EUR-Lex Access to European Union law
This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 62009CC0281
Opinion of Mr Advocate General Bot delivered on 7 April 2011. # European Commission v Kingdom of Spain. # Failure of a Member State to fulfil obligations - Directive 89/552/EEC - Television broadcasting - Advertising spots - Transmission time. # Case C-281/09.
Generalinio advokato Bot išvada, pateikta 2011 m. balanžio 7 d.
Europos Komisija prieš Ispanijos Karalystę.
Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas - Direktyva 89/552/EEB - Televizijos programų transliavimas - Reklamos intarpai - Transliavimo laikas.
Byla C-281/09.
Generalinio advokato Bot išvada, pateikta 2011 m. balanžio 7 d.
Europos Komisija prieš Ispanijos Karalystę.
Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas - Direktyva 89/552/EEB - Televizijos programų transliavimas - Reklamos intarpai - Transliavimo laikas.
Byla C-281/09.
ECLI identifier: ECLI:EU:C:2011:216
GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2011 m. balandžio 7 d.(1)
Byla C‑281/09
Europos Komisija
prieš
Ispanijos Karalystę
„Televizijos programų transliavimas – Reklamos intarpai – Transliavimo laikas“
1. Šioje byloje taikomos redakcijos Direktyvoje „Televizija be sienų“(2) nustatyti reklaminių pranešimų transliavimo trukmės apribojimai, kurie skiriasi atsižvelgiant į tai, ar šie reklaminiai pranešimai yra reklamos intarpai, ar kitokios reklamos formos.
2. Taigi direktyvoje numatyta, kad reklamos intarpų ir teleparduotuvių intarpų transliavimo laikas negali viršyti dvylikos minučių per astronominę valandą. Kalbant apie kitokias reklamos formas, direktyvoje nustatytas tik dienai taikomas apribojimas ir numatyta, kad jų transliavimo laikas kartu su reklamos intarpų transliavimo laiku negali viršyti 15 % kasdienių transliacijų laiko.
3. Šiuo ieškiniu dėl įsipareigojimų nevykdymo Europos Komisija kaltina Ispanijos Karalystę, kad netinkamai pritaikė šias nuostatas. Ji kaltina šią valstybę narę, kad leido, jog naujos televizijos reklamos formos, vadinamieji reklaminiai reportažai ir skelbimai, rėmėjų reklama bei mini reklama būtų transliuojamos ilgiau nei dvylika minučių per astronominę valandą, nors, šios institucijos nuomone, jos yra „reklamos intarpai“ pagal direktyvą.
4. Ispanijos Karalystė ginčija šį vertinimą ir teigia, kad ginčijamos keturios reklamos formos patenka ne į reklamos intarpų sąvoką, bet į kitokių reklamos formų sąvoką.
5. Direktyvoje nepateikti šių dviejų sąvokų apibrėžimai.
6. Šioje išvadoje Teisingumo Teismui pasiūlysiu atsakyti, kad abi nagrinėjamos sąvokos Europos bendrijoje turi būti apibrėžtos vienodai ir autonomiškai ir kad atsižvelgiant į direktyvos sistemą ir tikslus šios sąvokos turi leisti užtikrinti numatyto reklamos apribojimo laiku, kai susirenka daugiausiai žiūrovų, veiksmingumą nustatant valandinį apribojimą.
7. Taip pat nurodysiu priežastis, dėl kurių, mano nuomone, kitokių reklamos formų sąvoka turi būti aiškinama ne kaip ypatingos reklamos formos, kurioms dėl techninių priežasčių reikalingas ilgesnis transliacijos laikas, kaip teigia Komisija, bet remiantis direktyvoje numatytomis reklamos formomis taip, kad ji apimtų tik rėmėjų reklamą.
8. Nurodysiu, kad bet kuriuo atveju dėl Ispanijos Karalystės taikomo aptariamos nuostatos išaiškinimo, kiek tai susiję su ginčijamomis keturiomis reklamos formomis, direktyvoje numatytas valandinis apribojimas netenka veiksmingumo.
9. Taigi pasiūlysiu Teisingumo Teismui šį ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo pripažinti pagrįstu.
I – Teisinis pagrindas
A – Direktyva
10. Direktyva siekiama koordinuoti valstybių narių teisės aktus televizijos srityje, siekiant užtikrinti laisvą televizijos programų judėjimą Bendrijoje(3).
11. Dėl to, kalbant apie televizijos reklamą, direktyvoje numatytos minimalios taisyklės ir standartai, kuriais siekiama užtikrinti vartotojų apsaugą(4). Šiomis normomis, be kita ko, siekiama suderinti laisvę kurti televizijos reklamą, kuri yra pagrindinis komercinių televizijos kanalų pajamų šaltinis, ir tinkamą audiovizualinių kūrinių ir žiūrovų apsaugos nuo perteklinio reklamos transliavimo lygį(5).
12. Direktyva pradedama kelių sąvokų, kurios numatytos jos norminėse nuostatose, kaip antai televizijos reklama, rėmimas ir teleparduotuvė, apibrėžimu.
13. Antai televizijos reklama direktyvos 1 straipsnio c punkte apibrėžta kaip „<…> už tam tikrą mokestį ar kitą panašų atlygį bet kokia forma pateikiama informacija arba informacija, kurią savireklamos sumetimais perduoda valstybinė ar privati prekyba, verslu, amatu ar profesine veikla besiverčianti įmonė, siekdama teikti informaciją apie savo prekes ar paslaugas [apie už atlygį tiekiamas savo prekes arba teikiamas savo paslaugas], įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ar įsipareigojimų perėmimą“.
14. Pagal direktyvos 1 straipsnio e punktą „rėmimas“ – „tai bet koks su televizijos programų transliavimo veikla ar audiovizualinių priemonių gamyba nesusijusios valstybinės ar privačios įmonės įnašas į televizijos programų finansavimą, siekiant pagarsinti savo vardą arba pavadinimą, prekės ženklą, įvaizdį, veiklą ar jos produktus“.
15. Pagal direktyvos 1 straipsnio f punktą „teleparduotuvė“ – „tai už tam tikrą atlygį transliuojami tiesioginiai visuomenei skirti siūlymai pirkti prekių ar naudotis paslaugomis, tarp jų ir siūlymai įsigyti nekilnojamojo turto, turtinių teisių ar įsipareigojimų“.
16. Pagal direktyvos 10 straipsnį reklama ir teleparduotuvė turi būti lengvai atpažįstamos ir optinėmis ir (arba) akustinėmis priemonėmis visiškai atskiriamos nuo kitų programos dalių. Jose negalima vartoti pasąmonę veikiančių technologijų. Atskiri reklamos ir teleparduotuvės intarpai tebėra išimtis.
17. Direktyvos 17 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad remiamos televizijos programos neturi skatinti pirkti ar nuomoti finansinio rėmėjo arba trečiosios šalies gaminių ar paslaugų, ypač darant specialias reklamines nuorodas į šiuos gaminius ar paslaugas.
18. Direktyvos 18 straipsnyje, kuris yra esminis šioje byloje, apibrėžta maksimali reklamos transliavimo trukmė.
19. Šio straipsnio redakcija keitėsi įvairiose Direktyvos „Televizija be sienų“ redakcijose.
20. Pirminėje Direktyvos 89/552 redakcijoje jis buvo suformuluotas taip:
„1. Reklama neturi viršyti 15 % bendro dienos transliavimo laiko. Tačiau šiuos procentus galima padidinti iki 20 % tokioms reklamos rūšims, kaip tiesioginiai pasiūlymai visuomenei parduoti, pirkti ar nuomoti gaminius arba teikti paslaugas, jeigu nuolatinei reklamai skirti laiko tarpai neviršija 15 %.
2. Reklamai skirti laiko tarpai per vienos valandos transliavimo laiką neturi viršyti 20 %.
3. Nepažeidžiant 1 dalies nuostatų, tokios reklamos rūšys kaip tiesioginiai pasiūlymai visuomenei parduoti, pirkti ar nuomoti gaminius arba teikti paslaugas neturi viršyti 1 valandos per dieną.“
21. Šioje byloje taikytinos redakcijos, kuri, priminsiu, priimta Direktyva 97/36 padarius pakeitimus, 18 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Teleparduotuvės intarpams, reklamos intarpams ir kitokioms reklamos formoms, išskyrus 18a straipsnyje nurodytas televitrinas, skirto transliacijų laiko dalis neturi viršyti 20 % kasdienių transliacijų laiko. Reklamos intarpų laikas neturi viršyti 15 % kasdienio perdavimų laiko.
2. Reklamos ir teleparduotuvės intarpams skirtas laikas per vieną astronominę valandą neturi viršyti 20 %.
3. Šiame straipsnyje reklama nelaikomi:
– paties transliuotojo pranešimai apie savo programas ir pagalbiniai su tomis programomis tiesiogiai susiję elementai,
– visuomeninės tarnybos skelbimai ir nemokamai transliuojami kreipimaisi dėl labdaros.“
22. Direktyva 97/36 buvo įtvirtintas 18a straipsnis, kuris suformuluotas taip:
„1. Teleparduotuvės laidoms skirtos televitrinos, transliuojamos kanalu, kuris nėra skirtas tik teleparduotuvei, trunka ne trumpiau kaip 15 nepertraukiamų minučių.
2. Per dieną gali būti ne daugiau kaip 8 televitrinos. Jų bendra trukmė neviršija 3 valandų per dieną. Optinėmis ir akustinėmis priemonėmis jos privalo būti aiškiai išskiriamos kaip televitrinos.“
23. Direktyvos 18 ir 18a straipsniai buvo pakeisti Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/65/EB(6), kuri netaikytina šioje byloje. Dabar šių straipsnių nauja redakcija tokia:
„18 straipsnis
1. Televizijos reklamos ir teleparduotuvės intarpams skirtas laikas per vieną astronominę valandą neturi viršyti 20 %.
2. 1 dalis netaikoma paties transliuotojo pranešimams apie savo programas ir pagalbiniams su tomis programomis tiesiogiai susijusiems elementams, rėmimo pranešimams ir prekių rodymui.
18a straipsnis
Teleparduotuvės turi būti aiškiai išskiriamos optinėmis ir akustinėmis priemonėmis ir nepertraukiamai trukti ne mažiau kaip penkiolika minučių.“
24. Galiausiai būtina paminėti direktyvos 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią „valstybės narės, pagal savo teisės aktus naudodamos tinkamas priemones, užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausantys televizijos programų transliuotojai deramai laikytųsi šios direktyvos nuostatų“.
II – Faktinės aplinkybės, procesas ir šalių reikalavimai
25. Komisija užsakė iš nepriklausomos konsultacinės įmonės Audimetrie, kurios specializacija – duomenų, susijusių su televizijos reklamos rinka, tyrimai ir analizė, kelių stambių Ispanijos televizijos kanalų programų sudarymo referenciniu laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 1 d. iki birželio 30 d. tyrimą.
26. Atsižvelgusi į šio tyrimo rezultatus ir pasikeitusi laiškais su Ispanijos institucijomis, Komisija šioms institucijoms 2007 m. liepos 11 d. išsiuntė oficialų pranešimą, vėliau, 2008 m. gegužės 8 d., – pagrįstą nuomonę.
27. 2009 m. liepos 17 d. dokumentu ji pateikė šį ieškinį, kuriame Teisingumo Teismo prašo:
– pripažinti, kad toleravusi akivaizdžius, pakartotinius ir sunkius direktyvos 18 straipsnio 2 dalyje numatytų normų pažeidimus, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal direktyvos 3 straipsnio 2 dalį kartu su EB 10 straipsniu, ir
– priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
28. Ispanijos Karalystė, taip pat Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė, kuri įstojo į bylą valstybės atsakovės pusėje, prašo atmesti šį ieškinį.
29. Ispanijos Karalystė taip pat prašo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
III – Šalių argumentai
A – Komisijos argumentai
30. Komisija ieškinyje dėl įsipareigojimų nevykdymo nurodo keturias Ispanijos televizijos kanaluose transliuojamas reklamos formas, t. y. reklaminius reportažus ir skelbimus, rėmėjų reklamą bei mini reklamą.
31. Ji teigia, kad kiekviena iš jų yra reklamos intarpas, atsižvelgiant į sąvokų „reklamos intarpai“ ir „kitokios reklamos formos“ apibrėžimus, kuriuos pateikė Teisingumo Teismas 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendime RTI ir kt.(7), susijusiame su Direktyvos 89/552 18 straipsniu.
32. Komisija primena, kad sąvoka „reklamos intarpai“ buvo apibrėžta kaip apimanti „paprastai labai trumpos trukmės prekybos skatinimą, turintį labai didelį skatinamąjį poveikį, kurie dažniausiai rodomi grupėmis įvairiu periodiškumu per programas arba tarp jų ir kuriuos dažniausiai kuria tiekiantys prekes arba teikiantys paslaugas asmenys arba jų atstovai, o ne patys transliuotojai“(8).
33. Ji taip pat primena, kad Teisingumo Teismas nurodė, jog „18 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje suteikta galimybė reklamai skirtą transliacijos laiką padidinti iki 20 % kasdienių transliacijų laiko taip pat gali būti taikoma reklamos formoms, kurios, nors ir nėra „pasiūlymai visuomenei“, bet kurioms dėl jų pateikimo tvarkos reikia ilgesnės trukmės nei reklamos intarpams“(9).
34. Komisija teigia, kad atsižvelgiant į šiuos apibrėžimus bet kokia reklamos forma, transliuojama tarp programų arba per pertraukas ir kuriai pateikti nereikia aiškiai ilgesnio transliacijos laiko, turi būti laikoma reklamos intarpu ir todėl jai taikomas laiko apribojimas, numatytas direktyvos 18 straipsnio 2 dalyje. Šios institucijos nuomone, konkreti reklamos forma gali būti laikoma „kitokia reklamos forma“ direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje pavartota prasme, tik jeigu jai pateikti reikia ilgesnės trukmės dėl neišvengiamų techninių reikalavimų.
35. Komisija teigia, kad atsižvelgiant į šiuos svarstymus ginčijamos keturios reklamos formos turi būti laikomos reklamos intarpais dėl tokių priežasčių.
36. Reklaminiai reportažai apibrėžiami kaip ilgesnės nei intarpas trukmės reklaminiai pranešimai, dažniausiai argumentuoto, informacinio ar apibūdinamojo pobūdžio. Jie taip pat sudaro rezervą, kuris gali būti retransliuojamas, nors dėl trukmės ir argumentavimo išskirtinių savybių, dažniausiai jis nėra retransliuojamas(10).
37. Komisija pažymi, kad atsižvelgiant į pavyzdžius, nurodytus įmonės Audimetrie tyrime, šie reklaminiai reportažai, kaip ir reklamos intarpai, yra transliuojami tarp programų arba per pertraukas ir jų transliavimo periodiškumas yra toks pats kaip ir intarpų.
38. Kalbėdama apie reklaminių skelbimų intarpus, Komisija nurodo, jog iš tikrųjų pagal minėtą Sprendimą RTI ir kt. reklaminiai skelbimai, t. y. „televizijos reklamos rūšis, kuri remiasi studijos laidų (be kita ko, žaidimų) režisuotu pertraukimu intarpais, skirtais vienam ar keliems gaminiams ar paslaugoms pristatyti, per kuriuos laidos vedėjai trumpam liaujasi vykdę savo funkciją, susijusią su vykstančiu žaidimu, kad pavirstų „siūlytojais“ prekių ar paslaugų, kurios yra reklaminio pranešimo dalykas“(11), nebuvo pripažinti reklamos intarpais.
39. Tačiau Komisija pažymi, kad jos ieškinys susijęs su reklaminių skelbimų intarpais, t. y. tarp programų transliuojamais pranešimais, kurie yra savarankiški šių atžvilgiu, trumpi ir gali būti retransliuojami.
40. Kalbėdama apie rėmėjų reklamos intarpus, Komisija savo ieškinį grindžia jų apibrėžimu Ispanijos įstatymo aiškinamuosiuose kriterijuose, pagal kurį tai ypatingos rūšies intarpas, „euroclaqueta“, per kurį skelbimas apie programos rėmimą ir rėmėjo reklama leidžiami vienu metu.
41. Komisija primena, kad pagal Direktyvos 17 straipsnį rėmimas pripažįstamas su sąlyga, kad pranešime nėra jokio skatinimo pirkti rėmėjo gaminių ar paslaugų.
42. Galiausiai, kalbėdama apie mini reklamą, Komisija taip pat remiasi Ispanijos įstatymo aiškinamuosiuose kriterijuose pateiktu jos apibrėžimu, pagal kurį „mini reklama, kurioje yra reklaminių pranešimų, laikoma „kitokia reklamos forma“, kai jos trukmė ilgesnė nei 60 sekundžių, ir tai nėra tiesiog šiek tiek susijusios temos intarpų grupė“.
43. Komisija teigia, kad šiai mini reklamai pateikti, kitaip nei tikrų reklaminių skelbimų atveju, nereikia ilgesnės nei įprasti intarpai trukmės.
44. Todėl, šios institucijos nuomone, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų, nes iš įmonės Audimetrie ataskaitos ir šios valstybės narės teisės aktų matyti, kad šios keturios reklamos formos transliuojamos Ispanijos televizijos kanaluose iki 17 minučių per valandą, t. y. 50 % daugiau nei direktyvoje numatytas maksimalus 12 minučių per astronominę valandą apribojimas.
B – Ispanijos Karalystės argumentai
45. Ispanijos Karalystė pabrėžia, kad direktyvoje neapibrėžtos reklamos intarpų ir kitokių reklamos formų sąvokos. Šios valstybės narės nuomone, šios dvi sąvokos turi būti atskirtos, atsižvelgiant į šiuos kriterijus:
– reklamos intarpo forma ir pateikimas: jo estetinė ar vizualinė išraiška, audiovizualinių elementų derinimas su išskirtinai grafiniais (slinkimas, dviguba ekspozicija) ar garso (balsas už kadro) elementais, konkrečioms programoms priklausančių aktorių ar scenografijos panaudojimas,
– trukmė: ilgesnė reklaminių reportažų ar mini skelbimų atveju,
– jų vieta programų tinklelyje: prijungta prie kitų programų ar ne, ir
– pranešimo turinys: atsižvelgiant į skatinimo pirkti ar parduoti reikšmę, kuri gali būti labai didelė (intarpų atveju) ar mažesnė dėl apibūdinamojo požymio dominavimo (reklaminiai reportažai) arba dėl to, kad jie apibrėžti vizualiniame prekės ar paslaugos, kuri reklamuojama, pristatyme (paprasta institucinio rėmimo priedanga).
46. Be to Ispanijos Karalystė nurodo, kad reklamos intarpai turi būti apibrėžiami laikantis 1999 m. spalio 28 d. Sprendime ARD(12) nustatyto principo, pagal kurį „kai Direktyvos 89/552 nuostatoje nustatytas programų transliavimo ir televizijos paslaugų paskirstymo apribojimas, ji turi būti aiškinama griežtai, jei Bendrijos teisės aktų leidėjas jos nesuformulavo aiškiai ir nedviprasmiškai“(13).
47. Šios valstybės narės nuomone, taip pat reikia atsižvelgti į direktyvos tikslą nustatyti pusiausvyrą tarp, viena vertus, televizijos operatorių finansavimo poreikių, jų teisės užsiimti verslu ir jų redakcinio nepriklausomumo laikymosi, kita vertus, vartotojų, kaip televizijos žiūrovų, interesų apsaugos nuo perteklinės reklamos.
48. Dėl šios priežasties ji savo teisės aktuose numatė 12 minučių per valandą apribojimą reklamos intarpams ir teleparduotuvių intarpams bei 17 minučių apribojimą kitokioms reklamos formoms.
49. Ispanijos Karalystė teigia, kad ginčijamos keturios reklamos formos nepatenka į reklamos intarpų sąvoką dėl jų įprastos trukmės, mažesnio komercinio agresyvumo jų įtakos vartotojui lygio požiūriu ir galiausiai dėl jų sukeliamo naudojimosi programomis trikdymo lygio.
50. Ji nurodo, kad nė viena iš šių reklamos formų nėra taip dažnai transliuojama kaip klasikiniai reklamos intarpai, o taip yra dėl kiekvienos iš jų savybių: arba dėl jų ilgos trukmės (išskyrus rėmėjų reklamą, kitų reklamos formų neįmanoma transliuoti daugiau nei vieną kartą tame pačiame reklamos bloke), dėl jų ypatingo ryšio su atitinkama laida (taip yra rėmėjų reklamos atveju ir kai kurių reklaminių skelbimų atveju) arba dėl jų, kaip informacinės laidos, pobūdžio (mini reklama).
51. Ispanijos Karalystė teigia, kad ginčijamoms keturioms reklamos formoms būdingas ypatingas ar išskirtinis transliavimas, o dėl šios aplinkybės, ją įvertinus kartu su kita aplinkybe, kaip antai laidos formatas atsižvelgiant į nagrinėjamą televizijos operatorių arba net kiekvieno kanalo produkcija tam tikrais laiko tarpais, jos gali būti atskirtos nuo reklamos intarpų.
C – Jungtinės Karalystės argumentai
52. Jungtinė Karalystė teigia, kad Komisijos siūlomas išaiškinimas neatitinka direktyvos, nes taip aiškinant nesilaikoma direktyvoje nustatytų esminių skirtumų tarp reklamos intarpų ir kitokių reklamos formų, be kita ko, rėmėjų reklamos ir transliuotojo pranešimų apie savo programas, numatytų direktyvos 18 straipsnio 3 dalyje.
53. Šios valstybės narės nuomone, tai, kad rėmėjų reklamos intarpu skatinama pirkti atitinkamas rėmėjo prekes ar paslaugas, nereiškia, jog tai reklamos intarpas.
54. Taip pat dėl Komisijos požiūrio, kad transliuotojo pranešimai irgi turi patekti į reklamos intarpų sąvoką tik dėl to, kad jais populiarinamos jo paslaugos, direktyvos 18 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis prarastų bet kokį veiksmingumą.
IV – Vertinimas
55. Pritariu Komisijos pozicijai, kad ginčijamos keturios reklamos formos turi būti laikomos reklamos intarpais pagal direktyvą. Tačiau nors darau tokią pačią išvadą kaip ir institucija ieškovė, nepritariu jos pateiktam kitokių reklamos formų apibrėžimui. Savo poziciją grindžiu tokiais argumentais.
56. Šioje byloje siekiama nustatyti, ar ginčijamos keturios reklamos formos turi būti pripažintos reklamos intarpais, kaip teigia Komisija, ar vis dėlto jos priklauso kitokių reklamos formų kategorijai, kaip teigia Ispanijos Karalystė. Nuo sprendimo šioje byloje priklauso, ar nagrinėjamų keturių reklamos formų transliavimui taikomas dvylikos minučių per astronominę valandą laiko apribojimas, ar tik 15 % kasdienių transliacijų laiko apribojimas.
57. Taigi bylos svarba visiškai aiški. Tai susiję su televizijos transliuotojų teise transliuoti šias naujas reklamos formas laiku, kai auditorija yra didžiausia, ilgiau nei direktyvoje numatytos dvylika minučių reklamos intarpų ir teleparduotuvių intarpų transliacijai.
58. Norint ją išspręsti, reikia kelti klausimą dėl direktyvos 18 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų sąvokų „reklamos intarpai“ ir „kitokios reklamos formos“ turinio.
59. Apibrėžti šias dvi sąvokas nėra paprasta. Kaip pažymėjo šalys, jos neapibrėžtos direktyvoje, kurioje nėra ir su jomis susijusių nuorodų į valstybių narių teisę.
60. Žinoma, kaip teigia Komisija, prie direktyvos pasiūlymo pridėtoje aiškinamojoje dalyje(14) nurodyta, kad „nuostata, susijusia su „kitokiomis“ nei reklamos intarpai „reklamos formomis“, siekiama užtikrinti lankstumą, reikalingą siekiant atsižvelgti į naujų reklamos formų, kaip antai, reklaminiai skelbimai ir „Dauerwerbesendungen“, kurios skiriasi ilgesne trukme ir tuo, kad dažniausiai įtrauktos į pačios programos eigą, plėtojimąsi“(15).
61. Tačiau šį pirmą pasiūlymą Komisija pakeitė po to, kai Europos Parlamentas, kuris norėjo panaikinti galimybę numatyti papildomą transliacijos laiką kitokioms reklamos formoms, pateikė pakeitimus(16).
62. Pakeistame direktyvos pasiūlyme(17) Komisija tiesiog nurodė, kad nauja direktyvos 18 straipsnio redakcija apima pakeitimus, kurie iš dalies atsirado dėl Parlamento pakeitimų, tačiau, jos manymu, nėra nei pageidautina, nei įmanoma neleisti kitokių reklamos rūšių nei reklama intarpų forma(18).
63. Taigi, atsižvelgiant į šiuos argumentus, man atrodo sudėtinga pripažinti, kad pagal direktyvos parengiamuosius dokumentus galima aiškiai pateikti „kitokių reklamos formų“ sąvokos tikslią reikšmę, kurią suteikti norėjo Bendrijos teisės aktų leidėjas direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje.
64. Pagal teismo praktiką reklamos intarpų ir kitokių reklamos formų sąvokų reikšmė ir apimtis turi būti apibrėžtos atsižvelgiant į nuostatų, kuriose šios sąvokos numatytos, kontekstą ir šių nuostatų tikslus siekiant, kad šios sąvokos Bendrijos teisėje būtų aiškinamos autonomiškai ir vienodai(19).
65. Ispanijos Karalystės nuomone, nesant tikslaus apibrėžimo direktyvoje, šios nuostatos turi būti aiškinamos palankiai reklamos transliavimui.
66. Tiesa, kaip primena ši valstybė narė, minėtame Sprendime ARD buvo nuspręsta, kad direktyvos nuostatos, kuriose nustatyti apribojimai reklamos transliacijai televizijoje, turi būti aiškinamos griežtai, jei nėra suformuluotos aiškiai ir nedviprasmiškai(20).
67. Kartu Komisijos teiginys, kad direktyvoje numatyta sąvoka „kitokios reklamos formos“ buvo apibrėžta minėtame Sprendime RTI ir kt., gali atrodyti ginčytinas.
68. Iš tiesų šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė dėl Direktyvos 89/552 18 straipsnio 1 dalyje numatyto žodžių junginio „tokioms reklamos rūšims, kaip antai tiesioginiai pasiūlymai visuomenei“. Šio junginio formuluotė, ypač žodžio „tokioms“ pavartojimas, rodo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas aiškiai nurodė reklamos formas, kurioms būdingos tokios pačios savybės kaip ir teleparduotuvių pasiūlymams. Tačiau direktyvoje kitokių reklamos formų sąvoka nebėra siejama su teleparduotuvių pasiūlymais, dėl kurių Direktyvoje 97/36 numatytos konkretesnės nuostatos, skirtos atsižvelgti į šios veiklos plėtojimąsi ir svarbą(21).
69. Be to, atsižvelgiant į tikslą, kuriuo grindžiama direktyvos 18 straisnio 2 dalis, apsaugoti vartotojus nuo perteklinio reklamos transliavimo laiku, kai auditorija yra didžiausia, prie kurio grįšiu, atrodo sudėtinga pripažinti, kad kriterijus, leidžiantis nukrypti nuo šio laiko apribojimo, yra reklaminių pranešimų trukmė. Toks aiškinimas reikštų, kad ūkio subjektai skatinami ieškoti naujų reklamos formų, kurioms techniniu požiūriu reikėtų ilgesnės transliavimo trukmės, ir taip būtų sumenkintas laiko apribojimo veiksmingumas.
70. Kadangi direktyva siekiama visose valstybėse narėse nustatyti visų reklamos formų, kurios atitinka direktyvos 1 straipsnio c punkte numatytą apibrėžimą, transliavimo laiko apribojimus, esu linkęs manyti, kad direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje numatytos sąvokos „kitokios reklamos formos“ turinio turi būti ieškoma direktyvos nuostatose.
71. Išnagrinėjus jas, konstatuotina, kad kitokios reklamos formos, kurios gali būti atskirtos nuo reklamos intarpų ir kurios įvardytos direktyvoje, yra rėmėjų skelbimai. Tokie skelbimai tikrai yra reklamos forma, nes pagal direktyvos 1 straipsnio e punktą jais siekiama pagarsinti rėmėjo vardą arba pavadinimą, prekės ženklą, įvaizdį, veiklą ar produktus.
72. Mano manymu, Direktyva 2007/65 patvirtina šią išvadą, nes Direktyvos 89/552 18 straipsnio 2 dalyje, pakeistoje Direktyva 2007/65, laiko apribojimas netaikomas paties transliuotojo pranešimams apie savo programas ir pagalbiniams su tomis programomis tiesiogiai susijusiems elementams, rėmimo pranešimams ir prekių rodymui.
73. Taigi esu linkęs matyti, kad direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje numatyta sąvoka „kitokios reklamos formos“ veikiau reiškia rėmimo skelbimus nei reklamos formas, kurioms, kaip teigia Komisija, dėl neišvengiamų techninių reikalavimų reikalingas ilgesnis transliacijos laikas.
74. Tačiau vieno ar kito iš šių apibrėžimų pasirinkimas nėra lemiamas nagrinėjant šį ieškinį. Komisijos argumentai, nesvarbu, kuris iš šių dviejų apibrėžimų pasirinktas, mano nuomone, yra pagrįsti, kai Komisija teigia, kad dėl direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje numatytos sąvokos „kitokios reklamos formos“ pateikto išaiškinimo direktyvos 18 straipsnio 2 dalyje numatytas laiko apribojimas neturi netekti veiksmingumo.
75. Iš tiesų, nors sąvokos, kurios apriboja laisvę transliuoti reklaminius pranešimus, turi būti aiškinamos griežtai, kaip pripažino Teisingumo Teismas minėtame Sprendime ARD, taip pat reikia atsižvelgti į direktyvos tikslą – suderinti šios laisvės įgyvendinimą su reikalavimu apsaugoti televizijos žiūrovus nuo perteklinio reklamos transliavimo.
76. Kaip visiškai teisingai pažymi Komisija, vartotojų, kurie yra televizijos žiūrovai, apsauga nuo perteklinės reklamos yra esminis direktyvos tikslų elementas(22).
77. Direktyvos 18 straipsnyje įtvirtintas dvylikos minučių per astronominę valandą laiko apribojimas rodo pusiausvyrą, kurios siekė Bendrijos teisės aktų leidėjas, tarp būtinybės iš reklamos finansuoti televizijos transliuotojus ir televizijos žiūrovų apsaugos nuo perteklinės reklamos. Kitaip tariant, Bendrijos teisės aktų leidėjas manė, kad galimybė transliuoti reklamos pranešimus maksimalų dvylikos minučių per astronominę valandą laiką yra pakankama tam, kad televizijos transliuotojams būtų leista patenkinti jų finansavimo poreikius.
78. Todėl tam, kad ši nuostata būtų veiksminga, reikia, kad reklamos formos, kurios gali būti transliuojamos ilgiau nei šį dvylikos minučių laiką, tiksliai atitiktų formas, kurias norėjo numatyti Bendrijos teisės aktų leidėjas. Šis reikalavimas taip pat taikomas siekiant užtikrinti vienodą požiūrį į visus televizijos transliuotojus, nepaisant valstybės narės, kurios teritorijoje jie yra įsteigti.
79. Tokį aiškinimą, man atrodo, jei reikia, patvirtina Direktyvos 2007/65, kurioje Bendrijos teisės aktų leidėjas nusprendė panaikinti kasdienį ir palikti tik valandinį apribojimą, nes tik pastarasis gali apriboti reklamos transliaciją laiku, kai auditorija yra didžiausia, ir taip leisti išlaikyti minėtą pusiausvyrą, nuostatos(23).
80. Taigi, kaip tai puikiai įrodė Komisija šiame ieškinyje, Ispanijos Karalystės teiginys aiškiai prieštarauja šiam tikslui. Šios valstybės narės teigimu, iš tiesų reklamos intarpų sąvoka turi būti apibrėžta atsižvelgiant į visus kriterijus ir neturi būti taikoma kiekvieną kartą, kai nagrinėjama reklamos forma, atsižvelgiant į vieną ar kitą iš šių kriterijų, šiek tiek skiriasi nuo minėtame Sprendime RTI ir kt. įtvirtinto sąvokos „reklamos intarpai“ apibrėžimo.
81. Šis teiginys reiškia, kad kiekvienos valstybės narės kompetentingoms institucijoms paliekama diskrecija kiekvienu konkrečiu atveju apibrėžti reklamos intarpų sąvoką, ir taip didžiąja dalimi panaikinamas direktyvos 18 straipsnio 2 dalyje numatyto laiko apribojimo veiksmingumas.
82. Todėl manau, kad šis ieškinys dėl įsipareigojimų nevykdymo yra pagrįstas, įskaitant ir kiek jis susijęs su rėmimo reklaminiais intarpais, vadinamaisiais „euroclaqueta“.
83. Iš tiesų pagal šios reklamos formos apibrėžimą Ispanijos įstatymo aiškinamuosiuose kriterijuose tai yra ypatingos rūšies intarpas, kuriame laidos rėmimo skelbimas ir rėmėjo reklama leidžiami vienu metu.
84. Jei būtų pripažinta, kaip pripažįsta Ispanijos Karalystė, kad tokia reklamos forma patenka į kitokių reklamos formų sąvoką ir todėl gali būti transliuojama nesilaikant dvylikos minučių per valandą apribojimo, tai reikštų, kad televizijos transliuotojams ir ūkio subjektams, siekiantiems populiarinti savo prekes ir paslaugas, leidžiama nesilaikyti šio apribojimo.
85. Iš tiesų jiems pakaktų reklaminį pranešimą, skatinantį pirkti jų prekes ir paslaugas, papildyti rėmimo skelbimu, kad šis apribojimas nebūtų taikomas. Taigi Komisija, mano nuomone, pagrįstai teigia, kad pagal direktyvos 17 straipsnį rėmimo skelbimai, kurie gali būti transliuojami nesilaikant valandinio apribojimo, yra tik tie, kuriais neskatinama pirkti konkrečių rėmėjo gaminių ar paslaugų.
86. Jei Teisingumo Teismas pritars mano pozicijai, Ispanijos Karalystė turės padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį. Jungtinė Karalystė privalės padengti savo išlaidas pagal to paties reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą.
V – Išvada
87. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau:
– pripažinti šį ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo pagrįstu, kiek jis susijęs su Ispanijos Karalystei pateiktu kaltinimu, kad toleravusi akivaizdžius, pakartotinius ir sunkius 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, iš dalies pakeistos 1997 m. liepos 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB, 18 straipsnio 2 dalyje numatytų normų pažeidimus ji neįvykdė įsipareigojimų pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 89/552 3 straipsnio 2 dalį kartu su EB 10 straipsniu,
– priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimo išlaidas; Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė padengia savo išlaidas.
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyva 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 298, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 224), iš dalies pakeista 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB (OL L 202, p. 60; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 321; toliau – direktyva).
3 – Direktyvos 5–11 konstatuojamosios dalys.
4 – 27 konstatuojamoji dalis.
5 – Ten pat. Taip pat žr. Komisijos aiškinamojo komunikato, susijusio su tam tikrais Direktyvos „Televizija be sienų“ nuostatų dėl televizijos reklamos aspektais (OL C 102, 2004, p. 2), 3 punktą.
6 – 2007 m. gruodžio 11 d. Direktyva 2007/65/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 332, p. 27).
7 – C‑320/94, C‑328/94, C‑329/94 ir C‑337/94–C‑339/94, Rink. p. I‑6471
8 – 31 punktas
9 – 32 ir 34 punktai.
10 – Žr. 2001 m. gruodžio 17 d. reklaminių laidų aiškinamųjų kriterijų, kuriuos taiko Generalinio direktorato padalinys, atsakingas už informacinei visuomenei skirtos informacijos turinį, teikdamas patikrinimo ir kontrolės paslaugas (criterios interpretativos de emisiones publicitarias aplicados por la subdirección general de contenidos de la S.I. en sus servicios de inspección y control, toliau – aiškinamieji kriterijai), 6 punktą.
11 – 5 išnašoje nurodyto Komisijos aiškinamojo komunikato 25 punktas.
12 – C‑6/98, Rink. p. I‑7599.
13 – 30 punktas.
14 – Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos pasiūlymas dėl Direktyvos 98/552 pakeitimo [COM(95) 86 galutinis].
15 – 2.4.4 punktas.
16 – Teisėkūros rezoliucija dėl Europos Parlamento nuomonės dėl Europos Parlamento ir Tarybos pasiūlymo dėl direktyvos dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL C 65, 1996, p. 96). Parlamentas siūlė tokios redakcijos 18 straipsnį:
„1. Reklamai skirtas transliacijos laikas neturi viršyti 15 % kasdienės transliacijos laiko.
Bendras reklamos ir teleparduotuvių laikas (išskyrus nemažiau kaip penkiolikos minučių teleparduotuvių intarpus) negali viršyti 20 % kasdienės transliacijos laiko. Šis apribojimas netaikomas paslaugoms, išskirtinai skirtoms teleparduotuvėms.
2. Bet kokiai reklamos formai skirtas bendras transliacijos laikas, įskaitant teleparduotuvių intarpus, per vienos astronominės valandos laikotarpį negali viršyti 20 %. Reklaminių skelbimų, transliuojamų per vaidybinius filmus, dalis negali viršyti 15 % numatytos filmo trukmės“ (Neoficialus vertimas)
17 – Pakeistas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos pasiūlymas dėl Direktyvos 89/552 pakeitimo [COM(96) 200 galutinis].
18 – Žr. aiškinamosios dalies 2.2 punktą, p. 7.
19 – Dėl direktyvos 1 straipsnyje numatytų sąvokų „televizijos reklama“ ir „teleparduotuvė“ žr. 2007 m. spalio 18 d. Sprendimą Österreichischer Rundfunk (C‑195/06, Rink. p. I‑8817, 24 punktas ir nurodyta teismo praktika).
20 – 29 ir 30 punktas. Klausimas susijęs su tuo, ar skaičiuojant direktyvos 11 straipsnio 3 dalyje numatytą 45 minučių laikotarpį, siekiant nustatyti leidžiamų reklamos intarpų kiekį transliuojant vaidybinius filmus, reklamos laikas turi būti įtrauktas į šį laikotarpį.
21 – Žr. Direktyvos 97/36 36 ir 37 konstatuojamąsias dalis.
22 – Minėtas Sprendimas Österreichischer Rundfunk (27 punktas ir nurodyta teismo praktika).
23 – Direktyvos 2007/65 59 konstatuojamoji dalis.