GENERALINIO ADVOKATO

PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,

pateikta 2010 m. spalio 7 d.(1)

Byla C‑235/09

DHL Express (France) SAS

prieš

Chronopost SA

(Cour de Cassation (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Intelektinė nuosavybė – Prekių ženklų teisė – Reglamento (EB) Nr. 40/94 98 straipsnis – Bendrijos prekių ženklų teismo nustatyto draudimo teritorinė taikymo sritis – Draudimą lydinčios periodinės baudos – Periodinių baudų taikymas kitų valstybių narių negu valstybės narės, kurioje įsikūręs jas skiriantis teismas, teritorijoje“

1.        Šiame prejudiciniame prašyme Cour de cassation (Prancūzijos Aukščiausiasis Teismas) Teisingumo Teismui pateikė keturis klausimus, susijusius su Reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo(2) 98 straipsnio aiškinimu. Minėtu straipsniu reglamentuojamas nacionalinio Bendrijos prekių ženklų teismo nustatytas draudimas tęsti teises į Bendrijos prekių ženklą pažeidžiančius arba galinčius pažeisti veiksmus, taip pat šio draudimo laikymąsi užtikrinančios priemonės.

2.        Šioje byloje plačiau atskleidžiami Reglamento Nr. 40/94 nuostatų dėl teismų kompetencijos aiškinimo sunkumai, ypač kai tai susiję su sprendimų, kurie nustato esamą arba gresiantį Bendrijos prekių ženklo pažeidimą, teisinėmis pasekmėmis. Iš esmės klausiama, ar nacionalinio Bendrijos prekių ženklų teismo sprendimai dėl šalių reikalavimų, įskaitant papildomas priemones, galioja visoje Sąjungos teritorijoje, ar tik kai kuriose valstybėse narėse arba tik vienoje iš jų.

I –    Teisinis pagrindas

3.        Tam, kad visoje Sąjungos teritorijoje būtų nustatyta vienoda teisė į intelektinę nuosavybę, Reglamentu Nr. 40/94 buvo nustatyta bendra Bendrijos prekių ženklų sistema. Siekiant užtikrinti vienodumą, reglamente numatyta teisė, kuri galioja visoje Sąjungos teritorijoje, ir nustatyta speciali kompetencija, kuri suteikiama valstybių narių teismams.

4.        2009 m. priimtas Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo(3), kuriuo kodifikuotos iki tol galiojusios tos srities nuostatos. Šioje išvadoje remsiuosi tik Reglamentu Nr. 40/94, nes su byla susijusios faktinės aplinkybės susiklostė prieš įsigaliojant naujajam reglamentui.

5.        Reglamento Nr. 40/94 penkioliktoje ir šešioliktoje konstatuojamosiose dalyse aiškiai nurodyta, kad svarbu ne tik tai, kad teisės į prekių ženklą galiotų vienodai. Tai taikoma ir Bendrijos prekių ženklų teismų sprendimų pasekmėms:

„kadangi sprendimai Bendrijos prekių ženklų pažeidimo ir galiojimo klausimais turi galioti ir aprėpti visą Bendrijos teritoriją, nes tai yra vienintelis būdas išvengti vienas kitam prieštaraujančių teismų bei Tarnybos sprendimų ir pasiekti, kad nebūtų pakenkta vieningam Bendrijos prekių ženklų pobūdžiui; kadangi visiems su Bendrijos prekių ženklais susijusiems ieškiniams taikomos Briuselyje pasirašytos Konvencijos dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo taisyklės, išskyrus atvejus, kai šis reglamentas nuo jų nukrypsta;

kadangi teismo procesuose dėl tų pačių aktų ir dalyvaujant toms pačioms šalims, pradėtuose Bendrijos prekių ženklo ir lygiagrečiai egzistuojančių nacionalinių prekių ženklų pagrindu, reikia vengti prieštaringų sprendimų; kadangi tuo tikslu, kai ieškiniai pateikiami toje pačioje valstybėje narėje, to siekiama pagal nacionalines procesines taisykles, kurioms šis reglamentas nėra taikomas, o kai ieškiniai pateikiami skirtingose valstybėse narėse, tiktų pagal lis pendens ir panašias anksčiau minėtoje Briuselio konvencijoje nurodytas taisykles sukurtos nuostatos.“

6.        Reglamento 1 straipsnio 2 dalyje pabrėžiamas vienodas Bendrijos prekių ženklo savininkui garantuojamos apsaugos pobūdis:

„Bendrijos prekių ženklas turi vieningą statusą. Jis turi vienodą galią visoje Bendrijoje: jis negali būti registruojamas, perleidžiamas, nuo jo atsisakoma, jis negali būti savininko teises anuliuojančio ar paskelbiančio negaliojančiu sprendimo dalykas, jo naudojimas negali būti uždraustas kitaip nei visos Bendrijos mastu. Šis principas yra taikomas, jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip.“

7.        Jeigu Bendrijos prekių ženklų teismas konstatuoja, kad buvo pažeistos arba galėjo būti pažeistos teisės į prekių ženklą, Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnyje įtvirtinta galimybė nustatyti draudimą ir kitokias papildomas priemones:

„1. Jeigu Bendrijos prekių ženklų teismas nustato, kad atsakovas pažeidė arba galėjo pažeisti teises į Bendrijos prekių ženklą, jis, išskyrus atvejus, kai dėl ypatingų priežasčių galima nuspręsti kitaip, priima nutarimą uždrausti atsakovui toliau atlikti teises į Bendrijos prekių ženklą pažeidžiančius ar galinčius pažeisti veiksmus. Jis taip pat imasi savo nacionalinių įstatymų nustatytų priemonių, kurios užtikrina šio draudimo laikymąsi.

2. Visais kitais atvejais Bendrijos prekių ženklų teismas taiko tos valstybės narės, kurioje buvo arba galėjo būti atlikti teisių pažeidimo veiksmai, įstatymus, taip pat ir jos privatinės tarptautinės teisės normas.“

8.        Galiausiai Direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo(4) 11 straipsnyje aiškiai numatoma suderinta priemonių, kurias galėtų taikyti pažeidimą nustatę nacionaliniai teismai, sistema:

„Draudimai

Valstybės narės užtikrina, kad priimdamos teismo sprendimą dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo teismo institucijos galėtų pažeidėjui taikyti draudimą tęsti pažeidimą. Jei tai yra numatyta nacionalinėje teisėje, už tokio draudimo nesilaikymą, jeigu reikalinga, skiriama pakartotinė nuobauda, siekiant priversti jo laikytis. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad teisių turėtojai galėtų prašyti taikyti tokį draudimą, nepažeidžiant Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalies, tarpininkams, kurių paslaugas naudoja trečioji šalis, pažeisdama intelektinės nuosavybės teises.“

II – Faktinės aplinkybės ir procesas nacionaliniame teisme

9.        Bendrovė Chronopost yra Prancūzijos ir Bendrijos prekių ženklų WEBSHIPPING savininkė atitinkamai nuo 2000 m. balandžio 27 d. ir 2000 m. spalio 28 dienos. Šie registruoti ženklai skirti žymėti įvairias su logistika ir informacijos perdavimu susijusias paslaugas, pirmiausia pašto siuntų priėmimą ir išdavimą.

10.      Kai minėti prekių ženklai jau buvo užregistruoti, bendrovė DHL international, kurios teises dabar yra perėmusi bendrovė DHL Express France, vartojo terminus „web shipping“ ir „webshipping“ skubaus pašto valdymo paslaugoms, visų pirma prieinamoms internetu, žymėti.

11.      2007 m. lapkričio 9 d. Tribunal de Grande Instance de Paris (Prancūzija) priėmė sprendimą byloje, kurioje Chronopost pareiškė ieškinį DHL Express France dėl Bendrijos prekių ženklo teisių pažeidimo. Minėtas teismas, veikdamas kaip Bendrijos prekių ženklų teismas, bylą išsprendė ieškovės naudai, konstatuodamas teisių į prekių ženklą pažeidimą. Teismas taip pat uždraudė toliau tęsti neteisėtus veiksmus ir kartu skyrė periodinę baudą.

12.      Apeliacinį skundą dėl Tribunal de Grande Instance sprendimo pateikus Cour d’appel de Paris (Prancūzija), jis, kaip antrosios instancijos Bendrijos prekių ženklų teismas, patvirtino ginčijamą sprendimą. Tačiau atmetė Chronopost reikalavimą DHL Express France taikomą draudimą išplėsti visoje Bendrijos teritorijoje ir apeliacine tvarka priimtame sprendime patvirtino, kad draudimas teisines pasekmes turi tik Prancūzijos teritorijoje.

13.      DHL Express France dėl Cour d’appel de Paris sprendimo Cour de cassation pateikė kasacinį skundą, kuris buvo atmestas. Savo ruožtu Chronopost pateikė priešpriešinį kasacinį skundą dėl draudimo taikymo teritorinės taikymo srities ir periodinės baudos.

14.      Atsižvelgdamas į Chronopost argumentus, Cour de cassation nusprendė, kad norint atsakyti į pateiktą klausimą reikalingas Teisingumo Teismo išaiškinimas, ir tuo pagrindė pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

III – Prejudiciniai klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

15.      2009 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo gautas prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Jame pateikti šie klausimai:

„1.      Ar 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 98 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad Bendrijos prekių ženklų teismo nustatytas draudimas savaime galioja visoje Bendrijos teritorijoje?

2.      Jei ne, ar tas teismas turi teisę konkrečiai numatyti, jog šis draudimas galioja kitų valstybių narių teritorijoje, kur yra arba gali būti padaryti teises į prekių ženklus pažeidžiantys veiksmai?

3.      Bet kuriuo atveju, ar prievartos priemonės, kurias tas teismas taikydamas savo nacionalinę teisę skyrė kartu su nustatytu draudimu, yra taikytinos tų valstybių narių teritorijoje, kur galioja nurodytas draudimas?

4.      Priešingu atveju, ar tas teismas gali skirti tokią prievartos priemonę, kuri būtų panaši arba skirtųsi nuo pagal nacionalinę teisę skirtinos priemonės, taikydamas tų valstybių, kuriose galiotų šis draudimas, nacionalinę teisę?“

16.      Per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje numatytą terminą pastabas pateikė Chronopost, Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisija.

17.      2010 m. birželio 30 d. vykusiame teismo posėdyje dalyvavo Chronopost patarėjai, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybių bei Komisijos atstovai.

IV – Įžanga: Bendrijos prekių ženklų teismai kaip į valstybių narių teismų sistemą integruoti specializuoti Sąjungos teismai

18.      Sprendžiant šią bylą, pirmiausia reikia trumpai aprašyti Reglamentu Nr. 40/94 nustatytą Bendrijos prekių ženklų teisminės sistemos modelį ir minėtu reglamentu siekiamą tikslą sukurti valstybės ribas peržengiančią teisę į industrinę nuosavybę.

19.      Kaip jau minėta, Reglamentu Nr. 40/94 nustatomas Bendrijos prekių ženklų teisinis reglamentavimas, įskaitant specializuotos teisminės sistemos, kuri padalyta į du lygius, sukūrimą. Pirmame lygyje yra Vidaus rinkos derinimo tarnyba (VRDT) (ji nėra teismas), kurios sprendimai gali būti užginčyti Bendrajame Teisme ir prireikus – Teisingumo Teisme(5). Šių teismų speciali funkcija iš esmės yra patikrinti VRDT sprendimų, susijusių su Bendrijos prekių ženklų registracija, teisėtumą. Antrame lygyje yra valstybių narių teismai, sprendžiantys Bendrijos prekių ženklų savininkų ieškinius dėl pažeidimų(6). Trumpai tariant, VRDT ir Sąjungos teismai nagrinėja vertikalius ginčus tarp privačių subjektų ir už Bendrijos prekių ženklų registraciją atsakingos administracijos, o išimtinai nacionaliniai teismai yra kompetentingi nagrinėti horizontalius ginčus, kylančius tarp privačių subjektų(7).

20.      Reikia pabrėžti, kad nacionaliniai teismai veikia būtent kaip Bendrijos prekių ženklų teismai. Šiuo atžvilgiu nacionaliniai teismai veikia ne kaip bendrą Sąjungos teisę taikantys teismai, kaip jie daro, kai taiko Europos teisę paprastai juose nagrinėjamose bylose. Nacionalinio teismo, veikiančio kaip Bendrijos prekių ženklų teismas, užduotis skiriasi nuo Sąjungos teismo užduoties, nors akivaizdu, kad yra ir panašumų. Kitaip negu įprastomis aplinkybėmis, kai teismas taiko Sąjungos teisę, byla dėl Bendrijos prekių ženklų nacionalinį teismą paverčia specializuotu Sąjungos teismu, kurio tikslas yra ginti iš specifinės Sąjungos nuosavybės teisės kylančias teises kompetentingų Sąjungos teismų sistemoje, kurios tinkamu veikimu turi rūpintis valstybės narės(8).

21.      Todėl neatsitiktinai Reglamento Nr. 40/94 keturioliktoje ir penkioliktoje konstatuojamosiose dalyse reikalaujama, kad valstybės narės turėtų nustatyti „kuo mažiau nacionalinių pirmosios ir antrosios instancijos teismų, kompetentingų spręsti Bendrijos prekių ženklų pažeidimo ir jų galiojimo klausimus“, o jų sprendimai turi „galioti ir aprėpti visą Bendrijos teritoriją, nes tai yra vienintelis būdas išvengti vienas kitam prieštaraujančių teismų <...> sprendimų“.

22.      Galima teigti, kad dėl šios kompetencijos, nacionaliniai Bendrijos prekių ženklų teismai, veikdami kaip specializuoti Sąjungos teismai, užtikrina, kad bus įgyvendinami toliau išdėstyti tikslai.

23.      Pirma, Bendrijos prekių ženklų teismai užtikrina bendra ir autonomiška teisės sritimi laikomos Bendrijos prekių ženklų materialinės teisės sistemos, kurios nuostatos leidžia sukurti Sąjungos teisę į nuosavybę, ją suteikti ir prireikus panaikinti ir kuri egzistuoja greta kitų teisių į nuosavybę, būtent nacionalinių prekių ženklų, kurių teritorinis galiojimas yra apribotas atskiros valstybės narės teritorija, vienodumą(9). Reglamente Nr. 40/94 ši mintis išreiškiama kaip „Bendrijos prekių ženklo vieningumo principas“(10).

24.      Antra, Bendrijos prekių ženklų teismai užtikrina Bendrijos prekių ženklų teisinės apsaugos vienodumą. Reglamente Nr. 40/94 savininko teisių teisminei apsaugai teikiama ypatinga reikšmė nacionalinius teismus paverčiant specializuotais Sąjungos teismais, kurie vadovaujasi turinčiomis viršenybę ir tiesiogiai veikiančiomis procesinėmis normomis bei konkrečios bylos teismingumą nustatančiomis taisyklėmis. Bet kuriuo atveju Reglamentu Nr. 40/94 siekiama išvengti didelio kompetentingų teisminių institucijų skaičiaus, kuris apsunkintų vienodo sprendimo priėmimą ir prisidėtų prie teisinio netikrumo(11).

25.      Galiausiai, ir būtent tai yra ypač svarbu, nacionaliniai Bendrijos prekių ženklų teismai turi leisti efektyviai ir veiksmingai taikyti materialinę ir procesinę teisę. Iš tikrųjų Bendrijos prekių ženklų egzistavimas nėra tik teorinis. Atvirkščiai, Bendrijos prekių ženklams būdinga, kad jie naudojami praktiškai – profesionalams ir bendrovėms, kurie prekių ženklus teisėtai sukūrė arba juos naudoja savo ekonominėje veikloje, suteikiama apsauga. Nevienodas teises sukuriantis Bendrijos prekių ženklas, kuris būtų skirtingai reglamentuojamas valstybėse narėse, taip sudarant sąlygas kelti bylas įvairiuose nacionaliniuose teismuose, būtų nelabai populiari nuosavybės teisė, kuri galiausiai savininkui galėtų kainuoti daugiau negu skirtingų nacionalinių prekių ženklų turėjimas. Todėl Reglamentu Nr. 40/94 siekiama, kad Bendrijos prekių ženklo savininkui būtų suteikiamos veiksmingos teisės, kurių naudojimas ir gynyba nesudarytų per didelės ekonominės naštos.

26.      Apibendrinant galima konstatuoti, kad Reglamento Nr. 40/94 92–96 straipsnių nuostatos dėl teismų kompetencijos įtvirtina sistemą, kurioje nacionaliniai teismai veikia kaip specializuoti Sąjungos organai, kurie minėtas nuostatas turi taikyti taip, kad būtų užtikrintas prekių ženklo vientisumas ir jo apsauga, nesukeliant pernelyg didelių išlaidų tiems, kurie ja remiasi.

27.      Mano nuomone, atsižvelgiant į pirmesnes pastabas, jau galima bandyti suformuluoti ir pateikti atsakymą į Cour de Cassation iškeltus prejudicinius klausimus. Tačiau prieš tai dar reikia išanalizuoti Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnį, kurio nuostatose įtvirtinti draudimai ir papildomos priemonės, kuriuos prekių ženklų teismas gali taikyti, nes būtent dėl šio straipsnio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiantis teismas kelia prejudicinius klausimus.

V –    Reglamento (EB) Nr. 40/94 98 straipsnio turinys, funkcijos ir taikymo sritis

28.      Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prekių ženklų teismui pagal minėto reglamento 9 straipsnį nustačius pažeidimą, jis priima „nutarimą uždrausti atsakovui toliau atlikti teises į Bendrijos prekių ženklą pažeidžiančius ar galinčius pažeisti veiksmus“. Taigi kalbama apie sprendimą, kurį priima Bendrijos prekių ženklų teismas, nustatęs teisių į prekių ženklą pažeidimą. Toje pačioje straipsnio dalyje numatyta vienintelė išimtis numato atvejus „kai dėl ypatingų priežasčių galima nuspręsti kitaip“(12). Taip pat šioje straipsnio dalyje numatoma galimybė prekių ženklų teismui imtis „priemonių, kurios užtikrina šio draudimo laikymąsi“(13). Kaip minėta, dėl šių nuostatų kyla daug klausimų, kurie didžiąja dalimi nagrinėjami šiame procese.

29.      Visų pirma reikia pabrėžti, kad nors Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnis yra su antrašte „Sankcijos“, iš tikrųjų jos nėra vienintelis šio straipsnio, ypač 1 dalies, dalykas. Pirmiausia juo reglamentuojamos priemonės, kurias prekių ženklų teismas priima, kad jo sprendimo dėl draudimo būtų veiksmingai laikomasi. Skirtingai nei daugeliu įprasto civilinio proceso atvejų, kai priėmus sprendimą dėl bylos esmės gali reikėti priimti įsakymą dėl priverstinio vykdymo, 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prekių ženklų teismas taiko priemones, kurios yra būtinos norint sutrukdyti ir užkirsti kelią būsimiems veiksmams. Todėl minėtame straipsnyje skiriamos dvi priemonių rūšys: draudimas ir šio draudimo laikymąsi užtikrinančios priemonės.

30.      Sprendimas dėl bylos esmės, kuriuo nustatoma, kad buvo pažeistos ar gali būti pažeistos teisės į prekių ženklą, paprastai yra prielaida taikyti draudimą. Kaip minėta, draudimas yra natūrali pasekmė, atsirandanti nuo pažeidimo nustatymo momento. Be to, numatyta, kad draudimas nustatomas tuo pačiu metu, kai konstatuojamas minėtas pažeidimas, nes tik taip galima užtikrinti, kad sprendimas dėl bylos esmės būtų pakankamai veiksmingas. Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Nokia konstatavo, kad jei taip nebūtų, „reglamento 98 straipsnio 1 dalies tikslas – visoje Bendrijos teritorijoje vienoda teisės, kurią suteikia Bendrijos prekių ženklas, apsauga nuo galimo pažeidimo – nebūtų pasiektas“(14). Tai, kad minėtame straipsnyje „nutarimas“ minimas atskirai, tarsi būtų kalbama apie nepriklausomą sprendimą, nebūtinai reiškia, kad draudimas nustatomas atskiru aktu ar skirtingu laiku. Tam tikra prasme ši nuoroda gali būti suprantama kaip draudimo atskyrimo nuo sprendimo dėl bylos esmės išraiška, draudimą suprantant kaip individualizuotą, atsakovui skirtą įsakymą, kuris skiriasi nuo sprendimo dėl subjektinės teisės.

31.      Panašiai galima kalbėti apie draudimo laikymąsi užtikrinančias priemones, kurios minimos 98 straipsnyje. Iš tikrųjų sprendimą, kuriame konstatuojama, kad buvo pažeistos arba gali būti pažeistos teisės į Bendrijos prekių ženklą, priėmusiam teismui gali tekti taikyti ne tik draudimą, bet ir jo laikymąsi užtikrinančias priemones. Nors jos traktuojamos kaip papildomos priemonės, kurias Bendrijos prekių ženklų teismas prireikus gali taikyti, jų paskyrimo laikas labai dažnai sutampa su sprendimų dėl bylos esmės ir draudimo taikymo priėmimo momentu.

32.      Taigi draudimas ir užtikrinančios priemonės yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Pirmasis, taip sakant, yra natūralus ir būtinas sprendimo dėl bylos esmės rezultatas, į jo turinį įtraukiant atsakovui skirtą papildomą neveikimo įpareigojimą. Jei atsakovas pažeidžia draudimą, kaip reakcija į jo elgesį taikoma papildoma priemonė. Todėl tokių priemonių funkcija yra ir prevencinė, ir baudžiamoji, t. y. šios priemonės – tai mechanizmai, kurie pirmiausia nukreipti atgrasyti nuo teismo sprendimu nustatyto draudimo pažeidimo, ir kartu prireikus – tai sankcija.

33.      Po šių išankstinių pastabų jau galiu drąsiau pradėti nagrinėti Cour de Cassation pateiktus klausimus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmajame ir antrajame klausimuose susitelkta prie draudimo, o likusiuose dviejuose – prie su draudimu susijusių papildomų priemonių. Todėl nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suformulavo Teisingumo Teismui keturis skirtingus klausimus, manau, kad galiu į juos atsakyti išskirdamas dvi dalis. Pirmoje dalyje išskirsiu draudimus, paskui, antroje – nagrinėsiu užtikrinančių priemonių pobūdį ir taikymą.

VI – Pirmieji du klausimai: Bendrijos prekių ženklų teismo nustatytų draudimų teritorinis galiojimas

34.      Reglamentu Nr. 40/94 sukuriama vientisa sistema, kurios tikslas, kaip minėjau, – bendra materialinės ir procesinės teisės nuostatų schema su sistemos veiksmingumą užtikrinančiomis priemonėmis. Taip pat aplinkybė, kad nacionaliniai teismai įgyja specializuotų Sąjungos teismų vaidmenį, taip pabrėžiant jų įgaliojimus užtikrinti prekių ženklo vientisumą, galėtų būti teisėtas traktavimo, kad jų sprendimai ope legis visoje Sąjungoje automatiškai ir besąlygiškai sukuria pasekmes, pagrindas.

35.      Žinoma, toks aiškinimas, pagal kurį visi nacionaliniai sprendimai šioje srityje galiotų visoje Sąjungoje, galėtų atrodyti labiausiai atitinkantis pagrindinę Reglamento Nr. 40/94 mintį. Tačiau tai nėra vienintelis galimas aiškinimas. Iš tiesų yra ir kitoks, šiek tiek subtilesnis aiškinimas, visais atvejais labiau atitinkantis reglamento tikslus ir, mano nuomone, tinkamesnis.

36.      Pirmiausia derėtų pabrėžti, kad Bendrijos prekių ženklų teismas turi aiškiai nustatytą kompetenciją, kuri pagal Reglamento Nr. 40/94 93 ir 94 straipsnius jam leidžia spręsti dėl veiksmų, atliktų kitose Sąjungos valstybių narių teritorijose(15). Ši kompetenciją nustatanti taisyklė paaiškinama jau minėtais prekių ženklų reglamentavimą pagrindžiančiais tikslais, nes sudaro sąlygas pažeidimą skirtingose valstybėse narėse sudarančius veiksmus reikalaujančiam nutraukti prekių ženklo savininkui, užuot kreipusis į įvairius teismus, kreiptis į vieną teismą. Todėl jei prekių ženklų teismas yra kompetentingas pagal Reglamento Nr. 40/94 93 straipsnį, jo sprendimas dėl pažeidimo, nepaisant padarymo vietos, priimamas, kartu numatant draudimą ir to draudimo laikymąsi užtikrinančias priemones(16).

37.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, sutinku su Komisijos tvirtinimu, kad, siekiant išspręsti šį klausimą, reikia atskirti teismo sprendimų, susijusių su subjektinėmis teisėmis, ir teismo sprendimų apskritai veikimą. Iš tikrųjų Reglamentas Nr. 40/94 Bendrijos prekių ženklų teismui leidžia priimti sprendimą dėl iš Sąjungos teisės kylančios subjektinės teisės, kuri buvo pažeista vienoje arba daugiau valstybių narių. Todėl Bendrijos prekių ženklų teismo sprendimai yra susiję su Sąjungos suteikta subjektine teise, kurios teisinė apsauga patikėta nacionaliniams teismams, kurie yra specializuoti Sąjungos teismai. Iš to matyti, kad teismo sprendimas dėl subjektinės teisės paprastai galioja visoje Sąjungoje.

38.      Tačiau reikia atsižvelgti į kiekvienos bylos faktines ir teisines aplinkybes, nes bus atvejų, kai ieškovas reaguos tik į vienoje valstybėje narėje padarytą pažeidimą, ir tuomet sprendimas galios ribotoje teritorijoje(17). Tas pats atsitiktų, jei pažeidimas būtų padarytas apibrėžtoje valstybių narių grupėje, kaip, atrodo, yra šioje byloje, kai suklaidinimo pavojus priklauso nuo kalbos vartojimo kiekvienoje teritorijoje(18). Laikantis tokios logikos, jei ieškovas nenurodo pažeidimo, kuriuo remiasi, teritorinės apimties, atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad tai apribota konkreti geografinė erdvė. Ir, atvirkščiai, įprasta būtų, jei Bendrijos prekių ženklų teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, vienodai galiotų visoje Sąjungos teritorijoje.

39.      Atsižvelgiant į tai, vienintelis su jau išdėstytomis pastabomis suderinamas aiškinimas būtų toks, kad 98 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo teritorinė taikymo sritis atitinka teritoriją, kurioje nustatytas subjektinės teisės pažeidimas. Todėl jei prekių ženklų teismas pažeidimo teritoriją nustato ją susiedamas su kurios nors kalbos paplitimu, draudimas taip pat taikomas tik minėtai geografinei erdvei. Ir, atvirkščiai, jei sprendime dėl pažeidimo nenurodoma teritorinė taikymo sritis, draudimas galios visoje Sąjungoje.

40.      Kaip minėjau, teismo sprendimo veikimas skiriasi nuo subjektinių teisių veikimo, numatyto Reglamente. Teismo sprendimas automatiškai neįsigalioja visoje Sąjungoje. Teismo sprendimas, kaip nacionalinės institucijos sprendimas, paprastai galioja tik valstybės, kurioje buvo priimtas, teritorijoje, nepažeidžiant galimybės naudotis Reglamente (EB) Nr. 44/2001 numatyta greita ir veiksminga teismų sprendimų pripažinimo sistema(19). Todėl teismo konstatuojamasis sprendimas šiais klausimais gali būti taikomas didesnei negu valstybė, kurioje yra teismas, teritorinei erdvei, tačiau sprendimas, kaip nacionalinio viešojo sektoriaus subjekto priimta teisminė priemonė, galioja tik valstybės viduje, o platesnis galiojimas priklauso nuo privilegijuotos pripažinimo sistemos.

41.      Todėl į pirmąjį Cour de Cassation klausimą siūlau atsakyti, jog Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jei teisės aktuose aiškiai nenustatyta kitaip, Bendrijos prekių ženklų teismo nustatytas draudimas paprastai galioja visoje Sąjungos teritorijoje. Todėl nebereikia atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą.

VII – Trečiasis ir ketvirtasis klausimai: Bendrijos prekių ženklų teismo paskirtų papildomų priemonių, skirtų užtikrinti draudimo laikymąsi, reglamentavimas ir taikymo sritis

42.      Kaip bus toliau išdėstyta, papildomų sunkumų kyla dėl minėtų draudimų užtikrinimo priemonių, kurios 98 straipsnio 1 dalyje įvardijamos kaip „priemonės, užtikrinančios šio draudimo laikymąsi“, nustatymo ir taikymo srities. Konkrečiau kalbant, kyla abejonių dėl to, ar šios priemonės turi būti reglamentuojamos vienodai, ar teisės nuostatos šiuo atveju nenukreipia į atskirų valstybių narių procesinės teisės normas. Atsakymas į šį klausimą taip pat lemia klausimą dėl papildomų priemonių veikimo, ir ne veltui Cour de Cassation, ieškodamas atsakymo į abu klausimus, kreipėsi į Teisingumo Teismą.

43.      Įdėmiai išanalizavus Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnio 1 ir 2 dalį, paaiškėja, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas numato skirtingų rūšių priemones. 1 dalyje nurodomos „priemonės, kurios užtikrina <...> draudimo laikymąsi“, o 2 dalyje mažiau apibrėžtai nurodomos kitos priemonės, kurias apskritai galima taikyti. Minėtame straipsnyje nurodoma, kad pirmųjų priemonių atveju Bendrijos prekių ženklų teismas imasi „savo nacionalinių įstatymų“, o kitos, minimos 2 dalyje, taikomos pagal „tos valstybės narės, kurioje buvo arba galėjo būti atlikti teisių pažeidimo veiksmai, įstatymus“.

44.      Toks skirtingas traktavimas lėmė, kad Cour de Cassation pateikė trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus, tačiau iš esmės abiejuose klausimuose slypi ta pati dvejonė: ar periodinė bauda, kaip su draudimo nesilaikymu susieta užtikrinimo priemonė, visais aspektais reglamentuojama pagal valstybės, kurioje yra teismas, teisę, ar taip pat ir pagal valstybės, kurioje padarytas pažeidimas, teisę? Kitaip tariant, ar periodinė bauda yra „priemonė, kuri užtikrina <...> draudimo laikymąsi“, ir, jei taip, ar 98 straipsnio 1 dalyje minėti „nacionaliniai įstatymai“ yra valstybės, kurioje yra teismas, įstatymai ir ar jie taikomi visiems periodinės baudos etapams?“

45.      Atsakyti į šiuos klausimus galima analizuojant reglamentą ir jo tikslus bei ypatingą periodinių baudų struktūrą ir pobūdį.

A –    Periodinės baudos ir jų pobūdis pagal Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnio 1 dalį

46.      Periodinės baudos, ypač prekių ženklų srityje, yra priemonės, žinomos daugelyje valstybių narių. Jų paskirtis – užtikrinti, kad būtų atlikta prievolė, kuri nagrinėjamu atveju yra pirma išsamiai aptartas Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas. Nors atskirose nacionalinės teisės sistemose periodinė bauda gali skirtis, iš esmės ji yra piniginė sankcija, kurios dydis nustatomas pagal dienų, kuriomis pažeidimas tęsiamas, skaičių. Pagal 98 straipsnio 1 dalį paskirta sankcija taikoma šaliai, kuri nesilaiko sprendimu nustatyto draudimo.

47.      Žinoma, negalima neigti, kad periodinė bauda yra sudėtinga priemonė, kuri tampa dar sudėtingesnė, kai ją reikia taikyti tarptautiniu lygiu. Aiškiau kalbant, periodinė bauda gali būti sudaryta iš trijų, nors ir atskirai reglamentuojamų, bet tarpusavyje susijusių dalių. Pirmiausia pareiškiamas įspėjimas, kuriame nurodomos faktinės aplinkybės (šiuo atveju – draudimo pažeidimas) ir sankcijos teisinės pasekmės (su pažeidimo trukme, kuri paprastai apskaičiuojama pagal dienas, susieta piniginė bauda). Antrame etape, jei draudimas iš tikrųjų pažeidžiamas, piniginė sankcija (jos suma) nustatoma pagal iš anksto numatytą apskaičiavimo formulę. Trečias ir paskutinis žingsnis – savanoriškas arba priverstinis vykdymas, kai pažeidėjas iš savo turto sumoka nustatytą baudą.

48.      Kaip galima pastebėti, kiekviena tokia laikina periodinės baudos taikymo dalis gali būti skirtingai reglamentuojama ir jai taikoma skirtinga procedūra. Dar sudėtingiau, jei pažeidimas padaromas tarptautiniu lygiu, nes tokiu atveju vienai arba kelioms periodinės baudos taikymo dalims gali tekti taikyti skirtingą teisės sistemą. Būtent esant tokiam kontekstui iškelti du paskutinieji klausimai, ir Teisingumo Teismas turi paaiškinti, kokiu mastu pagal Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnį nustatytas pažeidimas lemia teritorinį galiojimą ir normas, taikomas pagal minėtą straipsnį nustatytai periodinei baudai. Tačiau prieš tolesnius svartymus reikia pateikti dvi papildomas pastabas.

49.      Pirmiausia nereikėtų pamiršti, kad, nepaisant nacionalinės teisės aktų dėl užtikrinimo priemonių įvairovės, šioje srityje Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė derinančias normas, kurios padeda derinti nacionalines sistemas. Direktyvos 2004/48 11 straipsnyje, susijusiame su „draudimais“, dėl nacionalinių prekių ženklų, kurie tame tekste yra derinimo nuostatų objektas, nustatyta, kad „jei tai yra numatyta nacionalinėje teisėje, už tokio draudimo nesilaikymą, jeigu reikalinga, skiriama pakartotinė nuobauda [periodinė bauda], siekiant priversti jo laikytis(20).“ Iš šios nuostatos matyti, kad pagal dabartinę perkėlimo į nacionalinę teisę situaciją valstybės narės teisės aktuose jau numatė, kad jų teismai gali skirti periodines baudas, nors taip pat aišku, kad niekas nekliudo numatyti alternatyvių (kitokių) arba papildomų priemonių.

50.      Būtent dėl galimybės valstybėms narėms savo teisės sistemose numatyti papildomas arba kitokias nei periodinės baudos priemones, 98 straipsnio 1 dalyje kalbama ne konkrečiai apie jas, tačiau bendrai apie „priemones, kurios užtikrina <...> draudimo laikymąsi“. Kaip Jungtinė Karalystė nurodė savo rašytinėse pastabose, tokia situacija yra šioje valstybėje, kur periodinės baudos neegzistuoja ir giliai įsišaknijusi „contempt of court“ – baudžiamojo pobūdžio priemonė.

51.      Antra, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnio 1 dalyje numatytos priemonės yra būtent išimtinai tos, kurių tikslas – užtikrinti draudimo laikymąsi. Pagal šias nuostatas Bendrijos prekių ženklų teismas priima įsakymą nutraukti pažeidimą ir prireikus skiria tinkamas priemones, kurių vienintelė paskirtis yra užtikrinti minėto įsakymo laikymąsi. Todėl tai yra priemonės, kurios pagal minėtą 1 dalį nustatomos pagal „savo nacionalinius įstatymus“, o ne kokios nors kitos, kurias teismas galėtų nustatyti. Jei reiktų skirti kitokias priemones, kurių tikslas nebūtų užtikrinti draudimo laikymąsi, turėtų būti taikoma keletą kartų minėta 98 straipsnio 2 dalies taisyklė.

52.      Valstybėse narėse esant skirtingiems teisės aktams, Reglamente Nr. 40/94 aiškiai atskiriamos draudimo laikymąsi užtikrinančios ir kitos priemonės, atitinkamai numatytos atskirose nacionalinėse teisės sistemose. Komisija pabrėžė šį dalyką pasitelkdama gramatinį argumentą, kurį reiktų paminėti: 98 straipsnio 2 dalis pradedama junginiu „visais kitais atvejais“, kuris, atsižvelgiant į kitas kalbines versijas, brėžia ryškią skiriamąją liniją tarp minėto straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų priemonių(21). Kadangi 98 straipsnio 2 dalyje nurodomos kitokios priemonės, reikia daryti išvadą, kad šios dalies dalykas yra sankcijos bendrąja prasme, skirtingos nuo 1 dalyje numatyto draudimo ir jo laikymąsi užtikrinančių priemonių(22).

53.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra abejonių, kad periodinė bauda, kaip antai nagrinėjama byloje, kurią skyrė Tribunal de Grande Instance de Paris, yra sprendimas, skirtas užtikrinti teismo sprendime dėl bylos esmės nustatyto draudimo laikymąsi, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnio 1 dalį. Iš to matyti, kad Tribunal de Grande Instance de Paris turėjo priemonę paskirti pagal „savo nacionalinius įstatymus“.

54.      Todėl dabar išnagrinėsiu, kas būtent turima omenyje, kai 98 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į „savo nacionalinius įstatymus“, ir kokios būtų praktinės mano siūlomo Teisingumo Teismui atsakymo pasekmės.

B –    Taikytini įstatymai ir „priemonių, kurios užtikrina šio draudimo laikymąsi“, poveikis

55.      98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinus Bendrijos prekių ženklų teismo kompetenciją skirti draudimo laikymąsi užtikrinančias priemones, šioje dalyje taip pat numatyta nevienareikšmė nuostata dėl taikomų teisės aktu, nurodant „savo nacionalinius įstatymus“, bet konkrečiau neišdėstant nei apie jų galiojimą, nei kokiam periodinės baudos nustatymo etapui šie įstatymai turi būti taikomi, nei kokios valstybės įstatymai jie yra.

56.      Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti teisinga aiškinti, kad taikytina teisė yra lex loci delicti commissi, nes pirmesniame straipsnio dalies sakinyje nurodoma, kad „pažeidė arba galėjo pažeisti teises į <...> prekių ženklą“. Kadangi pagal Reglamento Nr. 40/94 93 ir 94 straipsnius Bendrijos prekių ženklų teismas gali būti kompetentingas priimti sprendimą dėl pažeidimų savo teritorijoje ir taip pat kitų valstybių narių teritorijose, galima daryti išvadą, kad 1 dalies antrasis sakinys, susietas su prieš tai einančiu sakiniu, teismui nurodo tos valstybės narės teisę, kurioje buvo padarytas šis pažeidimas. Šis aiškinimas leistų rasti išeitį dėl kiekvienos atitinkamos nacionalinės teisės sistemos ypatumų ir prireikus palengvinti sprendimo pripažinimą valstybėje, kurios teisė buvo taikoma. Tačiau taip aiškinant susiduriama su įvairiais prieštaravimais, kurie kyla ne tik iš teismų praktikos, bet ir iš gramatinio bei esmės aiškinimo.

57.      Iš tikrųjų Teisingumo Teismas obiter dicta minėtame Sprendime Nokia konstatavo: „reglamento 98 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nurodytų priemonių pobūdį nustato nacionalinės teisės aktai tos valstybės narės, kurios Bendrijos prekių ženklų teismas nagrinėja ieškinį, ir tai matyti iš aiškios nuorodos minėtoje nuostatoje į šiuos nacionalinės teisės aktus(23)“. Iš to matyti, kad skiriant periodinę baudą taikytina valstybės, kurioje yra teismas, teisė. Bet taip pat reikia pabrėžti, kad sprendime rašoma apie priemonių „pobūdžiui“ taikytinus teisės aktus, todėl į klausimą iš dalies neatsakyta.

58.      Norint išsklaidyti abejones dėl šios nuostatos taikymo srities galima panaudoti sisteminį argumentą. Jei Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs, kad draudimo laikymąsi užtikrinančioms priemonėms būtų taikomi tie patys teisės aktai kaip ir kitoms priemonėms, kurias galima priimti, 98 straipsnio 2 dalis būtų perteklinė, nes nuostatos turi prasmę tik tada, jei prieš tai buvo nustatyta kitokia taisyklė. Šioje straipsnio dalyje labai aiškiai nurodoma, kad kitoms nei draudimo laikymąsi užtikrinančioms priemonėms taikomi „tos valstybės narės, kurioje buvo arba galėjo būti atlikti teisių pažeidimo veiksmai, įstatymai, taip pat ir jos privatinės tarptautinės teisės normos.“ Trumpa nuoroda į „savo nacionalinius įstatymus“ minėto straipsnio 1 dalyje akivaizdžiai nesuderinama su lex loci delicti commissi, kuriuo grindžiama minėto straipsnio 2 dalis. Iš to matyti, kad jose remiamasi skirtingomis kolizinėmis normomis.

59.      Galiausiai reikia pateikti kelis vertinimus, kurie, beje, yra praktinio ir teleologinio pobūdžio.

60.      Iš tikrųjų dépeçage (kelių skirtingų šalių įstatymų taikymas) sistemą, skirtą skirtingu būdu nustatyti draudimo laikymąsi užtikrinančioms priemonėms taikytiną teisę, gali būti sunku įgyvendinti, ypač jei tokia priemonė būtų periodinė bauda. Kaip minėjau, periodinė bauda yra ne tik prevencinis, bet ir baudžiamasis įrankis, ir šiuo atveju reikia paskesnių veiksmų, kad būtų išreikalauta nustatyta baudos suma. Tokiomis aplinkybėmis pažeidimo padarymo vietos kriterijus sukelia sunkumų, nes Bendrijos prekių ženklų teismui gali tekti spręsti dėl daugiau nei vienos teritorijos: pirma, dėl teritorijos, kurioje buvo padaryti teises į prekių ženklą pažeidžiantys veiksmai, lėmę, kad buvo pareikštas ieškinys dėl pažeidimo nustatymo, ir, antra, dėl teritorijos, kurioje buvo pažeistas draudimas tęsti teises į prekių ženklą pažeidžiančius veiksmus. Tos teritorijos gali nesutapti. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad teismas negali iš anksto žinoti, kur bus pažeistas draudimas (jei bus pažeistas), ir tuomet jam reikėtų numatyti tiek periodinių baudų, kiek yra susijusių valstybių narių. Paprastai, kai sprendimas dėl bylos esmės galioja visoje Sąjungos teritorijoje, Bendrijos prekių ženklų teismas, vadovaudamasis dvidešimt septyniomis teisės sistemomis, turėtų priimti dvidešimt septynias skirtingas priemones.

61.      Apibendrinant pirmesnes pastabas, tinkamiausias atsakymas būtų susieti 98 straipsnio 1 dalyje nurodytus „savo nacionalinius įstatymus“ su valstybės, kurioje yra Bendrijos prekių ženklų teismas, sprendžiantis bylą iš esmės, teise. Trumpai tariant, „savo nacionalinius įstatymus“ traktuoti kaip lex jįfori.

62.      Dabar į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus atsakysiu taip, kad Bendrijos prekių ženklų teismas gali imtis efektyvių veiksmų teritorijoje, kur nustatytas pažeidimas ir su juo siejamas draudimas, skirtinguose periodinės baudos skyrimo etapuose.

63.      Aišku, kad pirmasis toks etapas yra periodinės baudos nustatymas arba įspėjimas. Kaip nurodyta šios išvados 47 punkte, šioje pirmojoje dalyje Bendrijos prekių ženklų teismas pagal savo nacionalinę teisę nustato periodinę baudą. Todėl prekių ženklo savininkas turi teisinį dokumentą, būtent teismo sprendimą, kuriame konstatuojamas pažeidimas arba ketinimas jį padaryti, ir tuo pačiu metu priimamas įsakymas ir nustatoma taisyklė, kurie prireikus galioja visoje Sąjungos teritorijoje. Įsakymą, paremtą draudimu, lydės norminis elementas, kuris yra įspėjimas dėl periodinės baudos, kaip baudžiamoji priemonė, skirta užtikrinti, kad laikomasi draudimo.

64.      Tačiau faktas, kad Bendrijos prekių ženklų teismas skiria periodinę baudą, nebūtinai reiškia, kad tas pats teismas taip pat turi nustatyti reikalautinos baudos dydį ir prižiūrėti, kad ji būtų sumokėta. Kai draudimo nesilaikoma valstybėje narėje, kur yra jį nustatęs teismas, visą periodinės baudos taikymo procedūrą atlieka tas pats teismas. Tačiau taip nebūtų tuo atveju, jei draudimas būtų pažeistas kitoje nei teismo buvimo vietos valstybėje narėje (arba kitose valstybėse narėse). Tokiu atveju Bendrijos prekių ženklų teismo kompetencija yra ribota, nes panaudojama baudžiamoji galia, dėl to reikia kiek pakeisti vieningą atsakymą, kurio, atrodo, bendrai reikalaujama Reglamente Nr. 40/94.

65.      Jei draudimas pažeistas kitoje nei teismo buvimo vietos valstybėje narėje, tokio pobūdžio aiškinimas reiškia, kad nustatyti reikalautinos baudos dydį ir prižiūrėti, kad ji būtų sumokėta, reikia valstybėje, kurioje buvo padarytas minėtas pažeidimas. Taigi Bendrijos prekių ženklų teismas, kuris išnagrinėjęs bylą iš esmės nustatė pažeidimą, turi skirti periodinę baudą, o valstybės narės, kurioje buvo pažeistas draudimas, teismas, remdamasis Reglamente (EB) Nr. 44/2001 numatytomis pripažinimo nuostatomis, turi nustatyti reikalautinos baudos dydį ir prižiūrėti jos vykdymą.

66.      Manau, kad toks rezultatas labiausiai atitinka 98 straipsnio 1 dalies turinį ir periodinės baudos baudžiamąjį pobūdį. Bendrijos prekių ženklų teismo kompetencija iš tikrųjų yra didelė ir leidžia jam laikantis Reglamento Nr. 40/94 93 straipsnio spręsti dėl padarytų pažeidimų arba jų grėsmės kitų valstybių narių teritorijoje. Tačiau ši kompetencija baigiasi jam nustačius pažeidimą arba pažeidimo grėsmę, nes Reglamente Nr. 40/94 nenurodyta, kas turi kompetenciją nustatyti baudos dydį, kai byloje nagrinėjami veiksmai (draudimo pažeidimas) yra padaryti kitoje negu teismo buvimo vietos valstybėje narėje. Be to, šis rezultatas taip pat atitinka periodinės baudos, kuri atlieka daugiau baudžiamąją nei prekių ženklo apsaugos funkciją, pobūdį. Šio pobūdžio priemonės, bent jau nustatant jų turinį ir taikymo metodus, turi būti suderintos su kiekvienos teisės sistemos ypatumais, todėl teismas, kompetentingas nustatyti baudos dydį ir prižiūrėti jos vykdymą, turi įgyvendinti pirminį teismo sprendimą lygiavertėmis teisės sistemoje numatytomis priemonėmis, kuriomis būtų veiksmingai įgyvendintas pirma nustatytas draudimas.

67.      Valstybės, kurioje buvo padarytas pažeidimas, kompetentingas teismas apsiriboja pripažindamas pirminį Bendrijos prekių ženklo teismo sprendimą ir, jeigu jo nacionalinė teisė leidžia, konkrečiam atvejui taikydamas periodinę baudą. Jei, atvirkščiai, jo nacionalinėje teisėje nenumatyta šio pobūdžio priemonė, jis tikslą nubausti turi pasiekti vadovaudamasis nacionalinėmis nuostatomis, kurios užtikrina, kad laikomasi draudimo. Svarbu pabrėžti, kad šios priemonės buvo derinamos Direktyva 2004/48, ir šiandien visose valstybėse narėse yra arba turi būti atitinkamos nuostatos, kurios užtikrintų periodinės baudos sumokėjimą, prireikus pasinaudojant lygiavertėmis priemonėmis.

68.      Todėl manau, kad atsakymas į Cour de Cassation pateiktus trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus turėtų būti toks: Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad Bendrijos prekių ženklų teismo nustatytos priemonės, skirtos užtikrinti, kad laikomasi draudimo, galioja toje pačioje teritorijoje, kurioje nustatytas pažeidimas ir jo pagrindu – draudimas. Valstybės, kur buvo padarytas draudimo pažeidimas, teismas privalo pripažinti Bendrijos prekių ženklo teismo skirtos periodinės baudos galiojimą, kad nustatytų jos dydį, ir, jei taikytina, prižiūrėtų jos vykdymą vadovaudamasis Reglamento Nr. 44/2001 ir savo nacionalinės teisės nuostatomis. Jeigu jo nacionalinėje teisėje tokia priemonė nenumatyta, tikslas nubausti turi būti įgyvendintas remiantis nacionalinėmis nuostatomis, kurios užtikrina, kad laikomasi draudimo.

VIII – Išvada

69.      Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui į Cour de Cassation pateiktus prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip:

1. Atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą: 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 98 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad jei teisės aktuose aiškiai nenustatyta kitaip, Bendrijos prekių ženklų teismo nustatytas draudimas paprastai galioja visoje Sąjungos teritorijoje.

2. Atsakymas į trečiąjį prejudicinį klausimą: Reglamento Nr. 40/94 98 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad:

–      prievartos priemonės, kurias Bendrijos prekių ženklų teismas skyrė, kad užtikrintų draudimo laikymąsi, yra taikytinos toje pačioje teritorijoje, kurioje nustatytas pažeidimas, ir jo pagrindu – draudimas,

–      valstybės, kur buvo padarytas draudimo pažeidimas, teismas privalo pripažinti Bendrijos prekių ženklo teismo paskirtos periodinės baudos galiojimą, kad nustatytų jos dydį, ir, jei taikytina, prižiūrėtų jos vykdymą vadovaudamasis 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ir savo nacionalinės teisės nuostatomis,

–      jei valstybės, kur buvo padarytas draudimo pažeidimas, teismo nacionalinėje teisėje tokia priemonė nenumatyta, tikslas nubausti turi būti įgyvendintas remiantis nacionalinėmis nuostatomis, kurios užtikrina, kad laikomasi draudimo.

---

1 – Originalo kalba: ispanų.

---

2 – 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146).

---

3 – 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (OL L 78, p. 1).

---

4 – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 157, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32‑39).

---

5 –      Ypač žr. Reglamento Nr. 40/94 III ir VII dalis, taip pat 125 ir paskesnius straipsnius.

---

6 –      Ypač žr. Reglamento Nr. 40/94 91 straipsnį.

---

7 – Dėl padalytos teismų kompetencijos Bendrijos prekių ženklų srityje ir konstruktyvios jos kritikos ž.generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvados 60–69 punktus byloje Mülhens prieš VRDT (2006 m. kovo 23 d. Sprendimas, C‑206/04 P, Rink. p. I‑2717).

---

8 – Žr. Ch. Wadlow „Enforcement of Intellectual Property in European and International Law“, Londonas, Sweet & Maxwell, 1998, nuo 255 p.

---

9 – Reglamento Nr. 40/94 antroje konstatuojamojoje dalyje tai aiškiai nurodyta: „kadangi matyti, jog Bendrija turi imtis minėtiems tikslams pasiekti reikalingų veiksmų; kadangi vienas iš tokių veiksmų – įdiegimas Bendrijoje tokios prekių ženklams skirtos tvarkos, kuri, taikant vieną procedūrų sistemą, leistų įmonėms gauti vienodą apsaugą suteikiantį Bendrijos prekių ženklą, galiojantį visoje Bendrijos teritorijoje“.

---

10 – Žr. Reglamento Nr. 40/94 1 straipsnio 2 dalį, kurios pirmame sakinyje teigiama: „Bendrijos prekių ženklas turi vieningą statusą“.

---

11 – Ten pat.

---

12 – Dėl pareigos nustatyti draudimą ir išimtis leidžiančių daryti „ypatingų priežasčių“ žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Nokia Corp. (C‑316/05, Rink. p. I‑0000) 47–52 punktus.

---

13 – Dėl to, kad priimti draudimo laikymąsi užtikrinančias priemones yra pareiga, o ne teisė, taip pat žr. minėto Sprendimo Nokia 59–62 punktus.

---

14 – Minėto Sprendimo 60 punktas.

---

15 – Vienintelė šios taisyklės išimtis nurodyta Reglamento Nr. 40/94 94 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad Bendrijos prekių ženklų teismo kompetenija grindžiama minėto reglamento 93 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią: „92 straipsnyje nurodytos bylos ir ieškiniai, išskyrus bylas dėl pripažinimo, kad Bendrijos prekių ženklo teisių pažeidimo nebuvo, taip pat gali būti keliamos tos valstybės narės, kurioje įvyko ar grėsė įvykti teisių pažeidimas arba kurioje 9 straipsnio 3 dalies antrajame sakinyje numatyta prasme buvo atlikti veiksmai, teismuose“.

---

16 – Žr. šios išvados 30 ir 31 punktus.

---

17 – 2009 m. balandžio 30 d. išvadoje byloje Pago (2009 m. spalio 6 d. Sprendimas, C‑301/07, Rink. p. I‑9429) generalinė advokatė E. Sharpston nurodė, kad 98 straipsnyje numatytas draudimas būtų teritoriškai ribojamas, tačiau Teisingumo Teismas šiuo klausimu savo pozicijos neišdėstė. Anot generalinės advokatės: „teismai retai (jeigu apskritai) priima sprendimus, kuriuose numatyta daugiau nei būtina. Jeigu prekių ženklo pažeidimas yra padarytas tik vienoje valstybėje narėje (šiuo atveju Austrijoje), paprastai pakanka, kad tokį pažeidimą uždraudžiantis sprendimas taip pat būtų taikomas tik šioje valstybėje narėje. Iš reglamento nematyti nieko, kas sukliudytų kompetentingam teismui priimti taip apribotą sprendimą“ (57 punktas).

---

18 – Be kita ko, žr. šiuos Pirmosios instancijos teismo sprendimus: 2008 m. spalio 10 d. Armacell prieš VRDT – nmc (ARMAFOAM) (T‑172/05, Rink. p. II‑4061,) 65 ir paskesnius punktus; 2003 m. spalio 14 d. Phillips-Van Heusen Corp. prieš VRDT – Pash Textilvertrieb und Einzelhandel (BASS) (T‑292/01, Rink. p. II‑4335,) 50 punktą ir 2004 m. liepos 6 d. Grupo El Prado Cervera prieš VRDT – Debuschewitz paveldėtojai(CHUFAFIT) (T‑117/02, Rink. p. II‑2073) 48 punktą.

---

19 – 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t. p. 42).

---

20 – Šiomis nuostatomis padaryta svarbi pažanga ankstesnės Bendrijos teisės, konkrečiau kalbant, 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos (89/104/EEB) valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92 ), atžvilgiu. Jos „procesinės“ nuostatos nereglamentavo nei periodinių baudų, nei kitų lygiaverčių priemonių.

---

21 – Nors prancūziška versija („par ailleurs“), panaši į ispanišką („por su parte“), vokiška („in bezug auf alle andere Fragen“), itališka („negli altri casi“) ir angliška versijos („in all other respects“) galutinai patvirtina, kad 2 dalyje reglamentuojamas kitoks atvejis nei 1 dalyje.

---

22 – Taip pat žr. M. Desantes Real komentarą „Artículo 98“, A. Casado Cerviño, ir M.L. Llobregat Hurtado, Comentarios a los Reglamentos sobre la Marca Comunitaria, Madridas, La Ley, 2000, p. 7. Iš tikrųjų kiekvienoje teisės sistemoje yra visa įvairovė tokių priemonių, kurių tikslas yra ne užtikrinti, kad laikomasi draudimo, bet garantuoti paties sprendimo, kuriuo jos paskirtos, vykdymą. Tokio pobūdžio yra įsakymas sunaikinti prekes, sprendimas priteisti atlyginti žalą ir sumokėti delspinigius arba teismo sprendimo paskelbimas, ar kitos priemonės, kurias turi įgyvendinti pažeidėjas. Todėl dažniausiai tai priemonės, kurios būna paskirtos teismo sprendime, ir priešingai periodinei baudai, joms nebereikia paskesnio teismo sprendimo, kad būtų nustatyta konkreti suma.

---

23 –      Sprendimo Nokia 57 punktas.