1

Apeliaciniu skundu Agrar-Invest-Tatschl GmbH (toliau – Agrar-Invest-Tatschl) prašo panaikinti 2008 m. spalio 8 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Agrar-Invest-Tatschl prieš Komisiją (T-51/07, Rink. p. II-2825, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo atmestas jos ieškinys dėl 2006 m. gruodžio 4 d. Sprendimo C (2006) 5789, galutinis, kuriuo Europos Bendrijų Komisija nusprendė, kad atsisakymas a posteriori susigrąžinti ir atsisakyti išieškoti importo muitus konkrečiu atveju nėra pagrįstas (toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

2

2001 m. spalio 29 d. Sprendimu 2001/868/EB (OL L 330, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 11 sk., 39 t., p. 127) Europos Sąjungos Taryba leido Europos Bendrijai ir Kroatijos Respublikai Bendrijos vardu pasirašyti ir laikinai taikyti laikinąjį susitarimą dėl prekybos ir su prekyba susijusių priemonių (toliau – laikinasis susitarimas).

3

Pagal laikinojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalį Kroatijos kilmės prekių importo į Bendriją muitai panaikinami nuo šio susitarimo įsigaliojimo.

4

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1; specialusis leidimas lietuvių k. 2 sk., 4 t., p. 307), su pakeitimais, padarytais 2000 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 2700/2000 (OL L 311, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 10 t., p. 218, toliau – muitinės kodeksas), 220 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„<…> paskesnis įtraukimas į apskaitą neatliekamas, jeigu:

<…>

Jeigu prekių lengvatinis statusas nustatomas pagal administracinio bendradarbiavimo sistemą dalyvaujant trečiosios šalies institucijoms, kurios išduoda netinkamą sertifikatą, toks išdavimas yra klaida, kurios nebuvo galima nustatyti pagal 1 dalį.

Vis dėlto netinkamo sertifikato išdavimas nėra klaida, jeigu sertifikatas buvo išduotas pagal neteisingai eksportuotojo pateiktus faktus, išskyrus tuos atvejus, kai visų pirma yra aišku, kad sertifikatą išdavusios institucijos žinojo arba turėjo žinoti, kad prekės neatitiko reikalavimų, pagal kuriuos taikomas preferencinis režimas.

Apmokestinamas asmuo gali įrodyti, jog buvo sąžiningas, jeigu yra akivaizdu, jog vykdydamas atitinkamas operacijas jis dėjo visas pastangas, kad įvykdytų visas preferencinio režimo taikymo sąlygas.

Vis dėlto apmokestinamas asmuo negali įrodyti, jog buvo sąžiningas, tuo atveju, kai Europos Komisija Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbia pranešimą, kuriame teigiama, kad yra abejonių dėl tinkamo preferencinių susitarimų taikymo jas gaunančioje šalyje.“

5

Reglamento Nr. 2700/2000 vienuoliktoje konstatuojamojoje dalyje taip grindžiamas muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto papildymas antrąja–penktąja pastraipomis:

„Atvejais, kai taikomi preferenciniai susitarimai, būtina apibrėžti klaidos, kurią padaro muitinės, ir mokestį mokėti privalančio asmens sąžiningumo sąvokas. Asmuo, privalantis sumokėti mokestį, neturėtų būti laikomas atsakingu už netinkamai veikiančią sistemą, trečiosios šalies institucijoms padarius klaidą. Vis dėlto minėtų institucijų netinkamai išduotas pažymėjimas neturėtų būti laikomas klaida, jeigu jis išduotas pagal prašymą, kuriame pateikta klaidinga informacija. Eksportuotojo prašyme nurodyta klaidinga informacija turi būti įvertinta pagal visus prašyme pateiktus faktinius duomenis. Apmokestinamas asmuo gali įrodyti esąs sąžiningas, jeigu jis gali paaiškinti, kad dėjo reikiamas pastangas, išskyrus tuos atvejus, kai Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje išspausdinamas pranešimas, kuriame nurodoma, kad yra pagrindas tuo abejoti.“

6

Muitinės kodekso 239 straipsnyje nustatyta:

„1.   Importo arba eksporto muitai gali būti grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti susidarius 236, 237 ir 238 straipsniuose nenurodytoms padėtims:

2.   Dėl 1 dalyje nurodytų priežasčių muitai grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti, jeigu <…> atitinkamai muitinės įstaigai pateikiamas prašymas.

<…>“

7

2002 m. birželio 26 d. Komisija Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė pranešimą importuotojams dėl cukraus iš vakarinių Balkanų šalių importo į Bendriją (OL C 152, p. 14, toliau – pranešimas importuotojams). Tame pranešime pasakyta:

„Komisija informuoja Bendrijos ekonominių operacijų vykdytojus, kad yra pagrįstų abejonių dėl tinkamo lengvatinio režimo, suteikto KN 1701 ir 1702 pozicijoms priskirtam cukrui, kuris importuojant yra deklaruojamas kaip Albanijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Kroatijos, Jugoslavijos Federacinės Respublikos, įskaitant Kosovą, kaip jis apibrėžtas 1999 m. birželio mėn. Jungtinių Tautų rezoliucijoje, ir buvusios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos kilmės, taikymo su tikslu pasinaudoti lengvatomis.

Nuo 2001 m. pradžios Bendrijoje užregistruotas greitas ir didelis cukraus importo lengvatiniu režimu iš tam tikrų vakarinių Balkanų valstybių padidėjimas, nors tose valstybėse visiškai neseniai buvo užregistruotas cukraus gamybos deficitas. Tuo pat metu Bendrijos cukraus eksportas į to regiono šalis padidėjo maždaug tiek pat. Prekybos srautų padidėjimas abiem kryptimis atrodo dirbtinis ir galima įtarti jog yra sukčiaujama.

Bendrijos ekonominių operacijų vykdytojai, kurie pateikia įtikinamus kilmės dokumentus, kad jiems būtų taikomas lengvatinis režimas cukrui, priskiriamam KN 1701 ir 1702 pozicijoms, raginami imtis visų reikiamų atsargumo priemonių, nes dėl aptariamų prekių išleidimo į laisvą apyvartą gali atsirasti muitų skola ir tai gali būti laikoma sukčiavimu, darančiu poveikį Bendrijos finansiniams interesams.“

8

Agrar-Invest-Tatschl yra Austrijos įmonė, kurios pagrindinė veikla – prekyba žemės ūkio produktais. Nuo 2001 m. rugsėjo 20 d. iki 2002 m. rugpjūčio 8 d. ji atliko 76 Kroatijos kilmės cukraus importo operacijas. Devynios iš šių operacijų (toliau – ginčijamos operacijos) buvo įvykdytos nuo 2002 m. liepos 1 d. iki rugpjūčio 8 dienos.

9

Šios importo operacijos buvo vykdomos remiantis laikinuoju susitarimu ir pagal jį joms taikytas lengvatinis režimas, suteiktas importo muitinės įstaigai pateikus prekių judėjimo sertifikatą EUR.1 (toliau – sertifikatas EUR.1), kurį išdavė Kroatijos muitinės įstaiga.

10

2002 m. balandžio 2 d. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) informavo Komisiją, kad kilo įtarimų dėl padirbtų kilmės sertifikatų naudojimo lengvatiniu režimu importuojant cukrų iš kai kurių vakarinių Balkanų šalių.

11

Tada Komisija paskelbė pranešimą importuotojams. Visos ginčijamos importo operacijos įvykdytos po šio pranešimo paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.

12

Austrijos muitinės administracijos prašymu Kroatijos muitinės institucijos nuo 2002 m. liepos 23 d. iki 2003 m. rugsėjo 16 d.a posteriori tikrino Agrar-Invest-Tatschl pateiktus sertifikatus EUR.1 už ginčytinas importo operacijas.

13

Atlikusi tikrinimą, 2003 m. vasario 18 d. ir rugsėjo 16 d. Kroatijos muitinės administracija patvirtino, kad ginčytinoms importo operacijoms išduoti sertifikatai EUR.1 yra autentiški ir tikslūs.

14

Paskelbus pranešimą importuotojams, OLAF Graikijoje ištyrė tariamai Kroatijos kilmės cukraus mėginius. Ši tarnyba nustatė, kad jis sudarytas iš cukrinių runkelių cukraus ir cukranendrių cukraus mišinio, todėl tikrai nėra Kroatijos kilmės. 2002 m. spalio 28 d. OLAF apie tai informavo valstybes nares.

15

2003 m. birželio mėn. OLAF atliko tyrimą Kroatijos cukraus gamintojo IPK Tvornica Šećera Osijek d.o.o. patalpose ir nustatė, kad ši įmonė, iš kurios Agrar-Invest-Tatschl pirko cukrų, gamybai taip pat naudojo importuotą cukranendrių cukrų, kad nebūtų galima atskirti skirtingų cukraus siuntų.

16

Tada Kroatijos valdžios institucijos atšaukė visus sertifikatus EUR.1, kurie buvo išduoti laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 14 d. iki 2002 m. rugsėjo 17 dienos. 2004 m. birželio 30 d. Austrijos valdžios institucijos informavo atitinkamus importuotojus apie sertifikatų atšaukimą.

17

Po šio atšaukimo minėtos Austrijos valdžios institucijos 2004 m. rugpjūčio 9 d. nusiuntė Agrar-Invest-Tatschl pranešimą dėl a posteriori susigrąžinimo, kurio suma yra 916807,21 eurų.

18

Dėl šio pranešimo bendrovė pateikė skundą kompetentingam Austrijos teismui ir, remdamasi muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktu, paprašė neįtraukti į apskaitą a posteriori pranešime apie susigrąžinimą nurodytos muito mokesčio sumos, o nepatenkinus šio prašymo, remdamasi to kodekso 239 straipsniu, paprašė atsisakyti juos išieškoti.

19

2005 m. birželio 1 d. laišku Austrijos Respublika paprašė Komisijos, kad ši, remdamasi minėtais muitinės kodekso straipsniais, nuspręstų, ar Agrar-Invest-Tatschl atveju būtų pagrįsta atsisakyti įtraukti į apskaitą a posteriori importo mokesčių sumą, ir, jei atsakymas būtų neigiamas, nuspręsti, ar atsisakymas išieškoti šiuos muito mokesčius yra pagrįstas.

20

Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad reikia atsisakyti įtraukti į apskaitą a posteriori muito mokesčius už importo operacijas, vykdytas iki pranešimo importuotojams paskelbimo. Tačiau kalbėdama apie ginčijamas importo operacijas ji pareiškė, kad atsisakymas išieškoti ir nesusigrąžinti muitų, kurių suma yra 110937,60 eurų, yra nepagrįstas.

21

Iš esmės Komisija pareiškė, kad kompetentingos Kroatijos valdžios institucijos žinojo arba bent turėjo pagrįstai žinoti, jog prekės neatitinka reikalaujamų sąlygų, kad joms būtų galima taikyti laikinajame susitarime nustatytą lengvatinį režimą, ir todėl jos padarė klaidą pagal muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą. Tačiau paskelbus pranešimą importuotojams Agrar-Invest-Tatschl nebegalėjo remtis sąžiningumu, kai kalbama apie po šio paskelbimo įvykdytas importo operacijas. Tai, kad po pranešimo paskelbimo Kroatijos valdžios institucijos patvirtino, jog kai kurie sertifikatai EUR.1 yra galiojantys, šiuo atveju neturi reikšmės, nes, pasak Komisijos, tuo metu, kai minėta bendrovė vykdė ginčytinas importo operacijas, ji jau žinojo apie kylančią riziką, o atitinkamų sertifikatų galiojimo patvirtinimas jai negalėjo a posteriori suteikti teisėtų lūkesčių, nes tokiu atveju muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto penktoji pastraipa netektų prasmės.

22

2007 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu Agrar-Invest-Tatschl pareiškė ieškinį, kuriame prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su išvada, kad reikia atmesti jos prašymus neįtraukti į apskaitą a posteriori muito mokesčių, susijusių su ginčijamomis importo operacijomis, ir atsisakyti juos išieškoti.

23

Grįsdama ieškinį minėta bendrovė iš esmės teigė, kad pranešimo importuotojams paskelbimas nesudaro kliūčių jos laikyti sąžininga pagal muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą, nes jau įvykdžius ginčijamas importo operacijas Kroatijos muitinės institucijų pateiktas patvirtinimas, jog sertifikatai EUR.1 yra autentiški, buvo gautas būtent Austrijos valdžios institucijų prašymu, pateiktu po minėto pranešimo paskelbimo.

24

Todėl Agrar-Invest-Tatschl mano, kad net kalbant apie įrodymų originalų, pateiktų vykdant ginčijamas importo operacijas, autentiškumą ir tikslumą, jei remiantis minėta muitinės kodekso nuostata ji elgėsi nesąžiningai, pagal tą nuostatą nedraudžiama „atkurti“ jos sąžiningumo atlikus a posteriori kontrolę, kurią pagreitino importo ir eksporto valstybių valdžios institucijos.

25

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė visą Agrar-Invest-Tatschl pareikštą ieškinį ir priteisė sumokėti bylinėjimosi išlaidas.

26

Kalbant apie reikalavimo, susijusio su importuotojo sąžiningumu, vertinimą, kurį reikia atlikti pagal muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą, kad importo muitų būtų galima neįtraukti į apskaitą a posteriori, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 42 punkte nusprendė, kad minėtos nuostatos penktosios pastraipos formuluotė yra aiški ir vienareikšmė. Taigi, pirma, importuotojas negali remtis savo sąžiningumu, jei Komisija Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbė pranešimą importuotojams, kuriame išreiškiamos pagrįstos abejonės, ir, antra, jam nenumatyta galimybė įrodyti savo sąžiningumą imantis papildomų priemonių, kad būtų užtikrintas sertifikatų, kuriuos reikalaujama pateikti dėl lengvatinio režimo taikymo, autentiškumas ir tikslumas.

27

Skundžiamo sprendimo 43 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atmetant bet kokį sąžiningumą, kai yra paskelbtas pranešimas importuotojams, užtikrinamas labai aukštas teisinio saugumo lygis. Tačiau šiuo klausimu minėto sprendimo 44 punkte jis pažymėjo, kad Komisijos paskelbtas pranešimas, kuriame nedaroma nuoroda į muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto penktąją pastraipą, nėra labai aiškus dėl jo teisinių pasekmių.

28

Skundžiamo sprendimo 45 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad per teismo posėdį Komisija pripažino neatmetanti galimybės, jog išimtinėmis aplinkybėmis ji gali patikslinti savo poziciją dėl pranešimo importuotojams absoliutaus poveikio tuo atveju, jei importuotojas po tokio pranešimo paskelbimo, tačiau prieš importo operaciją būtų ėmęsis papildomų tikrinimo priemonių, kuriomis būtų patvirtinta prekių kilmė.

29

Skundžiamo sprendimo 48 punkte nurodydamas, kad Agrar-Invest-Tatschl nepateikė jokios informacijos apie galimus veiksmus, kurių būtų ėmusis prieš arba ne vėliau kaip ginčijamų importo operacijų vykdymo momentu, skundžiamo sprendimo 46 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad vis tiek nereikia svarstyti galimos išimties, nes bet kuriuo atveju ieškovė nesielgė sąžiningai.

30

Pirmosios instancijos teismas pareiškė, kad Agrar-Invest-Tatschl, teigdama, jog Kroatijos muitinės institucijų pateiktas patvirtinimas „atkūrė“ jos sąžiningumą, netiesiogiai pripažino, kad elgėsi nesąžiningai ginčijamų importo operacijų momentu. Pasak Pirmosios instancijos teismo, galutinė data, kai dar galima atsižvelgti į mokesčių mokėtojo sąžiningumą, yra prekių importo data, be to, muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte nenumatyta jokia galimybė, kad vėliau atlikta kontrolė, patvirtinanti sertifikatų autentiškumą, galėtų atgaline data daryti įtaką importuotojo sąžiningumo vertinimui tuo metu, kai jis vykdo importą.

31

Kalbant apie Agrar-Invest-Tatschl argumentus, kuriais bandoma užginčyti ginčijamą sprendimą dėl to, kad nuspręsta neatsisakyti išieškoti importo muitų pagal muitinės kodekso 239 straipsnį, skundžiamo sprendimo 56 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad minėta bendrovė negali apsiriboti dokumentuose pateikdama nuorodą į paaiškinimus, kuriuos ji pateikė ieškinio dalyje, susijusioje su atsisakymu muitų mokesčių neįtraukti į apskaitą a posteriori.

32

Skundžiamo sprendimo 58 punkte Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu, be kita ko, pažymėjo, kad nors muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktu tikrai siekiama tokio paties tikslo kaip ir minėto kodekso 239 straipsniu, šios dvi nuostatos vis dėlto nesutampa. Pirmojo straipsnio tikslas yra siauresnis už antrojo, nes vienintelis dalykas, kurio juo siekiama – apsaugoti apmokestinamojo asmens teisėtus lūkesčius, susijusius su visos sprendime dėl importo muitų įtraukimo į apskaitą a posteriori pateiktos informacijos pagrįstumu. Atvirkščiai, to kodekso 239 straipsnis yra bendroji teisingumo išlyga.

33

Kadangi muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktas ir 239 straipsnis yra dvi skirtingos nuostatos, kurių taikymo kriterijai skiriasi, skundžiamo sprendimo 59 punkte Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, remiantis Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktu, Agrar-Invest-Tatschl, grįsdama su muitinės kodekso 239 straipsniu susijusius reikalavimus, negali apsiriboti nuoroda į paaiškinimus, susijusius su to paties kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktu.

34

Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamo sprendimo 60 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą dėl to, kad neatsisakoma išieškoti muito mokesčių pagal muitinės kodekso 239 straipsnį, turi būti atmestas kaip nepriimtinas, o to paties sprendimo 61 punktu atmetė visą jam pateiktą nagrinėti ieškinį.

35

Agrar-Invest-Tatschl Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, patenkinti jos reikalavimus, pateiktus pirmojoje instancijoje, ir iš Komisijos priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

36

Pagal Procedūros reglamento 119 straipsnį, jeigu apeliacinis skundas arba jo dalis yra akivaizdžiai nepriimtinas arba akivaizdžiai nepagrįstas, Teismas gali bet kuriuo metu, remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu ir išklausęs generalinį advokatą, motyvuota nutartimi atmesti šį skundą.

37

Grįsdama apeliacinį skundą Agrar-Invest-Tatschl visų pirma teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą aiškindamas muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto penktąją pastraipą, nes nusprendė, kad pranešimo importuotojams paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje pasekmė yra ta, jog ekonominių operacijų vykdytojas, siekdamas, kad mokėtini muito mokesčiai nebūtų įtraukti į apskaitą a posteriori, nebetenka galimybės remtis sąžiningumu net ir tuo atveju, kai vykdant ginčytinas importo operacijas pateiktus kilmės sertifikatus eksporto trečiosios valstybės muitinės institucijos patikrino a posteriori importo valstybės narės muitinės institucijų prašymu ir nustatė, kad minėti sertifikatai yra autentiški.

38

Pasak Agrar-Invest-Tatschl, nėra jokios abejonės, kad nerūpestingas importuotojas, kuris nesiima jokių veiksmų kad įsitikintų, jog lengvatinis režimas taikomas teisėtai, negalėtų remtis savo sąžiningumu. Tačiau visiškai kas kita, kai, kaip ir šioje byloje, importo valstybės narės muitinės institucijos po pranešimo importuotojams paskelbimo prašo eksporto trečiosios šalies atitinkamų institucijų greičiau atlikti kilmės sertifikatų autentiškumo ir tikrumo kontrolę a posteriori. Kai atlikus tokią kontrolę autentiškumą patvirtina eksporto trečiosios šalies muitinės institucijos, importuotojo teisėtų lūkesčių apsauga atkuriama, nes jis gali teisėtai manyti, kad toks kontrolės a posteriori rezultatas išsklaidė abejones ir įtarimus, dėl kurių reikėjo paskelbti minėtą pranešimą importuotojams.

39

Agrar-Invest-Tatschl teigia, kad tokiomis aplinkybėmis kaip šioje byloje muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktu siekiama apsaugoti importuotojo sąžiningumą, kai kalbama apie kilmės sertifikatų kontrolę a posteriori, o ne sąžiningumą, susijusį su jų teisėtumu vykdant ginčijamas importo operacijas, t. y. reikiamų dokumentų pateikimo muitinei momentu. Taigi Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbus pranešimą importuotojams, ekonominių operacijų vykdytojų atžvilgiu laikomasi nesąžiningumo prezumpcijos, kuri vis dėlto gali būti paneigta įrodžius, kad buvo imtasi papildomų minėtų operacijų kontrolės priemonių, kaip antai a posteriori kontrolė, kurią atliko eksporto trečiosios šalies muitinės institucijos.

40

Be to, nuspręsdamas, kad importuotojo sąžiningumui pagal muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą vertinti tinkamas momentas yra laikotarpis, ėjęs iki ginčijamų importo operacijų vykdymo, arba su juo sutapęs momentas, Pirmosios instancijos teismas neteisingai neatkreipė dėmesio į veiksmų, kurių Agrar-Invest-Tatschl ėmėsi po pranešimo importuotojams paskelbimo siekdama įsitikinti, kad jos importo operacijos atitinka reikalavimus taikyti lengvatinį režimą, apimtį. Taigi minėta bendrovė pažymi, kad tai, jog Kroatijos muitinės institucijos atšaukė EUR.1 sertifikatus po to, kai patvirtino jų autentiškumą, paaiškinama faktu, kad jos įtarė, jog importuojamas cukrus yra Lotynų Amerikos kilmės cukranendrių cukrus. Agrar-Invest-Tatschl atkreipia dėmesį, kad ginčijamos importo operacijos susijusios su cukrinių runkelių cukrumi.

41

Galiausiai Agrar-Invest-Tatschl kaltina Pirmosios instancijos teismą skundžiamame sprendime nepakankamai atsižvelgus į tai, kad pranešimas importuotojams negalėjo būti taikomas atgaline data importo operacijoms, įvykdytoms iki jo paskelbimo.

42

Komisija savo ruožtu reikalauja apeliacinį skundą atmesti ir teigia, kad Agrar-Invest-Tatschl skundžiamą sprendimą ginčija tik tiek, kiek jis susijęs su muito mokesčių neįtraukimu į apskaitą a posteriori, o kitų pirmojoje instancijoje pateiktų reikalavimų, visų pirma susijusių su atsisakymu neišieškoti pagal muitinės kodekso 239 straipsnį, nenurodo.

43

Komisija teigia, kad savo argumentais Agrar-Invest-Tatschl bando apeiti nedviprasmišką muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto penktosios pastraipos formuluotę, mėgindama remtis tariamu sąžiningumu, kurį ta bendrovė įgijo Kroatijos muitinės institucijoms atlikus kontrolę po to, kai ginčijamos importo operacijos buvo baigtos. Tačiau Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimai buvo pakankamai aiškūs jam nusprendus, kad pranešimo importuotojams paskelbimas panaikina ekonominių operacijų vykdytojų galimybę remtis sąžiningumu minėtame pranešime nurodytų importo operacijų vykdymo momentu. Beje, teigdama, kad tų institucijų pateiktas sertifikatų autentiškumo patvirtinimas atgaline data „atkūrė“ jos teisėtus lūkesčius ginčijamų importo operacijų vykdymo momentu, minėta bendrovė netiesiogiai pripažįsta, kad būtent jų vykdymo data yra lemiamas veiksnys pagal minėtą nuostatą vertinti sąžiningumą.

44

Be to, kai kuriais Agrar-Invest-Tatschl pateiktais argumentais siekiama kelti klausimą dėl Pirmosios instancijos teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo, todėl jie yra nepriimtini.

45

Galiausiai, kalbėdama apie minėtos bendrovės pradėtas diskusijas apie pranešimo importuotojams retroaktyvų poveikį importo operacijoms, įvykdytoms iki jo paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, Komisija nurodo, kad šis klausimas nebuvo svarstomas Pirmosios instancijos teisme ir kad šiuo atveju skundžiamu sprendimu nuspręsta į apskaitą a posteriori neįtraukti muito mokesčių, susijusių su operacijomis, įvykdytomis iki minėto pranešimo paskelbimo, ir kad į ją įtraukti nuspręsta tik su ginčijamomis importo operacijomis, kurios įvykdytos po jo paskelbimo, susijusius muito mokesčius. Todėl šioje byloje nekyla klausimas dėl pranešimo retroaktyvaus poveikio importo operacijoms, įvykdytoms iki jo paskelbimo, nors Komisija šioje byloje dėl apeliacinio skundo abejoja dėl tokio argumento priimtinumo.

46

Visų pirma reikia priminti, jog iš EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio išplaukia, kad apeliacinis skundas gali būti paduodamas tik teisės klausimais. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, tik Pirmosios instancijos teismas kompetentingas, pirma, konstatuoti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai iš jam pateiktų bylos dokumentų matyti, kad jo konstatavimai yra faktiškai neteisingi, ir, antra, vertinti faktines aplinkybes. Taigi faktinių aplinkybių vertinimas, jeigu Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai nebuvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, kurį gali patikrinti Teisingumo Teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą (2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Biegi Nahrungsmittel ir Commonfood prieš Komisiją, C-499/03 P, Rink. p. I-1751, 40 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

47

Todėl Agrar-Invest-Tatschl argumentai turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtini, nes jais siekiama įrodyti, kad, priešingai nei skundžiamo sprendimo 12 punkte konstatavo ir jo 56 ir 57 punktuose nusprendė Pirmosios instancijos teismas, atmetęs tos bendrovės įrodymus, minėta bendrovė importavo cukrinių runkelių, o ne cukranendrių cukrų.

48

Kalbant apie pranešimo importuotojams paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje teisines pasekmes anksčiau už jo paskelbimą įvykdytoms importo operacijoms, reikia konstatuoti, kad šiuo klausimu nebuvo diskutuota procese Pirmosios instancijos teisme, kad jis dėl to visiškai nieko nepasakė ir kad apskritai ginčijamame sprendime Komisija, remdamasi minėtu pranešimu, atmetė tik tuos prašymus muito mokesčio neįtraukti į apskaitą a posteriori, kurie susiję su ginčijamomis importo operacijomis, t. y. su operacijomis, kurios įvykdytos po pranešimo paskelbimo.

49

Be to, pagal Procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalį apeliaciniame skunde negalima keisti Pirmosios instancijos teismo svarstytos bylos dalyko. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, yra kompetentingas tik ištirti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų teisinius vertinimus (žr. 2008 m. vasario 13 d. Nutarties Indorata-Serviços e Gestão prieš VRDT, C-212/07 P, 49 punktą ir 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Département du Loiret, C-295/07 P, Rink. p. I-9363, 94 ir 95 punktus).

50

Tokiomis aplinkybėmis Agrar-Invest-Tatschl argumentai, kuriais Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai kaltinamas nepakankamai atsižvelgęs į tai, kad minėtame Oficialiajame leidinyje paskelbtas pranešimas importuotojams negalėjo būti taikomas atgaline data anksčiau už jo paskelbimą įvykdytoms importo operacijoms, taip pat turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtini.

51

Galiausiai, kalbant apie Agrar-Invest-Tatschl nurodytas teisės klaidas, susijusias su jos sąžiningumo vertinimu pagal muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą, reikia priminti, kad, remiantis tos nuostatos pirmąja pastraipa, įtraukimas į apskaitą a posteriori nevykdomas, jei teisiškai privaloma sumokėti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą dėl muitinės padarytos klaidos, kurios asmuo, privalėjęs sumokėti tokią pinigų sumą, negalėjo nustatyti, veikdamas sąžiningai ir laikydamasis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu.

52

Muitinės kodekso 220 ir 239 straipsniuose numatytomis procedūromis siekiama to paties tikslo, t. y. užtikrinti, kad importo arba eksporto muitai būtų mokami a posteriori tik tuo atveju, kai toks mokėjimas yra pagrįstas ir atitinka pagrindinį principą, kaip antai teisėtų lūkesčių apsaugos principą (žr. 1993 m. balandžio 1 d. Sprendimo Hewlett Packard France, C-250/91, Rink. p. I-1819, 46 punktą ir 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Heuschen & Schrouff Oriëntal Foods Trading, C-375/07, Rink. p. I-8691, 57 punktą).

53

Importo arba eksporto muitų grąžinimas arba atsisakymas juos išieškoti, kurį galima taikyti tik esant tam tikroms sąlygoms ir konkrečiai numatytais atvejais, yra įprastos importo ir eksporto procedūros išimtis, todėl nuostatos, numatančios tokį grąžinimą ar atsisakymą išieškoti, aiškinamos siaurai. Kadangi „sąžiningumas“ yra sine qua non sąlyga, kad būtų galima reikalauti grąžinti importo arba eksporto muitus ar atsisakyti juos išieškoti, tą sąvoką reikia aiškinti taip, kad grąžinimo ar atsisakymo išieškoti atvejų skaičius liktų ribotas (šiuo klausimu žr. 1999 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Söhl & Söhlke, C-48/98, Rink. p. I-7877, 52 punktą ir 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Heuschen & Schrouff Oriëntal Foods Trading prieš Komisiją C-38/07 P, Rink. p. I-8599, 60 punktą).

54

Tokia išvada peršasi dar ir dėl to, kad, kaip ir šiuo atveju, Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje Komisija paskelbė pranešimą importuotojams.

55

Remiantis muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto ketvirtąja pastraipa, apmokestinamasis asmuo gali įrodyti, jog buvo sąžiningas, jeigu yra akivaizdu, jog vykdydamas atitinkamas operacijas jis dėjo visas pastangas, kad patenkintų visas preferencinio režimo taikymo sąlygas.

56

Tačiau, kaip teisingai skundžiamo sprendimo 42 punkte konstatavo Pirmosios instancijos teismas, muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto penktojoje pastraipoje aiškiai ir vienareikšmiškai nustatyta, kad apmokestinamasis asmuo negali įrodyti, jog buvo sąžiningas, tuo atveju, kai Europos Komisija Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbia pranešimą, kuriame teigiama, kad yra abejonių dėl tinkamo preferencinių susitarimų taikymo jas gaunančioje šalyje.

57

Tokį aiškinimą patvirtina ir Reglamento Nr. 2700/2000 vienuolikta konstatuojamoji dalis, kuria remiantis į muitinės kodeksą buvo įtraukta 220 straipsnio 2 dalies b punkto penktoji pastraipa. Toje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas, siekdamas apibrėžti „sąžiningumo“ sąvoką konkrečiu lengvatinių režimų atveju, norėjo suteikti mokesčių mokėtojui galimybę remtis sąžiningumu, jei jis gali įrodyti, kad tam dėjo visas reikiamas pastangas, „išskyrus tuos atvejus, kai Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbiamas pranešimas, kuriame išreiškiamos pagrįstos abejonės“.

58

Todėl skundžiamo sprendimo 42 punkte Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nusprendė, kad mokesčio mokėtojas negali remtis sąžiningumu, jei minėtame Oficialiajame leidinyje Komisija paskelbė pranešimą importuotojams, tad Agrar-Invest-Tatschl argumentai dėl šio klausimo turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti.

59

Todėl taip pat darytina išvada, kad dėl tų pačių priežasčių negalima pritarti minėtos bendrovės argumentams, kad Kroatijos muitinės institucijų pateiktas sertifikatų EUR.1, kuriuos jos pačios vėliau atšaukė, patvirtinimas atgaline data „atkūrė“ jos sąžiningumą ginčijamų importo operacijų vykdymo momentu.

60

Kalbant apie Agrar-Invest-Tatschl reikalavimus, kuriais siekiama užginčyti skundžiamo sprendimo 47 punkte Pirmosios instancijos teismo pateiktą aiškinimą, kad pagal muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą ekonominių operacijų vykdytojo sąžiningumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į laikotarpį, ėjusį iki importo operacijų vykdymo arba jas vykdant, reikia konstatuoti, kad remiantis šios nuostatos ketvirtąja pastraipa aiškiai matyti, jog ekonominių operacijų vykdytojo sąžiningumo įrodymas, kai tokius įrodymus galima pateikti, taikomas jo veiksmams „atitinkamu prekybinių operacijų vykdymo laikotarpiu“.

61

Todėl Teisingumo Teismui telieka konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 47 punkte nuspręsdamas, kad sprendžiant apie apmokestinamojo asmens sąžiningumą svarbiausia yra importo operacijų įvykdymo data.

62

Todėl Agrar-Invest-Tatschl argumentai šiuo klausimu taip pat turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti.

63

Galiausiai, kalbant apie šios bendrovės argumentus dėl galimybės, kurią Komisija pripažino per posėdį Pirmosios instancijos teisme, kad jei importuotojas imtųsi papildomų priemonių po pranešimo importuotojams paskelbimo, bet prieš ginčijamų importo operacijų vykdymą ar jas vykdant, ta institucija išimtinėmis aplinkybėmis gali būti priversta pripažinti minėto ekonominių operacijų vykdytojo sąžiningumą, reikia pabrėžti, jog skundžiamo sprendimo 46 punkte Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad neketina spręsti šio klausimo, nes bet kuriuo atveju ieškovė šiuo atveju nesielgė sąžiningai.

64

Kadangi Pirmosios instancijos teismas visiškai nepareiškė nuomonės šiuo klausimu, remiantis tuo, kas nurodyta šios nutarties 49 punkte, Agrar-Invest-Tatschl argumentus reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtinus.

65

Iš esmės šiuo atveju reikia pabrėžti, kad, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 48 punkte, Agrar-Invest-Tatschl Pirmosios instancijos teismui neįrodė, kad vykdydama ginčijamas importo operacijas ėmėsi papildomų priemonių po pranešimo importuotojams paskelbimo. Tariamos papildomos priemonės, kurias minėta bendrovė nurodė apeliaciniame skunde, faktiškai yra priemonės, kurių ėmėsi importo valstybės narės ir eksporto trečiosios valstybės kompetentingos institucijos, be to, jų imtasi po to, kai ginčijamos importo operacijos jau buvo įvykdytos.

66

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, apeliacinį skundą reikia atmesti kaip akivaizdžiai iš dalies nepriimtiną ir akivaizdžiai iš dalies nepagrįstą.

67

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal to paties reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Agrar-Invest-Tatschl ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nutaria: