—

Mono Car Styling SA, likviduojamos įmonės, atstovaujamos advokatų P. Cavenaile ir F. Ligot,

—

D. Odemis ir kt., atstovaujamų advokato H. Deckers,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos L. Van den Broeck, padedamo advokato G. Demez,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos I. Rao, padedamos baristerės K. Smith,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Van Hoof ir J. Enegren,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo (OL L 225, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 327) 2 ir 6 straipsnių išaiškinimu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas sprendžiant ginčą tarp likviduojamos bendrovės Mono Car Styling SA (toliau – Mono Car) ir kai kurių buvusių darbuotojų dėl jų kolektyvinio atleidimo iš darbo.

3

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje (toliau – EŽTK), 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ 1 dalyje numatyta:

„Nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. <…>“

4

Direktyva 98/59 kodifikavo 1975 m. vasario 17 d. Tarybos direktyvą 75/129/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo (OL L 48, p. 29).

5

Direktyvos 98/59 antroje, šeštoje, dešimtoje ir dvyliktoje konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

6

Direktyvos 98/59 2 straipsnyje nurodyta:

„1.   Jeigu darbdavys numato kolektyvinį atleidimą, jis turi iš anksto pradėti konsultuotis su darbuotojų atstovais, kad būtų pasiektas susitarimas.

2.   Per šias konsultacijas reikia tartis, kokiais būdais ir priemonėmis galima išvengti kolektyvinių atleidimų arba sumažinti atleidžiamų darbuotojų skaičių, taip pat sušvelninti šių atleidimų padarinius papildomomis socialinėmis priemonėmis, kurios skirtos, be kita ko, atleistiems darbuotojams iš naujo įdarbinti arba perkvalifikuoti.

Valstybės narės gali nustatyti, kad darbuotojų atstovai gali pasinaudoti ekspertų paslaugomis pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką.

3.   Kad darbuotojų atstovai galėtų pateikti konstruktyvius pasiūlymus, darbdaviai išankstinių konsultacijų metu:

Darbdavys pateikia kompetentingai valstybės institucijai raštiško pranešimo, kuriame turi būti pateikta informacija bent jau pagal pirmosios pastraipos b punkto i–v papunkčiuose išvardytus elementus, nuorašą.

4.   Pareigos, išdėstytos 1, 2 ir 3 dalyse, taikomos nepriklausomai nuo to, ar sprendimą dėl kolektyvinio atleidimo iš darbo priima darbdavys, ar darbdavį kontroliuojanti įmonė.

Svarstant informavimo, konsultavimosi ir pranešimų reikalavimų, nustatytų šioje direktyvoje, pažeidimus, neatsižvelgiama į darbdavio argumentus dėl to, kad sprendimą, lėmusį kolektyvinį atleidimą iš darbo, priėmusi įmonė jam nepateikė reikalingos informacijos.“

7

Direktyvos 98/59 3 straipsnyje numatyta:

„1.   Darbdaviai raštu informuoja kompetentingą valstybinę instituciją apie visus planuojamus kolektyvinius atleidimus iš darbo.

<…>

Tokį pranešimą sudaro visa svarbi informacija apie planuojamus kolektyvinius atleidimus bei 2 straipsnyje nurodytas konsultacijas su darbuotojų atstovais ir ypač apie atleidimų priežastis, darbuotojų, kuriuos reikia atleisti, skaičių, paprastai dirbančių darbuotojų skaičių ir laikotarpį, per kurį darbuotojai turi būti atleisti.

2.   Darbdaviai perduoda darbuotojų atstovams šio straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo nuorašą.

Darbuotojų atstovai gali nusiųsti kompetentingai valstybinei institucijai visas turimas pastabas.“

8

Pagal Direktyvos 98/59 5 straipsnį:

„Ši direktyva nedraudžia valstybėms narėms taikyti arba priimti darbuotojams palankesnius įstatymus ir kitus teisės aktus, arba skatinti ar leisti taikyti darbuotojams palankesnius kolektyvinius susitarimus.“

9

Direktyvos 98/59 6 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad teisinėmis ir (arba) administracinėmis procedūromis dėl įsipareigojimų pagal šią direktyvą įgyvendinimo galėtų naudotis darbuotojų atstovai ir (arba) darbuotojai.“

10

Į Belgijos teisinę sistemą Direktyva 75/129 buvo perkelta 1975 m. spalio 2 d. kolektyvine darbo sutartimi Nr. 24 dėl darbuotojų atstovų informavimo ir konsultavimosi su jais tvarkos kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju, kuri 1976 m. sausio 21 d. Karaliaus dekretu pripažinta privaloma (Moniteur belge, 1976 m. vasario 17 d., p. 1716). Ši kolektyvinė darbo sutartis buvo iš dalies pakeista 1993 m. gruodžio 21 d. kolektyvine darbo sutartimi Nr. 24 c, kuri 1994 m. vasario 28 d. Karaliaus dekretu pripažinta privaloma (Moniteur belge, 1994 m. kovo 15 d., p. 6345, toliau – kolektyvinė darbo sutartis Nr. 24).

11

Pagal kolektyvinės darbo sutarties Nr. 24 6 straipsnį:

„Darbdaviui numačius vykdyti kolektyvinį atleidimą iš darbo, jis iš anksto turi informuoti darbuotojų atstovus ir su jais konsultuotis; informuojama turi būti įmonės taryboje arba, jos nesant, informuojami profesinės sąjungos atstovai <…>.

Jei nėra įmonės tarybos ir profesinės sąjungos atstovų, konsultacijos turi vykti su darbuotojais arba jų atstovais.

Konsultacijos vyksta dėl galimybių išvengti kolektyvinio atleidimo ar jį sumažinti bei dėl pasekmių sušvelninimo, taikant papildomas socialines priemones, kuriomis siekiama padėti perkvalifikuoti atleistus iš darbo darbuotojus,.

Šiuo atžvilgiu darbdavys darbuotojų atstovams privalo pateikti visą naudingą informaciją ir kiekvienu atveju raštu nurodyti atleidimo iš darbo priežastis, atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus, atleidžiamų darbuotojų skaičių ir kategoriją, įprastai dirbančių darbuotojų skaičių ir kategorijas bei bet kurios išeitinės pašalpos, nenumatytos įstatyme ar kolektyvinėje darbo sutartyje, apskaičiavimo metodą, laikotarpį, kuriuo turi būti vykdomas atleidimas iš darbo, siekiant sudaryti galimybes darbuotojų atstovams pateikti savo pastabas ir pasiūlymus, kad į juos būtų atsižvelgta.“

12

1998 m. vasario 13 d. Belgijos įstatyme dėl užimtumo skatinimo (Moniteur belge, 1998 m. vasario 19 d., p. 4643, toliau – 1998 m. Įstatymas) įtrauktas VII skyrius „kolektyviniai atleidimai“. Šio įstatymo 66 straipsnyje nustatyta:

„1.   Darbdavys, ketinantis vykdyti kolektyvinį atleidimą, turi laikytis kolektyvinio atleidimo iš darbo srityje nustatytos informavimo ir konsultavimosi tvarkos, kaip tai numatyta Nacionalinėje darbo taryboje (Conseil national du Travail) sudarytoje kolektyvinėje darbo sutartyje.

Šiuo atžvilgiu darbdavys turi įvykdyti šias sąlygas:

Darbdavys turi įrodyti, kad jis įvykdė visas ankstesnėje pastraipoje numatytas sąlygas.

2.   Darbdavys turi pranešti apie ketinimą vykdyti kolektyvinį atleidimą iš darbo Karaliaus paskirtam valstybės tarnautojui. Šiame pranešime turi būti patvirtinta, kad yra įvykdytos 1 dalies antrojoje pastraipoje numatytos sąlygos.

Pranešimo kopija jos išsiuntimo pirmojoje pastraipoje numatytam tarnautojui dieną turi būti perduota įmonės tarybai ar, jos nesant, profesinės sąjungos atstovams, ir viešai paskelbta įmonėje. Be to, paskelbimo dieną kopija registruotu laišku turi būti išsiųsta kolektyvinio atleidimo metu atleidžiamiems darbuotojams, kurių darbo sutartis paskelbimo dieną jau buvo pasibaigusi.“

13

1998 m. Įstatymo 67 straipsnyje nurodyta:

„Atleistas darbuotojas gali ginčyti, kad buvo nesilaikoma informavimo ir konsultavimosi tvarkos tik tuo pagrindu, kad darbdavys nesilaikė 66 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje numatytų sąlygų.

Atleistas darbuotojas daugiau negali ginčyti, kad nebuvo laikomasi informavimo ir konsultavimosi tvarkos, jeigu darbuotojų atstovai įmonės taryboje ar, jos nesant, profesinės sąjungos atstovai ar, jos nesant, darbuotojai, kurie turėjo būti informuoti ir su jais turėjo būti konsultuojamasi, per 30 dienų, skaičiuojant nuo 66 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje numatyto paskelbimo dienos, nepareiškė skundų darbdaviui dėl to, kad neįvykdyta viena ar kelios 66 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje numatytos sąlygos.

Per 30 dienų, skaičiuojant nuo jo atleidimo dienos ar nuo dienos, kurią atleidimai iš darbo įgijo kolektyvinio atleidimo pobūdį, atleistas darbuotojas registruotu laišku turi informuoti darbdavį apie tai, jog jis ginčija, kad buvo laikytasi informavimo ir konsultavimosi tvarkos.“

14

Jei atleisti darbuotojai individualiai ginčija, kad nebuvo laikomasi informavimo ir konsultavimosi tvarkos ir jei šis ginčijimas pagrįstas, 1998 m. Įstatymo 68 ir 69 straipsniuose atitinkamai numatytas paskelbto atleidimo iš darbo sustabdymas arba darbuotojo grąžinimas į darbą.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Mono Car pateikė apeliacinį skundą dėl 2006 m. vasario 3 d. Lježo darbo teismo (tribunal du travail) sprendimo. D. Odemis ir kt. taip pat pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą dėl šio sprendimo.

16

Mono Car, grupės Mono International dukterinė bendrovė, gamina vidaus apdailos detales ir priedus įvairiems automobilių gamintojams. 2004 m. dėl didelių finansinių nuostolių Mono Car valdyba nusprendė apsvarstyti galimybę pradėti savanorišką bendrovės likvidavimą arba gerokai sumažinti etatų skaičių.

17

Ji informavo įmonės tarybą apie finansinę situaciją ir apie galimą kolektyvinį atleidimą. Tuomet valdyba su profesinių sąjungų atstovais pasirašė susitarimo dėl socialinio plano projektą, kuris vėliau buvo patvirtintas kolektyvine darbo sutartimi ir kuriame buvo nustatyta įmonės restruktūrizavimo tvarka bei apibrėžtos kolektyvinio atleidimo iš darbo sąlygos. Tarp šių sąlygų minimas nepaskelbimas apie atleidimą iš darbo bei kompensacijos už atleidimą apskaičiavimo tvarka ir moralinei žalai atlyginti mokėtina suma. Šioje kolektyvinėje darbo sutartyje nurodyta, kad Mono Car laikėsi informavimo ir konsultavimosi dėl kolektyvinio atleidimo tvarkos.

18

Mono Car darbuotojų visuotinis susirinkimas priėmė minėtą socialinį planą, ir įmonės taryba patvirtino balsavimą.

19

2004 m. birželio 14 d.Mono Car perdavė kompetentingai valdžios institucijai 30 su kolektyvinio atleidimo faktu susijusių darbuotojų sąrašą bei jų atrankos kriterijus ir 2004 m. birželio 21 d. atleido šiuos darbuotojus. Darbuotojų atstovai nepateikė įmonės tarybai prieštaravimų dėl vienos ar kelių 1998 m. Įstatymo 66 straipsnyje numatytų sąlygų laikymosi.

20

2004 m. birželio 15 d. kompetentinga valdžios institucija sumažino laukimo terminą prieš atleidimą iki vienos dienos ir konstatavo, kad buvo laikomasi informavimo ir konsultavimosi tvarkos.

21

Po Mono Car ir atleistų darbuotojų susirinkimo 21 iš jų vis dėlto Lježo darbo teisme užginčijo informavimo ir konsultavimosi tvarkos teisėtumą pagal 1998 m. Įstatymo 67 straipsnio trečiąją pastraipą ir nurodė juos grąžinti į darbą įmonėje bei sumokėti nuo darbo sutarties nutraukimo dienos negautą atlyginimą ir atlyginti patirtą materialinę ir moralinę žalą.

22

2006 m. vasario 3 d. Sprendimu Lježo darbo teismas pripažino darbuotojų veiksmus priimtinais ir iš dalies patenkino jų prašymus, priteisdamas iš Mono Car materialinės žalos, patirtos dėl informavimo ir konsultavimosi tvarkos nesilaikymo, atlyginimą. Šis teismas konstatavo, kad nebuvo pateikta rašytinė ataskaita ir nevyko diskusija įmonės taryboje, nesilaikyta laukimo termino prieš atleidimą, o socialinis planas sudarytas ne įmonės taryboje.

23

Mono Car dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Lježo darbo teismui (Cour du travail), reikalaudama jį visą pakeisti. Atitinkami darbuotojai taip pat pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, reikalaudami padidinti kompensacijas materialinei žalai atlyginti ir pripažinti moralinę žalą.

24

Tokiomis aplinkybėmis Lježo darbo teismas, pripažinęs apeliacinį ir priešpriešinį apeliacinį skundus priimtinais, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Belgijos vyriausybė pateikė prieštaravimą dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų priimtinumo. Ji tvirtina, kad 1998 m. Įstatymo nuostatos pagrindinėje byloje netaikomos, nes šio įstatymo 68 ir 69 straipsniuose numatyti tik prašymai grąžinti į darbą arba sustabdyti paskelbtą darbuotojų atleidimą iš darbo, o per apeliacinį procesą tokie prašymai nebuvo pateikti. Kita vertus, Direktyva 98/59 nederinamos teisių gynimo priemonės kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju.

26

Ši vyriausybė taip pat teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes jis susijęs su nacionalinės teisės išaiškinimu, ir todėl, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tinkamai nenurodė taikytinos Belgijos teisės apimties.

27

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad vykstant EB 234 straipsnyje numatytai procedūrai tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai yra susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu (visų pirma žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lucchini, C-119/05, Rink. p. I-6199, 43 punktą ir 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Magoora, C-414/07, Rink. p. I-10921, 22 punktą).

28

Be to, Teisingumo Teismas gali atsisakyti pateikti atsakymą į nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus (visų pirma žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C-379/98, Rink. p. I-2099, 39 punktą; 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C-94/04 ir C-202/04, Rink. p. I-11421, 25 punktą bei minėto sprendimo Magoora 23 punktą).

29

Dėl nagrinėjamo prašymo priimti prejudicinį sprendimą pirmiausia reikia konstatuoti, kad sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą detaliai nurodytos pagrindinės bylos teisinės ir faktinės aplinkybės bei priežastys, dėl kurių šį prašymą pateikęs teismas nusprendė, kad atsakymas į pateiktus klausimus yra reikalingas jo sprendimui priimti.

30

Antra, nors prašyme priimti prejudicinį sprendimą konstatuojami neatitikimai nacionalinėje teismų praktikoje taikytinos nacionalinės teisės apimties klausimu, vis dėlto pateikiami klausimai yra susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu, ir šis išaiškinimas reikalingas norint priimti sprendimą pagrindinėje byloje.

31

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.

32

Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 98/59 6 straipsnis kartu su 2 straipsnio 1–3 dalimis draudžia tokią nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai 1998 m. Įstatymo 67 straipsnis, kuri darbuotojui individualiai ginčijant, kad darbdavys nesilaikė šioje direktyvoje numatytos informavimo ir konsultavimosi tvarkos, pirma, apriboja skundus, nes juos galima pateikti tik dėl įsipareigojimų, numatytų tokioje nuostatoje, kokia yra šio įstatymo 66 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa, neįvykdymo, ir, antra, tokių skundų priimtinumui taiko sąlygą, kad darbuotojų atstovai įmonės taryboje turi pranešti darbdaviui apie skundus dėl tokių įsipareigojimų nesilaikymo, ir atitinkamas darbuotojas prieš tai turi informuoti darbdavį apie tai, kad jis ginčija informavimo ir konsultavimosi tvarką.

33

Pagal Direktyvos 98/59 6 straipsnį valstybės narės užtikrina, kad teisinėmis ir (arba) administracinėmis procedūromis dėl įsipareigojimų pagal šią direktyvą įgyvendinimo galėtų naudotis darbuotojų atstovai ir (arba) darbuotojai.

34

Taigi iš šios nuostatos išplaukia, kad valstybės narės privalo nustatyti procedūras, leidžiančias užtikrinti įsipareigojimų pagal Direktyvą 98/59 laikymąsi. Kita vertus, kadangi šioje direktyvoje šis įsipareigojimas toliau neplėtojamas, valstybės narės turi sureguliuoti tokių procedūrų taikymo tvarką.

35

Vis dėlto reikia priminti, kad nors Direktyva 98/59 užtikrina tik taisyklių dėl darbuotojų apsaugos kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju suderinimą iš dalies, vis dėlto dėl tokio riboto suderinimo šios direktyvos nuostatos neturėtų tapti neveiksmingos (šiuo klausimu dėl Direktyvos 75/129 žr. 1994 m. birželio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-383/92, Rink. p. I-2479, 25 punktą).

36

Todėl nors valstybės narės privalo nustatyti procedūras, leidžiančias užtikrinti įsipareigojimų pagal Direktyvą 98/59 laikymąsi, dėl šių procedūrų jos nuostatos neturi tapti neveiksmingos.

37

Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad Belgijos įstatymai numato darbuotojų atstovams teisę užginčyti, kuri nėra ribojama turint galimybę pateikti tik tam tikrus skundus ir kuriai netaikomos kitos specifinės sąlygos, išskyrus bendrąsias ieškinio priimtinumo pagal vidaus teisę sąlygas. Be to, akivaizdu, kad 1998 m. Įstatymo 67 straipsnyje darbuotojams suteikiama teisė pareikšti individualų ieškinį yra ribota, nes galima pateikti tik tam tikrus skundus, ir jai taikoma sąlyga, kad darbuotojų atstovai prieš tai turi pateikti skundus ir kad atleidžiamas darbuotojas turi informuoti darbdavį apie tai, jog ginčija informavimo ir konsultavimosi tvarką. Taigi kyla klausimas, ar dėl tokio teisės pareikšti individualų ieškinį ribojimo arba tokios šios teisės įgyvendinimo sąlygos Direktyvos 98/59 nuostatos taptų neveiksmingos, ar, kaip teigia D. Odemis ir kt., būtų ribojama šioje direktyvoje numatyta darbuotojų apsauga.

38

Šiuo atžvilgiu iš Direktyvos 98/59 teksto ir struktūros pirmiausia išplaukia, kad joje numatytomis darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisėmis gali naudotis darbuotojų atstovai, o ne kiekvienas darbuotojas individualiai.

39

Direktyvos dešimtoje konstatuojamojoje dalyje ir 2 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje minimi ekspertai, į kuriuos darbuotojų atstovai gali kreiptis techniškai sudėtingais klausimais ir kurie prireikus gali suteikti informaciją arba konsultuoti. Be to, šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje pateikiami direktyvos tikslus atitinkantys apibrėžimai, apibrėžiama „darbuotojų atstovų“, bet ne darbuotojų sąvoka. Be to, šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyti darbdavio įsipareigojimai, o darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisė suteikiama tik darbuotojų atstovams. Šios direktyvos 3 straipsnyje numatytas įsipareigojimas informuoti kompetentingą instituciją apie planuojamus kolektyvinius atleidimus bei pateikti visą reikalingą informaciją apie tokius atleidimus ir konsultacijas su darbuotojų atstovais. Darbuotojų atstovams darbdavys privalo pateikti tokio pranešimo nuorašą, o jie gali nusiųsti kompetentingai valstybinei institucijai visas turimas pastabas. Darbuotojai tokios galimybės neturi.

40

Antra, kolektyvinis darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisės pobūdis išplaukia iš teleologinio Direktyvos 98/59 aiškinimo. Kadangi šioje direktyvoje numatytu informavimu ir konsultavimusi pirmiausia siekiama, pirma, suteikti galimybę suformuluoti konstruktyvius pasiūlymus, kuriuose būtų bent numatyta, kokiomis priemonėmis galima išvengti kolektyvinių atleidimų arba sumažinti jų skaičių, taip pat sušvelninti šių atleidimų padarinius, antra, pateikti kompetentingai valdžios institucijai galimas pastabas, darbuotojų atstovų padėtis siekiant šios direktyvos tikslų yra geriausia.

41

Galiausiai Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisė, kuri jau anksčiau buvo lygiai taip pat suformuluota Direktyvoje 75/129, įgyvendinama per darbuotojų atstovus (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę 17 ir 23 punktus bei 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo Confédération générale du travail ir kt., C-385/05, Rink. p. I-611, 48 punktą).

42

Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyvoje 98/59, ypač jos 2 straipsnyje, numatyta darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisė suteikiama darbuotojams kaip kolektyvui ir todėl yra kolektyvinė.

43

Šios kolektyvinės teisės apsaugos lygis, reikalaujamas šios direktyvos 6 straipsnyje, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis yra pasiektas, nes taikytinomis nacionalinės teisės normomis darbuotojų atstovams suteikiama teisė pareikšti ieškinį, ir ši teisė, kaip jau minėta šio sprendimo 37 punkte, nėra apribota ir jai netaikomos specifinės sąlygos.

44

Todėl, nepaisant vidaus teisėje numatytų teisminės gynybos priemonių, skirtų garantuoti individualių darbuotojų teisių apsaugą neteisėto atleidimo atveju, pagrįstai negalima tvirtinti, kad darbuotojų apsauga yra ribota ar kad Direktyvos 98/59 veiksmingumui kyla grėsmė, nes vykdant procedūras, kai darbuotojams individualiai leidžiama kontroliuoti šioje direktyvoje numatytų informavimo ir konsultavimosi įsipareigojimų laikymąsi, skundai, kuriuos jie gali pateikti, yra riboti, o jų teisei pareikšti ieškinį taikoma sąlyga, kad darbuotojų atstovai prieš tai pateiktų skundus, o atleidžiamas darbuotojas – informuotų darbdavį apie tai, kad ginčija informavimo ir konsultavimosi tvarką.

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą ir į ketvirtojo klausimo antrą dalį reikia atsakyti, kad Direktyvos 98/59 6 straipsnis kartu su 2 straipsniu turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kuriais įtvirtinamos procedūros, leidžiančios ir darbuotojų atstovams, ir patiems darbuotojams individualiai kontroliuoti šioje direktyvoje numatytų įsipareigojimų laikymąsi, tačiau kurios riboja darbuotojų teisę individualiai pareikšti ieškinį, kiek tai susiję su galimais pateikti skundais, ir numato jai reikalavimą, kad darbuotojų atstovai prieš tai pateiktų darbdaviui skundus, o atleidžiamas darbuotojas – informuotų jį apie tai, kad ginčija informavimo ir konsultavimosi tvarką.

46

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į pirmojo klausimo ir ketvirtojo klausimo antrosios dalies atsakymą, tokia sistema, kokia nagrinėjama šiuose klausimuose, kai darbuotojų teisė individualiai kontroliuoti šioje direktyvoje numatytų informavimo ir konsultavimosi įsipareigojimų laikymąsi yra ribojama, nes galima pateikti tik tam tikrus skundus, ir šiai teisei taikoma sąlyga, kad darbuotojų atstovai prieš tai turi pateikti skundus, o atleidžiamas darbuotojas – informuoti darbdavį apie tai, kad jis ginčija informavimo ir konsultavimosi tvarką, yra suderinama su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, būtent su EŽTK 6 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisminę gynybą.

47

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia priminti, kad veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose ir dar kartą patvirtintas 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) 47 straipsnyje (žr., be kita ko, 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C-432/05, Rink. p. I-2271, 37 punktą bei 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink. p. I-6351, 335 punktą).

48

Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nesant šią sritį reguliuojančių Bendrijos teisės normų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti išsamias ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, pareiškimo procesines taisykles. Vis dėlto valstybės narės veiksmingą šių teisių apsaugą turi užtikrinti kiekvienu atveju (žr. 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C-268/06, Rink. p. I-2483, 44 ir 45 punktus bei nurodytą teismo praktiką).

49

Taigi nors asmens teisė ir suinteresuotumas kreiptis į teismą iš esmės nustatomi pagal nacionalinę teisę, pagal Bendrijos teisę vis dėlto reikalaujama, kad būtų ne tik laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, bet ir nacionalinės teisės aktai nepažeistų teisės į veiksmingą teisminę gynybą (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1991 m. liepos 11 d. Sprendimo Verholen ir kt., C-87/90–C-89/90, Rink. p. I-3757, 24 punktą; 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Safalero, Rink. p. I-8679, 50 punktą ir minėto sprendimo Unibet 42 punktą).

50

Dėl Direktyvoje 98/59 numatytos informavimo ir konsultavimosi teisės reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 38–42 punktų, ji yra pripažįstama darbuotojams kaip kolektyvui ir yra kolektyvinė. Aplinkybė, kad Direktyvos 98/59 6 straipsnis leidžia valstybėms narėms nustatyti procedūras, kuriomis darbuotojai galėtų remtis individualiai, neturėtų pakeisti kolektyvinio šios teisės pobūdžio.

51

Šiomis aplinkybėmis tokia nacionalinės teisės sistema, kokia aptariama pagrindinėje byloje, kai numatoma procedūra, kurioje darbuotojų atstovai gali kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi Direktyvoje 98/59 numatytų informavimo ir konsultavimosi įsipareigojimų, ir pripažįstama darbuotojų teisė individualiai pareikšti ieškinį su tam tikrais apribojimais ir taikant specifines sąlygas, garantuoja veiksmingą šioje direktyvoje numatytų kolektyvinių informavimo ir konsultavimosi teisių teisminę gynybą.

52

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, jog aplinkybė, kad nacionalinės teisės aktai, įtvirtinantys procedūras, leidžiančias darbuotojų atstovams kontroliuoti, ar darbdavys laikosi Direktyvoje 98/59 numatytų informavimo ir konsultavimosi įsipareigojimų, kiekvienam su kolektyviniu atleidimu susijusiam darbuotojui pripažįsta teisę individualiai pareikšti ieškinį, bet su tam tikrais apribojimais ir taikant specifines sąlygas, nepažeidžia veiksmingos teisminės gynybos principo.

53

Atsižvelgiant į pirmojo ir antrojo klausimų atsakymus, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šį klausimą pateikė darydamas prielaidą, kad Direktyva 98/59 draudžia tokią nacionalinės teisės nuostatą, kokia yra 1998 m. Įstatymo 67 straipsnis.

54

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Direktyvos 98/59 2 straipsnis draudžia tokią nuostatą, kokia yra 1998 m. Įstatymo 66 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa, kur numatomi mažesni darbdavio, ketinančio vykdyti kolektyvinį atleidimą, įsipareigojimai.

55

Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad, kaip teigia generalinis advokatas savo išvados 73 punkte, neabejotina, jog 1988 m. Įstatymo 66 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje įtvirtinti darbdavio, ketinančio vykdyti kolektyvinį atleidimą, įsipareigojimai nevisiškai atitinka Direktyvos 98/59 2 straipsnyje įtvirtintus įsipareigojimus.

56

Todėl Direktyvos 98/59 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia tokią nacionalinės teisės nuostatą, kokia yra 1998 m. Įstatymo 66 straipsnio 1 dalis, kuri, vertinama atskirai, numato mažesnius darbdavio, ketinančio vykdyti kolektyvinį atleidimą, įsipareigojimus dėl informavimo ir konsultavimosi nei direktyvos 2 straipsnyje numatyti įsipareigojimai.

57

Tačiau reikia pabrėžti, kad iš 1998 m. Įstatymo 66 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos matyti, jog darbdavys, ketinantis vykdyti kolektyvinį atleidimą, turi laikytis kolektyvinio atleidimo iš darbo srityje nustatytos informavimo ir konsultavimosi tvarkos, kaip numatyta taikytinose kolektyvinėse darbo sutartyse. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad kolektyvinėje darbo sutartyje Nr. 24 įtvirtinti visi šiam darbdaviui tenkantys įsipareigojimai, numatyti Direktyvos 98/59 2 straipsnyje.

58

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar 1998 m. Įstatymo 66 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa, atsižvelgiant į pirmąją pastraipą, gali būti aiškinama taip, kad ši nuostata, daranti nuorodą į kolektyvinę darbo sutartį Nr. 24, neatleidžia darbdavio nuo visų Direktyvos 98/59 2 straipsnyje numatytų įsipareigojimų laikymosi.

59

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką direktyva pati savaime negali įpareigoti asmens, ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį. Todėl net jei direktyvos nuostatos, kuriomis siekiama asmenims suteikti teisių ar nustatyti įpareigojimus, yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlygiškos, jos iš esmės negali būti taikomos bylose, kuriose šalys yra privatūs asmenys (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C-397/01-C-403/01, Rink. p. I-8835, 108 ir 109 punktus).

60

Vis dėlto nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, turi juos aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos formuluotę ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir laikomasi EB 249 straipsnio trečiosios pastraipos (žr. minėto sprendimo Pfeiffer ir kt. 113 punktą).

61

Ši Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga taikoma visoms nacionalinės teisės nuostatoms, ją riboja bendrieji teisės principai, ypač teisinio saugumo principas, ir ji negali pagrįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem (šiuo klausimu žr. 1987 m. spalio 8 d. Sprendimo Kolpinghuis Nijmegen, 80/86, Rink. p. 3969, 13 punktą; 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C-212/04, Rink. p. I-6057, 110 punktą; 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact 100 punktą ir 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C-378/07, Rink. p. I-3071, 199 punktą).

62

Bendrijos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas, numatytas Bendrijos teisėje, įpareigoja nacionalinį teismą atsižvelgti į visą nacionalinės teisės sistemą, siekiant nustatyti, kokiu mastu ji turi būti taikoma, kad būtų išvengta priešingo nei direktyva siekiamo rezultato (žr. minėto sprendimo Pfeiffer ir kt. 115 punktą).

63

Šiuo atžvilgiu, jei nacionalinės teisės pripažintų aiškinimo būdų taikymas leidžia tam tikromis aplinkybėmis aiškinti vidaus teisės nuostatą išvengiant prieštaravimo su kita vidaus teisės norma ar dėl to siaurinti šios nuostatos taikymo sritį taikant tik tą jos dalį, kuri atitinka minėtą nuostatą, nacionalinis teismas privalo taikyti tuos būdus, kad būtų pasiekti direktyvoje numatyti rezultatai (žr. minėto sprendimo Pfeiffer ir kt. 116 punktą).

64

Nagrinėjamoje byloje šis principas reikalauja, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neperžengdamas savo jurisdikcijos ribų ir atsižvelgdamas į visas nacionalinės teisės normas, užtikrintų Direktyvos 98/59 veiksmingumą, siekiant išvengti, kad darbdavio, ketinančio vykdyti kolektyvinį atleidimą, įsipareigojimai nebūtų mažesni nei numatyti šios direktyvos 2 straipsnyje.

65

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti, jog Direktyvos 98/59 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia tokį nacionalinį teisės aktą, kuriame nustatomi mažesni darbdavio, ketinančio vykdyti kolektyvinį atleidimą, įsipareigojimai nei numatyti šiame 2 straipsnyje. Taikydamas vidaus teisę, nacionalinis teismas pagal Bendrijos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principą turi atsižvelgti į visas nacionalinės teisės normas ir kiek įmanoma jas aiškinti pagal Direktyvos 98/59 formuluotes ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas. Todėl jis privalo neperžengdamas savo jurisdikcijos ribų užtikrinti, kad nebūtų numatyti mažesni darbdavio, ketinančio vykdyti kolektyvinį atleidimą, įsipareigojimai nei numatyti šios direktyvos 2 straipsnyje.

66

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: