Byla C‑537/08 P

Kahla Thüringen Porzellan GmbH

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodoma ją susigrąžinti – Teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai“

Sprendimo santrauka

1.        Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas neteikti prieštaravimų dėl valstybės pagalbos schemos – Apimtis – Aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti

(EB 87 ir 88 straipsniai)

2.        Valstybių teikiama pagalba – Komisijos patvirtinta bendra pagalbos schema – Schema, netaikoma sunkumų patiriančioms ir privačioms įmonėms – Aiškių apribojimų dėl šių įmonių nebuvimas pagalbą leidžiančiame sprendime – Įmonių, neteisėtai gavusių šią pagalbą, teisėti lūkesčiai – Nebuvimas

(EB 87 ir 88 straipsniai)

1.        Komisijos sprendimo nepateikti prieštaravimų dėl pagalbos schemos, apie kurią pranešė valstybė narė, apimtis turi būti aiškinama remiantis ne tik paties šio sprendimo tekstu, kurio tik santrauka buvo paskelbta Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje; reikia atsižvelgti ir į pagalbos schemą, apie kurią pranešė suinteresuota valstybė narė.

Prašymas dėl papildomos informacijos, kuriuo Komisija prašo pateikti papildomos informacijos dėl pagalbos schemos, apie kurią pranešė valstybė narė, taikymo srities, ir nacionalinių valdžios institucijų atsakymas į šį prašymą turi būti vertinami kaip neatskiriama pagalbos schemos, apie kurią pranešta, dalis. Tai juo labiau taikytina tais atvejais, kai Komisija, remdamasi būtent šia informacija, nusprendžia nepateikti prieštaravimų dėl nagrinėjamos pagalbos schemos.

(žr. 44–45 punktus)

2.        Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu suteikiama kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje situacijoje, kai Sąjungos institucija, suteikdama jam konkrečių garantijų, sukėlė pagrįstų lūkesčių. Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, nesąlyginė ir tikrovę atitinkanti informacija.

Leidžiamos pagalbos schemos atveju aiškaus apribojimo sunkumų patiriančių ir privačių įmonių atžvilgiu nebuvimas Komisijos sprendime neteikti dėl tokios schemos prieštaravimų negali būti prilygintas Komisijos suinteresuotam asmeniui pateiktai tiksliai, nesąlyginei ir tikrovę atitinkančiai informacijai dėl to, kad pagal šią schemą tokioms įmonėms buvo galima suteikti pagalbą, ir todėl negali sukelti tokiam suinteresuotam asmeniui teisėtų lūkesčių, kad jam suteiktos subsidijos yra teisėtos. Atvirkščiai, kadangi galimybė suteikti pagalbą tokioms įmonėms yra mažų mažiausiai neakivaizdi, šis aiškaus apribojimo nebuvimas negali lemti kokių nors konkrečių garantijų, dėl kurių suinteresuotam asmeniui kiltų pagrįstų lūkesčių.

(žr. 63–66 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. gruodžio 16 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka ir nurodoma ją susigrąžinti – Teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai“

Byloje C‑537/08 P

dėl 2008 m. gruodžio 3 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

Kahla Thüringen Porzellan GmbH, įsteigta Kaloje (Vokietija), atstovaujama advokatų M. Schütte, S. Zühlke ir P. Werner,

apeliantė,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Europos Komisijai, atstovaujamai V. Kreuschitz ir K. Gross, padedamų profesoriaus C. Koenig, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

Freistaat Thüringen, atstovaujamai advokatų A. Weitbrecht ir M. Núñez‑Müller,

Vokietijos Federacinė Respublikai, atstovaujamai M. Lumma ir W.‑D. Plessing,

įstojusioms į bylą šalims pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano (pranešėjas), teisėjai J.‑J. Kasel, A. Borg Barthet, E. Levits ir M. Berger,

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. gegužės 20 d. posėdžiui,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Savo apeliaciniu skundu Kahla Thüringen Porzellan GmbH prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2008 m. rugsėjo 24 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Kahla Thüringen Porzellan prieš Komisiją (T‑20/03, Rink. p. II‑2305, toliau − skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė jos ieškinį dėl 2003 m. gegužės 13 d. Komisijos sprendimo 2003/643/EB, susijusio su Vokietijos suteikta valstybės pagalba Kahla Porzellan GmbH ir Kahla/Thüringen Porzellan GmbH (OL L 227, p. 12, toliau − ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

 Ginčo aplinkybės

2        Apeliantė buvo įsteigta 1993 m. lapkričio mėn. 1994 m. sausį ji perėmė likviduojamos bendrovės Kahla Porzellan GmbH žemę, mašinas ir mechanizmus bei 380 darbuotojų. Pastaroji bendrovė, gaminanti indus ir porceliano gaminius, buvo įsteigta viename iš regionų, kuris gali gauti pagalbą remiantis EB 87 straipsnio 3 dalies a punktu, − Tiuringijos žemėje.

3        Šiam regionui Europos Bendrijų Komisija leido dvi bendras pagalbos schemas, t. y. 1993 m. spalio 27 d. sprendimu − Tiuringijos žemės programą, kuria skatinamos mažų ir vidutinių įmonių investicijos (KMU‑Investitionsprogramm des Landes Thüringen; pagalba Nr. N 408/93 – SG(93) D/19245, OL C 335, p. 7), ir 1994 m. gruodžio 21 d. sprendimu − programą, kurioje numatytos priemonės užimtumui aplinkos ir socialinių paslaugų sektoriuose bei jaunimo veiklai buvusios VDR teritorijoje remti (pagalba Nr. NN 117/92 – SG(95) D/341, OL C 401, p. 2).

4        Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad, įgyvendindamos šias schemas, Vokietijos valdžios institucijos nuo 1994 iki 1999 m. apeliantei suteikė 23 finansinės pagalbos priemones, kurių bendra suma – 39,028 milijono DEM. Tarp šių priemonių yra Tiuringijos žemės 1994 m. gegužės mėn. pervesta 2,5 milijono DEM investicinė subsidija mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ; toliau − 15 priemonė) ir Bundesanstalt für Arbeit (Federalinė darbo direkcija) remiantis Darbo rėmimo įstatymo (Arbeitsförderungsgesetz, toliau − DRĮ) 249h straipsniu 1994−1996 m. suteiktos 1,549 milijono DEM dydžio subsidijos užimtumui remti kartu su aplinkosaugos investicijomis (toliau − 26 priemonė).

5        Tačiau, kalbant apie 15 priemonę, Komisija ginčijamo sprendimo 128 ir 129 punktuose konstatavo, kad ji neatitinka schemos, pagal kurią suteikta, nes subsidijos suteikimo metu apeliantė turėjo būti traktuojama kaip sunkumų patirianti įmonė, nors ši įmonių kategorija akivaizdžiai nepriskirtina šios schemos taikymo sričiai. Be to, Komisija tuo metu priėmė savo 2002 m. birželio 19 d. Sprendimą 2003/225/EB dėl Tiuringijos žemės programos dėl MVĮ investicijų ir jos taikymo (OL L 91, 2003, p. 1) − neigiamą sprendimą dėl šios pagalbos schemos, nes ši, be kita ko, buvo taikoma sunkumų patiriančioms įmonėms, priešingai Komisijos patvirtintoms specialiosioms nuostatoms dėl leidžiamos pagalbos schemos.

6        Kalbant apie 26 priemonę, Komisija ginčijamo sprendimo 134−139 punktuose pažymėjo, kad nagrinėjamos subsidijos nepriskiriamos DRĮ 249h straipsniui, t. y. sistemai, kurią ji pripažino nesančia pagalbos sistema. Šiuo klausimu Komisija konstatavo, kad, be įmonių, kurias valdė Treuhandanstalt, patvirtinta schema apėmė viešąsias įmones, o apeliantė suteikiant nagrinėjamą subsidiją buvo privati įmonė.

7        Todėl Komisija, be kita ko, pripažino, kad 15 ir 26 priemonės yra nesuderinamos su bendrąja rinka, ir įpareigojo Vokietijos Federacinę Respubliką imtis visų reikalingų priemonių, kad nagrinėjama pagalba būtų susigrąžinta iš apeliantės.

 Ieškinys Pirmosios instancijos teismui ir skundžiamas sprendimas

8        Savo ieškiniu Pirmosios instancijos teismui apeliantė prašė šio teismo panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su ja, ir nurodė keturis jos reikalavimus pagrindžiančius pagrindus. Pirmieji trys pagrindai, susiję tik su 15 ir 26 priemonėmis, pateikti dėl, pirma, EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimo, antra, dėl teisinio saugumo principo pažeidimo ir, trečia, dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo. Ketvirtasis pagrindas, kuris nebus nagrinėjamas šiame procese, nes nebuvo nurodytas apeliaciniame skunde, susijęs su keliomis Komisijos padarytomis faktinių aplinkybių ir vertinimo klaidomis.

9        Savo pirmajame pagrinde apeliantė tvirtina, kad nagrinėjamos priemonės buvo suteiktos pagal patvirtintas pagalbos schemas ir todėl yra esama pagalba. Tad Komisija, atgaline data įtvirtinusi papildomas minėtos sistemos sąlygas, kuriomis remdamasi klaidingai nusprendė, kad minėtos priemonės yra nauja pagalba, pažeidė EB 87 ir 88 straipsnius.

10      Pirmosios instancijos teismas dėl, pirma, 15 priemonės, visų pirma konstatavo, kad patvirtintos pagalbos programa, kaip tai patvirtino Vokietijos Federacinė Respublika 1993 m. rugpjūčio 26 d. komunikate atsakydama į Komisijos prašymą pateikti papildomą informaciją, buvo skirta po 1989 m. privatizuotoms įmonėms, kurios, „nors ir sėkmingai veikdamos, dažnai atsiduria nestabilioje finansinėje situacijoje“ (skundžiamo sprendimo 102−105 punktai).

11      Pirmosios instancijos teismo teigimu, viena vertus, nuoroda į tokią finansinę situaciją turi būti traktuojama kaip nuoroda į sunkumus, susijusius su perėjimu iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, o ne į sunkumus, kurie būdingi sunkumų patiriančioms įmonėms (skundžiamo sprendimo 106 punktas). Kita vertus, tai, kad Tiuringijos žemė taip pat pranešė apie specialiai sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti skirtą programą, patvirtina, jog nagrinėjama schema neapima šių įmonių, kaip tai patvirtino ir Komisija ginčijamame sprendime (skundžiamo sprendimo 108, 109 ir 11 punktai).

12      Tai patikslinęs Pirmosios instancijos teismas toliau skundžiamo sprendimo 133 punkte konstatavo, kad Komisija, konstatuodama, jog apeliantė buvo sunkumų patirianti įmonė, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

13      Todėl jis skundžiamo sprendimo 134 ir 135 punktuose nurodė, kad ši institucija galėjo pagrįstai manyti, jog pagalba pagal 15 priemonę neatitinka Tiuringijos žemės patvirtintos pagalbos suteikimo programos ir todėl turi būti kvalifikuojama kaip nauja pagalba remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi.

14      Antra, kalbant apie 26 priemonę, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo laikytasi DRĮ 249h straipsnyje numatytų patvirtintos pagalbos schemos sąlygų. Iš tiesų, kaip nusprendė ir Komisija ginčijamame sprendime, privačios įmonės, o tokia yra ir apeliantė, negalėjo gauti paramos pagal šią nuostatą (skundžiamo sprendimo 175 ir 180 punktai). Be to, kaip patikslino pati Vokietijos Federacinė Respublika 1994 m. liepos 29 d. komunikate, šių priemonių reikėjo imtis siekiant patenkinti bendrąjį interesą, o ne konkrečius įmonės interesus (šio sprendimo 181, 182 ir 185 punktai). Tačiau taip nėra šiuo atveju (to paties sprendimo 186 punktas).

15      Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė visus argumentus dėl EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimo tiek, kiek tai susiję su 26 priemone (skundžiamo sprendimo 203 punktas).

16      Savo antrajame pagrinde apeliantė tvirtino, kad Komisija, ginčijamame sprendime remdamasi nei nagrinėjamoje schemoje, nei ją patvirtinusiame sprendime nenumatytomis ribojančiomis sąlygomis, pažeidė teisinio saugumo principą.

17      Pirmosios instancijos teismas atmetė šį pagrindą motyvuodamas visų pirma tuo, kad Komisija, vertindama 15 priemonės atitiktį patvirtintai pagalbos schemai, griežtai apsiribojo tik sąlygų, nurodytų šią schemą patvirtinusiame sprendime, nagrinėjimu (skundžiamo sprendimo 138 punktas).

18      Be to, bet kuriuo atveju pačios Vokietijos valdžios institucijos savo 1993 m. rugpjūčio 26 d. komunikate aiškiai nepriskyrė sunkumų patiriančių įmonių nagrinėjimai schemai (minėto Sprendimo 140 punktas). Todėl, turint omenyje šį komunikatą, buvo akivaizdu, kad tokios įmonės negalėjo gauti pagalbos pagal šią schemą (to paties sprendimo 141 punktas).

19      Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad Komisija, konstatuodama, jog 15 priemonė neatitiko sąlygų pagal Tiuringijos žemės programą MVĮ investicijoms skatinti, nepažeidė teisinio saugumo principo, nes pagalbos gavimo metu apeliantė buvo sunkumų patirianti įmonė (skundžiamo sprendimo 144 punktas).

20      Antra, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija, nagrinėdama 26 priemonę sudarančių subsidijų suderinamumą su bendrąja rinka, vertino tik jų atitiktį DRĮ 249h straipsnyje numatytą schemą patvirtinančiame sprendime nurodytas sąlygas. Tačiau šiame sprendime Komisija, be kita ko, aiškiai nurodė 1994 m. liepos 29 d. Vokietijos valdžios institucijų komunikatą, kuriame patikslinama šios nuostatos, kurią ji tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamoms subsidijoms, apimtis (skundžiamo sprendimo 205 punktas).

21      Savo trečiuoju pagrindu apeliantė nurodė teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą tiek, kiek Komisija neatsižvelgė į tai, kad nei nagrinėjamos pagalbos schemos, nei jas patvirtinantys sprendimai neleidžia įrodyti griežtų apribojimų, kuriuos ji taikė ginčijamame sprendime. Apeliantė be kita ko nurodė, kad kaip geras šeimos tėvas besielgiantis subjektas gali preziumuoti, jog pagalba nėra nauja, jei visos patvirtintos programos sąlygos įgyvendintos.

22      Šiuo aspektu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 146 punkte visų pirma priminė, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga suteikiama kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje situacijoje, kurioje Bendrijos administracija, suteikdama jam konkrečių garantijų, sukėlė pagrįstų lūkesčių.

23      Šio sprendimo 148 punkte jis taip pat priminė, kad negalima pritarti, jog Komisija priimtų sprendimą, įpareigojantį susigrąžinti pagalbą iš ją gavusio asmens, kuris laikėsi šios institucijos patvirtinančiuose sprendimuose įtvirtintas sąlygas.

24      Tačiau Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad taip nėra šioje byloje, nes ir 15 priemonė, ir 26 priemonė buvo suteikta apeliantei pažeidžiant Tiuringijos žemės programą dėl MVĮ investicijų skatinimo patvirtinančiuose sprendimuose įtvirtintas sąlygas (skundžiamo sprendimo 149 punktas) ir DRĮ 249h straipsnį (šio sprendimo 207 punktas).

25      Be to, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad dėl tariamo aiškaus ribų nustatymo sunkumų patiriančioms ir privačioms įmonėms nebuvimo nagrinėjamose schemose arba nuorodoje, paskelbtoje Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, tai negali sukelti apeliantės teisėtų lūkesčių, jog 15 ir 26 priemonėje numatytų subsidijų suteikimas buvo teisėtas. Iš tikrųjų ši aplinkybė niekaip neturėtų būti sutapatinama su aiškiais Komisijos patikinimais, kad sunkumų patiriančios ir privačios įmonės gali gauti pagalbą atitinkamai pagal Tiuringijos žemės programą dėl MVĮ investicijų skatinimo ir DRĮ 249h straipsnį (skundžiamo sprendimo 150 ir 208 punktai).

26      Galiausiai, kalbant vien apie 15 priemonę, Pirmosios instancijos teismas taip pat patikslino, kad bet kuriuo atveju apeliantė neatleidžiama nuo pareigos sužinoti apie jai suteiktos pagalbos teisėtumą (minėto Sprendimo 150 punktas).

27      Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad visi apeliantės pateikti ieškinį pagrindžiantys argumentai yra nepagrįsti, atmetė visą ieškinį.

 Šalių reikalavimai apeliaciniame procese

28      Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su 15 ir 26 priemonėmis bei sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalies d ir g punktus bei 2 straipsnį tiek, kiek jis yra susijęs su 15 ir 26 priemonėmis arba, bet kuriuo atveju, tiek, kiek juo įpareigojama susigrąžinti taikant šias priemones suteiktą pagalbą,

–        nepatenkinus šių reikalavimų, panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas jame konstatuoja, kad visos apeliantės gautos subsidijos taikant 26 priemonę turi būti laikomos kaip nauda jai ir kad todėl reikia jas visas susigrąžinti, ir

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

29      Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl apeliacinio skundo

30      Apeliantė, grįsdama savo apeliacinį skundą, nurodo du pagrindus: vieną pagrindinį, o kitą papildomą.

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su teisinio saugumo principo pažeidimu

 Šalių argumentai

31      Savo pirmajame pagrinde apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, pirma, skundžiamo sprendimo 97−111 ir 138 punktuose nusprendęs, jog Komisijos patvirtintoje schemoje MVĮ investicijoms skatinti nuo pat pradžių buvo numatytas apribojimas, susijęs su sunkumų patiriančiomis įmonėmis, ir, antra, minėto Sprendimo 167−188 ir 205 punktuose nusprendęs, kad schema pagal DRĮ 249h straipsnį neapima privačių įmonių, pažeidė teisinio saugumo principą.

32      Šiuo atžvilgiu apeliantė tvirtina, kad šis principas reikalauja, jog tam, kad potencialūs pagalbos gavėjai galėtų nustatyti, ar jiems patvirtinta programa taikytina, ar ne, apribojimai, darantys įtaką valstybės pagalbos schemai, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti arba pačioje pagalbos schemoje, arba Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbtame patvirtinančiame sprendime, arba šį sprendimą patvirtinančiame Komisijos laiške.

33      Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas nagrinėjamų programų taikymo sritį, klaidingai atsižvelgė į apribojimus, kurių negalėjo nustatyti apeliantė ir todėl kuriais negalėjo būti remiamasi prieš ją. Šie apribojimai aiškiai neįtvirtinti nei patvirtintose pagalbos schemose, nei paskelbtuose ar apeliantei prieinamuose dokumentuose, bet daugiausia siejami su galimu absoliučiai vidaus susirašinėjimu tarp Komisijos ir Vokietijos valdžios institucijų.

34      Dėl šios klaidos Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinio saugumo principą ir klaidingai nusprendė, kaip ir Komisija ginčijamame sprendime, kad 15 ir 26 priemones sudarančių subsidijų neapėmė patvirtintos pagalbos programos.

35      Komisija pažymi, kad tiek Tiuringijos žemės programos MVĮ investicijoms skatinti leidimas, tiek DRĮ 249h straipsnyje įtvirtintos schemos leidimas buvo Komisijos tiesiogiai ir išskirtinai skirtas Vokietijos Federacinei Respublikai vykdant procedūrą, dėl kurios atsiranda teisiniai santykiai tik tarp Komisijos ir šios valstybės narės, su kuriais pagalbos gavėja, šiuo atveju − apeliantė, nebuvo susijusi. Be to, šie leidimai buvo konkrečiai susiję ne su 15 ir 26 priemones sudarančiomis subsidijomis, bet tik su „bendra pagalbos schema“, kurios potencialių gavėjų Komisija, priešingai nei susijusi valstybė narė, negalėjo iš anksto žinoti. Kompetentingos valstybės narės valdžios institucijos pačios nusprendžia dėl individualaus ir konkretaus subsidijos, kurią apima patvirtinta pagalbos schema, skyrimo.

36      Tačiau kadangi apeliantė nėra jokio privalomo Komisijos sprendimo adresatė, ji neturėtų remtis prieš Komisiją teisinio saugumo principu. Priešingai, šio principo pažeidimu gali būti kaltinamos Vokietijos valdžios institucijos, kurios pačios turi pareigą ir atsakomybę pakankamai aiškiai informuoti potencialius pagalbos gavėjus apie konkrečias sąlygas, kurioms esant jiems gali būti suteikta nacionalinė pagalba laikantis patvirtintų programų.

37      Todėl Komisija neturėtų būti kaltinama dėl klaidos, kurią padarė Vokietijos valdžios institucijos, pažeisdamos patvirtintas schemas ir veikdamos priešingai Komisijos pateiktiems paaiškinimams.

 Teisingumo Teismo vertinimas

38      Norint įvertinti šio pagrindo pagrįstumą, reikia išnagrinėti, ar Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nusprendęs, kad Komisijos patvirtintos schemos neleidžia skirti, pirma, subsidijų pagal 15 priemonę sunkumų patiriančioms įmonėms ir, antra, subsidijų pagal 26 priemonę privačioms įmonėms, pažeidė teisinio saugumo principą.

39      Dėl 15 priemonės reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė skundžiamo sprendimo 97−111 punktuose išnagrinėjęs patvirtintos pagalbos schemos apimtį.

40      Atlikdamas šią analizę jis visų pirma pažymėjo, kad dėl šio sprendimo 10 punkte minėto 1993 m. rugpjūčio 26 d. Vokietijos valdžios institucijų komunikato, kuriame jos patikslino pagalbos programos, apie kurią pranešta, taikymo sritį, Komisija turėjo teisę manyti, kad sunkumų patiriančios įmonės nepriskirtinos šios programos taikymo sričiai (skundžiamo sprendimo 108, 109 ir 111 punktai).

41      Pirmosios instancijos teismas toliau šio sprendimo 110 punkte nurodė, kad šis komunikatas yra patvirtintos pagalbos programos dalis, nes Komisija papildomą informaciją ir jos patikslinimus laikė reikšmingais priimant sprendimą nepateikti prieštaravimų dėl projekto, apie kurį pranešta, įgyvendinimo ir apie tai 1993 m. lapkričio 26 d. laišku informavo Vokietijos Federacinę Respubliką. Tai, be kita ko, patvirtina aplinkybė, kad šiame laiške Komisija aiškiai rėmėsi minėtu 1993 m. rugpjūčio 26 d. komunikatu (šio sprendimo 104 punktas).

42      Remdamasis šiomis išvadomis Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 138 punkte atmetė prielaidą dėl teisinio saugumo principo pažeidimo ir nusprendė, kad Komisija ginčijamu sprendimu atgaline data nenustatė papildomų sąlygų, palyginti su tomis, kurios figūruoja jos sprendime patvirtinti nagrinėjamą programą.

43      Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantė, padarydamas tokią išvadą nepažeidė teisinio saugumo principo.

44      Reikia pažymėti, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, Komisijos sprendimas nepateikti prieštaravimų dėl pagalbos schemos, apie kurią pranešė valstybė narė, turi būti aiškinamas remiantis ne tik paties šio sprendimo tekstu, kurio tik santrauka buvo paskelbta Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, bet reikia atsižvelgti ir į pagalbos schemą, apie kurią pranešė suinteresuota valstybė narė (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Todaro Nunziatina & C., C‑138/09, Rink. p. I‑0000, 31 punktą ir 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Nuova Agricast ir Cofra prieš Komisiją, C‑67/09 P, Rink. p. I‑0000, 64 punktą).

45      Prašymas dėl papildomos informacijos, kuriuo Komisija prašo pateikti papildomos informacijos dėl pagalbos schemos, apie kurią pranešė valstybė narė, taikymo srities, bei nacionalinių valdžios institucijų atsakymas į šį prašymą turi būti vertinami kaip neatskiriama pagalbos schemos, apie kurią pranešta, dalis. Tai juo labiau taikytina tais atvejais (kaip ir šioje byloje), kai Komisija, remdamasi būtent šia informacija, nusprendžia nepateikti prieštaravimų dėl nagrinėjamos pagalbos schemos.

46      Iš to darytina išvada, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog 1993 m. rugpjūčio 26 d. Vokietijos valdžios institucijų komunikatas buvo patvirtintos pagalbos programos dalis todėl, kad 15 priemonę sudaranti subsidija nebuvo skirta teisėtai, nes tuo metu, kai ši subsidija buvo skirta, apeliantė buvo sunkumų patirianti įmonė.

47      Šiuo atžvilgiu vis dėlto reikia patikslinti, kad vykdant bendrą Komisijos patvirtintą pagalbos programą Vokietijos Federacinė Respublika, kuri, be abejonės, turėjo savo nuožiūroje šį komunikatą, negalėjo nepaisyti jos šiai institucijai pateiktos informacijos, bet, priešingai, privalėjo į ją atsižvelgti tam, kad individuali nacionalinė pagalba būtų suteikta ja remiantis.

48      Todėl, remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantė 15 priemonės atžvilgiu negalėjo pagrįstai remtis teisinio saugumo principo pažeidimu.

49      Dėl 26 priemonės Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 167−188 punktuose išnagrinėjęs DRĮ 249h straipsnio taikymo apimtį, konstatavo, kad privačios įmonės negalėjo gauti tokių subsidijų, kokios sudaro šią priemonę.

50      Pateikdamas tokią išvadą jis visų pirma pažymėjo, kad Komisija, gavusi šio sprendimo 20 punkte minėtą 1994 m. liepos 29 d. Vokietijos valdžios institucijų komunikatą, kuriuo jos patikslino DRĮ 249h straipsnyje įtvirtintos schemos taikymo sritį, nusprendė nepateikti prieštaravimų dėl tokių numatytų priemonių įgyvendinimo (skundžiamo sprendimo 172 ir 173 punktai).

51      Pirmosios instancijos teismas toliau nusprendė, kad šiame komunikate pateikti patikslinimai, iš kurių matyti, jog privačios įmonės negalėjo gauti paramos remiantis šiuo straipsniu, buvo svarbūs nustatant konkrečią patvirtintos schemos apimtį ir į juos Komisija veiksmingai atsižvelgė bei konstatavo, kad numatytos priemonės nebuvo pagalba EB 87 straipsnio prasme (skundžiamo sprendimo 175, 176 ir 180 punktai).

52      Remdamasis šiuo vertinimu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 205 ir 206 punktuose padarė išvadą, kad Komisija nepažeidė teisinio saugumo principo ir 26 priemonės atžvilgiu, nes ji tik griežtai apsiribojo šioje priemonėje numatytų subsidijų suderinamumo su sąlygomis, nustatytomis sprendime patvirtinti nagrinėjamą schemą, vertinimu.

53      Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantė, padarydamas tokią išvadą nepažeidė teisinio saugumo principo.

54      Dėl šio sprendimo 44 ir 45 punktuose nurodytų argumentų reikia konstatuoti, kad 1994 m. liepos 29 d. Vokietijos valdžios institucijų komunikatas yra patvirtintos pagalbos programos, kuriai priskirtina 26 priemonė, dalis ir remdamasi būtent šia informacija Komisija nusprendė nepateikti prieštaravimų dėl pagalbos schemos, apie kurią buvo pranešta.

55      Iš to darytina išvada, kad Pirmosios instancijos teismas pagrįstai manė, jog pagal šią schemą negalimos subsidijos tokioms privačioms įmonėms, kaip antai apeliantė, ir todėl, kad jai suteikta pagalba nebuvo laikomasi šioje schemoje nustatytų sąlygų.

56      Todėl reikia atmesti teiginius dėl teisinio saugumo principo pažeidimo ir 26 priemonės atžvilgiu.

57      Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip nepagrįstą.

 Dėl antrojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

 Šalių argumentai

58      Savo antrajame pagrinde apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 150 ir 208 punktuose nuspręsdamas, kad aiškių apribojimų nebuvimas sprendimuose, kuriais patvirtinama Tiuringijos žemės programa MVĮ investicijoms skatinti ir DRĮ 249h straipsnyje įtvirtinta programa, neturėtų būti prilygintas Komisijos pateiktoms „konkrečioms garantijoms“ Sąjungos teismų praktikos prasme, kurios gali pagrįsti apeliantės teisėtus lūkesčius dėl 15 ir 26 priemonių teisėtumo, pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

59      Pirma, Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą neatsižvelgęs į tai, kad apeliantė negalėjo nustatyti galimų apribojimų paskelbtuose dokumentuose dėl patvirtintų programų. Todėl apeliantė galėjo pagrįstai manyti, kad šias priemones sudarančios subsidijos buvo tinkamai suteiktos laikantis Komisijos nustatytų sąlygų dėl patvirtintų programų, nes ji negalėjo numatyti, kad bus priimtas sprendimas susigrąžinti šias subsidijas.

60      Antra, apeliantė kaltina Pirmosios instancijos teismą dėl prieštaravimo, kad „ji nebuvo atleista nuo pareigos išsiaiškinti, ar jai suteikta pagalba buvo teisėta“ (skundžiamo sprendimo 150 punktas). Ši pareiga išsiaiškinti iš esmės tenka pagalbos gavėjui tik jei (priešingai nei šiuo atveju) suinteresuotam asmeniui akivaizdžiai neaišku dėl šios formos pagalbos leidimo apimties.

61      Komisija tvirtina: kadangi apeliantė nėra nei ginčijamo sprendimo adresatė, nei tiesiogiai susijusi su patvirtintomis programomis, o jos, priešingai, gali būti taikomos neapibrėžtam įmonių skaičiui, ji negali pagrįstai remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

62      Be to, Komisijos teigimu, apeliantė bet kuriuo atveju turėjo tikėtis, kad 15 ir 26 priemones sudarančios subsidijos bus susigrąžintos, turint omenyje tai, jog Vokietijos valdžios institucijos skyrė šias subsidijas akivaizdžiai nesilaikydama programose, apie kurias buvo pranešta, numatytų sąlygų.

 Teisingumo Teismo vertinimas

63      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, kuria Pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi skundžiamo sprendimo 146 punkte, teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga suteikiama kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje situacijoje, kurioje Sąjungos institucija, suteikdama jam konkrečių garantijų, sukėlė pagrįstų lūkesčių (žr., be kita ko, 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑506/03, 58 punktą ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo AER prieš Karatzoglou, C‑213/06 P, Rink. p. I‑6733, 33 punktą). Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, nesąlyginė ir tikrovę atitinkanti informacija (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Masdar (UK) prieš Komisiją, C‑47/07 P, I‑9761, 34 ir 81 punktus).

64      Todėl reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai taikė šią teismų praktiką.

65      Kaip nurodė Pirmosios instancijos teismas, aiškaus apribojimo nebuvimas pagalbos schemose neturėtų būti prilygintas Komisijos apeliantei pateiktai tiksliai, nesąlyginei ir tikrovę atitinkančiai informacijai dėl to, kad pagal šią schemą buvo galima suteikti pagalbą atitinkamai sunkumų patiriančioms įmonėms (kalbant apie 15priemonę) ir privačioms įmonėms (kalbant apie 26 priemonę) ir todėl neturėtų sukelti jos teisėtų lūkesčių, kad jai suteiktos subsidijos yra teisėtos.

66      Priešingai, kadangi galimybė suteikti pagalbą tokioms įmonėms yra mažų mažiausiai neakivaizdi, šis aiškaus apribojimo nebuvimas neturėtų lemti kokias nors konkrečias garantijas, dėl kurių apeliantei kiltų pagrįstų lūkesčių.

67      Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamu sprendimu nebuvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, todėl antrasis pagrindas taip pat turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

 Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu

 Šalių argumentai

68      Savo trečiajame, papildomai pateiktame, pagrinde apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 193−201 punktuose konstatavęs, jog visos 26 priemonę sudarančios subsidijos turi būti traktuojamos kaip valstybės pagalba, pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį.

69      Pateikdamas tokią išvadą jis, pirma, pažeidė kompetencijos pasidalijimo tarp Pirmosios instancijos teismo ir Komisijos principą tiek, kiek ginčijamu sprendimu valstybei narei paliekama teisė apskaičiuoti apeliantės gautą realią naudą. Antra, tai neatitinka teismų praktikos, pagal kurią asmens gauta nauda apskaičiuojama remiantis ne atitinkamos valstybės narės turėtomis išlaidomis, bet atsižvelgiant į šio asmens realiai sutaupytas lėšas dėl neteisėtos pagalbos priemonės.

70      Būdama priešingos nuomonės Komisija nesutinka dėl to, kad buvo pažeistas šis principas, ir tvirtina, pirma, jog Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo apeliantei suteiktos pagalbos dydžio, tačiau aiškiai rėmėsi ginčijamame sprendime nurodytu pagalbos dydžiu. Antra, ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas apeliantės taikant 26 priemonę gautą naudą, tinkamai taikė teismų praktikoje įtvirtintus kriterijus, nes skundžiamo sprendimo 196−198 punktuose rėmėsi jos realiai sutaupytomis lėšomis dėl jos gautų subsidijų atlyginimams mokėti.

 Teisingumo Teismo vertinimas

71      Visų pirma reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantė, skundžiamo sprendimo 193−201 punktuose netvirtino, kad visos 26 priemonę sudarančios subsidijos turi būti traktuojamos kaip valstybės pagalba.

72      Priešingai, kaip teisingai pažymėjo ir Komisija, iš šių punktų formuluotės matyti, kad Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo apeliantei suteiktos naudos dydžio, tačiau akivaizdžiai rėmėsi Komisijos ginčijamame sprendime nurodytu naudos dydžiu, be to, aiškiai jį nurodė skundžiamo sprendimo 18 ir 192 punktuose.

73      Šiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai tvirtinti, kad Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos ginčijamame sprendime, pažeidė kompetencijos pasidalijimo tarp Pirmosios instancijos teismo ir Komisijos principą.

74      Antra, dėl tariamo Bendrijos teismų praktikos, pagal kurią nauda apskaičiuojama atsižvelgiant į asmens realiai sutaupytas lėšas dėl neteisėtos pagalbos priemonės, pažeidimo reikia konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas grindžiamas tinkama prielaida, jog pajamos iš nagrinėjamų subsidijų yra apeliantės gauta nauda.

75      Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 196 punkte nusprendė, jog apeliantė „buvo atleista nuo dalies prievolių (su atlyginimais susijusių išlaidų)“, susijusių su darbais, kuriuos ji atliko savo asmeniniais interesais. Šio sprendimo 198 punkte jis taip pat konstatavo, kaip tai tvirtina ir Komisija, kad apeliantė „realiai nepadengė dalies išlaidų, atitinkančių jos gautos subsidijos sumą“.

76      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, trečiąjį pagrindą reikia taip pat atmesti kaip nepagrįstą.

77      Kadangi nebuvo pritarta nė vienam iš apeliacinio skundo pagrindų, reikia jį atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

78      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio pirmą pastraipą, kai apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal šio reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal to paties reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Kahla Thüringen Porzellan GmbH padengia bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.