Byla C‑440/09

Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Nowym Sączu

prieš

Stanisława Tomaszewska

(Sąd Najwyższy prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalis – Nacionalinėje teisėje reikalaujamas minimalus laikotarpis teisei į senatvės pensiją įgyti – Atsižvelgimas į įmokų mokėjimo kitoje valstybėje narėje laikotarpį – Sumavimas – Skaičiavimo taisyklės“

Sprendimo santrauka

Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Draudimas nuo senatvės ir mirties – Laikotarpiai, į kuriuos reikia atsižvelgti

(Tarybos reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalis)

Reglamento Nr. 1408/71, iš dalies pakeisto ir atnaujinto Reglamentu Nr. 118/97, su pakeitimais, padarytais Reglamentu Nr. 1992/2006, 45 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, nustatydama darbuotojo migranto teisei į senatvės pensiją įgyti nacionalinėje teisėje reikalaujamą minimalų draudimo laikotarpį, atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija, apskaičiuodama šios valstybės narės teisės aktuose nustatytą ribą, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su įmokų mokėjimo laikotarpiais, turi atsižvelgti į visus darbuotojo migranto vykdant profesinę veiklą įgytus draudimo laikotarpius, įskaitant įgytuosius kitose valstybėse narėse.

(žr. 39 punktą ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. kovo 3 d.(*)

„Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalis – Nacionalinėje teisėje reikalaujamas minimalus laikotarpis teisei į senatvės pensiją įgyti – Atsižvelgimas į įmokų mokėjimo kitoje valstybėje narėje laikotarpį – Sumavimas – Skaičiavimo taisyklės“

Byloje C‑440/09

dėl Sąd Najwyższy (Lenkija) 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2009 m. lapkričio 11 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Nowym Sączu

prieš

Stanisława Tomaszewska,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija)

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑J. Kasel (pranešėjas), teisėjai A. Borg Barthet ir E. Levits,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. lapkričio 17 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Nowym Sączu, atstovaujamos D. Karwala-Szot ir B. Rębilas,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos J. Faldyga ir A. Siwek,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir M. Owsiany-Hornung,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3), su pakeitimais, padarytais 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1992/2006 (OL L 392, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 45 straipsnio išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Nowym Sączu (Socialinio aprūpinimo įstaigos Naujojo Sončo skyrius, toliau – Zakład Ubezpieczeń Społecznych) ir S. Tomaszewskos ginčą dėl atsižvelgimo į suinteresuotosios pareiškėjos įmokų mokėjimo kitoje valstybėje narėje laikotarpį ir dėl taisyklių, skirtų Lenkijos teisėje reikalaujamam minimaliam laikotarpiui, kad būtų įgyta teisė į senatvės pensiją, nustatyti.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

3        Pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio r punktą „draudimo laikotarpiai“ reiškia įmokų mokėjimo laikotarpius arba darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, arba savarankiško darbo laikotarpius, kurie nustatomi arba pripažįstami teisės aktais, pagal kuriuos jie buvo įgyti ar laikomi įgytais, ir visus taip traktuojamus laikotarpius, jeigu pagal minėtus teisės aktus jie prilyginami draudimo laikotarpiams.

4        Minėto reglamento 45 straipsnio „Atsižvelgimas į draudimo ar gyvenimo laikotarpius, kuriuos pagal taikomus teisės aktus įgijo pagal darbo sutartį dirbantis asmuo arba savarankiškai dirbantis asmuo, nustatant teisės į išmokas įgijimą, išsaugojimą ar atgavimą“ 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu pagal valstybės narės teisės aktus teisės į išmokas įgijimas, išsaugojimas ar atgavimas pagal sistemą, kuri pagal 2 arba 3 dalį nėra speciali, priklauso nuo draudimo ar gyvenimo laikotarpių, tai tos valstybės narės kompetentinga įstaiga, kai reikia, sumuoja draudimo ar gyvenimo laikotarpius, įgytus pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo įgyti pagal bendrą ar specialią sistemą, ir ar asmuo dirbo pagal darbo sutartį ar savarankiškai. Šiuos laikotarpius ji sumuoja, tartum jie būtų įgyti pagal jos administruojamus teisės aktus.“

 Nacionalinės teisės aktai

5        Lenkijoje senatvės ir kitos pensijos reglamentuojamos 1998 m. gruodžio 17 d. Įstatymu dėl iš socialinio draudimo fondo mokamų senatvės ir kitų pensijų (ustawa o emeryturach i rentach z Funduszu Ubezpieczeń Społecznych) (suvestinė redakcija: Dz. U., Nr. 39, 2004 m., 353 pozicija, toliau – Senatvės pensijų įstatymas).

6        Senatvės pensijų įstatymo 5 straipsnyje nustatyta:

„1.       Nustatant teisę į senatvės ar kitą pensiją ir apskaičiuojant jos dydį, nepažeidžiant 2–5 dalių atsižvelgiama į šiuos laikotarpius:

1)      6 straipsnyje nurodytus įmokų mokėjimo laikotarpius;

2)      7 straipsnyje nurodytus įmokų nemokėjimo laikotarpius.

2.      Nustatant teisę į senatvės ar kitą pensiją ir apskaičiuojant jos dydį, į įmokų nemokėjimo laikotarpius atsižvelgiama neviršijant trečdalio įrodytų įmokų mokėjimo laikotarpių.

<...>“

7        Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Nustatant teisę į senatvės pensiją ir apskaičiuojant jos dydį, taip pat atsižvelgiama į šiuos laikotarpius, kurie prilyginami įmokų mokėjimo laikotarpiams, nepažeidžiant 56 straipsnio:

<...>

3)       darbo žemės ūkyje sulaukus 16 metų amžiaus laikotarpius iki 1983 m. sausio 1 d., jei remiantis 5–7 straipsnių taisyklėmis nustatyti įmokų mokėjimo ir nemokėjimo laikotarpiai yra trumpesni, nei reikia senatvės pensijai gauti, tiek, kiek trūksta iki reikalaujamo laikotarpio.“

8        Senatvės pensijų įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta :

„Apdraustieji, gimę iki 1949 m. sausio 1 d. ir nesulaukę 27 straipsnio 1 punkte nurodyto pensinio amžiaus, gali išeiti į pensiją:

1)       moterys – sulaukusios 55 metų amžiaus, jei yra įgijusios mažiausiai 30 metų draudimo įmokų mokėjimo ir nemokėjimo laikotarpį arba mažiausiai 20 metų draudimo įmokų mokėjimo ir nemokėjimo laikotarpį ir pripažintos visiškai nedarbingos.“

9        Pagal šio įstatymo 46 straipsnį:

„1.      Teisę į senatvės pensiją 29, 32, 33 ir 39 straipsniuose nustatytomis sąlygomis turi ir apdraustieji, gimę po 1948 m. gruodžio 31 d., bet iki 1969 m. sausio 1 d., jei atitinka šias sąlygas:

1)      neprisijungė prie Atvirojo pensijų fondo arba pateikė prašymą pervesti Atvirojo pensijų fondo sąskaitoje sukauptas lėšas į valstybės biudžetą tarpininkaujant socialinės apsaugos įstaigai;

2)      2008 m. gruodžio 31 d. tenkina minėtose nuostatose apibrėžtas senatvės pensijos gavimo sąlygas.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

10      S. Tomaszewska, gimusi 1952 m. kovo 1 d., sulaukusi 55 metų, pateikė prašymą pripažinti teisę į išankstinę senatvės pensiją.

11      Ji nebuvo Atvirojo pensijų fondo narė ir apdrausta Lenkijoje įgijo šiuos laikotarpius: 181 mėnesio įmokų mokėjimo laikotarpį, 77 mėnesių 11 dienų įmokų nemokėjimo laikotarpį ir 56 mėnesių 25 dienų darbo tėvų ūkyje laikotarpį. Be to, buvusioje Čekoslovakijos Socialistinėje Respublikoje ji įgijo 49 mėnesių įmokų mokėjimo laikotarpį.

12      2007 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Zakład Ubezpieczeń Społecznych atsisakė patenkinti S. Tomaszewska prašymą pripažinti teisę į senatvė pensiją, motyvuodama tuo, kad ji neįrodė turinti reikalaujamą minimalų 30 metų draudimo laikotarpį, numatytą Senatvės pensijų įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Kadangi pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį įmokų nemokėjimo laikotarpiai negali viršyti trečdalio Lenkijoje įgytų įmokų mokėjimo laikotarpių, Zakład Ubezpieczeń Społecznych jai užskaitė tik 181 mėnesio įmokų mokėjimo laikotarpį ir 60 mėnesių 10 dienų įmokų nemokėjimo laikotarpį. Kadangi S. Tomaszewska taip pat nebuvo pripažinta visiškai nedarbinga, Zakład Ubezpieczeń Społecznych nusprendė, kad ji neatitinka išankstinio moterų išėjimo į pensiją sąlygų.

13      Dėl šio sprendimo S. Tomaszewska pateikė skundą Sąd Okręgowy w Nowym Sączu (Naujojo Sončo apygardos teismas). 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu šis teismas iš dalies patenkino S. Tomaszewska skundą, nuspręsdamas, kad ji turi teisę į proporcingo dydžio pensiją nuo 2007 m. gegužės 14 d.

14      2008 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Sąd Apelacyjny w Krakowie (Krokuvos apeliacinis teismas) atmetė Zakład Ubezpieczeń Społecznych apeliacinį skundą ir patvirtino pirmojoje instancijoje priimtą sprendimą.

15      Sąd Apelacyjny w Krakowie teigimu, pagal vienodo požiūrio į darbuotojus migrantus principą, sumuojant Lenkijoje ir užsienyje įgytus draudimo laikotarpius, galima atsižvelgti į visus Lenkijoje ir užsienyje įgytus įmokų mokėjimo laikotarpius. Pripažinus, kad įmokų nemokėjimo laikotarpiai negali viršyti trečdalio Lenkijoje įgytų įmokų mokėjimo laikotarpių, susidarytų situacija, kad į įmokų nemokėjimo laikotarpius būtų atsižvelgta mažiau palankiai darbuotojų migrantų atveju nei asmenų, pagrindžiančių gana ilgus įmokų mokėjimų Lenkijoje laikotarpius.

16      Zakład Ubezpieczeń Społecznych pateikė kasacinį skundą, remdamasi tuo, kad buvo klaidingai aiškinami Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalis ir 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 74, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83), iš dalies pakeisto ir atnaujinto Reglamentu Nr. 118/97 (toliau – Reglamentas Nr. 574/72), 15 straipsnio 1 dalies a punktas bei Senatvės pensijų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis. Ji teigė, kad Sąd Apelacyjny w Krakowie klaidingai nusprendė, jog į Lenkijoje įgytus įmokų nemokėjimo laikotarpius turi būti atsižvelgta neviršijant trečdalio įrodytų Lenkijoje ir užsienyje įgytų įmokų mokėjimo laikotarpių.

17      Zakład Ubezpieczeń Społecznych mano, kad, atsižvelgiant į įvairius draudimo laikotarpius, reikia laikytis Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalyje nurodytos tvarkos. Siekdama įvertinti, ar vienoje valstybėje narėje įgyto draudimo laikotarpio pakanka teisei į pensiją suteikti, šios valstybės narės kompetentinga institucija turi pirmiausia taikyti tik minėtos valstybės narės teisės aktus ir nustatyti, ar šioje valstybėje įgyto draudimo laikotarpio pakanka teisei į šios institucijos mokamą senatvės pensiją įgyti. Jei pirmiau minėtu būdu nustatytų draudimo laikotarpių nepakanka, toliau reikia atsižvelgti į kitose valstybėse narėse įgytus draudimo laikotarpius.

18      Tokį požiūrį patvirtina Reglamento Nr. 574/72 15 straipsnio formuluotė. Be to, šis požiūris leidžia atsižvelgti į visus užsienyje įgytus draudimo laikotarpius – tiek įmokų mokėjimo, tiek įmokų nemokėjimo laikotarpius, nes bet koks galimas apribojimas atsižvelgti į tam tikrus įmokų mokėjimo laikotarpius netaikomas užsienyje įgytiems laikotarpiams, o tai labai svarbu būtent tuo atveju, kai tokie laikotarpiai įgyjami pagal valstybės narės, kuri atsižvelgia į juos pripažindama teisės į išmoką įgijimą, teisės aktus.

19      Tačiau, anot Sąd Apelacyjny w Krakowie, kiekviena valstybė narė, siekdama nustatyti teisę į socialinės apsaugos išmokas, vadovaujantis Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalimi, privalo bet kurios kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje įgytus draudimo laikotarpius prilyginti jos teritorijoje įgytiems draudimo laikotarpiams.

20      Pripažinęs, kad Sąd Apelacyjny w Krakowie poziciją vis dėlto patvirtina Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalies a punkto pirmo sakinio formuluotė, susijusi su teorinio išmokos dydžio apskaičiavimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro išvadą, kad ginčas iš esmės vyksta dėl klausimo, ar riba, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, yra lygi trečdaliui įrodytų Lenkijoje įgytų įmokų mokėjimo laikotarpių, ar trečdaliui visų apdrausto asmens vykdant profesinę veiklą įgytų draudimo laikotarpių, įskaitant įgytuosius kitose valstybėse narėse.

21      Šiomis aplinkybėmis Sąd Najwyższy nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar reglamento [Nr. 1408/71] 45 straipsnio 1 dalį kartu su reglamento [Nr. 574/72] 15 straipsnio 1 dalies a punktu reikia aiškinti taip, kad kompetentinga valstybės narės institucija, nustačiusi, kad darbuotojas neįvykdė reikalavimo turėti toje valstybėje įgytą draudimo laikotarpį, pakankamą teisei į senatvės pensiją pagal jos įstatymus įgyti, privalo atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje įgytą draudimo laikotarpį ir iš naujo apskaičiuoti teisės į pensiją įgijimą lemiantį draudimo laikotarpį, taikydama nacionalinės teisės nuostatas ir prilygindama kitoje valstybėje narėje įgytą draudimo laikotarpį savo valstybėje įgytam draudimo laikotarpiui, arba pridėti kitoje valstybėje narėje įgytą draudimo laikotarpį prie pagal nagrinėjamą nuostatą prieš tai apskaičiuoto savo valstybėje įgyto laikotarpio?“

 Dėl prejudicinio klausimo

22      Pirmiausia reikia patikslinti, kad tarp Zakład Ubezpieczeń Społecznych ir S. Tomaszewskos kilęs ginčas susijęs su teisės į senatvės pensiją įgijimu, t. y. klausimu, kuris patenka į Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, o išmokų dydžio apskaičiavimą reglamentuojančios taisyklės įtvirtintos šio reglamento 46 ir paskesniuose straipsniuose (šiuo klausimu žr. 1993 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Lepore ir Scamuffa, C‑45/92 ir C‑46/92, Rink. p. I‑6497, 13 punktą ir 1996 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Lafuente Nieto, C‑251/94, Rink. p. I‑4187, 49 punktą).

23      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, nustatydama darbuotojo migranto teisei į senatvės pensiją įgyti nacionalinėje teisėje reikalaujamą minimalų draudimo laikotarpį, atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija, apskaičiuodama šios valstybės narės teisės aktuose nustatytą ribą, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su įmokų mokėjimo laikotarpiais, turi atsižvelgti tik į šioje valstybėje narėje įgytus įmokų mokėjimo laikotarpius, ar į visus darbuotojo migranto vykdant profesinę veiklą įgytus draudimo laikotarpius, įskaitant įgytuosius kitose valstybėse narėse.

24      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės narės išlieka kompetentingos nustatyti socialinės apsaugos išmokų skyrimo sąlygas, net jei jos jas sugriežtina, jeigu nustatytos sąlygos nesukelia atviros arba užslėptos Sąjungos darbuotojų diskriminacijos (1994 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Drake, C‑12/93, Rink. p. I‑4337, 27 punktas; 1997 m. vasario 20 d. Sprendimo Martínez Losada ir kt., C‑88/95, C‑102/95 ir C‑103/95, Rink. p. I‑869, 43 punktas ir 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo SalgadoAlonso, C‑306/03, Rink. p. I‑705, 27 punktas).

25      Reglamentu Nr. 1408/71 įvesta sistema yra tik koordinavimo sistema, visų pirma susijusi su įvairiomis aplinkybėmis teise laisvai judėti besinaudojantiems pagal darbo sutartis ir savarankiškai dirbantiems asmenims taikytinų teisės aktų nustatymu (2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Piatkowski, C‑493/04, Rink. p. I‑2369, 20 punktas; 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Nikula, C‑50/05, Rink. p. I‑7029, 20 punktas ir 2008 m. balandžio 3 d. Sprendimo Derouin, C‑103/06, Rink. p. I‑1853, 20 punktas).

26      Tokiai sistemai būdinga tai, kad darbo ar draudimo laikotarpių nustatymo sąlygos skiriasi nelygu valstybė narė, kurioje atitinkamas darbuotojas dirbo. Šios sąlygos, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio r punkto, gali būti nustatytos tik valstybės narės, kurioje nagrinėjami laikotarpiai buvo įgyti, teisės aktuose.

27      Tačiau, nustatydamos minėtas sąlygas, valstybės narės privalo laikytis Sąjungos teisės ir ypač Reglamentu Nr. 1408/71 siekiamo tikslo bei principų, kuriais šis reglamentas grindžiamas.

28      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1408/71 tikslas, kaip nurodyta jo antroje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse, – užtikrinti laisvą pagal darbo sutartis ir savarankiškai dirbančių asmenų judėjimą Sąjungoje, atsižvelgiant į nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų ypatybes. Kaip matyti iš jo penktos, šeštos ir dešimtos konstatuojamųjų dalių, tuo tikslu šiame reglamente įtvirtintas vienodo požiūrio į darbuotojus skirtingų nacionalinės teisės aktų atžvilgiu principas ir juo siekiama kuo geriau užtikrinti vienodas visų vienoje valstybėje narėje dirbančių darbuotojų sąlygas bei nesudaryti nepalankesnių sąlygų teise laisvai judėti besinaudojantiems darbuotojams (minėtų sprendimų Piatkowski 19 punktas, Nikula 20 punktas ir Derouin 20 punktas).

29      Konkrečiau kalbant apie senatvės draudimą, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalimi reikalaujama, kad valstybės narės, pagal kurios teisės aktus teisės į išmoką įgijimas priklauso nuo minimalaus draudimo laikotarpio įgijimo, kompetentinga institucija, kai to reikia siekiant atitinkamam darbuotojui suteikti teisę į išmoką, atsižvelgtų į draudimo laikotarpius, įgytus pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus, tartum jie būtų įgyti pagal jos taikomus teisės aktus.

30      Taip Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsniu įgyvendinamas draudimo, gyvenimo šalyje ar užimtumo laikotarpių sumavimo principas, numatytas EB 42 straipsnio a punkte. Tai yra vienas pagrindinių valstybių narių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo Sąjungos lygmeniu principų, kuriuo siekiama užtikrinti, kad naudodamasis EB sutarties suteikta laisvo judėjimo teise darbuotojas neprarastų socialinės apsaugos išmokų, kurias jis galėtų gauti, jei visą savo profesinę veiklą vykdytų vienoje valstybėje narėje. Iš tikrųjų tokia pasekmė galėtų atgrasinti Sąjungos darbuotojus naudotis laisvo judėjimo teise ir dėl to šiai laisvei sudaryti kliūtį (1995 m. spalio 26 d. Sprendimo Moscato, C‑481/93, Rink. p. I‑3525, 28 punktas ir minėto Sprendimo Salgado Alonso 29 punktas).

31      Todėl valstybė narė gali nustatyti minimalų įmokų mokėjimo laikotarpį, suteikiantį teisę į nacionalinės teisės aktuose numatytą pensiją, ir draudimo laikotarpių, į kuriuos šiuo tikslu gali būti atsižvelgta, pobūdį ir ribas, tik jei, kaip numatyta Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnyje, atsižvelgiama ir į pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus įgytus laikotarpius tomis pačiomis sąlygomis, tarytum jie būtų įgyti pagal nacionalinės teisės aktus (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Salgada Alonso 31 punktą).

32      Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad apskaičiuodama teisei į senatvės pensiją įgyti reikalaujamą laikotarpį Zakład Ubezpieczeń Społecznych pripažįsta kitoje valstybėje narėje įgytus įmokų mokėjimo laikotarpius ir prideda juos prie visų Lenkijoje įgytų įmokų mokėjimo laikotarpių sumos. Tačiau į tuos pačius kitoje valstybėje narėje įgytus įmokų mokėjimo laikotarpius neatsižvelgiama nustatant trečdalio ribą, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su įmokų mokėjimo laikotarpiais.

33      Neginčijama, kad darbuotojo, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, Lenkijoje ir kitoje valstybėje narėje įgijusio įmokų mokėjimo laikotarpius, padėtis dėl šios priežasties yra mažiau palanki, nei visus įmokų mokėjimo laikotarpius Lenkijoje įgijusio darbuotojo.

34      Kaip matyti iš Zakład Ubezpieczeń Społecznych atlikto skaičiavimo, S. Tomaszewska gali remtis tik 60 mėnesių įmokų nemokėjimo laikotarpiu, ir dėl to iš viso susidaro 346 mėnesių draudimo laikotarpis, kurio jai nepakanka teisei į pensiją įgyti. Tačiau jeigu S. Tomaszewska visus savo įmokų mokėjimo laikotarpius būtų įgijusi Lenkijoje, o ne naudojusis savo teise laivai judėti ir įmokų mokėjimo laikotarpius įgijusi kitoje valstybėje narėje, ji būtų galėjusi remtis 76 mėnesių įmokų nemokėjimo laikotarpiu, ir iš viso būtų susidarę 362 draudimo mėnesiai, o tai atitinka minimalų 30 metų laikotarpį, reikalingą teisei į pensiją įgyti.

35      Tokiomis aplinkybėmis nacionalinę teisę taikant taip, kaip tai daro Zakład Ubezpieczeń Społecznych pagrindinėje byloje, kai, nustatant trečdalio ribą, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su įmokų mokėjimo laikotarpiais, savo teise laisvai judėti pasinaudojusiems Sąjungos darbuotojams užtikrinamas mažiau palankus vertinimas nei šia teise nesinaudojusiems darbuotojams taikomas vertinimas, gali kilti laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis ir dėl to neįmanoma taikyti Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnyje išdėstytų sumavimo taisyklių.

36      Iš šio sprendimo 31 punkte nurodytos teismo praktikos matyti, kad Lenkijos teisėje iš tiesų gali būti nustatytas minimalus įmokų mokėjimo laikotarpis teisei į senatvės pensiją įgyti ir apibrėžtas laikotarpių, į kuriuos gali būti atsižvelgta, pobūdis bei riba, tačiau tai gali būti padaryta su vienintele sąlyga, kad, kaip numatyta Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnyje, atsižvelgiama ir į pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus įgytus įmokų mokėjimo laikotarpius tomis pačiomis sąlygomis, tarytum jie būtų įgyti pagal Lenkijos teisės aktus.

37      Todėl S. Tomaszewskos bet kurioje kitoje valstybėje narėje įgyti įmokų mokėjimo laikotarpiai turi būti prilyginti Lenkijoje įgytiems įmokų mokėjimo laikotarpiams ir dėl to įtraukti apskaičiuojant trečdalio ribą, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su įmokų mokėjimo laikotarpiais.

38      Kalbant apie argumentą, kuriuo remiasi Lenkijos vyriausybė, kad tai, jog nustatant trečdalio ribą, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su įmokų mokėjimo laikotarpiais, neatsižvelgiama į kitose valstybėse narėse įgytus įmokų mokėjimo laikotarpius, pateisinama administraciniais sunkumais ir kitomis praktinio pobūdžio problemomis, pakanka konstatuoti, kad pagal EB 39 straipsnio 3 dalį leidžiami tik tokie naudojimosi darbuotojų teise laisvai judėti apribojimai, kurie gali būti pateisinami viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais. Todėl, išskyrus šiuos aiškiai Sutartyje numatytus atvejus, jokia laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis negali būti pateisinta (šiuo klausimu žr. 1991 m. kovo 7 d. Sprendimo Masgio, C‑10/90, Rink. p. I‑1119, 24 punktą ir 2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Merida, C‑400/02, Rink. p. I‑8471, 30 punktą).

39      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakymas į užduotą klausimą yra toks: Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, nustatydama darbuotojo migranto teisei į senatvės pensiją įgyti nacionalinėje teisėje reikalaujamą minimalų draudimo laikotarpį, atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija, apskaičiuodama šios valstybės narės teisės aktuose nustatytą ribą, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su įmokų mokėjimo laikotarpiais, turi atsižvelgti į visus darbuotojo migranto vykdant profesinę veiklą įgytus draudimo laikotarpius, įskaitant įgytuosius kitose valstybėse narėse.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

40      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97, su pakeitimais, padarytais 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1992/2006, 45 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, nustatydama darbuotojo migranto teisei į senatvės pensiją įgyti nacionalinėje teisėje reikalaujamą minimalų draudimo laikotarpį, atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija, apskaičiuodama šios valstybės narės teisės aktuose nustatytą ribą, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su įmokų mokėjimo laikotarpiais, turi atsižvelgti į visus darbuotojo migranto vykdant profesinę veiklą įgytus draudimo laikotarpius, įskaitant įgytuosius kitose valstybėse narėse.

Parašai.

---

* Proceso kalba: lenkų.