Byla C‑119/09

Société fiduciaire nationale d’expertise comptable

prieš

Ministre du Budget, des Comptes publics et de la Fonction publique

(Conseil d’État (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvė teikti paslaugas – Direktyva 2006/123/EB – 24 straipsnis – Draudimas nustatyti bet kokius absoliučius reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimus – Auditoriaus profesija – Draudimas tiesiogiai siūlyti paslaugas“

Sprendimo santrauka

1.        Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva 2006/123 – Komercinė informacija

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123 4 straipsnio 12 punktas ir 24 straipsnis)

2.        Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva 2006/123 – Reglamentuojamųjų profesijų komercinė informacija

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123 24 straipsnio 1 ir 2 dalys)

1.        Sąvoka „komercinė informacija“, apibrėžta Direktyvos 2006/123 dėl paslaugų vidaus rinkoje 4 straipsnio 12 punkte, apima ne tik klasikinę reklamą, bet ir kitas reklamos ir naujiems klientams pritraukti skirtų informacinių pranešimų formas.

Taigi tiesioginis paslaugų siūlymas patenka į sąvoką „komercinė informacija“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 12 punktą ir 24 straipsnį, nes jis yra informacinio pranešimo forma, skirta ieškoti naujų klientų, apima paslaugų teikėjo asmeninį kontaktą su potencialiu klientu, siekiant pasiūlyti jam paslaugų, ir todėl gali būti pripažintas tiesiogine rinkodara.

(žr. 32–33, 38 punktus)

2.        Direktyvos 2006/123 dėl paslaugų vidaus rinkoje 24 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: jai prieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojamosios profesijos atstovams, kaip antai auditoriams, visiškai draudžiama tiesiogiai siūlyti savo paslaugas. Tiek iš 24 straipsnio paskirties, tiek iš jo vietos direktyvos struktūroje matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino ne vien panaikinti absoliučius draudimus reglamentuojamųjų profesijų atstovams teikti bet kokios formos komercinę informaciją, bet ir pašalinti draudimus naudotis vienos ar kelių formų komercine informacija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 12 punktą, būtent reklama, tiesiogine rinkodara ar finansiniu rėmimu. Atsižvelgiant į šios direktyvos 100 konstatuojamojoje dalyje pateiktus pavyzdžius, absoliučiais draudimais, kurie draudžiami pagal jos 24 straipsnio 1 dalį, taip pat reikia laikyti profesines taisykles, kuriomis draudžiama vienoje ar keliose žiniasklaidos priemonėse teikti informaciją apie paslaugų teikėją ar jo veiklą.

Darytina išvada, kad tiesioginio paslaugų siūlymo draudimas, suprantamas plačiai, kaip taikomas bet kokiam tiesioginiam paslaugų siūlymui, nepaisant jo formos, turinio ar naudojamų priemonių, ir apimantis visas komunikacijos priemones, kuriomis galima skleisti šios formos komercinę informaciją, laikytinas absoliučiu komercinės informacijos draudimu, kurio pagal Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 1 dalį neleidžiama nustatyti.

Kadangi tokiais teisės aktais absoliučiai draudžiama viena komercinės informacijos forma, ir todėl jie patenka į Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jie neatitinka šios direktyvos ir jų negalima pateisinti remiantis jos 24 straipsnio 2 dalimi, net jeigu jie būtų nediskriminaciniai, pateisinami svarbiais visuomenės interesais ir proporcingi.

(žr. 29, 41–42, 45–46 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)

SPRENDIMAS

2011 m. balandžio 5 d.(*)

„Laisvė teikti paslaugas – Direktyva 2006/123/EB – 24 straipsnis – Draudimas nustatyti bet kokius absoliučius reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimus – Auditoriaus profesija – Draudimas tiesiogiai siūlyti paslaugas“

Byloje C‑119/09

dėl Conseil d'État (Prancūzija) 2009 m. kovo 4 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. balandžio 1 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Société fiduciaire nationale d’expertise comptable

prieš

Ministre du Budget, des Comptes publics et de la Fonction publique,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, J. N. Cunha Rodrigues, K. Lenaerts, J.‑C. Bonichot, K. Schiemann, J.‑J. Kasel ir D. Šváby, teisėjai A. Rosas, R. Silva de Lapuerta U. Lõhmus (pranešėjas), M. Safjan ir M. Berger,

generalinis advokatas J. Mazák,

posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. kovo 23 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Société fiduciaire nationale d’expertise comptable, atstovaujamos advokato F. Molinié,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir B. Messmer,

–        Kipro vyriausybės, atstovaujamos D. Kallí,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels, M. de Grave ir J. Langer,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos I. Rogalski ir C. Vrignon,

susipažinęs su 2010 m. gegužės 18 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, p. 36) 24 straipsnio aiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Société fiduciaire nationale d’expertise comptable (Nacionalinė audito patikėjimo bendrovė, toliau – Société fiduciaire) ir ministre du Budget, des Comptes publics et de la Fonction publique (Biudžeto, valstybės finansų ir valstybės tarnybos ministras) ginčą dėl prašymo panaikinti 2007 m. rugsėjo 27 d. Dekretą Nr. 2007-1387 dėl auditorių etikos kodekso patvirtinimo (décret nº 2007-1387, du 27 septembre 2007, portant code de déontologie des professionnels de l’expertise comptable, JORF, 2007 m. rugsėjo 28 d., p. 15847), kiek juo uždraudžiama tiesiogiai siūlyti paslaugas.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

3        Pagal Direktyvos 2006/123 2, 5 ir 100 konstatuojamąsias dalis:

„2)      Konkurencinga paslaugų rinka yra būtina siekiant skatinti Europos Sąjungos ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą. Šiuo metu daug kliūčių vidaus rinkoje neleidžia teikėjams, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), išplėsti savo veiklą už nacionalinių sienų ir naudotis visomis vidaus rinkos teikiamomis galimybėmis. Visa tai silpnina pasaulinį Europos Sąjungos teikėjų konkurencingumą. Laisva rinka, reikalaujanti iš valstybių narių panaikinti peržengiančio sieną [tarptautinio] paslaugų teikimo apribojimus, kartu didinant skaidrumą ir gerinant vartotojų informavimą, suteiktų vartotojams didesnį pasirinkimą ir pasiūlytų geresnių paslaugų žemesnėmis kainomis.

<…>

5)      Todėl būtina pašalinti kliūtis valstybėse narėse veikiančių teikėjų įsisteigimo laisvei ir laisvam paslaugų judėjimui tarp valstybių narių bei užtikrinti gavėjams ir teikėjams būtiną teisinį tikrumą, kad jie galėtų praktiškai naudotis šiomis dviem Sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis. <...>

<…>

100)      Būtina panaikinti absoliučius reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimus ne naikinant komercinės informacijos turinio apribojimus, o šalinant draudimus konkrečiai profesijai apskritai pateikti komercinę informaciją vienu ar keliais būdais, pavyzdžiui, draudžiant bet kokio pobūdžio reklamą vienoje ar keliose žiniasklaidos priemonėse. Komercinės informacijos turinio ir jos pateikimo būdų klausimu būtina skatinti šių profesijų specialistus parengti Bendrijos teisę atitinkančius Bendrijos elgesio kodeksus.“

4        Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 12 punkte numatyta, kad šioje direktyvoje:

„komercinė informacija – tai bet kokios formos informacija, tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuojanti įmonės, organizacijos arba asmens, užsiimančio komercine, pramonine arba amatų veikla ar reglamentuojamąja profesija, prekes, paslaugas arba įvaizdį. Komercine informacija nelaikoma:

a)      informacija, sudaranti galimybę tiesiogiai naudotis įmonės, organizacijos ar asmens veikla, visų pirma – domeno pavadinimas arba elektroninio pašto adresas;

b)      informacija, susijusi su įmonės, organizacijos arba asmens prekėmis, paslaugomis arba įvaizdžiu, parengta nepriklausomai, ypač kai ji pateikiama nemokamai.“

5        Direktyvos 2006/123 24 straipsnis „Reglamentuojamųjų profesijų komercinė informacija“ suformuluotas taip:

„1.      Valstybės narės panaikina visus absoliučius reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimus.

2.      Valstybės narės užtikrina, kad reglamentuojamųjų profesijų komercinė informacija atitiktų profesines taisykles, suderintas su Bendrijos teisės reikalavimais, visų pirma susijusias su profesijos nepriklausomumu, orumu ir sąžiningumu, taip pat profesinės paslapties saugojimu, atsižvelgiant į kiekvienos profesijos specifinį pobūdį. Profesinės reklaminių pranešimų taisyklės turi būti nediskriminacinės, pateisinamos svarbiais visuomenės interesais ir proporcingos.“

6        Remiantis Direktyvos 2006/123 44 ir 45 straipsniais, ši direktyva įsigaliojo 2006 m. gruodžio 28 d. ir turėjo būti valstybių narių perkelta ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 28 d.

 Nacionalinės teisės aktai

7        Auditorių sąjungos įsteigimas ir auditoriaus vardo suteikimas bei profesinė veikla reglamentuojami 1945 m. rugsėjo 19 d. Nutarimu Nr. 45-2138 (JORF, 1945 m. rugsėjo 21 d., p. 5938). Remiantis šiuo nutarimu, pagrindinė auditoriaus užduotis yra tvarkyti ir kontroliuoti įmonių ir organizacijų, su kuriomis jis nesusijęs darbo sutartimi, apskaitą. Jis įgaliotas tvirtinti pajamų ataskaitų teisingumą ir sąžiningumą ir taip pat gali dalyvauti steigiant įmones ir organizacijas, kiek tai susiję su bet kuriais apskaitos, ekonomikos ir finansų aspektais.

8        Prieš priimant 2004 m. kovo 25 d. Nutarimą Nr. 2004-279 dėl tam tikros profesinės veiklos vykdymo sąlygų supaprastinimo ir pritaikymo (ordonnance nº 2004-279, du 25 mars 2004, portant simplification et adaptation des conditions d’exercice de certaines activités professionnelles, JORF, 2004 m. kovo 27 d., p. 5888) buvo draudžiama bet kokia auditorių profesijos atstovų asmeninė reklama. 1997 m. gegužės 30 d. Dekreto Nr. 97-586 dėl auditorių profesinių organizacijų veiklos (décret nº 97-586, du 30 mai 1997, relatif au fonctionnement des instances ordinales des experts-comptables, JORF, 1997 gegužės 31 d., p. 8510), kuriame patikslinama, kokiomis sąlygomis auditoriai gali imtis reklamos priemonių, 7 straipsnyje numatyta, kad šios sąlygos bus įtvirtintos profesinio elgesio kodekse, kuris bus patvirtintas Conseil d’État (Valstybės Taryba) dekretu.

9        Taigi Dekretas Nr. 2007-1387 buvo priimtas remiantis Nutarimo Nr. 45-2138 23 straipsniu ir Dekreto Nr. 97-586 7 straipsniu.

10      Pagal Dekreto Nr. 2007-1387 1 straipsnį:

„Auditorių profesijos atstovams taikomos profesinės etikos taisyklės įtvirtintos šio dekreto priede esančiame profesinės etikos kodekse.“

11      Auditorių etikos kodekso 1 straipsnyje nustatyta:

„Šio kodekso nuostatos taikomos auditoriams, nepaisant jų profesinės veiklos vykdymo būdo, ir prireikus auditoriams stažuotojams bei 1945 m. rugsėjo 19 d. Nutarimo Nr. 45‑2138 dėl auditorių sąjungos įsteigimo ir auditoriaus vardo suteikimo bei profesijos reglamentavimo 83ter ir 83quater straipsniuose nurodytiems darbuotojams.

Išskyrus nuostatas, kurios gali būti skirtos tik fiziniams asmenims, šis kodeksas taip pat taikomas audito bendrovėms ir vadybos bei apskaitos susivienijimams.“

12      Pagal šio kodekso 12 straipsnį:

„I. – 1 straipsnyje minėtiems asmenims draudžiama imtis neprašytų priemonių, kuriais siekiama siūlyti savo paslaugas tretiesiems asmenims.

Jie gali dalyvauti konferencijose, seminaruose ir kituose universitetų bei mokslo renginiuose tik tokiu atveju, jeigu per juos neatlieka į tiesioginį paslaugų siūlymą panašių veiksmų.

II – 1 straipsnyje minėtiems asmenims yra leidžiamos reklamos kampanijos tiek, kiek jomis teikiama naudinga informacija visuomenei. Priemonės, kuriomis siekiama šio tikslo, turi būti taikomos diskretiškai, jos neturi kelti grėsmės profesijos nepriklausomumui, orumui ir garbei bei nepažeisti profesinės paslapties taisyklių, sąžiningumo klientų bei kitų šios profesijų atstovų atžvilgiu reikalavimų.

1 straipsnyje minėti asmenys, bet kokiais būdais pristatydami savo profesinę veiklą tretiesiems asmenims, turi susilaikyti nuo pareiškimų, kurie galėtų pakenkti jų funkcijų orumui ar profesijos įvaizdžiui.

Minėti ir kiti pranešimai yra leidžiami tik jeigu jie pateikiami korektiškai ir jiems būdingas santūrumas, kai juose nėra netikslumų, jie negali suklaidinti visuomenės bei neturi palyginimo elementų.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

13      2007 m. lapkričio 28 d. pateiktu skundu Société fiduciaire prašė Conseil d’État panaikinti Dekretą Nr. 2007-1387, kiek juo draudžiama tiesiogiai siūlyti paslaugas. Šios bendrovės nuomone, Auditorių etikos kodekso 12‑I straipsnyje įtvirtintas bendras ir absoliutus bet kokio tiesioginio paslaugų siūlymo draudimas prieštarauja Direktyvos 2006/123 24 straipsniui ir labai kenkia šios direktyvos įgyvendinimui.

14      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jo nagrinėjamoje byloje būtina kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, nes jei skundžiamame dekrete įtvirtintas draudimas tiesiogiai siūlyti paslaugas būtų pripažintas prieštaraujančiu Direktyvos 2006/123 24 straipsniui, jis sudarytų rimtą jos įgyvendinimo kliūtį.

15      Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyva 2006/123] buvo siekiama panaikinti bet kokius absoliučius draudimus, susijusius su joje numatytomis reglamentuojamomis profesijomis, neatsižvelgiant į vykdomos komercinės veiklos formą, ar ji paliko teisę valstybėms narėms toliau absoliučiai drausti tam tikrą komercinę veiklą, pavyzdžiui, tiesiogiai siūlyti paslaugas?“

 Dėl priimtinumo

16      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvą 2006/123, kurios perkėlimo terminas – 2009 m. gruodžio 28 d. – dar nebuvo pasibaigęs sprendimo pateikti šį prašymą priėmimo dieną, t. y. 2009 m. kovo 4 d.

17      Nereikšdama aiškaus prieštaravimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, Prancūzijos vyriausybė ginčija prašymą pateikusio teismo pateikto klausimo svarbą ir šio teismo vertinimą, kad jeigu pagrindinėje byloje ginčijamas teisės aktas būtų pripažintas prieštaraujančiu Direktyvai 2006/123, jis sudarytų rimtą jos įgyvendinimo kliūtį.

18      Anot šios vyriausybės, nors iš Teisingumo Teismo praktikos, žinoma, matyti, kad per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės, kurioms ji skirta, privalo susilaikyti nuo nuostatų, kurios gali rimtai trukdyti pasiekti šioje direktyvoje nurodytą rezultatą, priėmimo (1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie, C‑129/96, Rink. p. I‑7411, 45 punktas; 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo ATRAL, C‑14/02, Rink. p. I‑4431, 58 punktas ir 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo VTB-VAB ir Galatea, C‑261/07 ir C‑299/07, Rink. p. I‑2949, 38 punktas), pagrindinėje byloje taip nėra, nes taikant nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus Direktyvos 2006/123 perkėlimo laikotarpiu nekils padarinių, kurie, pirma, išliktų pasibaigus šiam perkėlimo laikotarpiui ir, antra, keltų didelių sunkumų siekiant šioje direktyvoje įtvirtinto tikslo.

19      Šiuo klausimu primintina, kad iš tos pačios teismo praktikos matyti, jog pagrindinę bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas turi įvertinti, ar nacionalinės teisės nuostatos, kurių teisėtumas ginčijamas, gali rimtai trukdyti pasiekti direktyvoje nurodytą rezultatą. Atlikdamas vertinimą, nacionalinis teismas privalo visų pirma nustatyti, ar nagrinėjamomis nuostatomis direktyva visiškai perkeliama į nacionalinę teisę, ir įvertinti, kokie yra su direktyva nesuderinamų nuostatų taikymo ir jų galiojimo trukmės konkretūs padariniai (visų pirma žr. minėto Sprendimo Inter-Environnement Wallonie 46 ir 47 punktus).

20      Nagrinėdamas prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą Teisingumo Teismas neturi tikrinti šio vertinimo tikslumo.

21      Bet kuriuo atveju pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktam klausimui dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, kurio teisines ir faktines aplinkybes savo atsakomybe apibrėžia nacionalinis teismas, taikoma reikšmingumo prezumpcija (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Cartesio, C‑210/06, Rink. p. I‑9641, 67 punktą; 2010 m. spalio 7 d. Sprendimo dos Santos Palhota ir kt., C‑515/08, Rink. p. I‑0000, 20 punktą ir 2010 m. spalio 12 d. Sprendimo Rosenbladt, C‑45/09, Rink. p. I‑0000, 33 punktą).

22      Iš to darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

 Dėl prejudicinio klausimo

23      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2006/123 24 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jam prieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojamosios profesijos atstovams, kaip antai auditoriams, draudžiama tiesiogiai siūlyti savo paslaugas.

24      Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 2006/123 24 straipsnyje „Reglamentuojamųjų profesijų komercinė informacija“ įtvirtintos dvi valstybių narių pareigos. Pirma, jo 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės panaikintų visus absoliučius reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimus. Antra, minėto straipsnio 2 dalimi valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad reglamentuojamųjų profesijų komercinė informacija atitiktų profesines taisykles, suderintas su Sąjungos teisės reikalavimais, visų pirma susijusias su profesijos nepriklausomumu, orumu ir sąžiningumu, taip pat profesinės paslapties saugojimu, atsižvelgiant į kiekvienos profesijos specifinį pobūdį. Šios profesinės taisyklės turi būti nediskriminacinės, pateisinamos svarbiais visuomenės interesais ir proporcingos.

25      Siekiant patikrinti, ar Direktyvos 2006/123 24 straipsniu ir visų pirma jo 1 dalimi siekiama panaikinti tiesioginio paslaugų siūlymo draudimą, koks numatytas pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose, minėtą nuostatą reikia aiškinti remiantis ne vien jos formuluote, bet ir jos paskirtimi, vieta direktyvos struktūroje ir nagrinėjamais teisės aktais siekiamu tikslu.

26      Šiuo klausimu iš šios direktyvos 2 ir 5 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama pašalinti kliūtis teikėjų įsisteigimo valstybėse narėse laisvei ir laisvam paslaugų judėjimui tarp valstybių narių ir taip prisidėti prie laisvos ir konkurencingos vidaus rinkos kūrimo.

27      Minėtos direktyvos 24 straipsnio paskirtis patikslinama jos 100 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią būtina panaikinti absoliučius reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimus, kuriais konkrečiai profesijai apskritai draudžiama pateikti komercinę informaciją vienu ar keliais būdais, pavyzdžiui, draudžiant bet kokio pobūdžio reklamą vienoje ar keliose žiniasklaidos priemonėse.

28      Dėl Direktyvos 2006/123 24 straipsnio vietos direktyvos struktūroje reikia priminti, kad jis yra direktyvos V skyriuje „Paslaugų kokybė“. Kaip savo išvados 31 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šiuo skyriumi apskritai ir 24 straipsniu konkrečiai siekiama apsaugoti vartotojų interesus, gerinant reglamentuojamųjų profesijų paslaugų kokybę vidaus rinkoje.

29      Taigi tiek iš 24 straipsnio paskirties, tiek iš jo vietos direktyvos struktūroje matyti, kad, kaip teisingai teigia Europos Komisija, Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino ne vien panaikinti absoliučius draudimus reglamentuojamųjų profesijų atstovams teikti bet kokios formos komercinę informaciją, bet ir pašalinti draudimus naudotis vienos ar kelių formų komercine informacija Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 12 punkte pavartota prasme, būtent reklama, tiesiogine rinkodara ar finansiniu rėmimu. Atsižvelgiant į šios direktyvos 100 konstatuojamojoje dalyje pateiktus pavyzdžius, absoliučiais draudimais, kurie draudžiami pagal jos 24 straipsnio 1 dalį, taip pat reikia laikyti profesines taisykles, kuriomis draudžiama vienoje ar keliose žiniasklaidos priemonėse teikti informaciją apie paslaugų teikėją ar jo veiklą.

30      Vis dėlto pagal Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 2 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į šios direktyvos 100 konstatuojamosios dalies antrąjį sakinį, valstybės narės išsaugo laisvę numatyti draudimus dėl reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos turinio ir jos pateikimo būdų, jeigu nustatytos taisyklės yra pagrįstos ir proporcingos siekiant užtikrinti, be kita ko, profesijos nepriklausomumą, orumą ir sąžiningumą, taip pat išsaugoti profesinę paslaptį, būtiną užsiimant šia profesija.

31      Siekiant nustatyti, ar nagrinėjami nacionalinės teisės aktai patenka į šios direktyvos 24 straipsnio taikymo sritį, pirmiausia reikia nuspręsti, ar tiesioginis paslaugų siūlymas yra komercinė informacija, kaip apibrėžta šiame straipsnyje.

32      Sąvoka „komercinė informacija“ apibrėžta Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 12 punkte kaip apimanti bet kokios formos informaciją, tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuojančią įmonės, organizacijos arba asmens, užsiimančio komercine, pramonine arba amatų veikla ar reglamentuojamąja profesija, prekes, paslaugas arba įvaizdį. Tačiau į šią sąvoką nepatenka, pirma, informacija, sudaranti galimybę tiesiogiai naudotis įmonės, organizacijos ar asmens veikla, visų pirma – domeno pavadinimas arba elektroninio pašto adresas, ir, antra, informacija, susijusi su įmonės, organizacijos arba asmens prekėmis, paslaugomis arba įvaizdžiu, parengta nepriklausomai, ypač kai ji pateikiama nemokamai.

33      Taigi, kaip teigia Nyderlandų vyriausybė, komercinė informacija apima ne tik klasikinę reklamą, bet ir kitas reklamos ir naujiems klientams pritraukti skirtų informacinių pranešimų formas.

34      Dėl tiesioginio paslaugų siūlymo sąvokos pažymėtina, kad ji neapibrėžta nei Direktyvoje 2006/123, nei jokiame kitame Sąjungos teisės akte. Be to, jos reikšmė gali skirtis įvairių valstybių narių teisės sistemose.

35      Pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamo profesinės etikos kodekso 12‑I straipsnį tiesioginiu paslaugų siūlymu turi būti laikomas neprašytas auditoriaus kontaktas su trečiuoju asmeniu, siekiant pasiūlyti jam savo paslaugas.

36      Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti sąvokos „tiesioginis paslaugų siūlymas“ tikslios reikšmės pagal nacionalinės teisės aktus, Conseil d’État ir visi Teisingumo Teismui pastabas pateikę suinteresuotieji asmenys mano, kad tiesioginis paslaugų siūlymas patenka į Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 12 punkte esančią sąvoką „komercinė informacija“.

37      Anot Société fiduciaire, tiesioginis paslaugų siūlymas apibrėžiamas kaip individualus prekių ar paslaugų siūlymas, pateiktas to neprašiusiam juridiniam ar fiziniam asmeniui. Prancūzijos vyriausybė pritaria šiam apibrėžimui, tačiau siūlo skirti du aspektus: pirma, judėjimo aspektą, t. y. kontakto užmezgimą su to neprašiusiu trečiuoju asmeniu ir, antra, turinio aspektą, t. y. komercinio pranešimo pateikimą. Pasak šios vyriausybės, būtent antrasis aspektas yra komercinė informacija Direktyvoje 2006/123 pavartota prasme.

38      Iš šių argumentų matyti, kad tiesioginis paslaugų siūlymas yra informacinio pranešimo forma, skirta ieškoti naujų klientų. Tačiau, kaip pažymi Komisija, tiesioginis paslaugų siūlymas apima paslaugų teikėjo asmeninį kontaktą su potencialiu klientu, siekiant pasiūlyti jam paslaugų. Dėl šios priežasties tai galima pripažinti tiesiogine rinkodara. Taigi tiesioginis paslaugų siūlymas patenka į „komercinės informacijos“ sąvoką Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 12 punkte ir 24 straipsnyje pavartota prasme.

39      Toliau kyla klausimas, ar draudimą tiesiogiai siūlyti paslaugas galima laikyti absoliučiu komercinės informacijos draudimu šios direktyvos 24 straipsnio 1 dalyje pavartota prasme?

40      Iš pagrindinėje byloje nagrinėjamo Profesinės etikos kodekso 12‑I straipsnio formuluotės ir iš prie Prancūzijos vyriausybės pastabų pridėtos Auditorių sąjungos vyriausiosios tarybos patvirtintos „pavyzdinės komunikacijos priemonių lentelės“ matyti, kad pagal šią nuostatą auditorių profesijos atstovai turi susilaikyti nuo bet kokio neprašyto asmeninio kontakto, kurį galima laikyti klientų pritraukimu ar konkrečiu komercinių paslaugų siūlymu.

41      Konstatuotina, kad tiesioginio paslaugų siūlymo draudimas, koks numatytas minėtame 12‑I straipsnyje, suprantamas plačiai, kaip taikomas bet kokiam tiesioginiam paslaugų siūlymui, nepaisant jo formos, turinio ar naudojamų priemonių. Taigi šis draudimas apima visas komunikacijos priemones, kuriomis galima skleisti šios formos komercinę informaciją.

42      Darytina išvada, kad šis draudimas laikytinas absoliučiu komercinės informacijos draudimu, kurio pagal Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 1 dalį neleidžiama nustatyti.

43      Ši išvada atitinka šio sprendimo 26 punkte primintą minėtos direktyvos tikslą – pašalinti laisvo paslaugų judėjimo kliūtis tarp valstybių narių. Valstybės narės teisės aktai, kuriais auditoriams draudžiama bet kokia forma tiesiogiai siūlyti paslaugas, gali labiau pakenkti profesionalams iš kitų valstybių narių, nes iš jų būtų atimta veiksminga priemonė patekti į atitinkamą nacionalinę rinką. Dėl šios priežasties tokiu draudimu ribojamas laisvas paslaugų judėjimas tarp valstybių narių (pagal analogiją žr. 1995 m. gegužės 10 d. Sprendimo Alpine Investments, C‑384/93, Rink. p. I‑1141, 28 ir 38 punktus).

44      Prancūzijos vyriausybė teigia, kad tiesiogiai siūlant paslaugas keliama grėsmė šios profesijos atstovų nepriklausomumui. Anot šios vyriausybės, kadangi auditoriaus užduotis yra kontroliuoti įmonių ir organizacijų, su kuriomis jis nesusijęs darbo sutartimi, apskaitą ir tvirtinti šių įmonių ar organizacijų pajamų ataskaitų teisingumą bei sąžiningumą, negali kilti įtarimų, kad šis profesionalas pataikauja savo klientams. Užmegzdamas kontaktą su atitinkamos įmonės ar organizacijos vadovu auditorius rizikuotų pakeisti santykių, kuriuos jis įprastai turėtų palaikyti su savo klientu, pobūdį, o tai pakenktų jo nepriklausomumui.

45      Vis dėlto, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 42 punkte, pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais absoliučiai draudžiama viena komercinės informacijos forma, todėl jie patenka į Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Dėl šios priežasties šie teisės aktai neatitinka šios direktyvos ir jų negalima pateisinti remiantis Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 2 dalimi, net jeigu jie būtų nediskriminaciniai, pateisinami svarbiais visuomenės interesais ir proporcingi.

46      Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: jai prieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojamosios profesijos atstovams, kaip antai auditoriams, visiškai draudžiama tiesiogiai siūlyti savo paslaugas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

47      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 24 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: jai prieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojamosios profesijos atstovams, kaip antai auditoriams, visiškai draudžiama tiesiogiai siūlyti savo paslaugas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: prancūzų.