EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62008CC0565

Generalinio advokato Mazák išvada, pateikta 2010 m. liepos 6 d.
Europos Komisija prieš Italijos Respubliką.
Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas - EB 43 ir 49 straipsniai - Advokatai - Pareiga laikytis maksimalių honorarams taikomų tarifų - Kliūtys patekti į rinką - Nebuvimas.
Byla C-565/08.

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2010:403

GENERALINIO ADVOKATO

JÁN MAZÁK IŠVADA,

pateikta 2010 m. liepos 6 d.(1)

Byla C‑565/08

Europos Komisija

prieš

Italijos Respubliką

„Advokatai – Honorarai – Pareiga laikytis maksimalių privalomų įkainių“





1.        Šis procesas dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra susijęs su Italijos teisės aktų nuostatomis, kuriose, Europos Komisijos teigimu, numatyti privalomi maksimalūs įkainiai už advokatų veiklą.

2.        Komisijos teigimu, advokatų pareiga laikytis maksimalių įkainių yra įsisteigimo laisvės apribojimas pagal EB 43 straipsnį ir laisvės teikti paslaugas apribojimas pagal EB 49 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad minėta pareiga atrodo netinkama užtikrinti bendrojo intereso tikslus ir bet kuriuo atveju labiau ribojanti nei būtina, norint pasiekti šiuos tikslus, toks apribojimas negali būti pateisinamas.

3.        Italijos Respublikos gynyba pirmiausia grindžiama tuo, kad jos teisės sistemoje nėra principo, kuriuo būtų uždrausta viršyti advokatų veiklai taikomus maksimalius įkainius. Tik papildomai ji bandė įrodinėti, kad maksimalių įkainių ribų nustatymu siekiama garantuoti teisę kreiptis į teismą, paslaugų gavėjų apsaugą ir gerą teisingumo vykdymą.

 Nacionalinė teisė

4.        Paprastai laisvųjų profesijų atstovų, įskaitant ir advokatus, atlyginimo pagal paslaugų teikimo sutartis klausimas yra reglamentuojamas Italijos civilinio kodekso 2233 straipsnyje, pagal kurį:

„Užmokestį, jeigu šalys dėl jo nėra susitarusios ir jo negalima nustatyti pagal galiojančius įkainius ar praktiką, nustato teismas, prieš tai išklausęs profesinės bendrijos, kuriai priklauso paslaugų teikėjas, nuomonę.

Bet kuriuo atveju užmokestis turi atitikti darbo sudėtingumą ir profesijos orumą.

Bet koks advokatų arba įgaliotų stažuotojų su klientais sudarytas susitarimas yra niekinis, jeigu nesudarytas raštu.“

5.        Būtent su advokatų atlyginimu susijusios nuostatos yra įtvirtintos 1933 m. lapkričio 27 d. Karaliaus dekrete‑įstatyme Nr. 1578, pertvarkytame į 1934 m. sausio 22 d. Įstatymą Nr. 36 ir vėliau iš dalies pakeistame (toliau – Karaliaus dekretas‑įstatymas), kuris yra pagrindinis advokato profesiją Italijoje reglamentuojantis teisės aktas.

6.        Pagal Karaliaus dekreto‑įstatymo 57 straipsnį:

„Už atstovavimą baudžiamosiose bylose ir suteiktas neteismines paslaugas(2) advokatų ir procuratori (įgaliotinių) gaunamo honoraro bei išlaidų atlyginimo apskaičiavimo kriterijai kas dvejus metus nustatomi Nacionalinės advokatų tarybos sprendimu. Be to, Nacionalinė advokatų taryba nustato honorarus už atstovavimą baudžiamosiose bylose Kasaciniame teisme ir Aukščiausiajame kariniame teisme.

Ankstesnėje pastraipoje minėtus kriterijus nustatančius sprendimus turi patvirtinti Teisingumo ministerija.“

7.        Karaliaus dekreto‑įstatymo 57 straipsnyje nurodytiems kriterijams taikytinos sąlygos yra įtvirtintos šio dokumento 58 straipsnyje, kuriame nurodyta:

„Ankstesniame straipsnyje nurodyti kriterijai nustatomi atsižvelgiant į bylos piniginę vertę, bylą nagrinėjančios institucijos grandį, o baudžiamųjų bylų atvejais – į proceso trukmę.

Už kiekvieną procesinį veiksmą ar jų visumą nustatomas maksimalus ir minimalus užmokesčio dydis.

Neteisminių paslaugų atveju reikia atsižvelgti į bylos svarbą.“

8.        Kai Nacionalinė advokatų taryba priima sprendimą dėl advokatų honorarų įkainių vadovaudamasi Karaliaus dekreto‑įstatymo 57 straipsniu, jį turi patvirtinti Teisingumo ministras, prieš tai gavęs Comitato interministeriale dei prezzi (tarpžinybinis kainų komitetas) nuomonę pagal 1984 m. gruodžio 22 d. Įstatymo Nr. 887 14 straipsnio dvidešimtą pastraipą bei pasitaręs su Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) pagal 1988 m. rugpjūčio 23 d. Įstatymo Nr. 400 17 straipsnio 3 dalį. Paskutinis pagal minėtą procedūrą priimtas ministro dekretas dėl advokatų honorarų – tai 2004 m. balandžio 8 d. Dekretas Nr. 127 (toliau – Ministro dekretas Nr. 127/2004).

9.        Karaliaus dekreto‑įstatymo 60 straipsnyje įtvirtinta, kad honorarų dydį nustato teismas, remdamasis minėtais kriterijais bei atsižvelgdamas į nagrinėjamų klausimų sudėtingumą ir skaičių. Apskaičiuojant šį dydį negalima viršyti iš anksto nustatytų maksimalių ir minimalių ribų. Vis dėlto išimtinės svarbos atveju, atsižvelgdamas į specifinį ginčų pobūdį ir jei tai pateisinama paslaugos verte, teismas gali viršyti maksimalią įkainių ribą. Priešingai, jei bylą nagrinėti nesudėtinga, teismas gali nustatyti mažesnius honorarus nei nustatytoji minimali riba. Abiem šiais atvejais teismo sprendimas turi būti motyvuotas.

10.      Dėl advokatų savo klientams taikomų honorarų Karaliaus dekreto‑įstatymo 61 straipsnyje nustatyta:

„Jei nėra specialaus susitarimo, advokatų savo klientams taikomi honorarai teisminėse ir neteisminėse procedūrose nustatomi pagal 57 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, atsižvelgiant į nagrinėjamų klausimų sudėtingumą ir skaičių.

Atsižvelgiant į ypatingą bylos pobūdį arba suteiktos paslaugos vertę ar rezultatą, šie honorarai gali būti didesni nei apskaičiuoti šaliai, iš kurios priteistos bylinėjimosi išlaidos.

<...>“

11.      Dėl advokatų honorarų civilinėse bylose 1942 m. birželio 13 d. Įstatymo Nr. 794 dėl advokatų honorarų už teisines paslaugas civilinėse bylose (toliau – Įstatymas Nr. 794/1942) 24 straipsnyje numatyta, kad negalima nukrypti nuo už teisines paslaugas civilinėse bylose nustatytų minimalių honorarų dydžių ir kad bet koks nuo šios taisyklės nukrypstantis susitarimas yra niekinis.

12.      1982 m. vasario 9 d. Įstatymo Nr. 31 dėl laisvo advokatų – Europos Bendrijos valstybių narių piliečių paslaugų teikimo, kuriuo įgyvendinama 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyva 77/249/EEB, skirta padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas(3), 13 straipsnyje numatyta, kad „1 straipsnyje nurodytiems advokatams teikiant profesines paslaugas taikomos galiojančiuose profesiniuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos dėl teisių ir atlyginimo teisminių ir neteisminių paslaugų srityje“.

13.      Reikia pažymėti, kad šios bylos ikiteisminiame etape Italijos teisės aktai dėl laisvųjų profesijų atstovų, įskaitant advokatus, atlyginimo buvo iš dalies pakeisti 2006 m. liepos 4 d. Dekretu‑įstatymu Nr. 223, pertvarkytu į 2006 m. rugpjūčio 4 d. Įstatymą Nr. 248 (toliau – Dekretas‑įstatymas Nr. 223/2006). Jo 2 straipsnyje „Neatidėliotinos nuostatos dėl konkurencijos apsaugos profesinių paslaugų sektoriuje“ numatyta:

„1.      Vadovaujantis Bendrijos laisvos konkurencijos ir laisvo asmenų bei paslaugų judėjimo principais ir siekiant užtikrinti vartotojams galimybę turėti realų pasirinkimą naudojantis savo teisėmis bei palyginti rinkoje siūlomas paslaugas, nuo šio dekreto įsigaliojimo dienos panaikinamos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, kuriose dėl laisvųjų profesijų ir intelektualinės veiklos nustatomi:

a) privalomi fiksuoti arba minimalūs įkainiai ir draudimas susitarimu nustatyti atlyginimą, priklausantį nuo siekiamų tikslų įvykdymo;

<...>

2.      Tai neturi įtakos nuostatoms, susijusioms su vertimusi profesine veikla nacionalinėje medicinos paslaugų sistemoje arba pagal sutartį su ja, taip pat galimų iš anksto bendrai nustatytų maksimalių įkainių siekiant vartotojų apsaugos. Teismas nustato išlaidų ir honorarų dydį teisminio likvidavimo ar teisinės pagalbos atveju, vadovaudamasis honorarų sąvadu. Vykdydamos konkursus perkančiosios organizacijos gali naudotis pagrįstai pripažintais tinkamais sąvadais kaip honorarų nustatymo kriterijumi arba pagrindu.

3.      Etikos ir įprastas taisykles bei elgesio kodeksus, kuriais įgyvendinamos 1 dalyje nurodytos nuostatos, būtina pritaikyti iki 2007 m. sausio 1 d., įskaitant priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti profesinių paslaugų kokybę, priėmimą. Neatlikus suderinimo iki minėtos datos, 1 dalies nuostatoms prieštaraujančios taisyklės bet kuriuo atveju bus niekinės.“

 Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme

14.      Manydama, kad Italijos teisės aktai dėl advokatų neteisminės veiklos gali būti nesuderinami su EB 49 straipsniu, 2005 m. liepos 13 d. Komisija nusiuntė Italijos Respublikai oficialų pranešimą. Italijos Respublika į jį atsakė 2005 m. rugsėjo 19 d. laišku.

15.      Vėliau Komisija du kartus papildė oficialiame pranešime atliktą vertinimą. 2005 m. gruodžio 23 d. pirmame papildomame oficialiame pranešime Komisija nurodė, kad Italijos teisės nuostatos, kuriose įtvirtinta pareiga laikytis privalomų įkainių už advokatų teisminę ir neteisminę veiklą, neatitinka EB 43 ir 49 straipsnių. Italijos Respublika pateikė atsakymus 2006 m. kovo 9 d., 2006 m. liepos 10 d. ir 2006 m. spalio 17 d. laiškuose.

16.      2007 m. kovo 23 d. antrame papildomame oficialiame pranešime Komisija pareiškė nuomonę dėl naujų Italijos teisės aktų šioje srityje, t. y. dėl Dekreto‑įstatymo Nr. 223/2006. Italijos Respublika pateikė atsakymą 2007 m. gegužės 21 d. laiške.

17.      Paskui 2007 m. rugpjūčio 3 d. laišku Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų pateikti informaciją dėl advokatų patirtų išlaidų atlyginimo sistemos taisyklių. Italijos Respublika pateikė atsakymą 2007 m. rugsėjo 28 d. laiške.

18.      Manydama, kad Italijos Respublikos pateiktų pastabų nepakanka, 2008 m. balandžio 4 d. Komisija jai nusiuntė pagrįstą nuomonę, kurioje Italijos Respubliką apkaltino nacionalinių teisės nuostatų, kuriomis advokatai įpareigojami laikytis maksimalių įkainių, nesuderinamumu su EB 43 ir 49 straipsniais.

19.      Nepaisydama argumentų, kuriuos Italijos valdžios institucijos pateikė 2008 m. spalio 9 d. atsakyme į pagrįstą nuomonę, Komisija pateikė šį ieškinį, kuriuo Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad priėmusi nuostatas, pagal kurias advokatai įpareigojami laikytis maksimalių įkainių, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 ir 49 straipsnius, bei priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

20.      2009 m. birželio 5 d. Nutartimi Teisingumo Teismas leido Slovėnijos Respublikai įstoti į bylą Komisijos pusėje.

21.      Italijos Respublika paprašė surengti posėdį, kuris įvyko 2010 m. kovo 24 d., dalyvaujant Italijos Respublikos ir Komisijos atstovams.

 Vertinimas

22.      Komisijos ieškinys grindžiamas prielaida, kad Italijos teisės aktuose įtvirtintos nuostatos, kuriomis advokatai įpareigojami laikytis maksimalių įkainių. Atsižvelgiant į ieškinyje ir posėdyje išdėstytus Komisijos argumentus, galima konstatuoti, kad ji kaltina Italijos Respubliką ne dėl maksimalių privalomų įkainių, susijusių su teismo nustatomomis bylinėjimosi išlaidomis, kurių buvimas aiškiai numatytas Karaliaus dekreto‑įstatymo 60 straipsnyje, nustatymo, bet dėl pareigos laikytis šių įkainių advokato ir kliento santykiuose, nes šia pareiga ribojama advokatų derybų dėl atlyginimo laisvė.

23.      Jei tokia išvada būtų teisinga, t. y. jei Italijos teisės aktuose iš tiesų būtų įtvirtintos nuostatos, kuriomis advokatai įpareigojami santykiuose su klientais laikytis maksimalių įkainių, remiantis Sprendimu Cippola ir kt.(4), kuriame Teisingumo Teismas tokį patį su minimalių įkainių laikymusi susijusį įpareigojimą pripažino laisvės teikti paslaugas apribojimu, būtų nesunku pripažinti, kad nagrinėjama pareiga yra laisvės teikti paslaugas ir netgi įsisteigimo laisvės apribojimas, todėl Italijos Respublika turėtų įrodyti, jog tokį apribojimą galima pateisinti bendrojo intereso tikslais.

24.      Tačiau Italijos Respublika ginčija būtent tai, kad advokatai yra įpareigoti santykiuose su klientais laikytis maksimalių įkainių. Todėl prieš nagrinėjant klausimą, ar advokatų įpareigojimas laikytis maksimalių įkainių yra įsisteigimo laisvės apribojimas pagal EB 43 straipsnį ir laisvės teikti paslaugas apribojimas pagal EB 49 straipsnį, reikia nustatyti, ar Italijos teisės sistemoje iš tikrųjų yra įtvirtinta nurodyta pareiga.

25.      Pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau tris kartus nagrinėjo advokatų veiklos Italijoje įkainius, pagal kuriuos kiekvienam atskiram veiksmui arba jų grupei nustatoma maksimali ir minimali ribos. Pirmąjį kartą šis klausimas buvo nagrinėjamas Sprendime Arduino(5), kuriame Teisingumo Teismas vertino nustatytas minimalias ir maksimalias ribas apimančio įkainio nustatymo procedūros atitiktį EB 10 ir 81 straipsniams, siekdamas patikrinti, ar minėtas įkainis yra valstybės priemonė, ar privataus ūkio subjekto ekonominį poveikį turintis sprendimas. Tuo atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad minėtais EB sutarties straipsniais nedraudžiama valstybei narei priimti įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriame, remiantis advokatų profesinės bendrijos parengtu projektu, patvirtinami minimalūs ir maksimalūs šios profesijos atstovų honorarų įkainiai(6).

26.      Prie tokios pačios išvados buvo prieita ir Sprendime Cipolla ir kt.(7) Šiame sprendime, be Italijoje nustatyto advokatų honorarų įkainio suderinamumo su Bendrijos konkurencijos teise, Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo absoliutaus draudimo atskiru susitarimu nukrypti nuo minėtais įkainiais įtvirtinto minimalaus honoraro dydžio ir laisvo paslaugų teikimo principo ryšio klausimą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokiu draudimu ribojama laisvė teikti paslaugas, tačiau iš esmės jį galima pateisinti vartotojų apsaugos ir gero teisingumo vykdymo tikslais. Teisingumo Teismas paliko nacionaliniam teismui patikrinti, ar nagrinėjami Italijos teisės aktai iš tikrųjų atitinka minėtus tikslus ir ar jais nustatyti apribojimai šių tikslų atžvilgiu nėra neproporcingi(8).

27.      Paskui Nutartyje Hospital Consulting ir kt.(9) Teisingumo Teismas pakartojo savo poziciją dėl Italijoje nustatyto advokatų honorarų įkainio suderinamumo su Bendrijos konkurencijos teisės reikalavimais. Šioje byloje Teisingumo Teismui pateikti prejudiciniai klausimai buvo susiję su draudimu teismui, nustatant išlaidų, kurias pralaimėjusi šalis turi atlyginti kitai šaliai dydį, nukrypti nuo minėtais įkainiais įtvirtintų minimalių honorarų dydžių.

28.      Mano manymu, svarbu pabrėžti, kad tiek Sprendime Cipolla ir kt., tiek Nutartyje Hospital Consulting ir kt. Teisingumo Teismo argumentai buvo susiję tik su draudimu nukrypti nuo minimalių honorarų dydžių. Minėtuose sprendimuose visai nebuvo nagrinėjamas draudimas nukrypti nuo maksimalių honorarų dydžių, nepaisant to, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas Cipolla ir kt., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė Teisingumo Teismo išaiškinti, ar absoliutaus draudimo nukrypti nuo advokato honorarų dydžių principas yra suderinamas su laisvės teikti paslaugas principu(10).

29.      Faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis buvo priimti minėti Sprendimas Arduino ir Cippola ir kt. bei Nutartis Hospital Consulting ir kt., metu draudimo nukrypti nuo minimalių honorarų dydžių buvimas atrodė neginčytinas. Jis buvo aiškiai įtvirtintas Įstatymo Nr. 794/1942 24 straipsnyje, o visi nuo jo nukrypstantys susitarimai pripažįstami niekiniais, ir Ministro dekreto Nr. 127/2004 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią buvo visiškai draudžiama nukrypti nuo advokatų honorarams nustatytų minimalių įkainių(11).

30.      Pareiga laikytis minimalių įkainių ir iš to kylantis minėtų įkainių privalomas pobūdis buvo panaikintas Dekretu‑įstatymu Nr. 223/2006, kuris, kaip vėlesnis teisės aktas, pakeitė Įstatymą Nr. 794/1942 ir Ministro dekretą Nr. 127/2004.

31.      Kaip ir klausimas, ar faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis buvo priimti minėti Sprendimas Arduino ir Cippola ir kt. bei Nutartis Hospital Consulting ir kt., metu galiojo draudimas nukrypti nuo minimalių honorarų dydžių, tai, kad Italijos teisės aktuose yra įtvirtinti maksimalūs advokatų veiklos įkainiai, yra neginčijama.

32.      Vis dėlto atrodo, kad Komisija Italijos Respubliką kaltina ne tuo. Iš tiesų Komisija kritikuoja maksimalių įkainių advokatų ir klientų santykiuose privalomąjį pobūdį, nes taip ribojama šių klientų sutarčių sudarymo laisvė. Komisijos manymu, nagrinėjamais Italijos teisės aktais draudžiama advokatams atskiru susitarimu nukrypti nuo maksimalių įkainių.

33.      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Italijos Respublika nėra vienintelė valstybė narė, kurios teisės sistemoje yra įtvirtinti įkainiai, apimantys nustatytas minimalias ir maksimalias advokatų honorarams taikomas ribas(12).

34.      Reikia pripažinti, kad tokie įkainiai gali atlikti reguliavimo funkciją, apsaugodami asmenis nuo nepagrįstai didelių honorarų nustatymo ir suteikdami galimybę iš anksto žinoti su advokatų teikiamomis paslaugomis susijusių išlaidų dydį, ypač atsižvelgiant į advokato ir kliento turimos informacijos neatitikimą.

35.      Kaip jau nurodžiau, Komisijai didžiausią susirūpinimą keliantis klausimas yra tariamai privalomas maksimalių įkainių, kurie, Komisijos teigimu, taikomi advokatų veiklai, vadovaujantis Įstatymo Nr. 794/1942 24 straipsniu, 1982 m. vasario 9 d. Įstatymo Nr. 31 13 straipsniu ir atitinkamomis Ministro dekreto Nr. 127/2004 bei Dekreto‑įstatymo Nr. 223/2006 nuostatomis, pobūdis(13).

36.      Vadovaudamasis Italijos teisės aktais, kuriuos pristatė Komisija ir išaiškino Italijos Respublika savo pastabose ir pateikdamos žodinius paaiškinimus posėdyje, manau, kad Komisijos prielaida, susijusi su draudimu nukrypti nuo maksimalių įkainių, yra netiksli.

37.      Iš Italijos civilinio kodekso 2233 straipsnio, kaip bendrosios teisės normos, ir Karaliaus dekreto‑įstatymo 61 straipsnio, kaip specialiosios teisės normos, aiškiai matyti, kad advokato ir kliento susitarimas turi viršenybę prieš Ministro dekretu Nr. 127/2004 įtvirtintus įkainius. Nustatant advokato honoraro dydį konkrečiu atveju, įkainiai taikomi tik nesant jokio šalių susitarimo. Tai reiškia, kad advokatas ir klientas turi galimybę susitarimu nustatyti advokato honorarą, įvertindami, pavyzdžiui, paslaugų teikimo laiką, nustatydami konkrečią sumą arba atsižvelgdami į rezultatą.

38.      Tokia išvada neprieštarauja ir Dekreto‑įstatymo Nr. 223/2006 2 straipsnio 2 dalies nuostatai, pagal kurią privalomus nustatytus ar minimalius įkainius įtvirtinančių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų panaikinimas profesinių paslaugų srityje neturi įtakos galimiems maksimaliems įkainiams. Manau, kad iš šios nuostatos matyti, jog galimai nustatytų maksimalių įkainių pobūdis išlieka nepakitęs. Taigi, jei iki Dekreto‑įstatymo Nr. 223/2006 priėmimo advokatų veiklai taikomi maksimalūs įkainiai advokatų ir klientų santykiuose nebuvo privalomi, jie negalėjo įgyti privalomo pobūdžio priėmus minėtą dekretą.

39.      Be to, kitaip nei Dekreto‑įstatymo Nr. 223/2006 2 straipsnio 1 dalyje, šios nuostatos 2 dalyje dėl maksimalių įkainių nevartojamas žodis „privalomi“.

40.      Atsižvelgiant į teismo praktiką, pagal kurią nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į nacionalinių teismų taikomą jų aiškinimą(14), Komisijos ieškinys galėtų būti patenkintas, tik jeigu ji galėtų įrodyti, jog Italijos teismai taiko maksimalius įkainius taip, lyg jie būtų privalomo pobūdžio.

41.      Ieškinyje Komisija, neminėdama konkrečių pavyzdžių, nurodė, jog iš nusistovėjusios Corte suprema di cassazione praktikos matyti, kad dėl draudimo nukrypti nuo advokato profesinio įkainio bet koks kitoks suinteresuotų šalių susitarimas yra niekinis. Italijos Respublika į šį teiginį atsakė, kad minėta teismo praktika taikoma tik minimaliems įkainiams.

42.      Posėdyje Komisija rėmėsi Corte suprema di cassazione sprendimais Nr. 12297/2001, 9514/96 ir 19014/2007, tačiau nepateikė jų kopijų Teisingumo Teismui. Ji tvirtino, kad šiuose sprendimuose Corte suprema di cassazione nustatė, jog maksimaliais ir minimaliais įkainiais siekiama suvaržyti sutarčių sudarymo laisvę. Italijos Respublika į šį teiginį atsakė, kad nurodyti sprendimai yra susiję su visai kitomis reglamentuojamomis sritimis.

43.      Nepaisant to, kad minėti sprendimai nebuvo įtraukti į bylos medžiagą, išanalizavau vieną iš jų, t. y. Sprendimą Nr. 12297/2001, kurį galima rasti internete. Atlikus šią analizę galima daryti išvadą, kad minėtas sprendimas susijęs tik su bylinėjimosi išlaidų nustatymu, o ne kliento ir advokato sutartine laisve nustatyti honorarą.

44.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima pateikti apibendrinimą.

45.      Pirma, Komisija privalo įrodyti, kad advokatai turi pareigą laikytis maksimalių įkainių ir jiems draudžiama susitarimu nukrypti nuo minėtų maksimalių įkainių.

46.      Komisija įrodė, kad šioje srityje yra nustatytos maksimalios ribos. Iš tiesų Italijos Respublika to ir neginčijo. Vis dėlto Komisija nesugebėjo įrodyti, kad minėtos ribos yra privalomos, t. y. kad advokatams draudžiama nuo jų nukrypti su klientais sudarytu susitarimu. Išnagrinėjus su advokatų atlyginimu susijusius Italijos teisės aktus negalima daryti išvados, kad yra įtvirtintas toks aiškus draudimas nukrypti nuo maksimalių įkainių, koks yra draudimas nukrypti nuo minimalių įkainių, kuris buvo taikomas iki Dekretu‑įstatymu Nr. 223/2006 padarytų pakeitimų.

47.      Antra, Komisija neįrodė, kad net jei nėra aiškaus draudimo, nacionaliniai teismai nagrinėjamas teisės nuostatas aiškina taip, kad maksimalūs įkainiai prilyginami advokatų ir klientų sutarčių sudarymo laisvės riboms. Mano žiniomis, posėdyje(15) Komisijos minėti, tačiau į bylos medžiagą neįtraukti Corte suprema di cassazione sprendimai nepatvirtina tokio Komisijos teiginio. Be to, Italijos Respublika teisingai pastebėjo, kad šie sprendimai yra susiję su kitomis reglamentuojamomis sritimis nei nagrinėjamos šioje byloje.

48.      Iš pateikto apibendrinimo matyti, kad Komisijos ieškinį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

49.      Dėl bylinėjimosi išlaidų pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Italijos Respublika nepateikė reikalavimo šiuo klausimu, kiekviena šalis turi pati padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

50.      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Slovėnijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

 Išvada

51.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

„1.   Atmesti ieškinį.

2.     Italijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

3.     Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

4.     Slovėnijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.“


1 – Originalo kalba: prancūzų.


2 –      Nepaisant to, kad minėtoje nuostatoje aiškiai nurodomi tik honorarai ir išlaidos už atstovavimą baudžiamosiose bylose ir suteiktas neteismines paslaugas, Teisingumo Teismo praktikoje ji dažnai minima kaip susijusi ir su honorarais bei išlaidomis už atstovavimą civilinėse bylose (žr., pvz., 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Arduino, C‑35/99, Rink. p. I‑1529, 6 punktą; 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C‑94/04 ir C‑202/04, Rink. p. I‑11421, 4 punktą ir 2008 m. gegužės 5 d. Nutarties Hospital Consulting ir kt., C‑386/07, 5 punktą).


3 – OL L 78, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 52.


4 – Minėtas.


5 – Minėtas.


6 – Kita vertus, dėl Italijoje nustatyto privalomo įkainio visiems muitinės tarpininkams Teisingumo Teismas nusprendė, kad Italijos teisės aktas, kuriuo profesinei organizacijai pavedama nustatyti tokį įkainį, prieštarauja EB 85 straipsniui, nes tai yra įmonių asociacijos sprendimas, o ne valstybės priemonė (1998 m. birželio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C‑35/96, Rink. p. I‑3851).


7 – Minėtas.


8 – Ieškinyje Komisija atkreipė dėmesį į prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje Cipolla pateikusio Corte d’Appello di Torino (Turino apeliacinio teismo) išvadą 2008 m. kovo 26 d. sprendime (byla Cipolla prieš Portolese in Fazari), kad „privalomų minimalių honorarų nustatymas nėra tinkama vartotojų apsaugos priemonė, nes jiems paprastai nėra taikomi profesionalūs įkainiai ir jie dėl informacijos neatitikimo <...> negali įvertinti dėl teisių ir honorarų išskaidymo atsižvelgiant į proceso trukmę kylančio galutinio išlaidų už atlyginamas paslaugas dydžio padidėjimo, nepaisant suteiktos paslaugos kokybės, o tai yra žalinga geram teisingumo vykdymui“.


9 – Minėta.


10 – Generalinis advokatas M. Poiares Maduro išvados byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Cipolla ir kt., 66 punkte iš tiesų konstatavo, kad Italijoje taikyti įkainiai apėmė ir maksimalius honorarų dydžius, kurių Italijoje praktikuojantys advokatai negalėjo viršyti. Generalinis advokatas P. Léger išvados byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Arduino, 94 punkte tą patį patvirtino dėl 1994 m. spalio 5 d. Ministro dekreto Nr. 585, galiojusio iki Ministro dekreto Nr. 127/2004 priėmimo. Vis dėlto, atsižvelgiant į minėtose išvadose nurodytus Italijos teisės aktus, nevisiškai aišku, koks tikslus tokių išvadų pagrindas, nei atsakymas į klausimą, ar šios išvados taikomos tik teismams nustatant bylinėjimosi išlaidų dydį, ar ir advokatų bei klientų santykiams.


11 – Ieškinyje Komisija klaidingai tvirtinta, kad minėta nuostata draudžiama bet kaip nukrypti nuo už advokatų paslaugas nustatytų honorarų ir atlyginimų. Iš tiesų minėta nuostata yra susijusi tik su minimaliais įkainiais.


12 – Pavyzdžiui, galima paminėti Vokietijoje taikomus įkainius, nurodytus 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimo AMOK (C‑289/02, Rink. p. I‑15059) 7 punkte, bei Čekijoje (vyhláška Ministerstva spravedlnosti č. 177/1996 Sb. o odměnách advokátů a náhradách advokátů za poskytování právních služeb (Teisingumo ministerijos dekretas č. 177/1996 Sb. dėl atlyginimo ir kompensavimo advokatams už teisinių paslaugų teikimą)) ir Slovakijoje (vyhláška Ministerstva spravodlivosti Slovenskej republiky č. 655/2004 Z. z. o odmenách a náhradách advokátov za poskytovanie právnych služieb (Slovakijos Respublikos teisingumo ministerijos dekretas č. 655/2004 Z. z. dėl atlyginimo ir kompensavimo advokatams už teisinių paslaugų teikimą) taikomus įkainius.


13 – Manau, kad šiuo atveju reikia suabejoti dėl to, kaip maksimalių įkainių privalomas pobūdis galėtų kilti iš Įstatymo Nr. 794/1942 24 straipsnio, kuriuo draudžiama nukrypti tik nuo įkainių, apimančių nustatytą minimalų honorarų dydį už teismines paslaugas civilinės teisės srityje, ir bet koks susitarimas, kuriuo nukrypstama nuo šių dydžių, pripažįstamas niekiniu.


14 – 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją (C‑129/00, Rink. p. I‑14637) 30 punktas.


15 – Primenu, kad ieškinyje Komisija tik tvirtino, kad iš nusistovėjusios Corte suprema di cassazione praktikos matyti, jog „draudimas nukrypti nuo advokato profesinių įkainių apima bet kokio nuo jo nukrypstančio kaip nors paslauga suinteresuotų šalių susitarimo pripažinimą niekiniu“, tačiau nepateikė nė vieno konkretaus pavyzdžio.

Top