GENERALINIO ADVOKATO

YVES BOT IŠVADA,

pateikta 2010 m. rugsėjo 9 d.(1)

Sujungtos bylos C‑307/09–C‑309/09

Vicoplus SC PUH (C‑307/09),

BAM Vermeer Contracting sp. zoo (C‑308/09),

Olbek Industrial Services sp. zoo (C‑309/09)

prieš

Minister van Sociale Zaken en Werkgelegenheid

(Raad van State (Nyderlandai) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų komandiravimas – 2003 m. Stojimo aktas – Pereinamojo laikotarpio priemonės, susijusios su Lenkijos piliečių patekimu į Sąjungos valstybių narių darbo rinką – Direktyva 96/71/EB – 1 straipsnis – Reikalavimas turėti darbo leidimą skiriant darbuotojus“

1.        Raad van State (Nyderlandai) Teisingumo Teismui pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su EB 49 bei EB 50 straipsnių ir 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje(2) 1 straipsnio 3 dalies c punkto aiškinimu.

2.        Šie prašymai pateikti nagrinėjant bylas Vicoplus SC PUH (toliau – Vicoplus), BAM Vermeer Contracting sp. zoo (toliau – BAM Vermeer) ir Olbek Industrial Services sp. zoo (toliau – Olbek) prieš Minister van Sociale Zaken en Werkgelegenheid (Socialinių reikalų ir darbo ministerija), susijusias su baudomis, kurios buvo paskirtos dėl Lenkijos darbuotojų komandiravimo į Nyderlandus be darbo leidimo(3).

3.        Šioje išvadoje pasiūlysiu Teisingumo Teismui savo vertinimą grįsti Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų(4) XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje įtvirtintos pereinamojo laikotarpio nuostatos aiškinimu. Ši pereinamojo laikotarpio nuostata suteikė galimybę Nyderlandų Karalystei, klostantis pagrindinėms bylų faktinėms aplinkybėms, palaikant santykius su Lenkijos Respublika nukrypti nuo 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 1–6 straipsnių(5).

4.        Nurodysiu, jog, atsižvelgiant į aptariamos pereinamojo laikotarpio nuostatos tikslus ir siekiant užtikrinti jos veiksmingumą, ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad jos taikymo sritis apima darbuotojų skyrimą.

5.        Taip pat pateiksiu kriterijus, kurie, mano nuomone, leidžia apibrėžti darbuotojų skyrimą taikant 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje įtvirtintą pereinamojo laikotarpio nuostatą. Paaiškinsiu, kad darbuotojų skyrimas apibūdinamas tuo, kad, pirma, išlaikomi darbo santykiai tarp darbuotoją samdančios įmonės ir darbuotojo, antra, į priimančiąją įmonę skirtas darbuotojas savo užduotis vykdo šios priimančiosios įmonės prižiūrimas ir vadovaujamas ir, trečia, darbuotojų perkėlimas yra vienintelis paslaugų teikimo tikslas.

I –    Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

6.        2003 m. Stojimo akto 24 straipsnyje dėl Lenkijos Respublikos numatytas šio akto XII priede įtvirtintas pereinamojo laikotarpio priemonių sąrašas.

7.        Šio priedo 2 skyriuje „Laisvas asmenų judėjimas“ numatyta:

„<…>

1.      EB sutarties 39 straipsnis ir 49 straipsnio pirmoji dalis visiškai taikoma laisvam darbuotojų judėjimui ir laisvei teikti paslaugas, apimančiai laikiną darbuotojų judėjimą, apibrėžtą Direktyvos 96/71 <...> 1 straipsnyje, tarp Lenkijos ir Belgijos, Čekijos, Danijos, Vokietijos, Estijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Airijos, Italijos, Latvijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Vengrijos, Nyderlandų, Austrijos, Portugalijos, Slovėnijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės tik laikantis 2–14 dalyse išdėstytų pereinamojo laikotarpio nuostatų.

2.      Nukrypstant nuo Reglamento <...> Nr. 1612/68 1–6 straipsnių ir iki dvejų metų laikotarpio nuo įstojimo dienos pabaigos, esamos valstybės narės taikys nacionalines priemones arba priemones pagal dvišalius susitarimus, reglamentuojančias Lenkijos piliečių patekimą į jų darbo rinkas. Esamos valstybės narės gali toliau taikyti tokias priemones iki penkerių metų laikotarpio nuo įstojimo dienos pabaigos.

<…>

13.      Vokietija ir Austrija, siekdamos spręsti didelius savo darbo rinkos konkrečiuose jautriuose paslaugų sektoriuose trikdymus ar kilus jų grėsmei dėl transnacionalinių paslaugų teikimo, kaip apibrėžta Direktyvos 96/71 <...> 1 straipsnyje, tam tikruose regionuose, kol jos, remdamosi pirmiau išdėstytomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis, taiko nacionalines priemones ar priemones pagal dvišalius susitarimus dėl Lenkijos darbuotojų laisvo judėjimo, pranešusios Komisijai, gali nukrypti nuo EB sutarties 49 straipsnio pirmosios dalies siekdamos apriboti laikiną darbuotojų, kurių teisei dirbti Vokietijoje ir Austrijoje taikomos nacionalinės priemonės, judėjimą bendrovių, įsteigtų Lenkijoje, teikiamų paslaugų kontekste.

<…>“

8.        Direktyvos 96/71 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 3 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma tada, kai šio straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės imasi vienos iš šių tarpvalstybinių priemonių:

a)      savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus, vadovaudamosi sutartimi, sudaryta tarp darbuotojus komandiruojančios įmonės ir toje valstybėje narėje veikiančios šalies, kuriai bus teikiamos paslaugos, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais;

arba

<...>

c)      kaip laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra samdo darbuotoją įmonei, kuri yra įsisteigusi ar veikia valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra ir darbuotojas saistomi darbo santykiais.“

B –    Nacionalinė teisė

9.        Pagal Wet arbeid vreemdelingen (Užsieniečių darbo įstatymo)(6) 2 straipsnio 1 dalį darbdaviui draudžiama Nyderlanduose įdarbinti užsienietį be darbo leidimo.

10.      Besluit uitvoering Wav (Nutarimo dėl Wav įgyvendinimo)(7) 1 straipsnio 1 dalis, iš dalies pakeista 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimu(8), suformuluota taip:

„Wav 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas netaikomas užsieniečiams, kurie tarpvalstybinių paslaugų teikimo atveju Nyderlanduose laikinai dirba darbdaviui, įsteigtam ne Nyderlandų Karalystėje, o kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, tik jei:

a)      užsienietis valstybėje, kurioje darbdavys yra įsteigtas, gali būti įdarbintas kaip to darbdavio darbuotojas;

b)      apie darbą Nyderlanduose darbdavys iš anksto informavo Centrale Organisatie voor werk en inkomen (Centrinė darbo ir pajamų organizacija) ir

c)      tai nėra paslauga, kurios esmė – darbuotojo skyrimas.“

II – Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

A –    Byla C‑307/09

11.      Darbo inspekcijai atliekant patikrinimą buvo konstatuota, kad Vicoplus įdarbinti trys Lenkijos piliečiai dirbo Nyderlandų bendrovėje Maris, kuri verčiasi kitoms įmonėms teikiamų siurblių priežiūros paslaugų veikla. Vadovaujantis Maris ir kitos bendrovės sudaryta sutartimi, šie asmenys turėjo dirbti nuo 2005 m. rugpjūčio 15 d. iki lapkričio 30 dienos.

B –    Byla C‑308/09

12.      Vadovaujantis 2006 m. liepos 31 d. Darbo inspekcijos parengta ataskaita, nuo 2006 m. sausio 10 d. du Lenkijos piliečiai dirbo montuotojais Flevoservice en Flevowash BV garaže. Juos įdarbino BAM Vermeer, sudariusi sutartį su šia Nyderlandų įmone, kad būtų taisomi ir pritaikomi sunkvežimiai bei priekabos.

C –    Byla C‑309/09

13.      2005 m. lapkričio 15 d. Olbek bendrovė pirmtakė sudarė sutartį su HTG Nederveen BV, kad jai skirtų darbuotojus, kurie kelis mėnesius teiktų atliekų tvarkymo paslaugas. Per HTG Nederveen BV biurų patikrinimą nustatyta, kad šį darbą atliko 20 Lenkijos piliečių. Lenkijos registrų duomenimis, minėta bendrovė pirmtakė veikė metalo konstrukcijų srityje ir kaip laikinojo įdarbinimo agentūra.

14.      Kai buvo sužinota apie minėtus Lenkijos piliečius, trims ieškovėms pagrindinėje byloje skirtos baudos už Wav 2 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes Lenkijos piliečiai Nyderlanduose dirbo neturėdami darbo leidimo.

15.      Atmesdama dėl šių baudų pateiktus skundus, Minister van Sociale Zaken en Werkgelegenheid (ir byloje C‑307/09 Staatsecretaris van Sociale Zaken en Werkgelegenheid (socialinių reikalų ir darbo valstybės sekretorius)) tvirtino, kad atitinkamai Vicoplus, BAM Vermeer ir Olbek teiktos paslaugos reiškė darbuotojų skyrimą pagal Nutarimo dėl įgyvendinimo 1e straipsnio 1 dalies c punktą. Kad prieitų prie tokios išvados, ji teigė, kad minėtų piliečių darbas buvo vykdomas prižiūrint atsakingai atitinkamai Nyderlandų bendrovei, naudojant jos priemones ir medžiagą, ir kad šis darbas nebuvo minėtų Lenkijos įmonių pagrindinė veikla.

16.      Rechtbank’s-Gravenhage atmetus dėl šių sprendimų ieškovių pagrindinėje byloje pareikštus ieškinius, jos visos pateikė apeliacinius skundus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

17.      Šis teismas nusprendė, kad iš 1990 m. kovo 27 d. Sprendimo Rush Portuguesa(9), 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Vander Elst(10), 2004 m. spalio 21 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą(11), 2006 m. sausio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją(12) bei 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją(13) matyti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamas laisvės teikti paslaugas ribojimas gali būti pateisinamas, pavyzdžiui, bendrojo intereso tikslu, siekiant apsaugoti nacionalinę darbo rinką, jei komandiravimu siekiama, kad atitinkamas darbuotojas patektų į priimančiosios valstybės narės darbo rinką viršijant tai, kas būtina laikinam komandiravimui, ar kad būtų apeiti laisvo darbuotojų judėjimo ribojimai. Paprastai taip nėra, kai komandiruotą darbuotoją įdarbina paslaugų teikėjas, šis darbuotojas pagrindinę savo veiklą vykdo kilmės valstybėje narėje ir suteikęs paslaugas grįžta į šią valstybę narę.

18.      Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad Teisingumo Teismas nepatvirtino minėto Sprendimo Rush Portuguesa 16 punkto minėtuose vėlesniuose sprendimuose. Todėl jis klausia, ar Sąjungos teisė šiuo metu draudžia tai, kad tokiomis kaip pagrindinių bylų aplinkybėmis darbuotojų skyrimas būtų siejamas su darbo leidimu, pabrėždamas, jog šiuose paskutiniuose sprendimuose nagrinėjamų paslaugų pobūdis nėra apibrėžtas ir jose nagrinėjamas klausimas dėl trečiosios valstybės, o ne naujos valstybės narės piliečių pereinamuoju laikotarpiu. Be to, Sprendime Rush Portuguesa nurodyta „skyrimo“ sąvokos reikšmė nėra aiški.

19.      Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar siekiant apsaugoti nacionalinę darbo rinką pagal Wav 2 straipsnio 1 dalį reikalaujamas darbo leidimas norint teikti paslaugas, apimančias darbuotojų skyrimą, yra proporcinga priemonė pagal EB 49 ir EB 50 straipsnius, atsižvelgiant taip pat į 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje nustatytą išlygą.

20.      Jei taip yra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokia yra darbuotojų skyrimo sąvokos apimties ir, svarbiausia, kiek reikšmingas pagrindinės veiklos, kurią atitinkamas paslaugų teikėjas vykdo savo įsisteigimo valstybėje, pobūdis.

21.      Šiomis aplinkybėmis Raad van State nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos, trijose bylose C‑307/09–C‑309/09 vienodai suformuluotus, prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [EB] 49 ir EB 50 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata kaip (Wav) 2 straipsnis, skaitomas su Nutarimo dėl įgyvendinimo 1e straipsnio 1 dalies pirma įtrauka ir c punktu, pagal kurią komandiruojant darbuotojus Direktyvos 96/71 [...] 1 straipsnio 3 dalies pirmos įtraukos ir c punkto prasme reikalaujama (darbo leidimo)?

2.      Kokiais kriterijais vadovaujantis turi būti apibrėžiama, ar darbuotojai komandiruoti pagal Direktyvos 96/71 [...] 1 straipsnio 3 dalies pirmą įtrauką ir c punktą?“

22.      Vicoplus, BAM Vermeer ir Olbek, Nyderlandų, Čekijos, Vokietijos, Austrijos, Lenkijos vyriausybės bei Komisija pateikė rašytines pastabas. Šios įstojusios į bylą šalys, prie kurių prisidėjo Danijos vyriausybė, išskyrus Vicoplus, pateikė savo žodines pastabas 2010 m. liepos 8 d. vykusiame teismo posėdyje.

III – Vertinimas

23.      Šiose bylose pagrindinė problema yra apibrėžti, kokiomis sąlygomis darbuotojų skyrimo veikla, nors ir laikoma paslaugų teikimu EB 49 ir EB 50 straipsnių prasme, galėtų, vadovaujantis 2003 m. Stojimo akto pereinamojo laikotarpio nuostatomis, taip pat būti susijusi su laisvu darbuotojų judėjimu.

24.      Šios bylos ypatingos tuo, kad klostantis pagrindinėms bylų faktinėms aplinkybėms Lenkijos piliečiams buvo taikomos 2003 m. Stojimo akto pereinamojo laikotarpio nuostatos, kuriose numatyta laisvo darbuotojų judėjimo išlyga, bet ne laisvės teikti paslaugas išlyga, apimanti laikiną darbuotojų judėjimą, kaip tai apibrėžta Direktyvos 96/71 1 straipsnyje, kiek tai susiję su Nyderlandų Karalyste.

25.      Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad pirmasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas turėtų būti performuluotas taip, kad aiškinimas būtų grindžiamas 2003 m. Stojimo akto pereinamojo laikotarpio nuostatomis. Todėl manau, kad Teisingumo Teismas turėtų vertinti, ar darbuotojų skyrimas patenka į 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje numatytos išlygos taikymo sritį. Tik neigiamai atsakius į šį klausimą, galima vertinti, ar Nyderlandų teisėje įtvirtintos priemonės yra laisvės teikti paslaugas ribojimas, kuris gali būti pateisinamas.

26.      Siekdamas atsakyti į savo performuluotą pirmąjį klausimą, paaiškinsiu, kad nors darbuotojų skyrimas yra paslaugų teikimas EB 49 ir EB 50 straipsnių prasme, šių paslaugų teikimo specifinis pobūdis neabejotinai reiškia sąveiką su normomis, susijusiomis su laisvu darbuotojų judėjimu.

A –    Darbuotojų skyrimas kaip paslaugų teikimas pagal EB 49 ir EB 50 straipsnius

27.      Pagal EB 50 straipsnio pirmą pastraipą paslaugos – tai tokios paslaugos, kurios paprastai teikiamos už užmokestį ir kurios nėra reglamentuojamos nuostatų dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės. EB 50 straipsnio antroje pastraipoje kaip pavyzdžiai išvardytos tam tikros į paslaugų sąvoką patenkančios veiklos rūšys.

28.      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas Sprendime Webb(14) yra nurodęs, kad veikla, kai įmonė už užmokestį skiria darbuotojus, kurie lieka įdarbinti minėtoje įmonėje, ir jokia darbo sutartis nėra sudaroma su priimančiąja įmone, yra profesinė veikla, atitinkanti EB 50 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytas sąlygas. Todėl ji turi būti laikoma paslauga pagal šią nuostatą(15).

29.      Šią išvadą paaiškina, pavyzdžiui, tai, kad būtent EB sutarties nuostatoms dėl laisvės teikti paslaugas buvo pripažinta prieštaraujančia Vokietijos teisės nuostata, pagal kurią kitose valstybėse narėse įsteigtos laikinojo įdarbinimo įmonės buvo įpareigotos raštu pranešti kompetentingoms Vokietijos valdžios institucijoms ne tik apie darbuotojo skyrimo į jį priimančią įmonę Vokietijoje pradžią ir pabaigą, bet ir apie šio darbuotojo darbo vietą ir bet kokį su tuo susijusį pakeitimą, nors tokioms pačioms Vokietijoje įsteigtoms įmonėms tokia papildoma pareiga nenustatyta ir ji visuomet tenka darbuotoją priimančiai įmonei(16).

30.      Vis dėlto Teisingumo Teismas kelis kartus pažymėjo specifinį šios rūšies paslaugų pobūdį.

B –    Darbuotojų skyrimas kaip specifinio pobūdžio paslaugų teikimas

31.      Kaip nurodyta, minėtame Sprendime Webb Teisingumo Teismas darbuotojų skyrimą įtraukė į Sutarties nuostatų dėl laisvės teikti paslaugas taikymo sritį. Tačiau šiame Sprendime jis dviem atvejais pripažino specifinį šios rūšies paslaugų pobūdį.

32.      Pirma, Teisingumo Teismas pripažino, kad darbo jėgos samda užsiimančios įmonės įdarbinti darbuotojai gali prireikus remtis Sutarties nuostatomis dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir joms taikyti priimtais reglamentais(17).

33.      Antra, vertindamas, ar pateisinama nacionalinė priemonė, kuria remiantis valstybei narei leidžiama reikalauti, kad kitoje valstybėje narėje įsteigta įmonė gautų darbuotojų skyrimo jos teritorijoje leidimą, Teisingumo Teismas patikslino, jog reikia pripažinti, kad darbo jėgos samda profesine ir socialine prasme yra ypač opi sritis. Teisingumo Teismas paaiškino, kad dėl specifinio šiai veiklai būdingo darbo santykių pobūdžio šios veiklos vykdymas tiesiogiai daro įtaką santykiams darbo rinkoje ir atitinkamų darbuotojų teisėtiems interesams(18).

34.      Minėtame Sprendime Rush Portuguesa Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo specifinį darbuotojų skyrimo pobūdį. Šioje byloje buvo keliama problema dėl EB 49 ir EB 50 straipsniuose garantuojamos laisvės teikti paslaugas ir Akto dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarties pritaikomųjų pataisų(19) 215 bei paskesniuose straipsniuose numatytų laisvo darbuotojų judėjimo išlygų santykio vertinant Portugalijos darbuotojų komandiravimą, kai turimos omenyje Portugalijoje įsteigtos įmonės teikiamos paslaugos Prancūzijoje, atlikti geležinkelio linijos statybos Prancūzijos vakaruose darbus.

35.      Šiuo sprendimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal EB 49 ir EB 50 straipsnius draudžiama tai, jog valstybė narė kitoje valstybėje narėje įsteigtam paslaugų teikėjui, taip pat ir visiems jo darbuotojams, draudžia laisvai judėti savo teritorijoje, arba tai, kad ši valstybė narė tokiam darbuotojų judėjimui nustato ribojančias sąlygas, kaip antai – sąlygą priimti į darbą toje vietoje ar pareigą gauti darbo leidimą.

36.      Kadangi 1985 m. Stojimo akto 216 straipsnyje nustatyta, jog iki 1993 m. sausio 1 d. netaikomi Reglamento Nr. 1612/68 1–6 straipsniai, Teisingumo Teismas turėjo paaiškinti šios pereinamojo laikotarpio nuostatos įtaką toje byloje. Šiuo klausimu jis nurodė, jog 1985 m. Stojimo akto 216 straipsniu siekiama išvengti to, kad po Portugalijos Respublikos įstojimo būtų sutrikdyta darbo rinka Portugalijoje ir kitose valstybėse narėse dėl skubaus, didelio masto darbuotojų judėjimo, todėl šiuo straipsniu nustatyta EB 39 straipsnyje užtikrinamo laisvo darbuotojų judėjimo principo išlyga. Teisingumo Teismas papildomai pažymėjo, kad ši išlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos tikslus(20).

37.      Teisingumo Teismas paaiškino, kad ši išlyga taikoma, kai nagrinėjamas Portugalijos darbuotojų patekimas į kitų valstybių narių darbo rinką ir tokio patekimo siekiančių darbuotojų bei jų šeimos narių atvykimo ir gyvenimo tvarka. Teisingumo Teismo nuomone, toks taikymas pateisinamas, kai tokiomis aplinkybėmis kyla rizika, kad bus sutrikdyta priimančiosios valstybės narės darbo rinka(21).

38.      Teisingumo Teismas toliau nusprendė, kad kitaip būtų aiškinama darbuotojų laikino perkėlimo atveju, kai darbuotojai siunčiami į kitą valstybę narę, kad joje atliktų statybos ar viešuosius darbus dėl jų darbdavio įsipareigojimo teikti paslaugas. Jis paaiškina, kad iš tiesų tokie darbuotojai, įvykdę savo užduotį, grįžta į savo kilmės valstybę ir todėl nepatenka į priimančiosios valstybės narės darbo rinką(22).

39.      Būtent pateikdamas šiuos argumentus Teisingumo Teismas nurodė sąlygą dėl darbuotojų skyrimo veiklos specifiškumo.

40.      Taigi Teisingumo Teismas paaiškino, kad „paslaugų teikimo“ sąvoka, kaip ji apibrėžta EB 50 straipsnyje, apima labai įvairią veiklą, todėl ta pati išvada negali būti taikoma visiems atvejams. Jo nuomone, būtent reikia pripažinti, kad darbuotojus skirianti įmonė, nors pagal Sutartį ir laikoma paslaugų teikėja, vykdo veiklą, kuria ir siekiama, kad darbuotojai patektų į priimančiosios valstybės narės darbo rinką. Tokiu atveju, Teisingumo Teismo manymu, pagal 1985 m. Stojimo akto 216 straipsnį draudžiama, kad paslaugas teikianti įmonė skirtų darbuotojus iš Portugalijos(23).

41.      Taip Teisingumo Teismas atskiria situacijas, kai darbuotojų perkėlimas yra papildomas, atsižvelgiant į paslaugų teikimą, ir kai pačiu paslaugų teikimu siekiama, kad darbuotojai patektų į priimančiosios valstybės narės darbo rinką. Tik antruoju atveju gali būti remiamasi pereinamojo laikotarpio nuostata, pagal kurią sustabdomas nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo taikymas.

42.      Apskritai, net neatsižvelgdamas į pereinamojo laikotarpio nuostatą, Teisingumo Teismas toliau atskyrė darbuotojų skyrimą ir kitų paslaugų teikimą. Jis pripažino, kad laikydamasi proporcingumo principo valstybė narė gali tikrinti, ar darbuotojus iš trečiosios valstybės į jos teritoriją komandiruojanti kitoje valstybėje narėje įsteigta įmonė nesinaudoja laisve teikti paslaugas kitu tikslu nei atitinkamos paslaugos suteikimas, pavyzdžiui, perkeldama savo darbuotojus įdarbinimo ar darbuotojų skyrimo tikslais(24).

43.      Šios iš teismo praktikos kylančios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad darbuotojų skyrimas yra specifinio pobūdžio paslaugų teikimas, nes jis išsiskiria savo tikslu – darbuotojų patekimu į priimančiosios valstybės narės darbo rinką. Šia prasme darbuotojų skyrimas, nors tai ir yra ekonominė veikla, kuri pirmiausia patenka į Sutarties nuostatų dėl laisvės teikti paslaugas taikymo sritį, negali būti visiškai atskirtas nuo klausimų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu Sąjungos teritorijoje(25).

44.      Reikia patikrinti, ar dėl savo specifinio pobūdžio ir pagal analogiją minėto Teisingumo Teismo sprendimo Rush Portuguesa 16 punkte padarytai išlygai darbuotojų skyrimas gali būti laikomas patenkančiu į 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalies taikymo sritį.

45.      Mano nuomone, atsižvelgiant į šios pereinamojo laikotarpio nuostatos tikslą ir būtinybę išsaugoti jos veiksmingumą, į klausimą turi būti atsakyta teigiamai.

C –    Atsižvelgimas į pereinamojo laikotarpio nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo tikslą ir būtinybė išsaugoti jos veiksmingumą

46.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pereinamojo laikotarpio nuostata, kaip neatidėliotino ir visų Sąjungos teisės nuostatų taikymo naujosioms valstybėms narėms išlyga, turi būti aiškinama siaurai ir siekiant lengviausiai įgyvendinti Sutarties tikslus bei visų jos nuostatų taikymą(26).

47.      Tuo labiau atsižvelgiant į pereinamojo laikotarpio nuostatą, pagal kurią tam tikru laikotarpiu sustabdomas Reglamento Nr. 1612/68 1–6 straipsnių taikymas ir valstybėms narėms laikinai leidžiama reguliuoti Lenkijos piliečių patekimą į jų darbo rinką, man atrodo, norint apibrėžti jos taikymo sritį, būtina nagrinėti, koks yra šios pereinamojo laikotarpio nuostatos tikslas.

48.      Šiuo klausimu iš minėto Sprendimo Rush Portuguesa matyti, kad pereinamojo laikotarpio nuostata, pagal kurią sustabdomas Sąjungos teisės nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo taikymas, siekiama išvengti to, kad po naujos valstybės narės įstojimo dėl skubaus, didelio masto darbuotojų judėjimo būtų sutrikdyta tiek šios naujos valstybės, tiek kitų valstybių narių darbo rinka.

49.      Teisingumo Teismo nuomone, tokia išlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į šį tikslą(27).

50.      Kadangi, kaip nurodo Teisingumo Teismas, darbuotojų skyrimu siekiama, kad darbuotojai patektų į priimančiosios valstybės narės darbo rinką, aiškinant 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalį remiantis jos tikslu neabejotina, jog ši veikla patenka į šios pereinamojo laikotarpio nuostatos taikymo sritį.

51.      Atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, man atrodo, kad atskyrimas to, jog darbuotojas tiesiogiai ir savarankiškai patenka į priimančiosios valstybės narės darbo rinką, ir to, kad jis į ją patenka per darbuotojus skiriančią įmonę, yra dirbtinis. Abiem atvejais tai potencialiai didelio masto darbuotojų judėjimas, dėl kurio kyla rizika, kad po naujų valstybių įstojimo bus sutrikdyta valstybių narių darbo rinka. Todėl jei darbuotojų skyrimas nepatektų į 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalį, tai, mano nuomone, prieštarautų pagal šią pereinamojo laikotarpio nuostatą siekiamam tikslui ir darytų tokią įtaką, kad ji netektų didelės dalies savo veiksmingumo.

52.      Todėl Teisingumo Teismui siūlau išlaikyti 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalies aiškinimą, kuris ne tik suderinamas su šios nuostatos tikslu, bet taip pat išsaugo jos veiksmingumą, nusprendžiant, kad darbuotojų skyrimas patenka į šios pereinamojo laikotarpio nuostatos taikymo sritį.

53.      Nepalaikau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonių dėl to, ar minėto Sprendimo Rush Portuguesa 16 punkte Teisingumo Teismo pateikti argumentai buvo patvirtinti vėlesniuose minėtuose sprendimuose: 2006 m. sausio 19 d. Sprendime Komisija prieš Liuksemburgą bei sprendimuose Komisija prieš Vokietiją ir Komisija prieš Austriją, nes aiškios nuorodos į šį punktą nebuvimą galima paaiškinti specifinėmis ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo aplinkybėmis, tai yra tuo, jog buvo kalbama apie trečiosios valstybės piliečius ir nebuvo nagrinėjama jokia pereinamojo laikotarpio priemonė, susijusi su laisvu darbuotojų judėjimu. Taigi jokia aplinkybė neįrodo, kad Teisingumo Teismas atsisakė savo praktikos, pagal kurią darbuotojus skiriančios įmonės vykdoma veikla siekiama įdarbinti darbuotojus priimančiosios valstybės narės darbo rinkoje.

54.      Be to, nemanau, kad priimdamas Direktyvą 96/71, ypač direktyvos 1 straipsnį, Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė daryti įtaką esamų Sąjungos valstybių narių galimybei kontroliuoti ir riboti naujų valstybių narių darbuotojų patekimą į darbo rinką siekiant išvengti šios rinkos sutrikdymo dėl skubaus, didelio masto darbuotojų judėjimo.

55.      Tiesa, atrodo, kad Direktyvos 96/71, kuri priimta po minėto Sprendimo Rush Portuguesa ir kurios teisinis pagrindas yra Sutarties nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas, 1 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta ši specifinė komandiravimo forma – darbuotojų skyrimas. Tačiau man atrodo, kad su vienu iš šia direktyva siekiamų tikslų, tai yra darbuotojų apsauga, yra suderinama tai, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė į šios direktyvos taikymo sritį įtraukti kuo daugiau darbuotojų komandiravimui teikiant paslaugas būdingų situacijų, kad kuo daugiau darbuotojų galėtų pasinaudoti Direktyvoje 96/71 numatytomis normomis. Mano nuomone, į šios nuostatos taikymo sritį įtraukus darbuotojų skyrimą neprieštaraujama tam, kad šios rūšies veiklai taip pat galėtų būti taikoma 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje įtvirtinta pereinamojo laikotarpio nuostata, atsižvelgiant į skirtingus šiais dviem dokumentais siekiamus tikslus.

56.      Daugelis į bylą įstojusių šalių taip pat pažymėjo, kad 2003 m. Stojimo akto XII priede daroma nuoroda į Direktyvos 96/71 1 straipsnį ir įtvirtinama aiški išlyga dėl joje numatytų paslaugų teikimo tik Vokietijos Federacinei Respublikai ir Austrijos Respublikai. Jų nuomone, iš to galima daryti išvadą, kad visas šios direktyvos 1 straipsnis numatytas 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 13 dalyje, susijusioje tik su Vokietijos Federacine Respublika ir Austrijos Respublika, todėl tai reiškia, jog darbuotojų skyrimas minėtos direktyvos 1 straipsnio 3 dalies c punkto prasme negali patekti į 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalies, kuri susijusi su laisvu darbuotojų judėjimu, taikymo sritį.

57.      Nesutinku su šiuo vertinimu. Mano nuomone, 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 13 dalyje numatytoje pereinamojo laikotarpio nuostatoje daroma nuoroda į Direktyvos 96/71 1 straipsnį siekiama pažymėti, kad Vokietijos Federacinė Respublika ir Austrijos Respublika susiderėjo ne tik dėl nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo, bet taip pat dėl nuostatų, susijusių su laisve teikti paslaugas tam tikruose visų paslaugų teikimui, apimančiam darbuotojų judėjimą, jautriuose sektoriuose, sustabdymo. Mano manymu, šia nuoroda, išskyrus 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje aiškiai įtvirtintą išimtį, nėra siekiama iš valstybių narių atimti galimybę nustatyti, kad turi būti gautas darbuotojų skyrimo jų teritorijoje pereinamuoju laikotarpiu leidimas.

58.      Kadangi, mano nuomone, darbuotojų skyrimas patenka į 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje įtvirtintos pereinamojo laikotarpio nuostatos taikymo sritį, siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui duoti naudingą atsakymą jo nagrinėjamoms byloms išspręsti, reikia nustatyti, kokie yra pagrindiniai kriterijai, leidžiantys apibrėžti šią specifinę teikiamų paslaugų grupę.

D –    Pagrindiniai kriterijai, leidžiantys apibrėžti darbuotojų skyrimą

59.      Antrinėje teisėje pateikiami darbuotojų skyrimo apibrėžimo požymiai.

60.      Anksčiau dariau nuorodą į Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą, kuriame numatytas atvejis, kai įmonė „kaip laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra samdo darbuotoją įmonei, kuri yra įsisteigusi ar veikia valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra ir darbuotojas saistomi darbo santykiais“.

61.      Pirmasis kriterijus matyti iš šio apibrėžimo – tai yra darbuotojų skyrimo laikotarpiu išlaikomi darbo santykiai tarp darbuotoją samdančios įmonės ir darbuotojo. Kitaip tariant, darbuotojų skyrimas į priimančiąją įmonę nereiškia, kad sudaroma darbo sutartis tarp šios įmonės ir paskirto darbuotojo.

62.      Kadangi nėra įtvirtinta Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies a punkte numatyta nuostata, pagal kurią darbuotojo komandiravimas vykdomas šį darbuotoją komandiruojančios įmonės sąskaita ir jai vadovaujant, tai leidžia suprasti, kad darbuotoją skirianti įmonė nesprendžia to, kaip darbuotojas vykdo jam pavestas užduotis.

63.      Antrasis kriterijus, leidžiantis apibrėžti darbuotojų skyrimą, – darbuotojo pavaldumas priimančiajai įmonei, kiek tai susiję su darbo organizavimu, vykdymu ir sąlygomis. Kitaip tariant, situacija, kai darbdavys su priimančiąja įmone sudaro sutartį, pagal kurią darbdavys šiai įmonei perleidžia savo, kaip darbdavio, teisę darbuotojui nurodyti, kaip vykdyti pavestas užduotis, mano nuomone, apibūdinama kaip darbuotojų skyrimas.

64.      2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones(28) patvirtina šį vertinimą. Iš tiesų iš šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies matyti, kad ši direktyva taikoma „darbuotojams, pasirašiusiems darbo sutartį ar turintiems darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant“(29). Šis paskutinis apibūdinimas leidžia atskirti darbuotojų skyrimą nuo subrangos. Iš tiesų esant subrangos santykiams dvi įmonės toliau vadovauja savo darbuotojams ir nėra valdžios perdavimo, kiek tai susiję su darbuotojams pavestų užduočių vykdymu.

65.      Trečiasis kriterijus grindžiamas paslaugų tikslu. Siekiant apibrėžti darbuotojų skyrimą, svarbu patikrinti, ar paslaugų teikimo tikslas yra tik darbuotojų skyrimas į priimančiąją įmonę, ar darbuotojų perkėlimas yra papildoma paslaugų, kurias A valstybėje įsteigta įmonė įsipareigojo teikti B valstybėje įsteigtai įmonei, dalis. Manau, pavyzdžiui, kad situacija, kai programinės įrangos diegimu užsiimanti įmonė sutartimi įsipareigoja siųsti savo inžinierius į įmonę, kad būtų išplėtota informatikos sistema, nėra paprastas darbuotojų skyrimas. Pagrindinė aplinkybė čia yra informatikos srityje besispecializuojančios įmonės darbuotojų informatikos paslaugų teikimas, kai šie darbuotojai savo paslaugas teikia prižiūrimi šios įmonės. Tokioje situacijoje darbuotojų perkėlimas tėra būtina įmonės paslaugų teikėjos atitinkamos specializacijos įgūdžių realizavimo sąlyga.

66.      Todėl iš šių aplinkybių galima daryti išvadą, kad aiškinant 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje įtvirtintą pereinamojo laikotarpio nuostatą darbuotojų skyrimas apibūdinamas taip: pirma, išlaikomi darbo santykiai tarp darbuotoją skiriančios įmonės ir darbuotojo, antra, priimančiojoje įmonėje paskirtas darbuotojas savo užduotis vykdo šios įmonės prižiūrimas ir jos vadovaujamas, trečia, darbuotojų perkėlimas yra vienintelis paslaugų teikimo tikslas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia patikrinti, ar kiekviename iš ginčų, dėl kurių į jį buvo kreiptasi, tenkinamos šios sąlygos.

67.      Man neatrodo, kad kitos aplinkybės yra tinkami darbuotojų skyrimo kriterijai.

68.      Taigi tai, kiek reikšminga paslaugų teikėjo savo įsisteigimo valstybėje vykdoma pagrindinė veikla, manau, yra tik požymis siekiant nustatyti, ar trečiasis kriterijus tenkinamas, t. y. ar paslaugų teikimo tikslas yra tik darbuotojų skyrimas į priimančiąją įmonę, ar vis dėlto darbuotojų perkėlimas yra papildoma kito pobūdžio paslaugų, pavyzdžiui, atitinkančių darbuotojus išsiunčiančios įmonės veiklos sritį, teikimo dalis.

69.      Be to, manau, kad aplinkybė, jog darbuotojai atlikę savo užduotį grįžta į savo kilmės valstybę narę, nėra svarbi apibrėžiant darbuotojų skyrimą. Mano nuomone, svarbu tai, kad jie, nors ir laikinai, atliko darbus, kuriuos faktiškai siūlė priimančiojoje valstybėje narėje įsikūrusi įmonė, todėl jie tam tikram laikotarpiui pateko į šios valstybės darbo rinką.

70.      Teismo posėdyje Komisija paaiškino, kad, jos nuomone, paskirtas darbuotojas nepatenka į priimančiosios valstybės narės darbo rinką, nes tarp šio darbuotojo ir priimančiosios įmonės nėra sudaroma jokia darbo sutartis. Negaliu sutikti su šiuo argumentu, nes juo neatsižvelgiama nei į specifinį darbuotojų skyrimo pobūdį, nei į poveikį, kurį jis gali daryti priimančiosios valstybės narės darbo rinkai.

71.      Darbuotojų skyrimas reiškia darbo santykių dubliavimą. Kaip nurodžiau anksčiau, darbuotojas išlieka saistomas su savo pradiniu darbdaviu, bet tuo pat metu materialų darbą suteikia priimančiojoje valstybėje narėje įsikūręs darbdavys savo įmonės naudai ir darbas vykdomas šiai įmonei prižiūrint bei vadovaujant. Paskirtasis darbuotojas priimamas dirbti kaip vietinis darbuotojas ir todėl tiesiogiai konkuruoja su vietiniais darbuotojais priimančiosios valstybės narės darbo rinkoje, kuriai neabejotinai daro įtaką. Staigus samdomų darbuotojų antplūdis, kuris gali kilti įstojus naujai valstybei narei, gali kelti riziką, kad bus destabilizuota priimančiosios valstybės narės darbo rinka, ko būtent ir siekiama išvengti pereinamojo laikotarpio nuostatomis, nagrinėjamomis šiose bylose.

IV – Išvada

72.      Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui į Raad van State pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

„1.      Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų XII priedo 2 skyriaus 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad jos taikymo sritis apima darbuotojų skyrimą.

2.      Aiškinant minėtą pereinamojo laikotarpio nuostatą darbuotojų skyrimas apibūdinamas taip: pirma, išlaikomi darbo santykiai tarp darbuotoją skiriančios įmonės ir darbuotojo, antra, į priimančiąją įmonę paskirtas darbuotojas savo užduotis vykdo šios įmonės prižiūrimas ir jos vadovaujamas, trečia, darbuotojų perkėlimas yra vienintelis paslaugų teikimo tikslas.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia patikrinti, ar kiekviename iš ginčų, dėl kurių į jį buvo kreiptasi, tenkinamos šios sąlygos.“

---

1 – Originalo kalba: prancūzų.

---

2 – OL L 18, 1997; p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 431.

---

3 – Reikia nurodyti, kad Teisingumo Teisme šiuo metu nagrinėjamos kitos dvi bylos – Johan van Leendert Holding (C‑158/10) ir Jung ir Hellweger (C‑241/10), – kurios sustabdytos, kol šiose bylose bus priimtas sprendimas.

---

4 – OL L 236, 2003, p. 33, toliau – 2003 m. Stojimo aktas.

---

5 – OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15.

---

6 – Stb., Nr. 959, 1994, toliau – Wav.

---

7 – Stb., Nr. 406, 1995.

---

8 – Stb., Nr. 577, 2005, toliau – Nutarimas dėl įgyvendinimo.

---

9 –      C‑113/89, Rink. p. I‑1417.

---

10 –      C‑43/93, Rink. p. I‑3803.

---

11 –      C‑445/03, Rink. p. I‑10191.

---

12 –      C‑244/04, Rink. p. I‑885.

---

13 –      C‑168/04, Rink. p. I‑9041.

---

14 – 1981 m. gruodžio 17 d. sprendimas (279/80, Rink. p. 3305).

---

15 – Taip pat dėl darbuotojų perkėlimo veiklos žr. 1979 m. sausio 18 d. Sprendimo van Wesemael ir kt. (110/78 ir 111/78, Rink. p. 35) 7 punktą ir 2007 m. sausio 11 d. Sprendimo ITC (C‑208/05, Rink. p. I‑181) 54 punktą.

---

16 – 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją (C‑490/04, Rink. p. I‑6095) 83–89 punktai.

---

17 – Minėto Sprendimo Webb 10 punktas.

---

18 – Ten pat, 18 punktas.

---

19 – OL L 302, 1985, p. 23, toliau – 1985 m. Stojimo aktas.

---

20 – Minėto Sprendimo Rush Portuguesa 13 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

---

21 – Ten pat, 14 punktas.

---

22 – Ten pat, 15 punktas.

---

23 – Ten pat, 16 punktas.

---

24 – Žr., be kita ko, minėto Sprendimo Komisija prieš Austriją 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

---

25 – Kaip kitą sąveikos tarp laisvės teikti paslaugas ir laisvo darbuotojų judėjimo pavyzdį žr. minėtą Sprendimą ITC, kuriame Teisingumo Teismas nagrinėja nacionalinių teisės aktų, susijusių su darbo jėgos įdarbinimu, suderinamumą šių dviejų laisvių atžvilgiu.

---

26 – Žr., be kita ko, 1998 m. gruodžio 3 d. Sprendimo KappAhl (C‑233/97, Rink. p. I‑8069) 18 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

---

27 – Minėto Sprendimo Rush Portuguesa 13 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

---

28 – OL L 327, p. 9.

---

29 – Taip pat galima pacituoti 1991 m. birželio 25 d. Tarybos Direktyvą 91/383/EEB, pateikiančią papildomas priemones, skatinančias gerinti terminuotuose arba laikinuose darbo santykiuose esančių darbuotojų saugą ir sveikatą darbe (OL L 206, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 418), iš dalies pakeistą 2007 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/30/EB (OL L 165, p. 21), kurios 1 straipsnio 2 punkte numatyta, kad ji taikoma „tarp laikino įdarbinimo tarnybos, kuri yra darbdavys, ir darbuotojo susiklosčiusiems laikiniems darbo santykiams, kai darbuotojas yra skiriamas dirbti įmonėje ir (arba) įstaigoje, kurioms reikia jo paslaugų ir kurios jį kontroliuoja“.