1. 

Šioje procedūroje dėl prejudicinio sprendimo priėmimo Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 ( 2 ), 20 straipsnio apimties.

2. 

Toje nuostatoje numatyta, kad šioje srityje neatidėliotinais atvejais valstybės narės teismai toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui gali taikyti laikinąsias, įskaitant apsaugines, priemones, netgi jei pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

3. 

Mums perduotoje byloje susiklostė tokios faktinės aplinkybės. Sutuoktiniai Slovėnijos pilietė Jasna Detiček ir Italijos pilietis Maurizio Sgueglia gyveno Italijoje, jiems gimė dukra. 2007 m. Italijoje jie pradėjo santuokos nutraukimo procesą, ir Italijos teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, nusprendė laikinai suteikti vaiko globą tėvui. Tą pačią dieną, kada Italijos teismas priėmė laikinąją priemonę, motina su vaiku atvyko į Slovėniją ir čia įsikūrė. Tada Slovėnijos teismo ji paprašė priimti laikinąją priemonę – ir tokia priemonė buvo priimta – laikinai suteikti dukters globą jai.

4. 

Kyla klausimas, ar valstybės narės, kurios teritorijoje yra vaikas, teismas galėjo minėtomis aplinkybėmis priimti tokią laikinąją priemonę Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio prasme.

5. 

2009 m. spalio 27 d. Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti šią bylą pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsniu ir Procedūros reglamento 104b straipsniu. Šioje procedūroje ieškovė pagrindinėje byloje J. Detiček, atsakovas toje byloje M. Sgueglia, Slovėnijos vyriausybė ir Europos Komisija – vienintelės šalys, kurioms leista dalyvauti šioje procedūroje, – pateikė savo rašytines pastabas. Be to, 2009 m. gruodžio 7 d. vyko teismo posėdis.

6. 

Šioje nuomonėje siūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčiam valstybės narės teismui pritaikius priemonę, kuria vaiko globa laikinai suteikta vienam iš jo tėvų, kitos valstybės narės teismui neleidžiama – vėliau nei priimtas pirmosios valstybės narės teismo sprendimas – priimti sprendimą suteikti vaiko globą kitam iš tėvų.

7. 

Taip pat nurodysiu, kaip, mano nuomone, taikytini aktai ir bendras juos pagrindžiantis pagrindas, t. y. vaiko interesas, reglamentuoja ir skatina bendradarbiauti teismus toje pačioje bendroje laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje.

8.

Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų sudaryta 1980 m. spalio 25 d. Hagoje ( 3 ) pasauliniu lygiu organizuojant tarptautinį bendradarbiavimą civilinėse ir komercinėse bylose.

9.

Šioje konvencijoje nustatoma tvarka vaiko grobimo atveju, siekiant garantuoti, jog jis bus nedelsiant sugrąžintas į valstybę, kurioje nuolat gyvena, taip pat užtikrinti bendravimo su vaiku teisės apsaugą ( 4 ).

10.

1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta:

„Jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti.

Net jei procesas buvo pradėtas praėjus ankstesnėje pastraipoje nurodytam vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.

<…>“

11.

Šios konvencijos 13 straipsnyje numatyta:

„<…> valstybės [narės, į kurią vaikas išvežtas] teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad:

Teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.

<…>“

12.

Reglamento Nr. 2201/2003, panaikinančio Reglamentą Nr. 1347/2000, tikslas – laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje suvienodinti tarptautinės jurisdikcijos pagrindus santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia srityse bei tėvų pareigų srityje.

13.

Reglamentas Nr. 1347/2000 reglamentavo ginčus su tėvų pareigomis susijusiose bylose, kai jie nagrinėjami skyrybų procese, o Reglamentas Nr. 2201/2003 jurisdikcijos taisykles taiko visiems sprendimams dėl tėvų pareigų, įskaitant vaiko apsaugos priemones, neatsižvelgiant į ryšį su santuokos byla ( 5 ).

14.

Remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b punktu, reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu.

15.

Reglamente Nr. 2201/2003, remiantis vaiko interesu, kaip bendra teritorinės jurisdikcijos taisyklė nustatytas artumo kriterijus, tačiau iš karto pateikiama išimtis, pirmiausia susidūrus su tam tikrais gyvenamosios vietos pakeitimo atvejais, kaip matyti iš šio reglamento 8, 9, 10 ir 12 straipsnių.

16.

Šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje, o vaiko buvimas (tai yra skirtinga nei nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta sąvoka) tampa jurisdikcijos nustatymo pagrindu, nesant jokių kitų pagrindų ( 6 ).

17.

Šio principo išimtis galima tik konkrečiais atvejais, kada teismas, į kurį pirmiausia kreiptasi, ir toliau išlaiko jurisdikciją siekiant arba išvengti kolizijos, arba užtikrinti teisėtai pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 atitinkantį teritorinės jurisdikcijos kriterijų pradėto ir šalių neužginčyto proceso tęstinumą.

18.

Šitaip yra bylose dėl bendravimo teisių, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą. Tokiais atvejais vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išlaiko jurisdikciją, kad pakeistų sprendimą dėl bendravimo teisių, priimtą toje valstybėje narėje iki vaiko persikėlimo ( 7 ).

19.

Be to, Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatyta teismo, į kurį kreiptasi skyrybų bylose, jurisdikcijos prorogacija. Remiantis šia nuostata, šis teismas turi jurisdikciją bet kuriuo klausimu dėl tėvų pareigų, susijusiu su skyrybų pareiškimu, jeigu bent vienas iš sutuoktinių turi tėvų pareigas vaikui ir tokiai teismo jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė abu sutuoktiniai ir tėvų pareigų turėtojai. Ši jurisdikcija, be to, turi labiausiai atitikti vaiko interesus. Ši jurisdikcija baigiasi, kai teismo sprendimas dėl skyrybų arba sprendimai dėl tėvų pareigų tapo galutiniai ( 8 ).

20.

Jeigu joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8–13 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal tos valstybės teisę ( 9 ).

21.

Vaiko interesas irgi gali pateisinti atskirą išimtį, kai vienos valstybės narės teismas atsisako jurisdikcijos kitos valstybės narės teismo labui.

22.

Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„<…> valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, manydami, kad kuris nors kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismas būtų tinkamesnis nagrinėti bylą ar kurią nors konkrečią jos dalį, ir jei tai labiausiai atitinka vaiko interesus, gali:

23.

Šio reglamento 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad 1 dalis taikoma vienos iš šalių prašymu, paties teismo iniciatyva ar kitos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismo prašymu ( 10 ), turint omenyje, kad paskutiniais dviem atvejais perdavimas galimas, tik jeigu jam pritaria bent viena šalis.

24.

Vaiko neteisėto išvežimo atveju taip pat taikomos 1980 m. Hagos konvencijos taisyklės. Tačiau jos papildytos Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatomis, kurios turi viršenybę šios konvencijos atžvilgiu ( 11 ).

25.

Šio reglamento 2 straipsnio 11 punkte numatyta:

„Šiame reglamente:

<…>

26.

Dėl jurisdikcijos Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsnyje numatyta, kad jurisdikciją išlaiko valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismas.

27.

Vis dėlto, laikantis artumo kriterijaus, jurisdikcija yra perduodama valstybės narės, kurios teritorijoje vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismams, kai:

28.

Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnis pavadintas „Vaiko grąžinimas“. Remiantis jo 1 dalimi, tais atvejais, kai globos teises turintis asmuo prašo valstybės narės teismo priimti sprendimą remiantis 1980 m. Hagos konvencija grąžinti neteisėtai išvežtą vaiką, taikomos šio straipsnio 2–8 dalys.

29.

Be to, pagal šio Reglamento 11 straipsnio 6 dalį, jei kitos valstybės narės teismas priėmė nutartį dėl vaiko negrąžinimo pagal Hagos konvencijos 13 straipsnį, tas teismas turi perduoti teismo įsakymo dėl negrąžinimo ir atitinkamų dokumentų kopiją valstybės narės, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai.

30.

Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį, visų pirma – pagal 40, 42 ir 43 straipsnius.

31.

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį toks vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje, nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą.

32.

Tam, kad taip būtų, dėl šio sprendimo turi būti išduotas pažymėjimas kilmės valstybėje narėje. Teisėjas, turintis išduoti grąžinti vaiką reikalaujantį sprendimą patvirtinantį pažymėjimą, jį išduoda tik tuo atveju, jeigu tenkinamos trys kumuliacinės sąlygos. Iš Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a, b ir c punktų matyti, kad vaikui buvo suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio, šalims buvo suteikta galimybė būti išklausytoms ir teismas, priimdamas savo sprendimą, atsižvelgė į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiama nutartis.

33.

Siekiant atsižvelgti į skubos situacijas Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės teismai gali toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui taikyti laikinąsias, įskaitant apsaugines, priemones, netgi jei kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

34.

Pagal šio reglamento 20 straipsnio 2 dalį šios priemonės netaikomos, kai teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, jau yra ėmęsis priemonių, kurias jis laiko tinkamomis.

35.

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 1 dalį valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų. Šio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bet kuri šalis gali paduoti prašymą dėl teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo.

36.

Sprendimo su tėvų pareigomis susijusioje byloje nepripažinimo motyvai apibrėžti šio reglamento 23 straipsnyje. Tarp kitų motyvų, numatyta, kad toks sprendimas nepripažįstamas, kai pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės viešajai tvarkai arba sprendimas priimtas neišklausius vaiko.

37.

Kita vertus, pagal Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnį kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija negali būti peržiūrima ( 12 ).

38.

Galiausiai šio reglamento 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „valstybėje narėje priimtas ir joje vykdytinas bei įteiktas teismo sprendimas dėl tėvų pareigų vaikui yra vykdomas kitoje valstybėje narėje tada, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo pripažintas joje vykdytinu“. Be to, bet kuri šalis gali apeliacine tvarka apskųsti sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu ( 13 ).

39.

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 53 straipsnį kiekviena valstybė narė paskiria vieną ar daugiau centrinių institucijų padėti taikyti šį reglamentą. Jos perduoda informaciją apie nacionalinę teisę ir procedūras, imasi priemonių tobulinti šio reglamento taikymą ir stiprinti bendradarbiavimą tarp atskirų valstybių narių valdžios institucijų ( 14 ).

40.

Šio reglamento 55 straipsnyje numatyta, kad centrinės institucijos imasi atitinkamų priemonių rinkti ir keistis informacija apie vaiko padėtį, apie visas atliekamas procedūras, susijusias su tėvų pareigomis, apie dėl vaiko priimtus sprendimus. Be kita ko, jos turi imtis visų tinkamų priemonių siekiant lengvinti komunikaciją tarp teismų, ypač taikant šio reglamento 11 straipsnio 6 ir 7 dalis bei 15 straipsnį.

41.

Civilinio proceso kodekso (Zakon o pravdnem postopku) ( 15 ) 411 straipsnio 1 ir 3 dalyje numatyta, kad nagrinėdamas su santuoka susijusius ginčus ir ginčus dėl tėvų bei vaikų santykių teismas bylos šalies prašymu arba savo iniciatyva gali priimti laikinąsias priemones dėl bendrų vaikų globos ir rūpybos, taip pat laikinąsias priemones dėl teisės bendrauti su vaiku atšaukimo ar apribojimo arba dėl šios teisės įgyvendinimo tvarkos.

42.

Pagal šio kodekso 411 straipsnio 3 dalį šios laikinosios priemonės priimamos laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka.

43.

Įstatymo dėl vykdymo ir apsaugos priemonių (Zakon o izvršbi in zavarovanju) ( 16 ) 267 straipsnyje numatyta, kad laikinoji priemonė gali būti nustatyta prieš pradedant teismo procesą, jam vykstant ar net pasibaigus, kol reikalavimas nėra įvykdytas.

44.

Įstatymo dėl santuokos ir šeimos santykių (Zakon o zakonski zvezi in družinskih razmerjih) ( 17 ) 105 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu tėvai, nepaisant socialinių tarnybų pagalbos, nesusitaria dėl vaikų globos ir auklėjimo, teismas vieno ar abiejų tėvų prašymu priima sprendimą visų vaikų globą suteikti vienam jų arba vieno ar daugiau vaikų globą suteikti vienam iš tėvų, o kitų vaikų – kitam. Be to, teismas savo iniciatyva gali nuspręsti visų vaikų arba kelių iš jų globą suteikti trečiajam asmeniui.

45.

Slovėnijos pilietė J. Detiček ir Italijos pilietis M. Sgueglia susituokė ir gyveno Romoje 25 metus. Jų dukra Antonella, turinti Slovėnijos pilietybę, gimė 1997 m. rugsėjo 6 dieną.

46.

Santuokos nutraukimo procesas buvo pradėtas Tribunale ordinario di Tivoli (Tivolio teismas, Italija). 2007 m. liepos 25 d. Nutartimi šis teismas nusprendė laikinai poros vaiko globos teises suteikti tik M. Sgueglia ir nurodė laikinai ją apgyvendinti Romoje esančiuose Suore Calasanziane globos namuose.

47.

Iš Višje sodišče v Mariboru (Mariboro apeliacinis teismas) Teisingumo Teismui perduotos medžiagos matyti, kad Tribunale ordinario di Tivoli teisėjas nusprendė nesuteikti laikinos vaiko globos J. Detiček motyvuodamas tuo, kad ji negalėjo atskirti poros vaiko interesų nuo savųjų. Be to, Italijos teismo teigimu, Antonella nenorėjo matyti savo tėvo. Todėl šis teismas nusprendė suteikti laikiną globą M. Sgueglia ir apgyvendinti Antonellą globos namuose, kad jai netektų dalyvauti tėvų konflikte. Šiame Italijos teismo priimtame sprendime taip pat pažymėta, kad globos namus pasiūlė ir parinko pati J. Detiček.

48.

Tą pačią dieną, kai priimtas šis teismo sprendimas, J. Detiček su dukra išvyko iš Italijos į Slovėnijos Poljčane miestą, kur abi gyvena iki šiol.

49.

2007 m. lapkričio 22 d.Okrožno sodišče v Mariboru (Mariboro apygardos teismas) (Slovėnija) sprendimu, kurį 2008 m. spalio 2 d. Sprendimu patvirtino Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis teismas, Slovėnija), nuspręsta, kad 2007 m. liepos 25 d.Tribunale ordinario di Tivoli nutartis yra vykdytina Slovėnijos Respublikos teritorijoje, o Okrajno sodišče v Slovenski Bistrici (Slovenska Bistrica aplinkės teismas, Slovėnija) vyko vykdymo procesas dėl vaiko perdavimo M. Sgueglia globai ir apgyvendinimo globos namuose Romoje. Minėtas vykdymas atidėtas, kol bus užbaigtas procesas pagrindinėje byloje.

50.

2008 m. lapkričio 28 d. J. Detiček pateikė prašymą Okrožno sodišče v Mariboru taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir suteikti jai vaiko globą.

51.

2008 m. gruodžio 9 d. Nutartimi Okrožno sodišče v Mariboru patenkino J. Detiček prašymą ir suteikė laikiną Antonellos globą. Šis teismas savo sprendimą pagrindė pasikeitusiomis aplinkybėmis ir tuo, kad tai buvo daroma vaiko labui, tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šių aplinkybių plačiau neišdėstė.

52.

Tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, pirmiausia iš 2008 m. gruodžio 9 d. Nutarties, aiškėja, kokios yra pasikeitusios aplinkybės. Antonella integravosi į aplinką Slovėnijoje. Slovėnijos teismas mano, kad jos grąžinimas į Italiją, apgyvendinant globos namuose, prieštarautų jos gerovei, nes toks sprendimas sukeltų nepataisomą fizinę ir psichinę žalą. Be to, teisėjas kalbėjosi su Antonella 2008 m. gruodžio 1 d. ir ji išsakė pageidavimą likti kartu su motina.

53.

M. Sgueglia šią nutartį apskundė tam pačiam teismui, kuris jo skundą atmetė 2009 m. birželio 29 d. Nutartimi. Šis teismas savo sprendimą priimti laikinąją apsaugos priemonę pagrindė Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsniu ir 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsniu.

54.

M. Sgueglia dėl šios nutarties padavė skundą Višje sodišče v Mariboru, kuris nusprendė sustabdyti bylą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

55.

Savo prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalį galima aiškinti taip, kad jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčiam valstybės narės teismui pritaikius priemonę, kuria vaiko globa laikinai suteikta vienam iš jo tėvų, kitos valstybės narės teismui leidžiama – vėliau nei priimtas pirmosios valstybės narės teismo sprendimas – priimti sprendimą suteikti vaiko globą kitam iš tėvų.

56.

Pirmiausia, mano nuomone, reikia pateikti tokias pastabas.

57.

Visų pirma, man atrodo visiškai aišku, kad Teisingumo Teismui pateikti klausimai kyla nagrinėjant ginčą dėl vaiko neteisėto išvežimo Reglamento Nr. 2201/2003 prasme.

58.

Iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos matyti, kad J. Detiček išvyko iš Italijos, nuolatinės šeimos gyvenamosios vietos valstybės, į Slovėniją su bendru poros vaiku, tuomet – dešimtmete Antonella, tą pačią dieną, kai Italijos teismas, į kurį sutuoktiniai kreipėsi su prašymu nutraukti jų santuoką, priėmė sprendimą suteikti laikiną Antonellos globą tėvui M. Sgueglia. Tokia situacija tęsiasi iki šiol prieš tėvo valią.

59.

Todėl, mano nuomone, tenkinamos Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 dalyje nurodytos sąlygos, pagal kurias vaikas neteisėtai išvežamas, kai „pažeidžiamos globos teisės, įgytos teismo sprendimu <…> pagal valstybės narės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo <…>, [teisę] <…> jei išvežimo <…> metu globos teisėmis buvo faktiškai naudojamasi drauge ar jų su niekuo nesidalijant arba <…> [jei tokių veiksmų nebūtų]“.

60.

Toliau, manau, būtina pažymėti, kad šio reglamento 11 straipsnio nuostatos, kuriomis reglamentuojamas teismų bendradarbiavimas vaiko labui, neabejotinai taikomos vykstant vykdymo, t. y. grąžinimo procesui, kurį pradėjo tėvas Okrajno sodišče v Slovenski Bistrici, tačiau jos netaikomos motinos pradėtam procesui Okrožno sodišče v Mariboru.

61.

Galiausiai iš šio reglamento 11 straipsnio 1 dalies matyti, kad susigrąžinti vaiką naudojantis šiuo mechanizmu galima tik „tais atvejais, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija prašo valstybės narės teismą priimti sprendimą remiantis 1980 m. <…> Hagos konvencija <…> sugrąžinti neteisėtai išvežtą ar kitoje, nei jis nuolat gyveno [iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo], valstybėje narėje laikomą vaiką“.

62.

Iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad, pirma, J. Detiček neturėjo globos teisių, net ir drauge (su tėvu) remiantis 2007 m. liepos 25 d.Tribunale ordinario di Tivoli priimta nutartimi, vykdytina pagal2008 m. spalio 2 d.Vrhovno sodišče sprendimą, kai 2008 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Okrožno sodišče v Mariboru siekdama, kad jai būtų suteiktos vaiko globos teisės, ir, antra, jos prašyme nebuvo siekiama grąžinti Antonellą. Vadinasi, šioje byloje kalbama ne tik apie kitokią, bet ir visiškai priešingą prielaidą nei numatytoji Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 1 dalyje.

63.

Todėl ši Teisingumo Teismui pateikta problema turi būti nagrinėjama tik atsižvelgiant į savarankiškas šio reglamento 20 straipsnio nuostatas.

64.

Realiai pagrindinė problema, susijusi su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltu prejudiciniu klausimu, yra ta, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, įmanoma, kad teismo sprendimas, priimtas pagal šio reglamento 20 straipsnio 1 dalį, būtų pripažintas turintis viršenybę, kai šį sprendimą priima teismas, kurio teritorinės jurisdikcijos kriterijus tenkinamas tik tada, kai vaikas išvežamas neteisėtai.

65.

Atsakymo į šį klausimą turinys, mano nuomone, priklauso nuo atsakymo į tokius du klausimus: pirma, koks Teisingumo Teismui nagrinėti pateiktoje problematikoje yra pamatinis Reglamento Nr. 2201/2003 principas? Antra, kokia yra šio reglamento 20 straipsnio nuostatų vieta šio reglamento struktūroje?

66.

Mano nuomone, Reglamentas Nr. 2201/2003 grindžiamas tokiais principais.

67.

Pirma, reikia priminti, kad juo siekiama prisidėti prie tikrosios bendros teisminės erdvės kūrimo, nustatant jurisdikcijos taisykles su santuoka ir tėvų pareigomis susijusiose bylose bei palengvinant sprendimų šiose bylose pripažinimą ir vykdymą.

68.

Siekiant šio tikslo svarbiausia, kad tam tikroje valstybėje narėje priimti sprendimai būtų abipusiai pripažįstami. Kaip patikslinta Reglamento Nr. 2201/2003 antroje konstatuojamojoje dalyje, teismo sprendimų savitarpio pripažinimo principas yra kertinis akmuo kuriant tikrą teisminę erdvę. Būtent dėl šios priežasties šie teismo sprendimai ir jų vykdymas paremtas abipusio pasitikėjimo principu, o nepripažinimo pagrindai yra minimalūs ( 18 ).

69.

Antra, reikia priminti tai, kas pažymėta pačiame reglamente, t. y. kad jurisdikcijos taisyklės yra suformuluotos kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus ( 19 ). Todėl iš to visiškai aiškiai, mano nuomone, matyti, kad laikantis tokio požiūrio nustatytos ir jurisdikcijos taisyklės, skirtos kovoti su neteisėtu vaikų išvežimu.

70.

Susiklostė praktika, praeityje buvusi itin dažna, kai skirtingų pilietybių sutuoktinių santuokos nutraukimo atveju vienas iš tėvų, norintis užsitikrinti vaiko ar vaikų globą, grįždavo su vaiku ar vaikais į savo kilmės šalį ir kreipdavosi į nacionalinį teismą prašydamas priimti sprendimą dėl globos, šitaip atitinkamais atvejais nevykdant kitoje valstybėje priimto teismo sprendimo.

71.

To pasekmė būdavo vaiko ir kito iš tėvų ryšių nutraukimas daugelį metų ar net galutinai – tokios situacijos niekas negali pavadinti atitinkančia vaiko interesą arba, vartojant Teisingumo Teismo jau išsakytą sąvoką, – jo gerovę ( 20 ).

72.

Tokio elgesio, kuris netolimoje praeityje ar net mūsų dienomis pateikia dažnų ir skausmingų pavyzdžių, esmė buvo skatinti ar tikėtis teismo, į kurį kreiptasi, palankios reakcijos dėl tam tikro teisminio nacionalizmo, kuris šiandien yra visiškai nesuderinamas su laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sąvoka. Tiesą sakant, šitaip vaikas netenka visų esminių ir tikrųjų pagrindinių savo teisių. Be to, kad nesunku atspėti, jog dėl patiriamo šeimos spaudimo vaikas, net ir pakankamai subrendęs, neturi pasirinkimo laisvės ir galimybės pasinaudoti judėjimo laisve susitikti su kitu iš tėvų, iš jo paprasčiausia atimama jo pagrindinė teisė palaikyti įprastus ryšius su abiem tėvais.

73.

Siekiant išvengti būtent tokios vaikui didžiulę žalą darančios praktikos, Reglamentu Nr. 2201/2003 nustatytos privalomos jurisdikcijos taisyklės, kurių pirmasis tikslas išvengti tokio elgesio, kuris formuoja šią praktiką ir kuris yra absoliučiai neteisėtas.

74.

Vadinasi, konkretus tokios praktikos draudimas reiškia, kad visiškai draudžiama „forum shopping“ praktika. Vienintelis veiksmingas receptas yra išlaikyti pradinę teismo, kuriam pateikta nagrinėti byla iš esmės, jurisdikciją ir tvirtinti ją esant nejudinama.

75.

Štai kodėl, mano nuomone, Reglamente Nr. 2201/2003, vaiko labui nurodžius bendrąją artumo kriterijumi pagrįstą jurisdikcijos taisyklę ( 21 ), tam pačiam labui nurodytos ir išimtys, tarp jų ir ta, kuri taikoma vaiko neteisėto išvežimo atveju.

76.

Esant šio reglamento 10 straipsnyje nurodytai ir reglamentuojamai situacijai, jurisdikcija suteikiama valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismui. Jurisdikcija valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismui gali būti suteikta, tik jei išvežimas tampa teisėtas, aiškiai ar implicitiškai sutvarkius šį klausimą, atsižvelgiant į šiame reglamente numatytus atvejus.

77.

Iš tikrųjų šiame straipsnyje numatyti atvejai, kai globos teises turintis asmuo leidžia išvežti vaiką ( 22 ) ar kai teismas, išsaugojęs savo jurisdikciją, nes vaikas išvežtas neteisėtai, priėmė sprendimą, patvirtinantį išvežimą ar nustatantį globą taip, kad vaiko grąžinti nereikia ( 23 ). Be to, implicitiškai šiame straipsnyje numatytas atvejis, kada per vienus metus asmuo, kuris turėjo teisę reikalauti grąžinti vaiką, to neprašo, arba atsiima ir pakartotinai nepateikia prašymo jį grąžinti ( 24 ). Visais šiais atvejais jurisdikcija perduodama valstybės narės, į kurią išvežtas vaikas, teismui.

78.

Susipažinus su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui pateikta medžiaga, akivaizdu, kad taip nėra šioje byloje. M. Sgueglia, paprašęs pripažinti Italijos priemonę Slovėnijos teisme ir ją pripažinus, padavė skundą Okrajno sodišče v Slovenski Bistrici, prašydamas sugrąžinti Antonellą vykdant šią priemonę.

79.

Todėl neginčijama, jog pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 jurisdikcija liko tik Italijos teismui, o su tuo, beje, sutinka ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

80.

Atsižvelgiant į tai, toliau reikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus klausimus.

81.

Būtent tai savo prejudiciniais klausimais ir siekia išsiaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris iš esmės klausia, ar, remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalimi, jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčiam valstybės narės teismui pritaikius priemonę, kuria vaiko globa laikinai suteikta vienam iš jo tėvų, kitos valstybės narės teismui leidžiama – vėliau nei priimtas pirmosios valstybės narės teismo sprendimas – priimti sprendimą suteikti vaiko globą kitam iš tėvų.

82.

Pirmiausia priminsiu, kad šio reglamento 20 straipsnio 1 dalimi teismui, kuris neturi jurisdikcijos nagrinėti bylos iš esmės, išimtiniais atvejais leidžiama taikyti, kai to reikalauja neatidėliotini atvejai, laikinąją, įskaitant apsauginę, priemonę toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui.

83.

Mano įsitikinimu, ši nuostata yra ne bendra jurisdikcijos taisyklė, o leidimas veikti esant dvigubam spaudimui dėl grėsmės, kurią patiria vaikas, ir poreikio imtis skubių veiksmų jį nuo šios grėsmės apginti.

84.

Kaip savo pastabų 27 punkte pažymi Komisija, Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnis leidžia remtis vietos teismo teise be pirminės jurisdikcijos kriterijaus.

85.

Jau buvo matyti, kad jurisdikcijos taisyklės, įskaitant numatytąsias šio reglamento 10 straipsnyje, nustatytos vaiko labui. Vadinasi, pasinaudoti šio reglamento 20 straipsniu, kuris nuo jų visiškai nukrypsta, galima tik išimtinai rimtomis aplinkybėmis, turinčiomis tiesioginį ryšį su vaiko padėtimi.

86.

Teisingumo Teismas jau turėjo progą paaiškinti šios nuostatos tikslą minėtame sprendime A. Jame Teisingumo Teismas nusprendė, kad taikyti Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalį galima tik esant trims kumuliacinėms sąlygoms, būtent nagrinėjamos priemonės turi būti neatidėliotinos, jos turi būti taikomos teismo, į kurį kreiptasi, buvimo vietos valstybėje narėje esantiems asmenims ar turtui ir būti laikinojo pobūdžio ( 25 ).

87.

Konkrečioje situacijoje toje byloje Teisingumo Teismas nurodė, kad „[laikinosios priemonės, priimtos taikant Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalį] taikytinos vaikams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienoje valstybėje narėje, tačiau jie laikinai ar atsitiktinai vieši kitoje valstybėje narėje ir yra atsidūrę situacijoje, kuri gali rimtai pakenkti jų gerovei, įskaitant sveikatą ar vystymąsi, ir todėl pateisina neatidėliotinų apsaugos priemonių taikymą“ ( 26 ).

88.

Prie Teisingumo Teismo pateikto pavyzdžio galiu pridurti Komisijos nurodytąjį Praktiniame vadove, kaip taikyti Reglamentą Nr. 2201/2003 ( 27 ), kuris aiškiai iliustruoja, mano nuomone, šio reglamento 20 straipsniu įvestą mechanizmą.

89.

Šiame praktiniame vadove pateikiamas pavyzdys šeimos, kuri automobiliu keliauja valstybėje narėje, kitoje negu yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta. Šeima patenka į kelių eismo įvykį, abu tėvai atsiduria komoje, t. y. nebegali vykdyti tėvų pareigų. Valstybės narės, kurioje šeima yra, institucijoms reikia skubiai imtis tam tikrų laikinųjų priemonių siekiant apsaugoti poros vaiką, kuris šioje valstybėje narėje neturi jokių giminių. Tokiu atveju šios priemonės galėtų būti vaiko apgyvendinimas globos namuose.

90.

Aiškiai matoma, kad ši – reikalinga – bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimtis gali būti pateisinta tik išimtinėmis aplinkybėmis, kaip antai kylančiomis iš esamo pavojaus, kurio prevencija reikalauja imtis neatidėliotinų veiksmų, susidūrus su aplinka, kuri arba dangsto tą pavojų, arba negali jo pašalinti.

91.

Nemanau, kad taip yra pagrindinėje byloje.

92.

Tačiau galime nesunkiai įsivaizduoti nesantaiką, kurią turi jausti tokioje situacijoje atsidūręs vaikas, nesantaiką, su kuria deja susiduria vaikai, kurių tėvai net ir po išsiskyrimo toliau pykstasi, nors juo pykčius būtent ir buvo siekiama sumažinti, ir dėl to jie nevykdo pagrindinės savo, kaip tėvų, pareigos – apsaugoti vaiką, įskaitant ir nuo pasekmių, kylančių iš judviejų nesutarimų.

93.

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ši nesantaika, panašu, neatitinka minėtų kriterijų, aprašytų kaip pateisinančių teismo, į kurį nesikreipta prašant išnagrinėti bylą iš esmės, įsikišimą, pirmiausia siekiant, kad jis taikytų priemonę, kuri būtų skirta pakeisti visiškai priešinga linkme tą, kurią priėmė jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas.

94.

Mano siūlomas aiškinimas gali pasirodyti ypač siauras. Manau, kad taip turi būti ne tik dėl to, kad Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalis yra šiuo reglamentu nustatytų jurisdikcijos taisyklių išimtis ir kad paprastai išimtys griežtai teisiškai reglamentuojamos, bet ir dėl to, kad tokio aiškinimo reikalauja būtinybė, kad šis reglamentas taptų veiksmingas.

95.

Tokioje konkrečioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, visiškai atitinkančioje tai, ką būtent ir norėta uždrausti šiuo reglamentu, išimtis griežtai teisiškai reglamentuojama, ir jokiu atveju ji negali būti „slaptas praėjimas“, kuriuo grįžtų seni įpročiai. Tas pats taikytina ir dėl bendrojo visų vaikų intereso, kurių skirtingas pilietybes turintys tėvai gali susigundyti tokiais procesais, jei teismų praktikoje ras pagrindą, kuris pateisintų naudojimąsi jais dėl per plataus tokių išimčių aiškinimo.

96.

Todėl pagal Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 2 dalį priimtos priemonės gali būti tik laikinos ir priklausančios nuo sprendimo iš esmės.

97.

Teisingumo Teismo nagrinėjamu atveju ši situacija yra visiškai kitokia. Toli gražu nepadėdamas jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčiam teismui Okrožno sodišče v Mariboru iš tikrųjų užėmė kardinaliai priešingą poziciją, priimdamas sprendimą iš esmės, kuriuo jurisdikciją turinčio teismo sprendimas pakeistas priešinga linkme ir kuris skirtas jį pakeisti.

98.

Todėl Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalies taikymui reikalingos sąlygos šioje byloje netenkinamos. Dėl to reikia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, į kurį kreipėsi J. Detiček, neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl jos prašymo ir kad bet kuriuo atveju jis negalėjo priimti vis dėlto priimtų sprendimų.

99.

Mano nuomone, sutikti, kad Slovėnijos teismas savo ruožtu priima laikinąją priemonę dėl to paties dalyko ir tos pačios priežasties kaip jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas, realiai reikštų, kad nepripažįstama jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčio teismo taikyta priemonė bei apeinamos Reglamentu Nr. 2201/2003 nustatytos jurisdikcijos pripažinimo ir vykdymo taisyklės.

100.

Šitaip būtų rimtai pažeistas teismo sprendimų savitarpio pripažinimo principas, pagrįstas valstybių narių apibusiu pasitikėjimu, ir dėl to pažeista visa šiuo reglamentu įvesta sistema.

101.

Matėme, kad bendros teisminės erdvės sukūrimo siekis paremtas šiais dviem principais. Sutikti su tuo, kad – nors vienos valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, jau priėmė sprendimą konkrečioje byloje – kitos valstybės narės teismas gali priimti sprendimą dėl vaiko, reiškia sugriauti abipusį pasitikėjimą, kuris turi egzistuoti tarp Europos Sąjungos valstybių narių teismų sistemų.

102.

Be to, esant vaiko neteisėto išvežimo, prieštaraujančio Reglamentui Nr. 2201/2003 ir 1980 m. Hagos konvencijai, atvejui, manau, kad sutikti su J. Detiček veiksmais, o Slovėnijos teismo laikinąją priemonę pripažinti galiojančia, reikštų įteisinti neteisėtą faktinį elgesį. Šitaip išnyktų tikslas atgrasyti tėvus nuo vaikų grobimo, kurio siekta šiais dviem aktais.

103.

Ir vis dėlto ar turi būti ignoruojamas situacijos pasikeitimas dėl neteisėto Antonellos išvežimo?

104.

Aš taip nemanau. Į jį reikia atsižvelgti, nes tai yra faktas, už kurį vaikas neatsakingas ir kurį išnagrinėti ir įvertinti reikalauja jo interesas. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2008 m. liepos 11 d. Sprendime Rinau ( 28 ), Reglamentas Nr. 2201/2003 pagrįstas koncepcija, pagal kurią turi būti labiausiai atsižvelgiama į vaiko interesus ( 29 ). Beje, šio reglamento 33 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, kad „visų pirma juo siekiama užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje[ ( 30 )]“.

105.

Tuo pačiu metu manau, kad tai reikia daryti laikantis Reglamento Nr. 2201/2003 ir juo nustatytų procedūrų.

106.

Skaitant šio reglamento nuostatas matyti, kad būtent tam teismui, į kurį kreipėsi M. Sgueglia dėl 2007 m. liepos 25 d.Tribunale ordinario di Tivoli nutarties vykdymo, turi būti nurodyta ir pateikta su vaiko interesais susijusi informacija, dėl kurios Italijos teismas galėtų peržiūrėti savo sprendimą ar, taikydamas šio reglamento 15 straipsnį, perduoti savo jurisdikciją.

107.

Manau, kad šis vykdymo procesas realiai yra procesas dėl grąžinimo, per kurį turi būti taikomos Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio garantijos.

108.

Iš tikrųjų, nesant kitų tikslų nei vaiko grąžinimas, įgyvendinant 2007 m. liepos 25 d. Nutartį, kurią Vrhovno sodišče pripažino vykdytina, ją reikia ir atitinkamai kvalifikuoti, nes tik taip gali būti užtikrintos tokios pačios garantijos, nesvarbu, kokia būtų pasirinkta procedūra. Tokio aiškinimo, mano nuomone, reikalauja paties vaiko interesas.

109.

Šitaip būtų įgyvendintos įvairios procesinės galimybės, pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnį suteikiamos atitinkamiems teismams, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje ir atsižvelgiant į jos esmę. Iš to rasis ne konkurencija, o dialogas, kuris ir turi natūraliai egzistuoti tarp teismų teisminėje erdvėje, pagrįstoje apibusiu pripažinimu, be papildomų svarstymų ar nagrinėjimų, išskyrus tuos, kuriais ieškoma labiausiai vaiko interesus atitinkančios išeities.

110.

Beje, čia glūdi ir paties reglamento esmė. Esant neteisėtam vaiko išvežimui, kartu su 1980 m. Hagos konvencija jis įsteigia specialų atitinkamų teismų bendradarbiavimo mechanizmą, kuriuo siekiama leisti nedelsiant grąžinti vaiką į valstybę, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta iki tokio išvežimo, kartu numatydamas kuo daugiau atsargumo priemonių, kurių turi imtis teismai jo labui ( 31 ).

111.

Teisingumo Teismo nagrinėjamu atveju, jeigu Okrajno sodišče v Slovenski Bistrici priims sprendimą dėl negrąžinimo, jis turės nedelsdamas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 6 dalį perduoti šio sprendimo kopiją Italijos teismui, kuris turės į jį atsižvelgti priimdamas galutinį savo sprendimą.

112.

Jeigu, nepaisant visko, šis teismas nurodytų grąžinti vaiką, jo sprendimas, kaip matėme šios nuomonės 30 punkte, būtų tiesiogiai vykdomas.

113.

Taigi tas teismas turės pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalį išduoti pažymėjimą teismui, priėmusiam sprendimą dėl negrąžinimo, patvirtinantį, kad vaikas buvo išklausytas, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio, kad taip pat buvo išklausytos šalys, o jis savo sprendimą priėmė atsižvelgdamas į priežastis ir įrodymus, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo.

114.

Šitaip teismams bendradarbiaujant bus atsižvelgta į J. Detiček nurodytas pasikeitusias aplinkybes.

115.

Laikantis tokio požiūrio yra neįsivaizduojama, kad galutinį teisėjų, sprendžiančių vaiko likimą, sprendimą lemtų nacionaliniai interesai.

116.

Iš tikrųjų pats sprendimo priėmimo funkcijos pobūdis, t. y. iš to kylanti pareiga jos turėtojui, reikalauja, kad sprendimą iš esmės priimantis teismas atsižvelgtų į visas bylos aplinkybes tuo momentu, kai jis priima savo sprendimą, kad nustatytų, nepaisant visų kitų aplinkybių, kokia geriausia išeitis, leidžianti apsaugoti vaiko interesą – t. y. užtikrinti stabilumą palankiausioje jam aplinkoje, įskaitant normalių ir neįtemptų santykių su abiem tėvais palaikymą.

117.

Atsižvelgdamas į nurodytus samprotavimus manau, kad Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčiam valstybės narės teismui pritaikius priemonę, kuria vaiko globa laikinai suteikta vienam iš jo tėvų, kitos valstybės narės teismui neleidžiama – vėliau nei priimtas pirmosios valstybės narės teismo sprendimas – priimti sprendimą suteikti vaiko globą kitam iš tėvų.

118.

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti į Višje sodišče v Mariboru pateiktus prejudicinius klausimus:

„2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 20 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčiam valstybės narės teismui pritaikius priemonę, kuria vaiko globa laikinai suteikta vienam iš jo tėvų, kitos valstybės narės teismui neleidžiama – vėliau nei priimtas pirmosios valstybės narės teismo sprendimas – priimti sprendimą suteikti vaiko globą kitam iš tėvų.“

„1.

Vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę. Sprendžiant su vaikais susijusius klausimus, į jų nuomonę atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandą.

2.

Visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

3.

Kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.“