GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2010 m. birželio 2 d.(1)

Byla C‑118/09

Mag. Lic. Robert Koller

(Obersten Berufungs- und Disziplinarkommission (Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Nacionalinio teismo“ sąvoka pagal EB 234 straipsnį – Oberste Berufungs- und Disziplinarkommission – Direktyva 89/48/EEB – Laisvas asmenų judėjimas – Profesinių kvalifikacijų pripažinimas – 1 straipsnio a punktas – Diplomo sąvoka – Galimybė imtis advokato praktikos – Įtraukimas į profesinę asociaciją kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios aukštojo mokslo baigimą patvirtinantis dokumentas buvo pripažintas lygiaverčiu – Piktnaudžiavimas teise“

I –    Įžanga

1.        Vadovaujantis EB 234 straipsniu(2), šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma nurodyti, kaip reikia aiškinti 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvą 89/48/EEB dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos(3). Konkrečiau kalbant, Oberste Berufungs- und Disziplinarkommission (toliau – OBDK) klausia, ar, atsižvelgiant į Direktyvos 89/48 tikslus, remiantis abipusiu pripažinimu Austrijoje galima pripažinti Bendrijos piliečio, kuris visą akademinį mokymą ir lavinimą baigė savo kilmės valstybėje, Austrijoje, ir kuris, patvirtinus jo diplomo lygiavertiškumą Ispanijoje, gavo diplomą, jam suteikiantį teisę pradėti dirbti pagal profesiją šioje šalyje, ispanišką diplomą tam, kad jis galėtų dirbti pagal advokato profesiją savo kilmės valstybėje, nors Ispanijoje neįgijo profesinės patirties lygio, reikalaujamo Austrijoje.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

2.        Pagrindinėje byloje ratione temporis taikytina Direktyva 89/48 iki jos panaikinimo priimant 2007 m. spalio 20 d. Direktyvą 2005/36 dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo(4) reglamentavo abipusį aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimą valstybėse narėse.

3.        Pagal Direktyvos 89/48 pirmą konstatuojamąją dalį:

„kadangi pagal Sutarties 3 straipsnio c punktą vienas iš Bendrijos tikslų yra laisvam asmenų ir paslaugų judėjimui tarp valstybių narių trukdančių kliūčių panaikinimas; kadangi valstybių narių piliečiams tai reiškia visų pirma galimybę dirbti pagal profesiją kaip savarankiškai dirbantys asmenys ar samdomi darbuotojai ne toje valstybėje narėje, kurioje jie įgijo savo profesines kvalifikacijas.“

4.        Direktyvos trečioje konstatuojamojoje dalyje teigiama:

„kadangi, siekiant skubiai reaguoti į lūkesčius Bendrijos šalių piliečių, kurie turi aukštojo mokslo diplomus baigus profesinį mokymą ir lavinimą ne toje valstybėje narėje, kurioje jie norėtų dirbti pagal savo profesiją, reikėtų taip pat nustatyti kitą tokių diplomų pripažinimo būdą, kad būtų galima sudaryti sąlygas suinteresuotiesiems dirbti pagal visas tas profesinės veiklos rūšis, kurios priimančiojoje valstybėje narėje yra leidžiamos baigus mokymą ir lavinimą po vidurinės mokyklos, jei jie yra baigę bent trejų metų trukmės studijas ir turi parengimą tokiai veiklai patvirtinantį kitoje valstybėje narėje išduotą diplomą.“

5.        Pagal direktyvos penktą konstatuojamąją dalį:

„kadangi toms profesijoms, kurioms Bendrija nėra nustačiusi būtino minimalaus kvalifikacijos lygio, valstybės narės ir toliau gali tą lygį nustatyti, kad garantuotų savo teritorijoje teikiamų paslaugų kokybę; kadangi vis dėlto jos negali, nepažeisdamos savo įsipareigojimų pagal Sutarties 5 straipsnį, reikalauti, kad valstybės narės pilietis įgytų tą kvalifikaciją, kurią jos apskritai nustato tik remdamosi diplomais, išduodamais savo nacionalinėse švietimo sistemose, jei atitinkamas asmuo visas tas kvalifikacijas ar dalį jų jau yra įgijęs kitoje valstybėje narėje; kadangi dėl to kiekvienai priimančiajai valstybei narei, kurioje kokia nors profesija yra reglamentuojama, reikia atsižvelgti į kvalifikacijas, įgytas kitoje valstybėje narėje, ir nustatyti, ar tos kvalifikacijos atitinka tas kvalifikacijas, kurių reikalauja atitinkama valstybė narė.“

6.        Direktyvos 89/48 1 straipsnio a, b ir g punktuose nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomi šie sąvokų apibrėžimai:

a)       diplomas – tai bet kuris diplomas, pažymėjimas ar kitas oficialią kvalifikaciją įrodantis dokumentas arba tokių diplomų, pažymėjimų ar kitų įrodančių dokumentų rinkinys:

–        išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos pagal jos pačios įstatymus ir kitus teisės aktus,

–        patvirtinantis, kad jį turintis asmuo yra sėkmingai baigęs ne mažiau kaip trejų metų trukmės kursus po vidurinės mokyklos arba lygiavertės trukmės vakarinius ar neakivaizdinius kursus universitete, aukštojo mokslo įstaigoje arba kitoje panašaus lygio įstaigoje, taip pat, jei reikia, kad, be kursų, baigtų po vidurinės mokyklos, jis papildomai yra sėkmingai įgijęs profesinį išsilavinimą, ir

–        patvirtinantis, kad jį turintis asmuo turi profesinę kvalifikaciją, reikalingą norint pradėti dirbti arba toliau dirbti pagal reglamentuojamą profesiją toje valstybėje narėje,

jeigu tuo diplomu, pažymėjimu ar kitu oficialią kvalifikaciją įrodančiu dokumentu patvirtintas mokymas ir išsilavinimas buvo įgytas iš esmės Bendrijoje arba jį turintis asmuo turi valstybės narės, pripažinusios trečiosios šalies diplomą, pažymėjimą ar kitą oficialią kvalifikaciją įrodantį dokumentą, patvirtinimą apie trejų metų profesinę patirtį.

Diplomu, kaip apibrėžta pirmoje pastraipoje, taip pat laikomas: kiekvienas valstybėje narėje kompetentingos institucijos išduotas diplomas, pažymėjimas ar kitas oficialią kvalifikaciją įrodantis dokumentas arba tokių diplomų, pažymėjimų ar kitų įrodančių dokumentų rinkinys, jei jis išduotas sėkmingai baigus Bendrijoje įgytą ir tos valstybės narės kompetentingos institucijos lygiaverčiu pripažintą mokymą ir lavinimą ir jei jis suteikia tokias pat teises pradėti dirbti ar toliau dirbti toje valstybėje narėje pagal reglamentuojamą profesiją;

b)      priimančioji valstybė narė – tai bet kuri valstybė narė, kurioje kokios nors valstybės narės pilietis paduoda paraišką leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gavo diplomą ar pirmiau dirbo pagal tą profesiją;

<...>

g)      kvalifikacinis egzaminas ar testas – tai pareiškėjo vien profesinių žinių patikrinimas, kurį rengia priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos, kad įvertintų pareiškėjo gebėjimą dirbti toje valstybėje narėje pagal reglamentuojamą profesiją.

Kad būtų leista surengti šį egzaminą ar testą, kompetentingos institucijos sudaro sąrašą dalykų, kurių, palyginus toje valstybėje narėje reikalaujamą mokymą ir išsilavinimą ir pareiškėjo įgytąjį, pareiškėjo turimame diplome ar kitame oficialią kvalifikaciją įrodančiame dokumente trūksta.

Kvalifikacinis egzaminas ar testas turi būti rengiamas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra kvalifikuotas specialistas kilmės valstybėje narėje arba toje valstybėje narėje, iš kurios jis yra atvykęs. Į egzaminą ar testą įtraukiami iš to sąrašo atrinkti dalykai, kuriuos išmanyti yra svarbu, kad būtų galima priimančiojoje valstybėje narėje dirbti pagal profesiją. Per egzaminą ar testą taip pat gali būti tikrinamas priimančiojoje valstybėje narėje atitinkamoms veiklos rūšims taikomų profesinių taisyklių išmanymas. Kvalifikacinio egzamino ar testo rengimą išsamiai nustato tos valstybės kompetentingos institucijos, deramai atsižvelgdamos į Bendrijos teisės normas.

Pareiškėjo, kuris nori rengtis kvalifikaciniam egzaminui ar testui, statusą priimančiojoje valstybėje narėje nustato tos valstybės kompetentingos institucijos.“

7.        Pagal Direktyvos 89/48 2 straipsnio 1 dalį:

„Ši direktyva yra taikoma bet kuriam valstybės narės piliečiui, kuris nori kaip savarankiškai dirbantis asmuo arba samdomas darbuotojas priimančiojoje valstybėje narėje dirbti pagal reglamentuojamą profesiją.“

8.        Direktyvos 89/48 3 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta:

„Tais atvejais, kai norint priimančiojoje valstybėje narėje pradėti ar toliau dirbti pagal reglamentuojamą profesiją reikia turėti diplomą, kompetentinga institucija negali, remdamasi tuo, kad kvalifikacija nėra pakankama, atsisakyti leisti valstybės narės piliečiui pradėti ar toliau dirbti pagal tą profesiją tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos saviems piliečiams:

a)      jei pareiškėjas turi diplomą, reikalaujamą kitoje valstybėje narėje norint pradėti ar toliau dirbti pagal tą profesiją jos teritorijoje, ir tas diplomas buvo išduotas valstybėje narėje; <...>“

9.        Direktyvos 89/48 4 straipsnyje nustatyta:

„1.      Nepaisant 3 straipsnio, priimančioji valstybė narė taip pat gali reikalauti, kad pareiškėjas:

a)      pateiktų profesinę patirtį įrodantį dokumentą tais atvejais, kai mokymo ir lavinimo trukmė, kuri, kaip išdėstyta 3 straipsnio a ir b punktuose, pažymima pateikiant paraišką, yra bent vieneriais metais trumpesnė negu reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje. Šiuo atveju reikalaujamas profesinės patirties laikotarpis:

–        negali daugiau kaip dvigubai viršyti mokymo ir lavinimo trukmės trūkumo, jei tas trūkumas susijęs su studijomis po vidurinės mokyklos ir (arba) bandomosios praktikos, atliekamos vadovaujant prižiūrinčiam specialistui ir besibaigiančios egzaminu, laikotarpiu,

–        negali viršyti trukmės trūkumo, jei tas trūkumas susijęs su profesine praktika, įgyta kvalifikuotam profesijos atstovui padedant.

Diplomams tokia prasme, kaip minima 1 straipsnio a punkto paskutinėje pastraipoje, lygiaverčio lygio pripažįstama mokymo ir lavinimo trukmė yra nustatoma kaip mokymui ir lavinimui tokia prasme, kaip minima 1 straipsnio a punkto pirmoje pastraipoje.

Taikant šias nuostatas turi būti atsižvelgiama į 3 straipsnio b punkte minėtą profesinę patirtį.

Visais atvejais reikalaujama profesinė patirtis negali viršyti ketverių metų;

b)      baigtų ne ilgesnį kaip trejų metų adaptacijos laikotarpį arba laikytų kvalifikacinį egzaminą ar testą:

–        jei mokymo ir lavinimo, kurį jis yra įgijęs, kaip nustatyta 3 straipsnio a ir b punktuose, dalykai gerokai skiriasi nuo tų dalykų, kurie nurodyti diplome, kurio reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje, arba

–        jei 3 straipsnio a punkte minėtu atveju priimančiojoje valstybėje narėje reglamentuojama profesija apima vieną ar keletą reglamentuojamų profesinės veiklos rūšių, kurios valstybėje narėje, iš kurios pareiškėjas yra kilęs ar atvykęs, nepriklauso reglamentuojamai profesijai, o tas skirtumas atitinka priimančiojoje valstybėje narėje konkrečiai reikalaujamą mokymą ir lavinimą bei apima dalykus, kurie gerokai skiriasi nuo tų dalykų, nurodytų pareiškėjo pateiktame diplome, arba

–        jei 3 straipsnio b punkte minėtu atveju priimančiojoje valstybėje narėje reglamentuojamą profesiją sudaro viena ar keletas reglamentuojamos profesinės veiklos rūšių, nepriklausančių profesijai, pagal kurią pareiškėjas dirba valstybėje narėje, iš kurios jis yra kilęs ar atvykęs, o tas skirtumas atitinka priimančiojoje valstybėje narėje konkrečiai reikalaujamą mokymą ir išsilavinimą bei apima dalykus, kurie gerokai skiriasi nuo tų dalykų, nurodytų pareiškėjo pateiktuose oficialią kvalifikaciją įrodančiuose dokumentuose.

Jei priimančioji valstybė narė naudojasi šia galimybe, ji turi suteikti pareiškėjui teisę pasirinkti vieną būdą iš dviejų: adaptacijos laikotarpį arba kvalifikacinį egzaminą ar testą. Priimančioji valstybė narė, nukrypdama nuo šio principo, profesijoms, pagal kurias dirbant reikia labai gerai išmanyti nacionalinę teisę ir kuriose konsultavimas ir (arba) pagalbos nacionalinės teisės klausimais teikimas yra svarbus ir nuolatinis profesinės veiklos baras, gali numatyti adaptacijos laikotarpį arba kvalifikacinį egzaminą ar testą. Jei priimančioji valstybė narė ketina kitoms profesijoms nustatyti leidžiančias nukrypti nuostatas dėl pareiškėjo teisės pasirinkti, taikoma 10 straipsnyje nustatyta tvarka.

2.      Tačiau priimančioji valstybė narė šio straipsnio 1 dalies a ir b punktų nuostatų negali taikyti kartu.“

B –    Nacionalinė teisė

10.      Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informacija, šioje byloje taikytinas Federalinis įstatymas dėl Europos advokatų laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo (Bundesgesetz über den freien Dienstleistungsverkehr und die Niederlassung von europäischen Rechtsanwälten, toliau – EuRAG).

11.      EuRAG 24(1) straipsnyje nustatyta:

„1.      Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos ekonominės erdvės susitarimo šalių piliečiai, turintys diplomą, patvirtinantį, kad jo turėtojas turi profesines sąlygas, kurių reikia norint tiesiogiai užsiimti šio federalinio įstatymo priede nurodyta veikla, pateikus prašymą įrašomi į advokatų sąrašą (Advokatų reglamento 1 straipsnio 1 dalis), jeigu jie sėkmingai išlaikė kvalifikacinį egzaminą.

2.      Diplomas pagal 1 dalį – tai bet kuris diplomas, pažymėjimas apie išlaikytą egzaminą ar kitas kvalifikaciją įrodantis dokumentas pagal 1988 m. gruodžio 21 d. Direktyvą 89/48/EEB dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos <...>.“

EuRAG 27 straipsnyje nustatyta:

„Leidimo laikyti kvalifikacinį egzaminą klausimą, remdamasis kandidato prašymu, sprendžia Advokatų egzaminų komisijos pirmininkas aukštesniojo apygardos teismo veiklos teritorijoje veikiančios Advokatų tarybos pritarimu vėliausiai per keturis mėnesius po to, kai kandidatas pateikia visus dokumentus.“

12.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šiuo atveju taip pat taikytinos Austrijos advokatų reglamento (Rechtsanwaltsordnung) (RAO) nuostatos.

13.      Pagal RAO 1 straipsnį, reglamentuojantį įrašymą į advokatų sąrašą:

„1.      Siekiant vykdyti advokato veiklą [Austrijos Respublikoje], reikia ne valdžios institucijos paskyrimo, o įrodyti toliau nurodytų reikalavimų įvykdymą ir įrašymą į advokatų sąrašą. (5 ir 5a straipsniai).

<...>

2.      Šie reikalavimai – tai:

<...>

d)      įstatyme nustatytos trukmės ir pobūdžio praktika;

e)      sėkmingai išlaikytas advokato egzaminas; <...>“

14.      RAO 2 straipsnyje dėl praktikos nustatyta:

„1.      Siekiant vykdyti advokato veiklą, reikalaujamą praktiką turi sudaryti teisinė veikla teisme arba prokuratūroje ir pas advokatą; <...>

2.      Praktika pagal 1 dalį trunka penkerius metus.“

15.      Advokatų egzaminavimo tvarka reglamentuojama Austrijos advokatų egzaminų įstatyme (Rechtsanwaltsprüfungsgesetz) (RAPG), pagal kurio 1 straipsnį:

„Kvalifikacinis egzaminas turi įrodyti advokato profesijai vykdyti reikalingą egzaminuojamojo kvalifikaciją ir žinias, ypač sumanumą pradedant ir tvarkant advokatui patikėtus viešus ir privačius reikalus, bei gebėjimą rengti teisinius dokumentus bei ekspertizes ir paskirtus pranešimus raštu bei žodžiu apie teisinę ir faktinę padėtį.“

III – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

16.      R. Koller, Austrijos pilietis, baigė teisės studijas Graco universitete ir 2002 m. lapkričio 25 d. sėkmingai įgijo „Magister der Rechtswissenschaften“ (teisės mokslų magistras) akademinį laipsnį. 2004 m. lapkričio 10 d. Ispanijos švietimo ir mokslo ministerijos sprendimu šis laipsnis (lankius kursus ir išlaikius papildomus egzaminus Madrido universitete) buvo prilygintas Ispanijos laipsniui „Licenciado en Derecho“, o R. Koller buvo suteikta teisė naudotis Ispanijos laipsniu(5). Tuo remdamasis, R. Koller 2005 m. kovo 14 d. iš Madrido advokatų tarybos gavo teisę naudoti profesijos pavadinimą „abogado“.

17.      Kelias savaites vertęsis advokato veikla Ispanijoje, R. Koller 2005 m. balandžio 5 d. paprašė Rechtsanwaltsprüfungskommission beim Oberlandesgericht Graz leisti laikyti kvalifikacinį egzaminą pagal Federalinio įstatymo dėl Europos advokatų laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo Austrijoje (EuRAG) 28 straipsnį. Remdamasis EuRAG 29 straipsniu, jis taip pat paprašė atleisti nuo visų egzaminą sudarančių dalykų.

18.      2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Rechtsanwaltsprüfungskommission šiuos prašymus atmetė. R. Koller pateikė skundą OBDK, tačiau OBDK jį atmetė. Šį sprendimą Verfassungsgerichtshof, remdamasis pareiškėjo skundu, 2008 m. kovo 13 d. panaikino ir nurodė OBDK dar kartą persvarstyti R. Koller prašymą leisti laikyti kvalifikacinį egzaminą.

19.      OBDK sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyvą 89/48/EEB reikia taikyti Austrijos piliečiui, jeigu jis:

a)      sėkmingai baigė universitetines teisės studijas Austrijoje ir atitinkamu sprendimu gavo „Magister der Rechtswissenschaften“ akademinį laipsnį;

b)      paskui išlaikęs papildomus egzaminus Ispanijos universitete, kuriame vis dėlto studijavo mažiau kaip trejus metus, Ispanijos Karalystės švietimo ir mokslo ministerijos išduotu pripažinimo dokumentu gavo Austrijos laipsniui lygiavertį Ispanijos laipsnį „Licenciado en Derecho“;

c)      pateikęs prašymą Madrido advokatų tarybai, gavo profesinį vardą „abogado“ ir Ispanijoje faktiškai vykdė advokato veiklą tris savaites iki prašymo pateikimo ir dar penkis mėnesius, kol buvo priimta nutartis pirmojoje instancijoje?

2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

ar suderinamas su Direktyva 89/48/EEB toks EuRAG 24 straipsnio aiškinimas, kad Austrijoje baigus teisės studijas, paskui mažiau nei trejus metus mokiusis Ispanijos universitete, išlaikius jame papildomus egzaminus ir gavus Ispanijos laipsnį „Licenciado en Derecho“, norint laikyti kvalifikacinį egzaminą Austrijoje pagal EuRAG 24 straipsnio 1 dalį be pagal nacionalinę teisę (RAO 2 straipsnio 2 dalis) reikalaujamos praktikos įrodymo minėto Ispanijos laipsnio nepakanka ir tuomet, kai pareiškėjas be analogiško praktikos reikalavimo Ispanijoje buvo pripažintas „abogado“ ir ten vykdė profesinę veiklą tris savaites iki prašymo pateikimo ir dar penkis mėnesius, kol buvo priimtas sprendimas pirmojoje instancijoje?“

IV – Procesas Teisingumo Teisme

20.      2009 m. kovo 16 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2009 m. balandžio 1 d., buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

21.      Ieškovas pagrindinėje byloje, Ispanijos Karalystės, Austrijos Respublikos, Čekijos Respublikos ir Graikijos Respublikos vyriausybės bei Komisija savo rašytines pastabas pateikė per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje numatytą terminą.

22.      Teisingumo Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, pateikė šalims klausimą, į kurį jos atsakė.

23.      Kadangi nė viena šalis neprašė surengti teismo posėdžio, po 2010 m. vasario 9 d. Teisingumo Teismo bendrojo susirinkimo byla buvo parengta šiai išvadai surašyti.

V –    Esminiai šalių argumentai

A –    Teisingumo Teismo kompetencija

24.      Graikijos vyriausybė ir Komisija mano, kad OBDK atitinka visas pagal teismų praktiką reikalaujamas sąlygas ir gali būti laikomas teismu pagal EB 234 straipsnį. Todėl jos tvirtina, kad Teisingumo Teismas kompetentingas nagrinėti šią bylą.

B –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

25.      Visos šalys sutinka, kad turi būti įvertinta, ar R. Koller gauti studijų baigimo dokumentai gali būti laikomi „diplomais“ Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto prasme.

26.      Austrijos, Graikijos ir Čekijos vyriausybės atkreipia dėmesį, kad su panašia problema buvo susidurta priimant 2009 m. sausio 29 d. Sprendimą byloje C‑311/06 (Cavallera)(6): Italijos pilietis, paprašęs ir gavęs patvirtinimą, kad jo įgytas universiteto diplomas lygiavertis Ispanijos universiteto diplomui, pateikė prašymą įrašyti jį į gimtosios šalies inžinierių asociacijos sąrašą. Austrijos ir Čekijos vyriausybių nuomone, minėto sprendimo 55 ir paskesniuose punktuose pateiktas išvadas galima taikyti ir pagrindinėje byloje.

27.      Austrijos vyriausybė mano, kad R. Koller akademinio laipsnio lygiavertiškumo pripažinimas Ispanijoje ir jo įrašymas į advokatų sąrašus Madrido advokatų taryboje neleidžia patikrinti jo Ispanijoje įgytos kvalifikacijos ir profesinės patirties. Tačiau jei asmuo nori verstis advokato praktika, būtina patikrinti, ar jis atitinka būtent šiuos reikalavimus.

28.      Čekijos vyriausybė mano, kad teisės vadintis profesijos pavadinimu „abogado“ pripažinimas negali būti laikomas „diplomu“ Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto prasme, nes ši teisė suteikiama kartu su akademiniu laipsniu „Licenciado en Derecho“ ir, norint ją įgyti, nereikia jokio papildomo išsilavinimo, egzamino ar profesinės patirties.

29.      Graikijos vyriausybė savo ruožtu teigia, kad Austrijos universiteto diplomo „Magister der Rechtswissenschaften“ „lygiavertiškumas“ Ispanijos diplomui „Licenciado en Derecho“ paremtas procedūra, kuri, nors ir numatyta Ispanijos teisės aktuose, neatitinka nei Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto formuluotės, nei esmės. Graikijos vyriausybės manymu, Ispanijai niekas negali uždrausti ir toliau taikyti abipusio diplomų pripažinimo sistemos, tačiau Ispanijoje taikomas akademinis pripažinimas, įterptas tarp akademinio laipsnio ir (siekiamo) vertimosi advokato praktika Austrijoje, pažeidžia diplomo sąvokos vientisumą, nes dalis sąvokos susiejama su procedūra, kuriai direktyva netaikoma. Kalbant apie Direktyvos 89/48 taikymą Austrijoje, Ispanijoje įvykęs akademinis pripažinimas nėra teisės aktuose reglamentuojama išlyginamoji procedūra, išsamiai reglamentuojama bendrojoje aukštojo mokslo diplomų pripažinimo sistemoje. Jis taip pat nėra „neformalus“ naujo laipsnio, kuris suteiktų atskirą teisę verstis „abogado“ profesija Ispanijoje ir kurį kaip naują diplomą būtų galima paprašyti pripažinti Austrijoje, įgijimas, nes neįvykdyta netgi minimali trejų metų trukmės studijų po vidurinės mokyklos sąlyga.

30.      Be to, Graikijos vyriausybė tvirtina, kad net tuo atveju, jei trūkstamą praktinį vertimąsi profesija būtų galima prilyginti verčiantis profesija kitoje valstybėje narėje įgytai profesinei patirčiai, kaip tai numatyta bendrąja sistemoje įtvirtintoje išlyginamojoje procedūroje, R. Koller trūksta praktinės patirties abiejose valstybėse, nes jis traktuotinas kaip asmuo, pagal profesiją Ispanijoje dirbęs penkis mėnesius.

31.      Todėl Austrijos, Graikijos ir Čekijos vyriausybės siūlo neigiamai atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą. Graikijos vyriausybė norėtų įspėti, kad ši byla ir byla Cavallera kelia nacionalinių profesinio mokymo ir lavinimo sistemų apėjimo klausimą. Ji siūlo pasvarstyti, ar šioje byloje nėra piktnaudžiavimo teise požymių.

32.      Tačiau R. Koller, Ispanijos vyriausybė bei Komisija tvirtina, kad pagrindinėje byloje taikytina Direktyva 89/48, o atitinkami profesiniai vardai atitinka visus Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkte apibrėžiamam „diplomui“ keliamus reikalavimus.

33.      Pirma, jų nuomone, Švietimo ir mokslo ministerija bei Madrido advokatų taryba pagal Ispanijos įstatymus kompetentingos pripažinti Austrijos laipsnį lygiaverčiu ir suteikti profesijos pavadinimą „abogado“.

34.      Antra, čia minimi oficialią kvalifikaciją įrodantys dokumentai rodo, kad pažymėjimą turintis asmuo yra „baigęs ne mažiau kaip trejų metų trukmės kursus <...> universitete“. Komisija atkreipia dėmesį, kad R. Koller turi „Magister der Rechtswissenschaften“ laipsnį, ir tvirtina, kad papildomas profesinis mokymas ir lavinimas, vadovaujantis Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punktu, nebūtinas.

35.      Trečia, čia minimi oficialią kvalifikaciją įrodantys dokumentai liudija, kad pažymėjimą „turintis asmuo turi profesinę kvalifikaciją, reikalingą norint pradėti dirbti arba toliau dirbti pagal reglamentuojamą profesiją toje valstybėje narėje“. Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad Ispanijoje patvirtinti užsienio diplomai turi tokį patį teisinį poveikį kaip ir pavadinimas „Licenciado en Derecho“ – t. y. leidžia imtis advokato praktikos. Komisija ir R. Koller tvirtina, kad suinteresuotasis asmuo šia galimybe pasinaudojo.

36.      Komisija taip pat pabrėžia faktą, kad R. Koller, kaip ir numatyta Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkte, visus profesinio rengimo etapus (universitetinės studijos Austrijoje, papildomi egzaminai Ispanijoje) baigė Bendrijoje. R. Koller atkreipia dėmesį, kad, kaip yra išaiškinęs Teisingumo Teismas 2008 m. spalio 23 d. sprendime byloje C‑274/05 (Komisija prieš Graikiją)(7), pagal Direktyvos 89/48 8 straipsnio 1 dalį priimančioji valstybė narė privalo pripažinti kitos valstybės narės institucijos išduotą diplomą, net jeigu šis diplomas patvirtina visiškai ar iš dalies priimančioje valstybėje narėje įgytą išsilavinimą.

37.      R. Koller ir Komisija taip pat teigia, kad ši byla gerokai skiriasi nuo bylos Cavallera, nes R. Koller situacijoje nematyti spragų, kurios išaiškėjo toje byloje. Ispanijos švietimo ir mokslo ministerija pripažinimą atliko remdamasi ne vien baigtų universitetinių studijų Austrijoje faktu. Veikiau pripažinimo sprendimas pagrįstas Madrido universitete išlaikytais papildomais egzaminais.

38.      Komisijos nuomone, Sprendime Cavallera nenustatyta, kad trejų metų kursai Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto pirmos pastraipos antros įtraukos prasme turi būti baigti kitoje nei priimančioji valstybė narė, o tik reikalauja, kad turimu laipsniu patvirtinamos kvalifikacijos „visos arba dalis“ būtų įgytos „pagal nagrinėjamą dokumentą išdavusios valstybės narės švietimo sistemą“(8). Komisija pabrėžia, kad pripažinimo sprendimu patvirtintas kvalifikacijas R. Koller bent jau iš dalies, t. y. kiek jos susijusios su Ispanijos teisės žiniomis, patvirtintomis išlaikius papildomus egzaminus po lankytų kursų, įgijo Ispanijoje.

39.      Komisija mano, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 89/48 prasmę ir tikslą, svarbu yra tai, kad oficialią kvalifikaciją įrodantis dokumentas bet kuriuo atveju patvirtina papildomas, kitoje valstybėje narėje įgytas kvalifikacijas, leidžiančias joje verstis reglamentuojama profesija. Šis reikalavimas neleidžia ja verstis vien gavus paprastą priimančioje valstybėje narėje įgyto universiteto diplomo lygiavertiškumo patvirtinimą. Taip pat Komisija tvirtina, kad Teisingumo Teismas Sprendime Cavallera nereikalauja, jog oficialią kvalifikaciją įrodantis dokumentas kiekvienu atveju turi patvirtinti ir profesinę patirtį. Veikiau iš Teisingumo Teismo formuluotės išplaukia, kad tik nesant nė vieno iš šių elementų oficialią kvalifikaciją įrodančio dokumento negalima vertinti kaip „diplomo“ Direktyvos 89/48 prasme, nes trūksta sąsajų su jį išdavusia valstybe nare.

40.      Savo ruožtu R. Koller tvirtina, kad Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, jog reikalauti pateikti profesinę patirtį įrodantį dokumentą galima tais atvejais, kai mokymo ir lavinimo trukmė yra bent vienais metais trumpesnė negu reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje. Jo manymu, šio įrodančio dokumento iš jo reikalauti negalima, nes jis yra baigęs studijas Austrijoje ir gali pateikti diplomą, patvirtinantį, kad trejus metus studijavo Ispanijoje.

C –    Dėl antrojo prejudicinio klausimo

41.      Komisija aiškina, kad nacionalinė norma, pagal kurią asmeniui, turinčiam tokį diplomą, kaip apibūdintasis pirmajame prejudiciniame klausime, ir nepateikusiam pagal nacionalinės teisės aktus reikalaujamos praktikos įrodymų, nėra leidžiama laikyti kvalifikacinio egzamino, nesuderinama su Direktyvos 89/48 3 straipsnio a punktu. Pagal šią nuostatą priimančioji valstybė narė negali uždrausti pareiškėjui verstis reglamentuojama profesija dėl trūkstamos kvalifikacijos, jei pareiškėjas turi diplomą Direktyvos 89/48 1 straipsnio prasme.

42.      Komisija atkreipia dėmesį, kad kvalifikacinis egzaminas turi parodyti, ar pareiškėjas tinkamas verstis reglamentuojama profesija priimančioje valstybėje narėje. Austrija, Komisijos manymu, negali neleisti pareiškėjams laikyti kvalifikacinio egzamino dėl to, kad jų kvalifikacijos profiliai nukrypsta nuo reikalaujamų priimančiojoje valstybėje narėje.

43.      Šiuo klausimu Ispanijos vyriausybė teigia, kad asmenų, turinčių „Licenciado en Derecho“ laipsnį, leidžiantį Ispanijoje imtis advokato praktikos, negalima reikalauti, kad jie atliktų profesinę praktiką, būtiną norint verstis šia profesija Austrijoje. Taip pat Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad negalima reikalauti ir profesinės patirties. Be to, 2004 m. lapkričio 10 d. ministerijos sprendimas suderinamas su Direktyva 89/48 ir turi leisti pareiškėjui Austrijoje laikyti kvalifikacinį egzaminą, neprivalant pateikti atliktos profesinės praktikos įrodymų.

44.      Komisija ir R. Koller daro išvadą, kad nacionalinė nuostata, pagal kurią asmeniui, turinčiam tokį diplomą, kaip antai pagrindinėje byloje, negali būti leista laikyti kvalifikacinio egzamino, jeigu jis nepateikia įrodymų, kad atliko nacionalinės teisės aktais nustatytą būtiną profesinę praktiką, nesuderinama su Direktyva 89/48.

45.      R. Koller, be kita ko, teigia, kad Direktyvos 89/48 bei EuRAG 24 straipsnio, kuriuose reikalaujama adaptacijos laikotarpio arba kvalifikacinio egzamino, aiškinimas nesuderinamas su Bendrijos teise. Darydamas nuorodą į Direktyvos 89/48 4 straipsnį ir Teisingumo Teismo praktiką, jis tvirtina, kad jam turi būti leista imtis advokato praktikos, nereikalaujant išlaikyti kvalifikacinio egzamino. Jis argumentuoja, kad nėra jokių esminių skirtumų tarp jo profesinio išsilavinimo ir profesinio išsilavinimo, numatyto priimančiojoje valstybėje narėje.

46.      R. Koller nuomone, antrasis prejudicinis klausimas netiesiogiai leidžia manyti, kad jis kaltinamas piktnaudžiavimu teise. Tačiau Austrijos Verfassungsgerichtshof jo byloje jau yra paneigęs, kad jo elgesys neva turįs piktnaudžiavimo teise požymių. Todėl kaltinimo piktnaudžiavimu teise negalima pagrįsti nei Bendrijos teise, nei Teisingumo Teismo praktika. Jo taip pat negalima kaltinti siekiant apeiti susijusius teisės aktus.

VI – Teisinis įvertinimas

A –    Įžanginės pastabos

47.      Priėmus Direktyvą 89/48, įvyko svarbus lūžis reglamentuojant laisvą akademikų judėjimą. Aštuntajame dešimtmetyje Bendrijos teisės aktų leidėjas pirmiausia siekė suderinti nacionalines nuostatas, reglamentuojančias vertimąsi tam tikromis profesijomis (vadinamasis į sektorius orientuotas arba vertikalus metodas), o vėliau, siekdamas supaprastinti abipusį akademinių diplomų pripažinimą, jis nutarė ne visada sklandžiai besiklostantį atskirų profesijų derinimą papildyti nauju, platesniu ir bendresniu metodu (vadinamuoju horizontaliu metodu), grindžiamu nauju principu – abipusio pasitikėjimo diplomų lygiavertiškumu(9). Bendrijos teisės aktų leidėjas rėmėsi prielaida, kad akademinės studijų programos valstybėse narėse iš esmės yra panašios(10). Suvokdamas akivaizdžius skirtumus, egzistuojančius tam tikrose srityse, pirmiausia teisininkų mokymo ir lavinimo srityje(11), Bendrijos teisės aktų leidėjas vis dėlto įtraukė į Direktyvą 89/48 kelias specialias nuostatas, leidžiančias valstybėms narėms pašalinti galimas abejones dėl diplomų lygiavertiškumo, išimties tvarka suteikiant joms galimybę supaprastintomis sąlygomis patikrinti užsienyje įgytų diplomų pripažinimo siekiančių asmenų profesines kvalifikacijas.

48.      Šios bylos pagrindinis dalykas ir yra tokia Austrijoje taikoma sąlyga, kad R. Koller ir išlaikytų kvalifikacinį egzaminą, ir atliktų penkerių metų profesinę praktiką. Šios sąlygos esminė priežastis – prielaida, kad Direktyva 89/48 remiamasi siekiant apeiti Austrijos teisininkų mokymo ir lavinimo sistemą, nes, pirma, Ispanijos mokymo ir lavinimo sistemoje nėra numatyta panašios profesinės praktikos, antra, R. Koller ispanišką diplomą gavo ne remiantis Bendrijos teisės reglamentuojama, o tik Ispanijos teisėje numatyta lygiavertiškumo patvirtinimo procedūra.

49.      Todėl šioje prejudicinėje procedūroje pirmiausia reikia įvertinti, ar pagrindinei bylai gali būti taikoma Direktyva 89/48, atskirai išnagrinėjant klausimą, ar Bendrijos teise remiamasi piktybiškai. Paskui reikia įvertinti, ar Austrijos abejonė pagrįsta ir ar R. Koller, atsižvelgiant į jo užsienyje įgytas profesines kvalifikacijas, kaip ir kitų Austrijos pagrindinių teisės studijų absolventų, prieš leidžiant laikyti advokato egzaminą gali būti reikalaujama atlikti penkerių metų praktiką.

B –    Teisingumo Teismo kompetencija

50.      Pirmiausia reikia patikrinti, ar OBDK yra „teismas“ EB 234 straipsnio prasme, kad būtų aišku, ar Teisingumo Teismas kompetentingas atsakyti į jam pateiktus klausimus.

51.      Paties EB 234 straipsnio 3 dalyje nėra apibrėžta teismo sąvoka. Tačiau yra tam tikrų būtiniausių Bendrijos teisės reikalavimų, kuriuos kelia Teisingumo Teismas. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką prieš atsakydamas į tik su Bendrijos teise susijusį klausimą, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra teismas pagal EB 234 straipsnį, Teisingumo Teismas atsižvelgia į aplinkybių visumą, t. y. teisinį institucijos pagrindą, ar ji yra nuolatinė, ar jos jurisdikcija privaloma, ar jos procesas grindžiamas rungimosi principu, ar institucija taiko teisės normas, taip pat ar ji nepriklausoma(12).

52.      Vadovaujantis 1990 m. birželio 28 d. Federalinio įstatymo dėl advokatų ir advokatų stažuotojų drausminės teisės (Bundesgesetz über das Disziplinarrecht für Rechtsanwälte und Rechtsanwaltsanwärter) (DSt) 59 straipsniu, OBDK sudaro pirmininkas, vicepirmininkas, mažiausiai 8 ir daugiausia 16 Oberster Gerichtshof teisėjų bei 32 advokatai (advokatai-teisėjai). Vadovaujantis DSt 63 straipsnio 1 dalimi, bylas nagrinėja kolegijos. (Profesionalius) teisėjus pagal 1990 m. DSt 59 straipsnio 2 dalį penkerių metų kadencijai skiria federalinis teisingumo ministras. Advokatus-teisėjus penkerių metų kadencijai renka advokatų tarybos. Įstatyme nėra numatyta galimybė atšaukti OBDK narius iš pareigų anksčiau laiko. Vadovaujantis DSt 64 straipsnio 1 dalimi, OBDK nariai neprivalo vadovautis jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos nurodymais. Taip pat nėra aplinkybių, rodančių, kad OBDK nariai yra priklausomi. OBDK nariai – nei advokatai-teisėjai, nei teisėjai – negali būti perkelti kitur. OBDK sprendimus priima per rungimosi principu grindžiamą procesą, turi plačias tikrinimo galias – gali tikrinti ir faktus, ir teisės klausimus, ir įrodymus. Be to, tai yra nuolatinė institucija, nors jos nariai ir skiriami ribotai kadencijai(13). OBDK savo veikloje remiasi teisės aktais, pirmiausia RAO ir DSt.

53.      Todėl, mano nuomone, šis organas turi visas pagal teismo praktiką reikalaujamas savybes ir gali būti laikomas teismu EB 234 straipsnio prasme. Kadangi OBDK sprendimų, kaip nurodoma prašyme priimti prejudicinį sprendimą, pagal nacionalinę teisę nebegalima skųsti jokia kita tvarka, OBDK pagal EB 234 straipsnio 3 dalį turi teisę kreiptis į Teisingumo Teismą(14).

C –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

54.      Pirmuoju prejudiciniu klausimu OBDK siekia išaiškinimo, ar pagrindinei bylai taikytina Direktyva 89/48. Šios direktyvos taikymas turi būti galimas ir ratione personae, ir ratione materiae.

1.      Direktyvos 89/48 taikymo sritis

a)      Ratione personae taikymo sritis

55.      Direktyva 89/48 nustatoma bendra diplomų, konkrečiau kalbant, profesinės kvalifikacijos pripažinimo sistema tarp valstybių narių, pagrįsta abipusio pripažinimo principu. Pagal direktyvos 2 straipsnį ji skirta bet kuriam „valstybės narės piliečiui, kuris nori <…> priimančiojoje valstybėje narėje dirbti pagal reglamentuojamą profesiją“. Direktyvos 89/48 1 straipsnio b punkte priimančioji valstybė narė apibrėžiama kaip „bet kuri valstybė narė, kurioje kokios nors valstybės narės pilietis paduoda paraišką leisti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją – ne ta valstybė narė, kur jis gavo diplomą ar anksčiau dirbo pagal tą profesiją“.

56.      Šioje byloje reikia laikyti, kad šios sąlygos įvykdytos, nes R. Koller yra Bendrijos pilietis, turintis Ispanijoje išduotą diplomą, kuris jam leidžia šioje valstybėje imtis advokato praktikos – reglamentuojamos profesijos(15) Direktyvos 89/48 1 straipsnio c punkto prasme – ir kurį jis prašo pripažinti Austrijoje, t. y. priimančiojoje valstybėje narėje, kuri kartu yra jo kilmės valstybė.

b)      Ratione materiae taikymo sritis

i)      Pirmoji ir trečioji sąlyga

57.      Tam, kad Direktyva 89/48 būtų taikoma, dar reikia, kad oficialią kvalifikaciją įrodantis dokumentas, kuriuo R. Koller remiasi, atitiktų Direktyvoje 89/48 nurodytą „diplomo“ sąvoką. Pagal Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punktą norint dokumentą ir (arba) profesinę patirtį, kuriuos prašoma pripažinti, laikyti diplomu, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos.

58.      Pirmiausia diplomas turi būti išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos. Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad „diplomą“ Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto prasme pagal Teisingumo Teismo praktiką gali sudaryti dokumentų rinkinys(16). Šioje byloje ši sąlyga įvykdyta, nes „Licenciado en Derecho“ diplomą, kuriuo konkrečiai remiasi R. Koller, išdavė Ispanijos švietimo ir mokslo ministerija, kuri pagal Ispanijos teisės aktus turi įgaliojimus išduoti diplomus teisės studijų programos absolventams.

59.      Antra, diplomas turi patvirtinti, kad jį turintis asmuo yra „baigęs ne mažiau kaip trejų metų trukmės kursus po vidurinės mokyklos arba lygiavertės trukmės vakarinius ar neakivaizdinius kursus universitete, aukštojo mokslo įstaigoje arba kitoje panašaus lygio įstaigoje, taip pat, jei reikia, kad, be kursų, baigtų po vidurinės mokyklos, jis papildomai yra sėkmingai įgijęs profesinį išsilavinimą“. Kadangi nuomonės iš esmės išsiskiria aiškinant šią Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto sąlygą, ją aptarsiu paskutinę ir išnagrinėsiu su tuo susijusias teisines problemas.

60.      Trečia, diplomas turi suteikti galimybę pradėti dirbti pagal profesiją kilmės valstybėje, t. y. jis turi leisti realiai dirbti pagal profesiją jį išdavusioje valstybėje. Šis reikalavimas taip pat turi būti laikomas įvykdytu, jei įvykdytas antrasis reikalavimas. R. Koller ispaniškas diplomas, kurį jis gavo pripažinus jo austrišką diplomą lygiaverčiu, jam leidžia diplomą suteikusioje valstybėje, šiuo atveju – Ispanijoje, dirbti pagal advokato profesiją. Kaip savo rašte išsamiai aiškina Ispanijos vyriausybė, oficialių užsienio aukštųjų mokyklų diplomų, įgytų pripažintose įstaigose, lygiavertiškumo patvirtinimas Ispanijoje reiškia, kad oficialiai akademinėje ir profesinėje srityse jie galioja kaip ir atitinkami ispaniški diplomai. Kalbant apie oficialaus aukštojo mokslo diplomo poveikį konstatuotina, kad pagal Ispanijos nuostatas – kaip aiškina Ispanijos vyriausybė – jis turi dvejopą poveikį: akademinį ir profesinį. Jį turintis asmuo gali naudotis visomis jam priklausančiomis akademinėmis teisėmis ir turi teisę be jokių apribojimų dirbti pagal profesiją.

ii)    Antroji sąlyga

61.      Laikyti antrąją sąlygą įvykdyta sudėtinga, be kita ko, ir todėl, kad direktyvoje aiškiai reikalaujama, jog asmuo, turintis diplomą ir siekiantis, kad jį pripažintų priimančioji valstybė narė, visų pirma turi būti baigęs „ne mažiau kaip trejų metų trukmės kursus“.

62.      Remiantis vien šios nuostatos tekstu, iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad ši sąlyga įvykdyta, juolab kad R. Koller ispaniškąjį diplomą, leidžiantį jam imtis advokato praktikos Ispanijoje, įgijo ne per numatytą įprastą ketverių metų studijų laikotarpį – tai atitiktų Direktyvoje 89/48 numatytus reikalavimus dėl studijų trukmės, – o per lygiavertiškumo patvirtinimo procedūrą, kuri bet kuriuo atveju truko trumpiau nei trejus metus. Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nuo akademinio magistro laipsnio suteikimo Grace (vadinamasis Sponsion) iki laipsnio pripažinimo Ispanijoje praėjo maždaug dveji metai(17). Taigi, nesant tikslesnių duomenų, laikytina, kad lygiavertiškumo patvirtinimo procedūra truko maždaug tiek.

63.      Tačiau taip aiškinant nebūtų atsižvelgiama į tai, kad, patvirtinus R. Koller diplomo lygiavertiškumą, jis buvo prilygintas baigtoms ketverių metų teisės studijoms Ispanijoje. Savo pareiškime R. Koller teigia, kad tam jis turėjo išlaikyti kelis egzaminus iš įvairių teisės sričių. Jo teigimu, egzamino medžiagos turinys atitiko įprastų teisės studijų Universidad Autónoma de Madrid dalykų turinį(18). Per lygiavertiškumo patvirtinimo procedūrą jo žinios ir gebėjimai buvo tikrinami taip išsamiai todėl, kad kompetentinga Ispanijos ministerija nustatė nemažus Austrijos ir Ispanijos mokymo programų skirtumus, kuriuos reikėjo išlyginti.

64.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atlikus kvalifikavimą pagal Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punktą, mano manymu, galima daryti šias esmines išvadas.

–       „Kursai“ Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto antros įtraukos prasme

65.      Pirma, lygiavertiškumo patvirtinimo procedūra, pritaikyta R. Koller, be jokių abejonių, yra „kursai universitete“ šios direktyvos nuostatos prasme. Čia visų pirma svarbu, ar asmuo įgijo papildomą kvalifikaciją. Kaip Sprendime Kraus(19) išaiškino Teisingumo Teismas, valstybės narės pilietis šioje valstybėje gali remtis kitoje valstybėje narėje gautu diplomu tik tuo atveju, jei šis dokumentas „įrodo, kad (asmuo) turi papildomos kvalifikacijos (palyginti su kilmės valstybėje narėje baigtu mokymu ir lavinimu) ir todėl patvirtina jį turinčio asmens gebėjimą eiti konkrečias pareigas <…>“. Lygiavertiškumą patvirtinantis dokumentas, kurį R. Koller gavo sėkmingai išlaikęs egzaminus, jokiu būdu negali būti traktuojamas kaip jo austriško diplomo „formalus pripažinimas“ arba „paprastas pripažinimas“(20), kaip mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(21), veikiau kaip valstybės išduotas dokumentas, įrodantis, kad asmuo įgijo papildomą kvalifikaciją Ispanijos teisės srityje. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės šiuo atžvilgiu iš esmės skiriasi nuo bylos Cavallera, į kurią pateikia nuorodą visos bylos šalys.

66.      Toji byla buvo pradėta Italijos piliečio M. Cavallera, turėjusio Turino universiteto išduotą inžinieriaus mechaniko diplomą, pareiškimo pagrindu. Norėdamas dirbti pagal šią profesiją Italijoje, pagal Italijos teisės aktus jis būtų turėjęs papildomai išlaikyti valstybinį egzaminą. Tačiau M. Cavallera Ispanijos švietimo ir mokslo ministerijai pateikė prašymą pripažinti jo itališką diplomą lygiaverčiu atitinkamam Ispanijos diplomui, taikant tik nacionalinės teisės aktų reglamentuojamą lygiavertiškumo patvirtinimo procedūrą, kuri skiriasi nuo pripažinimo procedūros, kuria Direktyva 89/48 perkeliama į Ispanijos teisę. Pripažinus jo diplomą lygiaverčiu, M. Cavallera buvo įtrauktas į Katalonijos inžinierių profesinės asociacijos sąrašą. Tačiau jis nei dirbo pagal įgytą profesiją už Italijos ribų, nei baigė papildomus kursus Ispanijoje.

67.      Todėl Teisingumo Teismas, priimdamas sprendimą toje byloje, teisingai rėmėsi tuo, kad lygiavertiškumo patvirtinimas Ispanijoje neįrodė jokios papildomos kvalifikacijos ir neatitiko Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkte apibrėžiamam „diplomui“ keliamų reikalavimų(22). Pagrįsdamas sprendimą Teisingumo Teismas teigė, kad nei lygiavertiškumo patvirtinimas, nei įrašymas į Katalonijos profesinės asociacijos sąrašą nebuvo grindžiami M. Cavallera įgytos kvalifikacijos arba profesinės patirties patikrinimu. Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad tokiomis aplinkybėmis pritarus galimybei remtis Direktyva 89/48, siekiant pradėti dirbti pagal pagrindinėje byloje minimą reglamentuojamą profesiją Italijoje, asmeniui, gavusiam tik šios valstybės narės išduotą dokumentą, kuris pats nesuteikia teisės pradėti dirbti pagal reglamentuojamą profesiją, vis dėlto būtų leidžiama pagal ją pradėti dirbti, kai Ispanijoje gautas lygiavertiškumą patvirtinantis dokumentas neįrodo, kad buvo įgyta papildoma kvalifikacija arba profesinė patirtis. Teisingumo teismo nuomone, tai prieštarautų Direktyvos 89/48 penktoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtintam principui, pagal kurį valstybės narės ir toliau gali nustatyti būtiną minimalų kvalifikacijos lygį, kad garantuotų savo teritorijoje teikiamų paslaugų kokybę(23).

68.      Tokia grėsmė pagrindinėje byloje nekyla, nes R. Koller išduotas lygiavertiškumą patvirtinantis dokumentas grindžiamas Ispanijoje per kursus įgytų profesinių kvalifikacijų patikrinimu. Kalbant apie sąsajas su Austrijoje įgytu diplomu, atsižvelgiant į nepaneigiamus Austrijos ir Ispanijos teisės skirtumus būtų nepagrįsta laikyti Ispanijoje įgytas žinias ir kvalifikacijas tik teisės studijų Austrijoje papildymu. Veikiau reikėtų manyti, kad Ispanijoje per lygiavertiškumo patvirtinimo procedūrą baigtas mokymas ir lavinimas yra atskiros studijos.

69.      Norint imtis advokato praktikos Ispanijoje, nebūtina – kitaip nei Austrijoje – turėti profesinės patirties, užtenka turėti absolvento „akademinę kvalifikaciją“, todėl tik iš jos ir sprendžiama apie asmens, turinčio tokį dokumentą, „profesinę kvalifikaciją“.

–       „Ne mažiau kaip trejų metų kursai“ Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto antros įtraukos prasme

70.      Antra, tai, kad lygiavertiškumo patvirtinimo procedūra neginčijamai truko trumpiau nei trejus metus, nedraudžia manyti, kad buvo baigti „ne mažiau kaip trejų metų kursai“ Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto antros įtraukos prasme.

71.      Viena vertus, tokiu atveju galima būtų kalbėti apie atitinkamą Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto antros pastraipos prilyginimo sąlygos taikymą. Pagal šią direktyvos nuostatą „diplomu“ pirmos pastraipos prasme laikomas kiekvienas valstybėje narėje kompetentingos institucijos išduotas diplomas, pažymėjimas ar kitas oficialią kvalifikaciją įrodantis dokumentas arba tokių diplomų, pažymėjimų ar kitų įrodančių dokumentų rinkinys, jeigu jis išduotas sėkmingai baigus Bendrijoje įgytą ir tos valstybės narės kompetentingos institucijos „lygiaverčiu pripažintą mokymą ir lavinimą ir jeigu jis suteikia tokias pačias teises pradėti dirbti ar toliau dirbti toje valstybėje narėje pagal reglamentuojamą profesiją“. Ši nuostata, pagal pirminę koncepciją reglamentuojanti vadinamąjį „alternatyvų išsilavinimą“, buvo priimta, kaip paaiškino Teisingumo Teismas, Sprendime Beuttenmüller(24), siekiant „patenkinti asmenų, kurie, nors ir nebaigė trejų metų mokymo ir lavinimo aukštojoje mokykloje, tačiau turi oficialią kvalifikaciją įrodančius dokumentus, suteikiančius jiems tokias pačias profesines teises, poreikius“(25). Lygiavertiškumo patvirtinimo procedūra, pagrindinėje byloje numatanti žinių apie Ispanijos teisę patikrinimą, pagal savo prasmę ir tikslą tam tikru atžvilgiu yra įprastų aukštojo mokslo studijų Ispanijoje alternatyva, kurią baigus pripažįstami užsienyje įgyti akademiniai laipsniai ir profesijos, suteikiant jiems šalies viduje tokį patį teisinį poveikį kaip ir šalies viduje įgytiems diplomams. Sėkmingai įveikus lygiavertiškumo patvirtinimo procedūrą, užsienio teisininkams, kaip antai R. Koller, suteikiama teisė Ispanijoje imtis advokato praktikos – reglamentuojamos profesijos.

72.      Kita vertus, nesuprantama, kodėl R. Koller turėtų būti vertinamas prasčiau todėl, kad teisės kursus, kurie pagal nacionalinės teisės aktus atitinka ketverių metų teisės studijas Ispanijoje, baigė per dvejus metus – anksčiau nei įprasta studijų trukmė. Nepripažinus dokumento lygiavertiškumo Bendrijos lygmeniu, asmenų laimėjimai ne tik nebūtų įvertinti, bet už juos netgi būtų skiriamos sankcijos, juolab kad pareiškėjai, reikalaujamus egzaminus išlaikę per trumpesnį laiką nei kiti, atsidurtų blogesnėje padėtyje. Tai nėra nei pagrįsta, nei atitinka dabartines Bendrijos teisės tendencijas, kurios, pavyzdžiui, atsispindi Sprendime Komisija prieš Ispaniją(26).

73.      Šio sprendimo dalykas buvo Ispanijos padarytas Direktyvos 89/48, ypač jos 3 straipsnio, pažeidimas. Teisingumo Teismas nustatė, kad Ispanija minėtą direktyvą pažeidė atsisakiusi pripažinti Italijoje įgytą profesinę inžinieriaus kvalifikaciją, suteiktą tik Ispanijoje vykusio universitetinio mokymo ir lavinimo pagrindu, ir susiejusi leidimą dalyvauti paaukštinti skirtuose vidiniuose valstybės tarnybos egzaminuose inžinieriams, turintiems kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją, su šios kvalifikacijos akademiniu pripažinimu. Byloje minimi asmenys turėjo Alikantės universiteto (Ispanija) išduotus diplomus, kurių lygiavertiškumas buvo pripažintas remiantis bendradarbiavimo pagrindų susitarimu su Italijos Università Politecnica delle Marche. Šiuo pagrindu jiems buvo suteiktas itališkas diplomas „ingegnere civile“. Taip pat reikėtų pastebėti, kad byloje minimi asmenys, gavę šį diplomą, Italijoje dar išlaikė valstybinį egzaminą, suteikusį jiems teisę šioje valstybėje narėje dirbti pagal inžinieriaus profesiją.

74.      Šiame sprendime Teisingumo Teismas pirmiausia pažymėjo, kad Direktyvos 89/48 8 straipsnio 1 dalimi nustatoma priimančiosios valstybės narės pareiga bet kuriuo atveju priimti pažymėjimus, išduotus kompetentingų kitų valstybių narių valdžios institucijų, kaip įrodymą, kad diplomo pripažinimo sąlygos yra įvykdytos(27). Taip pat Teisingumo Teismas tam tikra prasme pareiškė nuomonę prieš asmenų, profesinę kvalifikaciją įgijusių patvirtinus jų diplomų lygiavertiškumą, o ne baigus įprastas studijas universitete ar aukštojoje mokykloje, diskriminaciją, nes šio sprendimo 80 ir 81 punktuose nustatė:

„Todėl nacionalinės valdžios institucijos privalo įsitikinti, kad kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos turėtojai turi tokias pačias paaukštinimo galimybes kaip ir lygiavertės nacionalinės profesinės kvalifikacijos turėtojai. Taigi nagrinėjamu atveju, nors pagal „ingeniero de caminos, canales y puertos“ (tiltų, kanalų ir kelių inžinieriaus) profesiją Ispanijoje paprastai dirba ispaniško diplomo, išduoto užbaigus penkerių metų studijas, turėtojai, diplomo, išduoto kitoje valstybėje narėje ir suteikiančio suinteresuotajam asmeniui teisę dirbti, jei reikia, pritaikius kompensacines priemones, pagal šią profesiją Ispanijoje, turėtojui turi būti pripažintos tokios pačios paaukštinimo galimybės kaip ir tokio ispaniško diplomo turėtojams. Šie argumentai nepriklauso nuo studijų metų, kurių šiam turėtojui reikia, kad šis įgytų nagrinėjamą diplomą, skaičiaus.

Iš tiesų, kai kitoje valstybėje narėje išduotas diplomas buvo pripažintas pagal Direktyvą 89/48, jei reikia, pritaikius kompensacines priemones, jis laikomas suteikiančiu tą pačią profesinę kvalifikaciją kaip ir lygiavertis ispaniškas diplomas. Šiomis aplinkybėmis tai, kad kitoje valstybėje narėje išduoto diplomo turėtojui neleidžiama pasinaudoti tokiomis pačiomis paaukštinimo galimybėmis, kokias turi lygiaverčio ispaniško diplomo turėtojas, motyvuojant vien tuo, kad šis diplomas buvo įgytas užbaigus trumpesnės trukmės mokymą ir lavinimą, reikštų mažiau palankių sąlygų kitos valstybės narės diplomo turėtojams sudarymą vien dėl to, kad jie greičiau įgijo lygiavertę kvalifikaciją.“

75.      Mano manymu, iš to, kas išdėstyta, ir iš minėtos Teisingumo Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad, viena vertus, atsakant klausimą, ar buvo baigti „ne mažiau kaip trejų metų kursai“ Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto antros įtraukos prasme, neturi lemti tai, ar nagrinėjamas diplomas buvo įgytas baigus reguliarias, mažiausiai trejus metus trunkančias studijas universitete, ar per mažiau nei trejus metus trunkančią lygiavertiškumo patvirtinimo procedūrą. Jei šią procedūrą (kaip ir pagrindinėje byloje) galima prilyginti universitetinėms studijoms, nes joje yra numatytas mokymas ir lavinimas adaptacijos laikotarpių bei papildomų egzaminų forma, o atitinkamas diplomas šalies viduje turi tokį patį teisinį poveikį, abi diplomų rūšys turi būti laikomos lygiavertėmis.

76.      Nagrinėjant klausimą, ar pagrindinei bylai taikytina Direktyva 89/48 (to teiraujamasi pirmajame prejudiciniame klausime), tai, kad asmuo gali neturėti profesinės patirties, iš esmės nėra svarbu. Reikėtų priminti, kad Direktyvoje 89/48 numatytas abipusis diplomų pripažinimas grindžiamas abipusio pasitikėjimo principu(28), todėl priimančioji valstybė narė iš esmės negali abejoti profesine kvalifikacija, įgyta kitoje valstybėje narėje. Taip pat reikėtų pažymėti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką(29) Direktyva 89/48, skirtingai nei sektorinėmis direktyvomis, nesiekiama suderinti galimybės pradėti dirbti ar dirbti pagal įvairias profesijas, kurioms ji taikoma, sąlygų. Valstybėms narėms paliekama kompetencija nustatyti minėtas sąlygas neviršijant Bendrijos teisės apibrėžtų ribų(30).

77.      Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad Ispanija gali laisvai nuspręsti dėl galimybės dirbti pagal advokato profesiją Ispanijoje tiek remdamasi sprendimu dėl kitos valstybės narės teritorijoje baigto lavinimo ir mokymo lygiavertiškumo patvirtinimo, tiek diplomu, išduotu baigus jos suteikiamą lavinimą ir mokymą, nes Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto pirma pastraipa tik reikalaujama, kad dokumentas patvirtintų, jog „jį turintis asmuo yra sėkmingai baigęs ne mažiau kaip trejų metų trukmės kursus po vidurinės mokyklos <…>, turi profesinę kvalifikaciją, reikalingą norint pradėti dirbti arba toliau dirbti pagal reglamentuojamą profesiją toje valstybėje narėje“(31). Todėl klausimą, kiek, norint verstis konkrečia profesija, reikalinga labai gerai išmanyti nacionalinę teisę, reikia išspręsti atsižvelgiant tik į nacionalines nuostatas(32). Šiomis aplinkybėmis Austrija, kaip priimančioji valstybė narė, reikšdama abejones dėl galimybės pagrindinei bylai taikyti Direktyvą 89/48, negali remtis tuo, kad R. Koller neatliko pagal šios šalies teisę privalomos penkerių metų „praktikos“.

78.      Jei R. Koller lygiaverčiu patvirtintas diplomas Ispanijoje turi tokį patį teisinį poveikį kaip ir baigtos ketverių metų universitetinės studijos ir jei šis diplomas grindžiamas papildomomis kvalifikacijomis, įgytomis jį išdavusioje šalyje, pavyzdžiui, mokymu ir lavinimu adaptacijos laikotarpių ir papildomų egzaminų forma, manytina, kad antroji Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto antroje įtraukoje apibrėžiamo „diplomo“ sąlyga įvykdyta ir minėta direktyva yra taikytina.

c)      Tarpinė išvada

79.      Taigi oficialią kvalifikaciją įrodantis dokumentas, kuriuo remiasi R. Koller, atitinka Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkte pateiktą „diplomo“ apibrėžimą. Todėl ši direktyva gali būti taikoma.

2.      Piktnaudžiavimo bendrąja abipusio diplomų pripažinimo sistema nustatymas

a)      Piktnaudžiavimo teise sąvoka Bendrijos teisėje

80.      Tačiau negalima painioti galimybės taikyti direktyvą su galimybe ja remtis. Jei yra konkretus pagrindas įtarti piktnaudžiavimą teise, galimybės remtis Bendrijos teise neturėtų likti(33). Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie Direktyvos 89/48 aiškinimą, Sprendime Komisija prieš Ispaniją(34) yra konstatavęs, kad valstybės narės piliečiai negali bandyti išvengti savo nacionalinės teisės taikymo piktnaudžiaudami Sutartimi numatytomis teisėmis. Pagrindinėje byloje susidaro įspūdis, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo įtarimas, jog piktnaudžiaujama teise: prašyme priimti prejudicinį sprendimą jis tvirtina, kad R. Koller siekia apeiti Austrijos teisės aktuose įtvirtintą penkerių metų praktikos reikalavimą, keliamą norintiems vykdyti profesinę advokato veiklą(35). Tai suteikia pretekstą ištirti, ar nėra piktnaudžiaujama teise.

81.      Bendrijos teisėje egzistuoja piktnaudžiavimo sąvoka(36), vartojama Teisingumo Teismo praktikoje(37) ir šiuo metu turinti sąlygiškai tiksliai išaiškintą turinį(38). Šią pagrindinių laisvių srityje kilusią mintį Teisingumo Teismas vėliau pritaikė ir išplėtojo kitose specifinėse Bendrijos teisės srityse. Labai paprastai tariant, ją galima suprasti kaip piktnaudžiavimo draudimo principą, pagal kurį „teisės subjektai negali piktybiškai arba apgaulės būdu pasinaudoti Bendrijos teisės nuostatomis“(39). Teisingumo Teismo nuomone, norint padaryti išvadą, jog egzistuoja piktnaudžiavimas, reikia, pirma, kad iš visų objektyvių aplinkybių būtų aišku, jog, nepaisant formalaus Bendrijos teisės aktuose numatytų sąlygų laikymosi, šiais teisės aktais siekiamas tikslas nebuvo pasiektas. Antra, egzistuoja ir subjektyvus kriterijus: reikia, kad iš šių aplinkybių būtų aišku, jog pagrindinis atliktos operacijos tikslas – iš Bendrijos teisės aktų turėti naudos, dirbtinai sukuriant jai gauti būtinas sąlygas(40).

82.      Patikrinti, ar pagrindinėje byloje yra piktnaudžiavimo požymių, turi nacionalinis teismas(41). Vis dėlto priimdamas prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali pateikti gaires, kurios padėtų nacionaliniam teismui išspręsti bylą(42).

b)      Vertinimas atsižvelgiant į direktyvos tikslus

83.      Klausimo dėl galimo piktnaudžiavimo teise negalima svarstyti abstrakčiai, neatsižvelgiant į direktyvos tikslus. Direktyva 89/48 sukurta bendrąja pripažinimo sistema siekiama sudaryti valstybės narės piliečiams, turintiems teisę dirbti pagal reglamentuotą profesiją vienoje valstybėje narėje, galimybę pradėti dirbti pagal tą pačią profesiją kitose valstybėse narėse(43). Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai, jog valstybės narės pilietis, norintis dirbti pagal reglamentuotą profesiją, nusprendžia pradėti dirbti pagal šią profesiją savo pasirinktoje valstybėje narėje, negali savaime būti piktnaudžiavimas Direktyva 89/48 sukurta bendrąja pripažinimo sistema. Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad valstybių narių piliečių teisė pasirinkti valstybę narę, kurioje jie nori įgyti profesinę kvalifikaciją, bendrojoje rinkoje yra neatskiriama naudojimosi EB sutarties garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis dalis(44).

84.      Atsižvelgiant į šiuos teismo praktikos principus, negalima kaltinti valstybės narės piliečio, baigusio pagrindines studijas gimtojoje valstybėje narėje ir įgijusio papildomą kvalifikaciją kitoje pasirinktoje valstybėje narėje, dėl to, kad jis siekia, jog užsienio diplomas būtų pripažintas gimtojoje valstybėje narėje. Būdamas Sąjungos pilietis, jis turi teisę laisvai judėti bei studijuoti užsienyje ir (arba) dirbti, nesibaimindamas, kad grižus į savo kilmės valstybę narę dėl to kils grėsmė jo akademinei ir (arba) profesinei karjerai. To užtikrinimas atitinka ir Direktyvos 89/48 pirmoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą tikslą – panaikinti laisvo asmenų judėjimo kliūtis tarp valstybių narių. Savaime suprantama, kad asmuo šia teise gali pasinaudoti ir savo gimtosios valstybės atžvilgiu.

85.      Jau aprašytos bylos aplinkybės dera ir su tikslu kuo plačiau įgyvendinti laisvę teikti paslaugas, kurio, kaip teigiama pirmoje konstatuojamojoje dalyje, siekiama Direktyva 89/48, nes, pirma, ja norima sudaryti sąlygas vienos valstybės narės institucijai teikti švietimo paslaugas kitos valstybės narės teritorijoje. Užsienyje įgyta akademinė (profesinė) kvalifikacija atneša naudos ir Sąjungos piliečio kilmės valstybei, jei tik ši siekia, kad jos piliečiai gautų geriausią išsilavinimą. Taip prisidedama ir kuriant Europos darbo rinką, kuri neįmanoma be Europos lygmens švietimo rinkos. Antra, laisvė teikti paslaugas įgyvendinama ir sudarant galimybę teikti advokato paslaugas, susijusias su tarpvalstybiniais teisiniais santykiais(45). Norint jas teikti, būtina išmanyti kitų valstybių narių teisę, o geriausia šių žinių gauti vietoje, įgyjant papildomą teisinį išsilavinimą. Priimančioji valstybė narė, pripažindama užsienyje įgytą teisinę kvalifikaciją, susijusią su kitos valstybės narės teise, prisideda prieš šio tikslo įgyvendinimo(46).

86.      Generalinis advokatas M. Poiares Maduro savo išvadoje byloje Cavallera teisingai pastebėjo(47), kad jei Bendrijos pilietis ketina pasinaudoti egzistuojančia palankesne galimybe pradėti dirbti pagal profesiją kitoje valstybėje narėje nei valstybė, kurioje jis studijavo, tai dar nereiškia piktnaudžiavimo. Tokiomis aplinkybėmis piktnaudžiavimas teise veikiau gali būti įtariamas tada, kai Sąjungos pilietis teisės į laisvą judėjimą realiai neįgyvendino – pavyzdžiui, kitoje valstybėje narėje įgydamas papildomą išsilavinimą arba profesinės patirties. Tik įgijus tokį išsilavinimą ar profesinės patirties galima iš tiesų kalbėti apie „ekonominę ir socialinę tarpusavio sąveiką“(48), kurios siekiama EB 1 straipsnio c punkte apibrėžiamu vidaus rinkos sukūrimo tikslu. Kadangi jau buvo konstatuota, kad R. Koller įgijo profesinę kvalifikaciją, atitinkančią „kursus“ 1 straipsnio a punkto antros įtraukos prasme(49), nėra visiškai jokio pagrindo įtarti piktnaudžiavimo teise.

3.      Išvada

87.      Todėl į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkte apibrėžiamo „diplomo“ sąvoka apima kitos valstybės narės institucijos išduotus oficialią kvalifikaciją įrodančius dokumentus, iš kurių matyti, kad pareiškėjas ten atitinka keliamus reikalavimus ir gali verstis reglamentuojama profesija, tačiau kurie nepatvirtina, kad pareiškėjas ten ne mažiau kaip trejus metus studijavo universitete, bet yra grindžiami tik atitinkamo, priimančiojoje valstybėje narėje įgyto diplomo pripažinimu, jei šis pripažinimas paremtas papildomomis kvalifikacijomis, įgytomis jį išdavusioje šalyje, pavyzdžiui, mokymu ir lavinimu adaptacijos laikotarpių ir papildomų egzaminų forma.

D –    Dėl antrojo prejudicinio klausimo

88.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar nacionalinė norma, pagal kurią asmuo, turintis diplomą kaip apibūdintasis pirmajame prejudiciniame klausime, neturi teisės laikyti kvalifikacinio egzamino be pagal nacionalinę teisę reikalaujamos praktikos įrodymo, suderinama su Direktyva 89/48.

89.      Teigiamai atsakius į pirmąjį prejudicinį klausimą dėl Direktyvos 89/48 taikymo, toliau reikia įvertinti, ar nacionalinė teisė atitinka direktyvos reikalavimus. Tam reikia išnagrinėti, ar Austrija, nukrypdama nuo abipusio pripažinimo principo, gali iš R. Koller, turinčio ne tik austrišką laipsnį „Magister der Rechtswissenschaften“, bet ir ispanišką laipsnį „Licenciado en Derecho“ bei profesijos pavadinimą „abogado“, reikalauti pirmiausia atlikti profesinę praktiką ir tik paskui leisti jam laikyti kvalifikacinį egzaminą.

90.      Valstybė narė tokią priemonę gali taikyti remdamasi Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies b punktu. Tačiau šios direktyvos nuostatos prasmė teisės taikytojui atsiskleidžia tik išaiškinus abipusio pripažinimo mechanizmą, kuriuo grindžiama direktyva, bei susijusią teismo praktiką.

1.      Per abipusio pripažinimo procedūrą netaikomas automatizmas

91.      Pirmiausia reikėtų priminti Direktyvos 89/48 3 straipsnio 1 dalį, kuria sukonkretinamas abipusio pasitikėjimo pripažįstant diplomus principas(50), nurodant, kad priimančioji valstybė narė, kuri teisę pradėti ar toliau dirbti pagal kurią nors profesiją susieja su diplomo turėjimu, negali kurios nors valstybės narės piliečiui uždrausti pradėti ar toliau dirbti pagal šią profesiją motyvuodama tuo, kad jis neturi reikiamos kvalifikacijos, jei pareiškėjas turi diplomą, reikalaujamą kitoje valstybėje narėje, norint pradėti ar toliau dirbti pagal tą profesiją jos teritorijoje, ir tas diplomas buvo išduotas valstybėje narėje. Taip pat reikėtų priminti jau minėtą Direktyvos 89/48 8 straipsnio 1 dalį, kuria priimančioji valstybė narė įpareigojama pripažinti kitų valstybių narių institucijų išduotus pažymėjimus.

a)      2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Morgenbesser

92.      Tačiau Teisingumo Teismas Sprendime Morgenbesser(51) yra išaiškinęs, kad Direktyvoje 89/48 jokiu būdu nereikalaujama, kad priimančioji valstybė narė diplomą pripažintų savaime(52). Veikiau kompetentinga institucija, atsižvelgdama į Teisingumo Teismo sprendimuose Vlassopoulou(53) ir Fernández de Bobadilla(54) išdėstytus principus, turi įvertinti, ar ir kiek kitoje valstybėje narėje suteiktu diplomu patvirtinamos žinios ir įgyti gebėjimai arba ten įgyta profesinė patirtis bei toje valstybėje narėje, kurioje kandidatas prašo įtraukti jį profesinę asociaciją, įgyta patirtis gali būti – bent iš dalies – laikoma atitinkančia reikalavimus, keliamus norint pradėti atitinkamą veiklą(55).

93.      Šis lyginamasis tyrimas turi leisti priimančiosios valstybės narės institucijoms objektyviai įsitikinti, jog užsienio valstybėje išduotu diplomu patvirtinama, kad jo savininkas turi teorinių žinių ir kvalifikacijų, kurios, nors ir ne identiškos, bent jau lygiavertės toms, kurios patvirtinamos nacionaliniu diplomu. Šis užsienio valstybėje išduoto pažymėjimo lygiavertiškumo vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant tik į teorinių žinių ir kvalifikacijų, kurias šio pažymėjimo savininkas tariamai įgijo, lygį, atsižvelgiant į studijų ir su ja susijusios parengiamosios praktikos pobūdį bei trukmę(56).

94.      Atlikdama šį lyginamąjį tyrimą valstybė narė gali atsižvelgti į objektyvius nagrinėjamos profesinės veiklos teisinių pagrindų kilmės valstybėje narėje ir šios veiklos vykdymo srities skirtumus. Advokato profesinės praktikos atveju valstybė narė, Teisingumo Teismo nuomone, turi teisę lyginti diplomus, atsižvelgdama į nustatytus nagrinėjamų nacionalinių teisės sistemų skirtumus(57).

95.      Jei per šį lyginamąjį tyrimą konstatuojama, kad užsienio diplomu patvirtinamos teorinės žinios ir kvalifikacija atitinka tokias, kokių reikalaujama pagal nacionalines nuostatas, valstybė narė turi pripažinti, kad šis diplomas atitinka šių nuostatų sąlygas. Tačiau jei nustatoma, kad šios teorinės žinios ir kvalifikacija tik iš dalies atitinka reikalaujamąsias nacionalinės teisės aktuose, priimančioji valstybė narė turi teisę pareikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog turi trūkstamų teorinių žinių ir kvalifikacijos(58). Šiuo klausimu kompetentingos nacionalinės institucijos turi nustatyti, ar priimančiojoje valstybėje narėje pagal studijų arba praktikos programą įgytų teorinių žinių pakanka, siekiant kompensuoti trūkstamas teorines žinias(59).

b)      2009 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Peśla

96.      Tai, kad toks lyginamasis kitoje valstybėje narėje įgytų profesinių kvalifikacijų tyrimas, atliekamas priimančios valstybės narės institucijų, suderinamas su Bendrijos teisės reikalavimais, Teisingumo Teismas paskutinį kartą aiškiai patvirtino 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu byloje C‑345/08 (Peśla), susijusioje su kvalifikacija, būtina norint imtis advokato praktikos(60).

97.      Toje byloje buvo nagrinėjamas Lenkijos piliečio K. Peśla prašymas leisti atlikti parengiamąją teisės praktiką Vokietijoje. K. Peśla gimtojoje šalyje baigė teisės studijas, vėliau, pabaigęs Vokietijos ir Lenkijos teisės studijas, gavo Vokietijos ir Lenkijos teisės magistro („Master of German and Polish Law“) akademinį laipsnį ir Vokietijos ir Lenkijos teisės bakalauro („Bachelor of German and Polish Law“) akademinį laipsnį. Prašymą pripažinti lygiavertiškumą Vokietijos institucijos atmetė motyvuodamos tuo, kad teorinės užsienio teisės žinios negali būti pripažintos lygiavertėmis, nes jos skiriasi nuo Vokietijos teisės. Taip pat Vokietijos institucijos pažymėjo, kad Vokietijos teisės teorinės žinios, kurios buvo reikalingos skiriant K. Peśla vertinimo balus pagal Vokietijos ir Lenkijos teisės magistro mokymo programą, yra aiškiai žemesnio lygio nei tos, kurių reikalaujama pirmojo valstybinio egzamino iš privalomųjų dalykų testuose raštu. Tačiau neigiamame sprendime K. Peśla buvo palikta galimybė pateikus prašymą laikyti tinkamumo testą(61).

98.      Teisingumo Teismas savo sprendime iš esmės patvirtino Vokietijos institucijų teisinę nuomonę. Be kita ko, jis konstatavo, kad „teorinės žinios, kurias patvirtina kitoje valstybėje narėje išduotas diplomas, ir kvalifikacija ir (arba) profesinė patirtis, kuri buvo įgyta kitose valstybėse narėse, taip pat patirtis, įgyta valstybėje narėje, kurioje kandidatas prašo leisti atlikti parengtinę praktiką, turi būti tikrinamos atsižvelgiant į priimančiosios valstybės narės teisės aktais reikalaujamą profesinę kvalifikaciją“(62).

99.      Teisingumo Teismas teisingai nustatė, kad, suteikiant leidimą vykdyti teisininko profesinę veiklą priimančiojoje valstybėje narėje, lemiamą reikšmę turi šios šalies narės teisės žinios. Jis leido suprasti, kad šių žinių negali savaime pakeisti kilmės valstybės teisės žinios, net jei teisės studijos abiejose valstybėse narėse pagal išsilavinimo lygį, apimtį ir trukmę panašios. Siekdamas parodyti, kokie absurdiški K. Peśla pateikti priešingi argumentai, Teisingumo Teismas teigė, kad jeigu būtų atsižvelgiama į tokius argumentus, „reiktų daryti išvadą, kad kandidatui gali būti suteikta teisė atlikti parengiamąją praktiką ir neturint jokių Vokietijos teisės ar kalbos žinių“(63).

100. Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad „kai valstybės narės institucijos nagrinėja kitos valstybės narės piliečio prašymą leisti atlikti tokią praktiką, po kurios galima užsiimti reglamentuojama teisininko profesine veikla, kokia yra parengiamoji praktika, pats EB 39 straipsnis neįpareigoja, kad šios institucijos, įgyvendindamos tyrimą pagal Bendrijos teisę, kandidato pareikalautų žemesnio teisės žinių lygio nei tas, kuris patvirtinamas šioje valstybėje narėje reikalaujama kvalifikacija, reikalinga siekiant atlikti tokios trukmės parengiamąją praktiką“(64).

c)      Išvados

101. Nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, svarbu konstatuoti, kad Teisingumo Teismo praktika rodo, jog priimančioji valstybė narė jokiu būdu neturi diplomo pripažinti automatiškai(65). Veikiau priimančioji valstybė narė turi teisę atlikti lyginamąjį tyrimą ir patikrinti, ar užsienyje įgytas diplomas lygiavertis atitinkamam priimančios valstybės narės išduodamam diplomui(66). Teisininkų diplomų atveju iš esmės laikytina, kad valstybių narių teisės sistemos skirtingos, todėl priimančioji valstybė narė, laikydamasi Bendrijos teisės, gali reikalauti diplomą turinčio asmens tikslių priimančiosios valstybės narės teisės žinių(67). Pagal Bendrijos teisę, siekiant palengvinti darbuotojų judėjimą, leidžiama, bet nebūtina, reikalauti kandidato žemesnio teisės žinių lygio nei tas, kuris šioje valstybėje narėje patvirtinamas kvalifikacija, reikalaujama norint atlikti praktiką(68).

102. Teisingumo Teismas šiuos principus nustatė aiškindamas pirminės teisės normų – EB 39 ir 43 straipsnių – nuostatas, reglamentuojančias laisvą darbuotojų judėjimą ir įsisteigimo laisvę. Laikantis antrinės teisės taikymo viršenybės, nagrinėjant antrąjį prejudicinį klausimą pirmiausia reikia remtis Direktyva 89/48. Tačiau ši aplinkybė netrukdo aiškinti Direktyvos 89/48, atsižvelgiant į minėtus principus, nes direktyva buvo priimta siekiant įgyvendinti pagrindines laisves – tai rodo jos teisinis pagrindas ir pirma konstatuojamoji dalis(69).

2.      Teisinis pagrindas Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies b punkte

103. Minėta Teisingumo Teismo praktika pateikia svarbių gairių aiškinant Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies b punktą, nes šia nuostata reglamentuojamos priemonės, kurių priimančioji valstybė narė, spręsdama užsienyje įgyto diplomo pripažinimo klausimą, gali imtis atlikusi lyginamąjį pareiškėjo kvalifikacijų tyrimą. Prie šių priemonių priklauso ir teisė tam tikromis aplinkybėmis reikalauti, kad pareiškėjas baigtų ne ilgesnį kaip trejų metų adaptacijos laikotarpį arba laikytų kvalifikacinį egzaminą ar testą.

104. Vadovaujantis direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkto antra pastraipa, pareiškėjas iš esmės turi teisę pasirinkti. Priimančioji valstybė narė, nukrypdama nuo šio principo, profesijoms, pagal kurias dirbant reikia labai gerai išmanyti nacionalinę teisę ir kuriose konsultavimas ir (arba) pagalbos nacionalinės teisės klausimais teikimas yra svarbus ir nuolatinis profesinės veiklos baras, gali numatyti adaptacijos laikotarpį arba kvalifikacinį egzaminą ar testą. Tai neabejotinai tinka advokato, kuris turi konsultuoti klientą ir (arba) teikti jam pagalbą nacionalinės teisės klausimais, profesijai(70). Todėl Austrija gali reikalauti laikyti advokato egzaminą, jeigu jis atitinka „kvalifikacinio egzamino“ apibrėžimą.

a)      Advokato egzaminas kaip „kvalifikacinis egzaminas“ 1 straipsnio g punkto prasme

105. RAPG 1 straipsniu numatytas advokatų egzaminas atitinka Direktyvos 89/48 1 straipsnio g punkto „kvalifikacinio egzamino“ apibrėžimą, nes yra susijęs išimtinai su profesinėmis pareiškėjo žiniomis. Juo tikrinama, ar pareiškėjas atitinka reikalavimus, Austrijoje keliamus asmens, norinčio verstis advokato profesine veikla, gebėjimams. Šie reikalavimai nustatyti RAPG 1 straipsnyje; pasak jo, egzaminas turi įrodyti „sumanumą pradedant ir tvarkant advokatui patikėtus viešus ir privačius reikalus bei gebėjimą rengti teisinius dokumentus, ekspertizes ir paskirtus pranešimus raštu ir žodžiu apie teisinę ir faktinę padėtį“. Austrija, kaip priimančioji valstybė narė, pagal Bendrijos teisę gali nustatyti šiuos reikalavimus, vadovaudamasi Teisingumo Teismo praktikoje apibrėžtais principais(71). Direktyvos 89/48 1 straipsnio g punktu Austrijai taip pat suteikiama teisė nustatyti pareiškėjo, kuris nori pats pasirengti „kvalifikaciniam egzaminui“, „statusą“.

b)      Sąlygos, kuriomis priimančioji valstybė narė gali reikalauti kvalifikacinio egzamino

106. Iš Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies b punkto antros įtraukos išplaukia, kad priimančioji valstybė narė gali pareikalauti laikyti kvalifikacinį egzaminą, jei reglamentuojama profesija apima vieną ar keletą reglamentuojamų profesinės veiklos rūšių, kurios valstybėje narėje, iš kur pareiškėjas yra kilęs ar atvykęs, nepriklauso reglamentuojamai profesijai, o tas skirtumas atitinka priimančiojoje valstybėje narėje konkrečiai reikalaujamą mokymą ir lavinimą bei apima dalykus, kurie gerokai skiriasi nuo tų dalykų, nurodytų pareiškėjo pateiktame diplome.

i)      Pareiškėjo kilmės valstybėje narėje arba valstybėje narėje, iš kurios jis atvyko, nenumatyta profesinė veikla

107. „Profesine veikla“, kuri „valstybėje narėje, iš kurios pareiškėjas yra atvykęs, nepriklauso reglamentuojamai profesijai“, Austrijoje laikytina RAO 1 straipsnio 2 dalies d punktu nustatyta privaloma praktika, kuri tarp Ispanijos advokatų mokymo ir lavinimo programų dalykų nėra numatyta.

ii)    Esminis mokymo ir lavinimo programų dalykų skirtumas

108. Esminiu skirtumu, kuris pagal 4 straipsnio 1 dalies b punkto antrą įtrauką turi atitikti priimančiojoje valstybėje narėje konkrečiai reikalaujamą mokymą ir lavinimą, laikytina aplinkybė, kad imtis advokato praktikos Austrijoje leidžiama tik asmenims, ne tik baigusiems pagrindines studijas universitete, bet ir sėkmingai išlaikiusiems advokatų egzaminą bei atlikusiems penkerių metų praktiką. Pagal RAO 1 straipsnio 1 ir 2 dalį tik įvykdęs šias sąlygas asmuo bus įrašytas į turinčių teisę imtis advokato praktikos advokatų sąrašą. O Ispanijoje pakanka gauti „Licenciado en Derecho“ laipsnį, baigti studijas universitete ir būti įtrauktam į advokatų tarybos sąrašus. Atsižvelgiant į tai, kad Ispanijoje advokatų mokymo ir lavinimo programose nenumatyta jokia praktika, šis skirtumas laikytinas esminiu.

iii) Sąsaja su dalykais, nenurodytais valstybės narės, iš kurios pareiškėjas atvyko, išduotame diplome

109. Pagaliau priimančioji valstybė narė gali pareikalauti laikyti kvalifikacinį egzaminą tik tada, jei šis skirtumas apima dalykus, kurie gerokai skiriasi nuo dalykų, nurodytų pareiškėjo pateiktame oficialią kvalifikaciją įrodančiame dokumente ar dokumentuose.

–       Ispanijoje įgyta kvalifikacija

110. Kaip matyti iš Direktyvos 89/48 bei Teisingumo Teismo praktikos(72), reikia atsižvelgti į visas pareiškėjo turimas žinias, pavyzdžiui, priimančiosios valstybės narės teisės žinias. Šiuo atžvilgiu, ko gera, reikšminga yra tai, kad R. Koller baigė ne tik studijas Ispanijoje, bet prieš tai ir pagrindines teisės studijas Austrijoje, juolab kad, kaip jau minėta, „diplomą“ Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkto prasme gali sudaryti dokumentų rinkinys(73), todėl jo „Magister der Rechtswissenschaften“ laipsnis galėtų būti laikomas dar vienu oficialią kvalifikaciją įrodančiu dokumentu. Tačiau turint galvoje esminius valstybių narių teisės sistemų skirtumus R. Koller Ispanijoje baigtos studijos laikytinos ne papildančiomis Austrijoje baigtas pagrindines studijas, o savo esme visiškai skirtingomis studijomis. Todėl jas lyginti tarpusavyje galima tik su išlygomis. Be to, vertinant profesines kvalifikacijas, reikia atsižvelgti ir į tai, kad advokato profesija skirtingose valstybėse narėse gali skirtis(74). Konkrečiai patikrinti, kokių priimančiosios valstybės narės reikalaujamo mokymo ir lavinimo dalykų pareiškėjo pateiktame diplome trūksta, pagal Direktyvos 89/48 1 straipsnio g punkto antrą pastraipą turi priimančios valstybės narės kompetentingos institucijos.

–       Pagrindinių studijų ir advokatų mokymo bei lavinimo santykis

111. Aiškesnis, mano manymu, advokatų mokymo ir lavinimo bei pagrindinių studijų Austrijoje santykis. Pagal koncepciją advokatų mokymas ir lavinimas šioje valstybėje narėje prasideda baigus pagrindines studijas, nes jose įgyjamos būtinos teisinės žinios. Tai yra papildomas mokymas ir lavinimas, nes juo siekiama kandidatams, kurie ketina laikyti egzaminą, sudaryti galimybes įgyti būtiną profesinę kvalifikaciją ir patirtį. Tačiau, kitaip nei visiškai akademinės teisės studijos universitete, advokatų mokymas ir lavinimas orientuotas į praktiką. Austrijos vyriausybė aiškina(75), kad teisės aktų leidėjas, nustatydamas tokį advokatų mokymą ir lavinimą, kuris apima penkerių metų praktiką ir advokatų egzaminą, siekia apginti teisinės pagalbos ieškančių asmenų interesus užtikrindamas, kad jiems bus suteiktos aukštos kokybės advokato paslaugos, atitinkančios joms keliamus praktinius reikalavimus.

112. Be praktinės Austrijos advokatų mokymo ir lavinimo pakraipos, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad šis mokymas ir lavinimas apima dalykus, kurių pagrindinių studijų programoje arba visiškai nėra, arba jie studijuodami nepakankamai išsamiai: pavyzdžiui, advokato išlaidų apskaita ir advokatų profesinės etikos taisyklės. R. Koller savo pareiškime pats pripažįsta(76), kad advokato išlaidas reglamentuojantys teisės aktai universitete buvo tik vienas iš daugelio civilinio proceso teisės ir baudžiamojo proceso teisės diplominio egzamino aspektų. Jis taip pat negali pateikti įrodymų, kad turi praktinės patirties šiose srityse. Tačiau jų išmanymas yra svarbi sąlyga, norint imtis advokato praktikos. Dėl šios priežasties Direktyvos 89/48 1 straipsnio g punkte profesinės etikos taisyklės aiškiai įvardijamos kaip vienas iš dalykų, kurio žinias galima tikrinti per kvalifikacinį egzaminą. Jo argumentai, kad daugiau nei ketverius metus dirbęs advokatu jis pats savarankiškai galėjo puikiai susipažinti su advokato išlaidas reglamentuojančiais teisės aktais, nesuteikia pagrindo abejoti būtinybe patikrinti jo kvalifikacijas priimančiojoje valstybėje narėje.

113. Pagaliau reikia pažymėti, kad aiškinant Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies b punkto antrą įtrauką reikėtų atsižvelgti į Direktyvos 89/48 penktą konstatuojamąją dalį, pagal kurią toms profesijoms, kurioms Bendrija nėra nustačiusi būtino minimalaus kvalifikacijos lygio, valstybės narės ir toliau gali tą lygį nustatyti, kad garantuotų savo teritorijoje teikiamų paslaugų kokybę. Kadangi bendrieji reikalavimai, taikomi norint verstis advokato profesija, nereglamentuojami nei Direktyva 89/48, nei kitais Bendrijos teisės aktais, valstybės narės ir toliau gali nustatyti šiuos reikalavimus, o tai reiškia – ir minimalų advokato kvalifikacijos lygį; todėl reikalavimas, kad pareiškėjas išlaikytų kvalifikacinį egzaminą, neprieštarauja Bendrijos teisei.

c)      Tarpinė išvada

114. Taigi Austrija, reikalaudama, kad R. Koller išlaikytų advokato egzaminą, gali remtis Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies b punkto antra įtrauka.

3.      Reikalavimas atlikti penkerių metų praktiką

115. Tačiau šios prievolės nereikėtų sutapatinti su reikalavimu, kad pareiškėjas atliktų penkerių metų praktiką.

116. Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies b punktu atitinkama teisė nesuteikiama, todėl juo negalima remtis reikalaujant atlikti praktiką.

117. Pagal 4 straipsnio 1 dalies a punktą priimančioji valstybė narė gali reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų profesinę patirtį įrodantį dokumentą, tačiau tik tais atvejais, kai mokymo ir lavinimo trukmė, kuri, kaip išdėstyta 3 straipsnio a punkte, pažymima pateikiant paraišką, yra bent vienais metais trumpesnė negu reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje. Tačiau nėra jokio pagrindo manyti, kad įprasta studijų trukmė Ispanijoje taip skirtųsi nuo Austrijoje vykstančių teisės studijų trukmės, kuri šiuo atžvilgiu pasitelktina kaip lyginimo standartas. Kaip jau minėta(77), pagrindinėje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad R. Koller vos per dvejus metus įgijo papildomą teisinį išsilavinimą, kuris pagal Ispanijos teisės aktus atitinka teisės studijas, Ispanijoje įprastai trunkančias ketverius metus.

118. Tačiau net jei būtų atsižvelgiama tik į maždaug dvejų metų lygiavertiškumo patvirtinimo procedūros trukmę, būtų labai abejotina, ar tokia ilga praktika, kaip antai penkerių metų praktika Austrijoje, pagal 4 straipsnio 1 dalies a punktą būtų leistina, juolab kad pagal pirmą įtrauką reikalaujamas profesinės patirties laikotarpis negali daugiau kaip dvigubai viršyti mokymo ir lavinimo trukmės trūkumo. Be to, 4 straipsnio 1 dalies a punkto ketvirtoje pastraipoje aiškiai nustatyta, kad visais atvejais reikalaujama profesinė patirtis negali viršyti ketverių metų. Taigi Austrijoje privaloma penkerių metų praktika bet kuriuo atveju viršytų Direktyva 89/48 nustatytas maksimalias leistinas laiko ribas.

119. Pagaliau reikėtų priminti Direktyvos 89/48 4 straipsnio 2 dalį, kuria aiškiai nustatyta, kad priimančioji valstybė narė šio straipsnio 1 dalies a ir b punktų nuostatų negali taikyti kartu. Ši nuostata aiškintina kaip draudimas kumuliatyviai taikyti abu šiuos kompensacinius mechanizmus(78). Pagrindinėje byloje tai reiškia, kad Austrija neturi teisės reikalauti ir išlaikyti kvalifikacinį egzaminą, ir pateikti profesinės patirties įrodymą.

120. Taigi konkrečiomis pagrindinės bylos aplinkybėmis Direktyva 89/48 nėra teisinis pagrindas reikalauti atlikti penkerių metų praktiką.

4.      Išvados

121. Apibendrinant būtų galima teigti, jog Austrija gali reikalauti, kad R. Koller išlaikytų kvalifikacinį egzaminą, tačiau negali papildomai reikalauti, kad jis atliktų penkerių metų praktiką.

122. Todėl į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad nacionalinė norma, pagal kurią asmuo, turintis diplomą, kaip apibūdintasis pirmajame prejudiciniame klausime, neturi teisės laikyti kvalifikacinio egzamino be pagal nacionalinę teisę reikalaujamos praktikos įrodymo, nesuderinama su Direktyva 89/48.

VII – Išvada

123. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Oberste Berufungs- und Disziplinarkommission pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      Direktyvos 89/48 1 straipsnio a punkte apibrėžiamo „diplomo“ sąvoka apima kitos valstybės narės institucijos išduotus oficialią kvalifikaciją įrodančius dokumentus, iš kurių matyti, kad pareiškėjas ten atitinka keliamus reikalavimus ir gali verstis reglamentuojama profesija, tačiau kurie nepatvirtina, kad pareiškėjas ten ne mažiau kaip trejus metus studijavo universitete, bet yra grindžiami tik atitinkamo, priimančiojoje valstybėje narėje įgyto diplomo pripažinimu, jei šis pripažinimas paremtas papildomomis kvalifikacijomis, įgytomis jį išdavusioje šalyje, pavyzdžiui, mokymu ir lavinimu adaptacijos laikotarpių ir papildomų egzaminų forma.

2.      Nacionalinė norma, pagal kurią asmuo, turintis diplomą, kaip apibūdintasis pirmajame prejudiciniame klausime, neturi teisės laikyti kvalifikacinio egzamino be pagal nacionalinę teisę reikalaujamos praktikos įrodymo, nesuderinama su Direktyva 89/48.

---

1 – Originalo kalba: vokiečių.

---

2 ‑ Remiantis 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonos sutartimi, iš dalies keičiančia Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį (OL C 306, p. 1), nuo šiol su prašymais priimti prejudicinį sprendimą susijusios procedūros reglamentuojamos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje.

---

3 ‑ OL L 19, 1989, p. 16.

---

4 ‑ 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36 dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, 2005, p. 22). Direktyva 2005/36 konsoliduoja profesinių kvalifikacijų pripažinimo srities teisės aktus. Į vieną tekstą sujungiamos trys horizontalios direktyvos dėl bendrųjų sistemų ir dvylika atskirų direktyvų. Ji taikoma visiems valstybės narės piliečiams, kurie kaip savarankiškai arba pagal darbo sutartį dirbantys asmenys nori vykdyti profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje įgijo profesinę kvalifikaciją.

---

5 ‑ Bylos medžiaga rodo, kad lygiavertiškumo patvirtinimas buvo suteiktas 1987 m. sausio 16 d. Karaliaus dekretu 86/1987 (Boletín oficial del Estado (BOE), 1987 m. sausio 23 d., dabar pakeistu 2004 m. vasario 20 d. Karaliaus dekretu 285/2004 (BOE, 2004 m. kovo 4 d.).

---

6 ‑ 2009 m. sausio 29 d. Sprendimas Cavallera (C‑311/06, Rink. p. I‑415).

---

7 ‑ 2008 m. spalio 23 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑274/05, Rink. p. I‑7969, 31 ir 35 punktai).

---

8 ‑ Sprendimo Cavallera (minėtas 6 išnašoje) 55 punktas.

---

9 ‑ Dėl koordinavimo ir pripažinimo direktyvomis nustatytos antrinės teisės sistemos bei dėl Direktyvos 89/48 atsiradimo istorijos žr. N. Görlitz „Gemeinschaftsrechtliche Diplomanerkennungspflichten und Zugang zum deutschen Vorbereitungsdienst – Die primär- und sekundärrechtliche Verpflichtung der EU-Staaten zur Äquivalenzüberprüfung von den Ersten Staatsexamina vergleichbaren ausländischen Hochschulabschlüssen“, Europarecht Nr. 5, 2000, p. 840; A. Bianchi Conti „Considerazioni sul riconoscimento delle qualifiche e die titoli professionali“, La libera circolazione dei lavoratori, 1998, p. 205; J. Pertek „La reconnaissance mutuelle des diplômes d’enseignement supérieur“, Revue trimestrielle dedroit européen Nr. 4, 1989, p. 629, 637; A. Boixareu „Las profesiones jurídicas en la directiva relativa a un sistema general de reconocimiento de los títulos de enseñanza superior“, Gaceta jurídica de la C.E.E. Nr. 44, 1999, p. 3, 4; C. Zilioli „L’apertura delle frontiere intracomunitarie ai professionisti: la direttiva CEE N. 89/48“, Diritto comunitario e degli scambi internazionali Nr. 3, leidimo metai XXVIII, 1989, p. 422, kurie aprašo, kaip Bendrijos teisės aktų leidėjas iš pradžių siekė suderinti atskirų nacionalinių mokymo programų turinį ir priėmimo sąlygas, tačiau vėliau atsisakė šio metodo ir Direktyva 89/48 nustatė valstybių narių prievolę, vadovaujantis vadinamuoju pasitikėjimo principu, pripažinti diplomus, įgytus pagal – nesuderintas – atitinkamos kilmės valstybės narės nuostatas.

---

10 ‑ Šiuo klausimu žr. J. Pertek „La reconnaissance des diplômes, un acquis original rationalisé et développé par la directive n° 2005/36 du 7 octobre 2005“, Europe Nr. 3, 2006, p. 7; dėl Direktyvos 89/48 3 straipsnio bei jį pakeitusios nuostatos – direktyvos 13 straipsnio 1 dalį, kur, autoriaus manymu, paneigiama užsienio diplomų lygiavertiškumo prezumpcija.

---

11 ‑ Pagal J.‑M. Visée „L’application de la directive 89/48/CEE (système général de reconnaissance des diplômes) aux avocats“, La reconnaissance des qualifications dans un espace européen des formations et des professions, 1998, p. 212, Direktyvos 89/48 4 straipsniu numatytomis priemonėmis (adaptaciniais laikotarpiais ir kvalifikaciniais egzaminais) siekiama išlyginti iš dalies esminius mokymo ir lavinimo formų skirtumus.

---

12 ‑ Žr., be kita ko, 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Dorsch Consult (C‑54/96, Rink. p. I‑4961, 23 punktas), 2005 m. gegužės 31 d. Sprendimą Syfait ir kt. (C‑53/03, Rink. p. I‑4609, 29 punktas) bei 2007 m. birželio 14 d. Sprendimą Häupl (C‑246/05, Rink. p. I‑4673, 16 punktas).

---

13 ‑ Žr. 1999 m. kovo 4 d. Sprendimą Hospital Ingenieure (C‑258/97, Rink. p. I‑1405).

---

14 ‑ Todėl 2003 m. rugsėjo 30 d. Austrijos Verfassungsgerichtshof sprendime (bylos Nr. B614/01 ua) pateiktas aiškinimas yra teisingas.

---

15 ‑ Dėl advokato profesijos, kaip reglamentuojamos profesijos, žr. 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Morgenbesser (C‑313/01, Rink. p. I‑13467, 60 punktas) ir 2009 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Peśla (C‑345/08, Rink. p. I‑0000, 27 punktas).

---

16 ‑ Sprendimas Cavallera (minėtas 6 išnašoje, 47 punktas), 2008 m. spalio 23 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑286/06, Rink. p. I‑0000, 55 punktas).

---

17 ‑ Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą p. 13–14.

---

18 ‑      Žr. R. Koller pareiškimo 4 punktą, p. 4.

---

19 ‑ 1993 m. kovo 31 d. Sprendimas Kraus (C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 19 punktas).

---

20‑ Generalinis advokatas M. Poiares Maduro savo 2008 m. vasario 28 d. išvadoje byloje Cavallera (C‑311/06, Rink. p. I‑0000, 23 punktas) teisingai konstatavo, kad M. Cavallera Ispanijoje nei studijavo, nei dirbo, tiksliau, šioje valstybėje jis nebaigė jokio profesinio ar akademinio mokymo ir lavinimo. Generalinis advokatas remdamasis šia aplinkybe padarė teisingą išvadą, kad inžinieriaus mechaniko diplomą Ispanijoje jis gavo „paprasčiausia patvirtinus“ itališko universitetinio ir akademinio diplomo lygiavertiškumą.

---

21 ‑ Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą p. 14.

---

22 ‑ Sprendimas Cavallera (minėtas 6 išnašoje, 56–59 punktai).

---

23 ‑ Sprendimas Cavallera (minėtas 6 išnašoje, 57 punktas).

---

24 ‑ 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Beuttenmüller (C‑102/02, Rink. p. I‑5405).

---

25 ‑ Ten pat, 42 punktas. Jame Teisingumo Teismas daro nuorodą į 1996 m. vasario 15 d. Europos Bendrijų Komisijos remiantis Direktyvos 89/48/EEB 13 straipsniu Europos Parlamentui ir Tarybai pateiktą ataskaitą dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų baigus bent trejų metų profesinį mokymą ir lavinimą, pripažinimo sistemos taikymo (COM(96) 46, galutinis).

---

26 ‑ Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (minėtas 16 išnašoje).

---

27 ‑ Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (minėtas 16 išnašoje, 61 punktas).

---

28 ‑ Žr. šios išvados 47 punktą.

---

29 ‑ Žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Price (C‑149/05, Rink. p. I‑7691, 54 punktas).

---

30 ‑ Teisingumo Teismas išaiškino, kad kai sąlygos, susijusios su teise vykdyti atitinkamą profesinę veiklą, nėra suderintos, valstybės narės turi teisę apibrėžti tokias teorines žinias ir kvalifikaciją, kokios reikalingos siekiant vykdyti šią profesinę veiklą, ir pareikalauti pateikti jas patvirtinantį diplomą. Žr. 1987 m. spalio 15 d. Sprendimą Heylens ir kt. (222/86, Rink. p. 4097, 10 punktas), 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimą Vlassopoulou (C‑340/89, Rink. p. I‑2357, 9 punktas), 1992 m. gegužės 7 d. Sprendimą Aguirre Borrell ir kt. (C‑104/91, Rink. p. I‑3003, 7 punktas) ir Sprendimą Peśla (minėtas 15 išnašoje, 34 punktas). Taip teigia ir P. Mengozzi „La direttiva del Consiglio 89/48/CEE relativa ad un sistema generale dei diplomi di istruzione superiore“, Le nuove leggi civili commentate Nr. 3‑4, XIII/1990 metai, p. 1014.

---

31 ‑ Žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro 2008 m. vasario 28 d. išvadą byloje Cavallera (C‑311/06, Rink. p. I‑0000, 33 punktas).

---

32 ‑ Žr.. Sprendimą Price (minėtas 29 išnašoje, 54 punktas).

---

33 ‑ Piktybiško naudojimosi Bendrijos teise padarinys – draudimas taikyti Bendrijos teisę tam tikram dalykui. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendime Emsland‑Stärke (C‑110/99, Rink. p. I‑11569, 51 punktas) ir 1977 m. spalio 11 d. Sprendime Cremer (125/76, Rink. p. 1593, 21 punktas) aiškina, kad Bendrijos reglamentų apimtis jokiu būdu negali būti išplėsta taip, kad apimtų piktnaudžiavimą, kuriuo užsiima ekonominės veiklos vykdytojai.

---

34 ‑ Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (minėtas 16 išnašoje, 69 punktas).

---

35 ‑ Žr. prašymą priimti prejudicinį sprendimą, p. 3. Neatsižvelgiant į tai, ar pagrindinėje byloje iš tiesų buvo piktnaudžiavimo teise atvejis, kurį galima nustatyti tik atlikus objektyvų teisinį įvertinimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra vienintelis, turintis tokių įtarimų. Į tariamą riziką, kad teisininkų mokymo programų skirtumai gali baigtis teisininkų stažuotojų „turizmu“, atkreipia dėmesį A. Mannino „Anerkennung von Berufsqualifikationen: Anmerkung zu EuGH, C‑313/01, 13.11.2003 – Morgenbesser“, Zeitschrift für Gemeinschaftsprivatrecht Nr. 5, 2004, p. 282 ir – specialiai dėl šios prejudicinės procedūros – J. Goldsmith „Fancy a little law qualification forum shopping?“, Law Society Gazette, prieinama internetu, 2009 m. rugpjūčio 4 d. straipsnis, tačiau čia piktnaudžiavimas teise tiesiogiai neminimas.

---

36 ‑ Dėl piktybiško naudojimosi Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje pripažinta teise į mokamas kasmetines atostogas nedarbingumo laikotarpiais grėsmės žr. mano 2008 m. sausio 24 d. išvadą byloje Stringer ir kt. ( C‑520/06, Rink. p. I‑0000, 80 punktas). Išvados 53 išnašoje piktnaudžiavimą teise apibrėžiau kaip netinkamą teisės naudojimą, kuris riboja galimybę įgyvendinti egzistuojančią teisę. Tai reiškia, kad formalios teisės įgyvendinimą riboja sąžiningumo principas. Asmuo, turintis pagrindinę teisę, kurią jis gali ginti teisme, negali ja piktnaudžiauti. Panašiai ir Creifelds „Rechtswörterbuch“ (išleido Klaus Weber), 17-asis leidimas, Miunchenas, 2002, p. 1109, kur teigiama, kad asmuo piktnaudžiauja subjektyvia teise, jei nors formaliai įstatymams ir nenusižengia, tačiau dėl ypatingų konkretaus atvejo aplinkybių jo naudojimasis teise pažeidžia sąžiningumo principą.

---

37 ‑ Žr. 1979 m. vasario 7 d. Sprendimą Knoors (115/78, Rink. p. 399, 25 punktas), 1990 m. spalio 3 d. Sprendimą Bouchoucha (C‑61/89, Rink. p. I‑3551, 14 punktas), 1992 m. liepos 7 d. Sprendimą Singh (C‑370/90, Rink. p. I‑4265, 24 punktas), 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Kefalas ir kt. (C‑367/96, Rink. p. I‑2843, 20 punktas), 1999 m. kovo 9 d. Sprendimą Centros (C‑212/97, Rink. p. I‑1459, 24 punktas), 2000 m. kovo 23 d. Sprendimą Diamantis (C‑373/97, Rink. p. I‑1705, 33 punktas), 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimą X ir Y (C‑436/00, Rink. p. I‑10829, 41 ir 45 punktai), 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Inspire Art (C‑167/01, Rink. p. I‑10155, 136 punktas), 2006 m. vasario 21 d. Sprendimą Halifax ir kt. (C‑255/02, Rink. p. I‑1609, 68 punktas), 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Cadbury Schweppesir Cadbury Schweppes Overseas (C‑196/04, Rink. p. I‑7995, 35 punktas), 2008 m. vasario 21 d. Sprendimą Part Service (C‑425/06, Rink. p. I‑897, 42 punktas) ir 2008 m. liepos 25 d. Sprendimą Metock ir kt. (C‑127/08, Rink. p. I‑6241, 75 punktas).

---

38 ‑ Taip mano ir generalinis advokatas M. Poiares Maduro savo 2008 m. vasario 28 d. išvadoje byloje Cavallera (minėta 20 išnašoje) 43 ir paskesni punktai). Pasak L. M. Baudenbacher („Außer Spesen nicht gewesen – Die Spanienreise des italienischen Ingenieurs Cavallera“, European Law Reporter Nr. 6, 2009, p. 213–214, ir „Überlegungen zum Verbot des Rechtsmissbrauchs im Europäischen Gemeinschaftsrecht“, Zeitschrift für Europarecht, internationales Privatrecht und Rechtsvergleichung, 2008, p. 205–206), neatmestina galimybė, kad Teisingumo Teismas ateityje dar patikslins piktnaudžiavimo teise sąvoką ir netgi pripažins ją bendru Bendrijos teisės principu. Su piktnaudžiavimu teise susijusią teismo praktiką autorė skirsto į dvi grupes: pirmuoju atveju asmuo piktybiškai naudojasi Bendrijos teisės nuostatomis, siekdamas, kad jam nebūtų taikomi nacionalinės teisės aktai. Antruoju atveju piktybiškai ar netgi apgaulės būdu naudojamasi teisėmis, įtvirtintomis Bendrijos teisės sistemoje.

---

39 ‑ Žr. sprendimus Kefalas ir kt. (minėtas 37 išnašoje, 20 punktas), Diamantis (minėtas 37 išnašoje, 33 punktas), Halifax ir kt. (minėtas 37 išnašoje, 68 punktas) ir Cadbury Schweppesir Cadbury Schweppes Overseas (minėtas 37 išnašoje, 35 punktas).

---

40 ‑ Žr. Sprendimą Emsland‑Stärke (minėtas 33 išnašoje, 52 ir 53 punktai) ir 2005 m. liepos 21 d. Sprendimą Eichsfelder Schlachtbetrieb GmbHprieš Hauptzollamt Hamburg‑Jonas (C‑515/03, Rink. p. I‑7355, 39 punktas). Taip pat žr. mano 2010 m. vasario 10 d. išvadą byloje Internetportal (C‑569/08, Rink. p. I‑0000, 113 punktas).

---

41 ‑ Žr. sprendimus Eichsfelder Schlachtbetrieb (minėtas 40 išnašoje, 40 punktas) ir Halifax ir kt. (minėtas 37 išnašoje, 76 punktas). Nors Austrijos Respublikos Verfassungsgerichtshof, priimdamas 2008 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Nr. B 1098/06, R. Koller elgesyje neįžvelgė piktnaudžiavimo teise požymių (žr. sprendimo 2.3.8 punktą: „Iš to, kas išdėstyta, ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas verčiasi „abogado“ [advokato] profesija, išplaukia – taip pat kaip ir iš pareiškėjo pateikto Madrido advokatų tarybos išduoto dokumento, – kad visiškai klaidinga kaltinti pareiškėją piktnaudžiavimu teise“.). Tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad šioje byloje svarbi piktnaudžiavimo teise sąvoka yra Bendrijos teisės sąvoka, turinti specifinių požymių ir todėl Bendrijos teisėje aiškintina savarankiškai. Nacionalinis teismas, vertindamas, ar pagrindinėje byloje buvo piktnaudžiavimo teise atvejis, turi vadovautis Bendrijos kriterijais.

---

42 ‑ Žr. 2002 m. spalio 17 d. Sprendimą Payroll ir kt. (C‑79/01, Rink. p. I‑8923, 29 punktas) ir Sprendimą Halifax ir kt. (minėtas 37 išnašoje, 76 ir 77 punktai).

---

43 ‑ Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (minėtas 16 išnašoje, 70 punktas).

---

44 ‑ Ten pat, 72 punktas; taip pat žr. 2008 m. gruodžio 4 d. Sprendimą Chatzithanasis (C‑151/07, Rink. p. I‑9013, 32 punktas).

---

45 ‑ Žr. U. Goll „Anerkennung der Hochschuldiplome in Europa: Wunsch und Wirklichkeit“, Europäische Integration und globaler Wettbewerb, p. 196, kurio manymu, teisininkas iš kitos valstybės narės, norintis laikyti kvalifikacinį egzaminą priimančiojoje valstybėje narėje, joje įsisteigia greičiausiai ne tam, kad užsiimtų su eismo įvykiais ar individualių namų statybomis susijusiomis bylomis. Veikiau jis sieks specializuotis tam tikrose teisės srityse, kurios svarbios tarptautinių teisinių santykių srityje ir kuriose reikės jo turimų užsienio šalies teisės sistemos žinių.

---

46 ‑ Tuo pačiu klausimu žr. ir D. Kraus „Diplomas and the recognition of professional qualifications in the case law of the European Court of Justice“, A true European, 2003, p. 248, kurio manymu, Sąjungos piliečio teisė dirbti, įsisteigti arba teikti tarpvalstybines paslaugas kitoje valstybėje narėje taptų bereikšmė, jeigu jo diplomai ir profesinės kvalifikacijos užsienyje nebūtų pripažįstamos.

---

47 ‑ Generalinio advokato M. Poiares Maduro 2008 m. vasario 28 d. išvada byloje Cavallera (minėta 20 išnašoje, 51 punktas).

---

48 ‑ Žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro 2008 m. vasario 28 d. išvadą byloje Cavallera (minėta 20 išnašoje, 56 punktas).

---

49 ‑ Žr. šios išvados 68 punktą.

---

50 ‑ Žr. J. Pertek (minėtas 9 išnašoje, p. 637), kurio manymu, abipusio pasitikėjimo principas įtvirtintas ir Direktyvos 89/48 3 straipsnio 1 dalyje.

---

51 ‑ Sprendimas Morgenbesser (minėtas 15 išnašoje).

---

52 ‑ Ten pat, 44 punktas.

---

53 ‑ Sprendimas Vlassopoulou (minėtas 30 išnašoje).

---

54 ‑ 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Fernández de Bobadilla (C‑234/97, Rink. p. I‑4773).

---

55 ‑ Sprendimas Morgenbesser (minėtas 15 išnašoje, 67 punktas).

---

56 ‑ Ten pat, 68 punktas. Žr. ir Sprendimą Peśla (minėtas 15 išnašoje, 39 punktas).

---

57 ‑ Sprendimas Morgenbesser (minėtas 15 išnašoje, 69 punktas).

---

58 ‑ Ten pat, 70 punktas. Žr. ir Sprendimą Peśla (minėtas 15 išnašoje, 40 punktas).

---

59 ‑ Sprendimas Morgenbesser (minėtas 15 išnašoje, 71 punktas). Žr. ir Sprendimą Peśla (minėtas 15 išnašoje, 41 punktas).

---

60 ‑ Sprendimas Peśla (minėtas 15 išnašoje, 41 punktas).

---

61 ‑ Ten pat, 12–15 punktai.

---

62 ‑ Ten pat, 45 punktas. Išskirta mano.

---

63 ‑ Ten pat, 46 punktas. Išskirta mano.

---

64 ‑ Ten pat, 65 punktas. Išskirta mano.

---

65 ‑ Žr. šios išvados 92 punktą. Šiuo klausimu žr. P. Mengozzi (minėtas 30 išnašoje, p. 1015), J. Pertek (minėtas 9 išnašoje, p. 638), kurių nuomone, Direktyva 89/48 koordinuojamas abipusis lygiaverčių diplomų pripažinimas, neturintis vykti savaime. Taip pat žr. ir D. Kraus (minėtas 46 išnašoje, p. 253), kuris atkreipia dėmesį į tai, kad nei EB Sutartis, nei Direktyva 89/48 neįpareigoja valstybių narių savaime ir besąlygiškai pripažinti užsienyje įgytus diplomus.

---

66 ‑ Žr. šios išvados 92–95 ir 98–100 punktus.

---

67 ‑ Žr. šios išvados 99 punktą.

---

68 ‑ Žr. šios išvados 100 punktą.

---

69 ‑ Šiuo klausimu žr. ir N. Görlitz (minėtas 9 išnašoje, p. 845), kurio manymu, pasirinktas Direktyvos 89/48 teisinis pagrindas ir pirma konstatuojamoji dalis rodo, kad ši direktyva yra antrinės teisės aktas, kuriuo siekiama įgyvendinti pagrindines laisves, ypač palengvinti laisvą asmenų judėjimą. Autorius mano, kad direktyvos preambule sukuriama normatyvinė sąsaja tarp profesinės veiklos rūšių, kurias apima pagrindinės laisvės, ir profesinės veiklos rūšių, kurias apima direktyva. Žr. ir A. Carnelutti „L’Europe des professions libérales: la reconnaissance mutuelle des diplômes d’enseignement supérieur“, Revue du marché unique européen Nr. 1, 1991, p. 35, kurio nuomone, Direktyva 89/48 yra Teisingumo Teismo praktikos principų „vadovas“ abipusio diplomų pripažinimo srityje.

---

70 ‑ Žr. ir J. M. Visée (minėtas 11 išnašoje, p. 212), kuris mano, kad Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies b punkto antrą pastraipą galima taikyti teisininko profesinei veiklai, pirmiausia advokato profesijai. Taip pat ir R. Baldi „La liberalizzazione della professione forense nel quadro della direttiva comunitaria 21 dicembre 1988 (89/48 CEE)“, Revista di diritto internazionale privato e processuale Nr. 2, leidimo metai XXVII, 1991, p. 349, neabejoja, kad ši direktyvos nuostata tiesiogiai susijusi su advokato profesija. Komisija, remdamasi Direktyvos 89/48/EEB 13 straipsniu, Europos Parlamentui ir Tarybai pateiktoje ataskaitoje dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų baigus bent trejų metų profesinį mokymą ir lavinimą, pripažinimo sistemos taikymo (COM(96) 46 galutinis), p. 25, pažymi, kad pagal valstybių narių aiškinimą ši nuostata taikytina advokatams, teisėjams ir teisingumo srities atstovams, teisinį išsilavinimą turintiems pareigūnams, patentų advokatams, mokesčių konsultantams, auditoriams ir finansininkams.

---

71 ‑ Žr. šios išvados 101 punktą.

---

72 ‑ Sprendimas Morgenbesser (minėtas 15 išnašoje, 57, 62 ir 67 punktai) ir 2006 m. sausio 19 d. Sprendimas Colegio de Ingenieros de Caminos, Canales y Puertos prieš Administración del Estado (C‑330/03, Rink. p. I‑0000, 36 punktas).

---

73 ‑ Žr. šios išvados 58 punktą.

---

74 ‑ Žr. A. Carnelutti (minėtas 69 išnašoje, p. 35), kuris atkreipia dėmesį į advokato profesijos skirtumus atskirose valstybėse narėse. Kaip pavyzdį autorius pateikia Anglijos solisitoriaus įgaliojimus: solisitorius gali vykdyti funkcijas, kurios Prancūzijoje arba nesuderinamos su advokato profesija, arba kurias atlieka kitų profesijų atstovai (advokatas arba juriskonsultas ir nekilnojamojo turto tarpininkas).

---

75 ‑ Žr. Austrijos vyriausybės pareiškimo 16 punktą, p. 6 ir 7.

---

76 ‑ Žr. R. Koller pareiškimą, p. 24.

---

77 ‑ Žr. šios išvados 72 punktą.

---

78 ‑ Žr. A. Boixareu (minėtas 9 išnašoje, p. 7), kuris pažymi, kad Direktyvos 89/48 4 straipsnio 2 dalimi priimančiajai valstybei narei neleidžiama kumuliatyviai taikyti 4 straipsnio 1 dalies a ir b punktais numatytų kontrolės mechanizmų. J. Pertek (minėtas 10 išnašoje, p. 8) taip pat mano, kad kompensacines priemones kumuliatyviai taikyti draudžiama, tačiau jis atsižvelgia į Direktyvos 2005/36 14 straipsnį, pakeitusį minėtą nuostatą.