencija(50).
68. Jeigu Teisingumo Teismas nustatytų, kad netiesioginė diskriminacija egzistuoja, jis turėtų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingas gaires, kad šis galėtų priimti sprendimą, kokiais konkrečiais būdais ir kokiam laikotarpiui vyras pareigūnas turi pakeisti savo profesinę veiklą ir užsiimti vaiko priežiūra, kad jam teisėtai būtų skirtas aptariamas padidinimas. Tokiu atveju Teisingumo Teismas turėtų atsakyti į konkretų Komisijos pateiktą klausimą, ar sąlyga, susijusi su visišku darbinės veiklos nutraukimu mažiausiai dviejų mėnesių laikotarpiui, kaip numatyta Pensijų kodekso R.13 straipsnyje, yra pernelyg suvaržanti, ypač vyrų atžvilgiu, ir dėl to turi būti netaikoma, nes, taikant tokią sąlygą, neskiriamas padidinimas tėvams, kurie prižiūrėjo savo vaikus ne nutraukę darbinę veiklą, bet, pavyzdžiui, pasinaudoję galimybe dirbti ne visą darbo dieną.
V – Išvada
69. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal administratif de Saint-Denis de la Réunion pateiktus prejudicinius klausimus:
„1. Nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai aptariamos pagrindinėje byloje, kuriomis reikalaujama nutraukti profesinę veiklą mažiausiai dviejų mėnesių nepertraukiamam laikotarpiui, kad būtų galima padidinti stažą už vaiko priežiūrą, negali būti laikomos netiesiogiai diskriminuojančiomis pagal EB 141 straipsnį vien todėl, kad, apskaičiuojant pensiją, dėl motinystės atostogų, kurios biologinėms motinoms pagal teisės aktus yra privalomos ir apmokamos, padidinimas suteikiamas daugiau moterų nei vyrų.
2. Atsižvelgiant į tai, kad atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą yra neigiamas, nereikia atsakyti į antrąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus.
3. Trečiasis prejudicinis klausimas, susijęs su 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva Nr. 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje, yra nesvarbus, todėl į jį atsakyti nereikia.“
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta „ESS 157 straipsniu, buvusiu EB 141 straipsniu“. Akivaizdu, kad tai rašymo klaida, nes ES sutartyje nėra 157 straipsnio, o EB 141 straipsnis dėl vienodo užmokesčio vyrams ir moterims buvo pakeistas SESV 157 straipsniu.
3 – Susitarimas dėl socialinės politikos, sudarytas tarp Europos bendrijos valstybių narių, išskyrus Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę (OL C 191, 1992, p. 91), pridėtas prie protokolo Nr. 14 dėl socialinės politikos, pridėto prie ES sutarties (toliau – Susitarimas dėl socialinės politikos).
4 – OL L 6, 1979, p. 24; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 215.
5 – Tik šio straipsnio 3 dalis skiriasi nuo SESV 157 straipsnio 3 dalies, nes joje numatytos kitos priemonės moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principui įgyvendinti.
6 – OL L 225, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 5 sk., 1 t., p. 327.
7 – 1996 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva, iš dalies keičianti Direktyvą Nr. 86/378/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose (OL L 46, 1997, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 5 sk., 3 t., p. 232).
8 – 2001 m. lapkričio 29 d. sprendimas (C‑366/99, Rink. p. I‑9383).
9 – B. Accoyer „Rapport à l’Assemblée nationale Nr. 898 sur le projet de loi portant réforme des retraites“, 1 t., antra dalis, 2003 m. birželis, ypač p. 77 ir paskesni.
10 – PROL Nr. 193, 2003 m. rugpjūčio 22 d., p. 14310. Šis įstatymas įsigaliojo 2004 m. sausio 1 d., tačiau 48 straipsnio II dalyje nustatyta, kad „Pensijų kodekso L.12 straipsnio b punkto nuostatų redakcija <...>, pakeista (to paties 48 straipsnio) I dalies 2 punktu, taikoma senatvės pensijoms, skiriamoms nuo 2003 m. gegužės 28 d.“
11 – Dekretas dėl įstatymo Nr. 2003‑775 taikymo (PROL Nr. 301, 2003 m. gruodžio 30 d., p. 22473). Minėto dekreto, kaip ir minėto įstatymo, nuostatos įsigaliojo 2004 m. sausio 1 d. Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir šalys preziumuoja, jog pagal įstatymo 48 straipsnio II dalį dekretas laikinai taikomas pensijoms, paskirtoms iki šios datos, tačiau po šio įstatymo taikymo atgaline data laikotarpio pradžios, t. y. 2003 m. gegužės 28 d.
12 Žr. šios išvados 2 išnašą.
13 – Pažymiu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų hipotetinis ar nehipotetinis pobūdis priklausys nuo Teisingumo Teismo pateikto išsamaus atsakymo dėl būtino vieno iš tėvų dalyvavimo prižiūrint savo vaikus lygio, suteikiančio teisę į padidinimą taikant aptariamas nacionalinės teisės nuostatas.
14 Ypač 1995 m. birželio 15 d. Sprendimas Zabala Erasun ir kt. (C‑422/93 – C‑424/93, Rink. p. I‑1567, 29 punktas) ir 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Safalero (C‑13/01, Rink. p. I‑8679, 40 punktas) ir juose nurodyta teismo praktika.
15 – 1992 m. Protokolas Nr. 17 dėl EB 141 straipsnio atitinka Protokolą Nr. 33 dėl SESV 157 straipsnio.
16 – 1990 m. gegužės 17 d. sprendimas (C‑262/88, Rink. p. I‑1889).
17 – Žr. generalinio advokato S. Alber išvados byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Griesmar ir kurioje pateikta Komisijos nuomonė šiuo klausimu, 41 ir 42 punktus.
18 – Pagal analogiją žr. 2011 m. gegužės 10 d. Sprendimą Römer (C‑147/08, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 66 punktas) ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL L 284, p. 1), 44 ir 94 straipsnius.
19 – Apibrėžimas, be kita ko, pateiktas 2006 m. liepos 5 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija) 2 straipsnio 1 dalies b punkte (OL L 204 p. 23).
20 – Minėtas Sprendimas Griesmar ( 38 punktas).
21 – Žr., be kita ko, 1993 m. liepos 7 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C‑217/91, Rink. p. I‑3923, 37 punktas) ir 2011 m. kovo 1 d. Sprendimą Association belge des Consommateurs Test-Achats ir kt. (C‑236/09, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 28 punktas).
22 – 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Abdoulaye ir kt. (C‑218/98, Rink. p. I‑5723, 16 punktas).
23 – 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (Dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 348, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 5 sk., 2 t., p. 110).
24 – Trijose TDO konvencijose dėl motinystės apsaugos (1919 m. Nr. 3, 1952 m. Nr. 103 ir 2000 m. Nr. 183) numatytos privalomos šešių savaičių atostogos gimus vaikui, per kurias motina neturi teisės grįžti į darbą. Tuo siekiama neleisti motinos darbdaviui versti ją grįžti į darbą, nes tai galėtų pakenkti jos ir vaiko sveikatai. Šis principas yra pagrindinė TDO normomis užtikrinamos apsaugos sudedamoji dalis. Žr. „La maternité au travail“, Une revue de la législation nationale, Bureau international du travail, Ženeva, 2-asis leidimas, 2010, p. 13, dokumentas taip pat pateiktas anglų ir ispanų kalbomis.
25 – 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Kiiski (C‑116/06, Rink. p. I‑7643, 49 punktas).
26 – 1998 m. spalio 27 d. Sprendimas Boyle ir kt. (C‑411/96, Rink. p. I‑6401, 41 punktas), minėtas Sprendimas Kiiski (46 punktas) ir 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Roca Álvarez (C‑104/09, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 27 punktas) ir juose nurodyta teismo praktika.
27 – Žr. šios direktyvos septynioliktą konstatuojamąją dalį ir 8 bei 11 straipsnius.
28 – 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas McKenna (C‑191/03, Rink. p. I‑7631, 42 ir 59 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).
29 – Minėtame Sprendime Abdoulaye ir kt. (19 punktas) pateikiami įvairūs tokių nepalankių aplinkybių pavyzdžiai. Teisingumo Teismas nuolat primena, kad iš tikrųjų nėštumas ir motinystė yra nepalankūs moterų profesinei karjerai: žr., be kita ko, 1984 m. liepos 12 d. Sprendimą Hofmann (184/83, Rink. p. 3047, 27 punktas) ir 1995 m. spalio 17 d. Sprendimą Kalanke (C‑450/93, Rink. p. I‑3051, 18 ir paskesni punktai).
30 – 1996 m. birželio 3 d. Tarybos direktyva dėl Bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų, sudaryto tarp UNICE, CEEP ir ETUC (OL L 145, p. 4; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 285), ypač minėto bendrojo susitarimo 2 sąlygos 1 punktas.
31 – Šis kompetencijos perdavimas primenamas minėtame Sprendime Kiiski (35 ir 36 punktai).
32 – T. y. vaikas, kurio tėvystės teisės perduotos pensijos gavėjui arba jo sutuoktiniui, vaikas, kuriam paskirta pensijos gavėjo ar jo sutuoktinio globa ir faktinė bei nuolatinė minėto vaiko priežiūra, arba vaikas, priglaustas pensijos gavėjo ar jo sutuoktinio, kuris užsiima faktine ir nuolatine vaiko priežiūra, namuose.
33 – Žr. minėtą Sprendimą Abdoulaye ir kt. (20 ir 22 punktai) ir minėtą Sprendimą Griesmar (41 punktas).
34 – Primenu, kad nei TDO konvencijomis, nei Sąjungos teise valstybės narės neįpareigojamos numatyti apmokamas vaiko priežiūros atostogas. Dėl motinystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų skirtumų, ypač kiek tai susiję su privalomu motinystės atostogų pobūdžiu, žr. 2004 m. birželio 8 d. Sprendimą Österreichischer Gewerkschaftsbund (C‑220/02, Rink. p. I‑5907, 60 punktas).
35 – Žr. Rapport à l’Assemblée nationale n° 898 sur le projet de loi portant réforme des retraites, cituota pirma, p. 85 ir paskesni.
36 – Minėto Sprendimas Griesmar 46 punktas ir paskesni.
37 – Minėto Sprendimo Roca Álvarez 28–31 punktai.
38 – Minėto Sprendimo Griesmar 67 punktas.
39 – Tradicinio vyrų ir moterų vaidmenų pasiskirstymo vykdant tėvų funkcijas klausimu žr. minėto Sprendimo Roca Álvarez 36 punktą.
40 – Tarptautinio darbo biuro tyrime nurodyta, kad, remiantis TDO duomenų bazės informacija apie nacionalinės teisės aktus dėl motinystės apsaugos 167 šalyse, vyrai gerokai rečiau nei moterys išeina vaiko priežiūros atostogų (cituota pirma, p. 59). Darbo laiko sutrumpinimo klausimu Komisija priminė, kad iš Eurostato duomenų matyti, jog 2009 m. Prancūzijoje 30 % moterų ir tik 6 % vyrų dirbo ne visą darbo dieną.
41 – Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2004 m. pareiškus ieškinį Prancūzijos Respublikai dėl įsipareigojimų neįvykdymo, sąlygos, reikalingos gauti aptariamą padidinimą, buvo išplėstos taip, kad veiklos sumažinimas buvo prilygintas veiklos nutraukimui (žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Įstatymą Nr. 2010‑1330 dėl senatvės pensijų reformos (PROL Nr. 261, 2010 m. lapkričio 10 d., p. 20034 ir 2010 m. gruodžio 30 d. Dekretą Nr. 2010‑1741 dėl įstatymo taikymo, PROL Nr. 303, 2010 m. gruodžio 31 d., dokumento Nr. 94).
42 – Žr. minėtus sprendimus Hofmann; Kalanke ir Abdoulaye ir kt.
43 – Pagal analogiją žr. 2011 m. spalio 20 d. Sprendimą Brachner (C‑123/10, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 73 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
44 – Minėto Sprendimo Griesmar 60–67 punktai.
45 – Prancūzijos Respublikos atstovas nurodė, kad šalies teritorijoje moterų pareigūnių, nutraukusių darbą gimus vaikui arba dėl jo priežiūros, skaičius yra didesnis nei vyrų pareigūnų, todėl jų pensijos yra vidutiniškai nuo 10 iki 20 % mažesnės nei vyrų.
46 – Žr. minėtus sprendimus Hofmann; Kalanke ir Abdoulaye ir kt.
47 – Žr. šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 3 dalis.
48 – Pavyzdžiui, žr. mano išvados byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Römer, 58 ir 59 punktus.
49 – Minėto Sprendimo Griesmar 25 punktas ir paskesni ir 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Mouflin (C‑206/00, Rink. p. I‑10201, 23 punktas).
50 – Žr., be kita ko, 1994 m. rugsėjo 28 d. Sprendimą Van den Akker (C‑28/93, Rink. p. I‑4527, 16 ir paskesni punktai), 2007 m. birželio 21 d. Sprendimą Jonkman ir kt. (C‑231/06 – C‑233/06, Rink. p. I‑5149, 39 ir paskesni punktai) ir 2011 m. birželio 22 d. Sprendimą Landtová (C‑399/09, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 51 punktas) ir šiuose sprendimuose nurodytą teismo praktiką.