GENERALINIO ADVOKATO

JÁN MAZÁK IŠVADA,

pateikta 2010 m. gruodžio 7 d.(1)

Byla C‑375/09

Prezes Urzędu Ochrony Konkurencji i Konsumentów

prieš

Tele2 Polska sp. z o. o., dabar Netia S.A. w Warszawie

(Sąd Najwyższy (Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Konkurencija – Reglamentas (EB) Nr.  1/2003 – Netaikomumo konstatavimas – Valstybių narių procesinė autonomija – Nacionalinės konkurencijos institucijos teisė priimti sprendimą, konstatuojantį, kad SESV 102 straipsnis nėra taikytinas įmonės veiksmams“

1.        Šioje byloje Sąd Najwyższy (Lenkijos aukščiausiasis teismas) prašo išaiškinti Tarybos reglamento (EB) Nr.  1/2003 5 straipsnį(2). Ši byla susijusi su valstybių narių procesinės autonomijos ribomis Bendrijos konkurencijos teisės (dabar – Europos Sąjungos (ES) konkurencijos teisė) įgyvendinimo sistemoje pagal Reglamentą Nr.  1/2003, kuris pakeitė ankstesnę sistemą, galiojusią remiantis Tarybos reglamentu Nr.  17(3). Nagrinėjama, kaip nacionalinė konkurencijos institucija (NKI) gali užbaigti administracinį procesą, kai taikydama ES konkurencijos teisę kartu su nacionaline teise ji nustato, kad konkrečios įmonės veiksmai nepažeidžia SESV 102 straipsnyje įtvirtinto draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi.

I –    Teisinis pagrindas

A –    ES teisė

2.        Remiantis Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsniu, valstybių narių NKI turi teisę atskirose bylose taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius. Reglamento 5 straipsnyje nustatyta:

„Tuo tikslu, veikdamos savo iniciatyva ar skundo pagrindu, [NKI] gali priimti tokius sprendimus:

–        pareikalauti nutraukti pažeidimą,

–        taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

–        priimti įsipareigojimus,

–        skirti vienkartines, periodines ar kitas nacionaliniuose įstatymuose numatytas nuobaudas.

Jeigu valstybių narių konkurencijos institucijos, remdamosi turima informacija, mano, kad uždraudimo kriterijai nėra tenkinami, jos gali nuspręsti, kad imtis veiksmų nėra pagrindo.“ (Išskirta mano.)

3.        Reglamento Nr.  1/2003 10 straipsnyje nustatyta, kad kai to reikalauja ES viešieji interesai, susiję su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymu, Europos Komisija, veikdama savo iniciatyva, savo sprendime gali konstatuoti, kad tam tikram susitarimui, įmonių asociacijos sprendimui ar suderintiems veiksmams SESV 101 straipsnis netaikytinas todėl, kad netenkinamos SESV 101 straipsnio 1 dalies sąlygos, arba todėl, kad tenkinamos SESV 101 straipsnio 3 dalies sąlygos. Komisija tokią pačią išvadą gali padaryti dėl SESV 102 straipsnio.

4.        Komisijos pranešime dėl konkurencijos institucijų tinklui priklausančių institucijų bendradarbiavimo(4) nurodyta, kad „Komisija turi puikias galimybes, jeigu vienas susitarimas ar veiksmas ar keletas susitarimų ar veiksmų <…> daro poveikį konkurencijai daugiau nei trijose valstybėse narėse“ (14 punktas), ir kad „be to, Komisija turi puikias galimybes nagrinėti bylą, jei ji yra glaudžiai susijusi su kitomis [ES] nuostatomis, kurias išskirtinai arba veiksmingiau galėtų taikyti Komisija, jeigu [ES] interesai reikalauja Komisijos sprendimo plėtoti [ES] konkurencijos politiką, kai iškyla naujų konkurencijos problemų, arba užtikrinti veiksmingą įgyvendinimą“ (15 punktas).

B –    Nacionalinės teisės aktai

5.        Nagrinėjamu laikotarpiu galiojusio Lenkijos konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo(5) 11 straipsnyje nustatyta:

„1.      [Lenkijos NKI] priima sprendimą nekonstatuoti konkurenciją ribojančių veiksmų, jei nenustato 5 ar 8 straipsniuose įtvirtintų draudimų pažeidimo.

2.      1 dalyje nurodytą sprendimą [Lenkijos NKI] priima ir tuo atveju, kai susitarimas atitinka 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, tačiau nepatenka į 7 straipsnyje nurodyto Ministrų Tarybos nutarimo taikymo sritį.

3.      2 dalyje nurodytas aplinkybes privalo įrodyti įmonė ar įmonių susivienijimas.“

II – Faktai ir prejudiciniai klausimai

6.        Telekomunikacja Polska SA buvo įtariama pažeidusi Lenkijos konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo 8 straipsnį bei SESV 102 straipsnį(6). Pasibaigus procesui Lenkijos NKI konstatavo, kad įmonės elgesys nėra piktnaudžiaujantis, ir priėmė sprendimą pagal nacionalinę teisę, kad ji neriboja konkurencijos, o pagal SESV 102 straipsnį Lenkijos NKI konstatavo, kad nėra jokio pagrindo imtis veiksmų. Trečioji šalis – Polska sp. z o. o. (dabar – Netia SA w Warszawie) kreipėsi dėl šio sprendimo į teismą. Sąd Okręgowy – Sąd Ochrony Konkurencji i Konsumentów (Apygardos teismas – Konkurencijos ir vartotojų apsaugos teismas) sprendimu, kurį vėliau paliko galioti Varšuvos apeliacinis teismas, ginčijamas sprendimas buvo panaikintas, konstatavus, kad Lenkijos NKI turėjo priimti deklaratyvų sprendimą, kad konkurenciją ribojančių veiksmų pagal SESV 102 straipsnį nebuvo, o ji priėmė sprendimą pagal nacionalinę teisę.

7.        Lenkijos NKI pateikė kasacinį skundą, kuriame tvirtino, kad Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnis yra NKI jurisdikciją reglamentuojanti norma, kuria ribojama NKI sprendimų priėmimo kompetencija ir kuria remiantis jos neturi teisės priimti tokio sprendimo. Tačiau Lenkijos NKI nusprendė užbaigti bylą kitaip, o ne priimti sprendimą dėl esmės. Reglamento 5 straipsnyje minimos keturios sprendimo dėl bylos esmės rūšys, o paskutinėje pastraipoje – procesinis sprendimas. NKI „gali nuspręsti, kad imtis veiksmų nėra pagrindo“. Komisija, o ne NKI, turi teisę priimti sprendimą, kad tam tikriems veiksmams SESV 102 straipsnis netaikytinas.

8.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, pirma, kad ši byla susijusi su NKI procesinės autonomijos ribomis ir kad NKI negali būti suteikta teisė priimti sprendimą, kad konkurenciją ribojančių veiksmų nėra, nes tokio pobūdžio sprendimas nėra nurodytas Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnio antrojoje dalyje. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnio paskutinį sakinį, atsižvelgiant į 5 straipsnio antrojo sakinio formuluotę ir kitas šio reglamento nuostatas, vis tiek galima būtų aiškinti kaip leidžiantį NKI priimti tokį sprendimą, koks yra nagrinėjamas šioje byloje. Šiomis aplinkybėmis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir užduoti Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

„1.      Ar [Reglamento Nr.  1/2003] 5 straipsnį reikia aiškinti taip, kad [NKI] negali priimti sprendimo nekonstatuoti konkurenciją ribojančių veiksmų [SESV 102] straipsnio prasme, jei atlikusi tyrimą nustato, kad įmonė nepažeidė šios Sutarties nuostatoje įtvirtinto draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi?

2.      Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar tuo atveju, kai nustačius, kad įmonės veiksmai nepažeidė [SESV 102] straipsnyje įtvirtinto draudimo, nacionalinė konkurencijos apsaugos teisė leidžia [NKI] užbaigti antimonopolinę procedūrą tik sprendimu nekonstatuoti konkurenciją ribojančių veiksmų, [Reglamento Nr.  1/2003] 5 straipsnio [paskutinį] sakinį reikia aiškinti taip, kad jis yra tiesioginis teisinis [NKI] sprendimo, „jog imtis veiksmų nėra pagrindo“ pagrindas ?“

9.        Lenkijos(7) ir Čekijos vyriausybės, Komisija ir ELPA priežiūros institucija pateikė rašytines pastabas. 2010 m. rugsėjo 21 d. posėdyje visos šios šalys, išskyrus Čekijos vyriausybę, pateikė žodinius argumentus.

III – Vertinimas

A –    Pagrindiniai šalių argumentai

10.      Komisija ir ELPA priežiūros institucija iš esmės teigia, kad pagal Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnį NKI negali priimti deklaratyvaus sprendimo, jog SESV 101 ir 102 straipsniai netaikytini. Tokią teisę turi tik Komisija. Be kita ko, NKI teisė konstatuoti, kad SESV 101 ir 102 straipsniai netaikytini, jei galima garantuoti, kad įmonės elgesys yra teisėtas, ne tik pareikalautų nemažų administracinių išteklių, bet ir tikriausiai sumažintų asmenų, nukentėjusių nuo, jų manymu, neteisėto elgesio, norą kelti privataus kaltinimo bylas pažeidėjų atžvilgiu, be to, tai neprisidėtų prie privačių asmenų atliekamo ES konkurencijos teisės įgyvendinimo (o Reglamentu Nr.  1/2003 siekiama skatinti privatų įgyvendinimą). Dėl antrojo klausimo Komisija tvirtina, kad Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnis taikytinas tiesiogiai. ELPA priežiūros institucija teigia, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kai laikoma, kad sąlygos, reikalingos uždraudžiančiam sprendimui priimti, nėra tenkinamos, Reglamento Nr.  1/2003 3 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnis įpareigoja NKI taikyti SESV 102 straipsnį, užbaigiant administracinę procedūrą išvada, kad imtis veiksmų nėra pagrindo.

11.      Lenkijos vyriausybė teigia, kad Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnyje pateikiamas baigtinis NKI įgaliojimų sąrašas. 5 straipsnio paskutinis sakinys negali būti deklaratyvaus sprendimo, kad konkurenciją ribojančių veiksmų nebuvo, pagrindas. Atsakydama į antrąjį klausimą, Lenkijos vyriausybė teigia, kad priemonės, kuria NKI užbaigia procedūrą dėl tariamo konkurencijos pažeidimo, nustačiusi, kad jai imtis veiksmų nėra pagrindo, forma turėtų būti procesinis sprendimas nutraukti bylą nepriimant sprendimo dėl esmės.

12.      Kitaip nei kitos šalys, Čekijos vyriausybė tvirtina, kad Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsniu NKI leidžiama priimti sprendimą, konstatuojantį, kad ribojančių veiksmų nebuvo. Reglamentu Nr.  1/2003 nenustatoma Komisijos ir NKI hierarchija – jis pagrįstas horizontalaus bendradarbiavimo santykiais. Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnio tikslui prieštarautų NKI kompetencija priimti sprendimą, konstatuojantį SESV 102 straipsnio pažeidimą, tačiau ne kompetencija konstatuoti, kad pažeidimo nebuvo. Čekijos vyriausybė teigia, kad atitinkamos Lenkijos konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo nuostatos nekelia pavojaus SESV 101 ir 102 straipsnių tikslams.

B –    Vertinimas

 Preliminarios pastabos dėl naujos „teisine išimtimi“ pagrįstos įgyvendinimo sistemos

13.      Reglamentas Nr.  1/2003(8), kuris taip pat vadinamas „Modernizavimo reglamentu“ iš esmės pakeitė ES konkurencijos teisės taikymą. Viena iš naujovių – atsisakyta pranešimų Komisijai apie susitarimus, siekiant gauti išimtį pagal dabar galiojančios SESV 101 straipsnio 3 dalį(9) – juos pakeis teisinės išimties sistema(10). Dabar NKI ir nacionaliniai teismai yra gerokai labiau susiję su ES konkurencijos normų taikymu(11).

14.      ES konkurencijos teisės įgyvendinimo decentralizavimas apima ne tik reikalavimą, kad NKI ir nacionaliniai teismai taikytų SESV 101 ir 102 straipsnius. Kad decentralizacija būtų tinkamai įgyvendinta, Reglamente Nr.  1/2003 numatyti bent trys atskiri mechanizmai: i) įgaliojimų NKI ir nacionaliniams teismams suteikimas, sumažinant Komisijos tiesioginės įgyvendinimo veiklos apimtis(12); ii) reikalavimas, kad NKI ir nacionaliniai teismai taikytų SESV 101 ir 102 straipsnius pagal sistemą, reguliuojančią nacionalinės ir ES teisės santykį; ir galiausiai, bet ne mažiau svarbu – iii) susitarimai, skirti palengvinti NKI ir nacionalinių teismų bendradarbiavimą ir darbo kontrolę, siekiant užtikrinti vienodą ir nuoseklų ES konkurencijos normų taikymą(13). Kaip matysime vėliau, svarbaus NKI (ir nacionalinių teismų) vaidmens naujojoje sistemoje rezultatas yra tai, kad pagal Reglamentą Nr.  1/2003 jiems galioja griežtos taisyklės, reglamentuojančios ir įgaliojimų jiems suteikimą, ir jų įgyvendinimą(14).

 Dėl pirmojo klausimo

15.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnis draudžia NKI priimti neigiamą sprendimą dėl esmės taikant SESV 102 straipsnį.

16.      Kaip teisingai pažymėjo EFTA priežiūros institucija, iš esmės klausimai, pateikti tik dėl SESV 102 straipsnio, turėtų būti taikytini ir NKI kompetencijai priimti neigiamus sprendimus dėl esmės, vadovaujantis SESV 101 straipsniu. Todėl, mano nuomone, pateikti klausimai apima ir SESV 101 straipsnį, ir SESV 102 straipsnį.

17.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad negalima abejoti, jog sprendimas pagal nacionalinę konkurencijos teisę(15), konstatuojantis, kad veiksmai neriboja konkurencijos, nepatenka į sprendimų, išvardytų Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnio antrajame sakinyje, kategoriją.

18.      Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar Lenkijos NKI gali priimti tokį sprendimą pagal SESV 102 straipsnį, turint omenyje, kad paskutiniame Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnio sakinyje NKI suteikiami įgaliojimai nuspręsti, kad jai nėra pagrindo imtis veiksmų, kai draudimo taikymo sąlygos nėra tenkinamos.

19.      Visų pirma būtina išnagrinėti atitinkamas Reglamento Nr.  1/2003 nuostatas. Pagal reglamento 3 straipsnį(16) NKI privalo taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius, jei įmonės, kuri įtariama pažeidusi nacionalinėje konkurencijos teisėje nustatytus draudimus, veiksmai gali turėti poveikį prekybai tarp valstybių narių. Reglamentu Nr.  1/2003 suponuojama, kad NKI taiko SESV 101 ir 102 straipsnius pagal savo valstybės narės procesines taisykles, o valstybė prireikus privalo papildyti savo teisės aktus, pritaikydama juos prie naujosios sistemos(17).

20.      Kalbėdamas apie bendrąjį principą, Sprendime Otto(18) Teisingumo Teismas konstatavo, kad „tai, kaip nacionalinės institucijos taiko [SESV 101 ir 102] straipsnius, iš esmės reglamentuojama nacionalinėmis procesinėmis normomis. Todėl, laikantis [ES] teisės, visų pirma jos pagrindinių principų, būtent nacionalinės teisės aktais turi būti nustatytos tinkamos procesinės normos, siekiant užtikrinti suinteresuotų asmenų teises į gynybą. Šios garantijos gali skirtis nuo [ES] procesinių teisių“.

21.      Antra, Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnyje nurodyta, kad NKI turi teisę atskirose bylose taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius ir šiuo tikslu, veikdamos savo iniciatyva ar skundo pagrindu, „gali priimti“ tokius sprendimus: i) pareikalauti nutraukti pažeidimą; ii) taikyti laikinąsias apsaugos priemones; iii) priimti įsipareigojimus; ir iv) skirti vienkartines, periodines ar kitas nacionaliniuose įstatymuose numatytas nuobaudas. Galiausiai nurodoma, kad jei remdamosi turima informacija NKI mano, kad uždraudimo kriterijai nėra tenkinami, jos gali nuspręsti, kad imtis veiksmų nėra pagrindo.

22.      Todėl kyla klausimas, ar sprendimų, kuriuos gali priimti NKI, sąrašas (pateiktas Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnyje) yra baigtinis. Lenkijos vyriausybė ir Komisija mano, kad jis tikrai baigtinis, ir, atrodo, jog šį požiūrį patvirtina teisinė literatūra(19).

23.      Bet kuriuo atveju pakanka pasakyti, kad, kalbant iš esmės, 5 straipsnyje nepateiktas išsamus sąrašas, nes tai nėra vienintelė Reglamento Nr.  1/2003 nuostata, pagal kurią NKI gali priimti sprendimus: dar yra 29 straipsnio 2 dalis („Panaikinimas tam tikrais atvejais“), pagal kurią NKI tam tikromis aplinkybėmis gali panaikinti teisę naudotis bendrosios išimties reglamentu (BIR)(20).

24.      Iš tiesų, kaip teisingai pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jei pasibaigus procedūrai kartu taikydama ES konkurencijos normas ir nacionalinę konkurencijos teisę NKI nustato, kad tikrinamos įmonės veiksmai nepažeidžia draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, ji iš esmės privalo, vadovaudamasi procesinės autonomijos principu, priimti atitinkamą sprendimą, numatytą pagal nacionalinę teisę. Lenkijos teisės sistemoje toks atitinkamas sprendimas yra sprendimas nekonstatuoti konkurenciją ribojančių veiksmų, priimamas remiantis Konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo 11 straipsniu.

25.      Tačiau svarbu pabrėžti, kad, nepaisant to, procesinės autonomijos principo taikymas gali būti apribotas visų pirma dėl to, kad būtina pasiekti vieną iš Reglamento Nr.  1/2003 tikslų, t. y. vienodai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius visose valstybėse narėse (Reglamento Nr.  1/2003 preambulės 1 konstatuojamoji dalis). Mano nuomone, toks apribojimas nustatytas Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnyje, kur nurodytos sprendimų, kuriuos gali priimti NKI, rūšys.

26.      Nors akivaizdu, kad Reglamentu Nr.  1/2003 nederinami nacionaliniai procesiniai įstatymai, negalima paneigti(21), kad daugelis svarbių klausimų reguliuojami ES lygmeniu – tai ypač pasakytina apie sprendimų, kuriuos gali priimti NKI, turinį.

27.      Mano nuomone, jei ES teisės aktų leidėjas būtų pageidavęs, kad NKI galėtų priimti sprendimą, konstatuojantį, kad veiksmai nevaržo konkurencijos (kaip numatyta Lenkijos konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatyme), jie būtų aiškiai įtraukę šią konkrečią sprendimų rūšį į Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnyje pateiktą sąrašą (arba bent jau į kitą reglamento nuostatą, kaip jie ir padarė 29 straipsnio 2 dalyje nurodyto sprendimo atveju). Šį argumentą dar labiau patvirtina tai, kad ES teisės aktų leidėjas žinojo apie šią problemą ir, tiesa sakant, dėl jos netgi kilo ginčas per teisėkūros procesą rengiantis priimti Reglamentą Nr.  1/2003 (žr. šios išvados 39 ir 41 punktus).

28.      Tai, kad nebuvo ketinimų NKI suteikti įgaliojimus priimti tokį sprendimą, taip pat paaiškėja iš Komisijos pasiūlymo aiškinamojo memorandumo. Šiame dokumente Komisija pabrėžė, jog „pasiūlymas paremtas prielaida, kad [NKI] taikys [SESV 101 ir 102] straipsnius pagal atitinkamas jų nacionalines procesines taisykles. Įgyvendinant reformą nėra būtina visiškai suderinti nacionalinių procesinių įstatymų[(22)]. Kita vertus, [ES] lygmeniu būtina reglamentuoti tam tikrus klausimus, turinčius tiesioginį poveikį siūlomos sistemos veikimui“. Komisija pridūrė, kad „siekiant užtikrinti visišką ir veiksmingą tiesiogiai taikytinos išimčių sistemos taikymą, „būtina nustatyti, kokio turinio sprendimus gali priimti [NKI] taikydamos [SESV 101 ir 102 straipsnius] (žr. reglamento projekto 5 straipsnį). Jokiai konkurencijos institucijai, priklausančiai [ECN], negali būti suteikti įgaliojimai priimti esminius sprendimus dėl išimčių taikant [ES] konkurencijos taisykles.“

29.      Kaip teisingai pažymėjo ELPA priežiūros institucija, nors Reglamentas Nr.  1/2003 NKI suteikia įgaliojimus priimti „teigiamus“ sprendimus dėl esmės(23), jis akivaizdžiai nepadaro šios kompetencijos nutraukti pažeidimus taikant (ir) SESV 102 straipsnį simetriškos, suteikdamas NKI kompetenciją priimti „neigiamus“ sprendimus dėl esmės. Nei 5 straipsnis, nei jokia kita Reglamento Nr.  1/2003 nuostata konkrečiai nesuteikia NKI kompetencijos oficialiai paskelbti, kad konkrečiu atveju SESV 102 straipsnis nebuvo pažeistas. Atvirkščiai, akivaizdu, kad NKI tegali nuspręsti, jog „imtis veiksmų nėra pagrindo“ (žr. Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnio paskutinį sakinį).

30.      Aš (kaip ir Lenkijos vyriausybė, Komisija ir ELPA priežiūros institucija) manau, kad bet koks kitoks aiškinimas galėtų lemti atvejus, kai dėl ne bis in idem principo neigiamas vienos NKI sprendimas galėtų neleisti Komisijai arba kitai NKI vėliau konstatuoti SESV 101 straipsnio pažeidimą(24).

31.      Pažymėtina, kad tokie NKI kompetencijos priimant neigiamus sprendimus apribojimai atitinka Komisijos sprendimų priėmimo praktiką. Atskirose bylose dėl konkurencijos pažeidimo, kai Komisijai atlikus tyrimą nesurenkama pakankamai duomenų, kad būtų galima tinkamai teisiškai įrodyti ES konkurencijos teisės pažeidimą, bylos nagrinėjimas užbaigiamas Komisijai nepriimant neigiamo sprendimo dėl esmės ar faktiškai nepriimant jokio pagrįsto sprendimo, skirto pažeidime dalyvavusiems asmenims(25).

32.      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai nurodo sisteminį Reglamento Nr.  1/2003 aiškinimą. 5 straipsnis yra reglamento II skyriuje „Įgaliojimai“. Šio skyriaus 4 straipsnis susijęs su Komisijos įgaliojimais, 5 straipsnis – su NKI įgaliojimais, 6 straipsnis – su nacionalinių teismų įgaliojimais. 4 ir 6 straipsniais tiesiog bendrai patvirtinami Komisijos ir nacionalinių teismų įgaliojimai pagal SESV 101 ir 102 straipsnius, o 5 straipsniu suteikiami įgaliojimai NKI tik taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius ir aiškiai nurodomas būdas, kaip NKI turi taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius atskirose bylose (t. y. kokios rūšies sprendimus jos turi priimti)(26).

33.      Mano nuomone, ankstesniuose punktuose pateiktas pažodinis Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnio aiškinimas yra ne tik gana aiškus, bet ir pagrįstas kitomis reglamento nuostatomis. Iš tiesų 5 straipsnio formuluotė turi būti palyginta su 10 straipsnio formuluote.

34.      10 straipsnyje „Netaikomumo konstatavimas“ nustatyta, kad tuomet, kai to reikalauja ES viešieji interesai, susiję su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymu, Komisija, veikdama savo iniciatyva, savo sprendime gali konstatuoti, kad tam tikram susitarimui, įmonių asociacijos sprendimui ar suderintiems veiksmams SESV 101 straipsnis netaikytinas todėl, kad netenkinamos SESV 101 straipsnio 1 dalies sąlygos, arba todėl, kad tenkinamos SESV 101 straipsnio 3 dalies sąlygos. Komisija gali prieiti prie tokios išvados ir remdamasi SESV 102 straipsniu(27). Sprendimai pagal 10 straipsnį dėl savo poveikio kitoms įgyvendinančioms institucijoms yra būtini siekiant užtikrinti nuoseklų ES konkurencijos teisės taikymą(28).

35.      Taigi Reglamentu Nr.  1/2003 ES teisės aktų leidėjas suteikė Komisijai išskirtinę kompetenciją priimti neigiamus sprendimus dėl esmės (sprendimus dėl netaikomumo).

36.      Toks aiškinimas patvirtintas Reglamento Nr.  1/2003 preambulės 14 konstatuojamojoje dalyje, kurioje teigiama, kad išskirtiniais atvejais, kai to reikalauja Bendrijos viešieji interesai, Komisijai gali būti tikslinga priimti deklaratyvaus pobūdžio sprendimą, konstatuojantį SESV 101 ir 102 straipsniuose nurodyto draudimo netaikymą, siekiant išaiškinti teisės normas ir užtikrinti nuoseklų jų taikymą visoje Bendrijoje, ypač kiek tai susiję su naujų rūšių susitarimais ar veiksmais, kurių neapima dabartinė teismų ir administracinė praktika. Kalbant apie reikalavimą tokius sprendimus priimti tik išskirtiniais atvejais, galima sakyti, kad tai atspindi vieną iš Reglamento Nr.  1/2003 tikslų – sudaryti sąlygas pereiti prie savęs vertinimo(29).

37.      Be to, Reglamente Nr.  1/2003 reikalaujama, kad Komisija parengtų ataskaitą apie Reglamento Nr.  1/2003 veikimą iki 2009 m. gegužės pabaigos, t. y. prabėgus penkeriems metams nuo jo įsigaliojimo. Prie šios ataskaitos pridėtame darbo dokumente(30) Komisija tvirtina, kad dar nepriėmė jokio sprendimo pagal 10 straipsnį – tai ji patvirtino ir 2010 m. rugsėjo mėn. posėdyje. Be to, sąvokos „[ES] viešieji interesai“ vartojimas šioje nuostatoje reiškia, kad tokių sprendimų teisėtai negalima priimti atskirų bendrovių interesais, ir tuo siekiama neleisti šios priemonės naudoti vietoj sprendimo dėl išimties pagal naująją sistemą. 10 straipsnis susijęs su išskirtiniais atvejais ir skirtas išaiškinti teisę ir užtikrinti jos nuoseklų taikymą Europos Sąjungoje(31), būtent: i) „ištaisyti“ NKI požiūrį; arba ii) parodyti ECN, kaip turi būti sprendžiamas konkretus atvejis. Tačiau įdomu tai, kad Komisija ataskaitoje teigia, jog praktinėse situacijose tokias ex ante nuoseklumo užtikrinimo priemones iš esmės užgožia aktyvios ECN pastangos skatinti nuoseklų ES konkurencijos normų taikymą. Atrodo, kad priimant Reglamentą Nr.  1/2003 nebuvo tikėtasi, jog ECN bus toks tinkamas diskusijų dėl bendrosios politikos forumas. Taigi Komisija neturi pagrindo ir toliau vadovautis 10 straipsniu, nes jis tapo nebereikalingas.

38.      Iš tikrųjų manau, kad ES teisės aktų leidėjas specialiai ir aiškiai nustatė, jog sprendimai, konstatuojantys veiksmų neteisėtumą gali būti priimami: i) tik Komisijos; ii) kai to reikalauja ES viešieji interesai, susiję su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymu; iii) kai Komisija veikia ex officio; ir iv) tik išskirtiniais atvejais.(32)

39.      Šiuo atžvilgiu dabar būtų įdomu panagrinėti 1999 m. balandžio 28 d. Komisijos baltąją knygą dėl taisyklių, kuriomis įgyvendinami [EB 81] ir [EB 82] straipsniai, atnaujinimo, kuri padėjo pagrindą Reglamente Nr.  1/2003 numatytam atnaujinimui(33). „Netaikomumo konstatavimo“ sistemą įvesti pirmą kartą pasiūlyta būtent baltojoje knygoje po ilgų diskusijų su Komisija, kurios prasidėjo dar 1997 m., nedidelei darbo grupei nagrinėjant problemas, kylančias įgyvendinant pranešimų sistemą pagal Reglamentą Nr.  17(34). Komisija gavo daug pastabų dėl baltosios knygos ir 2000 m. galiausiai pateikė savo pasiūlymą.

40.      Baltojoje knygoje teigiama, kad Komisijai daugiau neturėtų būti suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl išimties pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, tačiau taip pat siūloma, kad Komisijai turėtų būti suteikta teisė priimti „individualius sprendimus, kurie nėra draudimai“, pareiškus, jog „tais atvejais, kai vykdant sandorį iškyla naujas klausimas, gali prireikti rinkai pateikti gaires dėl Komisijos požiūrio į tam tikrus jos suvaržymus. Taigi tokio pobūdžio teigiami sprendimai būtų priiminėjami tik išskirtiniais atvejais, vadovaujantis bendraisiais interesais <...> jie būtų deklaratyvaus pobūdžio ir turėtų tokį patį teisinį poveikį, kokį dabar turi sprendimai dėl pažeidimų nebuvimo“. Kai kurios valstybės narės pareiškė susirūpinimą dėl pavojaus, kad tokie teigiami sprendimai gali sudaryti sąlygas sugrąžinti pranešimų sistemą, nes jie sunkiai suderinami su teisinių išimčių sistema. Kitos valstybės narės teigė, kad NKI taip pat turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti tokius teigiamus sprendimus(35).

41.      Reaguojant į iškeltas problemas, prie pasiūlymo pridėtame aiškinamajame memorandume sprendimai dėl netaikomumo buvo motyvuojami tuo, kad „tiesiogiai taikomoje išimčių sistemoje pagrindinės Komisijos pareigos bus imtis veiksmų prieš pažeidimus, plėtoti konkurencijos politiką ir skatinti nuoseklų taisyklių taikymą bendrosiomis priemonėmis, kaip antai bendrosios išimties reglamentais ir gairėmis“. Jame teigiama, kad sprendimai dėl netaikomumo „gali būti priimami tik Komisijos iniciatyva arba remiantis [ES] viešaisiais interesais. Šios sąlygos užtikrina, kad netaikomumą konstatuojantys sprendimai nebus priimami bendrovių reikalavimu. Tokia galimybė rimtai pakenktų pagrindiniam reformos tikslui^[(36)^] – sutelkti visų konkurencijos institucijų dėmesį į tai, kas uždrausta. Decentralizuotoje sistemoje Komisija, kaip Sutarties saugotoja ir centrinė institucija, atlieka ypatingą vaidmenį nustatant konkurencijos politiką ir užtikrinant, kad [SESV 101 ir 102 straipsniai] būtų nuosekliai taikomi visoje bendrojoje rinkoje. Tam būtina Komisijai suteikti įgaliojimus priimti teigiamus sprendimus, jei to reikalauja [ES] bendrieji interesai. Šie įgaliojimai leidžia Komisijai priimti netaikomumą konstatuojantį sprendimą, ypač dėl naujų rūšių sutarčių ar veiksmų arba problemų, kurios dar neišnagrinėtos galiojančioje teismų ar administracinėje praktikoje.“

42.      Šį mano nagrinėjamų nuostatų aiškinimą patvirtina ir neseniai pateiktos generalinių advokatų išvados bei ES teismo praktika.

43.      Visų pirma, byloje T‑Mobile Netherlands ir kt.(37) generalinė advokatė J. Kokott pabrėžė vienodo ES konkurencijos teisės aiškinimo priėmus Reglamentą Nr.  1/2003 svarbą: „nuo 2004 m. gegužės 1 d.^[(38)^] konkurencijos taisyklės, numatytos [SESV 101 ir 102 ] straipsniuose, veikia decentralizuotoje sistemoje, kuri visų pirma grindžiama [NKI] ir teismų bendradarbiavimu^[(39)^]. Šiuo atveju itin svarbu, kad [Europos Sąjungoje] būtų išlaikytas vienodas konkurencijos normų taikymas. Jei įgyvendinant [SESV 101 ir 102] straipsniuose numatytas konkurencijos normas atsirastų reikšmingų skirtumų tarp valstybių narių NKI ir teismų, būtų pažeistas ne tik esminis tikslas užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas Europos vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms, bet ir vienodo vartotojų teisių gynimo [Europos Sąjungoje] interesai. Dėl šios priežasties vienodo [SESV 101 ir 102] straipsnių taikymo tikslas yra ir pagrindinis Reglamento Nr.  1/2003 leitmotyvas“.

44.      Antra, byloje X(40) generalinis advokatas P. Mengozzi pažymėjo, kad „nuoseklumo sąvoka ar, jei tiksliau, formuluotė „taikymo nuoseklumas“ atrodo pakankamai lanksti, kad Reglamento Nr.  2003/1 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatyto mechanizmo taikymo sritis galėtų apimti situacijas, kai nacionalinis teismas kelia ar gali kelti grėsmę [SESV 101 ir 102] straipsnių vienodam, o gal netgi ir veiksmingam taikymui <...>. Juo labiau toks požiūris atrodo tinkamas, nes Reglamento Nr.  1/2003 tikslas užtikrinti [SESV 101 ir 102 ]straipsnių vienodą ir veiksmingą taikymą<...>, o šiomis aplinkybėmis Komisija, atsižvelgdama į jai [ES] teisėje^[(41)^] paskirtą priežiūros funkciją, atlieka lemiamą užduotį^[(42)^] <...>. Perėjimas nuo ypač centralizuoto EB 81 ir EB 82 straipsnių taikymo, koks buvo pagal [Reglamentą Nr.  17] prie Bendrijos konkurencijos taisyklių decentralizuoto įgyvendinimo, koks nustatytas pagal Reglamentą Nr.  1/2003, reikalauja sukurti mechanizmus [SESV 101 ir 102] straipsnių nuostatų „veiksmingam“, „vienodam“ ir (arba) „nuosekliam“, atsižvelgiant į Reglamente Nr.  1/2003 vartojamus skirtingus žodžius, taikymui užtikrinti <…>. Tiesa ir tai, kad tarp šių mechanizmų nurodyti ir tie, kurie, pirma, susiję su valstybių narių teismų ir Komisijos bei nacionalinių konkurencijos institucijų bendradarbiavimu, antra, numatyti Reglamento Nr.  1/2003 15 straipsnyje.“

45.      Trečia, panašių argumentų galima rasti ir ES teismo praktikoje(43).

46.      Pažymėtina, kad ypatingas Reglamento Nr.  1/2003 10 straipsniui priskiriamas pobūdis paaiškėja ir iš fakto, jog, priešingai nei reglamento 5 straipsniu, 10 straipsniu nesiekiama reglamentuoti procedūros užbaigimo konkrečioje byloje. Juo siekiama sudaryti galimybes Komisijai spręsti naujus ES konkurencijos klausimus, kurių iš esmės kyla kiekviename konkrečiame tyrime.

47.      Skaitant Reglamentą Nr.  1/2003 paaiškėja, jog, nepaisant to, kad Komisijos ir NKI kompetencija yra lygiagreti(44) ir kad jos turėtų drauge artimai bendradarbiaudamos sudaryti ES konkurencijos teisės taikymo tinklą, negalima paneigti, kad Komisijos padėtis skiriasi nuo NKI padėties dėl Komisijos teisės priimti sprendimus dėl netaikomumo pagal Reglamento Nr.  1/2003 10 straipsnį(45), taip pat dėl reglamento 11 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos normos, kad Komisijai pradėjus procedūrą NKI netenka kompetencijos nagrinėti tą pačią bylą, ir reglamento 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos, kad NKI negali priimti sprendimų, kurie prieštarautų Komisijos anksčiau priimtam sprendimui dėl to paties susitarimo ar veiksmų. Šie trys skirtumai susiję su specialiu Komisijos vaidmeniu aiškinant teisę ir užtikrinant jos nuoseklų taikymą visoje ES, kaip numatyta SESV 105 straipsnio 1 dalyje (anksčiau – EB 85 straipsnio 1 dalis)(46).

48.      Aš (kaip ir Lenkijos vyriausybė bei Komisija) manau, kad argumentas, jog NKI neturi įgaliojimų priimti sprendimų dėl netaikomumo, atitinka objektyvų siekį vienodai taikyti ES konkurencijos teisę, jį patvirtina ir faktas, jog netaikomumo konstatavimas yra viena iš sprendimo rūšių, išvardytų Reglamento Nr.  1/2003 11 straipsnio 4 dalyje, kurioje reikalaujama, kad prieš priimdamos sprendimą NKI informuotų Komisiją (aiškiai turint omenyje tik 11 straipsnio 4 dalyje nurodytų rūšių sprendimus, galinčius turėti poveikį ES konkurencijos teisės taikymo vienodumui)(47). Priešingu atveju Komisija neturėtų galimybės užtikrinti vienodo ES konkurencijos teisės taikymo ir (arba) pradėti procedūros pagal Reglamento Nr.  1/2003 11 straipsnio 6 dalį(48) tuomet, kai yra pavojus, kad ES konkurencijos teisė nėra taikoma vienodai.

49.      Mano nuomone, iš pateiktų argumentų, reikia daryti išvadą, kad Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnis atspindi kompromisą, ES teisės aktų leidėjų pasiektą po ilgo teisėkūros proceso.

50.      Iš mano analizės paaiškėja, kad NKI nėra įgaliotos priimti sprendimų dėl netaikomumo pagal SESV 101 ir 102 straipsnius(49). Iš tiesų nelabai svarbu, kad nacionalinėje procesinėje teisėje numatyti tokie neigiami sprendimai dėl draudimų pagal nacionalinę konkurencijos teisę. Procesinės autonomijos principas neleidžia išplėsti NKI įgaliojimų sprendimų, kuriuos jos gali priimti pagal Reglamentą Nr.  1/2003, atžvilgiu.

51.      Aš pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnis turėtų būti aiškinamas, kaip reiškiantis, jog frazė „nuspręsti, kad imtis veiksmų nėra pagrindo“ aiškiai rodo, kad kalbama apie sprendimą, kuris skiriasi nuo sprendimo, kuriuo konstatuojama, jog SESV 102 straipsnis nebuvo pažeistas. Kaip matėme, ES teisės aktų leidėjas specialiai nenumatė galimybės NKI priimti sprendimus, konstatuojančius, kad SESV 102 straipsnis nebuvo pažeistas. Prie pasiūlymo dėl Reglamento Nr.  1/2003 pridėtame aiškinamajame memorandume dėl NKI įgaliojimų taip pat paaiškinta, kad tokiais atvejais kaip šis, kai NKI nustato, kad įmonės veiksmais nebuvo pažeistas SESV 102 straipsnis, ji gali „užbaigti procedūrą“ arba „atmesti skundą“ sprendimu, konstatuojančiu, kad nereikia imtis veiksmų (pasiūlymo p. 16) ir kad „jokiai NKI, priklausančiai tinklui, negali būti suteikti įgaliojimai priimti esminius sprendimus dėl išimčių taikant [ES] konkurencijos taisykles“ (p. 12).

52.      Iš pateiktų argumentų reikia daryti išvadą, kad Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnį būtina aiškinti taip, kad valstybės narės konkurencijos institucija negali priimti sprendimo nekonstatuoti konkurenciją ribojančių veiksmų SESV 102 straipsnio prasme, jei atlikusi tyrimą nustato, kad įmonė nepažeidė šios Sutarties nuostatoje įtvirtinto draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi.

 Dėl antrojo klausimo

53.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnio paskutinis sakinys suteikia tiesioginį teisinį pagrindą NKI užbaigti procedūrą ir nuspręsti, kad imtis veiksmų nėra pagrindo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamomis aplinkybėmis, kai neigiamas sprendimas dėl esmės galimas tik pagal nacionalinę teisę.

54.      Kaip jau minėjau, sprendimuose Otto(50) ir GT‑Link(51) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „tai, kaip nacionalinės institucijos taiko [SESV 102] straipsnį, iš esmės reglamentuojama nacionalinėmis procesinėmis taisyklėmis“. Tačiau Sprendime Otto, Teisingumo Teismas pridūrė, kad „laikantis [ES] teisės, visų pirma jos pagrindinių principų, būtent nacionalinės teisės aktais turi būti nustatytos tinkamos procesinės taisyklės, siekiant užtikrinti susijusių asmenų gynybines teises. Šios garantijos gali skirtis nuo [ES] procesinių teisių“(52).

55.      Todėl Komisija ir ELPA priežiūros institucija yra teisios, kai teigia, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kai laikoma, kad sąlygos, reikalingos uždraudžiančiam sprendimui priimti, nėra tenkinamos, Reglamento Nr.  1/2003 3 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnis įpareigoja NKI taikyti SESV 102 straipsnį, užbaigiant administracinę procedūrą išvada, kad imtis veiksmų nėra pagrindo. Iš tikrųjų, remiantis dėl pirmojo klausimo pateiktais argumentais, paaiškėja, kad atsižvelgiant į tai, kaip svarbu užtikrinti vienodą ES konkurencijos normų taikymą visoje Sąjungoje, tas faktas, kad valstybės narės konkurencijos teisė (dar) aiškiai nesuteikia NKI įgaliojimų priimti tokį sprendimą, neturi įtakos valstybių narių prievolėms pagal Reglamento Nr.  1/2003 3 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį(53).

56.      Visų pirma, Reglamentas Nr.  1/2003, kaip ir visi reglamentai, yra tiesiogiai taikytinas valstybių narių teisinėse sistemose(54). Antra, pagal viršenybės principą(55) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali taikyti nacionalinės teisės nuostatų, prieštaraujančių ES teisei, o turi taikyti ES teisę. Iš tiesų, teismo praktikoje teigiama, kad nacionalinis teismas, kuris neperžengdamas savo jurisdikcijos ribų turi taikyti ES teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą. Teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta įstatyminėmis arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis(56). Kaip teisingai pažymėjo ELPA priežiūros institucija, ta pati prievolė mutatis mutandis galioja ir NKI, kurios privalo netaikyti ES teisei prieštaraujančių nacionalinių taisyklių.

57.      Be to, logiška, kad Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnis turėtų būti tiesiogiai taikytinas – jis sudaro galimybes visoms susijusioms NKI nuo 2004 m. gegužės 1 d. įgyti nuolatinius sprendimų priėmimo įgaliojimus, nelaukiant 5 straipsnio perkėlimo į nacionalinę teisę(57).

58.      Galiausiai pateikiant keletą konkrečių pavyzdžių pažymėtina, kad Vokietijos, Italijos ir Belgijos NKI Reglamentą 1/2003 jau taiko tiesiogiai. Visų pirma Bundeskartellamt tiesiogiai rėmėsi Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsniu jau prieš Vokietijos konkurencijos įstatymo 7‑osios pataisos įsigaliojimą(58). Antra, Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato tiesiogiai taikė 5 straipsnį ir priėmė sprendimą dėl laikinųjų priemonių, kuris tuo metu nebuvo numatytas Italijos įstatymuose(59). Šį sprendimą 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimu paliko galioti TAR del Lazi. Galiausiai Conseil de la concurrence laikėsi nuomonės, kad ji turi turėti teisę įgyvendinti savo kompetenciją net tuomet, kai nėra nacionalinių nuostatų suteikiančių jai tokią kompetenciją ir net kai nacionalinėse nuostatose teigiama priešingai. Tokio požiūrio buvo laikomasi dėl teisės sutikti su įpareigojimais, t. y. priimti vieną iš 5 straipsnyje išvardytų sprendimų, kuris nebuvo numatytas Belgijos teisės aktuose. Conseil de la concurrence numanė savo įgaliojimus pagal 9 straipsnį atsižvelgdama į tiesioginį Reglamento Nr.  1/2003 veikimą(60).

59.      Atsižvelgiant į visus pateiktus argumentus, reikia daryti išvadą, kad Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnis yra tiesiogiai taikytinas ir kad NKI gali užbaigti procedūrą procesiniu sprendimu, konstatuodama, kad imtis veiksmų nėra pagrindo.

IV – Išvada

60.      Todėl manau, kad Teisingumo Teismas į Sąd Najwyższy klausimus turėtų atsakyti taip:

1.      2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr.  1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose [dabar – SESV 101 ir 102 straipsniai], įgyvendinimo 5 straipsnį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės konkurencijos institucija negali priimti sprendimo nekonstatuoti konkurenciją ribojančių veiksmų SESV 102 straipsnio prasme, jei atlikusi tyrimą nustato, kad įmonė nepažeidė šios Sutarties nuostatoje įtvirtinto draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi.

2.      Jei, remiantis valstybės narės konkurencijos institucijos turima informacija, uždraudimo sprendimo priėmimo kriterijai pagal Reglamento Nr.  1/2003 5 straipsnio pirmąjį sakinį nėra tenkinami, konkurencijos institucija gali užbaigti administracinę procedūrą konstatuodama, kad imtis veiksmų nėra pagrindo.

---

1 – Originalo kalba: anglų.

---

2 – Klausimai pateikiami nagrinėjant apeliacinį skundą, kurį pateikė Lenkijos nacionalinės konkurencijos apsaugos institucijos pirmininkas (Prezes Urzędu Ochrony Konkurencji i Konsumentów); toliau – „Lenkijos NKI“) dėl Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas) sprendimo. 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose (dabar – SESV 101 ir 102 straipsniai) įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).

---

3 – 1962 m. vasario 6 d. Reglamentas, Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL L 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3).

---

4 – OL C 101, 2004, p. 43.

---

5 – Ustawa z dnia 15 grudnia 2000 r. o ochronie konkurencji i konsumentów (suvestinė redakcija, Dziennik Ustaw 2005, Nr. 244, 2080 punktas).

---

6 – Prašyme priimti prejudicinį sprendimą tiesiog nurodyta, kad šie įtarimai buvo susiję su įmonės taikyta sąlyga dėl išimtinio naudojimosi viešai prieinamomis Telekomunikacja Polska telefonijos paslaugomis fiksuotojo telefono ryšio paslaugų, teikiamų vadovaujantis prieinamumo ir teikėjo išankstinio pasirinkimo principais, vidaus rinkoje.

---

7 – Lenkijos vyriausybės pastabos tikriausiai atspindi Lenkijos NKI poziciją.

---

8 – Dėl Reglamento Nr. 1/2003 aiškinimo žr. 2009 m. birželio 11 d. Sprendimą X (C‑429/07, Rink. p. I‑4833) ir dar neišnagrinėtas bylas: C‑439/08 VEBIC (generalinio advokato P. Mengozzi išvada pateikta 2010 m. kovo 25 d., o sprendimas turėtų būti priimtas 2010 m. gruodžio 7 d.) ir C‑360/09 Pfleiderer priešBundeskartellamt (mano išvada bus pateikta 2010 m. gruodžio 16 d.). Kalbant apie Bendrąjį Teismą, dėl Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalies taikymo žr. 2007 m. kovo 8 d. sprendimus France Télécom prieš Komisiją (T‑339/04, Rink. p. II‑521) ir France Télécom prieš Komisiją (T‑340/04, Rink. p. II‑573) (paliktas galioti išnagrinėjus apeliacinį skundą, 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimas France Télécom prieš Komisiją (C‑202/07 P, Rink. p. I‑2369).

---

9 – Įdomu tai, kad nors pagrindiniai du ES konkurencijos teisės įgyvendinimo decentralizavimo tikslai – Komisijos darbo krūvio sumažinimas ir NKI bei nacionalinių teismų dalyvavimas šiame procese – išlieka nepakitę, šios politikos sudedamosios dalys, išvardytos Reglamente Nr. 1/2003, skiriasi nuo įvardytųjų 2000 m. Komisijos pasiūlyme, kuriame teigiama, kad „[Reglamento projekto 3] straipsnyje nurodyta, jog tuo atveju, kai susitarimas ar veiksmas gali paveikti prekybą tarp valstybių narių, taikoma tik [ES] konkurencijos teisė“ (išskirta mano) (Pasiūlymas dėl Tarybos reglamento dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, iš dalies keičiančio reglamentus (EEB) Nr. 1017/68, (EEB) Nr. 2988/74, (EEB) Nr. 4056/86 ir (EEB) Nr. 3975/87; COM(2000) 582 galutinis, p. 12). Žr. G. L. Tosato ir L. Bellodi (leid.) „EU Competition Law“, 1 t. „Procedure“, Claeys & Casteels, 2006, p. 218.

---

10 – Pagal ankstesnę sistemą EB 81 straipsnyje suformuluotas draudimas (81 straipsnio 1 dalis) ir jo pasekmės (tapimas niekiniu – 81 straipsnio 2 dalis) buvo sušvelninti Komisijos teise taikyti šios normos išimtis (81 straipsnio 3 dalis). Pagal Reglamentą Nr. 1/2003, norint taikyti individualią SESV 101 straipsnyje nustatyto draudimo išimtį, pranešimas Komisijai nebėra būtinas. Dabar į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenkantys susitarimai, kurie patenkina 101 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, neturi būti uždrausti ir jokio išankstinio sprendimo dėl to nereikia – 101 straipsnio 3 dalis laikoma tiesiogiai taikytina teisine išimtimi. Žr. C. S. Kerse ir N. Khan „EC Antitrust Procedure“, 5‑asis leidimas, Londonas, Sweet & Maxwell, 2005, p. 15.

---

11 – Be kita ko žr. Reglamento Nr. 1/2003 preambulės 6, 7 ir 15 konstatuojamąsias dalis bei 5 ir 6 straipsnius. Pagal Reglamentą Nr. 17 už EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimus buvo baudžiama retai, ypač dėl to, kad pagal nacionalinę teisę NKI buvo įgaliotos taikyti EB 81 straipsnio 1 dalį ir EB 82 straipsnį tik maždaug pusėje valstybių narių, ir net tais atvejais, kai jos turėjo teisę tai daryti, Komisijos teisė taikyti išimtis atgrasydavo NKI nuo EB 81 straipsnio 1 dalies nurodytų bylų nagrinėjimo. Jei NKI pradėtų nagrinėti pažeidimą pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, įmonės galėtų nuspręsti pranešti apie susitarimą ar veiksmus Komisijai, kuri dėl savo teisinės prievolės imtis veiksmų gavus pranešimą tokiu atveju būtų priversta pradėti procedūrą, taip atimdama įgaliojimus iš NKI. Žr. W. P. J. Wils „Community report“, D. Cahill ir J.D. Cooke, The Modernisation of EU Competition Law Enforcement in the EU, Kembridžas, FIDE 2004, 679 ir paskesnius puslapius. Taip pat žr. E. Gippini Fournier „Community report“, H.F. Koeck ir M.M. Karollus (leid.), The Modernisation of European Competition Law, Nomos, FIDE 2008.

---

12 – Dėl to Komisija gali kur kas daugiau dėmesio skirti pagrindiniams prioritetams, kaip antai karteliams ir sektorių tyrimams (kuriais Komisija siekia nustatyti sektorius, kur konkurencijos normos gali neveikti tinkamai).

---

13 – Ypatingą šio tikslo svarbą išryškina tai, kad ES konkurencijos normos po Reglamento Nr. 1/2003 įsigaliojimo įgyvendinamos daug geriau: iki 2009 m. kovo mėn. Europos Konkurencijos tinklo (ECN) nariai, vadovaudamiesi ES konkurencijos normomis, išnagrinėjo net 1 000 bylų įvairiuose sektoriuose. Žr. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai – Reglamento Nr. 1/2003 veikimo ataskaita, COM(2009) 206 galutinis, 2009 m. balandžio 29 d., p. 7.

---

14 – Žr. G. L. Tosato ir L. Bellodi, minėtus 9 išnašoje, p. 219.

---

15 – T. y. Lenkijos konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo 11 straipsnis.

---

16 – Žr., pavyzdžiui, C. Lucey „Unforeseen consequences of Article 3 of EU Regulation 1/2003“, ECLR, 2006, 27(10), p. 558–563.

---

17 – Reglamento Nr. 1/2003 35 straipsnis. 9 išnašoje minėti G. L. Tosato ir L. Bellodi 32 puslapyje (101 išnaša) tvirtina, kad Italijos 1996 m. vasario 6 d. Įstatymo Nr. 52 54 straipsnio 5 dalyje Italijos NKI suteikta teisė taikyti EB 81 straipsnio 1 dalį ir EB 82 straipsnį. Be to, įdomu, kad Jungtinėje Karalystėje NKI prieš reformą neturėjo jurisdikcijos taikyti ES konkurencijos teisės.

---

18 – 1993 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Otto (C‑60/92, Rink. p. I‑5683) 14 punktas. Taip pat žr. Sprendimo GT‑Link (C‑242/95, Rink. p. I‑4449) 23 ir 26 punktus.

---

19 – Be kita ko, žr., J. Faull ir A. Nikpay „The EC law of competition“, Oxford University Press, 2007, p. 113: 5 straipsnyje pateiktas baigtinis sąrašas, nes taikydamos SESV 101 ir 102 straipsnius NKI negali priimti jokio jame nenurodyto sprendimo; visų pirma NKI negali priimti sprendimų dėl netaikomumo; tai gali padaryti tik Komisija. Taip pat žr. E. Langen ir H.‑J. Bunte (leid.) „Kommentar zum deutschen und europäischen Kartellrecht – Band 2“, 11‑asis leidimas, Luchterhand, 2010, 752 ir paskesnius puslapius; U. Loewenheim, K. M. Meessen ir A. Riesenkampff „Kartellrecht – Band 1 Europäisches Recht – Kommentar“, Miunchenas, C.H. Beck Verlag, 2005, p. 740; G. Hirsch, F. Montag, ir F. J. Säcker „Competition Law: European Community Practice and Procedure“, Londonas, Sweet & Maxwell, 2008, 1579 ir paskesnius puslapius; C. S. Kerse ir N. Khan, minėtus 10 išnašoje, p. 261: neaišku: i) ar buvo siekiama pateikti baigtinį sąrašą; ir ii) kokia yra 5 straipsnio paskutinio sakinio prasmė; teigiama, kad jis reiškia, jog NKI neturi įgaliojimų priimti sprendimų dėl netaikomumo; atrodo, kad tuo siekta neleisti NKI priimti tokių sprendimų, ypač dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies netaikomumo.

---

20 – Iš esmės, jei susitarimo, įmonių asociacijos sprendimo ar suderintų veiksmų, kuriems taikomas Komisijos BIR, poveikis yra nesuderinamas su SESV 101 straipsnio 3 dalimi valstybės narės teritorijoje, turinčioje visus atskiros geografinės rinkos požymius, atitinkama NKI gali panaikinti teisę remtis BIR toje teritorijoje.

---

21 – C. Esteva Mosso „Regulation 1/2003 – Five years on“, 16-asis tarptautinis Sankt Galeno konkurencijos teisės forumas, 2009 (2010), p. 247: „Reglamentas Nr. 1/2003 gerai pritaikytas prie institucinės ir procesinės aplinkos įvairovės Europos Sąjungoje. Tačiau pastebėtas tam tikras savaiminis artėjimas reglamente nustatyto modelio link. Daugelis valstybių narių panaikino pranešimų sistemas, kai kurios nustatė panašią įgyvendinimo kompetenciją arba naujas sprendimų rūšis. Tačiau lieka didelių skirtumų, susijusių su: baudomis; baudžiamosiomis sankcijomis, įmonių asociacijų atsakomybe; situacijomis, kai sueina ieškinio padavimo senatis; taikytinais įrodinėjimo standartais ir įpareigojimų nustatymo sąlygomis“. Ch. Lemaire „Premier bilan de l’application du règlement no 1/2003“, Petites affiches, 2009 12 17, Nr. 251, 38 ir paskesniuose puslapiuose teigiama, kad, nekalbant apie materialinės teisės taisykles, kur konvergenciją daugiausiai lemia įsipareigojimas taikyti ES teisę ir konvergencijos taisyklė, svarbiausi ir įdomiausi pokyčiai tikrai įvyko procesinių normų ir nuobaudų srityje. Tokių pokyčių nebuvo tikimasi vykstant deryboms dėl Reglamento Nr. 1/2003, nes valstybės narės neleido įtraukti tokių klausimų, kaip antai atleidimas nuo baudų ir kitos procesinės taisyklės. Institucinės ir procesinės autonomijos principui buvo siekiama suteikti visavertį vaidmenį. Vis dėlto tikrai vyksta konvergencija. Žr. A. Jones ir B. Sufrin „EB konkurencijos teisė“, Oksfordas, 2004, p. 1161: kalbant apie Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsnį, gali būti, kad patirtis, sukaupta veikiant decentralizuotai sistemai, parodys, jog būtinas tam tikras derinimas, kad ECN galėtų tinkamai veikti (Komisijos pranešimas dėl bendradarbiavimo su šiuo tinklu buvo specialiai lanksčiai suformuluotas ir gali prireikti jį pakeisti). H. Brokelmann „Enforcement of Articles 81 and 82 EC under Regulation 1/2003: The case of Spain and Portugal“, World Competition, 29(4): 535–554, 2006, p. 553, teigiama, kad naujasis įgyvendinimo režimas, ypač Reglamento Nr. 1/2003 3 straipsnio 2 dalis ir 16 straipsnio 2 dalis, turi stiprų derinimo poveikį aiškinant nacionalinę konkurencijos teisę.

---

22 – Galima manyti, kad Komisija nenorėjo visiškai suderinti nacionalinių proceso įstatymų, taip pat ir dėl to, kad nenorėjo pakenkti pačiai modernizacijos reformai, ir apsiribojo tik materialinės teisės suvienodinimu. Žr. Reglamento Nr. 1/2003 preambulės 35 konstatuojamąją dalį: „šiame reglamente pripažįstama, kad įvairių valstybių narių valstybinės teisę taikančios institucijos labai skirtingos“, taip pat Bendro Tarybos ir Komisijos pareiškimo dėl konkurencijos institucijų tinklo veikimo, įtraukto į Tarybos protokolą (dok. 15435/02 ADD 1, 2002 m. gruodžio 10 d.), 6–8 punktus: „Valstybės narės pripažįsta, kad jų įgyvendinimo sistemos skiriasi, tačiau vis dėlto drauge laiko šių sistemų standartus bendradarbiavimo pagrindu“.

---

23 – Visų pirma tam tikrus veiksmus uždraudžiančios teismo nutartys, įsipareigojimų prisiėmimas ir baudų nustatymas, kaip numatyta nacionalinės teisės aktais.

---

24 – Dėl šio principo taikant ES konkurencijos teisę, be kita ko, žr., 2002 m. spalio 15 d. Sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375); 2004 m. sausio 7 d. Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123); 2006 m. birželio 29 d. Sprendimą SGL Carbon prieš Komisiją (C‑308/04 P, Rink. p I‑5977); ir 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimą SGL Carbon prieš Komisiją (C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921). Dėl Bendrojo Teismo žr. 2003 m. liepos 9 d. Sprendimą Kyowa Hakko Kogyo prieš Komisiją (T‑223/00, Rink. p. II‑2553). Dėl „tų pačių veiksmų“ sąvokos taikant šį principą žr. 2006 m. kovo 9 d. Sprendimą Van Esbroeck (C‑436/04, Rink. p. I‑2333). Dėl šio principo taikant Reglamentą Nr. 1/2003 visų pirma žr. nagrinėjamą bylą Toshiba Corporation ir kt. (C‑17/10).

---

25 – Nepaisant sprendimų atmesti skundą pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos Reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [SESV 101 ir 102] straipsnius tvarkos 7 straipsnio 2 dalį (OL L 123; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81).

---

26 – 5 straipsnio nuostatos yra svarbios, nes jomis tam tikru būdu suderinami NKI įgaliojimai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius. Taigi, jei Komisija nutrauktų skundo nagrinėjimą arba nepradėtų proceso dėl konkretaus atvejo, ji galėtų būti tikra, kad NKI turės pakankamai galių veiksmingai taikyti ES konkurencijos teisę. Žr. G. L. Tosato ir L. Bellodi, minėtus 9 išnašoje, p. 220. Šie autoriai tvirtina, kad Reglamente Nr. 1/2003 NKI suteikiama šiek tiek lankstumo dėl reikalavimo imtis veiksmų. Tačiau 5 straipsnyje leidžiama suprasti, kad NKI privalo pradėti tyrimą, jei, perfrazuojant šią nuostatą, „remdamosi turima informacija mano, kad uždraudimo kriterijai tenkinami“. Ši norma yra būtina dėl Komisijai ir NKI suteikiamos veiksmų laisvės sprendžiant, ar pradėti oficialią procedūrą ir priimti sprendimą konkrečioje byloje. Tai galėtų apriboti asmenų teisių, suteiktų SESV 101 ir 102 straipsniais, apsaugą, ypač tais atvejais, kai, nepaisant to, kad ES konkurencijos pažeidimas yra akivaizdus, byla nėra pakankamai svarbi ekonominiu požiūriu, kad asmuo galėtų kreiptis į teismą. Siekiant sumažinti šį pavojų, 5 straipsnio paskutiniame sakinyje iš NKI reikalaujama imtis veiksmų, jei tenkinamos tam tikros sąlygos.

---

27 – Kaip pažymi 10 išnašoje minėti C. S. Kerse ir N. Khan (p. 108 ir 109), nors Komisija pateikė išsamų Pranešimą dėl neoficialių gairių, nėra jokių panašių nurodymų dėl netaikomumo, nepaisant to, kad pagal pastarąją procedūrą priimamas oficialus sprendimas (Komisijos pranešimas apie neoficialias gaires naujais [EB] 81 ir 82 straipsnių taikymo klausimais, kurie kyla atskirose bylose (konsultaciniai raštai) (OL C 101, 2004, p. 78). Be to, 10 straipsnis apima ir anksčiau taikytus „sprendimą dėl pažeidimų nebuvimo“ bei „išimtį“, nors konstatavimas pagal 10 straipsnį labiau primena pirmąjį nei pastarąją. Konstatuojant netaikomumą gali būti nurodoma, ar tenkinamos SESV 101 straipsnio 3 dalies sąlygos (priešingai nei „neigiančių sprendimų“ atveju), bet jis galiotų tik nustatytą laikotarpį (priešingai nei išimtys). J. Schwarze ir A. Weitbrecht „Grundzüge des europäischen Kartellverfahrensrechts – Die Verordnung (EG) Nr. 1/2003“, Nomos, 2004, p. 133, teigiama, kad Reglamento Nr. 1/2003 10 straipsnis yra senosios sistemos „liekana“ ir kad dėl to teisinės išimties sistema nėra visapusiškai įgyvendinta. 19 išnašoje minimi E. Langen ir H.‑J. Bunte (p. 799) tvirtina, kad teisinės išimties sistemoje teigiami sprendimai yra sunkiai suvokiami ir netinkami (ein schwer fassbarer Fremdkörper). Taip pat žr. A. Klees „Europäisches Kartellverfahrensrecht“, Carl Heymanns Verlag, 2005, p. 184.

---

28 – C. Gauer., D. Dalheimer, L. Kjolbye ir E. De Smijter „Regulation No 1/2003: a modernised application of EC competition rules“, Competition Policy Newsletter, Nr. 1 – 2003 m. pavasaris, 3 ir paskesni puslapiai. Tačiau sprendimai pagal 10 straipsnį nėra skirti pakeisti sprendimus dėl išimties pagal senąją sistemą ir jie neturi tapti atskirų susitarimų „palaiminimo“ priemone, kai nekyla nuoseklaus taikymo ar politikos problemų. L. Ortiz Blanco (leid.) „European Community Competition Procedure“, 2-asis leidimas, Oksfordas, 2006, teigiama, kad sprendimų dėl netaikomumo teisinis pobūdis yra diskutuotinas klausimas. Nėra lengva juos atskirti nuo sprendimo atmesti skundą ir jie abu yra deklaratyvūs ir privalomi (NKI ir nacionaliniams teismams). Jie yra deklaratyvūs, nes „nesukuria“ teisių, priešingai nei anksčiau taikyti sprendimai dėl išimties pagal EB 81 straipsnio 3 dalį. Taip pat žr. F. Montag ir A. Rosenfeld „A solution to the problems? Regulation 1/2003 and the Modernisation of Competition Procedure“, ZWeR, 2/2003, 115 ir paskesnius puslapius.

---

29 – 19 išnašoje minėti G. Hirsch, F. Montag ir F. J. Säcker, p. 1614, tvirtina, kad tokia sistema visada suteikia daugiau teisinio tikrumo, todėl Komisija turėtų lanksčiau aiškinti teigiamų sprendimų priėmimo sąlygas.

---

30 – Prie Reglamento Nr. 1/2003 veikimo ataskaitos (nurodytos 13 išnašoje) pridėtas Komisijos darbinis dokumentas. Ši ataskaita buvo įvertinimas, siekiant nustatyti, kaip modernizacijos reforma veikė per šį laikotarpį, ir ją rengiant vyko plataus masto viešos konsultacijos.

---

31 – Iš tiesų vienas iš pagrindinių nuogąstavimų, pareikštų per Reglamento Nr. 1/2003 priėmimo procesą, buvo tas, kad visų įgaliojimų taikyti ES konkurencijos teisę suteikimas NKI ir nacionaliniams teismams sukels pavojų nuosekliam šių normų taikymui.

---

32 – Galima teigti, kad Komisija turėtų priimti sprendimus pagal 10 straipsnį tik tuomet, kai pageidauja priimti kvazi norminį sprendimą dėl SESV 101 ir 102 straipsnių taikomumo. Atrodo, kad Komisija yra labiau pasirengusi teikti gairių dokumentus, tačiau Pranešime dėl neoficialių gairių nurodyta, jog ir tokie dokumentai turi būti išimtis, o ne taisyklė. Žr. 10 išnašoje minėtus C. S. Kerse ir N. Khan, p. 109.

---

33 – C. D. Ehlermann „The Modernisation of EC Antitrust Policy: Legal and Cultural Revolution“, CMLR, 37: 537–590, 2000, pavadino ją „pačiu svarbiausiu politiniu dokumentu, Komisijos išleistu per daugiau nei 40 EB konkurencijos politikos metų“.

---

34 – Reglamento Nr. 17 priėmimo metu ribojančių susitarimų draudimas Europoje buvo revoliucinis žingsnis. Centralizuota pranešimų ir leidimų sistema garantavo, kad naująją nuostatą aiškins ir taikys Komisija, kuri buvo ypač atsidavusi „naujajai religijai“. Pranešimų sistema taip pat atliko mokomąjį vaidmenį, nes vykdant leidimų procesą bendrovės ir jų teisininkai būdavo Komisijos mokomi. Žr. D. Geradin (leid.) „Modernisation and enlargement: Two major challenges for EC competition law“, Intersentia, 2004, p. 14 ir 15.

---

35 – Žr. L. Ortiz Blanco, minėtas 28 išnašoje, p. 211.

---

36 – Komisija buvo akivaizdžiai nusiteikusi neleisti Reglamento Nr. 1/2003 10 straipsniu pasinaudoti kaip užslėpta pranešimų sistema, nes tai sukeltų pavojų pagrindiniam reglamento tikslui.

---

37 – 2009 m. vasario 19 d. išvados (C‑8/08, Rink. p. I‑4529) 85 ir 86 punktai.

---

38 – Ši data žymi perėjimą prie modernizuotos procedūros dėl konkurencijos pažeidimų pagal Reglamentą Nr. 1/2003 (žr. 45 straipsnio antrą pastraipą).

---

39 – Šiuo klausimu visų pirma žr. Reglamento Nr. 1/2003 4, 6, 7, 8, 21 ir 22 konstatuojamąsias dalis. Iki 2004 m. gegužės 1 d. Teisingumo Teismas taip pat buvo pabrėžęs sąžiningo bendradarbiavimo pareigą, kuria turi vadovautis nacionaliniai teismai konkurencijos teisės srityje. Žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Masterfoods prieš HB (C‑344/98, Rink. p. I‑11369) 49 punktą. (Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad EB 5 straipsnyje nustatyta valstybių narių pareiga imtis visų reikiamų bendrų ar specialių priemonių siekiant užtikrinti iš ES teisės kylančių įsipareigojimų vykdymą ir netaikyti jokių priemonių, kurios galėtų sukelti pavojų Sutarties tikslams, yra privaloma visoms valstybių narių institucijoms, įskaitant teismus, neturinčius peržengti savo jurisdikcijos (šiuo klausimu žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo IP prieš Borsana (C‑2/97, Rink. p. I‑8597), 26 punktą).

---

40 – 8 išnašoje minėta byla C‑429/07, 34 ir 41 punktai.

---

41 – 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (100/80–103/80, Rink. p. 1825) 105 punktas ir 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją (C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405) 22 punktas.

---

42 – Pagal Reglamentą Nr. 1/2003 sukurtoje sistemoje NKI yra atsakingos už ES konkurencijos teisės įgyvendinimą, bet Komisijos strateginės lyderystės ir priežiūros įgaliojimai dėl to nė kiek nesumažėja. Žr. F. Rizzuto „Parallel Competence and the Power of the EC Commission under Regulation No 1/2003 according to the Court of First Instance“, ECLR, 2008, 29(5), p. 286–297. Sistemą būtų teisingiausia apibūdinti kaip asimetrišką, o ne kaip užslėptai centralizuotą (Komisija neturi oficialių įgaliojimų nurodinėti NKI) ar decentralizuotą (įgaliojimai NKI suteikti ne Komisijos galių sąskaita). Ji yra simetriška ir sąlyginė, nes tik Komisija turi teisę pakeisti tyrimo vietą ir sprendimą, jei mano, kad tai reikalinga.

---

43 – Žr. 8 išnašoje minėto Sprendimo France Télécomprieš Komisiją (T‑339/04) 79 ir 84 punktus. (Dėl galių pasidalijimo tarp Komisijos ir NKI reikia pažymėti, kad Reglamentu Nr. 1/2003 atsisakoma ankstesnės centralizuotos sistemos ir, vadovaujantis subsidiarumo principu, sustiprinami NKI ryšiai, įgaliojant jas įgyvendinti ES konkurencijos teisę. Tačiau reglamentavimo sistema remiasi artimu Komisijos ir NKI tinklo bendradarbiavimu, Komisiją įgaliojant nustatyti tokio bendradarbiavimo taisykles. Reglamente nėra abejojama bendraisiais Komisijos įgaliojimais, kurie pripažinti teismo praktikoje. Iš esmės pagal Reglamentą Nr. 1/2003 Komisija turi labai plačius tyrimo įgaliojimus ir išlaiko pagrindinį vaidmenį tiriant pažeidimus.). Taip pat žr. 8 išnašoje minėto Sprendimo France Télécom prieš Komisiją (T‑339/04) 128, 129 ir 132 punktus (paliktas galioti išnagrinėjus apeliacinį skundą 8 išnašoje minėtoje byloje France Télécom prieš Komisiją (C‑202/07 P)).

---

44 – Pagal nusistovėjusią teismo praktiką ES konkurencijos teisė ir nacionalinė konkurencijos teisė galioja lygiagrečiai, nes jos vertina ribojančius veiksmus iš skirtingų pozicijų. Pagal SESV 101 ir 102 straipsnius šie veiksmai nagrinėjami atsižvelgiant į galimas prekybos kliūtis tarp valstybių narių, o nacionalinė teisė remiasi jai būdingais išskaičiavimais ir tik pagal tai vertina ribojančius veiksmus (be kita ko, žr. 1969 m. vasario 13 d. Sprendimo Wilhelm ir kt. (14/68, Rink. p. 1) 3 punktą; 1980 m. liepos 10 d. Sprendimo Giry ir Guerlain ir kt. (253/78 ir 1/79–3/79, Rink. p. 2327) 15 punktą; 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Milk Marque ir National Farmers’ Union (C‑137/00, Rink. p. I‑7975) 61 punktą; 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Manfredi ir kt. (C‑295/04–C‑298/04, Rink. p. I‑6619) 38 punktą. Pažymėtina, kad ši teismo praktika susijusi su teisine padėtimi iki Reglamento Nr. 1/2003 įsigaliojimo.

---

45 – Galima tvirtinti, kad šie įgaliojimai šiek tiek panašūs į Reglamento Nr. 17 2 ir 6 straipsniais suteiktus įgaliojimus priimti sprendimus dėl pažeidimų nebuvimo ir individualias išimtis. Tačiau jie skiriasi dviem svarbiais aspektais. Pagal Reglamentą Nr. 1/2003 Komisija veikia savo iniciatyva ir vadovaudamasi ES viešaisiais interesais, taigi ji neprivalo veikti prašymo pagrindu. Be to, tokie sprendimai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nesukuria teisių, kaip buvo individualių išimčių atveju. Galiausiai pagal Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnį, atsižvelgiant į reglamento 1 straipsnio 3 dalį, reikalaujama, kad NKI ir nacionaliniai teismai nepriimtų sprendimų, prieštaraujančių sprendimams pagal 10 straipsnį. Taip nebuvo sprendimų dėl pažeidimo nebuvimo atveju. Sprendimuose dėl pažeidimų nebuvimo būdavo tik konstatuojama, kad konkrečiu atveju Bendrijos (dabar – ES) teisė netaikytina, o nacionalinę konkurencijos teisę galėdavo taikyti NKI ir teismai (44 išnašoje minėtas sprendimas Giry ir Guerlain ir kt.). Žr. G. L. Tosato ir L. Bellodi, minėtus 9 išnašoje, p. 40. Kita vertus, 19 išnašoje minėti U. Loewenheim, K. M. Meessen ir A. Riesenkampff (p. 740) laikosi nuomonės, kad 5 straipsnis neturi atitikmens Reglamente Nr. 17. Jie taip pat teigia, kad Reglamente Nr. 1/2003 nepateikiamas privalomas NKI sprendimų sąrašas (Entscheidungskatalog), o tai paliekama valstybių teisės aktų leidėjams.

---

46 – Žr. 11 išnašoje minėtą W. P. J. Wils, p. 682.

---

47 – Tai, kad konkreti NKI nustatė, jog nereikia imtis veiksmų, netrukdo kitoms NKI arba nacionaliniams teismams nuspręsti priešingai ir uždrausti susitarimą ar veiksmus. Todėl tai, kad 11 straipsnio 4 dalis susijusi tik su neigiamais sprendimais, nereiškia, kad per griežtas įgyvendinimas laikomas didesne problema nei nepakankamas įgyvendinimas. Tuo tiesiog pripažįstamas faktas, kad Reglamentu Nr. 1/2003 sukurtoje sistemoje neigiami sprendimai visada ima viršų (būtų priešingai, jei NKI turėtų įgaliojimus priimti esminius sprendimus dėl išimčių. Vienintelės išimtys – Komisijos priimami sprendimai pagal 10 straipsnį, taigi tereikia sistemos, kuri neleistų NKI priimti nepagrįstų neigiamų sprendimų. Kai neigiamas sprendimas jau priimtas ir įgyvendintas, ištaisyti jį sunku. Žr. 19 išnašoje minėtus J. Faull ir A. Nikpay, p. 158.

---

48 – Komisijai pradėjus procedūrą dėl sprendimo priėmimo pagal Reglamento Nr. 1/2003 III skyrių („Komisijos sprendimai“), NKI netenka kompetencijos taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius. Jei NKI jau nagrinėja bylą, Komisija negali pradėti procedūros nepasikonsultavusi su NKI.

---

49 – Tokį patį aiškinimą, be kita ko, žr. P. Oliver „Le règlement 1/2003 et les principes d’efficacité et d’équivalence“, Cahiers de droit européen, 41 t., Nr. 3–4, 2005, p. 366; 19 išnašoje minėtus U. Loewenheim, K. M. Meessen ir A. Riesenkampff, p. 738. Kitokį aiškinimą pateikia 10 išnašoje minėti C. S. Kerese ir N. Khan, p. 261.

---

50 – Minėto 18 išnašoje, 14 punktas.

---

51 – Ten pat, 23 punktas.

---

52 – Ten pat (išskirta mano).

---

53 – Bet kokia nacionalinė konkurencijos teisę atskirose bylose taikanti institucija privalo taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius Reglamento Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalyje nurodytomis aplinkybėmis. Bet koks racionalus pareigos taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius aiškinimas yra susijęs su įgyvendinimo įgaliojimais, numatytais 5 straipsnyje. Neatsižvelgiant į formalius įgaliojimus, nacionalinę konkurencijos teisę taikyti atskirose bylose kompetentinga institucija patenka į 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, taigi ji turi galėti įgyvendinti savo kompetenciją net tuomet, kai nacionalinės nuostatos aiškiai nenumato tokios kompetencijos, ir net tuomet, kai nacionalinės teisės aktuose numatoma priešingai. Žr. minėtą Belgijos NKI bylą. Žr. 11 išnašoje minėtą E. Gippini Fournier, p. 103.

---

54 – 1963 m. vasario 5 d. Sprendimas van Gend & Loos (26/62, Rink. p. 1).

---

55 – 1964 m. liepos 15 d. Sprendimas CostapriešENEL (6/64, Rink. p. 585).

---

56 – 1978 m. kovo 9 d. Sprendimas Simmenthal (106/77, Rink. p. 629). Taip pat žr. 2010 m. sausio 12 d. Sprendimo Petersen (C‑341/08, Rink. p. I‑0000) 80 punktą.

---

57 – Atitinkamą išaiškinimą pateikia, pavyzdžiui, 19 išnašoje minėti E. Langen ir H.‑J. Bunte, p. 753; 27 išnašoje minėtas A. Klees, 7 punkto 37 papunktis; G.‑K. de Bronett „Kommentar zum europäischen Kartellverfahrensrecht: VO 1/2003“, Luchterhand, 2005, 5 punkto 1 papunktis; 27 išnašoje minėti J. Schwarze ir A. Weitbrecht, 8 punkto 11 ir paskesni papunkčiai.

---

58 – BkartA, B 9 – 55/03, p. 22 – „Deutsche Post AG“. Žr. 19 išnašoje minėtus E. Langen ir H.‑J. Bunte, p. 753.

---

59 – Autorità Garante Provvedimenton. 14 078 „Merck“, 2005 02 23. Žr. U. Immenga ir E.‑J. Mestmäcker, Wettbewerbsrecht – Band 1. EG / Teil 2, Beck, 2007, p. 938.

---

60 – Žr. C. Cook „Commitment Decisions: The Law and Practice under Article 9“, 29(2) World Competition 209 (2006), 14 išnašą. Plg. 11 išnašoje minėtą E. Gippini Fournier, p. 104.