GENERALINIO ADVOKATO

PAOLO MENGOZZI IŠVADA,

pateikta 2010 m. rugsėjo 7 d.(1)

Byla C‑159/09

Lidl SNC

prieš

Vierzon Distribution SA

(Tribunal de commerce de Bourges (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Lyginamoji reklama – Konkurencinio prekybos centrų tinklo taikomų kainų palyginimas – Tuos pačius poreikius tenkinantys arba tos pačios paskirties produktai“

1.        Teisingumo Teismas jau ne kartą turėjo progą nagrinėti lyginamąją reklamą ir jo praktika šiuo klausimu gana gausi. Tačiau nagrinėjamoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Tribunal de commerce de Bourges (Buržo komercinis teismas) keliamas klausimas susijęs su nenagrinėtu aspektu, t. y. galimybe taikyti lyginamąją reklamą reglamentuojančias nuostatas, kai lyginami maisto produktai.

2.        Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo patvirtinti arba paneigti Prancūzijos teismų praktiką, pagal kurią lyginamoji maisto produktų, kurių negalima palyginti dėl jų pobūdžio, reklama yra neteisėta.

I –    Teisinis pagrindas

3.        Atsakant į pateiktą klausimą reikia remtis išimtinai Sąjungos teisės normomis. Kaip savo nutartyje teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taikomose nacionalinės teisės nuostatose, t. y. Vartotojų kodekso 121-8 ir 121-9 straipsniuose, tik pakartojamos tuo laikotarpiu taikytos [Europos] Sąjungos teisės aktų nuostatos.

A –    Direktyva 84/450/EEB, iš dalies pakeista Direktyva 97/55/EB

4.        Nagrinėjamoje byloje taikomas teisės aktas yra Direktyva 84/450/EEB(2), iš dalies pakeista Direktyva 97/55/EB(3).

5.        Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 punktą „klaidinanti reklama – tai bet kokia reklama, kuri savo pateikimu ar kitokiu būdu apgaudinėja ar gali apgauti asmenis, kuriems ji skirta ir kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo apgaulingo pobūdžio gali daryti poveikį jų ekonominiam elgesiui ar kuri dėl tų pačių priežasčių kenkia ar gali pakenkti konkurentui“. Pagal 2a punktą lyginamoji reklama – „tai bet kokia reklama, kuri aiškiai ar netiesiogiai nurodo konkurentą, arba konkurento siūlomas prekes ar paslaugas“.

6.        Direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„Sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, privaloma atsižvelgti į visus jos bruožus ir ypač į joje esančią informaciją apie:

a) prekių ar paslaugų ypatybes, tokias kaip prieinamumas, pobūdis, atlikimas, sudėtis, pagaminimo ar pateikimo metodas ir data, tinkamumas skirtam tikslui, panaudojimai, kiekis, instrukcija, geografinė ar komercinė kilmė, kokių rezultatų galima tikėtis jas naudojant, ar prekių ar paslaugų testų ar patikrinimų rezultatai ir esminiai bruožai;

b) kainą ar metodus, kaip apskaičiuojama kaina, ir sąlygas, kuriomis tiekiamos prekės ir teikiamos paslaugos;

c) reklamuotoją, jo požymius ir teises, tokius kaip jo tapatybė ir turtas, jo kvalifikacijos ir pramoninių, komercinių ar intelektinių teisių nuosavybė, jo apdovanojimai ir pasižymėjimai.“

7.        3a straipsnyje nustatyta:

„1. Lyginamoji reklama, susijusi su palyginimu, leidžiama, jeigu įvykdytos šios sąlygos:

a) ji nėra klaidinanti pagal 2 straipsnio 2 dalį, 3 straipsnį ir 7 straipsnio 1 dalį;

b) ji lygina prekes ir paslaugas, kurios skirtos tam pačiam poreikiui tenkinti ar tai pačiai paskirčiai;

c) ji objektyviai palygina vieną ar kelias šių prekių ir paslaugų esmines, svarbias, patikrinamas ir tipines savybes, tarp kurių gali būti ir kaina;

d) netrikdo rinkos painiava tarp reklamuotojo ir konkurento arba tarp reklamuotojo ir konkurento prekės ženklo, firmos vardo, kitų skiriamųjų ženklų, prekių ar paslaugų;

e) ji nediskredituoja arba nešmeižia konkurento prekės ženklų, firmos vardų, kitų skiriamųjų ženklų, prekių, paslaugų, veiklos ar aplinkybių;

f) gaminiams su kilmės vietos nurodymu ji, kiekvienu atveju, susijusi su to paties pavadinimo gaminiais;

g) ji nesąžiningai nepasinaudoja konkurento prekės ženklo, firmos vardo, kitų skiriamųjų ženklų reputacija ar konkuruojančių gaminių kilmės vietos nurodymu;

h) ji nepateikia prekių ar paslaugų kaip prekių ar paslaugų, kurios turi apsaugotą prekės ženklą ar firmos vardą, imitacijų ar reprodukcijų.

<…>“

8.        Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:

„1. Ši direktyva neužkerta kelio valstybėms narėms išlaikyti ar priimti nuostatas, siekiant užtikrinti dar didesnę vartotojų, prekybos, verslo, amatų ar kita profesine veikla užsiimančių asmenų ir plačiosios visuomenės apsaugą nuo klaidinančios reklamos.

2. 1 dalis netaikoma lyginamojoje reklamoje naudojamam palyginimui.

<…>“

B –    Direktyva 84/450/EEB, vėliau iš dalies pakeista Direktyva 2005/29/EB

9.        Direktyva 2005/29/EB(4) savo ruožtu iš dalies pakeitė Direktyvą 84/450/EB. Nagrinėjamoje byloje ypač reikšmingi 3a ir 7 straipsnio pakeitimai.

10.      Direktyvos 84/450/EEB 3a straipsnio tekstas dabar yra toks:

„1. Lyginamoji reklama, kiek ji susijusi su lyginimu, leidžiama, jeigu įvykdytos šios sąlygos:

a) ji nėra klaidinanti pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalį, 3 straipsnį ir 7 straipsnio 1 dalį ar pagal 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje 6 ir 7 straipsnius;

b) ji lygina prekes arba paslaugas, kurios skirtos tam pačiam poreikiui tenkinti ar tai pačiai paskirčiai;

c) ji objektyviai palygina vieną ar kelias tų prekių ir paslaugų esmines, svarbias, patikrinamas ir tipines savybes, tarp kurių gali būti ir kaina;

d) ji nediskredituoja ir nešmeižia konkurento prekių ženklų, firmos vardų, kitų skiriamųjų ženklų, prekių, paslaugų, veiklos ar aplinkybių;

e) produktams su kilmės vietos nuoroda ji kiekvienu atveju susijusi su tos pačios kilmės vietos nuorodos produktais;

f) ji nepasinaudoja nesąžiningai konkurento prekių ženklo, firmos vardo, kitų skiriamųjų ženklų reputacija ar konkuruojančių produktų kilmės vietos nurodymu;

g) ji nepateikia prekių ar paslaugų kaip prekių ar paslaugų, apsaugotų prekių ženklais ar firmos vardais, imitacijų ar reprodukcijų;

h) ji nesukelia painiavos tarp prekybininkų, tarp reklamuotojo ir konkurento arba tarp reklamuotojo ir konkurento prekių ženklų, firmos vardų, kitų skiriamųjų ženklų, prekių ar paslaugų.“

11.      7 straipsnis dabar suformuluotas šitaip:

„1. Ši direktyva neužkerta kelio valstybėms narėms palikti galioti ar priimti nuostatas siekiant užtikrinti dar didesnę prekybininkų ir konkurentų apsaugą nuo klaidinančios reklamos.

2. 1 dalis netaikoma lyginamojoje reklamoje naudojamam palyginimui.

<…>“

12.       Faktinių bylos aplinkybių metu Direktyva 2005/29/EB jau buvo įsigaliojusi. Tačiau šios direktyvos perkėlimo į nacionalinės teisės sistemas terminas, nustatytas iki 2007 m. birželio 12 d.(5), dar nebuvo pasibaigęs.

C –    Direktyva 2005/29/EB

13.      Direktyvos 2005/29/EB 6 ir 7 straipsniuose, į kuriuos daroma nuoroda Direktyvos 84/450/EEB 3a straipsnyje apibrėžiant klaidinančios reklamos sąvoką, atitinkamai reglamentuojami „klaidinantys veiksmai“ ir „klaidinantis informacijos neatskleidimas“.

14.      6 straipsnyje numatyta:

„1. Klaidinančia laikoma komercinė veikla, kurioje yra apgaulingos informacijos, ir dėl to ji yra neteisinga, arba kuri bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pristatymą, apgaudinėja arba gali apgauti vidutinį vartotoją, nors informacija ir yra faktiškai tiksli, vieno arba kelių toliau išvardintų elementų atžvilgiu, ir bet kuriuo atveju skatina arba gali paskatinti jį priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs:

a) produkto egzistavimas arba pobūdis;

b) pagrindinės produkto savybės;

<…>

2. Komercinė veikla taip pat laikoma klaidinančia, jeigu ji realiomis sąlygomis, atsižvelgiant į visas jos savybes ir aplinkybes, skatina arba gali paskatinti vidutinį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs, ir ji apima:

a) bet kokią prekybą produktu, įskaitant lyginamąją reklamą, kuri painioja su bet kokiais kitais produktais, prekių ženklais, firmos vardais ar kitais konkurento skiriamaisiais ženklais;

<…>“

15.      7 straipsnis suformuluotas šitaip:

„1. Komercinė veikla laikoma klaidinančia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, ją vykdant neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.

<…>

4. Jeigu neaišku iš konteksto, kvietimo pirkti atveju esmine laikoma ši informacija:

a) pagrindinės produkto charakteristikos, tiek, kiek tikslinga komunikacijos priemonių ir produkto atžvilgiu;

<…>

c) kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai <…>“

16.      Vėliau su klaidinančia ir lyginamąja reklama susijusios normos buvo be esminių pakeitimų konsoliduotos Direktyvoje 2006/114/EB(6).

II – Faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas

17.      Nacionalinio teismo nagrinėjama byla susijusi su dviem prekybos centrus valdančiomis bendrovėmis – Lidl ir Vierzon. Pastaroji, veikianti pavadinimu Leclerc, 2006 m. rugsėjo 23 d. vietiniame leidinyje paskelbė lyginamąją reklamą, kurioje lyginami apsiperkant keturiuose skirtinguose prekybos centruose gauti kasos kvitai.

18.      Kiekviename prekybos centre pirktų prekių ir jų kainų sąraše buvo po 34 prekes: tai buvo panašūs kasdienio vartojimo produktai. Skirtingų produktų prekių ženklai nebuvo nurodyti. Iš nurodytos kiekvieno krepšelio kainos buvo matyti, kad prekybos centre Leclerc prekės kainavo pigiausiai – iš viso 46,30 euro. Prekybos centras Lidl buvo antroje vietoje, jame prekės kainavo 51,40 euro. Kituose dviejuose lygintuose prekybos centruose prekės buvo dar brangesnės. Prie keturių produktų sąrašų su kainomis buvo ir šūkis, kuriuo pabrėžta, kad prekybos centruose Leclerc pirkti pigiausia.

19.      Dėl apibūdintos reklamos paskelbimo Lidl padavė bendrovę Vierzon į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, nurodydama, kad pažeistos lyginamąją reklamą reglamentuojančios normos.

20.      Manydamas, jog šiai bylai išspręsti reikalingas su lyginamąja reklama susijusių [Europos] Sąjungos teisės aktų išaiškinimas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 84/450/EEB, iš dalies pakeistos Direktyva 97/55/EB, 3a straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad draudžiama lyginamojoje reklamoje lyginti tuos pačius poreikius tenkinančių ar tos pačios paskirties produktų, t. y. produktų, kurie tarpusavyje pakankamai pakeičiami, kainas tik dėl to, kad maisto produktų vartojamumas (bet kuriuo atveju vartojant teikiamas malonumas) priklauso nuo jų pagaminimo sąlygų ir vietos, nuo jų sudedamųjų dalių ir nuo gamintojo patirties?“

III – Procesas Teisingumo Teisme

21.      Nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2009 m. gegužės 8 dieną. Rašytines pastabas pateikė šalys pagrindinėje byloje, Čekijos, Austrijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Komisija.

22.      Šalys pagrindinėje byloje, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija savo nuomones pareiškė per 2010 m. liepos 1 d. posėdį.

IV – Dėl prejudicinio klausimo

A –    Klausimo priimtinumas

23.      Savo rašytinėse pastabose Prancūzijos vyriausybė pirmiausia tvirtina, kad prejudicinis klausimas turėtų būti laikomas nepriimtinu, nes nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikiama pakankamai duomenų, kad būtų galima nustatyti produktus, kurie buvo lyginami lyginamojoje reklamoje, ir konkrečias jų savybes.

24.      Tačiau reikia pabrėžti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo keliamas klausimas, nors ir susijęs su gana glaustai apibūdinta faktine situacija, yra grynai teisinis ir aiškiai suformuluotas. Norint teisiškai ir abstrakčiai atsakyti į abstraktų klausimą, naudinga detaliai žinoti konkrečias nacionaliniame teisme nagrinėjamos pagrindinės bylos aplinkybes, tačiau nebūtina.

25.      Be to, reikia priminti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos lyginamosios reklamos kopija buvo pridėta prie vienos iš į procesą Teisingumo Teisme įstojusių šalių rašytinių pastabų, taigi yra bylos medžiagoje. Per posėdį pati Prancūzijos vyriausybė išsakė savo nuomonę taip, kad galima manyti, jog priimtinumo problema išspręsta.

26.      Todėl prieštaravimą dėl priimtinumo reikia atmesti.

B –    Direktyvos 2005/29/EB reikšmė

27.      Išskirtinė nagrinėjamos bylos problema, minima ir Austrijos vyriausybės rašytinėse pastabose, susijusi su galimu Direktyvos 2005/29/EB vaidmeniu atsakant į prejudicinį klausimą. Kaip jau nurodyta pateikiant šios bylos teisinį pagrindą, ši direktyva jau galiojo klostantis faktinėms aplinkybėms, bet jos perkėlimo terminas dar nebuvo pasibaigęs.

28.      Tokiais atvejais Teisingumo Teismo praktika įpareigoja, esant galimybei, vidaus teisės normas aiškinti taip, kad nebūtų rimtai trukdoma įgyvendinti direktyva, kurios perkėlimo terminas dar nepasibaigęs, siekiamus tikslus(7).

29.      Tačiau manytina, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinis klausimas yra, ar atsižvelgimas į Direktyvą 2005/29/EB galėtų praktiškai pakeisti sprendimą, kurį reikia pateikti nacionaliniam teismui.

30.      Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvoje 2005/29/EB, kiek tai reikšminga šioje byloje, nustatyti tik keli su lyginamąja reklama susiję patikslinimai: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo keliamas klausimas susijęs ne su reklamos kvalifikavimo kaip lyginamosios reklamos sąlygomis, o tik su galimybe bendrai taikyti lyginamosios reklamos priimtinumo sąlygas maisto produktams. Aplinkybė, kad viena iš lyginamosios reklamos leistinumo sąlygų yra neklaidinantis šios reklamos pobūdis, nekeičia fakto, kad klausimas nesusijęs su klaidinančios reklamos apibrėžimu.

31.      Bet kuriuo atveju, net jei norėtume atsižvelgti į Direktyva 2005/29/EB padarytus pakeitimus, akivaizdu, kad tai nesudarytų ypatingų sunkumų. Praktiškai ši direktyva, ypač jos 6 ir 7 straipsniai, minimi naujame Direktyvos 84/450/EEB 3a straipsnyje, skirta Direktyvoje 84/450/EEB, iš dalies pakeistoje Direktyva 97/55, esančiai klaidinančios reklamos sąvokai patikslinti, tačiau jos nepakeičiant ir juo labiau neiškraipant. Taigi nematyti, kaip klaidinančios reklamos sąvokos, pateikiamos tik faktinių aplinkybių metu taikomos Direktyvos 84/450/EEB abstrakčiame ir bendrame tekste, aiškinimas, Teisingumo Teismo žodžiais tariant, „pasibaigus direktyvos perkėlimo terminui, galėtų rimtai sutrukdyti įgyvendinti [naujausia] direktyva siekiamą tikslą“(8).

32.      Taigi, mano nuomone, atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą Teisingumo Teismui nebūtina atsižvelgti į Direktyvos 2005/29/EB turinį.

C –    Reikalaujamų teisių pobūdis

33.      Byla prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme susijusi su dviem privačiais asmenimis. Taigi galima svarstyti, ar keliamas klausimas nelemia „horizontalaus“ direktyvos taikymo, prieštaraujančio nusistovėjusiai Teisingumo Teismo praktikai, pagal kurią pati direktyva negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį(9).

34.      Tačiau reikia pažymėti, kaip pagrįstai tvirtino Prancūzijos vyriausybė savo pastabose, kad šioje byloje nacionalinis teismas turi aiškinti vidaus teisės nuostatą, kurioje beveik žodis žodin pakartojama Direktyva 84/450/EEB, iš dalies pakeista Direktyva 97/55/EB.

35.      Todėl, be kita ko, remiantis nacionalinių teismų pareiga taikant direktyvą perkeliančius nacionalinės teisės aktus juos aiškinti kuo labiau atsižvelgiant į susijusios direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas tikslas(10), juo labiau šiuo aspektu nereikėtų manyti, kad Tribunal de commerce de Burges pateiktas prejudicinis klausimas nepriimtinas arba nereikšmingas.

D –    Direktyva 84/450/EEB ir lyginamoji reklama: bendrosios sąlygos

36.      Direktyvos 3a straipsnio, kuriame įtvirtintos bendrosios lyginamosios reklamos leistinumo sąlygos, tikslas „skatinti paslaugų bei prekių tiekėjų konkurenciją vartotojo naudai, leidžiant konkurentams objektyviai parodyti skirtingų palyginamų prekių privalumus ir kartu uždraudžiant lyginamosios reklamos praktiką, kuri gali iškraipyti konkurenciją, būti žalinga konkurentams ir daryti neigiamą poveikį vartotojų pasirinkimui“(11).

37.      Remiantis šiais argumentais, Teisingumo Teismo praktikoje nuolat įtvirtinama pareiga šias direktyvos nuostatas aiškinti lyginamajai reklamai naudingiausiu būdu, siekiant apsaugoti vartotojus nuo galimos klaidinančios reklamos(12).

38.      Reikia priminti, kad lyginamosios reklamos sąvoka direktyvos prasme yra labai plati. Pakanka, jog informacija būtų pateikta bet kokia forma, net ir netiesiogiai nurodant konkurentą arba jo siūlomas prekes ar paslaugas, kad tai būtų lyginamoji reklama. Nebūtina, kad būtų lyginamos reklamuotojo ir konkurento siūlomos prekės ir paslaugos(13).

39.      Kitaip tariant, direktyvoje įtvirtintas lyginamosios reklamos reguliavimas yra išsamus. Todėl šioje srityje negali būti taikomos jokios griežtesnės nacionalinės teisės nuostatos(14).

E –    Bendrosios lyginamosios reklamos leistinumo sąlygos

40.      Bendrosios lyginamosios reklamos leistinumo sąlygos įtvirtintos direktyvos 3a straipsnio 1 punkte. Iš viso yra 8 kumuliacinės sąlygos: jei pažeidžiama bent viena iš šių sąlygų, lyginamoji reklama neleistina(15). Tačiau siekiant atsakyti į nagrinėjamą prejudicinį klausimą reikšmingos tik pirmosios trys sąlygos. Kitose sąlygose minimas prekių ženklų, skiriamųjų ženklų ar firmos vardų naudojimas arba jų nurodymas, taigi šios sąlygos šiuo atveju netaikomos.

41.      Pirmoji lyginamosios reklamos leistinumo sąlyga – ji neturi būti klaidinanti. Jau turėjau progą atkreipti dėmesį į šią sąlygą ir nagrinėsiu ją toliau(16). Tačiau akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimu nesiteirauja Teisingumo Teismo apie klaidinančios reklamos sąvoką – iš esmės jis tik klausia, ar galima bendrai ir abstrakčiai taikyti lyginamąją reklamą reglamentuojančias normas maisto produktams.

42.      Antroji ir trečioji leistinumo sąlygos savo ruožtu tiesiogiai susijusios su nagrinėjama byla. Kaip matėme, antroji sąlyga nurodo, kad lyginamoji reklama „lygina prekes arba paslaugas, kurios skirtos tam pačiam poreikiui tenkinti ar tai pačiai paskirčiai“. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į direktyvos autorių išreikštą palankumą lyginamajai reklamai, savo praktikoje pabrėžė, kad minėta teisėtumo sąlyga neturi būti aiškinama per siaurai. Teismas ją išaiškino taip, kad „vartotojo požiūriu, [lyginamų prekių] pakeičiamumo lygis turi būti pakankamas“(17).

43.      Pagal trečiąją leistinumo sąlygą lyginamoji reklama „objektyviai palygina vieną ar kelias tų prekių ir paslaugų esmines, svarbias, patikrinamas ir tipines savybes, tarp kurių gali būti ir kaina“. Šiuo aspektu reikia patikslinti, kad lyginamoji reklama, kurioje, kaip nagrinėjamoje byloje, kaina yra vienintelis produktų palyginimo kriterijus, leistina(18).

44.      Išaiškinęs, kokios bendrosios lyginamosios reklamos leistinumo sąlygos reikšmingos nagrinėjamoje byloje, nagrinėsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo keliamos problemos esmę, t. y. šių sąlygų taikomumą, kai lyginami maisto produktai.

F –    Direktyvos taikymas lyginamajai maisto produktų reklamai

45.      Kaip jau matėme, prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo keliamo klausimo esmė susijusi su galimybe bendrai taikyti lyginamąją reklamą reglamentuojančias Sąjungos teisės nuostatas, kai lyginami maisto produktai. Šiuo atžvilgiu manau, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama reklama iš tiesų susijusi ne vien su maisto produktais. Pavyzdžiui, lyginamų produktų sąrašo pabaigoje randame kelias valymo priemones. Bet kuriuo atveju beveik visi lyginami produktai yra maisto produktai ir tai paaiškina ir pagrindžia prejudicinio klausimo formuluotę.

46.      Aplinkybė, kad šioje byloje lyginami ne konkretūs produktai, o produktų sąrašai, nekelia lyginamosios reklamos teisėtumo problemos. Iš tiesų ši reklamos rūšis Teisingumo Teismo praktikoje jau pripažinta teisėta, tik jei lyginamuose sąrašuose esantys produktai lyginami vienas su kitu(19). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar ši sąlyga tenkinama. Tačiau remiantis bylos medžiaga galima tvirtinti, kad šioje byloje ši sąlyga tenkinama, nes kiekviename krepšelyje esantys produktai sunumeruoti tam tikra tvarka ir gali būti pakeičiami kituose krepšeliuose esančiais tos pačios kategorijos produktais.

47.      Direktyvoje 84/450/EEB nenumatyta jokia aiški išimtis ar išskirtinė nuostata, susijusi su maisto produktais. Todėl neaišku, kuo remiantis lyginamoji maisto produktų reklama apskritai galėtų būti pripažinta neteisėta, ypač laikantis aiškinimo principo, pagal kurį, kilus abejonių, direktyva turi būti aiškinama lyginamajai reklamai naudingiausiu būdu(20). Be to, Teisingumo Teismas jau turėjo progą nagrinėti lyginamąją maisto produktų reklamą ir nekilo jokių problemų dėl direktyvos taikymo šiems produktams(21). Galiausiai nereikia pamiršti, kad tarp lyginamosios reklamos teisėtumo sąlygų, išvardytų direktyvos 3a straipsnio 1 punkte, f papunktyje minimas produktų kilmės vietos nurodymas, kuris neturėtų prasmės, jei maisto produktai negalėtų būti lyginami.

48.      Jau anksčiau minėta, kad pagal Teisingumo Teismo aiškinimą aplinkybė, kad lyginami produktai skirti tam pačiam poreikiui tenkinti ar jų paskirtis ta pati, kaip reikalaujama direktyvos 3a straipsnio 1 punkto b papunktyje, reiškia, kad šie produktai turi būti pakankamai tarpusavy pakeičiami(22). Aišku, pagal šią formulę nereikalaujama, kad lyginami maisto produktai turėtų tokias pat skonio savybes. Žinoma, tik jei nėra klaidinančios reklamos požymių, kaip bus aptarta vėliau. Taip pat Teisingumo Teismas pripažino teisėta lyginamąją reklamą, kai lyginami produktai be kilmės vietos nuorodos su produktais, turinčiais kilmės vietos nuorodą(23).

49.      Be to, kaip pagrįstai savo rašytinėse pastabose tvirtina Komisija, jei lyginamojoje reklamoje teisėtai galėtų būti lyginami tik tokie patys arba turintys visiškai tokias pat savybes produktai, tokia reklama prarastų didelę dalį prasmingumo, nes jos tikslas būtent lyginti skirtingus produktus, atskleidžiant jų privalumus (ir trūkumus).

50.      Teisingumo Teismo praktikoje pateikiami keli orientyrai, kaip nustatyti, ar lyginamų produktų tarpusavio pakeičiamumo lygis yra pakankamas. Tokį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į direktyvos tikslus bei Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus principus. Vertindamas nacionalinis teismas taip pat turi atsižvelgti į aktualią rinkos padėtį ir į jos vystymosi galimybes, neapsiribodamas valstybėje narėje ar konkrečiame regione egzistuojančiais vartojimo įpročiais. Be to, įvaizdis, kurį reklamuotojas ketina suteikti savo prekėms, taip pat gali būti reikšmingas atliekant tokį vertinimą(24).

51.      Neįmanoma a priori nurodyti, į kuriuos aspektus nacionalinis teismas turi labiausiai atsižvelgti, norėdamas nustatyti, ar lyginami produktai, vartotojų požiūriu, tarpusavyje pakeičiami: kiekvienas atvejis turi būti vertinamas atskirai, atsižvelgiant į konkrečias atitinkamos situacijos aplinkybes(25). Tačiau tokie aspektai, kaip lyginamų produktų kokybė ar jų priklausymas tam tikrai kategorijai, šiuo atžvilgiu gali būti reikšmingi, nes gali daryti įtaką lyginamų produktų pakeičiamumui vartotojo požiūriu.

52.      Todėl lyginamų maisto produktų skonio skirtumai nepadaro lyginamosios reklamos neteisėtos; tokia reklama teisėta, tik jei: a) produktų tarpusavio pakeičiamumo lygis yra pakankamas (šią sąlygą turi patikrinti nacionalinis teismas); b) reklama nėra klaidinanti (šį aspektą aptarsime paskesniuose punktuose); c) tenkinamos kitos direktyvos 3a straipsnio 1 punkte nurodytos sąlygos.

53.      Jei į lyginamosios maisto produktų reklamos teisėtumo kriterijus įtrauktume visišką skonio sutapimą, rezultatas būtų toks pat, kaip pripažinus, kad direktyva šiems produktams netaikoma. Kaip savo rašytinėse pastabose tvirtina Čekijos Respublika, ši teisės aktų leidėjo nenumatyta sąlyga lemtų subjektyvaus lyginamosios reklamos teisėtumo kontrolės elemento atsiradimą, o tai suteiktų galimybę užkirsti kelią konkurentų lyginamajai reklamai, tvirtinant, jog nagrinėjamų produktų kokybė ir (arba) skonis skiriasi.

G –    Patikrinimas, ar reklama nėra klaidinanti

54.      Kaip jau anksčiau minėta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neprašo Teisingumo Teismo informacijos apie klaidinančią reklamą. Tačiau kadangi neklaidinantis reklamos pobūdis yra viena iš pagrindinių lyginamosios reklamos teisėtumo sąlygų ir kadangi galima kelti klausimą, ar maisto produktams taikoma klaidinančios reklamos sąvoka skiriasi nuo „įprastos“ sąvokos, svarbu pateikti kelis trumpus argumentus šiuo klausimu.

55.      Kaip matėme, bendras klaidinančios reklamos apibrėžimas pateiktas Direktyvos 84/450/EEB 2 straipsnio 2 punkte(26). Esminiai šio apibrėžimo elementai yra du. Pirma, klaidinančia reklama apgaudinėjami asmenys, kuriems ji skirta (ar bent jau gali juos apgauti). Antra, dėl pirmosios savybės klaidinanti reklama gali daryti poveikį asmenų, kuriems ji skirta, ekonominiam elgesiui arba pakenkti reklamuotojo konkurentui.

56.      Nacionalinis teismas visada turi įvertinti, ar reklama yra klaidinanti: šis vertinimas turi būti atliekamas remiantis kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis, atsižvelgiant į vartotojus, kuriems skirta reklama, imant kaip pagrindą paprasto, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo požiūrį(27).

57.      Nagrinėjamoje byloje, nesiekiant atimti iš nacionalinio teismo išimtinės kompetencijos šiuo klausimu, galima nubrėžti kelis orientyrus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti siekiant nustatyti, ar vartotojai, kuriems skirta nagrinėjama lyginamoji reklama, buvo apgauti arba kilo tokia grėsmė.

58.      Pirmiausia aplinkybė, kad nagrinėjamoje lyginamojoje reklamoje nenurodomi lyginamų produktų prekių ženklai, apskritai negali būti laikoma klaidinančios reklamos požymiu. Tačiau Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tam tikrais atvejais lyginamų produktų prekių ženklų nenurodymas gali būti klaidinančios reklamos požymis. Kaip Teismas pabrėžė Sprendime Pippig, taip yra tik tada, kai produktų prekių ženklas gali smarkiai paveikti vartotojų pasirinkimą, nes lyginami konkuruojantys produktai, kurių prekių ženklų žinomumas labai skiriasi(28).

59.      Kitaip tariant, prekių ženklų nenurodymas reiškia klaidinančią reklamą tik tam tikrais apibrėžtais atvejais: minėtame Sprendime Pippig Teisingumo Teismo nustatyta kartelė yra labai aukšta. Minėta byla susijusi su akinių stiklų prekių ženklų nenurodymu: taigi kalbama apie kainos ir nepakeičiamumo požiūriu visai kitos kategorijos produktus negu būtiniausi maisto produktai. Taip pat nereikia pamiršti, kad net ir šiuo atveju Teisingumo Teismas paliko nacionaliniam teismui teisę nuspręsti, ar tokia reklama klaidinanti.

60.      Kadangi šiuo klausimu gali nuspręsti tik nacionalinis teismas, mano nuomone, lyginamų produktų prekių ženklų nenurodymas šioje byloje nėra klaidinančios reklamos sąlygas atitinkantis elgesys. Tačiau būtų kitaip, jei, pavyzdžiui, reklamuotojas nenurodytų lyginamų produktų prekių ženklų siekdamas sudaryti vartotojams klaidingą įspūdį apie šiuos produktus. Galima daryti prielaidą, kad tokiu palyginimu siekiama klaidingai įtikinti, kad kur kas mažesne kaina parduodamas produktas yra to paties prekių ženklo kaip ir brangesnis produktas.

61.      Tačiau prekių ženklų nenurodymas gali būti svarbus, jei dėl to neįmanoma atskirti lyginamų produktų. Kaip teigiama teismų praktikoje, lyginamus produktus turi būti įmanoma „atskirai ir konkrečiai“ nustatyti(29). Jei, kaip šioje byloje, produktai reklamoje apibūdinami tik bendrais bruožais („margarinas“, „užtepas“, „pomidorų tyrė“ ir t. t.) nenurodant prekių ženklo, gali kilti grėsmė, kad lyginamų produktų nebus galima pakankamai tiksliai identifikuoti. Tačiau šiuo atveju vertinimą taip pat turi atlikti nacionalinis teismas. Pavyzdžiui, jei lyginami produktai yra vieninteliai tos kategorijos produktai, parduodami atitinkamuose prekybos centruose (t. y., remiantis anksčiau minėtais pavyzdžiais, vienintelis margarinas, vienintelė pomidorų tyrė ir t. t.), arba dėl savo pobūdžio puikiai pakeičiami konkuruojančiais produktais, nekyla problemų dėl nagrinėjamų produktų neidentifikavimo ar neįmanomo identifikavimo.

62.      Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad konkrečių produktų lyginamajai reklamai skirtame krepšelyje pasirinkimo būdai in abstracto taip pat gali būti laikomi klaidinančia reklama. Taip gali nutikti, jei produktų pasirinkimas gali lemti klaidingą vartotojų įsitikinimą, kad visos reklamuotojo prekės yra pigesnės už visas jo konkurentų prekes(30). Tačiau pažymiu, kad šie teismų praktikos teiginiai nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingi. Teisingumo Teismas juos suformulavo, kai lyginamojoje reklamoje buvo lyginami ne konkretūs produktai, o bendras konkuruojančių prekybos centrų taikomų kainų lygis. Nagrinėjamoje byloje nekalbama bendrai apie kainas, kurios viename prekybos centre visada mažesnės nei kitame. Kaip matėme, lyginamojoje reklamoje, dėl kurios turi nuspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, lyginamas tam tikras konkretus konkuruojančiuose prekybos centruose parduodamų produktų skaičius. Aplinkybė, kad šalia palyginimo pateikiamas bendras šūkis, kuriuo giriamos palankesnės reklamuotojo prekybos centro kainos, nepateikiant kiekybinės ir (arba) skaitinės išraiškos, mano nuomone, yra visiškai nereikšminga.

V –    Išvada

63.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunal de commerce de Bourges pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti šitaip:

„Pagal 1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos direktyvą 84/450/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos lyginamoji reklama, kurioje remiantis vien kaina lyginami maisto produktai, kurių tarpusavio pakeičiamumo lygis yra pakankamas, nors jie skiriasi skoniu, yra teisėta. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar laikomasi šios sąlygos ir ar tenkinamos kitos Direktyvos 84/450/EEB 3a straipsnyje nurodytos sąlygos, ypač su klaidinančios reklamos draudimu susijusi sąlyga“.

---

1 – Originalo kalba italų.

---

2 – 1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl klaidinančios reklamos (OL L 250, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 227). Prieš įtraukiant Direktyva 97/55/EB padarytus pakeitimus, Direktyvos 84/450/EEB pavadinimas buvo kitoks ir atspindėjo siauresnį šio teisės akto turinį („<…> direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl klaidinančios reklamos suderinimo“).

---

3 – 1997 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/55/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos, kad būtų įtraukta lyginamoji reklama (OL L 290, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 365).

---

4 – 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, p. 22).

---

5 – Žr. Direktyvos 2005/29/EB 19 straipsnį.

---

6 – 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/114/EB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos (suvestinė redakcija) (OL L 376, p. 21).

---

7 – 2006 m. liepos 4 d. Sprendimas Adeneler ir kt. (C‑212/04, Rink. p. I‑6057, 123 punktas) ir 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimas VTB-VAB (sujungtos bylos C‑261/07 ir C‑299/07, Rink. p. I‑2949, 39 punktas).

---

8 – 7 išnašoje minėto Sprendimo VTB-VAB 39 punktas.

---

9 – Žr., pavyzdžiui, neseniai priimtą 2010 m. sausio 19 d. Sprendimą Kücükdeveci (C‑555/07, Rink. p. I‑0000, 46 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

---

10 – Žr., pavyzdžiui, neseniai priimtą 2010 m. sausio 28 d. Sprendimą Uniplex (UK) (C‑406/08, Rink. p. I‑0000, 45 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

---

11 – 2009 m. birželio 18 d. Sprendimas L’Oréal ir kt. (C‑487/07, Rink. p. I‑0000, 68 punktas).

---

12 – Ten pat, 69 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

---

13 – 2001 m. spalio 25 d. Sprendimas Toshiba Europe (C‑112/99, Rink. p. I‑7945, 31 punktas).

---

14 – 2003 m. balandžio 8 d. Sprendimas Pippig Augenoptik (C‑44/01, Rink. p. I‑3095, 44 punktas). Tačiau dėl klaidinančios reklamos direktyvos redakcijoje, taikomoje pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, nustatytas tik minimalus suderinimas, suteikiantis nacionalinės teisės aktų leidėjui galimybę taikyti griežtesnes normas, būtent susijusias su vartotojų apsauga (ten pat, 40 punktas), tik jei taip nebus pažeistos su lyginamąja reklama susijusios normos, reglamentuojančios palyginimo formą ir turinį (ten pat, 44 punktas). Be to, teigtina, kad priėmus Direktyvą 2005/29/EB Sąjungos teisės aktai turi būti pripažįstami išsamiais ir kai kuriose klaidinančios reklamos reglamentavimo srityse, nes valstybės narės dabar griežtesnes normas nevaržomai gali priimti tik prekybininkų ir konkurentų apsaugos srityje (žr. Direktyvos 2005/29/EB šeštą konstatuojamąją dalį ir naują Direktyvos 84/450/EEB 7 straipsnio tekstą).

---

15 – Žr. Direktyvos 97/55/EB vienuoliktą konstatuojamąją dalį, pagal kurią „lyginamosios reklamos sąlygos turėtų būti sukauptos ir jų visapusiškai laikomasi <…>“. Taip pat žr. 14 išnašoje minėto Sprendimo Pippig Augenoptik 54 punktą.

---

16 – Žr. 54 ir paskesnius punktus.

---

17 – 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Lidl Belgium (C‑356/04, Rink. p. I‑8501, 26 punktas) ir 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimas De Landtsheer Emmanuel (C‑381/05, Rink. p. I‑3115, 44 punktas).

---

18 – Žr. Direktyvos 97/55/EB aštuntą konstatuojamąją dalį, pagal kurią „<…> turėtų būti sudaryta galimybė palyginti tik prekių ir paslaugų kainas, jeigu lyginant laikomasi tam tikrų sąlygų, ypač jei lyginimas neklaidina“. Taip pat žr. 17 išnašoje minėto Sprendimo Lidl Belgium 56 punktą.

---

19 – 17 išnašoje minėto Sprendimo Lidl Belgium 34–36 punktai.

---

20 – Žr. 37 punktą.

---

21 – Žr., pavyzdžiui, 17 išnašoje minėtus sprendimus Lidl Belgium ir De Landtsheer Emmanuel.

---

22 – Žr. 42 punktą.

---

23 – 17 išnašoje minėto Sprendimo De Landtsheer Emmanuel 66 punktas.

---

24 – Ten pat, 33–37 ir 43 punktai.

---

25 – Šiuo klausimu žr. mano 2006 m. lapkričio 30 d. pateiktos išvados 17 išnašoje minėtoje byloje DeLandtsheer Emmanuel 98–105 punktus.

---

26 – 17 išnašoje minėto Sprendimo Lidl Belgium 76 punktas.

---

27 – 1992 m. sausio 16 d. Sprendimas X (C‑373/90, Rink. p. I‑131, 15 punktas), 14 išnašoje minėto Sprendimo Pippig Augenoptik 55 punktas ir 17 išnašoje minėto Sprendimo Lidl Belgium 77–78 punktai ir juose nurodyta teismų praktika.

---

28 – 14 išnašoje minėto Sprendimo Pippig Augenoptik 53 punktas.

---

29 – 17 išnašoje minėto Sprendimo Lidl Belgium 61 punktas.

---

30 – Ten pat, 83 punktas.