1. 

Šioje byloje pateiktame ieškinyje Komisija Teisingumo Teismo prašo panaikinti 2009 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimą 2009/1017/ES dėl Vengrijos Respublikos valdžios institucijų teikiamos valstybės pagalbos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (toliau – ginčijamas sprendimas) ( 2 ).

2. 

Kitais tuo pačiu metu pateiktais trimis ieškiniais Komisija apskundė kitus Tarybos sprendimus, susijusius su tokios pačios rūšies pagalba, teikiama Lietuvos Respublikos (byla C‑111/10), Lenkijos Respublikos (byla C‑117/10) ir Latvijos Respublikos (byla C‑118/10).

3. 

Visuose ieškiniuose keliamas tas pats opus klausimas: ar pasiūlymas dėl atitinkamų priemonių, kurį Komisija pateikia valstybėse narėse atlikdama esamų pagalbos schemų nuolatinę kontrolę, kaip tai numatyta SESV 108 straipsnio 1 dalyje (arba tiek, kiek tai susiję su byla C‑117/10, EB 88 straipsnio 1 dalyje), reiškia, jog ši institucija priėmė galutinę poziciją dėl nagrinėjamos schemos suderinamumo su bendrąja rinka ir dėl to Tarybai užkertamas kelias vykdyti SESV 108 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje (arba EB 88 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje) jai suteiktą kompetenciją leisti teikti pagalbą nukrypstant nuo SESV 107 straipsnio (arba EB 87 straipsnio) ir kitų taikomų nuostatų, kai tą pateisina išimtinės aplinkybės?

4.

Remiantis SESV 108 straipsnio 1 dalimi:

„Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos sistemas. Valstybėms narėms ji siūlo atitinkamas priemones, reikalingas bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti.“

5.

Šio straipsnio 2 dalies trečioje ir ketvirtoje pastraipose numatyta:

„<...>

Kurios nors valstybės narės prašymu Taryba, nukrypdama nuo 107 straipsnio nuostatų arba 109 straipsnyje numatytų reglamentų, gali vieningai nuspręsti, kad tam tikra tos valstybės teikiama ar teiktina pagalba neprieštarauja vidaus rinkai, jei toks sprendimas pateisinamas išimtinėmis aplinkybėmis. Jei dėl paminėtos pagalbos Komisija jau yra pradėjusi šios dalies pirmojoje pastraipoje nurodytą procedūrą, atitinkamai valstybei pateikus Tarybai prašymą toji procedūra sustabdoma, kol Taryba pareiškia savo požiūrį.

Tačiau jei Taryba per tris mėnesius po minėto prašymo pateikimo savo požiūrio nepareiškia, sprendimą priima Komisija.“

6.

Atsižvelgiant į tai, kad šios bylos teisinis pagrindas iš esmės sutampa su bylos C‑117/10 teisiniu pagrindu, dėl atitinkamų Vengrijos stojimo į Europos Sąjungą akto (toliau – 2003 m. Stojimo aktas) ( 3 ) IV priedo 4 skyriaus, 1999 m. kovo 22 d. Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles ( 4 ), Bendrijos valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje gairių (toliau – 2000 m. žemės ūkio gairės) ( 5 ) ir Bendrijos 2007–2013 m. valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškų sektoriuose gairių (toliau – 2007–2013 m. žemės ūkio gairės) ( 6 ) nuostatų reikia žiūrėti tą pačią dieną kaip ir ši išvada pateikiamos mano išvados byloje C‑117/10 5–16 punktus.

7.

Pranešime, paskelbtame 2008 m. kovo 15 d. ( 7 ) Oficialiajame leidinyje, Komisija pagal Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 1 dalį konstatavo Vengrijos „besąlygišką ir aiškų pritarimą“ pasiūlymams dėl tinkamų priemonių, nurodytiems 2007–2013 m. žemės ūkio gairių 196 punkte, kurį Vengrijos valdžios institucijos raštu pateikė Komisijai 2007 m. vasario 7 d.

8.

Pagalba žemės ūkio paskirties žemei įsigyti Vengrijoje buvo nustatyta iki šios valstybės įstojimo į Sąjungą. Pagalba buvo teikiama pagal dvi skirtingas schemas. Pagal pirmąją buvo numatyta paskolų palūkanų subsidija ir valstybės garantija, skirta žemės ūkio valdų plėtrai, o antroji, kuri buvo nustatyta 1999 m., apėmė subsidijas, skirtas žemės ūkio nuosavybei sujungti. Apie abi schemas Komisijai buvo pranešta pagal 2003 m. ( 8 ) Stojimo akto IV priedo 4 skyriuje numatytą tvarką.

9.

2006 m. lapkričio 27 d. Vengrijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie dvi pagalbos schemas, pavadintas atitinkamai „Pagalba žemės įsigijimui, teikiama lengvatinės paskolos forma“ ir „Žemės sujungimo pagalba“, ir nurodė ketinančios esamas schemas suderinti su valstybės pagalbai taikomomis taisyklėmis bei prašė leisti jas taikyti iki 2009 m. gruodžio 31 d. Pirmoji pagalbos schema, pagal kurią nebebuvo numatyta valstybės garantijos, buvo taikoma žemės ūkio paskirties žemei nuo 1 iki 300 hektarų įsigyti. Gavėjai galėjo gauti nuo 1 milijono HUF iki 75 milijonų HUF dydžio lengvatines paskolas nuo 5 iki 20 metų laikotarpiui. Palūkanų subsidija siekė 50 % Vengrijos valstybės obligacijų (kurių išpirkimo data po 5 arba 10 metų) vidutiniam pajamingumui, padidintam 1,75 %. Pagal antrąją schemą numatyta pagalba, kuri nesumuotina su pagal pirmąją schemą teikiama pagalba, skirta sudaryti galimybei išplėsti žemės ūkio valdas įsigyjant žemės tame pačiame arba gretimame sklype. Pagalba siekė iki 20 % žemės įsigijimo kainos ir neviršijo 3 milijonų HUF.

10.

2006 m. gruodžio 22 d. Komisija nusprendė nepateikti prieštaravimų dėl abiejų schemų, apie kurias pranešta (toliau – 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimai) ( 9 ). Šiuose sprendimuose ji priminė Vengrijos valdžios institucijoms apie 2006 m. gruodžio 6 d. priimtas 2007–2013 m. žemės ūkio gaires ir apie jų 196 punkte pateiktą pasiūlymą dėl atitinkamų priemonių.

11.

2005 m. gegužės 30 d. laišku Komisija paragino valstybes nares pateikti pasiūlymus dėl taisyklių pagalbos žemės ūkio sektoriui srityje supaprastinimo. Naujas gairių projektas išnagrinėtas per 2006 m. gegužės 23 d., 2006 m. birželio 23 d. ir 2006 m. spalio 25 d. darbo grupės dėl konkurencijos žemės ūkio sektoriuje sąlygų susirinkimus. Per šiuos susirinkimus Vengrija paprašė Komisijos leisti ir toliau teikti pagalbą investicijoms įsigyjant žemės ūkio paskirties žemės ir Reglamente Nr. 1857/2006 numatytą 10 % ribą padidinti iki 40–50 %. Šis prašymas pakartotas 2006 m. lapkričio 3 d. laiške.

12.

2009 m. lapkričio 4 d. laišku, adresuotu Tarybai, Vengrijos valdžios institucijos paprašė išimties tvarka leisti teikti pagalbą žemės ūkio paskirties žemei įsigyti Vengrijoje, remiantis EB 88 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa. 2009 m. lapkričio 27 d. buvo pateiktas tokio paties turinio tik išsamesnis prašymas. 2009 m. gruodžio 22 d. Taryba niekam nebalsavus prieš (aštuonios delegacijos susilaikė) priėmė ginčijamą sprendimą. Šio sprendimo 1 straipsnyje įtvirtinta:

„Laikoma, kad Vengrijos valdžios institucijų teikiama išimtinė valstybės pagalba – palūkanų subsidijos ir tiesioginės subsidijos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti, neviršijanti 4000 mln. HUF ir teikiama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., yra suderinama su vidaus rinka.“

13.

Suderinama pripažinta pagalba ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamojoje dalyje apibūdinta taip:

„Valstybės pagalba, kuri turi būti teikiama, siekia iš viso 4000 mln. HUF ir turėtų būti suteikta 5000 žemės ūkio gamintojų. Ji turėtų būti teikiama taip:

14.

2010 m. kovo 4 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje pateiktu dokumentu Komisija pareiškė šį ieškinį. 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi Vengrijos Respublikai, Lietuvos Respublikai ir Lenkijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

15.

Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas. Taryba prašo Teisingumo Teismo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Vengrija, Lenkija ir Lietuva prašo Teisingumo Teismo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Lenkija taip pat palaiko Tarybos reikalavimus, susijusius ir su prašymu priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

16.

Grįsdama ieškinį Komisija pateikia keturis pagrindus, susijusius atitinkamai su Tarybos kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą nebuvimu, piktnaudžiavimu įgaliojimais, lojalaus institucijų bendradarbiavimo principo pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida.

17.

Pateikdama pirmąjį ieškinio pagrindą, pagrįstą Tarybos kompetencijos nebuvimu, Komisija iš esmės teigia, kad 2007–2013 m. žemės ūkio gairių 196 punkte suformuluotas pasiūlymas dėl atitinkamų priemonių bei Vengrijos pritarimas tokiam pasiūlymui yra „sprendimas“, kuriuo ji pripažino ginčijamu sprendimu leistą taikyti pagalbos schemą nesuderinama su bendrąja rinka visą šių gairių taikymo laikotarpį, t. y. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Komisija primena Teisingumo Teismo 2004 m. birželio 29 d. ( 11 ) ir 2006 m. birželio 22 d. ( 12 ) sprendimus, dėl kurių analizės reikia žiūrėti tą pačią dieną kaip ir ši išvada pateikiamos mano išvados byloje C‑117/10 27–31 punktus, ir mano, kad pagal pirmumo principą, kuriuo, remiantis šiais sprendimais, grindžiamas Komisijai ir Tarybai pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį suteiktos kompetencijos padalijimo kriterijus, Taryba šioje byloje neturi kompetencijos priimti ginčijamo sprendimo.

18.

Dėl šalių ginčo Teisingumo Teisme iš esmės kyla trys klausimai. Pirmasis susijęs su pagalbos schemos, kurią taikyti buvo leista ginčijamu sprendimu, statusu, todėl pirmiausia reikia patikrinti, ar, kaip teigia Komisija, ši schema sutampa su nurodytąja 2007–2013 m. žemės ūkio gairių 196 punkte pateiktame pasiūlyme dėl atitinkamų priemonių, ar veikiau, kaip teigia Taryba, tai yra nauja ir kitokia pagalba (žr. infra 1 dalį). Antrasis klausimas susijęs su pasiūlymo dėl atitinkamų priemonių, kuriam pritarė suinteresuotoji valstybė narė, pasekmėmis (žr. infra 2 dalį). Galiausiai, norint atsakyti į trečiąjį klausimą, reikia apibrėžti 2007–2013 m. žemės ūkio gairių 196 punkte suformuluoto pasiūlymo dėl atitinkamų priemonių ir susijusio Vengrijos pritarimo apimtį (žr. infra 3 dalį).

19.

Mano nuomone, sunku paneigti, kad pagalbos schemos, kurias patvirtino atitinkamai Komisija 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimuose ir Taryba ginčijamame sprendime, iš esmės sutampa. Be to, 2009 m. lapkričio 27 d. Tarybai adresuotame laiške Vengrija aiškiai jos prašė patvirtinti „abiejų šiuo metu taikomų valstybės pagalbos schemų pratęsimą“. Tokiomis aplinkybėmis siekiant įrodyti, kad abi schemos skiriasi, Tarybos pateikti argumentai, kurie iš esmės skirti pagrįsti, kad ginčijamu sprendimu patvirtintos schemos laiko atžvilgiu yra kitos apimties, skirtos kitiems subjektams ir pagrįstos naujomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, mano nuomone, turi būti atmesti remiantis tą pačią dieną kaip ir ši išvada pateikiamos mano išvados byloje C‑117/10 53, 54 ir 56 punktuose nurodytais motyvais. Kalbant apie Tarybos teiginį, kad norint įgyvendinti ginčijamu sprendimu leistas taikyti schemas būtina priimti naują teisinį pagrindą, reikia nurodyti, kad savo įstojimo į bylą paaiškinime Vengrijos vyriausybė nenurodė jokio esminio teisės aktų, susijusių su šiomis schemomis, kurios, remiantis minėtos vyriausybės tvirtinimu, ir toliau reglamentuojamos 2007 m. ( 13 ) ministro dekretais, pakeitimo.

20.

Kita vertus, nekyla ginčas, kad pagalbos schemos, kurios ginčijamu sprendimu pripažintos suderinamos su vidaus rinka, yra „nauja pagalba“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą, nes schemos, apie kurias Vengrija pranešė 2006 m. ir kurias taikyti Komisija leido 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimais, buvo skirtos taikyti tik iki 2009 m. gruodžio 31 d. Nors iš principo iš šios išvados 17 punkte minėtos teismo praktikos matyti, kad toks statusas savaime nelemia Tarybos galimybės įgyvendinti kompetenciją pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą panaikinimo (šiuo klausimu žr. šią dieną pateikiamos išvados byloje C‑117/10 50 punktą), vis dėlto šioje byloje, kaip bus matyti toliau, jis turi lemiamą reikšmę. Šiuo atžvilgiu pakanka nurodyti, kad dėl 2006 m. Komisijos patvirtintų schemų pratęsimo po 2009 m. gruodžio 31 d. reikėjo pateikti naują pranešimą, o Komisija turėjo priimti naują poziciją dėl jų suderinamumo, nes šios schemos neatitinka Reglamento Nr. 1857/06.

21.

Dėl tą pačią dieną kaip ir ši išvada pateikiamos mano išvados byloje C‑117/10 62–72 punktuose išdėstytų priežasčių manau, kad pasiūlymas dėl atitinkamų priemonių, kuriam pritarė valstybė narė, kuriai jis skirtas, yra Komisijos priimta galutinė pozicija dėl nagrinėjamos pagalbos schemos suderinamumo ir sukelia privalomų teisinių pasekmių, analogiškų sprendimo sukeliamoms pasekmėms. Taigi, mano nuomone, toks aktas, remiantis šios išvados 17 punkte nurodyta Teisingumo Teismo praktika, gali sudaryti kliūčių pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą priimti jam prieštaraujančius sprendimus.

22.

Todėl reikia apibrėžti, viena vertus, pozicijos dėl pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti suderinamumo, kurią Komisija priėmė, kai 2007–2013 m. žemės ūkio gairių 196 punkte pateikė pasiūlymą dėl atitinkamų priemonių, ir, antra vertus, Vengrijos prisiimtų įsipareigojimų, kai ši pritarė tokiam pasiūlymui, apimtį. Iš tiesų galimas patvirtinimas, kad Taryba neturi kompetencijos priimti ginčijamo sprendimo, priklauso nuo šio dvigubo tyrimo baigties.

23.

Tą pačią dieną kaip ir ši išvada pateikiamos mano išvados byloje C‑117/10 74 punkte pabrėžta, jog nors tiesa, kad pagal 2007–2013 m. žemės ūkio gairėse priimtą poziciją Reglamento Nr. 1857/2006 4 straipsnio 8 dalies neatitinkanti pagalba investicijoms įsigyjant žemės ūkio paskirties žemės iš principo nesuderinama [su bendrąja rinka], vis dėlto tokia priimta pozicija savaime negali būti laikoma galutine, nes, remiantis minėtų gairių 183 punktu, naujos individualios pagalbos arba naujų pagalbos schemų atveju Komisija turi konstatuoti ir pripažinti tokios pagalbos nesuderinamumą taikydama SESV 108 straipsnyje numatytą kontrolės procedūrą. Todėl nepritariu Komisijos teiginiui, kurį ji pakartojo pateikdama ieškinį šioje byloje, kad 2007–2013 m. žemės ūkio gairėse „pripažįstama“ nesuderinama su vidaus rinka nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bet kuri jų neatitinkanti pagalba investicijoms įsigyjant žemės ūkio paskirties žemės, įskaitant tą, kuri dar nenustatyta. Kaip, mano nuomone, teisingai nurodė Taryba, jei būtų pritarta šiam teiginiui, tai reikštų, jog Komisijai būtų suteikti teisėkūros įgaliojimai, nukrypstant nuo SESV 108 straipsnyje numatytų procedūrų.

24.

Tokiomis aplinkybėmis, remdamasis pasiūlymo dėl atitinkamų priemonių, pateikto 2007–2013 m. žemės ūkio gairių 196 punkte, ir suinteresuotosios valstybės narės prisiimtų įsipareigojimų bendromis pasekmėmis, minėtoje išvadoje nurodžiau, kad Komisijos priimta pozicija dėl toje valstybėje narėje esamos pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemos yra galutinio pobūdžio ir užkerta kelią Tarybai vykdyti kompetenciją pagal EB 88 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą (žr. 75 ir 76 punktus).

25.

Vis dėlto šioje byloje aplinkybės yra kitokios ir negalima daryti tokios pačios išvados. Nors tiesa, kad Vengrija raštu pateikė savo „aiškų ir besąlygišką“ pritarimą ( 14 ) Komisijos 2007–2013 m. žemės ūkio gairių 196 punkte pasiūlytoms priemonėms ir šitaip, kaip ir kitos apie savo pritarimą pranešusios valstybės narės, įsipareigojo iki 2009 m. gruodžio 31 d. pakeisti savo paramos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemą, vis dėlto tą dieną nagrinėjamų schemų taikymas buvo nutrauktas. Todėl, konkrečiai kalbant, Vengrija neprivalėjo daryti kokių nors esamos schemos pakeitimų, ir reikalavimas vykdyti jos prisiimtą įsipareigojimą iš esmės nustojo galioti nuo to momento, kai ši pareiga buvo pradėta nevykdyti.

26.

Tokiomis aplinkybėmis ginčijamu sprendimu nebuvo suteikta teisė pažeisti pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį sudarytą susitarimą ir jis neprieštarauja galutinei Komisijos pozicijai, nes, kaip jau buvo nurodyta, tokia pozicija buvo priimta tik dėl 2007–2013 m. žemės ūkio gairių 196 punkte minėtų schemų, t. y. Vengrijos atveju dėl schemų, skirtų taikyti iki 2009 m. gruodžio 31 d. Kitokią išvadą būtų galima daryti tik tvirtinant, kad Vengrija visiškai pritarė 2007–2013 m. žemės ūkio gairėms ir įsipareigojo nenustatyti minėtų gairių neatitinkančių paramos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemų per visą laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tačiau, viena vertus, toks teiginys, kuris patvirtinamas ir kai kuriose Komisijos pareiškimų vietose, neatitiktų pritarimo, apie kurį Vengrija pranešė Komisijai ir kuris, kaip matyti iš pranešimo, paskelbto 2008 m. kovo 15 d. Oficialiajame leidinyje, buvo susijęs tik su šių gairių 196 punkte nurodytomis atitinkamomis priemonėmis, apimties. Kita vertus, jis iš esmės leistų taikyti SESV 108 straipsnio 1 dalyje numatytą mechanizmą, kuris reglamentuojamas Reglamento Nr. 659/1999 18 ir 19 straipsniuose, peržengiant srities, dėl kurios jis buvo sukurtas, t. y. nuolatinės esamos pagalbos schemų kontrolės, ribas.

27.

Galiausiai, jei nekyla abejonių, kad, kaip teisingai tvirtina Komisija, pagal 2007–2013 m. gairėse Komisijos priimtą poziciją su vidaus rinka nesuderinama Reglamente Nr. 1857/2006 numatytų sąlygų neatitinkanti pagalba investicijoms įsigyjant žemės ūkio paskirties žemės, vis dėlto negalima manyti, kad tokia pozicija gali užkirsti kelią Tarybai vykdyti kompetenciją pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, nebent būtų pakeista šios išvados 17 punkte nurodyta teismo praktika, pagal kurią tik galutinė pozicija gali sukelti tokių pasekmių. Nors sprendimas, kurį siūlau Teisingumo Teismo priimti šioje byloje, gali atrodyti pernelyg formalus, panašu, jis vienintelis suderinamas su Komisijai ir Tarybai SESV 108 straipsnio suteiktos kompetencijos padalijimo kriterijų aiškinimu Teisingumo Teismo praktikoje.

28.

Remdamasis nurodytais vertinimais siūlau Teisingumo Teismui atmesti pirmąjį Komisijos ieškinio pagrindą, susijusį su Tarybos kompetencijos nebuvimu.

29.

Antruoju ieškinio pagrindu Komisija iš esmės teigia, kad leisdama taikyti pagalbos priemones, kurios 2007–2013 m. žemės ūkio gairių 196 punkte buvo pripažintos nesuderinamomis su bendrąja rinka, Taryba naudojosi SESV 108 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje jai suteikta kompetencija kitais tikslais nei numatyti Sutartyje. Jos nuomone, šioje nuostatoje Tarybai suteikiama teisė išimtinėmis aplinkybėmis pripažinti, jog pagalba, kurios Komisija negali leisti taikyti, yra suderinama su bendrąja rinka, tačiau jai nesuteikiami įgaliojimai panaikinti Komisijos vertinimą, susijusį su pagalbos suderinamumu, nustatytą privalomą galią turinčiame akte.

30.

Šiuo klausimu pritariu prielaidai, kuria grindžiamas nagrinėjamas ieškinio pagrindas, kad 2007–2013 m. žemės ūkio gairių 196 punktas kartu su Vengrijos pritarimu dėl jame nurodytų atitinkamų priemonių reiškia galutinę ir privalomą Komisijos poziciją dėl priemonių, kurios iš esmės identiškos nurodytosioms ginčijamame sprendime, suderinamumo su bendrąja rinka. Tačiau iš šios bylos aplinkybių matyti, kad tokia priimta pozicija, susijusi su nustojusiomis galioti schemomis, kaip ir Vengrijos prisiimtas įsipareigojimas jas pakeisti 2009 m. gruodžio 31 d., po šios datos negalėjo sukelti pasekmių.

31.

Todėl manau, kad antrasis ieškinio pagrindas, susijęs su piktnaudžiavimu įgaliojimais, turi būti atmestas.

32.

Trečiuoju ieškinio pagrindu Komisija tvirtina, kad priimdama ginčijamą sprendimą Taryba atleido Vengriją nuo bendradarbiavimo pareigos, kuri jai privaloma, kai atliekama nuolatinė esamos pagalbos schemų kontrolė, numatyta SESV 108 straipsnio 1 dalyje, ir nuo pareigos, kurią ji prisiėmė pritardama Komisijos rekomenduojamoms atitinkamoms priemonėms. Šitaip Taryba pažeidė Sutartyje nustatytą institucinę pusiausvyrą, nes vykdė joje Komisijai suteiktą kompetenciją.

33.

Mano nuomone, reikia atmesti ir šį pagrindą. Iš tiesų jis grindžiamas prielaida, kad ginčijamu sprendimu buvo padaryta įtaka Vengrijos prisiimtam įsipareigojimui Komisijai pakeisti egzistuojančias paramos žemei įsigyti schemas, siekiant jas suderinti su 2007–2013 m. žemės ūkio gairėmis. Kadangi šis įsipareigojimas baigėsi 2009 m. gruodžio 31 d., kai baigėsi minėtų schemų galiojimas, įtaka, dėl kurios skundėsi Komisija, nepaisant bet kurių kitų argumentų, nebuvo įrodyta.

34.

Nurodydama ketvirtąjį ieškinio pagrindą Komisija iš esmės pateikia du kaltinimus, kuriuos išnagrinėsiu atskirai. Pirmiausia ji tvirtina, kad ginčijamame sprendime padaryta akivaizdi vertinimo klaida, nes aplinkybės, nurodytos norint pateisinti leidžiamas taikyti pagalbos priemones, nėra išimtinio pobūdžio. Antra, ji tvirtina, kad šios priemonės neproporcingos, palyginti su siekiamais tikslais, atsižvelgiant būtent į suteikto leidimo trukmę.

35.

Apskritai kalbant apie „išimtinių aplinkybių“, kaip jos suprantamos pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, sąvoką, nurodytina, kad, atsižvelgiant į Tarybos diskrecijos vykdant pagal šį straipsnį jai suteiktus įgaliojimus pobūdį ir apimtį bei į Teisingumo Teismo vykdomos pagal jį priimtų sprendimų priežiūros ribas, reikia žiūrėti tą pačią dieną kaip ir ši išvada pateikiamos mano išvados byloje C‑117/10 86–87 punktus.

36.

Visų pirma Komisija teigia, kad ginčijamame sprendime prie išimtinių aplinkybių klaidingai priskiriamos kai kurios struktūrinės problemos Vengrijos žemės ūkio sektoriuje. Ji konkrečiai nurodo šio sprendimo 2 konstatuojamąją dalį, kurioje minima „nepalanki žemėnaudos struktūra“ po žemės privatizavimo proceso, kuris Vengrijoje prasidėjo paskutinės praėjusio šimtmečio dekados pradžioje ir dėl kurio „žemės ūkio paskirties žemė daugeliu atvejų buvo suskaidyta į daug valdų arba valdos nebuvo padalintos“. Be to, Komisija tvirtina, kad Taryba klaidingai išimtine aplinkybe laikė „rinkos sąlygų pasikeitimą“, būtent gamybos išlaidų padidėjimą ir mažą žemės ūkio gamybos pelningumą, kurie minimi ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamojoje dalyje. Galiausiai, kalbėdama apie ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamojoje dalyje minėtus veiksnius, t. y. tai, kad „ūkininkams trūksta lėšų“, kad „komercinių paskolų žemės ūkio paskirties žemei įsigyti palūkanų normos yra didelės“ ir kad „bankai sugriežtino paskolų ūkininkams teikimo kriterijus“, bei 4 konstatuojamoje dalyje minėtą veiksnį, t. y. riziką, kad „padaugės atvejų, kai ekonominės veiklos vykdytojai, neužsiimantys žemės ūkio veikla ir turintys daugiau galimybių gauti lėšų, įsigyja žemę spekuliacijos tikslais“, ir veiksnius, nurodytus 5 konstatuojamojoje dalyje, t. y. nedarbo augimas ir Vengrijos bendrojo vidaus produkto sumažėjimas žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuose laikotarpiu nuo 2008 m. trečiojo ketvirčio iki 2009 m. trečiojo ketvirčio, Komisija pabrėžia, jog pirmasis yra struktūrinio pobūdžio, o kiti, atsižvelgiant į tai, kad jie yra ekonominės krizės padariniai, nėra nepriklausomi nuo bendros situacijos, nurodytos ginčijamo sprendimo 3 ir 4 konstatuojamosiose dalyse.

37.

Šiuo klausimu pirmiausia nurodytina, kad, mano nuomone, Komisija teisingai tvirtina, jog ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje minėtas veiksnys, t. y. „nepalanki žemėnaudos struktūra“, pats savaime nėra išimtinė aplinkybė pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą dėl jo struktūrinio pobūdžio, kurio neginčija nei Taryba, nei Vengrija, ir dėl to, kad jis neatsirado dėl susiklosčiusių aplinkybių.

38.

Tačiau, priešingai, nei teigia institucija ieškovė, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo struktūrą, šis veiksnys, kaip ir 2 konstatuojamojoje dalyje minimas „mažas [Vengrijos] žemės ūkio paskirties valdų ekonominis perspektyvumas“, nėra minimas kaip išimtinė aplinkybė, būtent kaip veiksnys, būdingas Vengrijos žemės ūkio ekonomikos struktūrai, ir nuoroda į jį yra daugiausia susijusi su nuosmukio, kuris yra pagrindinis elementas, kuriuo, remiantis šio sprendimo 3 ir 4 konstatuojamųjų dalių turiniu, grindžiamos leistos taikyti priemonės, sukeltų ekonominio ir socialinio pobūdžio padarinių vertinimu. Tą patį galima pasakyti apie ūkininkų lėšų trūkumą, dėl kurio Komisija tik nurodo jo struktūrinį pobūdį, tačiau nepateikia įrodymų.

39.

Kita vertus, iš 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą aiškiai matyti, kad, vykdydama SESV 108 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje nurodytą kompetenciją, Taryba gali remtis atitinkamo ekonomikos sektoriaus struktūrinių problemų ilgalaikiškumu arba padidėjimu, kad įvertintų susiklosčiusių nepalankių aplinkybių pasekmes tam sektoriui ( 15 ).

40.

Dėl Komisijos argumento, kad nedarbo augimas, žemės ūkio gamybai reikalingų priemonių kainų augimas ir mažas žemės ūkio gamybos pelningumas bei pati ekonominė krizė buvo būdingi visoms valstybėms narėms, reikia priminti, kad, remiantis teismų praktika, tai, kad konkreti situacija tuo pačiu metu gali būti būdinga kelioms valstybėms narėms, arba tam tikrais atvejais būti susijusi su skirtingais ekonomikos sektoriais, nepanaikina galimybės, kad ji bet kuriuo atveju gali būti svarbi aplinkybė siekiant taikyti SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą ( 16 ), taip pat atsižvelgiant į ypatingas pasekmes, kurių ji galėjo sukelti atitinkamoje valstybėje narėje. Be to, Komisija neatmeta galimybės, kad visuotinė ekonominė krizė, kuri buvo pagrindinis veiksnys, kuriuo Taryba rėmėsi ginčijamame sprendime, apskritai gali būti išimtinė aplinkybė.

41.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, manau, kad Komisija neįrodė akivaizdžios aplinkybių, galinčių pateisinti sprendimo priėmimą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, buvimo vertinimo klaidos.

42.

Visų pirma Komisija tvirtina, kad paramos žemei įsigyti schemomis neišsprendžiamos ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje nurodytos struktūrinės problemos, kaip antai „nepalanki žemėnaudos struktūra“. Ji teigia, kad 2009 m. lapkričio 27 d. Tarybai adresuotame laiške pačios Vengrijos valdžios institucijos abejojo minėtų priemonių tokio pobūdžio veiksmingumu ir kad šio laiško priede pateikti duomenys rodo, jog nuo 2005 m. iki 2007 m. žemės ūkio valdų dydis smarkiai nepadidėjo, nepaisant pagal abi Vengrijoje taikytas schemas suteiktos pagalbos. Šiuo klausimu pirmiausia reikia nurodyti, kad jeigu tai, jog „žemės ūkio paskirties žemė daugeliu atvejų buvo suskaidyta į daug valdų arba valdos nebuvo padalintos“, yra struktūrinis veiksnys, kuriuo Taryba rėmėsi ginčijamame sprendime norėdama apibūdinti padėtį Vengrijos žemės ūkio sektoriuje, vis dėlto tokios struktūros pagerinimas nėra aiškiai priskirtas prie autonominių ginčijamu sprendimu siekiamų tikslų. Bet kuriuo atveju, net jeigu remiantis duomenimis, kuriais remiasi Komisija, reikėtų daryti išvadą, jog galima laikyti, kad dėl paramos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemų taikymo Vengrijoje vidutinis Vengrijos žemės ūkio valdų dydis padidėjo tik nedaug, mano nuomone, savaime to nepakaktų, kad būtų įrodyta, jog Taryba akivaizdžiai viršijo savo diskrecijos ribas, nes manė, jog ginčijamu sprendimu patvirtintos priemonės yra tinkamos siekiant būtent ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamojoje dalyje minėtų tikslų, t. y. „padėti daugeliui ūkininkaujančių šeimų išlaikyti pragyvenimo šaltinį dabartinės krizės metu, nes būtų sudarytos palankios sąlygos sumažinti gamybos išlaidas ir padidinti žemės ūkio gamybos pelningumą bei tokiu būdu sustabdyti skurdo ir nedarbo augimą kaimo vietovėse“. Be to, nemanau, jog vien aplinkybės, kad tokie veiksniai, kaip antai didelės komercinių paskolų žemės ūkio paskirties žemei įsigyti palūkanų normos ir bankų paskolų ūkininkams teikimo kriterijų sugriežtinimas, buvo užfiksuoti dar tada, kai pagal 2007–2013 m. žemės ūkio gairėse numatytą pereinamojo laikotarpio tvarką buvo leista taikyti paramos investicijoms įsigyjant žemės ūkio paskirties žemės schemas, nesant įrodymų, pakanka norint patvirtinti, jog minėtos schemos yra akivaizdžiai netinkamos siekiant tikslo gerinti ūkininkų galimybes gauti minėtas paskolas ateityje.

43.

Antra, Komisija tvirtina, kad, siekdama kovoti su krizės pasekmėmis, 2009 m. ji priėmė specialų komunikatą dėl Bendrijos laikinosios valstybės pagalbos priemonių sistemos siekiant padidinti galimybes gauti finansavimą dabartinės finansų ir ekonomikos krizės sąlygomis ( 17 ) (toliau – laikinoji sistema), ir remiantis ta sistema dėl tam tikrų dalinių vėliau atliktų pakeitimų ( 18 ) buvo leista valstybėms narėms imtis įvairių veiksmų dėl žemės ūkio valdų, tarp kurių visų pirma buvo laikinoji pagalba, kurios dydis daugiausia 15000 EUR iki 2010 m. pabaigos. Komisija teigia, kad neatsižvelgusi į tokią pagalbą, kuri skirta būtent su krize susijusioms problemoms spręsti, ir visų pirma neišsiaiškinusi, ar minėta pagalba leido išspręsti šias problemas, Taryba pažeidė proporcingumo principą. Be to, Komisija teigia, kad Taryba turėjo atsižvelgti ir į kitus Komisijos arba pačios Tarybos priimtus aktus, kurie skirti ginčijamame sprendime nurodytoms problemoms spręsti arba kuriais Vengrija galėjo šiuo tikslu pasinaudoti. Galiausiai, kalbėdama apie ginčijamo sprendimo 4 konstatuojamojoje dalyje minimą riziką, kad padaugės atvejų, kai ekonominės veiklos vykdytojai, neužsiimantys žemės ūkio veikla ir turintys daugiau galimybių gauti lėšų, įsigis žemės spekuliacijos tikslais, Komisija tvirtina, jog Taryba neatsižvelgė į 2003 m. Stojimo akto nuostatas, kuriomis Vengrijai suteikiamas septynerių metų pereinamasis laikotarpis, kurį galima pratęsti dar trejiems metams, per kurį leidžiama taikyti ribojamąsias priemones, susijusias su galimybe nerezidentams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės ( 19 ).

44.

Atsižvelgiant į Komisijos argumentus reikia išsiaiškinti, ar ir kokiu mastu Taryba turi atsižvelgti į Sąjungos lygiu jau priimtas priemones, kad būtų išspręsta valstybėje narėje susiklosčiusi situacija, kuria ši remiasi kaip išimtine aplinkybe. Šiuo klausimu, remdamasis tą pačią dieną kaip ir ši išvada pateikiamos mano išvados byloje C‑117/10 96 punkte išdėstytais argumentais, manau, kad Taryba, atlikdama savo vertinimą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, privalo atsižvelgti bent jau į anksčiau priimtas priemones, kurios skirtos būtent tam, kad būtų išvengta situacijų, galinčių pateisinti leidimą taikyti nagrinėjamą pagalbą ( 20 ), tačiau ši institucija neprivalo savo sprendime išnagrinėti ir nurodyti visų teisės taisyklių, kuriomis reglamentuojama aptariama sritis.

45.

Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad Taryba būtų nagrinėjusi, ar Vengrija naudojosi pagal laikinąją sistemą suteiktomis galimybėmis ir kokių pasekmių sukėlė šiuo pagrindu vykdyti veiksmai ( 21 ). Vis dėlto reikia nurodyti, kad riboto dydžio tiesioginės išmokos, kurias nurodo Komisija, viena vertus, nors ir sušvelnina ekonominius krizės padarinius, nėra specialiai skirtos intensyvinti investicijoms, kurios skirtos žemės ūkio valdų struktūrai pagerinti, ir antra vertus, galėjo būti suteiktos tik iki 2010 m. gruodžio 31 d., kaip, beje, nurodė Vengrija 2009 m. lapkričio 27 d. Tarybai adresuotame laiške. Tokiomis aplinkybėmis, mano nuomone, Taryba galėjo pagrįstai manyti, kad tikslingesnė ir ilgiau galiojanti intervencija (galbūt kartu su kitomis priemonėmis) galėjo padėti siekti tikslo sušvelninti finansinės krizės padarinius, ypač palengvinti ūkininkų galimybes gauti kreditą, ir yra tinkamesnė sprendžiant Vengrijos žemės ūkio ekonomikos struktūrines problemas. Be to, nors, mano nuomone, ginčijamame sprendime Taryba privalėjo atsižvelgti į kovos su nedarbo lygiu kaime veiksmus, numatytus Bendrijos kaimo plėtros politikos sistemoje pagal Reglamentą Nr. 1698/2005 ( 22 ), tokio neatsižvelgimo, mano nuomone, savaime nepakanka norint ginčyti minėto sprendimo teisėtumą, nes jis grindžiamas daugeliu motyvų ir bendru situacijos nagrinėjamame sektoriuje tam tikru laikotarpiu vertinimu. Tačiau nemanau, kad, kaip teigia Komisija, Taryba turėjo konkrečią pareigą atsižvelgti į Reglamentą Nr. 1535/2007 ( 23 ), kuris yra aktas, neskirtas būtent sprendime nurodytiems tikslams siekti. Bet kuriuo atveju ginčijamu sprendimu patvirtinta schema siekiama suintensyvinti investicijas įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, todėl ji taikoma kitu lygiu nei minėtas reglamentas. Kalbėdama apie 2003 m. Stojimo akto nuostatas, kuriomis Vengrijai leista pereinamuoju laikotarpiu ir toliau taikyti apribojimus nerezidentams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, Taryba teisingai nurodo, kad bet kuriuo atveju priėmus šias nuostas negalima išvengti Vengrijos piliečių arba Vengrijoje įsikūrusių kitų Sąjungos valstybių narių piliečių spekuliavimo.

46.

Galiausiai Komisija tvirtina, kad patvirtintų priemonių ir jų pasekmių (finansavimo ilgalaikėms paskoloms suteikimas) galiojimo pratęsimas savaime lemia šių priemonių neproporcingumą.

47.

Mano nuomone, iš išimtinio Tarybos kompetencijos pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą pobūdžio išplaukia, kad pagal šią nuostatą suteikta išimtis turi būti taikoma ribotą laikotarpį ir suteikiama tik tiek, kiek tai būtinai reikalinga siekiant rasti išeitį grindžiant sprendimą nurodytomis aplinkybėmis ( 24 ). Tai reiškia, kad kai sprendimas pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą susijęs su pagalbos schemomis, skirtomis taikyti gana ilgą laikotarpį, kaip yra šioje byloje, Taryba turi aiškiai nurodyti priežastis, dėl kurių mano, jog tai būtinai reikalinga remiantis grindžiant pripažinimą dėl suderinamumo nurodytomis aplinkybėmis. Nors šioje byloje nagrinėjamame 2009 m. lapkričio 27 d. Tarybai adresuotame Vengrijos valdžios institucijų laiške ir ginčijamame sprendime pateikiamos tik skurdžios nuorodos dėl priežasčių, dėl kurių buvo nuspręsta, jog būtina leisti taikyti nagrinėjamą pagalbą ketverių metų laikotarpiu, jos gali būti suprastos iš šio sprendimo konteksto bei leistų taikyti priemonių pobūdžio, problemų, kurias jos turėjo padėti išspręsti, ir siekiamų tikslų. Galiausiai Taryba papildomos informacijos pateikė savo pareiškimuose.

48.

Dėl Komisijos pateikto kaltinimo esmės reikia nurodyti, kad daugiausia jis grindžiamas išvada, susijusia su ginčijamu sprendimu suteiktos išimties trukmės ir 2007–2013 m. žemės ūkio gairių taikymo laiko atžvilgiu srities sutapimu, kuris, institucijos ieškovės nuomone, parodo, kad Tarybos pasirinkimas labiau atitinka norą sustabdyti šių gairių galiojimą, nei apriboti išimties taikymą tik tiek, kiek būtinai reikia norint ištaisyti konstatuotus neatitikimus. Taigi, nors reikia atkreipti dėmesį į šį sutapimą, nurodytina, jog atsižvelgiant į sprendimu siekiamus ilgalaikius tikslus ir į ekonominės ir finansinės krizės padarinių, grindžiant šį sprendimą nurodytų kaip išimtinės aplinkybės, poveikį, kuris gali taip pat tęstis ilgą laikotarpį, Komisijai nepavyko įrodyti, kad, leisdama teikti nagrinėjamą pagalbą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., Taryba akivaizdžiai viršijo diskrecijos, kuria ji naudojasi vykdydama SESV 108 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje nurodytą kompetenciją, ribas.

49.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui: