GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2011 m. rugsėjo15 d.(1)

Byla C‑465/10

Ministre de l’intérieur, de l’Outre-mer, des collectivités territoriales et de l’immigration

prieš

Chambre de commerce et d’industrie de l’Indre

(Conseil d’État (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga – Iš Europos regioninės plėtros fondo teikiamos subsidijos – Subsidijų gavėjo įvykdytas viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių pažeidimas – Pareiga susigrąžinti subsidijas pažeidimo atveju – Senaties terminai“

1.        Šis Prancūzijos Valstybės Tarybos pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su Reglamento Nr. 2052/88(2), Reglamento Nr. 4253/88(3) ir Reglamento Nr. 2988/95(4) aiškinimu. Faktinių bylos aplinkybių metu šie teisės aktai (toliau – taikytini reglamentai) buvo vieni iš Europos Sąjungos struktūrinius fondus reglamentuojančių teisės aktų(5). Struktūriniai fondai(6) yra pagrindinės Europos Sąjungos valstybių narių socialinės ir ekonominės plėtros rėmimo priemonės. Jie sudaro daugiau kaip trečdalį ES biudžeto.

2.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Europos Sąjungos teisėje yra įtvirtintas reikalavimas susigrąžinti iš ERPF suteiktas lėšas, jeigu jų gavėjas (kuris yra perkančioji organizacija(7)) subsidiją naudoja įgyvendinti remiamą projektą pažeisdamas ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisykles. Antra, jis prašo paaiškinti, kaip tokiam susigrąžinimui taikyti Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje numatytą ieškinio senaties terminą.

 Teisinis pagrindas

 Reglamentas Nr. 2052/88

3.        Tarp nurodytų Reglamento Nr. 2052/88 tikslų yra tikslas didinti struktūrinių fondų efektyvumą ir koordinuoti jų veiklą(8).

4.        3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reikalavimas Tarybai priimti nuostatas, kurios būtinos koordinuoti skirtingų fondų veiklą tarpusavyje ir su Europos investicijų banko (toliau – EIB) veikla bei kitais esamais finansiniais instrumentais.

5.        7 straipsnyje „Suderinamumas ir kontrolė“ su šia byla susijusiais klausimais numatyta:

„1.      Struktūrinių fondų finansuojamos priemonės <...> turi atitikti Sutarčių nuostatas, jų pagrindu priimtus teisės aktus ir Bendrijos politiką, įskaitant susijusią su <...> viešųjų pirkimų sutarčių sudarymu <...>.

2. Nepažeidžiant finansinio reglamento, 3 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytomis nuostatomis įtvirtinamos suderintos struktūrinių operacijų kontrolės stiprinimo taisyklės. <...>“ (Neoficialus vertimas)

 Reglamentas Nr. 4253/88

6.        Tarybos reglamente Nr. 4253/88 įtvirtintos Reglamento Nr. 2052/88 įgyvendinimo nuostatos dėl fondų veiklos koordinavimo.

7.        Reglamento Nr. 2082/93(9), kuris iš dalies pakeitė Reglamentą Nr. 4253/88, šeštoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„<...> taikant subsidiarumo principą ir nepažeidžiant Komisijos kompetencijos, visų pirma kiek tai susiję su jos pareiga valdyti finansinius Bendrijos išteklius, į Bendrijos rėmimo planus įtrauktų priemonių įgyvendinimas visų pirma patenka į valstybių narių kompetenciją kiekvienai valstybei narei tinkamu teritoriniu lygmeniu.“ (Neoficialus vertimas)

8.        Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„1.      Siekdamos užtikrinti viešųjų ar privačių iniciatorių veiksmų sėkmę, įgyvendindamos veiksmus valstybės narės imasi priemonių, reikalingų:

–        reguliariai tikrinti, ar Bendrijos finansuojamos priemonės vykdomos teisingai,

–        užkirsti kelią pažeidimams ir persekioti už juos,

–        išreikalauti grąžinti lėšas, prarastas dėl pažeidimų ar aplaidumo. Išskyrus atvejus, kai valstybė narė ir (arba) tarpininkas ir (arba) iniciatorius įrodo, kad jie nėra atsakingi už pažeidimus ar aplaidumą, valstybė narė yra subsidiariai atsakinga už nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimą. Bendrų dotacijų atveju tarpininkas, gavęs valstybės narės ir Komisijos leidimą, gali pasinaudoti banko garantija arba bet kokia kita šią riziką padengiančia garantija.

Valstybės narės informuoja Komisiją apie siekiant šių tikslų priimtas priemones, visų pirma pateikia jai kontrolės ir valdymo sistemų, sukurtų siekiant veiksmingo veiklos įgyvendinimo, aprašymą. Jos reguliariai informuoja Komisiją apie administracinių ir teisminių procesų eigą.

<...>“

9.        24 straipsnyje nurodyta:

„Finansinės pagalbos sumažinimas, sustabdymas ir nutraukimas

1.      Jei paaiškėja, kad veikla arba priemonė nepateisina dalies arba visos jai skirtos finansinės paramos, Komisija partnerystės pagrindu atlieka reikiamą patikrinimą, prašydama, kad valstybė narė arba kitos šiai veiklai įgyvendinti jos paskirtos institucijos per nustatytą laiką pateiktų savo pastabas.

2.      Po šio patikrinimo Komisija gali sumažinti arba sustabdyti atitinkamai veiklai arba priemonei skirtą paramą, jeigu atlikus patikrinimą nustatomas pažeidimas arba esminis pakeitimas, turintis įtakos veiklos arba priemonės pobūdžiui arba jos įgyvendinimo sąlygoms, dėl kurio nebuvo prašoma Komisijos patvirtinimo.

3.      Bet kuri nepagrįstai gauta suma turi būti grąžinta Komisijai. Nuo nesugražintų sumų skaičiuojami delspinigiai <…>“

 Reglamentas Nr. 2988/95

10.      Reglamente Nr. 2988/95 nustatytos kelios bendros taisyklės, reglamentuojančios patikrinimus, administracines priemones ir nuobaudas už pažeidimus, padarytus atliekant mokėjimus gavėjams pagal įvairias Bendrijos politikos sritis. Anksčiau nebuvo bendrų tokius pažeidimus apibrėžiančių Bendrijos taisyklių.

11.      Reglamento Nr. 2988/95 trečia, ketvirta ir penkta konstatuojamosios dalys ypač svarbios. Trečioje konstatuojamoje dalyje numatyta, kad išsamias Bendrijos išlaidų administravimo taisykles ir jų taikymo kontrolę reglamentuoja skirtingos konkrečios nuostatos pagal atitinkamą Bendrijos politiką, bet Bendrijų finansinius interesus pažeidžiantys teisės aktai turi būti panaikinti visose srityse(10). Ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad, siekiant veiksmingai kovoti su Bendrijų finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, būtina priimti tam tikras bendras taisykles visose Bendrijos politikos srityse. Penkta konstatuojamąja dalimi primenama, kad neteisėtą veiką ir jai taikomas administracines priemones bei už ją skiriamas nuobaudas nustato atskirų sektorių taisyklės pagal Reglamentą Nr. 2988/95. Galiausiai, kaip matyti iš keturioliktos konstatuojamosios dalies, Reglamento Nr. 2988/95 horizontalioji taikymo sritis yra pakankamai plati, kad būtų reikalaujama, jog jis būtų grindžiamas EB 235 straipsniu ir EAEB 203 straipsniu.

12.      Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnyje numatyta:

„1.      Siekiant apsaugoti Europos Bendrijų finansinius interesus, šiuo reglamentu nustatomos bendrosios taisyklės, reglamentuojančios vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už Bendrijos teisės aktų pažeidimus.

2.      „Pažeidimas“ – tai bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo [ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu], dėl kurio Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai Bendrijų vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas.“

13.      Reikšmingos 2 straipsnio nuostatos yra šios:

„1.      Administraciniai patikrinimai, priemonės ir nuobaudos pradedamos taikyti tais atvejais, kai tai yra būtina užtikrinant, kad būtų tinkamai taikomi Bendrijos teisės aktai. Jos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasinančios, kad galėtų tinkamai apsaugoti Bendrijų finansinius interesus.

<...>

3.      Kad minėtos taisyklės būtų taikomos teisingai, Bendrijos teisės aktuose nustatomas administracinių priemonių ir nuobaudų pobūdis ir taikymo sritis atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir sunkumą, suteiktą ar gautą naudą bei atsakomybės laipsnį.

4.      Bendrijos patikrinimai, priemonės ir nuobaudos reglamentuojamos valstybių narių įstatymais, laikantis atitinkamų Bendrijos teisės aktų.“

14.      3 straipsnyje, be kita ko, numatyta:

„1.      Patraukimo atsakomybėn senaties terminas – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas. Atskirų sektorių taisyklėse gali būti nustatytas trumpesnis senaties terminas, tačiau ne trumpesnis kaip treji metai.

Jeigu pažeidimai daromi nuolat ir pakartotinai, senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo baigtas. Vykdant daugiametes programas, senaties terminas nesibaigia, kol visiškai nebaigiama programa.

Senaties eiga nutrūksta, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Senaties eiga atsinaujina po kiekvieno ją nutraukusio veiksmo.

Tačiau senaties terminas įsigalioja ne vėliau kaip tą dieną, kai pasibaigia laikotarpis, lygus dvigubam senaties terminui, per kurį kompetentinga institucija nepaskyrė nuobaudos, išskyrus tuos atvejus, kai administracinė procedūra laikinai sustabdoma pagal 6 straipsnio 1 dalį(11).

<...>

3.      Valstybės narės išlaiko teisę taikyti ilgesnį laikotarpį nei atitinkamai numatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse.“

15.      4 straipsnyje numatyta, kad pagal bendrąją taisyklę, jeigu ūkio subjektas, įvykdęs pažeidimą, neteisingai įgijo kokią nors naudą, tokia nauda panaikinama (sumokant nustatytas sumas arba grąžinant neteisėtai įgytas sumas, arba visiškai arba dalinai nusavinant užstatą).

16.      5 straipsnyje numatyta galimybė padarius tyčinius pažeidimus arba pažeidimus dėl aplaidumo skirti administracines nuobaudas.

 Reglamentas Nr. 1083/2006

17.      Reglamento Nr. 1083/2006(12) 2 straipsnio 7 dalyje, kuri nurodyta ir Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose(13), „pažeidimas“ apibrėžiamas kaip „<...> Bendrijos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kai dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui“.

 Nacionalinės teisės aktai

18.      Šios bylos faktinių aplinkybių metu Prancūzijos civilinio kodekso 2262 straipsnyje buvo numatyta: „Tiek daiktine, tiek prievoline teise pagrįstiems ieškiniams taikomas trisdešimties metų senaties terminas <...>“.

 Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

19.      Iš nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos medžiagos atrodo, kad 1995 m. gruodžio 5 d. Chambre de commerce et d’industrie du département de l’Indre (Endro departamento prekybos ir pramonės rūmai, toliau – PPR) šio departamento prefektui (toliau – prefektas) pateikė prašymą suteikti finansinę paramą vadinamajam „Objectif Entreprises“ projektui (toliau – projektas). Projekto tikslas buvo atlikti tyrimą siekiant nustatyti, ar Prancūzijos ir užsienio įmonės galėtų norėti investuoti ir įsisteigti Endro departamente. PPR nusprendė pasamdyti įmonę, kuri įgyvendintų šį projektą jų vardu.

20.      Atsakydama į rašytinius Teisingumo Teismo klausimus, pateiktus remiantis jo Procedūros reglamento 54a straipsniu, Prancūzijos vyriausybė leido susipažinti su papildoma informacija ir tam tikrais dokumentais. Taigi atrodo, kad 1995 m. rugsėjo 27 d. raštu PPR pranešė prefektui apie tai, kad jie norėjo projektui įgyvendinti pasamdyti įmonę DDB‑Needham. Šis raštas buvo nusiųstas prieš tai, kai 1995 m. lapkričio 4 d. nacionaliniame oficialiajame leidinyje (Bulletin officiel des annonces des marchés publics) buvo paskelbtas konkursas.

21.      Išnagrinėjus pateiktus pasiūlymus, 1995 m. gruodžio 8 d., remiantis tuo, kad pasiūlytų paslaugų kokybė buvo aukštesnė, o kaina – mažesnė nei siūlė kitos įmonės, buvo pasirinkta DDB‑Needham.

22.      1996 m. gegužės 29 d. PPR su DDB‑Needham sudarė sutartį dėl paslaugų teikimo trejų metų laikotarpiu. Nustatytas 3 895 380 FF (600 000 EUR) atlyginimas 1996 m. ir apie 2 725 560 FF (420 000 EUR) atlyginimas 1997 ir 1998 metams.

23.      Pagal 1996 m. gruodžio 20 d. pasirašytą susitarimą (kuriame daroma nuoroda į Reglamentą Nr. 2081/93 ir Reglamentą Nr. 2082/93(14)) PPR iš ERPF gavo 400 000 FF (60 979,60 EUR) paramą projektui įgyvendinti. Šiam tikslui PPR gavo ir dvi išmokas iš nacionalinių fondų. Tačiau šioje byloje sprendžiamas ginčas tik dėl iš ERPF suteiktos subsidijos.

24.      2000 m. gegužės 9 d. raštu PPR buvo pranešta, kad ketinama atlikti projekto auditą – jį atliks Centro regiono prefektas (toliau – regiono prefektas). Ataskaitą pavadinimu Audit sur l’utilisation des fonds structurels européens (toliau – audito ataskaita) 2001 m. kovo 14 d. pasirašė regiono prefektas ir regiono trésorerie générale (Finansų departamentas). PPR audito ataskaita nusiųsta 2001 m. liepos 18 dieną.

25.      Audito ataskaitoje nustatyti toliau nurodyti pažeidimai. Pirma, sutartis su DDB‑Needham buvo sudaryta pažeidžiant ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisykles. Konkrečiai kalbant, apie tai, kad pasirinko DDB‑Needham, PPR prefektui buvo pranešę prieš paskelbdami konkursą. Be to, nebuvo jokių duomenų apie pranešimo apie galimybę sudaryti sutartis, susijusias su projektu, paskelbimą Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (kaip jis buvo vadinamas tuo metu). Antra, sutartis nebuvo pasirašyta.

26.      2002 m. sausio 23 d. regiono prefektas pranešė PPR, kad buvo išleistas potvarkis dėl, be kita ko, ERPF subsidijos grąžinimo, nes įgyvendindami projektą jie nesilaikė ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių.

27.      PPR skundas dėl šio potvarkio vykdymo buvo atmestas numanomu regiono Trésorier‑payeur général (vyriausiojo iždininko) sprendimu.

28.      2004 m. birželio 3 d. PPR prašymas tribunal administratif de Limoges (Limožo administraciniam teismui) panaikinti regiono prefekto potvarkį ir Trésorier‑payeur général sprendimą buvo atmestas.

29.      2007 m. birželio 12 d. cour administrative d’appel de Bordeaux (Bordo apeliacinis administracinis teismas) panaikino tribunal administratif de Limoges sprendimą. Jis konstatavo, kad susitarime nebuvo jokios aiškios nuostatos, patvirtinančios, kad PPR turėjo laikytis ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių, be to, nebuvo jokios ES teisės nuostatos, kuria numatytas aptariamų lėšų grąžinimo teisinis pagrindas.

30.      Ministre de l’intérieur, de l’Outre-mer, des collectivités territoriales et de l’immigration (vidaus reikalų, užjūrio teritorijų, savivaldos ir imigracijos ministras) apskundė šį sprendimą Valstybės Tarybai, kuri sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Dėl teisinio pagrindo, lemiančio pareigą išieškoti PPR suteiktą pagalbą, buvimo:

Kai ERPF subsidijų gavėjas įgyvendindamas subsidijuojamą projektą nesilaikė vienos ar kelių viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių, ar kokia nors Europos Sąjungos teisės nuostata, būtent įtvirtinta [Reglamente Nr. 2052/88] ir [Reglamente Nr. 4253/88], pagrindžia pareigą susigrąžinti subsidijas? Jei tokia nuostata yra, ar minėta pareiga galioja bet kokiam viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių pažeidimui, ar tik kai kuriems iš jų? Pastaruoju atveju, kokiems būtent pažeidimams galioja minėta pareiga?

2.      Jei bent į dalį pirmojo klausimo būtų atsakyta teigiamai:

a)      Ar ERPF pagalbos gavėjo nesilaikymas vienos ar kelių viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių renkantis už subsidijuojamo projekto įgyvendinimą atsakingą paslaugų teikėją yra pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 2988/95? Ar aplinkybė, kad kompetentinga nacionalinė institucija sprendimo suteikti ERPF pagalbą priėmimo momentu negalėjo nežinoti, jog pagalbą gausiantis subjektas pažeidė viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisykles, dar iki pagalbos suteikimo pasamdęs už minėtos institucijos finansuojamo projekto įgyvendinimą atsakingą paslaugų teikėją, gali turėti įtakos nustatant pažeidimą, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 2988/95?

b)      Jei į 2 klausimo a dalį būtų atsakyta teigiamai ir kadangi Teisingumo Teismas Sprendime Josef Vosding Schlacht-, Kühl- und Zerlegebetrieb irkt.(15) konstatavo, kad Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje numatytas senaties terminas taikomas administracinėms priemonėms, kaip antai subsidijų gavėjo nepagrįstai gautų subsidijų išieškojimui dėl jo padarytų pažeidimų:

–        ar senaties termino eigos pradžia reikia laikyti datą, kai pagalba buvo pervesta jos gavėjui, ar datą, kai šis panaudojo gautą subsidiją atsiskaitydamas su paslaugų teikėju, pasamdytu pažeidžiant vieną ar kelias viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisykles?

–        ar senaties terminas nutrūksta, kai kompetentinga nacionalinė institucija persiunčia subsidijos gavėjui audito ataskaitą, kurioje konstatuojamas viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių nesilaikymas ir dėl to nacionalinė institucija raginama susigrąžinti pervestas sumas?

–        kai valstybė narė pasinaudoja jai Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 3 dalimi suteikta galimybe taikyti ilgesnį senaties terminą, būtent kai ginčo aplinkybių atsiradimo metu Prancūzijoje taikomas bendrasis senaties terminas yra 30 metų, ar tokio termino atitiktį Europos Sąjungos teisei ir, kalbant konkrečiai proporcingumo principui, reikia vertinti atsižvelgiant į maksimalų senaties terminą, numatytą nacionalinės teisės akte, kuriuo naudojamasi kaip teisiniu pagrindu nacionalinės administracijos reikalavimui grąžinti lėšas, ar atsižvelgiant į konkrečiu atveju faktiškai taikomą terminą?

c)      Jei atsakymas į 2 klausimo a dalį būtų neigiamas, ar Europos Sąjungos finansiniai interesai yra kliūtis teismui suteikiant tokią kaip antai nagrinėjama šioje byloje, pagalbą taikyti nacionalines nuostatas dėl teises sukuriančių sprendimų atšaukimo, pagal kurias, išskyrus nebuvimo, apgaulingo gavimo ar gavėjo prašymo atvejus, administracija gali atšaukti teises sukuriantį individualų neteisėtą sprendimą tik per keturis mėnesius nuo jo priėmimo, tačiau administraciniame sprendime, ypač jeigu jis yra susijęs su pagalbos išmokėjimu, vis dėlto gali būti numatytos papildomos sąlygos, kurių įvykdymas leidžia susigrąžinti pagalbą nenustatant jokių terminų; tačiau reikėtų patikslinti, kad Valstybės Taryba nusprendė, jog šią nacionalinę taisyklę reikia aiškinti taip, kad taikant ES teisės aktą nepagrįstai suteiktos pagalbos gavėjas ja gali remtis tik jei veikė sąžiningai?“

31.      Rašytinius paaiškinimus pateikė Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Komisija. Kadangi niekas neprašė surengti posėdį, jis nebuvo surengtas.

 Vertinimas

 Pirminės pastabos

32.      Prieš pradedant analizę reikėtų išdėstyti tam tikras pirmines pastabas.

33.      Pirma, pagrindinėje byloje neginčijama, kad šiam projektui įgyvendinti galėjo būti skiriama finansinė parama iš ERPF.

34.      Antra, nacionaliniame teisme nėra ginčijamasi dėl to, kad PPR ir DDB-Needham sudaryta sutartis patenka į Direktyvos 92/50/EEB(16) taikymo sritį. Jos vertė viršija šios direktyvos 7 straipsnyje numatytą 200 000 EUR ribą ir joje numatytos IA priede išvardytos paslaugos. Todėl PPR, kaip perkančioji organizacija, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 92/50/EEB, turėjo paskelbti reikalaujamą pranešimą Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje(17).

35.      Trečia, kalbant apie taikytinus reglamentus pasakytina, kad Reglamentu Nr. 2988/95 buvo įtvirtinta bendroji administracinių priemonių ir nuobaudų sistema, susijusi su ES teisės pažeidimais, siekiant panaikinti „[Sąjungos] finansiniams interesams kenkiančius teisės aktus <...> visose srityse“(18). Šis reglamentas turi būti aiškinamas su specialiaisiais ES teisės aktais, taikomais šioje byloje, būtent su Reglamentu Nr. 2052/88(19) ir Reglamentu Nr. 4253/88(20).

36.      Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 1 dalyje numatyta bendroji taisyklė, pagal kurią įvykdžius bet kokį pažeidimą(21) neteisingai įgyta nauda panaikinama. Reglamento Nr. 4253 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konkretesnis reikalavimas valstybėms narėms imtis būtinų priemonių tikrinti, ar struktūrinių fondų finansuojamos priemonės vykdomos teisingai, užkirsti kelią pažeidimams ir persekioti už juos, taip pat išreikalauti visas dėl pažeidimų arba aplaidumo prarastas lėšas(22).

37.      Ketvirta, valdymas pasidalijant kompetencijas (t. y. valstybių narių ir Komisijos bendradarbiavimas) yra ES teisės aktų leidėjo pasirinktas biudžeto vykdymo struktūrinių fondų atžvilgiu metodas. Tačiau už fondų paramos įgyvendinimą visų pirma atsako valstybės narės.

38.      Be to, kaip matyti iš EB 280 straipsnio (dabartinio SESV 325 straipsnio), tiek Europos Sąjunga, tiek valstybės narės privalo imtis priemonių kovoti su ES finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis.

39.      Dar daugiau – Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad vykdydamos savo įsipareigojimus valstybės narės neturi diskrecijos spręsti dėl reikalavimo grąžinti nepagrįstai arba neteisėtai išmokėtas Europos Sąjungos lėšas tikslingumo(23).

40.      Penkta, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalyje, nereikalaujant nacionalinėje teisėje nustatyto įgaliojimo, yra įtvirtinta valstybių narių pareiga išreikalauti dėl pažeidimų „prarastas“ lėšas(24).

41.      Šešta, pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį, kalbant apie pažeidimus, dėl kurių gali būti sumažinta parama, neturi būti daromas joks kiekybinio arba kokybinio pobūdžio skirtumas(25). Taip pat nesvarbu ir tai, ar pažeidimu padaroma didelių nuostolių, ar toks pažeidimas yra „techninio pobūdžio“. Pažeidimas yra pažeidimas(26).

42.      Galiausiai šioje byloje nėra ginčijama, kad šis projektas („Objectif Entreprises“) iš tiesų buvo įvykdytas. Todėl Teisingumo Teismui pastabas teikiančios šalys sutinka, kad, griežtai kalbant, negali būti laikoma, jog aptariamoji subsidija buvo „prarasta“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalies trečią įtrauką.

 1 ir 2a klausimai

43.      1 ir 2a klausimus reikia nagrinėti kartu. Jie abu yra susiję su „pažeidimo“ reikšme ir su tuo, ar remdamosi taikytinais reglamentais valstybės narės privalo susigrąžinti iš fondų išmokėtas lėšas.

44.      1 klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar valstybės narės privalo susigrąžinti suteiktas ERPF lėšas, jeigu lėšų gavėjas, samdydamas įmonę subsidijuojamam projektui įgyvendinti, nesilaikė ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių. Nacionalinis teismas taip pat klausia, ar tokia pareiga (jeigu ji yra) taikoma kiekvienu šių taisyklių nesilaikymo atveju. Jeigu taip, jis klausia, ar toks nesilaikymas yra pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 2988/95.

45.      Prancūzijos vyriausybės teigimu Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama atsižvelgiant tiek į Reglamentą Nr. 2052/88, tiek į Reglamentą Nr. 2988/95.

46.      Prancūzija taip pat teigia, kad subsidijos susigrąžinimo pagrindas yra ne Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalies trečia įtrauka, nes negali būti laikoma, kad aptariamos lėšos yra „prarastos“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Teisiniu susigrąžinimo pagrindu turėtų būti laikoma 23 straipsnio 1 dalies antra įtrauka („užkirsti kelią pažeidimams ir persekioti už juos“). Be to, Prancūzija nurodo, kad pagal analogiją turėtų būti taikoma Teisingumo Teismo praktika, susijusi su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsniu: todėl turėtų būti laikoma, kad aptariamos lėšos buvo išmokėtos nepagrįstai.

47.      Lenkija nurodo, kad tokiose, kaip antai nagrinėjama, bylose būtina atsižvelgti į Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalies tikslą – būtent užtikrinti, kad priemonės, kurioms įgyvendinti gaunama fondų finansinė parama, būtų įgyvendintos. Kiekvienas atvejis turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į jo esmę. Lenkijos teigimu, Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 dalis(27) turėtų būti pagal analogiją taikoma aiškinant Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalį. Todėl tam, kad pažeidus ES teisę atsirastų pažeidimas, ES teisė turi būti pažeista taip, kad darant nepagrįstas išlaidas būtų padaryta žala Europos Sąjungos biudžetui.

48.      Lenkija teigia, kad viešųjų pirkimų procedūra, kurioje neskelbiamas konkursas, sukelia tokias pasekmes, todėl valstybė narė turėtų imtis priemonių susigrąžinti išmokėtas sumas. Tačiau, Lenkijos manymu, jeigu pažeidus ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisykles nedaromas poveikis Europos Sąjungos biudžetui, pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 dalį, nėra. Taigi taip pažeidus ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisykles negali būti padarytas pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalį.

49.      Komisija laikosi požiūrio, kad taikytini reglamentai turėtų būti aiškinami kartu. Sprendžiant klausimą, ar Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ERPF subsidijos susigrąžinimo teisinis pagrindas, nėra svarbu, kad aptariamos lėšos nebuvo „prarastos“.

50.      Kaip Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, manau, kad taikytini reglamentai turėtų būti aiškinami kartu.

51.      Kadangi Reglamento Nr. 1083/2006  2 straipsnio 7 dalis šios bylos faktinių aplinkybių metu nebuvo taikoma, sprendžiant bylą galima jos nepaisyti.

52.      Nei Reglamente Nr. 2052/88, nei Reglamente Nr. 4253/88 nėra pateikiama sąvokos „pažeidimas“ apibrėžtis.

53.      Tačiau jeigu šie taikytini reglamentai turi būti aiškinami kartu, „pažeidimo“ sąvoka privalo būti aiškinama nuosekliai, t. y. abiejuose reglamentuose vienodai.

54.      Reglamento Nr. 2052/88 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad struktūrinių fondų finansuojamos priemonės privalo atitikti Sutarčių nuostatas, ypač Bendrijos politiką, susijusią su viešųjų pirkimų sutarčių sudarymu.

55.      Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pažeidimas yra „bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmais ar neveikimu“, dėl kurio „<...> Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai Bendrijų vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas“.

56.      Šioje byloje ginčas dėl Bendrijos teisės (dabar – ES teisės) pažeidimo nekyla. Pripažįstama, kad PPR („ūkio subjektas“ , kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalį, ir „perkančioji organizacija“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 92/50/EEC), sudarydami sutartį dėl projekto „Objectif Entreprises“ įgyvendinimo, nesilaikė ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių.

57.      Taigi ERPF subsidija finansuotas projektas neatitiko Reglamento Nr. 2052/88 7 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

58.      Ar dėl tokio ES teisės pažeidimo Europos Sąjungos bendrajam biudžetui arba ES valdomiems biudžetams (pavyzdžiui, struktūriniams fondams) padaryta žala, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalį?

59.      Atrodo, kad priimdamas Reglamento Nr. 2052/88 7 straipsnio 1 dalį teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti, kad Europos Sąjungos struktūrinių fondų išlaidos griežtai būtų skiriamos tik ūkio subjektams, kurie laikosi ES teisės normų, ir kad šių fondų lėšos nebūtų naudojamos šioms teisės normoms prieštaraujančiai veiklai finansuoti(28).

60.      Todėl suprantama, kad pažeidžiant ES teisę patirtos išlaidos būtų laikomos žalingomis ES biudžetui.

61.      Sprendime Komisija prieš Airiją(29) Teisingumo Teismas analizavo Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje numatytą Komisijos teisę susigrąžinti Airijai iš Europos socialinio fondo (toliau – ESF) suteiktas sumas. Airijos valdžios institucijos pripažino, kad buvo padarytas pažeidimas (nors ir netyčinis), nes nagrinėjamų lėšų audito seka neatitiko ESF geros veiklos praktikos(30). Toje byloje dėl pažeidimo nebuvo suteiktas neteisėtas arba per didelis Bendrijos finansavimas. Vis dėlto Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsniu reikalavo sumažinti iš pradžių suteiktos finansinės pagalbos sumą.

62.      Teisingumo Teismas atmetė Airijos argumentą, kad „techninio“ pobūdžio pažeidimai nedaro įtakos ES biudžetui. Teisingumo Teismas konstatavo, kad netgi tie pažeidimai, kurie neturi apibrėžtos finansinės įtakos, gali rimtai pažeisti Europos Sąjungos finansinius interesus, taip pat ir ES teisės laikymąsi ir dėl to pateisinti Komisijos atliekamas finansines korekcijas(31).

63.      Sprendime Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening(32) Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Reglamento Nr. 4253/88 23 ir 24 straipsniai turėtų būti aiškinami kartu.

64.      Todėl manau, kad Teisingumo Teismo Sprendime Komisija prieš Airiją išdėstytas požiūris turėtų būti pagal analogiją taikomas aiškinant Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnį.

65.      Be to, turėtų būti laikoma, kad net tokie pažeidimai, kurie neturi apibrėžtos finansinės įtakos ir kiekybiniu požiūriu nėra tokiais laikomi, vis dėlto labai pažeidžia ES finansinius interesus.

66.      Ar šiuo atveju dėl įtakos ES biudžetui (arba ES valdomiems biudžetams) prarandamos pajamos arba patiriamos nepagrįstos išlaidos?

67.      Šioje byloje nėra duomenų apie konkrečią šio pažeidimo finansinę išraišką. Iš tikrųjų gali būti neįmanoma jos įvertinti(33).

68.      Vis dėlto gali būti daroma pagrįsta prielaida, kad jeigu PPR, kaip perkančioji organizacija, būtų laikiusis ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių, galbūt bendra šio projekto finansavimo suma būtų galėjusi būti mažesnė. Šiuo požiūriu gali būti laikoma, kad dėl ERPF subsidijos buvo patirta nepagrįstų išlaidų, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalį.

69.      Taigi, mano nuomone, tiek iš taikytinų reglamentų formuluočių ir tikslo, tiek iš pagal analogiją taikomo Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Airiją galima daryti išvadą, kad dėl Reglamento Nr. 2052/88 7 straipsnio 1 dalies nuostatų nesilaikymo daroma žala Europos Sąjungos biudžetui arba struktūrinių fondų biudžetams, nes taip sudaromos sąlygos patirti nepagrįstų išlaidų, todėl toks nesilaikymas yra pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnį.

70.      Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo imtis priemonių susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas sumas.

71.      Ar tai reiškia, kad jos privalo iš subsidijos gavėjo išieškoti visą subsidijos sumą?

72.      Reglamento Nr. 2988/95 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas valstybėms narėms taikyti administracines priemones „<...> tais atvejais, kai tai yra būtina užtikrinti, kad būtų tinkamai taikomi Bendrijos teisės aktai <...>“. Tokios priemonės privalo būti „veiksmingos, proporcingos ir atgrasinančios“, kad tinkamai apsaugotų Europos Sąjungos finansinius interesus. 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog tam, „kad minėtos taisyklės būtų taikomos teisingai, [ES] teisės aktuose nustatomas administracinių priemonių ir nuobaudų pobūdis ir taikymo sritis atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir sunkumą, suteiktą ar gautą naudą ir atsakomybės laipsnį“(34).

73.      Siekdamos apsaugoti ES biudžetą (ir atskirus Europos Sąjungos valdomus biudžetus, pavyzdžiui, struktūrinius fondus), valstybės narės privalo susigrąžinti sumas, išmokėtas esant pažeidimui. Remiantis Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja taisykle, įvykdžius bet kokį pažeidimą turi būti panaikinama neteisinga įgyta nauda(35). Todėl vykdydamos šią pareigą valstybės narės turėtų siekti susigrąžinti sumą, kuri sudaro tokią „neteisingai įgytą naudą“. Taip gali tekti sugrąžinti visą iš pradžių suteiktą subsidijos sumą arba tik dalį šios sumos (mažesnę sumą)(36).

74.      Nacionalinio teismo nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad visi renkantis paslaugų teikėją, kuris įgyvendintų projektą „Objectif Entreprises“, reikalingi veiksmai buvo atlikti prieš suteikiant subsidiją(37). Tačiau padaryto pažeidimo pobūdis (konkurso nesurengimas pagal ES taisykles) reiškia, kad neįmanoma nustatyti ir apskaičiuoti konkrečių dėl pažeidimo patirtų nuostolių. Atrodo, kad iš pradžių nurodytas ir vėliau pasirinktas paslaugų teikėjas pasiūlė geriausią kokybės ir kainos santykį nacionaliniame konkurse, kuris buvo surengtas. Tačiau jeigu apie galimybę sudaryti šią sutartį būtų buvę tinkamai pranešta pagal ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisykles, galbūt ji būtų sudominusi paslaugų teikėjus iš kitų valstybių narių, kurie galbūt būtų pateikę dar geresnio kokybės ir kainos santykio pasiūlymus. Niekas negali pasakyti, kiek (ir ar iš viso) tokie pasiūlymai būtų buvę geresni. Be to, kadangi šis projektas buvo iš dalies finansuojamas iš ERPF ir iš dalies – iš nacionalinių fondų, neįmanoma pasakyti, kiek dėl tokių pasiūlymų būtų sutaupyta (hipotetiškai) ES biudžeto lėšų ir kiek – nacionalinio biudžeto lėšų.

75.      Neabejotinai galima pasakyti tik tai, kad projektas, už kurį buvo gauta nauda, iš tiesų buvo įgyvendinamas, tačiau jo įgyvendinimas galbūt būtų kainavęs mažiau, jeigu būtų buvę laikomasi ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių, galėjo būti pasirinktas kitas paslaugų teikėjas ir iš nacionalinio biudžeto ir ES biudžeto atitinkamai galėjo prireikti išmokėti mažiau lėšų.

76.      Ką tokiomis aplinkybėmis daryti nacionaliniam teismui?

77.      Teoriškai yra trys galimybės: nesusigrąžinti nieko, susigrąžinti visą subsidiją arba susigrąžinti tam tikrą tarpinę sumą, atitinkančią dėl ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių nesilaikymo ES biudžeto patirtus nuostolius.

78.      Dėl ką tik nurodytų priežasčių trečiąją galimybę šioje byloje atmesčiau.

79.      Taigi lieka galimybė nesusigrąžinti nieko arba susigrąžinti visą sumą.

80.      Man atrodo, kad galimybė nesusigrąžinti nieko yra nesuderinama su principais, kuriais iki šiol buvo grindžiama Teisingumo Teismo praktika(38). Taip būtų formuojama visiškai klaidinga nuomonė dėl ES lėšų gavėjų pareigos laikytis tokių lėšų suteikimą reglamentuojančių taisyklių.

81.      Tiesa, kad šios bylos aplinkybėmis gali atrodyti, jog susigrąžinti visą sumą yra griežta sankcija. Iš tikrųjų ES biudžetui gali būti padaryta nedaug žalos arba jos gali ir visai nebūti. Tačiau man atrodo, kad, nepaisant to, yra bent trys nenuginčijamos priežastys padaryti išvadą, kad iš tiesų turėtų būti susigrąžinta visa ši subsidija.

82.      Pirma, remiantis Reglamento Nr. 2988/95 2 straipsnio 3 dalimi, vykdydamos įsipareigojimą susigrąžinti išmokėtas sumas nacionalinės valdžios institucijos privalo atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį bei sunkumą ir į atsakomybės laipsnį. Man atrodo, kad šioje byloje iš anksto prefektui pateikta informacija, iš kurios matyti, kad visiškai nebuvo laikomasi ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių, yra labai reikšmingas veiksnys, į kurį turi būti atsižvelgiama.

83.      Antra, nustatytos ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklės turi būti taikomos visoms sutartims, kurių vertė viršija numatytą ribinę vertę, būtent tam, kad galimybę sudaryti šias sutartis turėtų ir potencialūs paslaugų teikėjai iš kitų valstybių narių. Žinoma, reikia tikėtis, kad tokia procedūra (dažnai) leidžia užtikrinti geresnį kokybės ir kainos santykį nei tuo atveju, jeigu būtų rengiamas vien nacionalinis konkursas. Tačiau svarbu ne tik tai. Lygiai taip pat svarbu ir tai, kad laikantis šių procedūrų sustiprinamas tinkamas bendrosios rinkos veikimas.

84.      Trečia, šios bylos aplinkybėmis neišvengiamai tenka rinktis, ar nesusigrąžinti nieko, ar visą sumą. Taikant Reglamento Nr. 2988/95 2 straipsnio 1 dalį (kuria reikalaujama, kad priemonės, kuriomis užtikrinamas tinkamas [ES] teisės taikymas, būtų „veiksmingos, proporcingos ir atgrasinančios“) nesusigrąžinti jokios sumos nebūtų nei veiksminga, nei atgrasinama. Visos sumos susigrąžinimas yra ir veiksminga, ir atgrasinanti priemonė. Kadangi šiuo atveju negalima rinktis susigrąžinti dalį sumos, susigrąžinti visą sumą taip pat yra ir proporcinga.

85.      Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar tai, jog prefektas, suteikdamas ERPF subsidiją PPR, turėjo žinoti, kad renkantis paslaugų teikėją nebuvo laikomasi ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių, gali turėti įtakos nustatant pažeidimą.

86.      Sprendime Emsland‑Stärke(39) Teisingumo Teismas konstatavo, kad tai, jog atsakinga nacionalinė valdžios institucija buvo informuota apie pažeidimą, savaime nereiškia, kad toks pažeidimas negali būti kvalifikuojamas kaip „padarytas dėl aplaidumo“ arba „tyčinis“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2988/95 5 straipsnio 1 dalį. Todėl ši aplinkybė negali trukdyti kvalifikuoti aptariamus veiksmus kaip pažeidimą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalį.

87.      Taigi, mano manymu, į pirmąjį klausimą ir į 2a klausimą reikėtų atsakyti taip, kad jeigu struktūrinių fondų subsidijų gavėjas, kuris yra perkančioji organizacija pagal ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisykles, pasirinkdamas paslaugų teikėją, kuris įgyvendintų iš tokių fondų visiškai arba iš dalies finansuojamą projektą, nesilaiko šių taisyklių, remdamosi Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalies antra įtrauka valstybės narės privalo imtis veiksmų susigrąžinti tokias subsidijas. Tokiomis aplinkybėmis subsidijų gavėjas yra padaręs pažeidimą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalį.

 2b klausimas

88.      2b klausimas susijęs su Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio aiškinimu.

89.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda tris klausimus dėl senaties termino, taikomo pagrindinės bylos aplinkybėmis. Pirmiausia, kada prasidėjo jo eiga? Antra, ar jis nutrūko regiono prefektui persiuntus PPR audito ataskaitą? Trečia, kokiais kriterijais turi būti remiamasi nustatant maksimalų senaties terminą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 3 dalį?

90.      Komisija teigia, kad senaties termino eiga prasidėjo tuo metu, kai PPR nusprendė sudaryti sutartį su DDB‑Needham, pažeisdami ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisykles, arba kai jie nusprendė, kurios procedūros laikytis ir ar skelbti konkursą.

91.      Prancūzijos teigimu, šio termino eiga prasidėjo tuomet, kai PPR atsiskaitė su DDB‑Needham pagal sutartį. Šis atsiskaitymas buvo pažeidimas pagal aptariamus teisės aktus, nes iki tol PPR galėjo bet kuriuo metu apsispręsti tinkamai įgyvendinti viešųjų pirkimų procedūras.

92.      Lenkijos vyriausybė nurodo, kad senaties termino eiga prasidėjo nuo ERPF subsidijos išmokėjimo PPR dienos. Lenkijos teigimu, ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių pažeidimas tampa pažeidimu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalį tik tuomet, kai padaroma žalos ES biudžetui. Tokia žala padaroma, kai išmokamos biudžeto lėšos. Lenkija taip pat tvirtina, kad susigrąžintina suma atitinka skirtumą tarp nesilaikant taisyklių išmokėtos sumos ir sumos, kuri būtų buvusi išmokėta, jeigu paslaugų teikėjas būtų buvęs pasirinktas laikantis ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių(40).

93.      Reglamente Nr. 4253/88 nėra nustatyta taisyklių dėl senaties termino, taikomo ieškiniams, susijusiems su nepagrįstai suteiktų sumų susigrąžinimu. Manau, kad todėl turi būti taikomas Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas(41).

94.      Remiantis šia nuostata, aiškinama kartu su to paties reglamento 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis, senaties termino eiga prasideda tuomet, kai dėl pažeidimo, susijusio su subsidijos gavėjo veiksmais arba neveikimu, padaroma žala Europos Sąjungos biudžetui (arba ES valdomiems biudžetams, kaip antai struktūriniams fondams), be kita ko, patiriant nepagrįstų išlaidų.

95.      Taip atsitiko tuomet, kai PPR buvo suteikta ERPF subsidija. Taigi susitarimo dėl subsidijos suteikimo data (1996 m. gruodžio 20 d.) buvo senaties termino pradžia, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalį. Tuo metu patirta ERPF išlaidos. Tame etape jau buvo padaryti viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių pažeidimai, t. y. PPR buvo pasirinkę DDB‑Needham nepaskelbę apie konkursą Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje ir nurodę ketinimą pasirinkti šią įmonę dar nepaskelbę jokio konkurso(42).

96.      Kalbant apie antrąjį klausimą, – ar senaties terminas nutrūko regiono prefektui persiuntus audito ataskaitą PPR – iš Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos aiškiai matyti, kad senaties terminas nutrūksta, jeigu kompetentinga nacionalinės valdžios institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu arba teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui, ir senaties eiga atnaujinama po kiekvieno ją nutraukusio veiksmo(43).

97.      Tikrinimo ataskaitos persiuntimas buvo kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos veiksmas, susijęs su pažeidimo tyrimu(44). Mano nuomone, audito ataskaita buvo pakankamai konkreti ir tiksli, kad dėl jos būtų nutrauktas patraukimo atsakomybėn senaties terminas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą(45).

98.      Trečiasis klausimas yra toks: kokiais kriterijais reikia remtis nustatant maksimalią senaties termino trukmę?

99.      Kaip Teisingumo Teismas yra pripažinęs Sprendime Ze Fu Fleischhandel(46), valstybės narės pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 3 dalį turi diskreciją nustatyti ilgesnį senaties terminą nei šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas ketverių metų senaties terminas.

100. Tačiau taip pat Teisingumo Teismas konstatavo, jog „panašu, kad, atsižvelgiant į Sąjungos finansinių interesų apsaugos tikslą, dėl kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, jog ketverių ar net trejų metų senaties terminas pats savaime yra pakankamai ilgas, kad nacionalinės valdžios institucijos galėtų patraukti atsakomybėn asmenis už pažeidimus, keliančius grėsmę šiems finansiniams interesams ir dėl kurių gali būti imamasi tokių priemonių, kaip antai neteisėtai gautos naudos susigrąžinimas, minėtoms valdžios institucijoms suteikiant 30 metų terminą viršijama tai, kas yra būtina rūpestingai institucijai“(47).

101. Mano manymu, Sprendime Ze Fu Fleischhandel išdėstyti Teisingumo Teismo argumentai pagal analogiją turėtų būti taikomi šioje byloje.

102. Darytina išvada, kad jeigu tam tikra valstybė narė pasinaudoja Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 3 dalyje numatyta diskrecija, remdamasi proporcingumo principu ji negali taikyti 30 metų senaties termino su nepagrįstai gautų lėšų grąžinimu susijusiame procese.

 2c klausimas

103. 2c klausimu iš esmės klausiama, ar, nesant pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalį sprendžiant visus lėšų susigrąžinimo klausimus turėtų būti taikoma nacionalinė teisė, ar Europos Sąjungos finansinis interesas susigrąžinti lėšas yra kliūtis nacionalinio teismo teisėjui taikyti nacionalines nuostatas dėl teises sukuriančių sprendimų atšaukimo.

104. Kadangi laikausi požiūrio, jog šis klausimas reglamentuojamas Europos Sąjungos teise, darytina išvada, kad nacionalinė teisė nėra taikoma, todėl nėra reikalo atsakyti į šią klausimo dalį.

 Išvada

105. Todėl laikausi nuomonės, kad atsakydamas į Valstybės Tarybos pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti taip:

Jeigu struktūrinių fondų subsidijų gavėjas, kuris yra perkančioji organizacija pagal ES viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisykles, pasirinkdamas paslaugų teikėją, kuris įgyvendintų visiškai arba iš dalies iš šių fondų finansuojamą projektą, nesilaiko šių taisyklių:

–        remdamosi 1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4253/88, nustatančio Reglamento Nr. 2052/88 įgyvendinimo nuostatas dėl įvairių struktūrinių fondų veiklos koordinavimo tarpusavyje ir su Europos investicijų banko operacijomis bei kitais esamais finansiniais instrumentais, iš dalies pakeisto 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2082/93, 23 straipsnio 1 dalies antra įtrauka, valstybės narės privalo imtis veiksmų susigrąžinti aptariamas subsidijas;

–        subsidijų gavėjo veiksmai yra pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos 1 straipsnio 2 dalį;

–        tai, kad kompetentinga nacionalinės valdžios institucija negalėjo nežinoti apie pažeidimą, negali sutrukdyti kvalifikuoti aptariamus veiksmus kaip pažeidimą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalį;

–        senaties termino eiga prasideda tą dieną, kai gavėjui buvo suteikta ERPF subsidija, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalį;

–        kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos persiųsta audito ataskaita yra pakankamai konkreti ir tiksli, kad dėl jos nutrūktų senaties eiga, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalį;

–        jeigu valstybė narė pasinaudoja Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 3 dalyje numatyta diskrecija, remdamasi proporcingumo principu ji negali taikyti 30 metų senaties termino su nepagrįstai gautų lėšų grąžinimu susijusiame procese.

---

1 – Originalo kalba: anglų.

---

2–      1988 m. birželio 24 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2052/88 dėl struktūrinių fondų uždavinių, jų efektyvumo bei jų veiklos koordinavimo tarpusavyje, taip pat su Europos investicijų banko operacijomis ir kitais esamais finansiniais instrumentais (OL L 185, 1988, p. 9, iš dalies pakeistas 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2081/93, OL L 193, 1993, p. 5).

---

3–      1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4253/88, nustatantis Reglamento Nr. 2052/88 įgyvendinimo nuostatas dėl įvairių struktūrinių fondų veiklos koordinavimo tarpusavyje ir su Europos investicijų banko operacijomis bei kitais esamais finansiniais instrumentais (OL L 374, 1988, p. 1, iš dalies pakeistas 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2082/93, OL L 193, 1993, p. 20).

---

4–      1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL L 312, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 340).

---

5–      Reglamentas Nr. 2052/88 ir Reglamentas Nr. 4253/88 vėliau buvo panaikinti Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1260/1999, nustatančiu bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (OL L 161, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 31), o pastarasis reglamentas buvo pakeistas 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1083/2006 nustatančiu bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (OL L 210, 2006, p. 25).

---

6–      Trys pagrindiniai struktūriniai fondai yra Europos regioninės plėtros fondas (ERPF), Europos socialinis fondas ir Sanglaudos fondas. Šioje išvadoje jie vadinami struktūriniais fondais arba fondais.

---

7–      Kaip numatyta 1992 m. birželio 18 d. Direktyvoje 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 322; toliau – Direktyva 92/50/EEB). „Perkančiosios organizacijos“ apibrėžtis pateikiama šios direktyvos 1 straipsnio b punkte.

---

8–      Žr. trečią konstatuojamąją dalį, kurioje paminėtas EEB sutarties 130d straipsnis (šiuo metu, padarius keletą pakeitimų, – SESV 177 straipsnis). Dabartinė Reglamento Nr. 2052/88 1–19 straipsnių redakcija pateikta 2 išnašoje nurodytame Reglamente Nr. 2081/93.

---

9–      Nurodytas 3 išnašoje. Dabartinė Reglamento Nr. 4253/88 1–33 straipsnių redakcija pateikta Reglamente Nr. 2082/93.

---

10–      Žr. 35 punktą ir 18 išnašą.

---

11–      6 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė sustabdyti senaties terminą iškėlus baudžiamąją bylą.

---

12–      Nurodytas 5 išnašoje.

---

13–      Žr. 47 punktą.

---

14–      Žr. atitinkamai 2 ir 3 išnašas.

---

15–      2009 m. sausio 29 d. sprendimas sujungtose bylose C‑278/07ir C‑280/07, Rink. p. I‑457.

---

16–      Nurodyta 7 išnašoje.

---

17–      Direktyvos 92/50/EEB 15 straipsnio 2 dalis.

---

18–      15 išnašoje nurodytas Sprendimas Josef Vosding Schlacht-, Kühl- und Zerlegebetrieb ir kt. Taip pat žr. Reglamento Nr. 2988/95 trečią konstatuojamąją dalį, apibendrintą šios išvados 11 punkte.

---

19–      Reglamente Nr. 2052/88 apibrėžtos fondų užduotys, įtvirtinti jų tikslai ir numatytos bendrosios jų veiklos veiksmingumo ir koordinavimo taisyklės. Žr. 1993 m. kovo 10 d. Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio šį reglamentą (KOM (1993) 67 galutinis, p. 3).

---

20–      Reglamente Nr. 4253/88 įtvirtintos fondų koordinavimo įgyvendinimo nuostatos kartu su specifinėmis planavimo ir finansinėmis taisyklėmis, kurios bendrai taikomos šiems fondams. Žr. 19 išnašoje nurodyto pasiūlymo p. 3.

---

21–      Išnaša svarbi tik tekstui anglų kalba.

---

22–      2008 m. kovo 13 d. Sprendimo Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening, C‑383/06 ir C‑385/06, Rink. p. I‑1561, 37 punktas.

---

23–      Sprendimo Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening 38 punktas.

---

24–      Sprendimo Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening 40 punktas.

---

25–      2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C‑199/03, Rink. p. I‑8027, 30 punktas.

---

26–      Galbūt prisimenate karalienės Viktorijos laikų namų šeimininkės ir tarnaitės pokalbį (žinoma, abejotino autentiškumo): „Mere, kas čia dabar? Sužinojau, kad pagimdei kūdikį!“ „Malonėkite, ponia, juk jis visai mažytis“ .

---

27–      Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 dalies formuluotė panaši į Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalies formuluotę. Žr. 17 punktą.

---

28–      Žr. 1997 m. rugsėjo 16 d. generalinio advokato Ph. Léger išvadą byloje Mannesmann Anlagenbau Austria AG, C‑44/96, Rink. p. I‑73, 108 punktą; taip pat žr. 25 išnašoje nurodyto Sprendimo Komisija prieš Airiją 26 punktą.

---

29–      Nurodytas 25 išnašoje.

---

30–      Sprendimo Komisija prieš Airiją 15 ir 16 punktai.

---

31–      Sprendimo Komisija prieš Airiją 29–31 punktai.

---

32–      Nurodytas 22 išnašoje, 54 punktas.

---

33–      Žr. 21 punktą.

---

34–      Žr. 13 punktą.

---

35–      Žr. 15 punktą.

---

36–      Pavyzdžiui, žr. 2004 m. sausio 22 d. Sprendimą COPPI, C‑271/01, Rink. p. I‑1029, susijusį su Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos atšaukimu ir su daliniu tokios paramos grąžinimu pagal Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalį. Šia nuostata reikalaujama grąžinti „lėšas, prarastas dėl pažeidimų ar aplaidumo“ (žr. 8 punktą). Šio sprendimo 16, 22, 29, 42, 45 ir 48 punktuose kalbama (ir netiesiogiai patvirtinama) apie dalies, o ne visos paramos grąžinimą.

---

37–      Žr. 20–23 punktus.

---

38–      Žr. 38 ir 39 punktus.

---

39–      2006 m. kovo 16 d. sprendimo, C‑94/05, Rink. p. I‑2619, 62 punktas.

---

40–      Žr. 70–84 punktus.

---

41–      Pagal analogiją žr. 2010 m. spalio 28 d. Sprendimo SGS Belgium, C‑367/09, Rink. p. I‑0000, 66 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.

---

42–      Žr. 20 ir 25 punktus.

---

43–      41 išnašoje nurodyto Sprendimo SGS Belgium 67 punktas.

---

44–      Žr. 24 punktą.

---

45–      Pagal analogiją žr. 41 išnašoje nurodyto Sprendimo SGS Belgium 67–70 punktus.

---

46–      2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo Ze Fu Fleischhandel ir Vion Trading, C‑201/10 ir C‑202/10, Rink. p. I‑0000, 41 ir 42 punktai.

---

47–      Šio sprendimo 43 punktas; taip pat žr. 44–46 punktus.