EUR-Lex Přístup k právu Evropské unie
Tento dokument je výňatkem z internetových stránek EUR-Lex
Dokument 62009CC0083
Opinion of Mr Advocate General Jääskinen delivered on 25 November 2010. # European Commission v Kronoply GmbH & Co. KG and Kronotex GmbH & Co. KG. # Appeal - State aid - Article 88(2) and (3) EC - Regulation (EC) No 659/1999 - Decision not to raise any objections - Action for annulment - Conditions for admissibility - Pleas in law that may be relied upon in an action for annulment - Notion of ‘interested party’ - Competitive link - Assignment - Market for supply. # Case C-83/09 P.
Generalinio advokato Jääskinen išvada, pateikta 2010 m. lapkričio 25 d.
Europos Komisija prieš Kronoply GmbH & Co. KG ir Kronotex GmbH & Co. KG.
Apeliacinis skundas - Valstybės pagalba - EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalys - Reglamentas (EB) Nr. 659/1999 - Sprendimas nepateikti prieštaravimų - Ieškinys dėl panaikinimo - Priimtinumo sąlygos - Panaikinimo pagrindai, kuriais galima remtis - Sąvoka "suinteresuotoji šalis" - Konkurencinis ryšys - Įtaka - Tiekimo rinka.
Byla C-83/09 P.
Generalinio advokato Jääskinen išvada, pateikta 2010 m. lapkričio 25 d.
Europos Komisija prieš Kronoply GmbH & Co. KG ir Kronotex GmbH & Co. KG.
Apeliacinis skundas - Valstybės pagalba - EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalys - Reglamentas (EB) Nr. 659/1999 - Sprendimas nepateikti prieštaravimų - Ieškinys dėl panaikinimo - Priimtinumo sąlygos - Panaikinimo pagrindai, kuriais galima remtis - Sąvoka "suinteresuotoji šalis" - Konkurencinis ryšys - Įtaka - Tiekimo rinka.
Byla C-83/09 P.
Identifikátor ECLI: ECLI:EU:C:2010:715
GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2010 m. lapkričio 25 d.(1)
Byla C‑83/09 P
Europos Komisija
prieš
Kronoply ir Kronotex
„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Ieškinys dėl Komisijos sprendimo nepateikti prieštaravimų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį panaikinimo – Priimtinumo sąlygos – Suinteresuotojo asmens sąvoka pagal EB 88 straipsnio 2 dalį“
1. Savo skundu Europos Bendrijų Komisija prašo panaikinti 2008 m. gruodžio 10 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Kronoply ir Kronotex prieš Komisiją (T‑388/02, Rink. 2008 p. II‑305, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo pripažintas priimtinu Kronoply GmbH & Co. KG (toliau – Kronoply) ir Kronotex GmbH & Co. KG (toliau – Kronotex) pateiktas ieškinys dėl 2002 m. birželio 19 d. Komisijos sprendimo C(2002) 2018 galutinis nepateikti prieštaravimų dėl Vokietijos institucijų suteiktos pagalbos Zellstoff Stendal GmbH statant plaušienos gamyklą (toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo. Komisija taip pat prašo pripažinti nepriimtinu Pirmosios instancijos teismui pateiktą ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.
2. Šioje byloje Komisija prašo Teisingumo Teismo nukrypti nuo dabartinės teismų praktikos, vadinamos Cook ir Matra(2), susijusios su ieškinių dėl sprendimų, kuriuos Komisija priima kontroliuodama valstybės pagalbą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, priimtinumo sąlygomis(3).
3. Šiuo atžvilgiu, nors ir pritardamas efektyviai suinteresuotųjų šalių pagal EB 88 straipsnio 2 dalį procesinių teisių apsaugai, siūlau Teisingumo Teismui patikslinti Cook ir Matra teismų praktiką, kad, laikantis teisinio saugumo, kuriuo grindžiamas teisingumo administravimas, būtų išaiškinta procedūra.
I – Faktinės bylos aplinkybės, procesas ir skundžiamas sprendimas
A – Bylos priešistorė ir ginčijamas sprendimas
4. Pagal Vokietijos teisę įsteigtos bendrovės Kronoply ir Kronotex savo gamyklose Heiligengrabėje, Brandenburgo žemėje (Vokietija), gamina medžiagas iš medienos.
5. 2002 m. balandžio 9 d. laišku Vokietijos Federacinės Respublikos institucijos pranešė Komisijai apie valstybės pagalbos Zellstoff Stendal GmbH (toliau – ZSG) projektą, skirtą finansuoti aukštos kokybės plaušienos gamybos įrenginio statybą, medienos tiekimo įmonės ir logistikos įmonės Arneburge, Saksonijos‑Anhalto žemėje (Vokietija), steigimą.
6. 2002 m. birželio 19 d. laišku Komisija priėmė ginčijamą sprendimą. 2002 m. rugsėjo 28 d. Komisija pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 26 straipsnio 1 dalį paskelbė Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje santrauką, kurioje minimas ginčijamas sprendimas(4).
7. Atsižvelgdama į tai, kad šiame sektoriuje nėra perteklinių pajėgumų, ir į sukuriamas tiesiogines (580 tiesioginių darbo vietų plaušienos gamykloje) ir netiesiogines (apie 1 000 netiesioginių darbo vietų nagrinėjamame regione ar kaimyninėse teritorijose) darbo vietas, Komisija nusprendė leisti taikyti priemones, apie kurias buvo pranešta, susidedančias iš negrąžinamos paskolos, mokestinės premijos investicijai ir laidavimo.
B – Dėl skundžiamo sprendimo
8. 2002 m. gruodžio 23 d. pareiškimu Kronoply ir Kronotex pateikė ieškinį Pirmosios instancijos teisme dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.
9. Atskiru aktu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2003 m. vasario 25 d., Komisija pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo, pagrįstą dviem pagrindais, susijusiais su, pirma, pavėluotu ieškinio pareiškimu ir, antra, tuo, kad ieškovai neturi teisės pareikšti ieškinio. 2005 m. birželio 14 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismas nusprendė prijungti prieštaravimą dėl priimtinumo prie bylos iš esmės.
10. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas atmetė prieštaravimą dėl priimtinumo, susijusį su pavėluotu ieškinio pareiškimu, tačiau priėmė pagrindą, pagal kurį įmonės ieškovės neturi teisės pareikšti ieškinio, ginčydamos ginčijamo sprendimo pagrįstumą. Tačiau Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad įmonių ieškovių prašymas užtikrinti procesines garantijas yra priimtinas, kartu nuspręsdamas, kad jis nepagrįstas.
11. Pirmiausia, skundžiamo sprendimo 57–59 punktuose Pirmosios instancijos teismas pabrėžė skirtumą tarp Komisijos vykdomos valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka kontrolės preliminariojo nagrinėjimo etapo ir formalaus tyrimo procedūros. Antra, 60 ir 61 minėto sprendimo punktuose Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika, pagal kurią suinteresuotojo asmens ieškinys pagal EB 88 straipsnio 2 dalį dėl Komisijos sprendimo nepateikti prieštaravimų po preliminaraus etapo turi būti pripažintas priimtinu, jeigu juo siekiama apsaugoti iš minėtos nuostatos išplaukiančias procesines garantijas.
12. Tačiau skundžiamo sprendimo 62 punkte nurodęs, kad tuo atveju, jei ieškovas ginčija ginčijamo sprendimo pagrįstumą, jis turi įrodyti savo ypatingą statusą Plaumann prieš Komisiją(5) teismų praktikos prasme, 63 minėto sprendimo punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad savo ieškiniu ieškovės ginčijo ir Komisijos atsisakymą pradėti formalaus tyrimo procedūrą, ir ginčijamo sprendimo pagrįstumą. Taip Pirmosios instancijos teismas tikrino ieškovių teisę pareikšti ieškinį.
13. Dėl ieškovių teisės ginčyti ginčijamo sprendimo pagrįstumą pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas ieškovėms tos teisės nesuteikė, nes jos neįrodė, kad turi ypatingą statusą minėto Sprendimo Plaumann prieš Komisiją prasme, ir atitinkamai atmetė šią ieškinio dalį kaip nepriimtiną skundžiamo sprendimo 64–69 punktuose.
14. Dėl teisės pateikti ieškinį 77 skundžiamo sprendimo punkte Pirmosios instancijos teismas, siekdamas apsaugoti procesines garantijas, nusprendė, kad ieškoves teisiškai pakankamai įrodė konkurencinę sąsają ir riziką, kad gali būti paveikta jų padėtis rinkoje, todėl jas galima pripažinti suinteresuotosiomis šalimis pagal EB 88 straipsnio 2 dalį ir atitinkamai laikyti jų ieškinius priimtinais, nes jais jos siekia apginti savo procesines teises.
15. Tuo remdamasis Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kiekvieną ieškovių ieškinio pagrindą.
16. 80 skundžiamo sprendimo punkte nurodęs, kad tik antrasis ieškinio pagrindas yra susijęs su tuo, jog nebuvo pradėta formalaus tyrimo procedūra, minėto sprendimo 81–83 punktuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad net jeigu jis, remiantis teismų praktika, neturi aiškinti ieškinio pagrindų, kuriais išimtinai siekiama ginčyti sprendimo pagrįstumą, kaip iš tikrųjų skirtų apsaugoti procesines teises, jis gali patikrinti, ar argumentuose dėl esmės nenurodomos aplinkybės, pagrindžiančios ieškinio pagrindą, kuriame teigiama, kad yra rimtų sunkumų, pateisinančių EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros pradžią. Taigi jis nusprendė, kad pirmasis ir antrasis ieškinio pagrindai yra priimtini, kartu atmesdamas trečiąjį ieškinio pagrindą kaip nepriimtiną. Galiausiai, Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Komisija teisėtai nepradėjo formalaus tyrimo procedūros.
II – Dėl pagrindinio apeliacinio skundo
A – Dėl Komisijos apeliacinio skundo
17. Grįsdama savo apeliacinį skundą Komisija nurodo tris pagrindus.
18. Pirmuoju pagrindu, susijusiu su EB 88 straipsnio ir 230 straipsnio ketvirtos pastraipos pažeidimu, Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad jis rėmėsi teismų praktika, kuri prieštarauja minėtiems Sutarties straipsniams. Taigi Pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi 60 skundžiamo sprendimo punkte nurodytu principu, pagal kurį tuo atveju, jei nepradėjusi formalaus tyrimo procedūros Komisija konstatuoja pagalbos suderinamumą sprendimu, priimtu pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, procesinės garantijos, nustatytos EB 88 straipsnio 2 dalyje, gali būti taikomos tik tuomet, jeigu jų turėtojai gali ginčyti šį sprendimą Bendrijos teisme(6).
19. Savo antruoju pagrindu, susijusiu su sau prieštaraujančiu ieškovių ieškinio pagrindų aiškinimu, Komisija kritikuoja Pirmosios instancijos teismo poziciją, kuria, Komisijos nuomone, panaikinamas skirtumas tarp su bylos esme ir procesinėmis teisėmis susijusių ieškinio pagrindų, nors pirmuosius gali pateikti tik suinteresuotieji asmenys, kurių teisėms Komisijos sprendimas daro nemažą įtaką. Taigi, jei būtų remiamasi Pirmosios instancijos teismo aiškinimu 82 ir 83 skundžiamo sprendimo punktuose, būtų išplėsta teisės pareikšti ieškinį sąvoka.
20. Savo trečiuoju pagrindu, susijusiu su teisės klaida, aiškinant suinteresuotosios šalies sąvoką, Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą tuo, kad jis nukrypo nuo įprastos praktikos, kai nusprendė, kad pagalbos gavėjo konkurentams vien žaliavų tiekimo rinkoje turėjo būti pripažintas suinteresuotųjų asmenų pagal EB 88 straipsnio 2 dalį statusas.
III – Dėl ZSG atsiliepimo
21. Komisijos skundą remia ZSG, kuri 2009 m. vasario 23 d. pateikė atsiliepimą, pateikdama savo argumentus, kurie vis dėlto daugeliu atvejų sutampa su Komisijos nurodytais pagrindais.
22. ZSG prašo, kad Teisingumo Teismas pirmiausia panaikintų skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo Kronoply ir Kronotex ieškinys pripažįstamas priimtinu, ir, antra, visiškai atmestų Kronoply ir Kronotex ieškinį dėl panaikinimo kaip nepriimtiną.
23. Pastebiu, kad savo atsiliepime ZSG aiškiai nurodo, jog pateikia tik kai kuriuos papildomus argumentus dėl pagrindinių Komisijos pateiktų pagrindų. Taigi tarp ZSG pateiktų argumentų Teisingumo Teismas turės nustatyti tuos, kurie gali būti atskirojo apeliacinio skundo pagrindai.
24. Šiuo atžvilgiu primenu, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio išplaukia, kad į bylą Pirmosios instancijos teisme įstojusios šalys laikomos bylos šalimis. Todėl kai skundžiamas Pirmosios instancijos teismo sprendimas, joms taikoma Teisingumo Teismo procedūros reglamento 115 straipsnio 1 dalis, pagal kurią jie atleidžiami nuo pareigos pateikti naują prašymą leisti įstoti į bylą Teisingumo Teisme pagal minėto Procedūros reglamento 93 ir 123 straipsnius(7).
25. Taigi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirta pastraipa nedraudžiama įstojusiai į bylą šaliai pateikti skirtingus argumentus nei šalis, kurią ji palaiko, jei tik siekiama paremti šios šalies reikalavimus(8). Įstoję į bylą asmenys, turintys teisę pateikti atsiliepimą į skundą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 115 straipsnį, jei tai nėra aiškiai uždrausta, privalo turėti galimybę nurodyti pagrindus, susijusius su bet kuriuo teisės klausimu, sudarančiu skundžiamo sprendimo pagrindą(9).
26. Taigi niekas nedraudžia kai kurių ZSG argumentų laikyti atskirojo skundo pagrindais.
IV – Bendros pastabos dėl teisės, suteiktos suinteresuotiesiems asmenims pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, pobūdžio
27. Prieš pradėdamas analizuoti skunde pateiktus pagrindus norėčiau priminti kai kurias reikšmingas valstybės pagalbos kontrolės sistemos taisykles, kurios nustatytos EB sutartyje.
28. EB 88 straipsnyje nustatyta speciali procedūra, pagal kurią organizuojama Komisijos vykdoma valstybės pagalbos nuolatinė analizė ir kontrolė. Naujai pagalbai, kurią valstybės narės ketina suteikti, taikoma išankstinė procedūra, kurios neatlikus jokia pagalba negali būti laikoma teisėta. Pagal EB 88 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti informuojama prieš tokius ketinimus įgyvendinant. Tada ji atlieka pirminį numatomos pagalbos tyrimą. Jei atlikusi tokį tyrimą Komisija mano, kad tokie ketinimai yra nesuderinami su bendrąja rinka, ji nedelsdama pradeda EB 88 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatytą procedūrą(10).
29. Kaip nurodė generalinis advokatas P. Mengozzi byloje British Aggregates prieš Komisiją, sprendimai, kuriuos Komisija priima nepradėjusi formalaus tyrimo procedūros, yra aktai, priimami po trumpos peržiūros, atliekamos per trumpą terminą, ir daugeliu atvejų remiantis išimtinai Komisijos ir suinteresuotos valstybės narės dialogu. Teisės aktų leidėjas siekė, kad Komisija tokiais aktais neeikvotų daug laiko visapusiam tyrimui tais atvejais, kuomet prima facie aišku, kad nėra valstybės pagalbos arba kad ši valstybės pagalba yra suderinama su bendrąja rinka(11).
30. Būtina pabrėžti, kad vertindama Komisija privalo laikytis reikalavimų, susijusių pirmiausia su tuo, kad jos teisė pareikšti nuomonę dėl pagalbos suderinamumo taikoma tik priemonėms, dėl kurių nekyla rimtų sunkumų, vadinasi, šis kriterijus yra išimtinio pobūdžio(12). Antra, kai Komisija susiduria su rimtais sunkumais, ji neturi jokios diskrecijos dėl formalaus tyrimo procedūros pradėjimo(13). Trečia rimtų sunkumų sąvoka yra objektyvaus pobūdžio(14).
31. Taigi pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija, priimdama pagalbai palankų sprendimą, gali apsiriboti EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatyta pirminio tyrimo stadija tik tuo atveju, jei po pirmojo tyrimo gali įsitikinti, kad ta pagalba suderinama su Sutartimi. Kita vertus, jei po pirminio tyrimo Komisija padaro priešingą išvadą arba jei per pirmąjį tyrimą nesugebėjo įveikti visų sunkumų, kilusių dėl šios pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimo, ji privalo surinkti visas reikalingas nuomones ir pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą(15).
32. Tik tokioje procedūroje, skirtoje sudaryti Komisijai galimybę gauti išsamią informaciją apie bylos duomenų visumą, EB sutartyje nustatyta pareiga Komisijai pareikalauti suinteresuotųjų asmenų pateikti pastabas(16).
33. Šiuo atžvilgiu pabrėžiu, kad EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisės pateikti pastabas pobūdžio negalima painioti su teise būti išklausytam, kuri laikoma tikra gynybos teise.
34. Taigi tarp esminių gero administravimo principo elementų Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) nurodyta kiekvieno asmens teisė būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę, teisė susipažinti su savo byla ir administracijos pareiga pagrįsti savo sprendimus(17).
35. Iš tiesų teisės būti išklausytam bet kurioje prieš asmenį pradėtoje procedūroje, kuri gali baigtis jam nepalankaus akto priėmimu, paisymas yra pagrindinis Bendrijos teisės principas ir turi būti užtikrintas net ir nesant jokio šios procedūros reglamentavimo(18).
36. Jei vienintelis Komisijos sprendimo, priimto pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, adresatas yra valstybė narė(19), taikydama minėtą principą formalaus tyrimo procedūroje Komisija jį turi aiškinti siaurai.
37. Iš tiesų būtina pabrėžti, kad nors EB 88 straipsnio 2 dalimi suteikiama teisė suinteresuotosioms šalims pateikti pastabas, teismų praktikoje ši nuostata buvo aiškinama taip, kad suinteresuotosioms šalims suteikiama tik teisė dalyvauti administracinėje procedūroje tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes(20).
38. Mano nuomone, šioje procedūroje būtina pabrėžti, kad EB 88 straipsnio 2 dalyje kalbama tik apie teisę pateikti pastabas, o ne gynybos teises(21).
39. Iš teismų praktikos akivaizdu, kad suinteresuoti asmenys, išskyrus už pagalbos suteikimą atsakingą valstybę narę, negali patys dalyvauti diskusijose su Komisija taip, kaip tai gali daryti ši valstybė narė(22). Kaip Teisingumo Teismas nusprendė Sprendime SFEI ir kt., „viena vertus, pareiga pranešti ir išankstinis draudimas įgyvendinti pagalbos projektus, nustatytus 93 straipsnio 3 dalyje, skirti valstybei narei. Kita vertus, valstybei narei taip pat skirtas ir sprendimas, kuriuo Komisija konstatuoja pagalbos nesuderinamumą ir reikalauja ją nutraukti per Komisijos nustatytą laiką“(23).
40. Iš tiesų būtina atsižvelgti į tai, kad valstybės pagalbos kontrolės procedūra yra administracinio pobūdžio ir joje beveik nėra teisminių elementų.
V – Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo
A – Komisijos argumentai
41. Kaip pirmąjį pagrindą Komisija nurodo tai, kad Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovių teisę pateikti ieškinį, rėmėsi teismų praktika, kuri prieštarauja EB 88 straipsniui ir 230 straipsnio ketvirtai pastraipai, nes suteikia teisę pareikšti ieškinį Teisingumo Teisme ieškovams, kurie, nors ir neatitinka priimtinumo reikalavimų, nustatytų EB 230 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, ginčija sprendimą, priimtą EB 88 straipsnio pagrindu, remdamiesi minėto straipsnio 2 dalyje tariamai nustatyta procesinių teisių apsauga.
42. Atkreipusi dėmesį į skirtumą tarp procedūrų, nustatytų EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalyse, Komisija pabrėžia, kad suinteresuotieji asmenys savo argumentus gali pateikti tik pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
43. Be to, Komisijos nuomone, atsižvelgiant į Sutartį, tam, kad būtų laikomasi Komisijos veiksmų teisėtumo principo ir užtikrinama visiška teisminė gynyba tuo atveju, jei yra priimamas sprendimas dėl suderinamumo, nepradedant formalaus tyrimo procedūros, visiškai nėra būtina sukurti specialią teisinę apsaugą, kuri leistų nukrypti nuo EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos. Iš tiesų, jei tik ieškovas atitinka priimtinumo sąlygas, teisminė tokio sprendimo kontrolė būtų garantuojama įrodant priežastinį ryšį tarp Komisijos neveikimo (formalaus tyrimo procedūros nepradėjimo) ir tariamo jos sprendimo neteisėtumo.
44. Galiausiai, Komisijos nuomone, iš skundžiamo sprendimo, ypač jo 70 punkto, išplaukia, jog Pirmosios instancijos teismas gina teiginį, kad teisė pareikšti ieškinį, siekiant apsaugoti procesines teises, nereikalauja, kad ieškovas būtų konkrečiai ir tiesiogiai susijęs su ginčijamu sprendimu. Tam, kad būtų galima ginti tokią poziciją, būtina įrodyti, kad EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta ne tik teisinė Komisijos prievolė, bet ir sukuriama teisė suinteresuotiesiems asmenims.
45. Tačiau, viena vertus, EB 88 straipsnio 2 dalis tėra administracinė nuostata, kurioje nustatyta speciali valstybės pagalbos kontrolės procedūra, o ne ieškinio Teisingumo Teisme priimtinumo sąlygos. Kita vertus, kadangi Bendrijos teisės aktų leidėjas aiškiai nustatė priimtinumo sąlygas EB 230 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, būtų absurdiška teigti, kad EB 88 straipsniu jis siekė netiesiogiai įteisinti išimtį.
B – Ieškinių dėl valstybės pagalbos priimtinumas ir „Cook ir Matra“ požiūrio priėmimas
46. Iš pradžių(24) pakanka priminti, kad, remiantis EB 230 straipsnio ketvirta pastraipa, fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs(25).
47. Kalbant apie pirmąją taip suformuluotą sąlygą, būtina pažymėti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad asmuo būtų konkrečiai paveiktas, reikia, jog nagrinėjama Bendrijos priemonė tiesiogiai sukeltų pasekmių jo teisinei padėčiai ir nepaliktų jokios diskrecijos adresatams, atsakingiems už jos įgyvendinimą; šis įgyvendinimas yra visiškai automatinio pobūdžio ir išplaukia tik iš Bendrijos teisės normų, netaikant kitų tarpinių taisyklių(26).
48. Kalbant apie antrąją sąlygą, nustatytą EB 230 straipsnyje, reikia pažymėti, kad sąvokos „konkrečiai“ susijęs apimtį Teisingumo Teismas apibrėžė Sprendime Plaumann prieš Komisiją(27), iš kurio išplaukia, kad kitas fizinis ar juridinis asmuo nei ginčijamo sprendimo adresatas gali tvirtinti, kad ginčijama nuostata yra su juo konkrečiai susijusi, tik jei ši nuostata daro jam poveikį dėl tam tikrų jam būdingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria jį iš kitų asmenų(28).
49. Valstybės pagalbos srityje akivaizdu, kad Teisingumo Teismas priima specialius sprendimus dėl trečiųjų asmenų ieškinių priimtinumo, atsižvelgdamas į procedūros, taikomos šioje srityje, specifiką. Bendrai paėmus, šioje srityje, priimtinumo sąlygos skiriasi teatsižvelgiant į tai, ar ginčijamas sprendimas buvo priimtas po preliminaraus etapo, ar po formalaus tyrimo.
50. Dėl ieškinių, kuriais siekiama panaikinti Komisijos sprendimą nepradėti formalaus tyrimo procedūros, Teisingumo Teismo požiūris, kuris doktrinoje vadinamas liberaliu, pagrįstas suinteresuotųjų šalių pagal EB 88 straipsnio 2 dalį procesinių teisių apsauga, t. y. šalių, kurios turėtų galimybę pateikti pastabas per procedūrą, pradėtą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, tačiau iš kurių ši galimybė buvo atimta dėl galutinio Komisijos priimto sprendimo pagal EB 88 straipsnio 3 dalį.
51. Sprendime Cook prieš Komisiją(29) vadovaudamasis generalinio advokato G. Tesauro išvada(30), užuot taikęs Sprendime Cofaz ir kt. prieš Komisiją(31) nustatytus kriterijus, Teisingumo Teismas pripažino priimtinu konkurento ieškinį, kilstelėdamas trečiosios susijusios šalies sąvoką pagal EB 88 straipsnio 2 dalį į teismų praktikos taisyklės, taikomos atsižvelgiant į Komisijos sprendimą, priimtą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, lygmenį, ir po mėnesio dar kartą patvirtino šį požiūrį Sprendime Matra prieš Komisiją(32).
52. Pagal Cook ir Matra teismų praktiką, kuomet, nepradėdama procedūros pagal EEB sutarties 93 straipsnio 2 dalį (dabar – EB 88 straipsnio 3 dalis), Komisija minėto straipsnio 3 dalies pagrindu konstatuoja, kad priemonė, apie kurią pranešta, nėra valstybės pagalba arba yra pagalba, suderinama su bendrąja rinka, asmenys, įmonės ar asociacijos, kurių interesams gali daryti įtaką pagalbos suteikimas, ypač konkuruojančios įmonės ir profesinės organizacijos, kurioms, kaip suinteresuotiesiems asmenims, yra taikomos procesinės garantijos procedūros pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, privalo galėti pareikšti ieškinį dėl tokią Komisijos išvadą įtvirtinančio sprendimo panaikinimo.
53. Taigi pagal Cook ir Matra doktriną ieškinio priimtinumas priklauso, viena vertus, nuo ieškinio pagrindų pobūdžio ir, kita vertus, nuo ieškovo statuso. Priimtinumo sąlygos tikrinamos atskiriant šalis, kurios ginčija Komisijos sprendimo pagrindą, ir šalis, kurios siekia apginti savo procesines teises. Priėmus Sprendimą Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum šis gana aiškus atskyrimas yra taikytinas testas(33).
54. Teisingumo Teismo sprendimai Cook prieš Komisiją ir Matra prieš Komisiją doktrinoje vertinami ne vienareikšmiškai, todėl būtina priminti pagrindinius diskusijos doktrinoje elementus(34).
55. Kai kas teigia, kad minėtame Sprendime Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum Teisingumo Teismas peržengia generalinio advokato F. G. Jacobs siūlymus, pateiktus byloje Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą(35), tam, kad sudarytų didesnes galimybės fiziniams ir juridiniams asmenims pareikšti ieškinį Teisingumo Teisme(36).
56. Iš tiesų, priėmus minėtus sprendimus Cook prieš Komisiją ir Matra prieš Komisiją, asmenų, turinčių teisę ginčyti Komisijos sprendimą, grupė tapo didesnė nei asmenų, kurie turi teisę ginčyti nagrinėjamą aktą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, grupė. Taigi visos suinteresuotosios šalys, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, laikomos „konkrečiai susijusiomis“ su Komisijos sprendimu nepradėti formalaus tyrimo procedūros(37). Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad pati aplinkybė, jog šalys turėjo galimybę pateikti savo argumentus jau preliminaraus tyrimo procedūroje pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, nepanaikina jų teisės į procesinių garantijų laikymąsi, kuri joms aiškiai nustatyta EB 88 straipsnio 2 dalyje(38).
57. Akivaizdu, kad sprendime, priimtame pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, vien aplinkybės, kad ieškovės gali būti pripažintos „suinteresuotomis“ šalimis, nepakanka ieškinio priimtinumui pripažinti, nes tai joms savaime nesuteikia teisės pareikšti ieškinį. Priešingai, jei šalys ginčija Komisijos sprendimą, kuriuo užbaigiama formalaus tyrimo procedūra, jos privalo turėti ypatingą statusą pagal minėtą Plaumann prieš Komisiją teismų praktiką, kuris apima, konkrečiai kalbant, būtinybę įrodyti, kad Komisijos sprendimu leidžiama pagalba daro nemažą įtaką jų konkurencinei padėčiai.
58. Iš to išplaukia, kad pagal dabartinę teismų praktiką ieškovės turi teisę pareikšti ieškinį, jei siekia apginti savo procesines teises, kurios joms suteikiamos pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, nereikalaujant, kad įrodytų, jog jų padėčiai nagrinėjamoje rinkoje buvo daroma nemaža įtaka priimant ginčijamą sprendimą(39).
59. Keletas generalinių advokatų jau rimtai kritikavo teismų praktikos Cook ir Matra pasekmes.
60. Generalinis advokatas F. G. Jacobs minėtuose sprendimuose Cook prieš Komisiją ir Matra prieš Komisiją įtvirtintą teismų praktiką kvalifikavo kaip nepakankamą, sudėtingą, nepagrįstą logika ir nenuoseklią(40). Atkreipęs dėmesį į painiavą, išplaukiančią iš to, kad sutapatinamas teisės pareikšti ieškinį pagal EB 88 straipsnio 2 dalį ir EB 88 straipsnio 3 dalį kriterijus, jis taip pat iškėlė klausimą dėl pačios nuo EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos leidžiančios nukrypti nuostatos egzistavimo. Todėl visais atvejais, kuomet ieškovas ginčija sprendimą, priimtą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, generalinis advokatas siūlo taikyti tiesioginės ir konkrečios sąsajos kriterijų, neatsižvelgiant į pagrindus, kuriais grindžiamas ieškinys, ir konkrečios sąsajos kriterijų aiškinti ne taip siaurai kaip minėtame Sprendime Plaumann prieš Komisiją(41).
61. Atsižvelgdamas į šių sprendimų, priimtų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, pobūdį, generalinis advokatas P. Mengozzi(42) svarstė, ar atliekant tokių teisės aktų kontrolę Bendrijos teismams nebūtų tikslingiau kiekvienu atveju (t. y. nepaisant ieškovo teisės pareikšti ieškinį) apsiriboti patikrinimu, ar buvo tenkinamos sąlygos, pateisinančios formalaus tyrimo procedūros nepradėjimą, t. y. nustatyti, kad nekyla rimtų abejonių, jog priemonė nėra valstybės pagalba arba bet kuriuo atveju, kad ji suderinama su bendrąja rinka. Todėl jeigu ginčijamas sprendimas yra panaikintinas, teismo sprendimo „dėl esmės“ priėmimas būtų atidėtas, kol bus išnagrinėtas ieškinys, pareikštas dėl galutinio sprendimo, Komisijos priimto pabaigus minėtą procedūrą.
62. Bendrijos teismų nustatyti skirtingi ieškinių dėl sprendimų, priimtų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, priimtinumo sąlygų reikalavimai lėmė tai, kad generalinis advokatas Y. Bot taip pat išsakė savo kritiką(43). Jo nuomone, teismų praktika Cook ir Matra riboja suinteresuotų šalių teises, pripažintas valstybės pagalbos kontrolės procedūroje. Pabrėžęs galiojančios teismų praktikos dirbtinumą, generalinis advokatas Y. Bot nurodė, kad ieškovo tikslas yra tas pats, nesvarbu, ar jis remiasi savo procesinių teisių gynyba, ar ginčija sprendimo, kuriuo įvertinama pagalba, pagrįstumą, nes jis siekia, kad būtų pradėtas formalaus tyrimo etapas. Taigi jis pasiūlė Teisingumo Teismui pripažinti, kad kai tam tikras asmuo ginčija Komisijos vertinimo, pateikto atlikus preliminarų patikrinimą, pagrįstumą, jis neišvengiamai ginčija tai, kad nebuvo pradėta formalaus tyrimo procedūra, ir dėl to siekia apginti savo procesines teises(44).
63. Galiausiai byloje 3F prieš Komisiją(45) generalinė advokatė E. Sharpston savo pastabose nurodo nesutinkanti su formaliu vertinimu, pagal kurį baudžiamas ieškovas, pateikęs papildomų pastabų dėl ginčijamų priemonių turinio.
C – Dėl„ Cook ir Matra“ teismų praktikos galiojimo
64. Pirmiausia, mano nuomone, būtina pradėti prielaida, kad Sutartyje aiškiai nustatyta teisė suinteresuotosioms šalims pateikti pastabas per formalaus tyrimo procedūrą.
65. Suinteresuotoji šalis privalo turėti galimybę pareikšti savo nuomonę dėl faktų bei aplinkybių, kuriuos tiria Komisija, tikrumo ir svarbos, jei tik jai atrodo, kad Komisija priėmė sprendimą nepateikti prieštaravimų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį išsamiai nesusipažinusi su visa informacija, kuri gali apsunkinti atitinkamos priemonės vertinimą.
66. Čia, mano nuomone, kalbama apie savarankišką procesinę teisę, kuri reikalauja specialios teisminės apsaugos ir kurios neturėtų panaikinti teisės pareikšti ieškinį, ginčijant sprendimo pagrįstumą iš esmės, nebuvimas.
67. Tačiau šios teisės pareikšti ieškinį nepakanka tam, kad būtų galima ginčyti paties sprendimo pagrįstumą. Šiam tikslui būtina turėti ypatingą statusą, apibrėžtą minėtame Sprendime Plaumann prieš Komisiją.
68. Antra, generalinis advokatas P. Mengozzi minėtoje byloje British Aggregates prieš Komisiją pateiktoje išvadoje nurodė, kad itin sudėtinga ir gana formali Cook ir Matra teismų praktika reikalinga užtikrinti tam, kad jeigu ieškinį pareiškia asmuo, kuris remiasi tik savo, kaip suinteresuotosios šalies, statusu, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, Bendrijos teismų vykdoma ginčijamo sprendimo teisminė kontrolė neviršytų to, kas būtina užtikrinti, kad nebūtų pažeistos šia nuostata suteikiamos procesinės teisės(46).
69. Žinoma, mano nuomone, pirmiausia būtina remtis administraciniu Komisijos vykdomos procedūros pobūdžiu siekiant atskirti locus standi klausimą ginčijant Sąjungos teisės akto teisėtumą nuo klausimo dėl procesinių teisių užtikrinimo administracinėje institucijoje.
70. Iš tiesų atkreipiu dėmesį, kad EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta europinės administracinės procedūros taisyklė, o EB 230 straipsnyje – europinio administracinio bylinėjimosi taisyklė.
71. Šiuo atžvilgiu būtina pabrėžti gero administravimo principo svarbą. Šis principas, kilęs iš teismų praktikos ir neseniai įteisintas Chartijos 41 straipsnyje, yra bendrasis Bendrijos teisės principas(47).
72. Kadangi minėtas principas reikalauja kruopštaus bei nešališko nagrinėjimo(48), manau, kad teisė reikalauti pradėti procedūrą, nustatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje, siekiant apsaugoti procesines prerogatyvas, kyla iš Komisijos prievolės priimti sprendimą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, jei nėra rimtų sunkumų.
73. Teisingumo Teismas neseniai nusprendė, kad dalyvavimas sprendimų priėmimo aplinkosaugos klausimais procedūroje Direktyvoje 85/337(49) nustatytomis sąlygomis yra atskiras ir juo siekiama kito tikslo nei ieškiniu teisme, nes šis prireikus gali būti pateiktas dėl sprendimo, priimto pasibaigus šiai procedūrai. Taigi toks dalyvavimas neturi įtakos ieškinio pareiškimo sąlygoms(50). Nenorėdamas teisės būti susietam su procedūra pagal EB 88 straipsnio 2 dalį prilyginti teisei dalyvauti administracinėje procedūroje aplinkosaugos klausimais, norėčiau pabrėžti, kad pastaroji nustatyta teisė yra platesnė, nei teisė pareikšti ieškinį iš esmės.
74. Trečia, atkreipiu dėmesį, kad minėtos Matra prieš Komisiją teismų praktikos taikymas neišplės procesinių teisių, kurias Sutartis ir antriniai teisės aktai suteikia suinteresuotiesiems asmenims valstybės pagalbos kontrolės procedūrose.
75. Priešingai, tai yra procedūroje, kurioje taikoma suinteresuotosios šalies sąvoka, Sutartimi aiškiai nustatytos teisės patvirtinimas. Taigi minėtos Matra prieš Komisiją teismų praktikos tikslas yra patvirtinti formalaus tyrimo procedūroje pripažintą teisę, o ne pripažinti naują teisę preliminarioje procedūroje.
76. Beje, kaip išplaukia iš minėtos teismų praktikos, teisės, kylančios iš EB 88 straipsnio 2 dalies, pobūdis ribojamas tik tuo, kad ji susijusi su tyrimo procedūra ir nesuteikia suinteresuotiesiems asmenims statuso, leidžiančio nesilaikyti EB 230 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų.
77. Ketvirta, atsižvelgdamas į kritiką doktrinoje bei kelių generalinių advokatų siūlymus, esu linkęs manyti, kad Teisingumo Teismui atėjo laikas, išlaikant kelrodę mintį dėl suinteresuotųjų asmenų teisių teisminės gynybos formalaus tyrimo procedūroje, galutinai išaiškinti taisykles, reglamentuojančias ieškinių dėl Komisijos sprendimų, priimtų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, priimtinumą.
78. Akivaizdu, kad taisyklės, reglamentuojančios fizinių ir juridinių asmenų, kurie siekia ginčyti pagal EB 88 straipsnio 3 dalį Komisijos priimtus sprendimus, teisę pareikšti ieškinį, šiuo metu yra neaiškios ir painios. Iš tiesų, mano nuomone, šiuo metu nei šalys, nei Pirmosios instancijos teismas negali iš visų ieškinio pagrindų aiškiai identifikuoti tuos, kuriais siekiama išsaugoti procesines teises bei pagrindus, susijusius su esme.
79. Keletas teismų praktikos pavyzdžių liudija neaiškumą, susijusį su tyrimo baigtimi ir jo vykdymu(51). Be to, paskutiniai Pirmosios instancijos teismo sprendimai, kaip antai sprendimai bylose Kronoply(52), Deutsche Post ir DHL International prieš Komisiją(53) bei Scheucher Fleisch ir kt. prieš Komisiją(54), doktrinoje sukėlė abejonių dėl teisinio saugumo laikymosi, nes Pirmosios instancijos teismas iš argumentų dėl esmės linkęs pasirinkti argumentus, susijusius, Pirmosios instancijos teismo nuomone, su ieškinio pagrindais, kuriais siekiama apsaugoti procesines teises(55). Be to, savo apeliaciniame skunde Komisija teigia, kad toks požiūris veikia jos gynybos teises ir priemonių lygybės principą.
80. Šiuo atžvilgiu atkreipiu dėmesį, kad pagal teismų praktiką, nurodytą šios išvados 30 ir 31 punktuose, Komisija gali vertinti pagalbą kaip suderinamą tik tuo atveju, jei neturi jokių abejonių dėl jos suderinamumo. Tuomet ieškovas turi įrodyti, kad Komisija susidūrė su rimtais sunkumais vertindama nagrinėjamas priemones. Ieškovo, kuris skundžia Komisijos sprendimą, priimtą po preliminaraus tyrimo procedūros, tikslas yra pradėti formalųjį etapą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Taigi, net jei ieškovas siektų panaikinti iš esmės Komisijos sprendimą, pagal procesinę logiką jis turėtų priversti Komisiją pradėti detalesnį tyrimą, kuris galėtų pakeisti jos vertinimą.
81. Pripažįstu, kad rimtų sunkumų sąvoka yra sudėtinga ar net dirbtinai taikoma, nes pagrindinis klausimas yra tai, ar Komisija būtų priėmusi kitokį sprendimą, remdamasi formalaus tyrimo procedūra. Tačiau akivaizdu, kad nuostatų, reguliuojančių valstybės pagalbos kontrolę, bendroji struktūra neišvengiamai pasižymi tam tikru formalizmu. Paradoksalu, bet šis formalizmas, kuris sukėlė kritiką doktrinoje(56) ir yra atspindėtas teismų praktikoje Cook ir Matra, gali prisidėti išaiškinant taikomas taisykles ir sustiprinti asmenų teisinį saugumą, formuluojant ieškinio pagrindus Sąjungos teisme.
82. Mano nuomone, ieškinio pagrindas, nurodytas Pirmosios instancijos teisme, dėl procesinių prerogatyvų apsaugojimo turi būti aiškiai procesinis, t. y. procedūra pagal EB 88 straipsnio 2 dalį turėjo būti pradėta, tačiau šį pagrindą pagrindžiantys argumentai gali būti susiję su faktinėmis aplinkybėmis ar įrodymais, kurie turėjo sukelti Komisijai rimtų abejonių. Šie elementai būtinai yra esminio pobūdžio, nes jie sudaro administracinės procedūros esmę. Minėtame Sprendime Plaumann prieš Komisiją nustatytas testas visiškai taikomas tuomet, kai ieškovas prašo panaikinti sprendimą remdamasis tuo, kad priemonė yra neteisėta pagalba arba su bendrąja rinka nesuderinama pagalba.
83. Būtent tokiam pasirinkimui pritarė Teisingumo Teismas Sprendime 3F prieš Komisiją(57). Teisingumo Teismas nusprendė, kad „iš tiesų, kaip matyti iš Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 3 dalies, jei Komisijai nekyla jokių abejonių dėl priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumo su bendrąja rinka, ji priima sprendimą nepateikti prieštaravimų. Pateikdama prašymą panaikinti tokį sprendimą ieškovė iš esmės ginčija tai, kad Komisija su pagalba susijusį sprendimą priėmė nepradėjusi formalaus tyrimo procedūros, ir taip pažeidė jos procesines teises. Ieškovė, siekdama, kad jos ieškinys būtų patenkintas, gali bandyti įrodyti, jog dėl nagrinėjamos priemonės suderinamumo galėjo kilti abejonių. Pasirėmus tokiais argumentais negalėjo būti pakeistas nei ieškinio dalykas, nei jo priimtinumo sąlygos“.
84. Galiausiai remdamasis konstituciniu požiūriu manau, kad jei aukščiausios instancijos teismas privatiems asmenims atveria kelią platesnei teisminei gynybai nei numatyta teisės akto tekste, tokią apsaugą, kilusią iš teismų praktikos, galutinai gali panaikinti tik pats teisės aktų leidėjas. Taigi Teisingumo Teismas turėtų išaiškinti savo praktikoje nustatytos teisės įgyvendinimo taisykles, tačiau pats neturėtų jos uždrausti. Tik Sąjungos teisės aktų leidėjas gali uždaryti teismų praktikos Cook ir Matra atvertas duris.
85. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas turi kelis pasirinkimus, kurie leistų pakeisti minėtą Cook ir Matra teismų praktiką.
86. Dėl taikytino priimtinumo testo Teisingumo Teismas gali aiškiai nuspręsti, kad, neatsižvelgiant į ieškinio pagrindo pobūdį, būtina įvykdyti tik vieną sąlygą, t. y. turi būti pasirinkta griežta minėtos teismo praktikos Plaumann prieš Komisiją formuluotė arba daug švelnesnis suinteresuotosios šalies testas(58). Teismo praktikos Plaumann prieš Komisiją taikymas sąlygotų tai, kad būtų aiškiai ir paprastai panaikintas sprendimas, leidžiantis suinteresuotosioms šalims, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, pasinaudoti teise pareikšti ieškinį dėl Komisijos sprendimų, priimtų pagal minėto straipsnio 3 dalį.
87. Dėl galimų ieškinio pagrindų pobūdžio Teisingumo Teismas galėtų nebetaikyti atskyrimo tarp procesinių ieškinio pagrindų ir ieškinio pagrindų dėl esmės.
88. Dėl potencialių ieškovų rato Teisingumo Teismas galėtų apibrėžti suinteresuotosios šalies sąvoką taip, kad būtų eliminuota bet kokia ginčų, kylančių dėl EB 88 straipsnio 3 dalies, masiškumo rizika.
D – Dėl skundžiamo sprendimo
89. Nagrinėjamu atveju, 57–59 skundžiamo sprendimo punktuose pabrėžęs skirtumą tarp preliminaraus tyrimo etapo ir formalaus tyrimo procedūros, kuri būdinga Komisijos vykdomai valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka kontrolei, minėto sprendimo 60 punkte Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad suinteresuotojo asmens, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, ieškinys dėl Komisijos sprendimo nepareikšti prieštaravimų užbaigus preliminarųjį etapą panaikinimo turi būti pripažintas priimtinu, jei šiuo ieškiniu siekiama apsaugoti procesines teises, kurios jam pripažįstamos pagal minėtą nuostatą.
90. Skundžiamo sprendimo 62 punkte nurodęs, kad suinteresuotosios šalies statusas galėjo pagrįsti tik teisę pareikšti ieškinį, kuris apsiribotų procesinių teisių apsauga, ir kad ieškovo teisė pareikšti ieškinį dėl sprendimo pagrįstumo turi atitikti minėtoje Plaumann prieš Komisiją teismų praktikoje nustatytas sąlygas, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad savo ieškinių pagrindais ieškovės nagrinėjamu atveju ginčija ir Komisijos atsisakymą pradėti formalaus tyrimo procedūrą, ir ginčijamo sprendimo pagrįstumą.
91. Kadangi ginu minėtuose Teisingumo Teismo sprendimuose Cook prieš Komisiją ir Matra prieš Komisiją priimto sprendimo dėl procesinių teisių apsaugos pripažinimo teisėtumą, siūlau Teisingumo Teismui atmesti pirmąjį Komisijos pagrindą, nes Pirmosios instancijos teismo vertinimas yra tinkamas minėtos teismų praktikos pritaikymas. Tačiau akivaizdu, kad jei Teisingumo Teismas nuspręstų nukrypti nuo nagrinėjamos teismų praktikos, Pirmosios instancijos teismo vertinime būtų padaryta teisės klaida.
92. Galiausiai antrasis ir trečiasis apeliacinio skundo pagrindai turi būti nagrinėjami tik tuomet, jei teismų praktika Cook ir Matra yra išlaikoma. Kita vertus, jei pirmasis pagrindas būtų priimtas, Pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir Teisingumo Teismas galėtų spręsti dėl Kronoply ir Kronotex ieškinio priimtinumo.
VI – Dėl antrojo pagrindo
A – Komisijos argumentai
93. Komisija, palaikoma ZSG, kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad jis, neatsižvelgdamas į tai, jog 81 skundžiamo sprendimo punkte nurodė, kad neprivalo aiškinti ieškovių ieškinio pagrindų, kad nustatytų, kiek jos ginčija ginčijamo sprendimo pagrįstumą arba siekia apsaugoti savo procesines teises, 82 sprendimo punkte pateikė būtent tokį aiškinimą.
94. Šiuo atžvilgiu Komisija cituoja Sprendimą Stadtwerke Schwäbisch Hall ir kt. prieš Komisiją(59), iš kurio akivaizdu, kad Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės perkvalifikuoti ieškinio dalyko, kaip jis tai padarė skundžiamo sprendimo 51 punkte. Taip darydamas Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, peržengtų savo kompetencijos ribas, nes jis yra saistomas tokio ieškinio, koks jam yra pateiktas procesiniuose dokumentuose. Kita vertus, toks požiūris lemtų tai, kad ieškovėms būtų suteikta pirmenybė ir atitinkamai būtų pažeidžiamas šalių priemonių lygybės principas Pirmosios instancijos teismo procese.
95. Konkrečiai kalbant, Komisija pabrėžia, kad iš skundžiamo sprendimo 83 punkto matyti, jog Pirmosios instancijos teismas siekė atsižvelgti į visus ieškinio pagrindus, šitaip panaikindamas skirtumą tarp rėmimosi procesinėmis teisėmis ir pagrindais dėl esmės.
96. ZSG priduria, kad šitaip veikdamas Pirmosios instancijos teismas klysta, nes iš anksto išsako nuomonę dėl analizės, kurią jis atliktų dėl Komisijos sprendimo, priimto po formalaus tyrimo procedūros.
B – Dėl skundžiamo sprendimo ir pirminio ieškinio perkvalifikavimo pirmosios instancijos teisme problematikos
97. Įžangoje, kaip pabrėžė generalinis advokatas P. Mengozzi išvadoje, kurią jis pateikė byloje British Aggregates prieš Komisiją, būtina pabrėžti, kad Teisingumo Teismas atmeta bet kokią galimybę ištaisyti tai, kad nėra pagrindų, aiškiai susijusių su EB 88 straipsnio 2 dalimi pagrįstų procesinių garantijų pažeidimu arba Komisijos pareigos pradėti formalaus tyrimo procedūrą pažeidimu. Be to, Teisingumo Teismas iš esmės nepalieka jokios galimybės ištaisyti tai, kad tokie pagrindai nepateikiami, performuluojant aiškiai nurodytus pagrindus(60).
98. Taigi, nepaisant to, kad Pirmosios instancijos teismui pateiktais reikalavimais ir visais juos pagrindžiančiais ieškinio pagrindais buvo siekiama ginčijamo sprendimo panaikinimo iš esmės, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pirmosios instancijos teismo atliktas šiam teismui pateikto ieškinio dalyko, kuris Pirmosios instancijos teismą paskatino klaidingai manyti, kad ieškovės siekia apsaugoti savo procesines garantijas, perkvalifikavimas yra teisinė klaida(61).
99. Sprendime Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum Teisingumo Teismas uždraudė tokį naują ieškinio aiškinimą, kuris reiškia ieškinio dalyko perkvalifikavimą. Iš tiesų Teisingumo Teismas nusprendė, kad neturi objektyvaus pagrindo Pirmosios instancijos teismo teiginiai, pagal kuriuos, net ir nesant pagrindo, aiškiai pagrįsto tuo, kad Komisija pažeidė pareigą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, ieškinys, atsižvelgiant į jį pagrindžiant nurodytus panaikinimo pagrindus, turi būti aiškinamas kaip kaltinantis Komisiją, jog ši, nepaisydama rimtų sunkumų vertinant šios pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, nepradėjo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos formalaus tyrimo procedūros, ir galiausiai kaip siekiantis užtikrinti šia dalimi suteiktas procesines teises(62).
100. Nagrinėjamu atveju tinkamai paminėjęs teismų praktiką, reglamentuojančią ieškinio nagrinėjimą Pirmosios instancijos teisme, skundžiamo sprendimo 82 punkte šis teismas nusprendė, kad toks Pirmosios instancijos teismo pateikiamo ieškinio pagrindų aiškinimo teisės apribojimas nedraudžia jam nagrinėti ieškovo pateiktų argumentų dėl esmės, tam, kad būtų patikrinta, ar juose yra taip pat ieškovo nurodytą ieškinio pagrindą pagrindžiantys elementai, aiškiai nurodantys, kad yra rimtų sunkumų, kurie pateisintų procedūros, nustatytos EB 88 straipsnio 2 dalyje, pradžią.
101. Be to, skundžiamo sprendimo 83 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog tam, kad jis pareikštų nuomonę dėl antrojo ieškinio pagrindo priimtinumo, būtina išnagrinėti visus kitus ieškovo nurodytus ieškinio dėl ginčijamo sprendimo pagrindus tam, kad būtų galima įvertinti, ar argumentai, pateikti pirmajame ir trečiajame ieškinio pagrinduose, yra susiję su ieškinio pagrindu, susijusiu su procesinių garantijų pažeidimu, nes jais būtų siekiama nustatyti rimtą sunkumą, dėl kurio Komisija turėjo pradėti formalaus tyrimo procedūrą.
102. Akivaizdu, kad taip veikdamas Pirmosios instancijos teismas visuose kituose jam pateiktuose ieškinio pagrinduose, kuriais ginčijamas ginčijamo sprendimo pagrįstumas, ieškojo elementų, galinčių pagrįsti ieškinio pagrindą, susijusį su procesinių garantijų pažeidimu.
103. Nors nagrinėjamu atveju šis elgesys nėra toks pats kaip minėtame Sprendime Stadwerke Schwäbisch Hall ir kt. prieš Komisiją, mano nuomone, jis yra kritikuotinas ir gali būti teisės klaida, kaip tai suprantama pagal minėtą teismų praktiką (63).
104. Šiuo atžvilgiu atkreipiu dėmesį, kad, remiantis klasikine teismų praktika, Bendrijos teismas ieškovo nurodytus ieškinio pagrindus turi aiškinti labiau atsižvelgdamas į jų turinį, o ne kvalifikavimą(64) ir kad Pirmosios instancijos teismas jau vadovavosi tokiu požiūriu siekdamas patikrinti, ar ieškovas taip pat pateikė įrodymų, pagrindžiančių pagrindą, kuriuo teigiama, kad buvo rimtų sunkumų, kurie būtų pateisinę EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytos procedūros pradėjimą(65).
105. Akivaizdu, kad Pirmosios instancijos teismas privalo taikyti žinomą posakį „pateikite man faktus ir aš pasakysiu jums, kas yra teisus“(66). Tačiau man kyla klausimas, ar nurodžiusi savo, kaip suinteresuotojo asmens, statusą ir procesinių teisių pažeidimą šalis gali apsiriboti trumpo tariamai klaidingai Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių aprašymo pateikimu, nepaaiškindama, kodėl ir kaip šios nustatytos faktinės aplinkybės turėtų pagrįsti, be ginčijamo sprendimo neteisėtumo, rimtų sunkumų, kaip tai suprantama pagal nusistovėjusią teismų praktiką, egzistavimą. Nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas analizavo, ar trečiajame ieškinio pagrinde nurodyti argumentai gali būti siejami su ieškinio pagrindu, susijusiu su procesinių garantijų pažeidimu, nors antrojo ieškinio pagrindo turinys negali būti aiškinamas taip, kad jame pateikiama nuoroda ne tik į pirmąjį ieškinio pagrindą, bet ir į trečiąjį Pirmosios instancijos teisme pateikto ieškinio pagrindą.
106. Norėčiau pabrėžti, kad taikant teismų praktiką Cook ir Matra būtina aiškiai atskirti, viena vertus, suinteresuotųjų asmenų teisės pripažinimą, t. y. galimybę nurodyti ieškinio pagrindą, kuriuo siekiama apsaugoti procesines teises, ir, kita vertus, ex officio teisminę apsaugą, t. y. Pirmosios instancijos teismo prievolę mėginti nustatyti tarp faktinių motyvų, kuriais siekiama ginčyti ginčijamo sprendimo pagrįstumą, elementus, kurie taip pat galėtų pateisinti ieškinio pagrindą, susijusį su teismų praktikos pripažinta procesine teise. Man atrodo akivaizdu, kad Teisingumo Teismas nenustatė tokio teisminės gynybos instrumento suinteresuotiesiems asmenims, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
107. Taigi, tokiu atveju teismas turėtų priimti sprendimą tik dėl šalių, kurios turi nustatyti ginčo apimtį, prašymo ir aiškiai nustatyti faktinius motyvus, kuriais siekiama parodyti, kad, taikant EB 88 straipsnio 3 dalį, yra rimtų sunkumų, pateisinančių Komisijos formalaus tyrimo procedūros pradėjimą. Pirmosios instancijos teismas neturi pakeisti šalių, siekdamas ieškinyje ieškoti elementų, kurie galėtų pagrįsti ieškinio pagrindą, susijusį su procesinių teisių pažeidimu.
108. Taigi manau, kad ieškovas privalo aiškiai nurodyti „procesinį“ ieškinio pagrindą, paaiškindamas rimtų sunkumų, kurie galėtų pateisinti Komisijos formalaus tyrimo procedūros pradėjimą, pobūdį ir taip nurodydamas faktines aplinkybes, kurios sudaro pagrindo dėl esmės elementus.
109. Galiausiai būtina pabrėžti, kad neseniai keliose bylose Pirmosios instancijos teismas pradėjo iš naujo aiškinti ieškinio pagrindus. Tai reikalauja aiškaus Teisingumo Teismo atsakymo dėl tokios pozicijos teisėtumo(67).
110. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, būtina konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, ir atitinkamai pripažinti pagrįstu antrąjį Komisijos pagrindą.
VII – Dėl trečiojo pagrindo
A – Komisijos argumentai
111. Šiuo pagrindu, susijusiu su teisės klaida aiškinant suinteresuotosios šalies sąvoką, Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad jis nukrypo nuo įprastos praktikos, nes nusprendė, kad pagalbos gavėjo konkurentai vien žaliavų tiekimo rinkoje turi būti pripažinti suinteresuotaisiais asmenimis, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
112. Komisijos nuomone, skundžiamame sprendime pasirinktas aiškinimas leistų, remiantis suinteresuotojo asmens sąvoka, tam tikrą populiarią ieškinio formą dėl sprendimų, susijusių su valstybės pagalba. Komisija pabrėžia, kad teisės pareikšti ieškinį pripažinimas tariamiems konkurentams kitose rinkose nei ta, kurioje veiklą vykdo įmonė pagalbos gavėja, sąlygotų itin didelio ginčų skaičiaus Bendrijoje pavojų.
113. Šiuo atžvilgiu ZSG nurodo, kad nors jos veiklai iš esmės būtina medienos plaušiena, gamyboje ji naudoja ir kitas medžiagas. Jei vandens bei elektros vartotojus taip pat reikėtų pripažinti suinteresuotaisiais asmenimis, skundžiamas sprendimas lemtų pernelyg didelį įmonių, turinčių teisę ginčyti sprendimą dėl valstybės pagalbos, rato išplėtimą. Taigi ši sąvoka turėtų būti taikoma tik tiesioginiams valstybės pagalbos gavėjo konkurentams, vykdantiems veiklą rinkoje, kurioje veikia pagalbos gavėjas.
B – Vertinimas
1. Dėl „suinteresuotosios šalies“ sąvokos
114. Teisingumo Teismo praktikoje „suinteresuotųjų“ subjektų sąvokos(68) aiškinimas kinta. Konkrečiai kalbant, konkurencijos srityje suinteresuotosioms šalims suteiktos gana didelės galimybės ginčyti Komisijos sprendimus(69).
115. Pirmiausia būtina paminėti Sprendimą Eridania ir kt. prieš Komisiją(70), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad vien aplinkybės, jog aktas gali padaryti įtaką atitinkamoje rinkoje esantiems konkurenciniams santykiams, nepakanka, kad bet kuris ekonominis subjektas, turintis kokį nors konkurencinį ryšį su akto adresatu, būtų pripažįstamas tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs. Taigi tik specialių aplinkybių buvimas asmeniui, teigiančiam, kad aktas daro įtaką jo padėčiai rinkoje, galėtų suteikti teisę pateikti skundą pagal EEB sutarties 173 straipsnį (po pakeitimo tapo EB 230 straipsniu).
116. Suinteresuotosios šalies, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, sąvoka buvo patikslinta Sprendime Intermills prieš Komisiją(71). Šiuo metu akivaizdu, kad suinteresuotieji asmenys, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, kurie turi teisę pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą pateikti ieškinį dėl panaikinimo, remdamiesi savo procesinių teisių pažeidimu, yra asmenys, įmonės ar asociacijos, kurių interesams gali daryti įtaką pagalbos suteikimas, t. y. ypač su šios pagalbos gavėjais konkuruojančios įmonės ir profesinės organizacijos(72).
117. Taigi Teisingumo Teismas minėtą sąvoką, kaip ji suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, aiškino labai plačiai. Iš to išplaukia, kad bet kuri įmonė, kuri vadovaujasi net ir potencialiu konkurenciniu ryšiu, gali būti pripažinta „suinteresuotuoju asmeniu“, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, ir atitinkamai naudotis procesinėmis garantijomis, kurios jai leidžia pateikti savo pastabas(73).
118. Teismų praktika, atsiradusi minėtame Sprendime Intermills prieš Komisiją, buvo įtvirtinta Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio h punkte(74).
119. Būtina pabrėžti, kad teismų praktikoje nustatomos tam tikros suinteresuotojo asmens sąvokos ribos, nes tam, kad fizinis ar juridinis asmuo būtų pripažintas suinteresuotuoju asmeniu, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį(75), jis turi galėti įrodyti turintis teisėtą interesą, kad nagrinėjamos pagalbos priemonės būtų ar nebūtų įgyvendinamos, ar būtų toliau įgyvendinamos, jei jau buvo suteiktos. Įmonei toks teisėtas interesas gali būti, be kita ko, interesas apsaugoti savo konkurencinę padėtį rinkoje, jei pagalbos priemonės jai darytų įtaką(76).
120. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pripažinti suinteresuotojo asmens, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, statusą bet kuriam asmeniui, kuris turi tik bendrą ar netiesioginį interesą dėl nagrinėjamų valstybės pagalbos priemonių, būtų aiškiai nesuderinama su EB 88 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir panaikintų bet kokią sąvokos „konkrečiai susijęs asmuo“, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą, teisinę reikšmę ieškinyje dėl sprendimų, priimtų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį(77), panaikinimo, paverčiant šį ieškinį tam tikru actio popularis.
121. Tačiau atkreipiu dėmesį, kad minėtame Sprendime Waterleiding Maatschappij prieš Komisiją, kuris buvo netiesiogiai patvirtintas byloje BP Chemicals prieš Komisiją(78), pritariama, kad suinteresuotojo asmens sąvoka būtų aiškinama plačiai, priešingai nei siūlyta Sprendime Kahn Scheepvaart prieš Komisiją(79), kuriame ieškinio nepriimtinumas buvo grindžiamas bendru Komisijos patvirtintos priemonės pobūdžiu. Taigi šis bendras pobūdis nebedraudžia, kad suinteresuotiesiems, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, subjektams būtų leidžiama pateikti ieškinį dėl Komisijos sprendimo, patvirtinančio, nepradėjus formalaus tyrimo procedūros, pagalbos priemones, nustatytas nacionalinės teisės aktuose.
122. Kalbant apie paskutinius pokyčius, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog nėra būtina, kad ieškovė įrodytų konkrečių ir tiesioginių konkurencinių santykių su kiekvienu pagalbos, dėl kurios pateiktas skundas, gavėju buvimą tam, kad būtų laikoma suinteresuotąja šalimi, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Iš tiesų pakanka įrodyti tokių konkurencinių santykių su pagalbos gavėjais buvimą(80). Taigi net ir būsimas ar tiesiog potencialus ginčijamą pagalbą gaunančio asmens konkurentas pripažįstamas suinteresuotąja šalimi, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį(81).
123. Galiausiai, kalbant apie Teisingumo Teismo praktiką, Sprendime 3F prieš Komisiją šis teismas pripažino, kad organizacijos, atstovaujančios įmonių, gaunančių pagalbą, darbuotojams, gali būti pripažįstamos suinteresuotaisiais asmenimis, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį(82).
2. Dėl skundžiamo sprendimo
124. Pirmiausia pabrėžiu, kad atsakymas į šį pagrindą priklauso nuo atsakymo į pirmąjį pagrindą.
125. Taigi, jei Teisingumo Teismas palaikytų nuomonę, kuriai nepritariu, kad teismų praktika Cook ir Matra turi nebegalioti, tai savaime suponuotų siauresnį šalies, turinčios teisę pareikšti ieškinį, apibrėžimo nustatymą. Požiūris, kad suinteresuotiesiems asmenims turi būti taikomi įprasti minėtos teismų praktikos Plaumann prieš Komisiją kriterijai pagal EB 230 straipsnio reikalavimus, kad jie galėtų ginti savo procesines teises, labai sumažintų ieškovų, kurių ieškiniai būtų priimtini, skaičių.
126. Priešingu atveju, nemanau, kad Pirmosios instancijos teismo analizė prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, susijusiai su suinteresuotosios šalies sąvoka. Manau, kad Pirmosios instancijos teismo vertinimas yra tam tikra natūrali ir logiška labai plataus Teisingumo Teismo praktikoje nustatyto požiūrio plėtotė ir, remiantis jo analize, atrodo logiškas ekonominės tikrovės požiūriu.
127. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 74 punkte nurodęs, kad gali kilti pasekmių konkurencijai aukštutinėje ar žemutinėje rinkose ir kad dėl to gali būti paveikta šiose rinkoje veikiančių įmonių padėtis, šio sprendimo 75 ir 76 punktuose nurodė faktines aplinkybes, kurios jam leido įžvelgti potencialią įtaką Kronoply ir Kronotex padėčiai rinkoje. Taigi jis nusprendė, kad ieškovių padėtis atitinka suinteresuotosios šalies sąvoką, ir jų ieškiniai, kuriais siekiama apsaugoti jų procesines teises, yra priimtini.
128. Nors akivaizdu, kad Teisingumo Teismas nuėjo labai toli apibrėždamas suinteresuotojo asmens sąvoką, tai, kad Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgė į aukštutinę rinką, man savaime neatrodo nepagrįsta.
129. Iš tiesų logika, kuria paremta tokia pozicija, yra pagrįsta sąvoka „būti galbūt paveiktam“. Taigi negalima atmesti, kad atliekant tokią analizę ekonominiuose sektoriuose, kuriuose veiklos pelningumas priklauso nuo pastovaus nuotolinio tiekimo, žaliavų rinka gali būti svarbi. Miškų sektoriuje plaušienos gamintojas veikia keliose rinkose, t. y. tiek aukštutinėse, tiek žemutinėse. Šiame sektoriuje medienos tiekimas iš esmės priklauso nuo atstumo bei prieigos prie stabilių energijos šaltinių už tinkamą kainą.
130. Manau, kad Pirmosios instancijos teismo nuomonę pagrindžia skundžiamo sprendimo 75 punktas, iš kurio išplaukia, kad ieškovės ir pagalbos gavėja tikrai nėra nei dabartinės, nei potencialios konkurentės tose pačiose gaminių rinkose, tačiau jos gamyboje naudoja tas pačias žaliavas, kurios nėra neribotos regione, kur vykdomas nagrinėjamas investicinis projektas. Kadangi toks ribotumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamas įvairias šiame regione įsikūrusių įmonių tiekimo zonas bei šių žaliavų transportavimo išlaidas, būtina pripažinti, kad yra ryšys tarp atitinkamų ieškovių ir ZSG padėties rinkoje.
131. Tačiau norėčiau pateikti keletą pastabų dėl tokio Pirmosios instancijos teismo vertinimo pasekmių.
132. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad ieškovės ir pagalbos gavėja nėra nei esamos, nei potencialios konkurentės tose pačiose gaminių rinkose, vis dėlto įžvelgė konkurencinį prieigos prie žaliavų ryšį. Taigi Pirmosios instancijos teismas pasirinko ne konkurenciją parduodant gaminius, bet juos perkant.
133. Toks galimas konkurencinio santykio išplėtimas vis dėlto aiškiai veda prie teisės pareikšti ieškinį pagal EB 88 straipsnio 3 dalį išplėtimo. Taigi būtina nustatyti konkurencijos sąvokos taikymo sritį teismų praktikoje, susijusioje su suinteresuotąja šalimi, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, t. y. ar kalbama apie tiesioginę, ar netiesioginę konkurenciją ir ar galima atsižvelgti tik į konkurenciją rinkoje, su kuria susijusi priemonė.
134. Teismų praktika nepateikia pakankamai aiškių atsakymų į nurodytą klausimą. Iš to išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas neprivalo reikalauti iš šalies, kuri vadovaujasi savo suinteresuotojo asmens statusu nagrinėjamoje rinkoje, įrodyti, kad ją gerokai paveikė ginčijamas sprendimas(83). Be to, Pirmosios instancijos teismo praktikoje linkstama prie potencialios konkurencijos(84).
135. Pakanka bendrai nurodyti, kad tiesioginė konkurencija rodo, jog įmonės veikia toje pačioje rinkoje ir tarpusavyje konkuruoja parduodamais produktais(85). Tačiau tarp pirkėjų taip pat gali būti tiesioginės konkurencijos ryšys, ir tai paaiškina pirkimo kartelių egzistavimą(86). Netiesioginė konkurencija kyla tarp įmonių, kurios veikia skirtingose rinkose, net jei kalbama apie artimas rinkas(87). Be to, į bendresnę konkurenciją gali būti teisėtai atsižvelgiama, nes siekdama įvertinti įmonės konkurencinę padėtį Komisija gali būti priversta atsižvelgti į „portfelio efektą“(88).
136. Tačiau, mano nuomone, analizuojant „suinteresuotosios šalies“ sąvoką konkurencijos požiūriu, tarp pardavimo rinkos ir pirkimo rinkos nėra esminio skirtumo(89). Konkurencija gali egzistuoti produktų pirkimo rinkoje (pirkėjai konkuruoja didmeninėje rinkoje)(90). Ypač medienos rinkoje galima rasti pavyzdžių Amerikos ir Suomijos konkurencijos teisėje(91).
137. Iš tiesų tiesioginės konkurencijos santykis yra kas kita nei valstybės pagalbos priemonės tiesioginės pasekmės. Pirkėjai yra tiesioginiai kitų pirkėjų konkurentai, o pardavėjai – tiesioginiai kitų pardavėjų konkurentai. Produkto A pirkėjai arba pardavėjai gali būti netiesioginiai produkto B pirkėjų arba pardavėjų konkurentai, jei produktai A ir B gali būti vienas kito pakaitalai.
138. Atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, būtina pabrėžti, kad suinteresuotojo asmens sąvoka, nustatyta EB 88 straipsnio 2 dalyje, neapsiriboja konkurentais, bet gali apimti ir organizacijų ar viešųjų institucijų, kurios gali būti suinteresuotieji asmenys administracinės procedūros prasme, visumą, net jei ir neturėtų teisės pareikšti ieškinį iš esmės.
139. Taigi, mano nuomone, pagal dabartinę teismų praktiką Komisijos pagrindas gali būti priimtas tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas pasirinktų siauriau aiškinti suinteresuotojo asmens sąvoką.
140. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, ir kadangi Komisija nekaltina Pirmosios instancijos teismo, kad jis iškreipė faktines aplinkybes, kai nustatė konkurencinį ryšį tarp ieškovių ir pagalbą gaunančios bendrovės, siūlau Teisingumo Teismui atmesti trečiąjį pagrindą kaip nepagrįstą.
VIII – Dėl ZSG atsiliepimo
141. Savo atsiliepime, be keleto bendrų pastabų, ZSG, pritardama Komisijai, nurodė argumentus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip savarankiški pagrindai, kurie man vis dėlto atrodo iš dalies nepriimtini ir iš dalies apimantys tuos pačius, kaip ir Komisijos iškeltus, aspektus.
142. Šiuo atžvilgiu pagal nusistovėjusią teismų praktiką iš EB 225 straipsnio, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą(92).
143. Apeliacinis skundas, kuriame tik pakartojami ar pažodžiui atpasakojami Pirmosios instancijos teisme pateikti pagrindai ir argumentai, neatitinka iš šių nuostatų kylančių motyvavimo reikalavimų. Iš tiesų toks apeliacinis skundas tėra vien prašymas peržiūrėti Pirmosios instancijos teismo nagrinėtą ieškinį, o tai nepriskiriama Teisingumo Teismo kompetencijai(93).
144. Tačiau jei ieškovas ginčija Pirmosios instancijos teismo atliktą Bendrijos teisės aiškinimą ar taikymą, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisiniai aspektai gali būti iš naujo nagrinėjami apeliaciniame procese. Jei ieškovas negalėtų taip grįsti savo apeliacinio skundo pagrindais ir argumentais, kurie jau buvo panaudoti Pirmosios instancijos teisme, apeliacinis procesas netektų dalies savo esmės(94).
145. Taigi pirmiausia dėl argumentų, susijusių su ieškovių teisės pareikšti ieškinį nebuvimu dėl to, kad jos nėra konkrečiai susijusios, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą, pabrėžiu, kad dėl minėto klausimo Komisija pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo, kurį palaikė ZSG. Iš skundžiamo sprendimo 37 punkto išplaukia, kad šios šalys kartu rėmėsi minėto Sprendimo Plaumann prieš Komisiją kriterijais, ir į tai Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 69 punkte atsakė aiškiai nurodydamas, kad Kronoply ir Kronotex ieškinys dėl esmės yra nepriimtinas. Taigi būtina pripažinti nepriimtinais argumentus, susijusius su teise pareikšti ieškinį.
146. Dėl išplėstinio konkurentų sąvokos aiškinimo nustatant suinteresuotojo asmens, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, sąvoką, atsižvelgiant į analizę, susijusią su trečiuoju Komisijos pagrindu, pažymėtina, kad jis neturi būti analizuojamas.
147. Antra, nurodžiusi, kad Pirmosios instancijos teismas neapsiribojo vien procesinių teisių vertinimu, ZSG kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad jis perkvalifikavo ieškinį, kuriuo neigiamas ginčijamo sprendimo pagrįstumas, į ieškinį, kuriuo siekiama apsaugoti procesines teises. Galiausiai ji nurodo, kad teismų praktika Cook ir Matra reikalauja siauro aiškinimo.
148. Šiuo atžvilgiu manau, kad, atsižvelgiant į atsakymą į šiuos klausimus, pateiktą analizuojant antrąjį pagrindą, kuris leido pripažinti Pirmosios instancijos teismo teisės klaidą, jų nagrinėti atskirai nebereikia.
IX – Dėl išlaidų apmokėjimo
149. Savo apeliacinio skundo reikalavimuose Komisija prašo Teisingumo Teismo priteisti iš Kronoply ir Kronotex bylinėjimosi išlaidas. Savo ruožtu ZSG prašo iš Kronoply ir Kronotex solidariai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
150. Taigi norėčiau pateikti pastabą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėjant apeliacinį skundą, pateiktą institucinio ieškovo, kurio ieškinys iš esmės buvo patenkintas pirmosios instancijos teisme, o šis skundas pareiškiamas išimtinai dėl skundžiamo sprendimo dalies, susijusios su ieškinio priimtinumu. Iš tiesų šiomis specifinėmis aplinkybėmis kyla klausimas dėl šalies, kurios prašymai iš esmės pirmojoje instancijoje buvo atmesti ir kuri nepageidauja dalyvauti apeliaciniame procese, teisinės apsaugos lygmens Teisingumo Teisme.
151. Šiuo atveju, remiantis skundžiamo sprendimo rezoliucine dalimi, iš Kronoply ir Kronotex buvo priteista ne tik apmokėti jų pačių išlaidas, bet ir Komisijos bei kitų dviejų šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.
152. Komisijai pateikus apeliacinį skundą, Kronoply ir Kronotex yra automatiškai šalys procese Teisingumo Teisme, kuriuo siekiama tik išaiškinti ar pakeisti teismų praktiką, susijusią su ieškinio dėl valstybės pagalbos priimtinumu, o ne užginčyti ginčijamo sprendimo rezoliucinę dalį.
153. Taigi, kaip yra ir nagrinėjamu atveju, jei Komisija veikia „teisės interesais“, manau, kad būtų teisinga, jei Teisingumo Teismas atleistų šalį, kuri nesiėmė iniciatyvos nei kreiptis į Teisingumo Teismą, nei pateikti pastabų apeliaciniame procese, nuo Komisijos ir kitų apeliacinio proceso šalių bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo, nepaisant to, kokia bus apeliacinio skundo baigtis.
154. Mano nuomone, jei būtų taikomas būtent toks sprendimas, kuris gali būti pagrįstas Procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalies tekstu, būtų labiausiai laikomasi teisės į teisingą bylos nagrinėjimą reikalavimų.
X – Išvada
155. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, ir kadangi siūlau Europos Sąjungos Teisingumo Teismui patvirtinti teismų praktiką, kilusią iš 1993 m. gegužės 19 d. Sprendimo Cook prieš Komisiją (C‑198/91) ir 1993 m. birželio 15 d. Sprendimo Matra prieš Komisiją (C‑225/91):
„Siūlau atmesti pirmąjį ir trečiąjį pagrindinio Europos Bendrijų Komisijos apeliacinio skundo pagrindus.
Tačiau siūlau Europos Sąjungos Teisingumo Teismui patenkinti pagrindinio apeliacinio skundo antrąjį pagrindą ir panaikinti 2008 m. gruodžio 10 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kronoply ir Kronotex prieš Komisiją (T‑388/02) dalį, kur jis pripažįsta priimtinu antrąjį pagrindą, kuriuo siekiama apsaugoti ieškovių procesines garantijas, nors jos aiškiai pagal nusistovėjusią teismų praktiką nenurodė priežasčių, dėl kurių Europos Bendrijų Komisija turėjo pradėti formalaus tyrimo procedūrą, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Kadangi gali būti pripažinta, kad gindamos savo procesines teises ieškovės nepateikė priimtino ieškinio, mano nuomone, Teisingumo Teismas turi teisę galutinai išspręsti ginčą; be to, vadovaudamasis proceso ekonomija, siūlau nuspręsti, kad pirminis ieškinys pirmosios instancijos teisme yra nepriimtinas, negrąžinant bylos nagrinėti Europos Sąjungos Bendrajam Teismui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų siūlau, kad Komisija ir Zellstoff Stendal GmbH pačios padengtų savo bylinėjimosi išlaidas.“
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – 1993 m. gegužės 19 d. Sprendimas Cook prieš Komisiją (C‑198/91, Rink. p. I‑2487); 1993 m. birželio 15 d. Sprendimas Matra prieš Komisiją (C‑225/91, Rink. p. I‑3203); 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimas Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France (C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719).
3 – Kadangi skundžiamas sprendimas buvo priimtas 2008 m. gruodžio 10 d., nuorodos į EB sutarties nuostatas atitinka numeraciją, taikytą iki Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo įsigaliojimo.
4 – OL C 232, p. 2.
5 – 1963 m. liepos 15 d. sprendimas (25/62, Rink. p. 197).
6 – Komisija nurodo teismų praktiką Cook ir Matra bei minėtą Sprendimą Komisija prieš Sytravalir Brink’s France ir kritikuoja skundžiamo sprendimo 60 punktą.
7 – 1999 m. vasario 11 d. Sprendimas Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją (C‑390/95 P, Rink. p. I‑769, 20 punktas).
8 – 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Chemie Linz prieš Komisiją (C‑245/92 P, Rink. p. I‑4643).
9 – Minėto Sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. 21 ir 22 punktai.
10 – Minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 35 ir 36 punktai.
11 – Generalinio advokato P. Mengozzi išvada byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas British Aggregates prieš Komisiją (C‑487/06 P, Rink. p. I‑10505, 74 punktas).
12 – Pagal Pirmosios instancijos teismo praktiką Komisija negali atsisakyti pradėti formalios tyrimo procedūros remdamasi kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, trečiųjų asmenų interesais, procedūros ekonomijos sumetimais ar kitais administraciniais motyvais. Žr. 2001 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Prayon‑Rupel prieš Komisiją (T‑73/98, Rink. p. II‑867, 44 punktas).
13 – Minėto sprendimo Prayon‑Rupelprieš Komisiją 45 punktas.
14 – Žr. 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimą Bouygues ir Bouygues Télécom prieš Komisiją (C‑431/07 P, Rink. p. I‑2665, 61–63 punktai).
15 – Žr., be kita ko, 1984 m. kovo 20 d. Sprendimą Vokietija prieš Komisiją (84/82, Rink. p. 145, 13 punktas); minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 39 punktą; 2008 m. liepos 17 d. Sprendimą Athinaïki Techniki prieš Komisiją (C‑521/06 P, Rink. P, I‑5829, 34 punktas); minėto Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom prieš Komisiją 61 punktą; minėto Sprendimo Prayon‑Rupel prieš Komisiją 42 punktą ir 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą SIDE prieš Komisiją (T‑49/93, Rink. p. II‑2501, 58 punktas).
16 – Minėtų sprendimų Cook prieš Komisiją 22 punktas; Matra prieš Komisiją 16 punktas; 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum (C‑78/03 P, Rink. p. I‑10737, 34 punktas) ir minėto Sprendimo Athinaïki Techniki AE 34 ir 35 punktai ir nurodyta teismų praktika.
17 – Chartija paskelbta Nicoje 2000 m. gruodžio 7 d. (OL C 364, p. 1). Pagal Chartijos 41 straipsnio „Teisė į gerą administravimą“ 1 dalį: „Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką“.
18 – 1996 m. spalio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Lisrestal ir kt., C‑32/95 P, Rink. p. I‑5373, 21 punktas) ir 2010 m. birželio 29 d. Sprendimas Komisija prieš Alrosa (C‑441/07 P, Rink. p. I‑0000).
19 – Pavyzdžiui, žr. generalinio advokato Y. Bot išvados byloje, kurioje buvo priimtas 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Vokietija ir kt. prieš Kronofrance (C‑75/05 P ir C‑80/05 P, Rink. p. I‑6619, 81 punktas).
20 – 1998 m. birželio 25 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimas British Airways ir kt. prieš Komisiją (T‑371/94 ir T‑394/94, Rink. p. II‑2405, 60 punktas); 2003 m. kovo 6 d. Sprendimas Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein‑Westfalen prieš Komisiją (T‑228/99 ir T‑233/99, Rink. p. II‑435, 125 punktas); 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Olympiaki Aeroporia Ypiresies prieš Komisiją (T‑68/03, Rink. p. II‑2911, 42 punktas) ir 2008 m. birželio 26 d. Sprendimas SIC prieš Komisiją (T‑442/03, Rink. p. II‑1161, 222–225 punktai).
21 – Žr., be kita ko, minėto Sprendimo Olympiaki Aeroporia Ypiresies 43 punktą. Priešingai nei suinteresuoti asmenys, šioje procedūroje valstybė narė turi visas gynybos teises, kurios jai priklauso ir kurių pažeidimas gali pateisinti Komisijos sprendimo panaikinimą, jei įrodoma, kad jei nebūtų buvę šio pažeidimo, procedūra galėjo pasibaigti kitaip. Žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvados byloje Komisija prieš Scott (2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimas, C‑290/07 P, Rink. p. I‑0000) 53–56 punktus.
22 – Minėto Sprendimo Komisija prieš Sytravalir Brink's France 59 punktas; 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją (C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 82 punktas); 2010 m. liepos 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ThyssenKrupp Acciai Speciali Terni prieš Komisiją (T‑62/08, Rink. p. I‑0000, 162 punktas).
23 – 1996 m. liepos 11 d. sprendimas (C‑39/94, Rink. p. I‑3547, 73 punktas).
24 – Pabrėžiu, kad Lisabonos sutartimi padaryti pakeitimai neturėjo įtakos nagrinėjamos bylos analizei.
25 – 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Komisija prieš Koninklijke FrieslandCampina (C‑519/07 P, Rink. p. I‑8495, 47–54 punktai).
26 – 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimas Dreyfus prieš Komisiją (C‑386/96 P, Rink. p. I‑2309, 43 punktas ir nurodyta teismų praktika) ir minėto Sprendimo Komisija prieš Koninklijke FrieslandCampina 47–54 punktai.
27 – Minėtas sprendimas, kurį vėliau patvirtino nusistovėjusi teismų praktika. Žr. 2000 m. spalio 19 d. Sprendimą Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją (C‑15/98 ir C‑105/99, Rink. p. I‑8855, 33 punktas ir nurodyta teismų praktika) ir minėto Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 33 punktą.
28 – 2006 m. birželio 22 d. Sprendimas Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją (C‑182/03 ir C‑217/03, Rink. p. I‑5479, 59 punktas).
29 – Minėtas sprendimas.
30 – Generalinio advokato G. Tesauro išvada byloje Cook prieš Komisiją.
31 – Testas numato kriterijų, pagal kurį šaliai priemonė turi „daryti didelį poveikį“. Žr. 1986 m. sausio 28 d. sprendimą (169/84, Rink. p. 391).
32 – Minėtas sprendimas.
33 – Minėtas sprendimas, kuriame Teisingumo Teismas mėgino išaiškinti Cook ir Matra sprendimus.
34 – Kaip bendrą komentarą žr. J. Winter „The rights of complainants in State aid cases: judicial review of Commission decisions adopted under article 88 (ex 93) EC“, Common Market Law Review, 1999, Nr. 36.
35 – 2002 m. liepos 25 d. sprendimas (C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677).
36 – Žr. M. Honoré „The standing of third parties in State aid cases: the lessons to be drawn from the judgement case C‑78/03 P, Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum v. Commission“, European state aid law quarterly, ESTAL, 5 tomas (2006), Nr. 2, 269–284 puslapiai, ypač p. 274.
37 – Žr., pavyzdžiui, minėtų sprendimų Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 41 punktą; Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 35 punktą; British Aggregates 28 punktą. Žr. 2001 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Hamburger Hafen‑ und Lagerhaus ir kt. prieš Komisiją (T‑69/96, Rink. p. II‑1037, 37 punktas) ir 2004 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Thermenhotel Stoiser Franz ir kt. prieš Komisiją (T‑158/99, Rink. p. II‑1, 73 punktas).
38 – 2008 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BUPA ir kt. prieš Komisiją (T‑289/03, Rink. p. II‑81, 76 punktas).
39 – Žr. minėto Sprendimo Vokietija ir kt. prieš Kronofrance 44 punktą.
40 – Išvados minėtoje bylojeKomisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 138 punktas.
41 – Ten pat, 139 ir 141 punktai.
42 – Žr. minėtos išvados byloje British Aggregatesprieš Komisiją 75 punktą.
43 – Minėtos išvados byloje Vokietija ir kt. prieš Kronofrance 106 ir 109 punktai.
44 – Ten pat, 104 ir tolesni punktai.
45 – Generalinės advokatės E. Sharpston išvada šioje byloje (2009 m. liepos 9 d. sprendimas, C‑319/07 P, Rink. p. I‑5963, 39–43 punktai).
46 – Generalinio advokato P. Mengozzi nuomone, taip būtų tokiu atveju, jeigu teismai nustatytų ne tik tai, ar buvo tenkinamos sąlygos, pagrindžiančios, kodėl nepradėta formali tyrimo procedūra (t. y. tai, kad nebuvo rimtų sunkumų kvalifikuoti priemonę kaip pagalbą ir (arba) įvertinti jos suderinamumą su bendrąja rinka), bet ir tai, ar yra valstybės pagalba (arba atskiri valstybės pagalbos elementai, kurių Komisija nenustatė), arba nuspręstų, kad netenkinamos sąlygos, kuriomis Komisija rėmėsi pripažindama pagalbą suderinama su Sutartimi. Tokiomis aplinkybėmis ieškovas iš tiesų užsitikrintų ne tik tai, kad jeigu tikslinga, būtų pradėta formalaus tyrimo procedūra, bet ir pasiektų papildomą rezultatą, kad šios Bendrijos teismų išvados įpareigotų Komisiją, o sprendimo, kuris turėtų būti priimtas pabaigus šią procedūrą, turinys bent jau iš dalies būtų paveiktas; kitaip tariant, ieškovas paveiktų sprendimą, kurio jis negalėtų ginčyti remdamasis vien savo, kaip suinteresuotosios šalies, statusu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme (išvados 71 punktas).
47 – Žr. paaiškinimus, susijusius su visu Chartijos tekstu: http://www.europarl.europa.eu/charter/pdf/04473_fr.pdf. Žr. minėtos išvados byloje Komisija priešScott 60 punktą ir nurodytą teismų praktiką ir 2005 m. vasario 22 d. Sprendimą Komisija prieš max.mobil (C‑141/02 P, Rink. p. I‑1283, 72 punktas). Taip pat žr. 1983 m. spalio 19 d. Sprendimą Lucchini Siderurgica prieš Komisiją (179/82, Rink. p. 3083, 27 punktas) ir 1992 m. kovo 31 d. Sprendimą Burban prieš Parlamentą (C‑255/90 P, Rink. p. I‑2253).
48 – Minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 62 punktas ir 2002 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas max.mobil prieš Komisiją (T‑54/99, Rink. p. II‑313, 48 punktas).
49 – 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 248), iš dalies pakeista 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB (OL L 156, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 466).
50 – 2009 m. spalio 15 d. Sprendimas Djurgården‑Lilla Värtans Miljöskyddsförening (C‑263/08, Rink. p. I‑0000, 38 punktas).
51 – Žr. minėtąją lyginamąją bylų analizę: M. Honoré (275 ir paskesni puslapiai).
52 – Skundžiamas sprendimas.
53 – 2009 m. vasario 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T‑388/03, Rink. p. II‑199), apskųstas byloje Belgija prieš Deutsche Post ir kt. (C‑148/09 P), kurioje Teisingumo Teismas dar nepriėmė sprendimo.
54 – 2009 m. lapkričio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T‑375/04, Rink. p. II‑4155).
55 – A. Maitrepierre „Aides d’Etat – Qualité et intérêt à agir: Le TPICE admet la recevabilité d’un recours mixte contre une décision de la Commission de ne pas soulever d’objections à l’encontre d’une prétendue mesure d’aide d’Etat, dès lors que les requérantes ont la qualité de concurrentes directes du bénéficiaire de cette mesure (Deutsche Post AG – DHL)“, Concurrences, Nr. 2‑2009, Nr.25983, 154–155 puslapiai; H. Peytz, T. Mygind „Direct Action in State Aid Cases – Tightropes and Legal Protection“, EStAL, 2/2010, 331 ir paskesni punktai.
56 – Žr. minėtos išvados byloje Komisija priešScott 55 punktą.
57 – Žr. minėto sprendimo 35 punktą. Šiuo atžvilgiu žr. L. Haasbeek „A Step in the Right Direction“, EStAL, 1/2010, p. 147.
58 – J.‑L. Buendia Sierra, „Standing before the Community Courts in the context of State aid litigation“, EStALI, 2007 lapkritis, p. 11.
59 – 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas (C‑176/06 P).
60 – Minėtos išvados 70 punktas.
61 – Minėto Sprendimo Schwabisch Hall ir kt. prieš Komisiją 25 punktas.
62 – Minėto sprendimo 44 ir 45 punktai.
63 – Viena vertus, teismų praktikos Schwabisch Hall ir kt. prieš Komisiją pažeidimas, kita vertus, teismų praktikos Cook ir Matra pažeidimas.
64 – 1961 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Fives Lille Cail ir kt. prieš Vyriausiąją valdybą (19/60, 21/60, 2/61 ir 3/61, Rink. p. 559, p. 588).
65 – Minėto Sprendimo Thermenhotel Stoiser Franz ir kt. prieš Komisiją 148, 155, 161 ir 167 punktai ir 2007 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Fachvereinigung Mineralfaserindustrie prieš Komisiją (T‑254/05, Rink. p. II‑124, p. 124).
66 – Da mihi factum, dabo tibi ius, pagal kurį teismas privalo taikyti teisės taisykles, atitinkančias tokias faktines aplinkybes, kokias pateikė šalys. Šis posakis išplaukia iš bendrojo principo jura novit curia, nustatyto kontinentinėje teisėje. Žr. generalinio advokato F. G. Jacobs išvados byloje van Schijndel ir van Veen (1995 m. gruodžio 14 d. sprendimas, C‑430/93 ir C‑431/93, Rink. p. I‑4705) 33 punktą.
67 – Minėtas Sprendimas Scheucher Fleisch ir kt. prieš Komisiją ir minėtas Sprendimas Deutsche Post ir DHL International prieš Komisiją.
68 – Dėl suinteresuotųjų šalių vaidmens administracinėje procedūroje, pradėtoje pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, žr. Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnį ir 1973 m. liepos 12 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (70/72, Rink. p. 813, 19 punktas); minėto Sprendimo Vokietija prieš Komisiją 13 punktą; minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 59 punktą ir 2005 m. spalio 6 d Sprendimą Scott prieš Komisiją (C‑276/03 P, Rink. p. I‑8437, 34 punktas).
69 – Dėl EB 81 ir 82 straipsnių analizės žr. Kapteyn ir VerLoren van Themaat „The Law of the European Union and the European Communities“, Kluwer 2008, p. 462.
70 – 1969 m. gruodžio 10 d. sprendimas (10/68 ir 18/68, Rink. 1969 p. 459, 7 punktas).
71 – 1984 m. lapkričio 14 d. sprendimas (323/82, Rink. p. 3809).
72 – Minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 41 punktas ir minėto Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 36 punktas.
73 – Žr. minėtos išvados byloje Vokietija ir kt. prieš Kronofrance 89 punktą.
74 – Šiame reglamente nustatoma, kad į suinteresuotųjų šalių sąvoką patenka „kiekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybos asociacijos“.
75 – Minėto Sprendimo Cook prieš Komisiją 23 punktas; minėto Sprendimo Matra prieš Komisiją 17 punktas ir minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 47 punktas; 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Gestevisión Telecinco prieš Komisiją (T‑95/96, Rink. 1998 p. II‑3407, 64 punktas).
76 – Žr. šiuo klausimu minėtų Sprendimų Cook prieš Komisiją 25 punktą; Matra prieš Komisiją 19 punktą ir Gestevisión Telecinco prieš Komisiją 66 punktą.
77 – 1998 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Waterleiding Maatschappij prieš Komisiją (T‑188/95, Rink. p. II‑3713, 68 punktas) ir 2003 m. birželio 25 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Pérez Escolar prieš Komisiją (T‑41/01, Rink. p. II‑2157, 36 punktas).
78 – 2000 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T‑184/97, Rink. p. II‑3145, 33–40 punktai).
79 – 1996 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T‑398/94, Rink. p. II‑477).
80 – 2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Asklepios Kliniken prieš Komisiją (T‑167/04, Rink. p. II‑2379, 55 punktas).
81 – Ten pat 50 punktas.
82 – Minėto sprendimo 70 punktas.
83 – Minėto Sprendimo Vokietija ir kt. prieš Kronofrance 44 punktas: Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pirmosios instancijos teismas neprivalėjo, atsižvelgiant į minėtus sprendimus Cook prieš Komisiją ir Matra prieš Komisiją, reikalauti, kad būtų taip pat įrodyta, jog ginčijamas sprendimas padarė nemažą įtaką Kronofrance padėčiai nagrinėjamoje rinkoje. Žr. C. Quigley „European State Aid Law and Policy, Hart Publishing“, Oksfordas, 2009, p. 522.
84 – 2006 m. gegužės 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Air One prieš Komisiją (T‑395/04, Rink. 2006 p. II‑1343) ir minėtas Sprendimas Asklepios Kliniken prieš Komisiją.
85 – Dėl konkurencinio ryšio sprendime pagal EB 88 straipsnio 2 dalį žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Sniace prieš Komisiją (2007 m. lapkričio 22 d. sprendimas, C‑260/05 P, Rink. p. I‑10005), 34 ir paskesni punktai).
86 – Iš tiesų „pirkimo ar pardavimo kainos“ minimos kaip konkurencijos apribojimų objektai EB 81 straipsnio 1 dalyje ir EB 82 straipsnio 2 dalyje.
87 – Žr. generalinio advokato A. Tizzano išvadą byloje Komisija prieš Tetra Laval (2005 m. vasario 15 d. sprendimas, C‑12/03 P, Rink. p. I‑987, 152 punktas).
88 – 2003 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BaByliss prieš Komisiją (T‑114/02, Rink. p. II‑1279, 343 punktas): „Vertindama įmonės konkurencinę padėtį Komisija gali būti priversta atsižvelgti į prekių ženklų portfelį, kuris priklauso minėtai įmonė, arba į aplinkybę, kad minėtai įmonei priklauso žymios rinkų dalys daugelyje nagrinėjamų produktų rinkų (toliau – „portfelio poveikis“).“
89 – Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas pripažino piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi žaliavų rinkoje, t. y. upstream monopoly XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Žr. 1974 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimą Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents prieš Komisiją (6/73 ir 7/73, Rink. p. 223), pagal kurį „piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi žaliavų rinkoje gali daryti įtaką ir apriboti konkurenciją rinkoje, kur prekiaujama išvestiniais produktais, į kuriuos būtina atsižvelgti vertinant pažeidimo pasekmes, net jei išvestinių produktų rinka savaime nėra rinka“.
90 – Žr. 2002 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą M6 prieš Komisiją (T‑185/00, T‑216/00, T‑299/00 ir T‑300/00, Rink. p. II‑3805, 63 punktas): „Dėl Eurovizijos sistemos įtakos konkurencijai, kaip išplaukia iš ginčijamo sprendimo (71–80 punktai), ji apima dvi apribojimų rūšis. Viena vertus, bendras televizijos teisių įsigijimas sportiniams renginiams, šių teisių pasidalijimas ir signalo mainai riboja ar net panaikina konkurenciją tarp Europos radijo ir televizijos sąjungos narių, kurie yra konkurentai ir aukštutinėje rinkoje, t.y. teisių įsigijimo rinkoje, ir žemutinėje rinkoje, t. y. sporto renginių transliavimo televizijoje rinkoje. Kita vertus, ši sistema suponuoja konkurencijos ribojimus trečiųjų asmenų atžvilgiu, nes šios teisės, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 75 punkte, paprastai parduodamos išimtinėmis sąlygomis, taip sąlygojant, kad ne Europos radijo ir televizijos sąjungos nariai iš esmės negali šių teisių gauti.“
91 – Dėl Suomijos Respublikos žr. 2001 m. gruodžio 20 d. Korkein hallinto‑oikeuden (Aukščiausiasis administracinis teismas) sprendimą (KHO 20.12.2001/3179) dėl medienos pirkimo kartelio tarp trijų didelių miško pramonės įmonių. 2009 m. gruodžio 3 d. tokio pat pobūdžio kartelį nagrinėjo Markkinaoikeus (Konkurencijos teismas) (MAO: 614/09). Dėl Amerikos teisės žr. 2007 m. vasario 20 d. U. S. Supreme Court (Aukščiausiasis teismas) sprendimą Weyerhaeuser Co. v. Ross‑Simmons Hardwood Lumber Co. Nr. 05‑381. Komentaras Aukščiausiojo teismo svetainėje: http://www.oyez.org/cases/2000‑2009/2006/2006_05_381 ir: http://www.calt.iastate.edu/predatorybuying.html
92 – Žr., be kita ko, 2006 m. sausio 19 d. Sprendimą Comunità montana della Valnerina prieš Komisiją (C‑240/03 P, Rink. p. I‑731, 105 punktas).
93 – Ten pat, 106 punktas.
94 – Minėto Sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 121 ir paskesni punktai.