1. 

Oberste Gerichtshof (Austrijos Aukščiausiasis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus dėl tarptautinės Austrijos teismų jurisdikcijos nustatymo tariamo teisių į Austrijoje registruotą prekių ženklą pažeidimo, kuris buvo įvykdytas internetu, atveju. Tariamas pažeidimas, kaip tvirtino ieškovė, Austrijoje registruoto prekių ženklo savininkė, buvo padarytas Vokietijoje, nes atsakovė, šioje šalyje įsteigta konkurentė, ieškovės vardą „Wintersteiger“ įregistravo kaip „raktinį žodį“Google paieškos sistemoje su Vokietijos aukščiausio lygio nacionaliniu domenu.

2. 

Nagrinėjama byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę išspręsti klausimą, susijusį ir su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001, kuris nustato jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl žalos, kylančios iš deliktinės atsakomybės ( 2 ), 5 straipsnio 3 punkto aiškinimu, ir su intelektinės nuosavybės teise. Trumpai tariant, būtina pašalinti sunkumus, kylančius dėl nacionalinio prekių ženklo teritorinio pobūdžio ir potencialiai visuotinai paplitusio pažeidimo, daromo internetu, tačiau kitoje valstybėje narėje, pobūdžio.

3.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą valstybėje narėje gyvenantiems asmenims gali būti iškelta byla kitoje valstybėje narėje, t. y. „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme, jeigu bylos dalykas yra deliktas arba kvazideliktas arba iš tokios veikos kylantys reikalavimai“.

4.

Wintersteiger AG yra įmonė, gaminanti bei visame pasaulyje prekiaujanti slidžių ir snieglenčių priežiūros įrenginiais, įskaitant atsargines dalis ir reikmenis. Ji turi buveinę Austrijoje, kur nuo 1993 m. yra Austrijoje registruoto prekių ženklo „Wintersteiger“ savininkė. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad prekių ženklas registruotas tik Austrijoje, tačiau savo rašytinėse pastabose įmonė nurodė, jog prekių ženklas yra apsaugotas taip pat ir kitose valstybėse, be kita ko, Vokietijoje.

5.

Products 4U Sondermaschinenbau GmbH (toliau – Products 4U) yra Vokietijoje buveinę turinti įmonė, kuri gamina slidžių ir snieglenčių priežiūros įrenginius ir jais prekiauja visame pasaulyje. Be kitų gaminių, įmonė taip pat prekiauja reikmenimis, skirtais Wintersteiger gaminamiems įrenginiams. Iš bylos medžiagos matyti, kad Wintersteiger nei tiekia savo gaminius Products 4U, nei leidžia šiai įmonei jais prekiauti. Nepaisant to, 2008 m. gruodžio 1 d. paieškos paslaugas teikiančioje Google sistemoje, turinčioje galimybę ieškoti reklamos, Vokietijos įmonė rezervavo „raktinį žodį“„Wintersteiger“ ir taip apribojo registraciją paieškos užklausomis, turinčiomis Vokietijos aukščiausio lygio nacionalinį domeną („.de“).

6.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, minėta „raktinio žodžio“ rezervacija reiškia, kad kiekvieną kartą, kai į Google paieškos sistemą su aukščiausio lygio domenu „.de“ įvedamas žodis „Wintersteiger“, be nuorodos į įmonės Wintersteiger interneto svetainę, dešiniajame ekrano krašte pasirodo reklama su antrašte „Anzeige“ („Skelbimas“). Šio reklamos skelbimo tekste yra žodžiai „Skiwerkstattzubehör“ („Reikmenys slidžių dirbtuvėms“), „Ski und Snowboardmaschinen“ („Slidžių ir snieglenčių įrenginiai“) bei „Wartung und Reparatur“ („Priežiūra ir remontas“). Vartotojui paspaudus ant nuorodos, esančios reklamos skelbime, atidaroma Products 4U interneto svetainės dalis, kurios antraštė „Wintersteiger–Zubehör“ („Wintersteiger reikmenys“).

7.

Kaip pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nepaisant to, kad Google taip pat eksploatuoja Austrijos aukščiausio lygio nacionalinį domeną („.at“), interneto svetainę www.google.de galima rasti ir Austrijoje.

8.

Wintersteiger pareiškė Austrijos teismuose ieškinį dėl veiksmų nutraukimo, taip pat prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekdama uždrausti Products 4U naudoti paieškos sistemoje google.de prekių ženklą „Wintersteiger“ kaip „raktinį žodį“. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą dėl tarptautinės jurisdikcijos nebuvimo; teismo nuomone, nebuvo pakankamo ryšio su Austrija, nes tai susiję tik su google.de vartojamu „raktiniu žodžiu“. Oberlandesgericht Linz (Linco aukštesnysis apygardos teismas) kaip apeliacinės instancijos teismas atmetė šį vertinimą ir patvirtino Austrijos teismų jurisdikciją, tačiau jis atmetė ieškinį kaip nepagrįstą. Kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo nagrinėjantis Oberster Gerichtshof suabejojo, ar jis turi jurisdikciją, todėl pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

9.

Pastabas raštu pateikė pagrindinės bylos ieškovė ir atsakovė, Austrijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės ir Italijos vyriausybės bei Komisija.

10.

Pirmiausia būtina išnagrinėti keletą aspektų, kurie susiję su pateiktų prejudicinių klausimų turinio analize.

11.

Kaip jau minėta, Oberster Gerichtshof abejoja dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto aiškinimo, kai pareiškiamas ieškinys uždrausti veiksmus internete, kurie tariamai pažeidė teises į nacionalinį prekių ženklą. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui du klausimus, kurių pirmasis padalytas į tris dalis, kurių kiekviena atspindi galimą įvairų minėtos nuostatos aiškinimą. Tačiau, kad ir kaip būtų, manau, kad Teisingumo Teismas pateiktų visiškai naudingą atsakymą, jei jis, užuot analizavęs kiekvieną pateiktą klausimą atskirai ir pateikęs į juos atsakymus, tik nustatytų kriterijus, kurie prireikus tokioje situacijoje, kaip nagrinėja šioje byloje, gali pagrįsti tarptautinę nacionalinio teismo jurisdikciją. Todėl šioje byloje atliksiu analizę, klausimus iš naujo performuluodamas kaip vieną klausimą.

12.

Tikslinga taip pat pažymėti, kad ieškovė pagrindinėje byloje, įmonė Wintersteiger, prašė pirmosios instancijos teismo priimti sprendimą pagrindinėje byloje ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas keletą kartų darė nuorodą į šį faktą, nors jo klausimai susiję tik su Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto aiškinimu.

13.

Žinoma, jog norint taikyti laikinąsias apsaugos priemones tarptautinėmis Europos Sąjungos aplinkybėmis, reikia taikyti minėto reglamento 31 straipsnį, dėl ko kyla specifinių sunkumų. Tačiau, neatsižvelgiant į tai ir nepaisant aplinkybės, jog šis klausimas, atrodo, buvo keliamas skirtinguose pagrindinę bylą nagrinėjusiuose teismuose, prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktas klausimas aiškiai susijęs tik su ieškiniu dėl veiksmų nutraukimo, taigi su minėto 5 straipsnio 3 punkto aiškinimu. Taigi šioje išvadoje apsiribosiu tik šiuo klausimu ir nenagrinėsiu laikinųjų apsaugos priemonių problemų, kurios, akivaizdu, egzistuoja pagrindinėje byloje ( 3 ).

14.

Galiausiai, atrodo, logiška paaiškinti kitą aspektą, kuris gali pakeisti požiūrį, reikalingą bylai išspręsti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad ieškovė yra Austrijoje registruoto prekių ženklo savininkė, o iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis prekių ženklas yra vienintelė intelektinės nuosavybės teisė, kuri šiuo metu saugo prekių ženklą „Wintersteiger“. Tačiau ieškovės rašytinėse pastabose aiškiai užginčytos šios faktinio pobūdžio aplinkybės ir pabrėžiama, kad ieškovė yra taip pat „tarptautinių prekių ženklų su žodiniu elementu WINTERSTEIGER“ savininkė. Šiuo atžvilgiu ieškovė nurodo „tarptautines prekių ženklų registracijas Nr. 615.770 WINTERSTEIGER (WB) ir Nr. 992.008 WINTERSTEIGER (WB), kurios galioja daugelyje šalių, įskaitant ir Vokietiją.

15.

Nors akivaizdu, jog jei ši aplinkybė būtų patvirtinta, pasikeistų pagrindinės bylos apimtis, negali būti ignoruojama tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo tik išaiškinti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, būtent tokią situaciją, kai yra tik vienas prekių ženklas, registruotas Austrijoje. Kitų situacijų nagrinėjimas reikštų analizuoti sritį, dėl kurios nė viena iš šalių, išskyrus ieškovę, nepateikė savo nuomonės. Todėl toliau pateiksiu tik atsakymą į tą klausimą, kurį pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

16.

Šioje byloje yra sunkumų dėl vietos ar vietų, kurioje ar kuriose įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, kaip tai suprantama pagal 5 straipsnio 3 punktą, nustatymo, būtent susidarius situacijai, kai veiksmai, tariamai pažeidžiantys teises į nacionalinį prekių ženklą, buvo atlikti panaudojant žiniasklaidą, t. y. internetą.

17.

Pirmiausia reikėtų priminti, kad nuo Sprendimo Handelskwekerij Bies (Mines de Potasse) priėmimo atvejais, kai yra įvykęs vienas įvykis, bet vieta, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis, skiriasi nuo vietos, kurioje atsirado žala, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą Teisingumo Teismas aiškino taip, kad jurisdikciją turi du skirtingi teismai – vietos, kurioje atsirado reali žala, teismas ir vietos, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismas, o ieškovas turi teisę pasirinkti teismą, kuris labiau atitinka jo interesus ( 4 ). Tokiu požiūriu užtikrinamas minėtoje nuostatoje įtvirtintos taisyklės praktinis poveikis, suteikiant žalą patyrusiam asmeniui diskreciją priimti sprendimus, kuri taip pat užtikrina teismo, kuriame iškelta byla, ir bylai reikšmingų faktinių aplinkybių artumą. Esminis klausimas, kurį reikia išnagrinėti šioje byloje, yra, trumpai tariant, tai, ar ši teismų praktika taikoma ir tais atvejais, kai tariamą žalą sukėlęs įvykis įvyksta naudojant internetą. Šiuo klausimu nekyla abejonių, jog reikia pateikti įvairių papildomų paaiškinimų.

18.

Sprendime Mines de Potasse įtvirtinta taisyklė turi keletą išimčių, pirmiausia tais atvejais, kai nukentėjusysis patiria žalą keliose valstybėse. Taip atsitinka asmens teisių į privatumą pažeidimo atveju. Tokiais atvejais Sprendime Shevill ir kt. Teisingumo Teismas įtvirtino kompetentingo teismo jurisdikcijos apimties apribojimą ( 5 ). Šiame sprendime Teisingumo Teismas nustatė vadinamąjį „mozaikos principą“, pagal kurį ieškovas gali pareikšti ieškinį arba valstybės, kurioje žala atsirado, teismuose, siekdamas juose prašyti atlyginti visą patirtą žalą, arba valstybės, kur iš tikrųjų įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose, kuriuose vis dėlto galima prašyti atlyginti tik šioje valstybės teritorijoje padarytą žalą.

19.

Sprendime Shevill ir kt. įtvirtintas požiūris neseniai buvo pritaikytas interneto ypatumams. Bylose eDate ir Martinez ( 6 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl žalą sukeliančios informacijos geografinio poveikio asmens teisių į privatumą pažeidimo internetu požymiai yra ypač sudėtingi. Atsižvelgiant į tai, buvo išplėsti Sprendime Shevill ir kt. nustatyti kriterijai, nors šis išplėtimas buvo susijęs tik su atvejais, kai pažeidžiamos asmens teisės į privatumą. Be pirmiau nurodytų kriterijų, bylose eDate ir Martinez konstatuota, kad tariamas nukentėjusysis gali pareikšti ieškinį dėl visos patirtos žalos atlyginimo valstybės, kurioje yra „jo interesų centras“, teismuose.

20.

Sprendimuose Shevill ir kt. ir eDate ir Martinez įtvirtintas požiūris netaikytinas nagrinėjamu atveju. Abu sprendimai susiję su asmens teisių į privatumą, labai besiskiriančių nuo intelektinės nuosavybės teisių, kurios yra saugomos teritoriniu pagrindu ir kurių tikslas yra komercinis intelektinės nuosavybės panaudojimas, pažeidimu ( 7 ). Todėl 5 straipsnio 3 punkte nustatyti kriterijai negali būti taikomi nedarant skirtumo tarp tokių situacijų, kaip nagrinėjamosios minėtose bylose, ir šioje byloje nagrinėjamo atvejo, o minėtos nuostatos aiškinimas turi būti pritaikytas prie intelektinės nuosavybės teisės specifikos.

21.

Tokiomis specifinėmis aplinkybėmis pripažintina, kad tais atvejais, kai veiksmais gali būti pažeistos teisės į nacionalinį prekių ženklą, pagal Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintą bendrą taisyklę ieškovui suteikiama galimybė pareikšti ieškinį atsakovo gyvenamosios vietos ar buveinės teisme, kaip nurodyta bendrosios jurisdikcijos taisyklėse, įtvirtintose reglamento 2 straipsnyje, arba vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme, kaip nustatyta 5 straipsnio 3 punkte. Tam tikrų šios taisyklės niuansų kyla, kai žala atsiranda vienoje valstybėje, tačiau iš tikrųjų žalą sukėlęs įvykis įvyksta kitoje; tokiu atveju taikoma jau minėtame Sprendime Mines de Potasse nustatyta taisyklė. Taigi, jei teisės į Austrijoje registruotą nacionalinį prekių ženklą yra pažeidžiamos dėl suklastotų prekių, pagamintų Vokietijoje ir skirtų Austrijos rinkai, prekių ženklo savininkui nedraudžiama pareikšti ieškinio atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ir remtis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktu, kad byla būtų nagrinėjama Vokietijoje (vieta, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis) arba Austrijoje (vieta, kurioje žala tapo reali) ( 8 ).

22.

Šis požiūris tampa problemiškas, kai veiksmai, dėl kurių kyla žala, atliekami panaudojant techninės žiniasklaidos priemonę – internetą. Tokiu atveju reikia turėti omeny, kad jau vien žalą sukeliančios informacijos prieinamumas sukelia žalą, o tai visose Sąjungos valstybėse padidintų teismų, turinčių jurisdikciją, skaičių. Be to, asmuo, platinantis žalą sukeliančią informaciją internete, būtų laikomas pažeidėju, o tai „suskaidytų“ pažeidimo padarymo vietą ( 9 ).

23.

Dėl šių priežasčių net ir bylose, nesusijusiose su intelektinės nuosavybės teisėmis, Teisingumo Teismas pakartotinai atmetė nuomonę, kad vien žalą sukeliančios informacijos prieinamumas arba tiesiog tokios informacijos išplatinimas internete yra pakankamai svarbus veiksnys, siekiant pateisinti nuostatų dėl Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintos teismų jurisdikcijos taikymą ( 10 ).

24.

Todėl pakartotinai reikia nurodyti, kad siekiant nustatyti teritoriją, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, žalos atsiradimo naudojantis internetu atveju Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas, atsižvelgiant į Sprendimą Mines de Potasse, turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje teismų jurisdikcija nustatoma, viena vertus, pagal vietą, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir, kita vertus, pagal vietą, kurioje atsirado žala, bei pagal specifinius kriterijus, kuriuos nurodysiu toliau.

25.

Kaip jau minėjau anksčiau, vieta, kurioje atsirado žala, visada ir bet kuriuo atveju yra valstybėje, kurioje registruotas prekių ženklas, nes žala gali atsirasti tik toje vietoje, kur egzistuoja teisinė apsauga. Atsižvelgiant į tai, žalą sukeliančios informacijos internete buvimas nėra pakankamas veiksnys, siekiant jurisdikciją priskirti valstybės, kurioje registruotas prekių ženklas, teismams. Šiuo atžvilgiu, manau, būtina, jog nagrinėjama informacija iš tikrųjų galėtų sukelti teisių į prekių ženklą pažeidimą.

26.

Be to, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktu galima pagrįsti valstybės, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismų jurisdikciją. Atsižvelgdamas į konkrečias intelektinės nuosavybės teises, manau, jog tai yra vieta, kur buvo panaudotos būtinos priemonės, siekiant jomis sukelti realų teisių į prekių ženklą pažeidimą. Šis požiūris nesusijęs nei su pažeidėjo ketinimais, nei su pažeistų teisių į prekių ženklą savininko interesų centru, o tik su aplinkybe, kad naudojantis internetu minėta priemonė sukelia realų teisių į prekių ženklą pažeidimą kitoje valstybėje narėje. Neabejotina, kad daugeliu atvejų ši vieta sutaps su atsakovo gyvenamąja vieta, tačiau taip pat reikia pažymėti, kad gali būti situacijų, kai atsakovo gyvenamoji vieta ir vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, yra ne toje pačioje valstybėje.

27.

Siekiant nustatyti vietą, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir vietą, kurioje atsirado žala, būtina atsižvelgti į daugelį kriterijų, kurie leidžia tiksliai nustatyti abiejų įvykių vietą. Kaip toliau nurodyta, kriterijai, kuriuos tuoj pat išvardysiu, skirti nustatyti ir vietai, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir vietai, kurioje atsirado žala, nes jie susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurios taikytinos šiems dviem įvykio aspektams.

28.

Pagrindinis veiksnys ar elementas yra tai, ar internete skleidžiama informacija iš tikrųjų leidžia tikėtis, jog poveikis kils teritorijoje, kurioje prekių ženklas registruotas ( 11 ). Nepakanka to, jog informacijos turinys kelia teisių į prekių ženklą pažeidimo riziką, tačiau būtina nustatyti, kad egzistuoja objektyvios aplinkybės, leidžiančios nustatyti veiksmus, kuriems iš esmės būdingas užsienio elementas. Šiuo tikslu naudingi gali būti įvairūs kriterijai, pavyzdžiui, kalba, kuria pateikta informacija, informacijos prieinamumas ar ekonominė atsakovo veikla rinkoje, kurioje nacionalinis prekių ženklas saugomas.

29.

Taip pat būtina nustatyti geografinį rinkos, kurioje atsakovas veikia ir iš kurios informacija buvo išplatinta internete, dydį ( 12 ). Tuo tikslu reikia įvertinti aplinkybes, pavyzdžiui, aukščiausio lygio domeną, adresą ar kitus su vieta susijusius duomenis, pateiktus interneto svetainėje, ar vietą, kur yra asmens, atsakingo už informaciją, veiklos, vykdomos per internetą, centras.

30.

Šio vertinimo pabaigoje teismas nuspręs, ar egzistuoja būtinos priemonės, kuriomis siekiama a priori naudojantis internetu padaryti realų teisių į prekių ženklą pažeidimą kitoje valstybėje narėje. Taip įmanoma nustatyti ir vietą, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir vietą, kurioje atsirado reali žala. Ši išvada suderinama su teritoriniu nacionalinio prekių ženklo pobūdžiu, nes niekuomet neužmirštama aplinkybė, jog žalą sukelianti pasekmė atsiranda valstybėje, kurioje prekių ženklas saugomas. Be to, ji leidžia ieškovui pareikšti ieškinį tų valstybių, kuriose yra glaudus žalą sukėlusio įvykio ir teisės sistemos ryšys, teismuose, „neskaidant“ jurisdikcijos, nes tai pakenktų Reglamento Nr. 44/2001 esmei. Prie to, kas pirma išdėstyta, galima pridurti, kad tai yra išvada, kuri pritaikyta prie intelektinės nuosavybės teisių specifikos, bet vis dėlto suderinta su nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika.

31.

Akivaizdu, kad reikia atlikti faktinių aplinkybių vertinimą, kuris glaudžiai susijęs su bylos esmės nagrinėjimu, tačiau aišku, jog tai yra dvi skirtingos sritys, kurios negali būti painiojamos ( 13 ). Būtinų priemonių kriterijus, kuris apribotas jurisdikcijos nustatymo stadija, susijęs ne su padarytu ir atsiradusiu pažeidimu, o su potencialiu pažeidimu dėl tam tikrų veiksmų. Šioje byloje šis dviejų sričių skirtumas yra akivaizdus, nes reikia priminti, kad Austrijos teismas, kuriame byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka, pripažino, jog jis turi jurisdikciją, ir atmetė ieškinį kaip nepagrįstą.

32.

Išanalizavęs Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto aiškinimo kriterijų tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų galima pateikti naudingą atsakymą, išnagrinėsiu siūlomo kriterijaus poveikį, atsižvelgdamas į konkrečias šios bylos aplinkybes.

33.

Kadangi ieškovė pagrindinėje byloje yra Austrijoje registruoto prekių ženklo „Wintersteiger“ savininkė, pirma išdėstyti kriterijai leidžia remtis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktu, siekiant pagrįsti Austrijos teismų jurisdikciją. Jei buvo nustatyta, kad panaudotos būtinos priemonės, siekiant, jei reikia, jomis sukelti realų teisių į prekių ženklą pažeidimą, tenka pripažinti, jog jurisdikciją turi ir tos vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir tos vietos, kurioje žala buvo patirta, teismai; tai yra valstybės, kurioje prekių ženklas saugomas, teismai, šiuo atveju – Austrijos teismai.

34.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Products 4U yra Vokietijoje įsteigta įmonė, kuri vykdo savo veiklą visame pasaulyje. Tačiau jos veiklos pagrindinė vieta yra Vokietijoje ir tam tikros reklamos priemonės vykdomos tik šios valstybės teritorijoje, pavyzdžiui, tam tikrų „raktinių žodžių“ rezervavimas Google. Atsakovės pavedimu atlikta „raktinio žodžio“„Wintersteiger“ registracija buvo apribota paieškos paslaugas teikiančia Google sistema su Vokietijos aukščiausio lygio nacionaliniu domenu („.de“).

35.

Teisių į Austrijoje registruoto prekių ženklą pažeidimo galimybė yra akivaizdi.

36.

Kaip Teisingumo Teismas pripažino byloje Google France, susijusioje su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuriame buvo nagrinėjamas materialinis teisių į prekių ženklą pažeidimo pobūdis, o ne jurisdikcijos klausimas, žala prekių ženklo funkcijai gali būti daroma, „kai interneto vartotojams, pasinaudojant prekių ženklui tapačiu raktiniu žodžiu, rodomas trečiojo asmens, pavyzdžiui, šio prekių ženklo savininko konkurento, skelbimas“ ( 14 ). Sprendime Google France toliau nurodyta, kad pažeidimas taip pat priklauso nuo to, kaip pateikiamas toks skelbimas. Tačiau bet kuriuo atveju žala prekių ženklo kilmės nurodymo funkcijai daroma, „kai iš skelbimo pakankamai informuotas, protingai pastabus interneto vartotojas negali ar sunkiai gali suprasti, ar skelbime nurodytos prekės arba paslaugos yra pagamintos ar suteiktos prekių ženklo savininko ar su juo ekonomiškai susijusios įmonės, ar, priešingai, pagamintos ar suteiktos trečiojo asmens“ ( 15 ).

37.

Reikia pažymėti, kad minėta Teisingumo Teismo praktika susijusi su pažeidimais, kurie iš tikrųjų buvo padaryti dėl „raktinių žodžių“ registracijos. Tačiau šioje byloje, kuri susijusi tik su jurisdikcijos nustatymu, būtina atsižvelgti tik į potencialų pažeidimą, kaip nurodžiau šios išvados 31 punkte. Šiuo požiūriu, atrodo, turi būti aišku, kad „raktinio žodžio“, vartojamo tik su aukščiausio lygio domenu „.de“, sukurto vokiečių kalba ir prieinamo Austrijoje, Vokietijos kaimyninėje šalyje, registravimas gali a priori sukelti realų teisių į Austrijoje registruotą prekių ženklą pažeidimą.

38.

Kaip rašytinėse pastabose nurodė ieškovė, tai, kad „raktinio žodžio“ registracijos geografinė sritis yra tik Vokietija, bet kuriuo atveju negali uždrausti prekių ženklo „Wintersteiger“ vartotojams austrams naudoti Google.de paieškos sistemos arba Austrijoje, arba Vokietijoje. Tai, kad ieškovės rinka yra tarptautinė ir kad jos Vokietijos konkurentė veikia iš kaimyninės šalies bei naudoja priemonę, kaip antai Google.de, kuri gali būti laisvai prieinama Austrijoje ir kurioje vartojama ta pati kalba, yra labai aiški aplinkybė, rodanti poveikį, kurį objektyviai Austrijoje atsakovės veiksmai turi prekės ženklui „Wintersteiger“.

39.

Be to, faktas, kad „raktinis žodis“„Wintersteiger“ turi nuorodą, kuri vartotoją tiesiogiai nukreipia į atsakovės interneto svetainę be jokios nuorodos, jog tai yra nacionalinis Austrijos įmonės prekių ženklas, yra dar vienas veiksnys, kuris vartotojui, galinčiam Austrijoje be jokių apribojimų turėti prieigą prie Google.de, gali objektyviai padėti supainioti dvi įmones, kurios yra konkurentės Europos Sąjungos vidaus rinkoje.

40.

Todėl manau, kad šios bylos aplinkybėmis atsakovė panaudojo būtinas priemones, kad objektyviai galėtų atsirasti realus teisių į Austrijoje registruoto prekių ženklo pažeidimas. Todėl reikia daryti išvadą, kad taikant Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, laikoma ne tik Vokietija, kaip vieta, kur atsirado žalą lėmęs įvykis, bet taip pat ir Austrija, nes atsakovė atliko tokius veiksmus, kurie gali a priori pažeisti teises į Austrijoje registruotą prekių ženklą.

41.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof (Austrija) pateiktus klausimus atsakyti taip:

Kai veiksmai, kuriais galima pažeisti teises į valstybėje narėje registruotą prekių ženklą, atliekami internetu, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame yra nustatyta jurisdikcija: