Byla C‑222/08

Europos Komisija

prieš

Belgijos Karalystę

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 2002/22/EB (Universaliųjų paslaugų direktyva) – Elektroniniai ryšiai – Tinklai ir paslaugos – 12 straipsnis – Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas sąnaudų apskaičiavimas – Socialinis universaliųjų paslaugų komponentas – 13 straipsnis – Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas finansavimas – Nepagrįstai didelės prievolės buvimo nustatymas“

Sprendimo santrauka

1.        Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sritis – Universaliosios paslaugos ir paslaugų gavėjų teisės – Direktyva 2002/22 – Įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas, įskaitant įpareigojimus teikti socialines paslaugas – Sąnaudų apskaičiavimas – Nepagrįstai didelė prievolė

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22 12 straipsnio 1 dalis ir IV priedas)

2.        Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sritis – Universaliosios paslaugos ir paslaugų gavėjų teisės – Direktyva 2002/22 – Įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas, įskaitant įpareigojimus teikti socialines paslaugas – Sąnaudų apskaičiavimas – Nepagrįstai didelė prievolė

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22 21 konstatuojamoji dalis)

3.        Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sritis – Universaliosios paslaugos ir paslaugų gavėjų teisės – Direktyva 2002/22 – Įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas, įskaitant įpareigojimus teikti socialines paslaugas – Sąnaudų apskaičiavimas – Nepagrįstai didelė prievolė

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22 13 straipsnio 1 dalis)

4.        Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sritis – Universaliosios paslaugos ir paslaugų gavėjų teisės – Direktyva 2002/22 – Įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas, įskaitant įpareigojimus teikti socialines paslaugas – Sąnaudų apskaičiavimas – Nepagrįstai didelė prievolė

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22 12 straipsnio 1 dalis ir IV priedas)

1.        Direktyvos 2002/22 dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, 12 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir IV priedo nuostatose nustatomos taisyklės, pagal kurias turi būti apskaičiuojamos universaliųjų paslaugų teikimo grynosios sąnaudos tais atvejais, kai nacionalinės reguliavimo institucijos konstatuoja, kad toks teikimas gali būti nepagrįstai didelė prievolė. Tačiau nei iš minėto 12 straipsnio 1 dalies, nei iš kurios nors kitos šios direktyvos nuostatos neišplaukia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų ketinęs pats nustatyti sąlygas, kurioms esant tokios reguliavimo institucijos turėtų iš anksto manyti, jog toks teikimas gali būti nepagrįstai didelė prievolė. Esant tokioms aplinkybėms, nustatydama sąlygas, pagal kurias turi būti nusprendžiama, ar minėta prievolė yra nepagrįstai didelė, valstybė narė nepažeidžia įsipareigojimų pagal šios direktyvos 12 straipsnį.

(žr. 44–45 punktus)

2.        Iš Direktyvos 2002/22 dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, 21 konstatuojamosios dalies matyti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas ketino susieti grynųjų sąnaudų, kurios įmonei gali susidaryti dėl universaliųjų paslaugų teikimo, padengimo mechanizmus su per didelės prievolės šiai įmonei buvimu. Šiomis aplinkybėmis manydamas, kad universaliųjų paslaugų teikimo grynosios sąnaudos visoms atitinkamoms įmonėms nebūtinai yra per didelė prievolė, jis ketino atmesti galimybę, jog bet kokios universaliųjų paslaugų teikimo grynosios sąnaudos automatiškai suteikia teisę į kompensaciją. Tokiomis aplinkybėmis nepagrįstai didelė prievolė, kurios buvimą turi pripažinti nacionalinė reguliavimo institucija prieš skirdama bet kokią kompensaciją, yra prievolė, kuri kiekvienai atitinkamai įmonei yra per didelė, kad ši įmonė galėtų ją įvykdyti, atsižvelgiant į visus jos rodiklius, visų pirma įrangos lygį, ekonominę ir finansinę situaciją bei užimamą rinkos dalį.

(žr. 49 punktą)

3.        Jeigu nacionalinė reguliavimo institucija konstatuoja, kad vienai ar kelioms universaliųjų paslaugų teikėjomis paskirtoms įmonėms tenka nepagrįstai didelė prievolė, ir jei bent viena iš šių įmonių paprašo už tai kompensacijos, valstybė narė turi taikyti šiuo tikslu reikalingus mechanizmus, numatytus Direktyvos 2002/22 dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, 13 straipsnio 1 dalies a punkte, pagal kurį ši kompensacija, be to, turi būti susieta su pagal šios direktyvos 12 straipsnį apskaičiuotomis grynosiomis sąnaudomis.

Todėl pagal Direktyvos 2002/22 13 straipsnio 1 dalį tenkančių įsipareigojimų neįvykdo valstybė narė, kuri bendrai ir remdamasi universaliųjų paslaugų teikėjo, kuris anksčiau buvo vienintelis šių paslaugų teikėjas, grynųjų sąnaudų apskaičiavimu, konkrečiai neįvertinusi grynųjų sąnaudų, tenkančių kiekvienam atitinkamam operatoriui dėl universaliųjų paslaugų tiekimo, ir visų tokio operatoriaus rodiklių, pavyzdžiui, jo įrangos lygio ar ekonominės ir finansinės situacijos, pripažįsta, kad visoms įmonėms, kurios nuo šiol turi teikti šias paslaugas, dėl tokio teikimo iš tiesų tenka nepagrįstai didelė prievolė.

(žr. 51, 86 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

4.        Įsipareigojimų pagal Direktyvos 2002/22 dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, 12 straipsnio 1 dalį neįvykdo valstybė narė, kuri nenumato, kad apskaičiuojant socialinio universaliųjų paslaugų komponento teikimo grynąsias sąnaudas turi būti atsižvelgiama į komercinę naudą, įskaitant nematerialią naudą, kurią gauna įmonės, turinčios tokio teikimo įpareigojimą.

Iš Direktyvos 2002/22 12 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkto ir IV priedo nuostatų matyti, kad universaliųjų paslaugų teikimo grynųjų sąnaudų apskaičiavimas turi apimti naudą, įskaitant nematerialią naudą, kurią atitinkamas operatorius gauna dėl tokio teikimo. Kadangi šios nuostatos priklauso suderintai reguliavimo sistemai, kurią siekiama sukurti minėta direktyva, nustatydamos sąlygas, pagal kurias turi būti apskaičiuojamos universaliųjų paslaugų teikimo grynosios sąnaudos, valstybės narės turi atsižvelgti į šią naudą.

(žr. 84, 86 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. spalio 6 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 2002/22/EB (Universaliųjų paslaugų direktyva) – Elektroniniai ryšiai – Tinklai ir paslaugos – 12 straipsnis – Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas sąnaudų apskaičiavimas – Socialinis universaliųjų paslaugų komponentas – 13 straipsnis – Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas finansavimas – Nepagrįstai didelės prievolės buvimo nustatymas“

Byloje C‑222/08

dėl 2008 m. gegužės 22 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Komisija, atstovaujama H. van Vliet ir A. Nijenhuis, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Belgijos Karalystę, atstovaujamą T. Materne ir M. Jacobs, padedamų avocat S. Depré,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot (pranešėjas), teisėjai C. Toader, K. Schiemann, P. Kūris ir L. Bay Larsen,

generalinis advokatas P. Cruz Villalón,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. kovo 17 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2010 m. birželio 22 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad nevisiškai perkėlusi 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367), 12 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 1 dalį ir IV priedo A dalį Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą ir EB 249 straipsnį.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

 Direktyva 2002/22

2        Direktyvos 2002/22 ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad „teikiant universaliąsias paslaugas (tai yra apibrėžtą minimalų paslaugų rinkinį visiems galutiniams paslaugų gavėjams prieinama kaina), kai kurios paslaugos kai kuriems galutiniams paslaugų gavėjams gali būti teikiamos skirtingomis nei rinkos kainomis. Tačiau kompensuojant įmonėms, paskirtoms teikti tokias paslaugas tokiomis aplinkybėmis, neturi būti iškraipoma konkurencija, jei paskirtosioms įmonėms kompensuojamos specifinės grynosios sąnaudos ir jei grynosios sąnaudos susigrąžinamos konkurencijos atžvilgiu neutraliu būdu“.

3        Remiantis Direktyvos 2002/22 aštuoniolikta konstatuojamąja dalimi:

„Tais atvejais, kai įrodoma, kad nuostolinga vykdyti universaliųjų paslaugų įpareigojimus arba kad grynosios sąnaudos viršija įprastas komercines normas, valstybės narės prireikus turėtų nustatyti tokių įpareigojimų grynųjų sąnaudų finansavimo mechanizmus. <…>“

4        Direktyvos 2002/22 21 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Kai universaliosios paslaugos įpareigojimas įmonei yra nesąžininga prievolė, tikslinga valstybėms narėms leisti nustatyti veiksmingus grynųjų sąnaudų susigrąžinimo mechanizmus. <...>“

5        Remiantis Direktyvos 2002/22 3 straipsniu „Universaliųjų paslaugų prieinamumas“:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad jų teritorijoje, nepriklausomai nuo geografinės vietos ir atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas, prieinama kaina visiems galutiniams paslaugų gavėjams būtų prieinamos nurodytos kokybės šioje direktyvoje nustatytos paslaugos.

2.      Valstybės narės, laikydamosi objektyvumo, skaidrumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principų, nustato veiksmingiausią ir tinkamiausią būdą, kuris užtikrintų universaliųjų paslaugų įgyvendinimą. Jos stengiasi kuo labiau mažinti rinkos iškraipymus, ypač siekia, kad kainos ir kitos paslaugų teikimo sąlygos nesiskirtų nuo įprastų komercinių sąlygų, kartu saugodamos visuomenės interesus.“

6        Direktyvos 2002/22 8 straipsnyje „Įmonių paskyrimas“ nurodyta:

„1.      Valstybės narės gali paskirti vieną ar kelias įmones universaliųjų paslaugų teikimui <...> užtikrinti <...>

2.      Skirdamos įmones universaliosioms paslaugoms teikti visoje teritorijoje ar jos dalyje, valstybės narės taiko veiksmingą, objektyvų, skaidrų ir nediskriminacinį mechanizmą, kad a priori gali būti paskirta bet kuri įmonė. Paskyrimo metodai užtikrina, kad universaliosios paslaugos bus teikiamos ekonominiu požiūriu efektyviai, ir jie gali būti naudojami kaip priemonė universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynosioms sąnaudoms nustatyti pagal 12 straipsnį.“

7        Direktyvos 2002/22 9 straipsnyje „Tarifų prieinamumas“ numatyta:

„1.      Nacionalinės reguliavimo institucijos kontroliuoja 4, 5, 6 ir 7 straipsniuose nurodytų universaliųjų paslaugų įpareigojimų, kuriuos vykdo paskirtosios įmonės, mažmeninių tarifų pasikeitimus ir lygį, lygindamos su nacionalinėmis vartotojų kainomis ir pajamomis [Nacionalinės reguliavimo institucijos stebi paslaugų, kurioms pagal 4, 5, 6 ir 7 straipsnius taikomi įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas ir kurias teikia paskirtosios įmonės, mažmeninių tarifų pokyčius ir lygį, pirmiausia nacionalinių vartotojų kainų ir pajamų atžvilgiu].

2.      Valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas, gali reikalauti, kad paskirtosios įmonės vartotojams pateiktų tarifų pasirinkimo galimybes ar paketus, kurie skiriasi nuo įprastomis komercinėmis sąlygomis taikomų tarifų, visų pirma siekdamos užtikrinti, kad mažas pajamas ar specialius socialinius poreikius turintys asmenys galėtų naudotis viešai prieinama telefono ryšio paslauga.

<...>“

8        Direktyvos 2002/22 12 straipsnio „Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas sąnaudų apskaičiavimas“ 1 dalyje nurodyta:

„Kai nacionalinės reguliavimo institucijos mano, kad 3–10 straipsniuose nurodytų universaliųjų paslaugų teikimas paskirtosioms įmonėms gali būti nepagrįstai didelė prievolė, jos apskaičiuoja universaliųjų paslaugų teikimo grynąsias sąnaudas.

Tuo tikslu nacionalinės reguliavimo institucijos:

a)      pagal IV priedo A dalį apskaičiuoja universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynąsias sąnaudas atsižvelgdamos į rinkos naudą, kurią gauna įmonė, paskirta teikti universaliąsias paslaugas; arba

b)      pasinaudoja universaliųjų paslaugų teikimo grynosiomis sąnaudomis, kurios yra nustatytos taikant skyrimo mechanizmą pagal 8 straipsnio 2 dalį.“

9        Remiantis Direktyvos 2002/22 13 straipsniu „Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas finansavimas“:

„1.      Kai, remdamosi 12 straipsnyje nurodytu grynųjų sąnaudų apskaičiavimu, nacionalinės reguliavimo institucijos nustato, kad įmonei universaliosios paslaugos įpareigojimai yra nepagrįstai didelė prievolė, valstybės narės paskirtosios įmonės prašymu nusprendžia:

a)      pradėti skaidriai taikyti tai įmonei nustatytų grynųjų sąnaudų kompensavimo iš viešųjų lėšų mechanizmą ir (arba)

b)      paskirstyti universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynąsias sąnaudas elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams.

<...>“

10      Direktyvos 2002/22 IV priedo A dalyje aprašomas būdas, kaip turi būti apskaičiuojamos įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos:

„Universaliųjų paslaugų įpareigojimai – tai valstybės narės reikalaujamos iš įmonės paslaugos, susijusios su tinklo ar paslaugos teikimu visoje nurodytoje geografinėje teritorijoje, įskaitant prireikus vidutines kainas toje geografinėje teritorijoje už tos paslaugos teikimą ar specialius galimus tarifus vartotojams, turintiems mažas pajamas ar specialių socialinių poreikių.

Nacionalinės reguliavimo institucijos privalo apsvarstyti visas priemones, kurios užtikrintų įmonių (paskirtų ar nepaskirtų) paskatas ekonomiškai vykdyti universaliųjų paslaugų įpareigojimus. Universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynosios sąnaudos – tai [skirtumas tarp] paskirtosios įmonės grynosios sąnaudos [grynųjų sąnaudų], kai ji dirba teikdama universaliąsias paslaugas, ir jos grynosios sąnaudos [grynųjų sąnaudų], kai ji dirba tokių paslaugų neteikdama. Ši taisyklė taikoma nepriklausomai nuo to, ar tam tikroje valstybėje narėje tinklas yra iki galo išplėtotas, ar jis dar plėtojamas ir plečiamas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad būtų teisingai apskaičiuotos sąnaudos, kurių paskirtoji įmonė būtų nusprendusi vengti, jei jai nebūtų nustatyti universaliųjų paslaugų įpareigojimai. Apskaičiuojant grynąsias sąnaudas, reikia įvertinti ir naudą, įskaitant nematerialią naudą, kurią gauna universaliųjų paslaugų operatorius.

<...>“

11      Remdamosi Direktyvos 2002/22 38 straipsniu, valstybės narės turėjo priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip iki 2003 m. liepos 24 d., įgyvendina šią direktyvą, apie tai nedelsdamos pranešti Komisijai ir taikyti šias nuostatas nuo 2003 m. liepos 25 dienos.

 Nacionalinės teisės aktai

12      2005 m. birželio 20 d. Belgijos Karalystė priėmė Elektroninių ryšių įstatymą (2005 m. birželio 20 d. Moniteur belge, p. 28070, toliau – 2005 m. birželio 13 d. įstatymas), kuris vėliau buvo pakeistas 2007 m. balandžio 25 d. Įstatymu dėl įvairių nuostatų (IV) (2007 m. gegužės 8 d. Moniteur belge, p. 25103, toliau – 2007 m. balandžio 25 d. įstatymas).

13      2005 m. birželio 13 d. įstatymo, iš dalies pakeisto 2007 m. balandžio 25 d. įstatymu, 74 straipsnis suformuluotas taip:

„Socialinį universaliųjų paslaugų komponentą sudaro specialūs tarifai, kuriuos tam tikroms vartotojų kategorijoms taiko visi operatoriai, siūlantys vartotojams viešojo telefono ryšio paslaugas.

Pirmoje pastraipoje nurodytos vartotojų kategorijos, tarifai ir tokių tarifų suteikimo procedūra nustatyti priede.

[Belgijos pašto paslaugų ir telekomunikacijų] Institutas (toliau – Institutas) kasmet pateikia [už klausimus, susijusius su elektroniniais ryšiais, atsakingam] ministrui ataskaitą apie santykinę operatorių dalį atsižvelgiant į bendrą socialiai remtinų vartotojų skaičių, palyginti su jų užimama rinkos dalimi, kuri nustatoma remiantis apyvarta viešojo telefono ryšio paslaugų rinkoje.

Įsteigiamas universaliųjų paslaugų teikimo taikant socialinius tarifus fondas, iš kurio kompensuojama socialinius tarifus taikantiems teikėjams, šiuo tikslu Institutui pateikusiems paraiškas. Šis fondas turi teisinį subjektiškumą ir yra valdomas Instituto.

Institutui pateikus savo poziciją, Karalius įsakymu, kuris aptariamas Ministrų taryboje, nustato šio mechanizmo veikimo būdą.

Jeigu paaiškėja, kad operatoriaus suteiktų tarifų nuolaidų skaičius yra mažesnis nei tarifų nuolaidų skaičius, atitinkantis jo dalį bendroje viešojo telefono ryšio paslaugų rinkos apyvartoje, jis turi kompensuoti šį skirtumą.

Jeigu paaiškėja, kad operatoriaus suteiktų tarifų nuolaidų skaičius yra didesnis nei tarifų nuolaidų skaičius, atitinkantis jo dalį bendroje viešojo telefono ryšio paslaugų rinkos apyvartoje, šis operatorius gauna šio skirtumo dydžio kompensaciją.

Ankstesnėse pastraipose paminėtos kompensacijos yra mokėtinos nedelsiant. Faktiškai kompensuojama per fondą tada, kai tik jis pradeda veikti, tačiau vėliausiai per metus nuo šio straipsnio įsigaliojimo.

Institutas pagal priede apibrėžtą metodą apskaičiuoja grynąsias sąnaudas visiems socialinius tarifus taikantiems operatoriams, kurie šiuo tikslu Institutui pateikė paraiškas.

Institutas gali nustatyti sąnaudų ir kompensacijų apskaičiavimo sąlygas neperžengdamas šiuo įstatymu ir jo priedu nustatytų ribų.“

14      2005 m. birželio 13 d. įstatymo priedo 45a straipsnyje, įterptame 2007 m. balandžio 25 d. įstatymo 200 straipsniu, apibrėžiamas metodas, taikomas apskaičiuojant socialinių tarifų grynąsias sąnaudas. Šiame 45a straipsnyje nurodoma:

„Socialinių universaliųjų paslaugų tarifų grynosios sąnaudos yra pajamų, kurias socialinius tarifus taikantis teikėjas gautų įprastomis ekonominėmis sąlygomis, ir pajamų, kurias jis gauna taikydamas šiame įstatyme numatytas nuolaidas asmenims, kuriems taikomi socialiniai tarifai, skirtumas.

Pirmaisiais penkeriais metais nuo šio įstatymo įsigaliojimo kompensacijos, kurias prireikus gauna istoriniai socialinius tarifus taikantys paslaugų teikėjai, sumažinamos Instituto nustatytu procentiniu dydžiu.

Ankstesnėje pastraipoje minėtas procentinis dydis nustatomas remiantis netiesiogine nauda. Institutas atsižvelgia į skaičiavimus, kuriuos jau atliko nustatydamas istorinio, socialinius tarifus taikančio paslaugų teikėjo grynąsias sąnaudas.“

15      2007 m. balandžio 25 d. įstatymo 202 straipsnyje nurodoma:

„2005 m. birželio 13 d. <...> įstatymo 74 straipsnio [aštuntoje] pastraipoje esanti frazė „ankstesnėse pastraipose paminėtos kompensacijos yra mokėtinos nedelsiant“ turi būti aiškinama taip:

Rengdamas 2005 m. birželio 13 d. <...> įstatymą pagal direktyvoje [2002/22] numatytas sąlygas, remiantis atitinkama istorinio universaliųjų paslaugų teikėjo paraiška ir Institutui nustačius grynąsias universaliųjų paslaugų teikimo sąnaudas, įstatymų leidėjas, kaip nacionalinė reguliavimo institucija, įvertino nepagrįstai didelį prievolės pobūdį. Šiuo klausimu įstatymų leidėjas, kaip, be to, nustatė Valstybės taryba, manė, kad jeigu atsižvelgiama į bet kokią netiesioginę naudą, įskaitant nematerialią naudą, kuri gali būti gaunama teikiant šias paslaugas, kiekviena deficitinė situacija, susidaranti remiantis grynųjų sąnaudų apskaičiavimu, faktiškai yra nepagrįstai didelė prievolė.“

 Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme

16      2005 m. birželio 24 d. gavusi 2005 m. birželio 13 d. įstatymo, kuriuo Belgijos Karalystė priėmė Direktyvą 2002/22 perkeliančias priemones, tekstą, Komisija 2006 m. lapkričio 15 d. oficialiame pranešime išreiškė abejonių dėl tam tikrų šio įstatymo aspektų atitikties minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 daliai ir 13 straipsnio 1 daliai.

17      Savo 2007 m. vasario 16 d. atsakyme Belgijos Karalystė nurodė, kad šis įstatymas bus pakeistas; pakeitimai buvo padaryti 2007 m. balandžio 25 d. įstatymu.

18      Tuomet Komisija atsisakė kai kurių savo kaltinimų. Tačiau buvo palikti du kaltinimai, būtent, pirma, kaltinimas, susijęs su nuostatos, numatančios, kad nacionalinė reguliavimo institucija nagrinėja klausimą, ar įpareigojimas pasiūlyti socialinius tarifus yra nepagrįstai didelė prievolė, nebuvimu Belgijos teisės aktuose, ir, antra, kaltinimas, susijęs su tokios reguliavimo institucijos atliekamu grynųjų sąnaudų, susijusių su socialinių tarifų taikymu, apskaičiavimo būdu.

19      2007 m. birželio 29 d. Komisija priėmė pagrįstą nuomonę ir nurodė Belgijos Karalystei per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo imtis būtinų priemonių, kad į Direktyvą 2002/22 būtų tinkamai atsižvelgta.

20      2007 m. rugpjūčio 1 d. laišku Belgijos Karalystė pateikė prašymą pratęsti terminą, tačiau Komisija jį atmetė motyvuodama tuo, kad šiuo klausimu numatytos sąlygos nėra įvykdytos.

21      Manydama, kad Belgijos Karalystės pateikta informacija yra nepatenkinama, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.

 Dėl ieškinio

 Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su sąlygomis, leidžiančiomis nustatyti, ar įpareigojimas taikyti socialinius tarifus yra nepagrįstai didelė prievolė

 Šalių argumentai

22      Komisijos teigimu, Direktyvos 2002/22 12 straipsnio 1 dalimi ir 13 straipsnio 1 dalimi nacionalinė reguliavimo institucija įpareigojama išnagrinėti įmonėms, paskirtoms teikti universaliąsias paslaugas, dėl šio teikimo tenkančios prievolės pobūdį.

23      Komisija nurodo, kad priimdamas 2005 m. birželio 13 d. įstatymo 74 straipsnį su pakeitimais, padarytais 2007 m. balandžio 25 d. įstatymu, Belgijos įstatymų leidėjas manė, kad bet kokios grynosios sąnaudos, atsirandančios dėl įpareigojimo taikyti socialinius tarifus, atitinkamoms įmonėms yra nepagrįstai didelė prievolė, kuri bet kuriuo atveju turi suteikti teisę į kompensaciją. Paskui buvo įsteigtas universaliųjų paslaugų teikimo taikant socialinius tarifus fondas, į kurį operatoriai moka įmokas ir kurio paskirtis – mokėti kompensacijas minėtoms įmonėms.

24      Be klausimo, ar įstatymų leidėjas pats gali būti nacionalinė reguliavimo institucija, Komisija teigia, kad Direktyva 2002/22 nustatoma pareiga, apskaičiuojant universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynąsias sąnaudas ir finansavimą, atlikti konkretų galbūt nepagrįstai didelio prievolės pobūdžio patikrinimą. Todėl tai, kad vertinama šiuo atžvilgiu priimant įstatymą, kuriuo siekiama nustatyti su universaliosiomis paslaugomis susijusias taisykles, yra nesuderinama su Direktyva 2002/22, nes tai prilygsta bendram ir abstrakčiam a priori pripažinimui, kad prievolė nepagrįstai didelė.

25      Komisija priduria, kad pasirinktas metodas neatitinka Direktyva 2002/22 nustatytų sąlygų, nes nei Belgijos įstatymų leidėjas, nei Institutas niekada tinkamai nenagrinėjo, ar universaliųjų paslaugų teikimas atitinkamiems operatoriams yra nepagrįstai didelė prievolė.

26      Dėl universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynųjų sąnaudų apskaičiavimo, kurį 2002 m. lapkričio 26 d. atliko Institutas, Komisija tvirtina: kadangi 2005 m. birželio 13 d. įstatymas buvo priimtas tik praėjus dviejiem su puse metų po to, kai Institutas pateikė savo nuomonę, tie skaičiavimai buvo pasenę ir neatitiko faktinės situacijos. Iš tiesų, nors minėtu įstatymu nustatyti universaliųjų paslaugų įpareigojimai visiems operatoriams, Instituto nuomonė dėl bendrovei Belgacom (toliau – Belgacom) tenkančių sąnaudų buvo susijusi tik su prognozėmis 2003 metams, kai ši bendrovė buvo vienintelė, turėjusi įpareigojimą taikyti socialinius tarifus. Dėl to ši nuomonė negali būti grindžiama tinkamu grynųjų sąnaudų apskaičiavimu, kurio pagrindu Belgijos Karalystė galėjo manyti, kad dėl 2005 m. birželio 13 d. įstatymo priėmimo visiems operatoriams atsirastų nepagrįstai didelė prievolė.

27      Komisija daro išvadą, kad Belgijos sistema neskatina laikytis Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintų rentabilumo, veiksmingumo, objektyvumo, nediskriminavimo ir minimalaus konkurencijos iškraipymo principų, ir nurodo šiuo klausimu 2008 m. birželio 19 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑220/07, 31 punktas).

28      Komisija dar atkreipia dėmesį į tai, kad Instituto kompetencija, kaip ji apibrėžta Belgijos teisės aktuose, yra per daug siaura, nes nenumatyta, kad jis gali pripažinti, jog dėl universaliųjų paslaugų teikimo atsiranda nepagrįstai didelė prievolė.

29      Galiausiai Komisija išreiškia nusistebėjimą dėl to, kad Belgijos įstatymų leidėjas veikė kaip nacionalinė reguliavimo institucija vieninteliu telekomunikacijų direktyvų aspektu – vertindamas dėl universaliųjų paslaugų teikimo atsirandančios nepagrįstai didelės prievolės buvimą, nors 2005 m. birželio 13 d. įstatyme nebuvo nagrinėjama ši situacija, apie kurią, be to, priešingai nei numato 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349, toliau – Pagrindų direktyva) 3 straipsnio 4 dalies reikalavimai, nebuvo skelbiama šia prasme, ir nors Belgijos konstitucine teise pagrįstais argumentais negali būti veiksmingai remiamasi.

30      Remdamasi institucinės autonomijos principu, EB 249 straipsniu, taip pat Direktyvos 2002/21 vienuolikta konstatuojamąja dalimi ir 2 bei 3 straipsniais, Belgijos Karalystė tvirtina, kad niekas nedraudžia, jog remdamasis savo konstitucine sistema Belgijos parlamentas veiktų kaip nacionalinė reguliavimo institucija, kad pripažintų dėl universaliųjų paslaugų teikimo atsirandančios nepagrįstai didelės prievolės buvimą.

31      Belgijos Karalystės teigimu, įstatymų leidybos keliu nustatant, kaip reikia suprasti nepagrįstai didelę prievolę, išvengiama nevienodo įvairių operatorių, kurie visi nuo šiol turi taikyti socialinius tarifus ir dėl to patiria nuostolių, nes šie tarifai yra mažesni už normalią kainą, vertinimo. Taigi visos grynosios sąnaudos, kurių priverstos patirti teikti universaliąsias paslaugas paskirtosios įmonės kaip šių paslaugų teikėjos, turi būti laikomos nepagrįstai didele prievole, ir dėl to jas reikia kompensuoti.

32      Belgijos Karalystė paaiškina, kad nacionalinei reguliavimo institucijai priskirtos funkcijos, susijusios su socialinių universaliųjų paslaugų teikimu, buvo paskirstytos tarp įstatymų leidėjo ir Instituto, kuris, būdamas vykdančiąja institucija, pagal įstatymu nustatytus kriterijus nustato kiekvieno operatoriaus teisę į kompensaciją.

33      Belgijos Karalystė pažymi, kad tokia liberalizuota specifinių socialinių universaliųjų paslaugų sistema, kokia nagrinėjama šiuo atveju, kai visi operatoriai yra paskirti šių paslaugų teikėjais, prisideda prie nuolatinės konkurencijos tarp operatorių ir suteikia vartotojams didelės naudos.

34      Kaip nurodo Belgijos Karalystė, vis dėlto geram tokios sistemos veikimui reikia, kad visi operatoriai turėtų garantijas, susijusias su galimybe gauti kompensaciją. Šiuo tikslu numatyta kompensacija padengia teisėtų nuolaidų, kurias jie privalėjo suteikti tam, kad patenkintų socialinių abonentų poreikius, sumą tiek, kiek proporciniu atžvilgiu viršijama atitinkama jų užimama rinkos dalis. Taip apibrėžtos grynosios sąnaudos atitinka tai, kas Direktyvos 2002/22 IV priedo A dalies trečioje pastraipoje vadinama „sąnaudomis, priskiriamomis <...> konkretiems galutiniams paslaugų gavėjams ar jų grupėms, kurie gali būti aptarnaujami tik <...> tokiomis sąnaudomis, kurios viršija įprastas komercines normas“.

35      Dėl Komisijos argumento, jog Belgijos teisės aktuose nenumatomas galbūt nepagrįstai didelio prievolės, išplaukiančios iš universaliųjų paslaugų įpareigojimų, pobūdžio patikrinimas, Belgijos Karalystė nurodo, kad įstatymų leidėjas manė, jog prievolė yra nepagrįstai didelė, jeigu patiriamos grynosios sąnaudos ir pateikiama finansavimo paraiška. Bet koks kitas nepagrįstai didelio prievolės pobūdžio vertinimas Belgijos sistemos atveju reikštų konkurencijos tarp atitinkamų įmonių iškraipymą, nes nors joms visoms tenka tokie patys įpareigojimai, teisę prašyti kompensacijos turi tik kai kurios jų.

36      Be to, prieš priimant sprendimą dėl nepagrįstai didelio šios prievolės pobūdžio Institutas pagal Direktyvos 2002/22 IV priedo A dalį apskaičiavo grynąsias sąnaudas, susidarančias dėl socialinių universaliųjų paslaugų teikimo. Šis skaičiavimas pirmą kartą buvo atliktas 2002 m., vėliau aktualizuotas 2005 m., atsižvelgiant, be kita ko, į galimą komercinį pranašumą, kurį Belgacom galėjo turėti dėl tuo metu turėto monopolio.

37      Dėl Direktyvos 2002/22 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto skaidrumo reikalavimo Belgijos Karalystė pažymi, kad galutinis sprendimas dėl grynųjų sąnaudų apskaičiavimo buvo paskelbtas 2005 m. gegužės 18 d. Instituto interneto svetainėje.

38      Be to, įstatymų leidėjo įsikišimas buvo būtinas dėl konstitucinių reikalavimų, nes nustatyta kompensacijų operatoriams tvarka turi būti laikoma mokesčių sistema.

39      Direktyva 2002/22 nustatoma pareiga atlikti vienintelį galbūt nepagrįstai didelio prievolės pobūdžio įvertinimą, kuris vėliau lemtų bendro finansavimo mechanizmo, koks nurodytas šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalyje, nustatymą. Belgijos Karalystės teigimu, Komisija nepagrįstai neatsižvelgė į esminį skirtumą, kuris yra tarp, pirma, grynųjų sąnaudų apskaičiavimo priimant sprendimą dėl galbūt nepagrįstai didelio prievolės pobūdžio ir kompensavimo mechanizmą numatantį sprendimą, kuris buvo vienkartinis veiksmas, atliktas priimant 2005 m. birželio 13 d. įstatymą, ir, antra, grynųjų sąnaudų apskaičiavimo pagal šio įstatymo priedo 45a straipsnį, kuris yra kasmet kompensacijos pervedimo visiems atitinkamiems operatoriams tikslais atliekama operacija.

 Teisingumo Teismo vertinimas

40      Pirmiausia primintina, kad Direktyva 2002/22 siekiama sukurti suderintą reguliavimo sistemą, kuri elektroninių ryšių sektoriuje užtikrintų universaliųjų paslaugų, t. y. apibrėžto minimalaus paslaugų rinkinio teikimą visiems galutiniams paslaugų gavėjams už prieinamą kainą. Remiantis šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, vienas iš šios direktyvos tikslų yra visoje Europos bendrijoje užtikrinti geros kokybės viešai prieinamas paslaugas veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis (minėto Sprendimo Komisija prieš Prancūziją 28 punktas).

41      Remdamosi šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalimi valstybės narės, laikydamosi objektyvumo, skaidrumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principų, nustato veiksmingiausią ir tinkamiausią būdą, kuris užtikrintų universaliųjų paslaugų įgyvendinimą, ir stengiasi kuo labiau mažinti rinkos iškraipymus, kartu saugodamos visuomenės interesus (minėto Sprendimo Komisija prieš Prancūziją 29 punktas).

42      Kaip nurodoma Direktyvos 2002/22 ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje, teikiant universaliąsias paslaugas, kai kurios paslaugos kai kuriems galutiniams paslaugų gavėjams gali būti teikiamos skirtingomis nei rinkos kainomis. Dėl šios priežasties Bendrijos teisės aktų leidėjas numatė, kaip matyti iš tos pačios direktyvos aštuonioliktos konstatuojamosios dalies, jog tais atvejais, kai įrodoma, kad nuostolinga vykdyti universaliųjų paslaugų įpareigojimus arba kad grynosios sąnaudos viršija įprastas komercines normas, valstybės narės prireikus turėtų nustatyti tokių įpareigojimų grynųjų sąnaudų finansavimo mechanizmus.

43      Taigi, remiantis Direktyvos 2002/22 12 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, kai nacionalinės reguliavimo institucijos mano, kad šios direktyvos 3–10 straipsniuose nurodytų universaliųjų paslaugų teikimas paskirtosioms įmonėms gali būti nepagrįstai didelė prievolė, jos turi apskaičiuoti universaliųjų paslaugų teikimo grynąsias sąnaudas.

44      Reikia konstatuoti, kad nors Direktyvos 2002/22 12 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir IV priedo nuostatose ir nustatomos taisyklės, pagal kurias turi būti apskaičiuojamos universaliųjų paslaugų teikimo grynosios sąnaudos tais atvejais, kai nacionalinės reguliavimo institucijos konstatavo, jog toks teikimas gali būti nepagrįstai didelė prievolė, nei iš minėto 12 straipsnio 1 dalies, nei iš kurios nors kitos šios direktyvos nuostatos neišplaukia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų ketinęs pats nustatyti sąlygas, kurioms esant tokios reguliavimo institucijos turėtų iš anksto manyti, jog toks teikimas gali būti nepagrįstai didelė prievolė.

45      Esant tokioms aplinkybėms, nustačiusi sąlygas, pagal kurias turi būti nusprendžiama, ar minėta prievolė yra nepagrįstai didelė, Belgijos Karalystė nepažeidė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 12 straipsnį.

46      Tačiau iš Direktyvos 2002/22 13 straipsnio nuostatų matyti, kad tik remdamosi šios direktyvos 12 straipsnyje nurodytu universaliųjų paslaugų teikimo grynųjų sąnaudų apskaičiavimu nacionalinės reguliavimo institucijos gali konstatuoti, jog įmonei, paskirtai teikti universaliąsias paslaugas, tenka iš tiesų nepagrįstai didelė prievolė ir kad valstybės narės tokios įmonės prašymu turi priimti sprendimą patvirtinti šių sąnaudų kompensavimo sąlygas.

47      Remiantis Direktyvos 2002/22 12 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkto ir šios direktyvos IV priedo nuostatomis, toks apskaičiavimas turi būti atliekamas kiekvienai iš teikti universaliąsias paslaugas paskirtų įmonių.

48      Kadangi išvada, jog šių paslaugų teikimas yra nepagrįstai didelė prievolė vienai ar kelioms iš šių įmonių, yra pirminė sąlyga tam, kad valstybės narės taikytų šiai ar šioms įmonėms tenkančių sąnaudų kompensavimo mechanizmus, reikia nustatyti, kaip turi būti suprantama „nepagrįstai didelė prievolė“, nes ši sąvoka Direktyvoje 2002/22 neapibrėžta.

49      Šiuo atžvilgiu iš Direktyvos 2002/22 21 konstatuojamosios dalies matyti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas ketino susieti grynųjų sąnaudų, kurios įmonei gali susidaryti dėl universaliųjų paslaugų teikimo, padengimo mechanizmus su per didelės prievolės šiai įmonei buvimu. Šiomis aplinkybėmis manydamas, kad universaliųjų paslaugų teikimo grynosios sąnaudos visoms atitinkamoms įmonėms nebūtinai yra per didelė prievolė, jis ketino atmesti galimybę, jog bet kokios universaliųjų paslaugų teikimo grynosios sąnaudos automatiškai suteikia teisę į kompensaciją. Tokiomis aplinkybėmis nepagrįstai didelė prievolė, kurios buvimą turi pripažinti nacionalinė reguliavimo institucija prieš skirdama bet kokią kompensaciją, yra prievolė, kuri kiekvienai atitinkamai įmonei yra per didelė, kad ši įmonė galėtų ją įvykdyti, atsižvelgiant į visus jos rodiklius, visų pirma įrangos lygį, ekonominę ir finansinę situaciją bei užimamą rinkos dalį.

50      Nors Direktyvoje 2002/22 nesant paaiškinimo šiuo klausimu nacionalinė reguliavimo institucija turi bendrai ir objektyviai nustatyti kriterijus, leidžiančius nustatyti ribas, kurias viršijus, atsižvelgiant į ankstesniame punkte nurodytus požymius, prievolė gali būti laikoma per didele, pripažinti, jog prievolė teikti universaliąsias paslaugas yra nepagrįstai didelė, ši reguliavimo institucija minėtos direktyvos 13 straipsnio taikymo tikslais galėtų tik jei konkrečiai išanalizuotų kiekvienos atitinkamos įmonės situaciją atsižvelgdama į šiuos kriterijus.

51      Jeigu nacionalinė reguliavimo institucija konstatuoja, kad vienai ar kelioms universaliųjų paslaugų teikėjomis paskirtoms įmonėms tenka nepagrįstai didelė prievolė, ir jei bent viena iš šių įmonių paprašo už tai kompensacijos, valstybė narė turi taikyti šiuo tikslu reikalingus mechanizmus, numatytus Direktyvos 2002/22 13 straipsnio 1 dalies a punkte, pagal kurį ši kompensacija, be to, turi būti susieta su pagal šios direktyvos 12 straipsnį apskaičiuotomis grynosiomis sąnaudomis.

52      Iš viso to, kas pasakyta, išplaukia, kad valstybės narės, laikydamosi iš Direktyvos 2002/22 išplaukiančių įsipareigojimų, negali pripažinti, jog universaliųjų paslaugų teikimas iš tiesų yra nepagrįstai didelė kompensuotina prievolė, tenkanti visoms įmonėms, kurios privalo teikti šias paslaugas, prieš tai neapskaičiavusios grynųjų sąnaudų ir neįvertinusios, ar šios sąnaudos minėtai įmonei yra per didelė prievolė. Be to, jos negali priimti kompensavimo tvarkos, pagal kurią kompensacija nebūtų susieta su šiomis grynosiomis sąnaudomis.

53      Pirmojo ieškinio pagrindo pagrįstumą reikia įvertinti atsižvelgiant būtent į šiuos motyvus.

54      Iš 2005 m. birželio 13 d. įstatymo 74 straipsnio, išaiškinto 2007 m. balandžio 25 d. įstatyme, išplaukia, jog tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog socialinio universaliųjų paslaugų komponento teikimas yra nepagrįstai didelė prievolė, Belgijos įstatymų leidėjas manė, kad jeigu apskaičiuojant šių paslaugų grynąsias sąnaudas buvo atsižvelgta į bet kokią netiesioginę naudą, įskaitant nematerialią naudą, kuri gali būti gaunama teikiant šias paslaugas, „kiekviena deficitinė situacija, susidaranti remiantis grynųjų sąnaudų apskaičiavimu, <...> yra nepagrįstai didelė prievolė“. Iš to paties 74 straipsnio matyti, jog minėtas įstatymų leidėjas nusprendė, kad jeigu paaiškėja, jog operatoriaus suteiktų tarifų nuolaidų skaičius yra didesnis nei tarifų nuolaidų skaičius, atitinkantis jo dalį bendroje viešojo telefono ryšio paslaugų rinkos apyvartoje, šis operatorius gauna kompensaciją, kurios dydis nustatomas atsižvelgiant į šį skirtumą.

55      Taigi 2005 m. priimdamas sprendimą dėl nepagrįstai didelio prievolės teikiant universaliąsias paslaugas taikyti socialinius tarifus pobūdžio Belgijos įstatymų leidėjas rėmėsi Instituto 2002 m. Nuomone dėl istoriniam operatoriui – Belgacom SA – tenkančių sąnaudų ir susijusia su 2003 metų prognozėmis.

56      Kaip matyti iš šio sprendimo 44 punkte padarytos išvados, nors 2005 m. birželio 13 d. įstatymu nuo šiol visi telekomunikacijų paslaugų operatoriai įpareigojami siūlyti socialinius tarifus, niekas nedraudžia nacionalinei reguliavimo institucijai remiantis minėtais duomenimis vertinti, kad universaliųjų paslaugų teikimo sąnaudos „gali“ būti nepagrįstai didelė prievolė Direktyvos 2002/22 12 straipsnio prasme.

57      Tačiau neatrodo, kad nepagrįstai didelės prievolės nustatymo, suteikiančio teisę gauti kompensaciją, sąlygos, kokios numatytos minėtame įstatyme, atitiktų Direktyvos 2002/22 13 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

58      Iš tiesų, pirma, manydamas, kad kiekviena deficitinė situacija, susidaranti apskaičiuojant grynąsias sąnaudas, yra „nepagrįstai didelė prievolė“, Belgijos įstatymų leidėjas iškart suteikė teisę į kompensaciją operatoriams, kurių atveju dėl jiems nustatytų įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas tenkančios grynosios sąnaudos vis dėlto nėra per didelė prievolė, nors iš to, kas nurodyta šio sprendimo 49 punkte, matyti, kad jei deficitinė situacija yra prievolė, ji nebūtinai yra per didelė visiems operatoriams.

59      Antra, šio per didelio prievolės, susijusios su universaliųjų paslaugų teikimu, pobūdžio vertinimas suponuoja tai, kad reikia konkrečiai įvertinti ir grynąsias sąnaudas, tenkančias kiekvienam atitinkamam operatoriui dėl tokio tiekimo, ir visus tokio operatoriaus rodiklius, pavyzdžiui, jo įrangos lygį, ekonominę ir finansinę situaciją bei užimamą rinkos dalį, kaip tai matyti iš šio sprendimo 47 ir 49 punktų. Tačiau Belgijos Karalystė neįrodė ir iš jokių Teisingumo Teismui pateiktų bylos dokumentų neišplaukia, kad Belgijos įstatymų leidėjas, priimdamas sprendimą, jog universaliųjų paslaugų teikimas yra nepagrįstai didelė prievolė, nagrinėjamu atveju būtų atsižvelgęs į visus šiuos rodiklius.

60      Trečia, numatant, kad bet kokios sąnaudos, tenkančios dėl to, jog operatoriaus suteiktų tarifų nuolaidų skaičius proporciniu atžvilgiu viršija jo užimamą rinkos dalį, automatiškai turi būti kompensuojamos, 2005 m. birželio 13 d. įstatymu nustatomas mechanizmas, kuris reiškia kompensaciją be sąsajos su universaliųjų paslaugų teikimo grynosiomis sąnaudomis, kaip jos buvo apskaičiuotos taikant Direktyvos 2002/22 12 straipsnį.

61      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad pirmasis Komisijos kaltinimas tiek, kiek jis grindžiamas Direktyvos 2002/22 13 straipsnyje įtvirtintų įsipareigojimų nesilaikymu, yra pagrįstas.

 Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su universaliųjų paslaugų teikimo grynųjų sąnaudų apskaičiavimu

 Šalių argumentai

62      Antrajame kaltinime Komisija teigia, pirma: kadangi, remiantis Belgijos teisės aktais, universaliųjų paslaugų teikimo grynųjų sąnaudų apskaičiavimas grindžiamas hipotetiniais nuostoliais, kurių suma lygi sumai, atitinkančiai suteiktų tarifų nuolaidų skaičių, proporciniu atžvilgiu viršijantį atitinkamo operatoriaus užimamą rinkos dalį, neatsižvelgiama į realias sąnaudas, kurių įmonė iš tiesų būtų vengusi, jeigu jai nebūtų nustatyti universaliųjų paslaugų įpareigojimai. Toks požiūris prieštarauja ir Direktyvos 2002/22 12 straipsniui, ir iš jos IV priedo A dalies išplaukiančiam įsipareigojimui.

63      Antra, Komisijos teigimu, Belgijos teisės aktuose numatytame apskaičiavimo būde neatsižvelgiama į komercinę naudą, kurią gauna paskirtoji įmonė, nors Direktyva 2002/22 nustatoma, kad apskaičiuojant grynąsias sąnaudas turi būti atsižvelgiama į naudą, kurią gali duoti universaliųjų paslaugų teikimas, įskaitant nematerialią naudą.

64      Be to, Komisija dar tvirtina, kad Belgijos Karalystė klaidingai manė, jog sąvokos „pajamos“ ir „sąnaudos“ yra sinonimai. Tačiau tai, kad teikėjas gauna mažiau pajamų, nes turi pasiūlyti socialinį tarifą, yra aspektas, nesusijęs su klausimu, kokios papildomos sąnaudos jam tenka dėl universaliųjų paslaugų įpareigojimo.

65      Iš tiesų šiam teikėjui tenkančios realios papildomos sąnaudos, t. y. sąnaudos, kurių jis išvengtų, jei nebūtų įpareigotas pasiūlyti socialinio tarifo, nebūtinai atitinka nuolaidų, kurias jis turi suteikti, dydį. Šios sąnaudos priklauso, pirma, nuo atitinkamo operatoriaus sąnaudų struktūros, kuri savo ruožtu priklauso nuo jo teikiamų paslaugų tipo, ir, antra, nuo šio operatoriaus situacijos savo klientų atžvilgiu. Taigi gali būti didelis skirtumas tarp papildomų sąnaudų, tenkančių istoriniam operatoriui dėl to, kad jis ir toliau teikia tam tikriems socialiniams klientams paslaugas fiksuoto ryšio linija, įrengta prieš daugelį metų, ir papildomų sąnaudų, tenkančių naujam operatoriui, kuris prijungia prie savo tinklo naujus socialinius klientus.

66      Galiausiai dėl komercinės naudos apskaičiavimo Komisija mano, kad teiginys, jog operatoriai iš principo negauna jokios netiesioginės komercinės naudos, nepagrindžiamas jokiu aiškiu įrodymu. Kadangi Institutas niekuomet neatliko grynųjų sąnaudų apskaičiavimo (su Belgacom susiję 2002 m. atlikti skaičiavimai turi būti laikomi pasenusiais ir netinkamais), jokiu būdu negalima daryti išvados, kad įpareigojimas pasiūlyti socialinius tarifus nesuteikia komercinės naudos jokiam operatoriui.

67      Nurodžiusi, kad apskaičiavimo metodas visiškai atitinka Direktyvos 2002/22 reikalavimus, Belgijos Karalystė paaiškina, jog Belgijos sistemoje universaliųjų paslaugų teikimo grynosios sąnaudos atitinka skirtumą tarp pajamų, kurias universaliųjų paslaugų teikėjas gautų įprastomis komercinėmis sąlygomis, ir pajamų, kurias jis gauna pritaikius nuolaidas, numatytas įstatymuose asmenims, kuriems taikomas socialinis tarifas.

68      Vieninteliai finansiniai nuostoliai, kurių operatorius galėjo išvengti, jeigu jam nebūtų nustatyti universaliųjų paslaugų įpareigojimai, yra privalomos tarifų nuolaidos. Iš tiesų, jei neatsižvelgiama į taikomo tarifo tipą, operatoriai siūlo tą pačią paslaugą visiems esamiems abonentams.

69      Jeigu kiekvienas viešojo telefono ryšio operatorius yra įpareigotas teikti vartotojams universaliąsias paslaugas, netiesioginė komercinė nauda operatoriui negali būti identifikuota. Bet kuriuo atveju galima nauda būtų potencialiai vienoda visiems operatoriams.

70      Be to, kaip teigia atsakove esanti valstybė narė, nors išvada, kad istorinis operatorius turėjo didelį komercinį pranašumą, palyginti su kitais operatoriais, pateisino 2007 m. balandžio 25 d. įstatymo 200 straipsniu įterpto 2005 m. birželio 13 d. įstatymo priedo 45a straipsnio, kuriuo buvo nustatytas šio istorinio operatoriaus gaunamos kompensacijos sumažinimo mechanizmas, priėmimą, šis mechanizmas nereiškia pripažinimo, kad toks pranašumas galėjo egzistuoti ir kitų operatorių atveju.

71      Belgijos Karalystė tvirtina, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2002/22 IV priedo tekstą, apskaičiuojant grynąsias sąnaudas gali būti atsižvelgiama į dvi sąnaudų rūšis, būtent į nuostolius, susidariusius dėl to, kad universaliųjų paslaugų sąnaudų nepadengia pajamos, ir į sąnaudas, kurias lemia skirtumai, palyginti su įprastomis komercinėmis sąlygomis.

72      Todėl Belgijos įstatymų leidėjo įtvirtintas požiūris, kad grynosiomis sąnaudomis laikomos nuolaidos, palyginti su įprastomis komercinėmis sąlygomis, kurias socialinių universaliųjų paslaugų teikėjai turi suteikti socialiniams abonentams, atitinka Direktyvos 2002/22 IV priedo A dalies tekstą. Kaip nurodo Belgijos Karalystė, priešingas sprendimas liberalizuotoje Belgijos sistemoje lemtų konkurencijos tarp telekomunikacijų paslaugas teikiančių įmonių iškraipymą, nes jos visos būtų priverstos teikti socialines nuolaidas, tačiau gautų skirtingas kompensacijas.

73      Dėl komercinės naudos patikrinimo Belgijos Karalystė nurodo, pirma, kad Belgacom grynosios sąnaudos buvo apskaičiuotos atsižvelgiant į komercinį pranašumą, kurį ši įmonė galėjo turėti iš universaliųjų paslaugų teikimo dėl tuo metu šioje srityje turėto monopolio, ir, antra, kad po universaliųjų paslaugų liberalizavimo kasmetinės grynosios sąnaudos apskaičiuojamos nustatant kompensacijos, mokėtinos kiekvienam prašymą dėl kompensacijos pateikusiam operatoriui, dydį. Liberalizuotos Belgijos sistemos analizė parodo, kad netiesioginė komercinė nauda, kurią operatoriai gali gauti iš socialinių nuolaidų suteikimo, yra potencialiai vienoda visiems operatoriams.

 Teisingumo Teismo vertinimas

74      Pirmiausia primintina, kad pagal Direktyvos 2002/22 IV priedo A dalies nuostatas universaliųjų paslaugų teikimo grynosios sąnaudos – tai skirtumas tarp paskirtosios įmonės grynųjų sąnaudų, kai ji dirba teikdama universaliąsias paslaugas, ir jos grynųjų sąnaudų, kai ji dirba tokių paslaugų neteikdama. Remiantis tomis pačiomis nuostatomis, šiuo atžvilgiu reikia teisingai apskaičiuoti sąnaudas, kurių paskirtoji įmonė nesant universaliųjų paslaugų įpareigojimų būtų nusprendusi vengti, jei būtų turėjusi pasirinkimą nevykdyti šių įpareigojimų, ir įvertinti naudą, įskaitant nematerialią naudą, universaliųjų paslaugų operatoriui.

75      Be to, remiantis 2005 m. birželio 13 d. įstatymo priedo 45a straipsniu, socialinio universaliųjų paslaugų komponento grynosios sąnaudos yra pajamų, kurias operatorius gautų įprastomis ekonominėmis sąlygomis, ir pajamų, kurias jis gauna taikydamas tame įstatyme numatytas nuolaidas asmenims, kuriems taikomi socialiniai tarifai, skirtumas.

76      Pirmoje pateikto kaltinimo dalyje Komisija teigia, kad nagrinėjamuose teisės aktuose numatytame apskaičiavime neatsižvelgiama į realias sąnaudas, kurių paskirtoji įmonė būtų nusprendusi vengti, jeigu jai nebūtų nustatyti universaliųjų paslaugų įpareigojimai.

77      Pažymėtina, kad ši kaltinimo dalis susijusi su Direktyva 2002/22 nustatytomis universaliųjų paslaugų įpareigojimo grynųjų sąnaudų apskaičiavimo sąlygomis, pagal kurias turi būti atsižvelgiama į papildomas sąnaudas, tekusias paskirtajai įmonei būtent dėl šių universaliųjų paslaugų įpareigojimų. Dėl to ši dalis yra pagrįsta, tik jei nagrinėjamas apskaičiavimo metodas būtinai atmestų galimybę atsižvelgti į šias papildomas sąnaudas.

78      Šiuo atžvilgiu, nors ir aišku, kad 2005 m. birželio 13 d. įstatymu nustatytas paslaugų teikimo taikant socialinius tarifus grynųjų sąnaudų apskaičiavimo metodas skiriasi nuo metodo, taikomo kitiems universaliųjų paslaugų komponentams, pavyzdžiui, „fiksuotam geografiniam komponentui“, galimybės naudotis taksofono paslaugomis sudarymui arba informacijos apie abonentus teikimui, kurių atveju aiškiai numatyta, kad reikia atsižvelgti į „išvengtas sąnaudas“, vien šios aplinkybės nepakanka padaryti išvadą, kad paslaugų teikimo taikant socialinius tarifus grynųjų sąnaudų apskaičiavimas pažeidžia Direktyvos 2002/22 reikalavimus.

79      Be to, Teisingumo Teismui perduotos bylos dokumentai neleidžia laikyti netiksliu Belgijos Karalystės teiginio, kad privalomos tarifų nuolaidos yra tik tie finansiniai nuostoliai, kurių operatorius galėtų išvengti, jei neturėtų įpareigojimo teikti paslaugas taikant socialinius tarifus, nes jei neatsižvelgiama į taikomo tarifo tipą, operatoriai esamam abonentui siūlo tą pačią paslaugą. Iš tiesų iš šių dokumentų matyti, kad, neatsižvelgiant į atitinkamą šių įvairių operatorių situaciją, pats įvairių paslaugų, kurias kiekvienas jų teikia savo abonentams, turinys, taigi ir su šiuo turiniu susijusių sąnaudų struktūra, nepakeičiami vien dėl to, kad kai kurie iš šių abonentų gali pretenduoti į socialinius tarifus.

80      Todėl Komisija neįrodė, kad nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, numatančiuose, jog socialinio universaliųjų paslaugų komponento grynosios sąnaudos yra pajamų, kurias teikėjas, teikiantis paslaugas taikydamas socialinius tarifus, gautų įprastomis ekonominėmis sąlygomis, ir pajamų, kurias jis iš tiesų gauna taikydamas tame įstatyme numatytas tarifų nuolaidas asmenims, kuriems taikomi socialiniai tarifai, skirtumas, neatsižvelgiama į sąnaudas, kurių įmonės, paskirtos teikti universaliąsias paslaugas, būtų nusprendusios vengti, jeigu joms nebūtų nustatyti šių paslaugų įpareigojimai.

81      Todėl antrojo kaltinimo pirma dalis turi būti atmesta.

82      Šio kaltinimo antra dalis susijusi su tuo, kad nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatytame apskaičiavime neatsižvelgiama į komercinę naudą, įskaitant nematerialią naudą, kurią atitinkamos įmonės gauna dėl paslaugų teikimo taikant socialinius tarifus.

83      Belgijos Karalystė tvirtina: kadangi įpareigojimas teikti paslaugas taikant socialinius tarifus tenka visiems Belgijos teritorijoje veikiantiems operatoriams, komercinė nauda iš principo yra potencialiai vienoda visiems šiems operatoriams. Taip teigdama ji neginčija, kad nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose neatsižvelgiama į galimą komercinę naudą iš paslaugų teikimo taikant socialinius tarifus.

84      Tačiau iš Direktyvos 2002/22 12 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkto ir IV priedo nuostatų matyti, kad universaliųjų paslaugų teikimo grynųjų sąnaudų apskaičiavimas turi apimti naudą, įskaitant nematerialią naudą, kurią atitinkamas operatorius gauna dėl tokio teikimo. Kadangi šios nuostatos priklauso suderintai reguliavimo sistemai, kurią siekiama sukurti Direktyva 2002/22, nustatydamos sąlygas, pagal kurias turi būti apskaičiuojamos universaliųjų paslaugų teikimo grynosios sąnaudos, valstybės narės turi atsižvelgti į šią naudą.

85      Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad antrojo kaltinimo antra dalis yra pagrįsta.

86      Atsižvelgiant į visus pateiktus argumentus reikia konstatuoti, kad Belgijos Karalystė:

–        pirma, nenumačiusi, kad apskaičiuojant socialinio universaliųjų paslaugų komponento teikimo grynąsias sąnaudas turi būti atsižvelgiama į komercinę naudą, įskaitant nematerialią naudą, kurią gauna įmonės, turinčios tokio teikimo įpareigojimą, ir,

–        antra, bendrai ir remdamasi universaliųjų paslaugų teikėjo, kuris anksčiau buvo vienintelis šių paslaugų teikėjas, grynųjų sąnaudų apskaičiavimu pripažinusi, kad visoms įmonėms, kurios nuo šiol turi teikti šias paslaugas, dėl tokio teikimo iš tiesų tenka nepagrįstai didelė prievolė, ir konkrečiai neįvertinusi grynųjų sąnaudų, tenkančių kiekvienam atitinkamam operatoriui dėl universaliųjų paslaugų tiekimo, ir visų tokio operatoriaus rodiklių, pavyzdžiui, jo įrangos lygio ar jo ekonominės ir finansinės situacijos,

neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2002/22 12 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnio 1 dalį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

87      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties reglamento 69 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

88      Kadangi nagrinėjamu atveju kai kurie Komisijos reikalavimai nebuvo patenkinti, Belgijos Karalystė turi padengti du trečdalius, o Komisija – trečdalį bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1.      Belgijos Karalystė:

–        pirma, nenumačiusi, kad apskaičiuojant socialinio universaliųjų paslaugų komponento teikimo grynąsias sąnaudas turi būti atsižvelgiama į komercinę naudą, įskaitant nematerialią naudą, kurią gauna įmonės, turinčios tokio teikimo įpareigojimą, ir,

–        antra, bendrai ir remdamasi universaliųjų paslaugų teikėjo, kuris anksčiau buvo vienintelis šių paslaugų teikėjas, grynųjų sąnaudų apskaičiavimu pripažinusi, kad visoms įmonėms, kurios nuo šiol turi teikti šias paslaugas, dėl tokio teikimo iš tiesų tenka nepagrįstai didelė prievolė, ir konkrečiai neįvertinusi grynųjų sąnaudų, tenkančių kiekvienam atitinkamam operatoriui dėl universaliųjų paslaugų tiekimo, ir visų tokio operatoriaus rodiklių, pavyzdžiui, jo įrangos lygio ar jo ekonominės ir finansinės situacijos,

neįvykdė įsipareigojimų pagal 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), 12 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnio 1 dalį.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Priteisti iš Belgijos Karalystės du trečdalius bylinėjimosi išlaidų. Priteisti iš Europos Komisijos trečdalį bylinėjimosi išlaidų.

Parašai.

---

* Proceso kalba: olandų.