1

Ieškovė Planet AE Anonymi Etaireia Parochis Symvouleftikon Ypiresion yra Graikijos bendrovė, teikianti konsultavimo paslaugas įmonių valdymo srityje. Nuo 2006 m. ji, kaip trijų konsorciumų narė, dalyvavo trijuose Europos Komisijos finansuotuose projektuose Sirijoje. Nuo 2007 m. spalio 16 d. Kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) pradėjo tyrimą dėl įtarimų, kad ji vykdydama šiuos tris projektus padarė pažeidimų.

2

Pasibaigus viešųjų pirkimų procedūrai, pradėtai įgyvendinant Septintąją tyrimų ir technologijų plėtros bendrąją programą, 2008 m. balandžio 18 d. raštu Komisija pakvietė ieškovę pradėti derybas, siekiant nustatyti galutines dotacijos susitarimo sąlygas, dėl jos pasiūlymo prisiimti konsorciumo, susijusio su projektu „Advancing knowledge – intensive entrepreneurship and innovation for growth and social well‑being in Europe“ (toliau – AEGIS projektas), koordinatorės vaidmenį. Komisijos rašte buvo nurodyta, kad galima Europos Bendrijos dotacija negali viršyti 3300000 EUR sumos ir kad derybas reikia baigti iki 2008 m. birželio 30 d.

3

Atlikdama šio sprendimo 1 punkte minėtą tyrimą OLAF prašė įtraukti ieškovę į išankstinio perspėjimo sistemą (toliau – EWS), sukurtą 2008 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimu 2008/969/EB, Euratomas dėl EWS, skirtos Komisijos leidimus duodantiems pareigūnams ir vykdomosioms įstaigoms (OL L 344, p. 125). 2009 m. vasario 26 d. ji paprašė paskelbti W1a perspėjimą, o 2009 m. gegužės 19 d. – W1b perspėjimą; šie perspėjimai buvo užregistruoti 2009 m. kovo 10 d. ir gegužės 25 d. (toliau kartu – ginčijami aktai).

4

2009 m. vasario 27 d. Komisija nusiuntė ieškovei suderintą dotacijos susitarimą (toliau – susitarimas), kad ji ir kiti konsorciumo, kuriam ji priklausė, nariai jį pasirašytų. 2009 m. kovo 11 d. ieškovė grąžino Komisijai pasirašytą susitarimą, kad ši pati jį pasirašytų.

5

2009 m. birželio 4 d. Komisija elektroniniu laišku informavo ieškovę, kad susitarimo pasirašymo procesas yra sustabdytas iki papildomos sąlygos įgyvendinimo, t. y. kol ieškovė atidarys užblokuotą sąskaitą, kurioje disponuos tik pagal susitarimą pervesto jai priklausančia avanso dalimi, o likusią avanso dalį bankas perves tiesiogiai kitiems konsorciumo nariams. Elektroniniame laiške buvo nurodyta, kad ši nauja sąlyga nustatyta dėl nenumatyto įvykio, t. y. ieškovės įtraukimo į EWS paskelbiant W1a perspėjimą, o vėliau – W1b perspėjimą.

6

Po to, kai ieškovė susitarė su savo banku, kad šis, gavęs Komisijos pervestą avansą, kiekvienam konsorciumo nariui pervestų jam priklausančią sumą, 2009 m. liepos 3 d. Komisija pasirašė susitarimą.

7

2009 m. rugpjūčio 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

8

2009 m. lapkričio 9 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Komisija pareiškė nepriimtinumu pagrįstą prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį.

9

2011 m. balandžio 13 d. Nutartimi Planet / Komisija (T‑320/09, Rink., EU:T:2011:172) Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) atmetė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

10

2011 m. balandžio 19 d. Bendrasis Teismas, imdamasis proceso organizavimo priemonės, paprašė Komisijos pateikti poziciją dėl savo kompetencijos imtis Sprendime 2008/969 numatytų priemonių teisinio pagrindo. Ji šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą. Ieškovės pastabos Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktos 2011 m. birželio 28 d.

11

Atsiliepimas į ieškinį Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktas 2011 m. gegužės 27 d.

12

2011 m. liepos 12 d. Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininko nutartimi šios bylos nagrinėjimas Komisijai prašant buvo sustabdytas, kol Teisingumo Teismas priims galutinį sprendimą byloje C‑314/11 P dėl apeliacinio skundo, kurį Komisija pateikė dėl šio sprendimo 9 punkte minėtos Nutarties Planet / Komisiją (EU:T:2011:172).

13

2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimu Komisija / Planet (C‑314/11 P, Rink., EU:C:2012:823) apeliacinis skundas dėl šio sprendimo 9 punkte minėtos Nutarties Planet / Komisija (EU:T:2011:172) buvo atmestas. Todėl bylos nagrinėjimas Bendrajame Teisme atnaujintas.

14

2013 m. vasario 19 d. Komisija pateikė prašymą pripažinti, kad nėra poreikio priimti sprendimą, nes OLAF prašymu kompetentingos Komisijos tarnybos pašalino perspėjimą dėl ieškovės, todėl ieškinys neteko dalyko.

15

Dublikas Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktas 2013 m. vasario 20 d.

16

2013 m. liepos 18 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) nutartimi nutarta, jog dėl prašymo pripažinti, kad nėra poreikio priimti sprendimą, bus sprendžiama nagrinėjant bylą iš esmės.

17

2013 m. liepos 22 d. raštu Komisija atsisakė pateikti tripliką; užuot tai padariusi, ji perdavė vieno iš savo narių pranešimą dėl tam tikrų laikinųjų EWS taikymo priemonių. Anot Komisijos, šis dokumentas susijęs su priemonėmis, kurių laikinai imtasi tam, kad būtų įvykdytas šio sprendimo 13 punkte minėtas Sprendimas Komisija / Planet (EU:C:2012:823), kol bus „galutinai pataisytas“ Sprendimas 2008/969.

18

Iš dalies atnaujinus Bendrojo Teismo sudėtį, teisėjas pranešėjas paskirtas į aštuntąją kolegiją; dėl to ši byla perskirta šiai kolegijai.

19

Kolegijos pirmininkui negalint dalyvauti nagrinėjant bylą, Bendrojo Teismo pirmininkas pagal Procedūros reglamento 6 straipsnyje numatytą tvarką vietoj jo paskyrė pirmąjį teisėją ir pagal Procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalį vietoj trūkstamo teisėjo į kolegiją paskyrė antrąjį teisėją.

20

2014 m. sausio 29 d. ieškovė paprašė imtis proceso organizavimo priemonės pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį, kad būtų nustatytas terminas, per kurį Komisija turi pateikti naują sprendimą dėl EWS, kad jis būtų paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

21

Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

22

2014 m. rugsėjo 26 d. posėdyje buvo išklausytos ieškovės ir Komisijos kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

23

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

24

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

25

Komisija teigia, kad, priėmus šio sprendimo 13 punkte minėtą Teisingumo Teismo sprendimą Komisija / Planet (EU:C:2012:823), OLAF prašymu jos kompetentingos tarnybos pašalino perspėjimus dėl ieškovės. Atsižvelgdama į tai, kad EWS naudotojai nebėra perspėjami dėl ieškovės, taigi į tai, kad ginčijamų perspėjimų jau nebėra, Komisija mano, kad ieškinys neteko dalyko.

26

Ieškovė nesutinka, kad ieškinys neteko dalyko. Šiuo klausimu ji pirmiausia tvirtina, kad klausimas, ar Komisijos kompetencija imtis Sprendime 2008/969 numatytų priemonių turi teisinį pagrindą, vis dar yra ginčo dalykas ir aktualus, nes šio sprendimo 13 punkte minėtame Sprendime Komisija / Planet (EU:C:2012:823) jis nebuvo atsakytas. Antra, ieškovė nurodo, kad nors Komisija pašalino ją iš EWS (pašalinimas ex nunc), ji toliau yra suinteresuota pareikšti ieškinį ir siekti, kad būtų pripažinta, jog, nesant teisinio pagrindo, taigi ir Komisijos kompetencijos, įtraukimas į EWS yra niekinis nuo pradžių (ex tunc), t. y. nuo perspėjimo paskelbimo dienos. Juk iš tiesų patenkinus prašymą pripažinti, kad nėra poreikio priimti sprendimą, Komisija gali „grįžti prie savo nuostatos“ ir vėl dėl tų pačių motyvų atnaujinti įrašą bazėje.

27

Reikia priminti, kad, kiek tai susiję su ieškinio dalyku, ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi egzistuoti pareiškiant ieškinį, antraip ieškinys būtų nepriimtinas. Šis ginčo dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį, turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, antraip nebūtų poreikio priimti sprendimą, o tai reiškia, jog dėl savo rezultato ieškinys turi turėti naudos jį pareiškusiai šaliai. Jei ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį išnyksta vykstant procesui, Bendrojo Teismo sprendimas dėl esmės negali suteikti ieškovui jokios naudos (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, Rink., EU:C:2007:322, 42 ir 43 punktai ir 2013 m. balandžio 10 d. Sprendimo GRP Security / Audito rūmai, T‑87/11, EU:T:2013:161, 45 punktas).

28

Tačiau iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog ieškovas gali išlaikyti suinteresuotumą prašyti panaikinti Europos Sąjungos institucijos aktą, kad galėtų išvengti šio akto tariamo neteisėtumo pasikartojimo ateityje (žr. šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo Wunenburger / Komisija, EU:C:2007:322, 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taip pat ieškovas gali išsaugoti suinteresuotumą prašyti panaikinti su juo tiesiogiai susijusį aktą tam, kad Sąjungos teismas nuspręstų, jog veiksmai jo atžvilgiu yra neteisėti, nes toks sprendimas ateityje gali būti pagrindas pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriuo siekiama tinkamai atlyginti ginčijamu aktu padarytą žalą (žr. 27 punkte minėto Sprendimo GRP Security / Audito rūmai, EU:T:2013:161, 47 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

29

Atsižvelgiant į šią teismų praktiką, reikia išnagrinėti, ar ieškovei gali būti konkrečios naudos iš bylos nagrinėjimo Bendrajame Teisme.

30

Reikia pažymėti, kad Sąjungos institucijos akto paskelbimas netekusiu galios nereiškia jo neteisėtumo pripažinimo ir sukelia poveikį ex nunc, kitaip nei teismo sprendimas dėl panaikinimo, pagal kurį panaikintas aktas atgaline data pašalinamas iš teisės sistemos ir laikomas niekada nepriimtu (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 6 d. Sprendimo Ayadi / Komisija, C‑183/12 P, EU:C:2013:369, 66 punktą). Taigi, jei Komisija neturi kompetencijos arba jei ieškinį reikia patenkinti dėl kitų priežasčių, nagrinėjamas ieškovės įtraukimas į EWS būtų niekinis nuo pradžių.

31

Šiuo atveju reikia užkirsti kelią situacijai, kai institucijų priimti aktai, kurių poveikis laiko atžvilgiu yra ribotas ir kurie netenka galios po to, kai buvo pareikštas ieškinys dėl jų panaikinimo, bet prieš Bendrajam Teismui priimant atitinkamą sprendimą, visiškai išvengia teisminės kontrolės, nes tokia situacija nesuderinama su SESV 263 straipsniu (2009 m. kovo 18 d. Sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision / Taryba, T‑299/05, Rink., EU:T:2009:72, 56 ir 57 punktai).

32

Be to, nors ieškovė pašalinta iš EWS (pašalinimas ex nunc), iš minėtos teismų praktikos matyti, jog suinteresuotumas pareikšti ieškinį egzistuoja, be kita ko, dėl to, kad įtraukus ieškovę į EWS galėjo būti pakenkta jos įvaizdžiui, o tai ištaisyti galima tik anuliavus minėtą įtraukimą ir sprendimas jį anuliuoti gali būti galimo ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindu. Dėl šių priežasčių prašymą pripažinti, kad nėra poreikio priimti sprendimą, reikia atmesti.

33

Grįsdama ieškinį ieškovė pateikia du pagrindus: pirma, iš esmės pažeisti Sprendimo 2008/969 esminiai procedūriniai reikalavimai ir, antra, pažeisti Sąjungos teisėje pripažinti bendrieji principai ir pagrindinės teisės, visų pirma gero administravimo principas, teisė būti išklausytam, teisė į gynybą ir pareiga motyvuoti.

34

Šio sprendimo 9 punkte minėtoje Nutartyje Planet / Komisija (EU:T:2011:172) Bendrasis Teismas konstatavo, kad Sprendime 2008/969, kuriuo grindžiami ginčijami aktai, nėra nurodyta jokia pirminės ar antrinės teisės nuostata, kurioje būtų aiškiai suteikta kompetencija Komisijai sukurti, sudaryti ir valdyti duomenų bazę, susijusią su fiziniais ir juridiniais asmenimis, kurie galėtų kelti grėsmę Sąjungos finansiniams interesams.

35

Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką ginčijamą aktą priėmusios institucijos nekompetencija yra su viešąja tvarka susijęs panaikinimo pagrindas, kurį Sąjungos teismas turi išnagrinėti savo iniciatyva, net jei nė viena šalis neprašo to padaryti (šiuo klausimu žr. 1959 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Société des fonderies de Pont‑à‑Mousson / Vyriausioji valdyba, 14/59, Rink., EU:C:1959:31, p. 473, 1960 m. gegužės 10 d. Sprendimą Vokietija / Vyriausioji valdyba, 19/58, Rink., EU:C:1960:19, p. 488 ir 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Salzgitter / Komisija, C‑210/98 P, Rink., EU:C:2000:397, 56 punktą). Aktą, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas aktas, priėmusios institucijos nekompetencijos klausimu reikia pažymėti, kad Sąjungos teismas neprivalo savo iniciatyva kelti šio klausimo, tačiau tam tikromis aplinkybėmis jam tai gali tekti daryti. Pavyzdžiui, jis tai gali daryti dėl prie bylos pridėtų įrodymų arba kai pažeidimas yra akivaizdus, kitaip tariant, kai Sąjungos teismas gali lengvai jį nustatyti ir apibrėžti (šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvados byloje Common Market Fertilizers / Komisija, C‑443/05 P, Rink., EU:C:2007:127, 104 punktą).

36

Šiuo atveju, atsižvelgiant į procedūros eigą ir prie bylos pridėtus įrodymus bei į tai, kas konstatuota šio sprendimo 9 punkte minėtos Nutarties Planet / Komisija (EU:T:2011:172) 40 punkte, reikia kelti klausimą, ar Komisijos kompetencija imtis Sprendime 2008/969 numatytų priemonių turi teisinį pagrindą.

37

Todėl prieš pradedat nagrinėti abu ieškinio pagrindus reikia išnagrinėti Komisijos kompetenciją priimti Sprendimą 2008/969 ir atitinkamai priimti ginčijamus aktus.

38

Šiuo klausimu nurodydama iš dalies pakeisto 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74, toliau – Finansinis reglamentas) 27 straipsnį Komisija tvirtina, kad minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis patikimo finansų valdymo principu ir jo tikslais. Anot jos, remdamasi Finansinio reglamento 51 straipsniu ir 59 straipsnio 2 dalimi Komisija, kaip vienintelė pradinė leidimus suteikianti institucija, gali įgalioti savo tarnybas vykdyti biudžetą per įgaliotus ar perįgaliotus leidimus duodančius pareigūnus; šiems įgaliojimams taikomos galiojančiose vidaus taisyklėse nustatytos sąlygos. Ji taip pat nurodo, kad šis sprendimas pagrįstas pirmine visų institucijų ir institucinių organų turima prerogatyva savarankiškai reglamentuoti vidinę savo tarnybų organizaciją.

39

Ieškovė ginčija Komisijos argumentus. Nei pagal pirminę, nei pagal antrinę teisę Komisijai nesuteikta jokios kompetencijos sukurti, sudaryti ir valdyti duomenų bazę, susijusią su fiziniais ir juridiniais asmenimis, kurie galėtų kelti grėsmę Sąjungos finansiniams interesams. Finansinio reglamento 27 straipsnyje numatytas patikimo finansų valdymo principas yra tikslas ir negali būti teisinis pagrindas įtraukti į EWS.

40

Reikia pripažinti, kad Komisijos atsakomybė už biudžetą pagrįsta EB 274 straipsniu. Pagal šį straipsnį Sąjungos biudžetą vykdo Komisija, laikydamasi pagal EB 279 straipsnį priimtų reglamentų nuostatų, savo pačios atsakomybe ir neperžengdama nustatytų asignavimo ribų, atsižvelgdama į patikimo finansų valdymo principą.

41

Finansiniame reglamente išdėstyti bendrieji principai ir pagrindinės taisyklės, reglamentuojantys Sąjungos biudžetą, visų pirma patikimo finansų valdymo principas. Jame taip pat pateiktos viešojo pirkimo taisyklės, įskaitant priežastis, dėl kurių negalima sudaryti sutarčių su kandidatais arba konkurso dalyviais, ir nurodyta, kad sudaroma centrinė duomenų bazė, kurioje yra informacijos apie minėtus asmenis.

42

Finansinio reglamento 93 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad asmenims neleidžiama dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje, jeigu jie yra bankrutavę arba likviduojami, res judicata galią turinčiu sprendimu buvo pripažinti kaltais padarę teisės pažeidimą, susijusį su jų profesine veikla, arba dėl sukčiavimo, korupcijos, taip pat jeigu jie neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su socialinio draudimo įmokomis arba mokesčių mokėjimu. Minėto reglamento 94 straipsnyje numatyta, kad sutartys negali būti sudaromos su asmenimis, kurie per viešojo pirkimo procedūrą pateko į interesų konflikto situaciją ar pateikė klaidingą informaciją, ir tais atvejais, kai jie pašalinti iš konkurso pagal Finansinio reglamento 93 straipsnio 1 dalį. Finansinio reglamento 96 straipsnyje numatytos administracinės ir finansinės nuobaudos, kurias susitariančioji institucija gali skirti kandidatams ar konkurso dalyviams už šio reglamento 94 straipsnyje numatytą klaidingos informacijos pateikimą ir rangovams, kurie pripažinti rimtai pažeidę sutartinius įsipareigojimus pagal iš biudžeto finansuotas sutartis.

43

Finansinio reglamento 95 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„1.   Komisija sudaro ir administruoja centrinę duomenų bazę, laikydamasi Bendrijos asmens duomenų apsaugos taisyklių. Duomenų bazėje laikomi duomenys apie kandidatus ir konkurso dalyvius, kurie yra patekę į vieną iš situacijų, nurodytų 93 ir 94 straipsniuose, 96 straipsnio 1 dalies b punkte ir 2 dalies a punkte. Duomenų bazė yra bendra institucijoms, vykdomosioms agentūroms ir 185 straipsnyje nurodytoms įstaigoms.“

44

Centrinė uždraustų subjektų duomenų bazė, apie kurią kalbama Finansinio reglamento 95 straipsnyje, sukurta 2008 m. gruodžio 17 d. Komisijos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1302/2008 dėl centrinės uždraustų subjektų duomenų bazės (OL L 344, p. 12). Duomenų bazės administravimą užtikrina Komisijos apskaitos pareigūnas arba jam pavaldūs darbuotojai (Reglamento Nr. 1302/2008 4 straipsnis). Šiame reglamente taip pat numatytas subjektas, būdas ir sąlygos, kuriomis leidžiama suteikti prieigą prie uždraustų subjektų duomenų bazės (Reglamento Nr. 1302/2008 5 straipsnis).

45

Siekdama kovoti su sukčiavimu ir visa kita neteisėta veikla, kenkiančia Sąjungos finansiniams interesams, 2008 m. gruodžio 16 d. Komisija taip pat priėmė Sprendimą 2008/969 dėl EWS. Šis sprendimas pakeičia Komisijos sprendimą C(2004) 193/3 dėl EWS.

46

Pagal Sprendimo 2008/969 4 konstatuojamąją dalį „EWS tikslas – užtikrinti, kad Komisijoje ir jos vykdomosiose įstaigose būtų dalijamasi riboto naudojimo informacija apie trečiąsias šalis, kurios galėtų kelti grėsmę Bendrijų finansiniams interesams ir reputacijai arba visoms kitoms Bendrijų valdomoms lėšoms“.

47

Remiantis minėto Sprendimo 2008/969 5–7 konstatuojamosiomis dalimis OLAF, kuri turi teisę naudotis EWS, kad galėtų atlikti tyrimus ir rinkti informaciją, siekdama užkirsti kelią sukčiavimui, kartu su atsakingais leidimus duodančiais pareigūnais ir vidaus audito tarnybomis yra įpareigota pateikti prašymus įvesti, pakeisti arba pašalinti EWS, kurios valdymą užtikrina Komisijos apskaitos pareigūnai arba jiems pavaldūs tarnautojai, perspėjimus.

48

Šiuo klausimu Sprendimo 2008/969 4 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad „[Komisijos] apskaitos pareigūnas [arba jam pavaldūs tarnautojai] įveda, keičia arba šalina EWS perspėjimus vadovaudamasis atsakingo įgaliotojo leidimus duodančio pareigūno, OLAF ir Vidaus audito tarnybos prašymais“.

49

Pagal šio sprendimo 5 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą „visi prašymai užregistruoti, pakeisti arba pašalinti perspėjimus teikiami apskaitos pareigūnui“.

50

Remiantis minėto sprendimo 6 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa „viešųjų pirkimų arba dotacijos skyrimo procedūrų atveju atsakingas įgaliotasis leidimus duodantis pareigūnas [ar jo darbuotojai] ne vėliau kaip iki sprendimo dėl sutarties sudarymo arba dėl dotacijos skyrimo priėmimo patikrina, ar EWS nėra perspėjimo“.

51

Iš Sprendimo 2008/969 9 straipsnio matyti, kad EWS yra pagrįsta perspėjimais, pagal kuriuos galima nustatyti su subjektu susijusią riziką remiantis kategorijomis nuo W1, atitinkančios patį mažiausią rizikos laipsnį, iki W5, atitinkančios didžiausią rizikos laipsnį.

52

Sprendimo 2008/969 10–14 straipsniuose apibrėžiami perspėjimai. W1a perspėjimas reiškia, kad pradiniu OLAF tyrimų etapu yra pakankamai priežasčių manyti, jog EWS gali būti užregistruotos išvados dėl rimtų administracinių klaidų arba sukčiavimo. W1b perspėjimas reiškia, kad dėl OLAF ir Vidaus audito tarnybos atliekamų tyrimų yra pakankamai priežasčių manyti, jog EWS gali būti užregistruotos galutinės išvados dėl rimtų administracinių klaidų arba sukčiavimo. W2 perspėjimas reiškia, kad nustatytos rimtos administracinės klaidos arba sukčiavimas. W3 perspėjimas reiškia, kad apskaitos pareigūnas tam tikromis sąlygomis gavo pranešimą apie vykdomąjį raštą dėl arešto arba kad vyksta teismo procesas dėl rimtų administracinių klaidų arba sukčiavimo. W4 perspėjimas reiškia, kad Komisija išdavė vykdomąjį raštą sumoms, viršijančioms tam tikrą sumą, išieškoti ir jas ilgai delsiama grąžinti. Galiausiai W5 perspėjimai įtraukiami dėl asmenų, kuriems dėl jų situacijos uždrausta dalyvauti viešajame pirkime todėl, kad jų atžvilgiu priimtas sprendimas dėl draudimo, numatytas Reglamento Nr. 1302/2008 10 straipsnio 1–3 dalyse (W5a perspėjimas), arba todėl, kad minėtiems asmenims taikomi su bendrąja užsienio ir saugumo politika (BUSP) susiję finansiniai apribojimai (W5b perspėjimas) (Sprendimo 2008/969 14 straipsnio 1 ir 2 dalys).

53

Sprendimo 2008/969 10–14 straipsniuose taip pat apibrėžiama perspėjimo galiojimo trukmė, kuri dėl kiekvieno perspėjimo yra skirtinga.

54

Įtraukimo į EWS pasekmės priklauso nuo perspėjimo lygmens. Jos nurodytos Sprendimo 2008/969 16–22 straipsniuose, pradedant W1 perspėjimu, kuris registruojamas tik informacijos tikslais ir negali sukelti jokių pasekmių, išskyrus tai, kad gali būti pradėtos taikyti sustiprintos stebėsenos priemonės, iki W5 perspėjimo, kuris lemia draudimą dalyvauti sutarčių sudarymo arba dotacijos skyrimo procedūrose, kai jos vykdomos, arba, pavyzdžiui, mokėjimų sustabdymą, sutarties arba dotacijos nutraukimą, kai sutartys arba dotacijos galioja, ir tiesioginį arba netiesioginį naudojimosi lėšomis ir ekonominiais ištekliais blokavimą, kai įgyvendinama BUSP. W2, W3b ir W4 perspėjimai, be sustiprintos stebėsenos priemonių, gali turėti tokių pasekmių: atsakingas įgaliotasis leidimus duodantis pareigūnas gali nuspręsti sudaryti sutartį su kitu konkurso dalyviu ar pareiškėju arba baigti procedūrą nesudarius jokios sutarties. Galiojančios sutarties atveju įgaliotasis leidimus duodantis pareigūnas gali sustabdyti mokėjimų laikotarpį ar sutarties vykdymą arba nutraukti sutartį, kai joje įtvirtinta tam skirta nuostata.

55

Sprendimo 2008/969 14 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga informuoti trečiąsias šalis apie ketinimą įtraukti jas į EWS ir suteikti joms galimybę pateikti raštiškas pastabas. Ši pareiga numatyta tik W5a perspėjimo atveju, taigi, kai atsakingas įgaliotasis leidimus duodantis pareigūnas taiko trečiajai šaliai draudimą pagal Finansinio reglamento 93 straipsnio 1 dalies a–e punktus.

56

Sprendimo 2008/969 27 straipsnyje numatyta, kad šis sprendimas informacijos tikslais skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir pridedamas prie Sąjungos bendrojo biudžeto vykdymo vidaus taisyklių.

57

Šiuo atveju pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis kompetencijos paskirstymo principu, pagal EB 5 straipsnį kiekviena institucija veikia neperžengdama paskirtos kompetencijos ribų, kurią jai suteikia Sutartis. Laikantis teisinio saugumo principo, bet kurio akto, kuriuo siekiama teisinių pasekmių, privaloma teisinė galia turi išplaukti iš Sąjungos teisės nuostatų, kurios turi būti aiškiai nurodytos kaip jo teisinis pagrindas (1993 m. birželio 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑325/91, Rink., EU:C:1993:245, 26 punktas ir 2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑240/04, Rink., EU:T:2007:290, 31 punktas).

58

Reikia pripažinti, kad nei iš EB 274 straipsnio nuostatų, nei iš Finansinio reglamento nuostatų negalima daryti išvados, jog Komisija turi aiškiai nurodytą kompetenciją priimti tokį sprendimą kaip Sprendimas 2008/969.

59

Žinoma, EB 274 straipsnyje nustatyta, kad Komisija vykdo Sąjungos biudžetą, laikydamasi pagal EB 279 straipsnį priimtų reglamentų nuostatų. Šiame straipsnyje numatyta įprasta teisėkūros procedūra. Tačiau Finansiniame reglamente, kurio teisinis pagrindas yra EB 279 straipsnis, neminima tokia sistema kaip EWS. Minėtame reglamente tik numatyta, kaip jau pažymėta šio sprendimo 43 punkte, centrinės duomenų bazės, į kurią įtraukiami privalomai uždrausti subjektai, sukūrimas.

60

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad pagal Sąjungos teisę juo labiau negalima daryti išvados, kad egzistuoja numanoma kompetencija. Iš teismų praktikos matyti, kad numanomos kompetencijos egzistavimas, kuris yra nukrypimas nuo EB 5 straipsnyje numatyto kompetencijos paskirstymo principo, turi būti aiškinamas siaurai. Tik išimtiniais atvejais tokią numanomą kompetenciją pripažįsta teismų praktika ir, kad būtų pripažinta, ji turi būti būtina siekiant užtikrinti Sutarties ar aptariamo pagrindinio reglamento nuostatų veiksmingumą (žr. 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimo MTZ Polyfilms / Taryba, T‑143/06, Rink., EU:T:2009:441, 47 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

61

Šiuo atveju reikia pripažinti, kad nors perspėjimo sistema gali būti naudinga priemonė Komisijai vykdant savo, kaip Sąjungos biudžeto prižiūrėtojos ir vykdytojos, užduotis, ji nei tvirtino, nei įrodė, kad EWS atitinka ankstesniame punkte minėtą sąlygą, kad būtų galima daryti išvadą, jog egzistuoja numanoma kompetencija.

62

Komisija tik tvirtino, kad tai yra vidaus organizavimo priemonė, prerogatyva, kurią turi visos Sąjungos institucijos. Reikia pažymėti, kad nors Komisija turi teisę organizuoti savo vidaus veiklą taip, kad ji būtų kuo efektyvesnė, pagal jos pačios nurodytus Finansinio reglamento 51 straipsnį ir 59 straipsnio 2 dalį, vis dėlto jos savireguliacijos kompetenciją riboja jai suteiktos funkcijos.

63

Be to, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš principo vidaus priemonės sukelia pasekmių tik vidaus administracijai ir nesukuria jokių teisių ar pareigų tretiesiems asmenims (žr. šio sprendimo 57 punkte minėto Sprendimo Prancūzija / Komisija, EU:T:2007:290, 43 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir generalinio advokato G. Tesauro išvados byloje Prancūzija / Komisija, C‑366/88, EU:C:1990:304, 22 punktą). Šiuo atveju aišku, kad Sprendimu 2008/969 siekiama sukelti išorinių teisinių pasekmių. Tai, kad atitinkami tarnautojai turi naudotis EWS ir atsižvelgdami į joje esančią informaciją nustatyti tam tikras pasekmes, ir tai, kad Sprendimas 2008/969 paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, šiuo klausimu yra svarbios aplinkybės.

64

Be to, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas sukūrė teisinę bazę perspėjimams apie uždraustus subjektus, jis nemanė, kad tas pats tinka kitokio pobūdžio perspėjimams, nurodytiems Sprendime 2008/969. Ir dar, kitaip nei perspėjimų W5, kurie pagrįsti objektyvia ir tam tikru mastu patvirtinta informacija, atveju, perspėjimo W1a ar W1b įtraukimas yra OLAF tyrimo pasekmė, nors sukčiavimo ar administravimo klaidų faktai dar neįrodyti. Galiausiai negalima paneigti, kad gali kilti ribojančių pasekmių, kaip tai matyti iš šiuo atveju nagrinėjamos situacijos.

65

Pagaliau negalima, neignoruojant pagrindinių teisių, tarp kurių yra nekaltumo prezumpcija, pritarti patarlei qui potest majus potest et minus.

66

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 1 dalyje (kuri atitinka 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 ir 3 dalis) įtvirtinta nekaltumo prezumpcija kiekvienam asmeniui siekiama užtikrinti, kad jis nebus įvardytas ar laikomas kaltu, kol jo kaltės neįrodys teismas.

67

Kitaip nei perspėjimų dėl uždraudimo atveju (žr. šio sprendimo 43 ir 64 punktus), neginčijama, kad W1a ir W1b perspėjimai apima situaciją, kai tyrimai dar vykdomi, todėl teismas dar neįrodė kaltumo. Vadinasi, jei Komisija mano, kad būtina imtis prevencijos priemonių pradiniu tyrimo etapu, jai juo labiau dėl šios priežasties reikia teisinio pagrindo, kuris leistų sukurti tokią perspėjimo sistemą ir imtis su tuo susijusių priemonių; ši sistema turi būti suderinama su teise į gynybą, proporcingumo principu ir teisinio saugumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad teisės normos, ypač kai jos gali sukelti asmenims ir įmonėms nepalankių pasekmių, būtų aiškios, tikslios, o jų pasekmės – nuspėjamos.

68

Taigi reikia pripažinti, kad yra teisinis perspėjimų dėl uždraudimo, numatytų Finansinio reglamento 93 straipsnyje (W5a perspėjimas) ir 94 straipsnyje (W1d perspėjimas) pagrindas; šis teisinis pagrindas yra Finansinio reglamento 95 straipsnyje. Taip pat W5b perspėjimo teisinį pagrindą galima rasti reglamente arba vykdomajame akte, priimtame vykdant BUSP. Tačiau nėra jokio teisinio W1a ir W1b perspėjimų, taip pat kitų perspėjimų, t. y. W1c ir W2–W4, bei jų pasekmių pagrindo. Sprendime 2008/969 nenurodyta jokios pirminės ar antrinės teisės nuostatos, aiškiai suteikiančios Komisijai kompetenciją sukurti, sudaryti ir valdyti duomenų bazę, susijusią su fiziniais ar juridiniais asmenimis, kurie galėtų kelti grėsmę Sąjungos finansiniams interesams. Šiuo atžvilgiu nepakanka aplinkybės, kad Sprendime 2008/969 nenurodant konkretaus straipsnio bendrai nurodytas Finansinis reglamentas.

69

Aplinkybė, kad siekdama labiau atsižvelgti į reikalavimus, kylančius iš pagrindinių teisių, Komisija ėmėsi laikinųjų priemonių suderinti su jais savo praktiką, kol bus formaliai „pataisytas“ Sprendimas 2008/969 (žr. šio sprendimo 17 punktą), numatant, kad subjektai, dėl kurių pateiktas prašymas paskelbti W1–W4 lygio perspėjimus, nuo šiol turėtų galimybę išreikšti nuomonę, t. y. pateikti rašytinių pastabų prieš įtraukiant perspėjimą, nekelia abejonių dėl šio sprendimo 68 punkte padarytos išvados.

70

Kadangi nėra konkrečios nuostatos, suteikiančios Komisijai teisę priimti tokį sprendimą, jei mano, kad priimti tokį aktą būtina ar naudinga, ji privalo laikytis EB 279 straipsnyje numatytos procedūros, t. y. pateikti pasiūlymą Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai, kad būtų sukurtas būtinas teisinis pagrindas. Be to, per posėdį Komisija nurodė, kad neseniai pateikė Sąjungos teisės aktų leidėjui pasiūlymą pakeisti Finansinį reglamentą šiuo klausimu.

71

Todėl reikia pripažinti, kad, nesant teisinio pagrindo, suteikiančio Komisijai teisę priimti Sprendimą 2008/969, remiantis šiuo sprendimu priimti ginčijami aktai taip pat neturi teisinio pagrindo, todėl juos reikia panaikinti.

72

Bet kuriuo atveju, net jei Komisija turėtų kompetenciją priimti Sprendimą 2008/969, Bendrasis Teismas mano, kad ginčijamus aktus reikia panaikinti dėl antrojo ieškinio pagrindo.

73

Pateikdama šį pagrindą ieškovė nurodo, kad pažeistos pagrindinės teisės: gero administravimo principas, teisė „būti iš anksto išklausytam“, teisė į gynybą ir nekaltumo prezumpcija. Taip pat ji nurodo, kad neįvykdyta pareiga motyvuoti.

74

Konkrečiau kalbant, ieškovė kritikuoja tai, kad nėra galimybės pateikti pastabų dėl nenaudingų priemonių, kurios yra privalomos, nes Komisija jos tinkamai ir laiku neinformavo, pažeisdama Sprendimo 2008/969 8 straipsnį, o tai pažeidžia teisę būti iš anksto išklausytam ir nekaltumo prezumpciją.

75

Komisija ginčija tariamą pagrindinių teisių pažeidimą. Be to, ji mano, kad ieškovė gerai žinojo priežastis, kodėl buvo įtraukta į EWS, ir iš visų faktinių aplinkybių bei jai pateiktų dokumentų galėjo suprasti priežastis, kodėl Komisija pripažino, kad jos atžvilgiu būtinas tam tikras apdairumas.

76

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisės į gynybą užtikrinimas per bet kokią procedūrą, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti tam asmeniui nenaudingu aktu, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio reikia laikytis net nesant jokių vykdomą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (žr. 1979 m. vasario 13 d. Sprendimo Hoffmann‑La Roche / Komisija, 85/76, Rink., EU:C:1979:36, 9 ir 11 punktus ir 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware / Taryba, C‑141/08 P, Rink., EU:C:2009:598, 83 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

77

Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareiga nurodyti nenaudingo akto motyvus, kuri yra teisės į gynybą paisymo principo dalis, siekiama suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų, ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme ir leisti šiam teismui atlikti šio akto teisėtumo kontrolę (2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Corus UK / Komisija, C‑199/99 P, Rink., EU:C:2003:531, 145 punktas; 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink., EU:C:2005:408, 462 punktas ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, Rink., EU:C:2011:620, 148 punktas).

78

Vis dėlto motyvai, kuriuos nurodyti reikalaujama pagal EB 253 straipsnį, turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį bei į interesą gauti paaiškinimus, kurį asmenys, kuriems šis aktas skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai bei konkrečiai susijęs, gali turėti. Nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvacija yra pakankama, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei nagrinėjamąją sritį reglamentuojančių teisės normų visetą (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink., EU:C:1998:154, 63 punktas; šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, EU:C:2011:620, 150 punktas ir 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, Rink., EU:C:2012:711, 139 ir 140 punktai).

79

Šiuo atveju reikia pripažinti, kad apie ginčijamus aktus ieškovei nebuvo pranešta. Todėl ji negalėjo pateikti šiuo klausimu pastabų, taip pat nežinojo motyvų, kuriais pateisinamas jos įtraukimas į EWS.

80

Žinoma, Sprendimo 2008/969 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai skelbiami konkursai ir kvietimai teikti pasiūlymus, arba prieš sutarčių sudarymą ar dotacijų skyrimą, jeigu kvietimai neskelbiami, trečiosios šalys, t. y. kandidatai, konkurso dalyviai, rangovai, tiekėjai, paslaugų teikėjai ir atitinkami jų subrangovai, informuojamos, kad jų duomenys gali būti įtraukti į EWS, o kai trečiosios šalys yra juridiniai asmenys, apie tai irgi informuojami asmenys, kuriems suteikti tų juridinių asmenų atstovavimo, sprendimų priėmimo arba kontrolės įgaliojimai. Tačiau šis atsakingo įgaliotojo leidimus duodančio pareigūno pranešimas, kuriame nurodoma, kad duomenys gali būti įtraukti į EWS, susijęs tik su galimybe ir jame neįtvirtinta pareiga informuoti atitinkamas trečiąsias šalis apie realų įtraukimą į EWS.

81

Sprendimo 2008/969 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paprašiusi užregistruoti perspėjimą tarnyba informuoja atitinkamą fizinį arba juridinį asmenį apie prašymą užregistruoti, atnaujinti ir pašalinti bet kokį tiesiogiai su juo susijusį W5a perspėjimą dėl draudimo ir nurodo to prašymo priežastis. Dėl šios pareigos informuoti susijusį asmenį jis turi teisę sprendimo dėl draudimo atžvilgiu pateikti pastabų; ši teisė išplaukia iš minėto sprendimo 14 straipsnio 3 dalies.

82

Reikia nurodyti, kad Sprendimo 2008/969 8 straipsnio 2 dalis ir 14 straipsnio 3 dalis yra vienintelės nuostatos, kuriose įtvirtinta teisė būti informuotam apie įtraukimą į EWS. Tokia teisė būti iš anksto informuotam ir pateikti pastabų nėra numatyta dėl kitų perspėjimų.

83

Tačiau pagal teismo praktiką, primintą šio sprendimo 76 punkte, teisė į gynybą turi būti visada užtikrinama, net jei nėra jokių vykdomą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Toks pats požiūris taikomas ir pareigai motyvuoti sprendimą.

84

Šiuo klausimu reikia priminti, kad vien aplinkybė, jog OLAF 2009 m. vasario 6 d. raštu pranešė ieškovei apie pradėtus tyrimus ir priežastis, dėl kurių jie pradėti, nėra pakankama ir nereiškia, kad nereikėjo ieškovės informuoti apie ginčijamus aktus pagal Sprendimą 2008/969.

85

Žinoma, pagal Sprendimą 2008/969 tyrimas gali būti OLAF prašymo įtraukti asmenį į EWS motyvas. Tačiau iš šio sprendimo 10 straipsnio matyti, kad OLAF prašo paskelbti W1a perspėjimą, kai pradiniu jos tyrimų etapu yra pakankamai priežasčių manyti, kad EWS gali būti užregistruotos išvados dėl rimtų administracinių klaidų arba sukčiavimo. Šiuo atveju neginčijama, jog ieškovė tik 2009 m. vasario 6 d. buvo informuota apie tai, kad jos atžvilgiu atliekami tyrimai ir kad juos atliekant numatytas patikrinimas vietoje laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 22 d. iki 26 d. Tad Komisija negali, remdamasi tik šia informacija, kurią OLAF suteikė ieškovei atlikdama minėtus tyrimus, iš esmės tvirtinti, kad ieškovė galėjo iš aplinkybių ir susijusių dokumentų „suprasti“ priežastis, kodėl jai taikomos stebėsenos priemonės. Be to, iš Bendrajam Teismui pateiktos bylos dokumentų taip pat nematyti, kad OLAF būtų nurodžiusi ieškovei, jog dėl minėtų tyrimų ji gali pateikti prašymą įtraukti ieškovę į EWS.

86

Taip pat reikia pripažinti, kad ieškovė nebuvo informuota nei prieš jos įtraukimą į EWS, nei po jo. Nors buvo siekiama budrumo priemonėmis apsaugoti Sąjungos biudžetą, šis tikslas visai nepateisina tokio informavimo trūkumo. Ieškovė apie savo įtraukimą į EWS sužinojo tik atsitiktinai, vien dėl to, kad Komisija sustabdė susitarimo pasirašymo procedūrą ir pareikalavo papildomos garantijos dėl projekto „Advancing knowledge – intensive entrepreneurship and innovation for growth and social well‑being in Europe“.

87

Net jei EWS buvo sukurta kaip vidaus priemonė, vis dėlto įtraukimas į EWS turi teisinių pasekmių atitinkamam į ją įtrauktam asmeniui, todėl turi būti paisoma teisės į gynybą, kuri apima ir pareigą motyvuoti sprendimą.

88

Vadinasi, reikia pritarti ieškinio pagrindui, kad nepateikti sprendimo motyvai ir pažeista teisė į gynybą, ir panaikinti ginčijamus aktus taip pat ir šiuo pagrindu; nėra reikalo nagrinėti pirmąjį ieškinio pagrindą ir spręsti dėl šio sprendimo 20 punkte nurodyto prašymo imtis proceso organizavimo priemonės.

89

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia: