1

Europos Bendrijų Komisija savo ieškiniu Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad nacionalinės teisės aktuose nustačiusi dalyvių teisei kreiptis į teismą dėl viešųjų pirkimų procedūrų taikomus terminus ir nagrinėjamoje sutarties sudarymo procedūroje nepranešusi skundo pareiškėjui apie sprendimą sudaryti sutartį, Airija neįvykdė įsipareigojimų, kiek tai susiję su taikytinais terminais, pagal 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 246), iš dalies pakeistos Tarybos direktyva 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 322, toliau – Direktyva 89/665), 1 straipsnio 1 dalį, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, o kiek tai susiję su nepranešimu – pagal Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalį, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, bei pagal Tarybos direktyvos 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 6 sk., 2 t., p. 163), iš dalies pakeistos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/52/EB (OL L 328, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 3, toliau – Direktyva 93/37), 8 straipsnio 2 dalį.

2

Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės imasi priemonių, reikalingų užtikrinti, kad dėl sutarčių sudarymo tvarkos, kuri patenka į Direktyvų 71/305/EEB [1971 m. liepos 26 d. Tarybos direktyva 71/305/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 185, p. 5)], 77/62/EE [ Tarybos direktyva 77/62/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 13, 1977, p. 1)] ir 92/50/EEB taikymo sritį, sprendimai, kuriuos priima perkančiosios organizacijos, gali būti veiksmingai ir kuo greičiau peržiūrėti pagal sąlygas, numatytas toliau esančiuose straipsniuose, ypač 2 straipsnio 7 punktą [dalį], remiantis tuo, kad tokie sprendimai pažeidė Bendrijos teisę viešojo pirkimo srityje arba nacionalines tą teisę įgyvendinančias taisykles.“

3

Remiantis Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalimi:

„Valstybės narės užtikrina, kad dėl 1 straipsnyje nurodytos peržiūros procedūros vykdomos priemonės apimtų nuostatas dėl įgaliojimų:

4

Direktyvos 93/37 8 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Perkančiosios organizacijos nedelsdamos praneša kandidatams ir konkurso dalyviams apie sprendimus, priimtus dėl sutarčių sudarymo, bei priežastis, kodėl jos nusprendė nesudaryti sutarties, dėl kurios buvo kviečiama teikti pasiūlymus, arba pakartoti procedūrą, ir, jeigu būtų pareikalauta, – padaro tai raštu. Apie tokius sprendimus jos taip pat praneša Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biurui.“

5

Statutory Instrument N° 374/1998 patvirtintos redakcijos Aukštesniųjų teismų procedūros taisyklių (Rules of the Superior Courts, toliau – RSC) 84A straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„Ieškinys dėl sprendimo sudaryti viešojo pirkimo sutartį arba dėl jos sudarymo peržiūros turi būti pareikštas kuo anksčiau ir bet kuriuo atveju per 3 mėnesius nuo datos, kai pirmą kartą atsirado pagrindas jam pareikšti, nebent, teismo nuomone, pagrįsta šį terminą pratęsti.“

6

National Roads Authority (Nacionalinė kelių direkcija, toliau – NRA) yra viešosios teisės reglamentuojama įstaiga, kuriai pavesta organizuoti Airijos kelių statybą ir priežiūrą.

7

SIAC Construction Ltd (toliau – SIAC) yra ribotos atsakomybės bendrovė, turinti buveinę Airijoje ir vykdanti veiklą statybų sektoriuje.

8

2001 m. liepos 10 d.Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje NRA paskelbė kvietimą pareikšti susidomėjimą Dandolko miesto vakarinio aplinkkelio planavimu, statyba, finansavimu ir valdymu. Rangovas turėjo sudaryti su NRA viešojo ir privataus subjekto partnerystę ir valdyti greitkelio ruožą apie 30 metų.

9

2001 m. gruodžio mėn. keturi kandidatai pakviesti derėtis.

10

Du iš šių keturių kandidatų, t. y. konsorciumas EuroLink, kuriam priklausė SIAC, ir konsorciumas Celtic Road Group (toliau – CRG), 2003 m. balandžio mėnesį pakviesti nuodugniau derėtis.

11

2003 m. rugpjūčio 8 d. NRA pakvietė EuroLink ir CRG pateikti geriausią galutinį pasiūlymą.

12

2003 m. spalio 14 d.EuroLink buvo pranešta, kad NRA nusprendė pasirinkti CRG kaip pirmumo teisę turintį dalyvį. Šiame laiške NRA nurodė, jog tai nereiškia EuroLink pasiūlymo atmetimo. Jame paaiškinta, kad NRA tęs derybas su CRG, kurios gali baigtis sutarties dėl nagrinėjamo projekto sudarymu. Tačiau jeigu tolesni pokalbiai su CRG nepasibaigtų sutarties sudarymu, NRA pasilieka teisę pradėti derybas su EuroLink vietoj CRG.

13

2003 m. gruodžio 9 d. NRA nusprendė sudaryti sutartį su CRG.

14

2004 m. vasario 5 d. NRA pasirašė sutartį su CRG. apie tai paskelbta NRA internetinėje svetainėje. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje išspausdintas skelbimas apie sutarties sudarymą.

15

2004 m. balandžio 8 d. SIAC pareiškė ieškinį High Court (Airija) dėl žalos atlyginimo. Be kita ko, ji skundėsi dėl, pirma, pasirinkimo taikyti darybų procedūrą ir, antra, tam tikrų pažeidimų, padarytų geriausių galutinių pasiūlymų pateikimo ir vertinimo etapu. Dėl ieškinio pareiškimo terminų SIAC tvirtino, kad ieškinio pareiškimo termino skaičiavimo pradžios data yra sutarties su CRG pasirašymo diena, t. y. diena.

16

High Court nuomone, atitinkamas pagrindas pareikšti ieškinį atsirado tą dieną, kai konsorciumui, kuriam priklausė SIAC, buvo pranešta apie pirmumo teisę turinčio dalyvio tapatybę, t. y. 2003 m. spalio 14 dieną. Remiantis RSC 84A straipsniu, SIAC turėjo pareikšti ieškinį vėliausiai per tris mėnesius nuo šios dienos. Todėl Sprendimu High Court atmetė SIAC ieškinį kaip pareikštą pavėluotai.

17

SIAC pateikė skundą Komisijai. 2006 m. balandžio 10 d. Komisija išsiuntė Airijai oficialų pranešimą, į kurį ši valstybė narė atsakė 2006 m. gegužės 30 dieną.

18

2006 m. gruodžio 15 d. Komisija nusiuntė Airijai papildomą oficialų pranešimą, į kurį ši atsakė 2007 m. vasario 21 dieną.

19

Kadangi gauti paaiškinimai Komisijos neįtikino, ji Airijai 2008 m. vasario 1 d. išsiuntė pagrįstą nuomonę, ragindama ją per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta. Į šią pagrįstą nuomonę Airija atsakė dieną.

20

Nepatenkinta tokiu atsakymu, Komisija pareiškė šį ieškinį.

21

Pirmasis Komisijos pateiktas kaltinimas yra susijęs su tuo, kad NRA nepranešė atmestam dalyviui apie savo sprendimą sudaryti sutartį dėl Dandolko miesto vakarinio aplinkkelio planavimo, statybos, finansavimo ir valdymo.

22

Komisija nurodo, kad pranešti apie sprendimą sudaryti viešojo pirkimo sutartį atmestiems kandidatams ir dalyviams privaloma pagal Direktyvos 93/37 8 straipsnio 2 dalį. Be to, ji teigia, kad pagal Direktyvą 89/665 visapusiška teisinė apsauga reikalauja pranešti kandidatams ir dalyviams apie minėtą sprendimą.

23

2003 m. spalio 14 d. NRA laišku išsiųstas pranešimas EuroLink apie tai, kad CRG pasirinktas kaip pirmumo teisę turintis dalyvis, neprilygsta EuroLink pateikto pasiūlymo atmetimui. Todėl šis laiškas nėra Direktyvoje 89/665 ir Direktyvos 93/37 8 straipsnio 2 dalyje numatytas pranešimas apie sprendimą dėl sutarties sudarymo.

24

Kadangi neginčijama, jog SIAC nebuvo pranešta apie galutinį sprendimą sudaryti sutartį, minėtų nuostatų reikalavimų nesilaikyta.

25

Airija pripažįsta esant valstybių narių pareigą kuo greičiau pranešti kandidatams ir dalyviams apie sprendimus, priimtus dėl sutarties sudarymo, ir tvirtina, kad ji į savo nacionalinę teisę visiškai perkėlė Direktyvos 93/37 8 straipsnio 2 dalies, kurioje numatyta ši pareiga, nuostatas. Beje, Komisija ir netvirtina, kad Airijos teisės aktai šioje srityje neatitinka Bendrijos teisės reikalavimų.

26

Kalbėdama apie sutartį dėl Dandolko miesto vakarinio aplinkkelio planavimo, statybos, finansavimo ir valdymo, Airija pripažįsta, kad 2003 m. spalio 14 d. pranešimas EuroLink apie pirmumo teisę turintį dalyvį neprilygsta pranešimui apie sprendimą sudaryti nagrinėjamą sutartį.

27

Vis dėlto, pasak Airijos, iš 2004 m. liepos 16 d.High Court sprendimo matyti, kad tą dieną SIAC buvo akivaizdu, jog sprendimas sudaryti minėtą sutartį buvo priimtas. SIAC negalėjo nežinoti, jog NRA pradėjo sutarties sudarymo su CRG procedūrą. Airijos nuomone, darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nepranešimas apie galutinį sprendimą sudaryti nagrinėjamą sutartį nepadarė jokios žalos.

28

Airijos tvirtinimu, kadangi pranešimo apie sprendimus dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo Bendrijos sistema buvo visiškai perkelta į nacionalinę teisę, negalima pripažinti, kad Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę remiantis vieninteliu nepranešimo atveju.

29

Direktyvos 93/37 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad perkančiosios organizacijos nedelsdamos praneša kandidatams ir dalyviams apie sprendimus, priimtus dėl sutarčių sudarymo. Pagal šią nuostatą pranešti apie sprendimą sudaryti viešojo pirkimo sutartį atmestiems kandidatams ir dalyviams yra privaloma.

30

Tokia pati pareiga kyla iš Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies, nes galimybė veiksmingai apskųsti sprendimą dėl sutarties sudarymo reikalauja, kad kandidatams ir dalyviams būtų laiku pranešta apie sprendimą dėl sutarties sudarymo (šiuo klausimu žr. 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C-212/02, 21 punktą ir Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-444/06, Rink. p. I-2045, 38 punktą).

31

Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju NRA niekuomet oficialiai nepranešė EuroLink apie savo sprendimą sudaryti nagrinėjamą sutartį su CRG.

32

Šios informacijos paskelbimas NRA tinklavietėje 2004 m. vasario 9 d., o Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje – negali tinkamai ištaisyti šio trūkumo.

33

Ši informacija viešai paskelbta po to, kai 2004 m. vasario 5 d. pasirašyta sutartis, nors tam, kad kandidatai ir dalyviai turėtų veiksmingą teisminę apsaugą, jiems apie NRA priimtą sprendimą sudaryti sutartį turėjo būti pranešta kurį laiką prieš faktiškai sudarant šią sutartį (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Austriją 21 punktą ir Komisija prieš Ispaniją 38 punktą).

34

Vadinasi, nagrinėjamo pirkimo atveju NRA nesilaikė pareigos pranešti pagal Direktyvos 93/37 8 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalį.

35

Šiuo klausimu remdamasi 2003 m. spalio 14 d. NRA laišku Airija tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje SIAC vis dėlto nepatyrė jokios žalos. Pasak šios valstybės, po šios datos SIAC negalėjo nežinoti, jog NRA pradėjo sutarties sudarymo su CRG procedūrą.

36

Su tokiais argumentais negalima sutikti.

37

Pirma, 2003 m. spalio 14 d. laišku NRA nepranešė apie galutinį sprendimą sudaryti nagrinėjamą sutartį. Ji paprasčiausia nurodė, kad pasirinko CRG kaip pirmumo teisę turintį dalyvį. NRA net patikslino, kad jeigu jos ir CRG derybos nepavyks, ji pasilieka teisę pradėti derybas su EuroLink vietoj CRG. Šiuo etapu nebuvo atmesta bet kokia galimybė sudaryti sutartį su EuroLink ir ji galėjo pagrįstai manyti, jog nagrinėjamos sutarties sudarymo procedūra nesibaigė.

38

Antra, bet kuriuo atveju konstatavimas, jog valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, nėra susijęs su konstatavimu, jog dėl to padaryta žala (1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-263/96, Rink. p. I-7453, 30 punktas ir Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-20/01 ir C-28/01, Rink. p. I-3609, 42 punktas).

39

Galiausiai Airija tvirtina, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos atitinka Bendrijos teisės normomis nustatytus pranešimo reikalavimus. Tokiomis aplinkybėmis vienintelis nepranešimo apie sprendimą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo atvejis nepateisina išvados, jog valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę.

40

Šiam argumentui taip pat negali būti pritarta.

41

Nesant reikalo spręsti dėl teiginio, jog nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos tinkamai perkelia Bendrijos teisės reikalavimus šioje srityje, pakanka priminti, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką įsipareigojimų neįvykdymo procedūra leidžia ne tik patikrinti tam tikros valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų normų atitiktį Bendrijos teisei, bet ir nustatyti, kad konkrečiu atveju tam tikra valstybės narės valdžios institucija pažeidžia Bendrijos teisės normas (dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo žr. minėto 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 30 punktą ir Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-275/08, 27 punktą).

42

Darytina išvada, kad pirmasis kaltinimas yra pagrįstas.

43

Antrąjį Komisijos kaltinimą sudaro dvi dalys. Pirma, Komisija tvirtina, kad nacionalinės teisės nuostatos sukuria netikrumą, kiek tai susiję su sprendimu, dėl kurio turi būti pareikštas ieškinys. Antra, ji teigia, kad šios nuostatos sukuria netikrumą nustatant ieškinio pareiškimo terminus.

44

Komisija teigia, jog dalyviams sunku nustatyti, kurį perkančiosios organizacijos sprendimą jie turi ginčyti ir kada prasideda šio sprendimo apskundimo terminas. Komisijos manymu, šis netikrumas atsiranda dėl RSC 84A straipsnio 4 dalies formuluotės bei nevienareikšmiško aiškinimo.

45

Komisija pabrėžia, kad RSC 84A straipsnio 4 dalyje pavartota frazė „sprendimo sudaryti viešojo pirkimo sutartį arba <…> jos sudarymo“ nurodo sprendimus, kurie gali būti apskųsti, ir kad šioje nuostatoje neminimi anksčiau perkančiosios organizacijos priimti tarpiniai sprendimai. 2004 m. liepos 16 d. Sprendime High Court nusprendė, jog ši nuostata taikoma ne vien sprendimui sudaryti sutartį ar tokios sutarties sudarymui, bet ir perkančiosios organizacijos priimtiems sprendimams dėl viešųjų pirkimų procedūrų.

46

Komisijos nuomone, akivaizdu, kad nagrinėjamos nacionalinės nuostatos neatitinka pagrindinio teisinio saugumo principo ir Direktyvoje 89/665 nurodyto veiksmingumo reikalavimo, kuriuo įgyvendinamas šis principas, nes dalyvių padėtis lieka neaiški, kai jie ketina pareikšti ieškinį, norėdami užginčyti perkančiosios organizacijos priimtą sprendimą dėl sutarties sudarymo pagal dvipakopę procedūrą, kurioje galutinis sprendimas sudaryti sutartį priimamas pasirinkus vieną dalyvį.

47

Komisija tvirtina, kad dalyviams reikėtų aiškiai nurodyti, jog RSC 84A straipsnio 4 dalis taikoma ne tik sprendimams dėl sutarties sudarymo, bet ir tarpiniams perkančiosios organizacijos sprendimams, kuriuos ji priėmė per viešojo prikimo procedūrą, pvz., procedūrą, kurioje pasirenkamas pirmumo teisę turintis dalyvis.

48

Airija primena, kad pagal Direktyvos 89/665 1 straipsnį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti veiksmingą visų sprendimų, kuriuos perkančiosios organizacijos priima dėl viešųjų pirkimų procedūrų, o ne vien sprendimų sudaryti šių pirkimų sutartis, peržiūrą. Pasak Airijos, nacionaliniai teismai aiškina ir taiko RSC 84A straipsnio 4 dalį pagal šiuos reikalavimus. Pirmiausia 2004 m. liepos 16 d. Sprendime High Court aiškiai nusprendė, kad pagal šią nuostatą galima pareikšti ieškinį prieš bet kurį perkančiųjų organizacijų per viešojo pirkimo procedūrą priimtą sprendimą, o tai atitinka Direktyvos 89/665 1 straipsnį.

49

Dėl datos, nuo kurios pradedamas skaičiuoti terminas tarpiniam perkančiosios organizacijos sprendimui užginčyti, Airija pažymi, jog Direktyva 89/665 reikalaujama, kad perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai galėtų būti sparčiai peržiūrėti. Ieškinys galėtų būti sparčiai išnagrinėtas tik tuomet, jeigu šioje procedūroje abi ginčo šalys privalėtų veikti nedelsdamos. Šis tikslas negalėtų būti pasiektas, jeigu šalims būtų leista prieš pareiškiant ieškinį laukti oficialaus sprendimo dėl sutarties sudarymo, nepaisant to, kad jos turi visus faktinius ir teisinius pagrindus tokiai procedūrai pradėti.

50

Airija tvirtina, kad jeigu dalyvis galėtų paprasčiausia laukti pranešimo apie oficialų sprendimą nesudaryti su juo atitinkamos sutarties, nepaisant to, kad jis žino, jog ši sutartis su juo nebus sudaryta, kaip High Court konstatavo byloje, kurioje priimtas 2004 m. liepos 16 d. Sprendimas, visų perkančiųjų organizacijų sprendimų nagrinėjimas užsitęstų labai ilgai.

51

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Direktyva 89/665 nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kuriuose numatyta, kad bet koks ieškinys dėl perkančiosios organizacijos sprendimo turi būti pareikštas per numatytą terminą ir kad sutarties sudarymo procedūros pažeidimas šiam ieškiniui pagrįsti turi būti nurodytas per tą patį terminą, kuris yra naikinamasis ir kuriam pasibaigus nebegalima ginčyti tokio sprendimo ar nurodyti tokio pažeidimo, su sąlyga, kad nagrinėjamas terminas yra protingas (2007 m. spalio 11 d. Sprendimo Lämmerzahl, C-241/06, Rink. p. I-8415, 50 punktas ir nurodyta teismų praktika).

52

Tokia praktika pagrįsta argumentu, jog visiškam Direktyva 89/665 siekiamo tikslo įgyvendinimui kiltų pavojus, jei kandidatams ir dalyviams būtų leidžiama bet kuriuo sutarties sudarymo procedūros momentu nurodyti sutarčių sudarymo taisyklių pažeidimus ir taip perkančioji organizacija būtų įpareigota iš naujo pakartoti visą procedūrą, kad galėtų pašalinti šiuos pažeidimus (minėto sprendimo Lämmerzahl 51 punktas).

53

Tačiau dėl pačių nacionalinių naikinamųjų terminų, įskaitant jų taikymo tvarką, neturėtų pasidaryti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sunku pasinaudoti teisėmis, kurias suinteresuotasis asmuo turi pagal Bendrijos teisę (minėto sprendimo Lämmerzahl 52 punktas).

54

RSC 84A straipsnio 4 dalyje numatyta, kad „ieškinys dėl sprendimo sudaryti viešojo pirkimo sutartį arba dėl jos sudarymo peržiūros“ turi būti pareikštas per tam tikrą terminą.

55

Vis dėlto, kaip įvyko byloje, kurioje priimtas 2004 m. liepos 16 d.High Court sprendimas, Airijos teismai gali aiškinti šią nuostatą taip, kad ji taikoma ne tik galutiniam sprendimui sudaryti viešojo pirkimo sutartį, bet ir tarpiniams perkančiosios organizacijos sprendimams, kuriuos ji priėmė per šią viešojo pirkimo procedūrą. Tačiau jeigu galutinis sprendimas dėl sutarties sudarymo priimamas praėjus nustatytam terminui užginčyti atitinkamą tarpinį sprendimą, negalima atmesti tikimybės, kad suinteresuotasis kandidatas arba dalyvis dėl pasibaigusio termino nebegalės pareikšti ieškinio dėl sprendimo sudaryti atitinkamą sutartį.

56

Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, dėl nacionalinio naikinamojo termino taikymo teisė į sprendimų dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo peržiūrą konkrečiu atveju neturėtų netekti veiksmingumo (šiuo klausimu žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Universale-Bau ir kt., C-470/99, Rink. p. I-11617, 72 punktą; Sprendimo Santex, C-327/00, Rink. p. I-1877, 51 ir 57 punktus ir minėto sprendimo Lämmerzahl 52 punktą).

57

Kaip savo išvados 51 punkte pažymėjo generalinė advokatė, tik tuo atveju, kai iš nacionalinės teisės aktų aiškiai išplaukia, jog net parengiamieji aktai arba perkančiųjų organizacijų tarpiniai sprendimai, priimti sudarant viešojo pirkimo sutartį, gali lemti naikinamojo termino pradžią, kandidatai ir dalyviai turi galimybę laiku imtis būtinų priemonių pagal Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalį galimiems viešųjų pirkimų taisyklių pažeidimams užginčyti.

58

Todėl aiškinimas, jog RSC 84A straipsnio 4 dalyje numatytas ieškinio pareiškimo terminas galioja ir ieškiniams dėl tarpinių perkančiųjų organizacijų sprendimų, priimtų per viešųjų pirkimų procedūrą, peržiūros, nors tai nėra aiškiai numatyta šios nuostatos tekste, neatitinka minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

59

Prieštaraudama tokiai išvadai Airija nurodo, jog tokio termino taikymas minėtiems tarpiniams sprendimams atitinka Direktyvos 89/665 tikslus ir ypač spartumo reikalavimą.

60

Tiesa, Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad perkančiųjų organizacijų sprendimai galėtų būti veiksmingai ir kuo greičiau peržiūrėti. Šia direktyva siekiamam spartumo tikslui įgyvendinti valstybės narės gali laisvai nustatyti ieškinio pareiškimo terminus, siekdamos priversti ūkio subjektus greitai apskųsti parengiamąsias priemones ar tarpinius perkančiųjų organizacijų sprendimus, priimtus per viešojo pirkimo procedūrą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Universale-Bau ir kt. 75–79 punktus; 2004 m. vasario 12 d. Sprendimo Grossmann Air Service, C-230/02, Rink. p. I-1829, 30 ir 36–39 punktus bei minėto sprendimo Lämmerzahl 50 ir 51 punktus).

61

Tačiau Direktyva 89/665 siekiamas spartumo tikslas nacionalinėje teisėje turi būti įgyvendinamas laikantis teisinio saugumo reikalavimų. Todėl valstybės narės turi pareigą įdiegti pakankamai apibrėžtą, aiškią ir nuspėjamą terminų sistemą, kad asmenys galėtų žinoti savo teises ir pareigas (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-361/88, Rink. p. I-2567, 24 punktą ir Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C-221/94, Rink. p. I-5669, 22 punktą).

62

Minėtas spartumo tikslas neleidžia valstybėms narėms nepaisyti veiksmingumo principo, pagal kurį dėl nacionalinių naikinamųjų terminų taikymo tvarkos neturėtų pasidaryti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sunku pasinaudoti teisėmis, kurias suinteresuotieji asmenys turi pagal Bendrijos teisę, – principo, kuris sudaro minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyto peržiūros veiksmingumo tikslo pagrindą.

63

RSC 84A straipsnio 4 dalyje numatyto naikinamojo termino taikymas tarpiniams perkančiųjų organizacijų sprendimams, priimtiems per viešojo pirkimo procedūrą, pagal tokią tvarką, jog galiausiai suinteresuotieji asmenys nebegali pasinaudoti peržiūros teise, neatitinka nei teisinio saugumo reikalavimų, nei peržiūros veiksmingumo tikslo. Tam, kad suinteresuotieji asmenys galėtų veiksmingai pareikšti ieškinius per nustatytus terminus, jie turi būti pakankamai aiškiai informuoti, jog terminų sistema taikoma šiems tarpiniams sprendimams. Tokio informavimo nebuvimo negali pateisinti procedūros spartumo siekis.

64

Airija tvirtina, kad jos teismai aiškina ir taiko RSC 84A straipsnio 4 dalį pagal Direktyvos 89/665 reikalavimus. Šiuo argumentu daroma užuomina apie svarbų teismų praktikos vaidmenį common law tradicijos šalyse, kokia yra Airija.

65

Šiuo klausimu pasakytina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką perkeliant direktyvą jos nuostatų nebūtina formaliai ir pažodžiui perkelti į aiškią ir specialią teisės nuostatą – gali pakakti bendro teisinio konteksto; vis dėlto būtina, kad šis teisinis kontekstas būtų pakankamai aiškus ir apibrėžtas, o nurodyti asmenys turėtų galimybę žinoti visas savo teises bei prireikus remtis jomis nacionaliniuose teismuose (2009 m. spalio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-474/08, 19 punktas ir nurodyta teismų praktika).

66

Tačiau RSC 84A straipsnio 4 dalis neatitinka šių reikalavimų, nes ja nacionaliniams teismams leidžiama joje numatytą naikinamąjį terminą, taikomą ieškiniams dėl sprendimų sudaryti viešojo pirkimo sutartis, taikyti pagal analogiją ieškiniams dėl tarpinių perkančiųjų organizacijų sprendimų, priimtų per viešojo pirkimo procedūrą, kuriems naikinamojo termino teisės aktų leidėjas aiškiai nenumatė. Dėl to susiklosčiusi teisinė padėtis nėra pakankamai aiški ir apibrėžta, kad pašalintų riziką, jog dėl nacionalinio teismo taikomo šios nuostatos aiškinimo atitinkami kandidatai ir dalyviai gali netekti teisės užginčyti viešųjų pirkimų sprendimus.

67

Todėl pirma antrojo kaltinimo dalis yra pagrįsta.

68

Komisija primena, kad RSC 84A straipsnio 4 dalyje numatyta, jog ieškiniai turi būti pareikšti „kuo anksčiau ir bet kuriuo atveju per 3 mėnesius“. Pasak Komisijos, dėl šios formuluotės dalyviai, norėdami pasinaudoti Bendrijos teisės jiems suteikta teise pareikšti ieškinį dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, atsiduria neapibrėžtoje padėtyje. Kaip bus aiškinami žodžiai „kuo anksčiau“, dalyviai sužinos tik po to, kai bus pareiškę ieškinį, o kompetentingas teismas – įgyvendinęs diskreciją aiškinti šią nuostatą. Komisijos nuomone, tokia situacija prieštarauja teisinio saugumo principui.

69

Be to, šia nuostata sukuriamas neapibrėžtumas kitu klausimu: kokiu atveju bus taikomas trijų mėnesių terminas, o kokiais atvejais – trumpesnis, nes buvo galima pareikšti ieškinį anksčiau.

70

Todėl Komisija mano, kad RSC 84A straipsnio 4 dalis yra nepakankamai aiški ir sukuria teisinį nesaugumą. Jos nuomone, atsižvelgiant į pareigą laikytis teisinio saugumo principo, taikytinas terminas turi būti apibrėžtas, kad visi dalyviai galėtų jį vienareikšmiškai ir nuspėjamai aiškinti.

71

Airija atsikerta, kad iki šiol joks Airijos teismas dėl pavėlavimo nėra atmetęs ieškinio, pareikšto per tris mėnesius, nors ir ne kuo anksčiau, dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, priimto per viešojo pirkimo procedūrą. Pasak Airijos, negalima pritarti kitokiam aiškinimui, nes posakis „bet kuriuo atveju“ reiškia, kad bet koks per tris mėnesius pareikštas ieškinys yra pateiktas laiku. Be to, High Court aiškiai nusprendė, jog prireikus trijų mėnesių terminas bus pratęsiamas.

72

Airija pabrėžia, jog RSC 84A straipsnio 4 dalimi Airijos teismams suteikiamas įgaliojimas pratęsti ieškinio pareiškimo terminus. Tai, kad nacionalinėje teisėje šis įgaliojimas suteikiamas teismui, yra teisėtas valstybėms narėms prieinamas būdas reglamentuoti ieškinio pareiškimo terminus. Valstybės narės neprivalo nustatyti nekintamų terminų.

73

Kadangi Direktyva 89/665 siekiama spartumo, ją įgyvendindama valstybė narė gali suinteresuotiesiems asmenims teisėtai nustatyti rūpestingumo pareigą šioje srityje pareiškiant ieškinius.

74

Tačiau RSC 84A straipsnio 4 dalies formuluotė, pagal kurią atitinkamas ieškinys „turi būti pareikštas kuo anksčiau ir bet kuriuo atveju per 3 mėnesius“, sukuria netikrumą. Negalima atmesti galimybės, jog tokia nuostata nacionaliniams teismams suteikiama teisė atmesti ieškinį kaip pareikštą pavėluotai dar prieš pasibaigiant trijų mėnesių terminui, jeigu jie mano, kad ieškinys nebuvo pareikštas „kuo anksčiau“ šios nuostatos prasme.

75

Suinteresuotieji asmenys negali nuspėti naikinamojo termino trukmės, jeigu dėl jos paliekama spręsti kompetentingam teismui. Vadinasi, tokį terminą numatanti nacionalinė nuostata neužtikrina veiksmingo Direktyvos 89/665 perkėlimo.

76

Prieštaraudama tokiai išvadai Airija tvirtina, kad joks Airijos teismas nėra atmetęs ieškinio viešųjų pirkimų srityje kaip pareikšto pavėluotai, remdamasis tuo, kad jis nebuvo pareikštas „kuo anksčiau“.

77

Šiuo klausimu pakanka priminti, jog norint nustatyti, ar direktyva perkelta tinkamai, ne visuomet būtina nustatyti tikrąjį ją perkeliančių nacionalinės teisės aktų poveikį. Tačiau visai kitaip yra tuomet, jeigu pačiame teisės akto tekste yra perkėlimo trūkumų (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-392/96, Rink. p. I-5901, 60 punktą).

78

Airija aiškina, jog RSC 84A straipsnio 4 dalimi Airijos teismams suteikiamas įgaliojimas pratęsti ieškinio pareiškimo terminus.

79

Šioje nuostatoje numatyta, jog nustatytas terminas taikomas, „nebent, teismo nuomone, pagrįsta šį terminą pratęsti“.

80

Reikia pripažinti, jog pati savaime ir atsieta nuo konteksto tokia nuostata yra priimtina Direktyvos 89/665 perkėlimo priemonė. Tokioje srityje, kaip antai viešieji pirkimai, kurioje procedūros gali būti sudėtingos, o faktinės aplinkybės – labai įvairios, nacionalinio teisės aktų leidėjo nacionaliniams teismams suteikta galimybė teisingumo sumetimais pratęsti ieškinio pareiškimo terminus gali reikšti gerą teisingumo vykdymą.

81

Vis dėlto RSC 84A straipsnio 4 dalyje numatyta teismo galimybė pratęsti ieškinio pareiškimo terminus negali ištaisyti šios nuostatos aiškumo ir apibrėžtumo, kuriuos Direktyva 89/665 reikalaujama užtikrinti terminų sistemoje, trūkumų. Net atsižvelgiant į minėtą pratęsimo galimybę, esant pareigai ieškinį pareikšti kuo anksčiau, atitinkamas kandidatas arba dalyvis negali užtikrintai numatyti, koks terminas jam bus skirtas ieškiniui pareikšti.

82

Todėl antrą antrojo kaltinimo dalį reikia laikyti pagrįsta.

83

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, jog Airija,

neįvykdė įsipareigojimų, kiek tai susiję su pirmuoju kaltinimu, pagal Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalį bei pagal Direktyvos 93/37 8 straipsnio 2 dalį, o kiek tai susiję su antruoju kaltinimu, – pagal Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalį.

84

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Airija pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: