1. 

Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl sąvokos „ūkio subjekto“, esančios Direktyvos 2004/18/EB ( 2 ) 1 straipsnio 8 dalies antroje pastraipoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pelno nesiekiantiems subjektams, kurie nebūtinai rinkoje veikia reguliariai, kaip antai universitetai ir mokslo tyrimų institutai, taip pat universitetų ir mokslo tyrimų institutų grupėms (konsorciumams) leidžiama dalyvauti viešojo geofizinės žvalgybos ir mėginių jūroje ėmimo paslaugos pirkimo sutarties sudarymo procedūroje. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar direktyvai prieštarauja nacionalinės teisės akto, kuriame šiems subjektams uždrausta dalyvauti sudarant viešojo pirkimo sutartis, aiškinimas siaurai.

2.

Direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad „viešosios sutartys“ – tai dėl piniginės naudos vieno arba kelių ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu sudarytos sutartys, kurių dalykas yra darbų atlikimas, prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, kaip apibrėžta šioje direktyvoje ( 3 ).

3.

Pagal direktyvos 1 straipsnio 8 dalį:

„„Rangovu“, „tiekėju“ ar „paslaugų teikėju“ gali būti bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, viešasis subjektas arba tokių asmenų ir (arba) organizacijų grupė, rinkoje siūlantys atitinkamai darbų ir (arba) darbo įvykdymą, prekių tiekimą arba paslaugų teikimą.

Terminas „ūkio subjektas“ vienodai tinka rangovui, tiekėjui ir paslaugų teikėjui. Jis vartojamas tik supaprastinimo tikslais.

<…>“. ( 4 )

4.

Direktyvos 4 straipsnyje „Ūkio subjektai“ numatyta:

„1.   Kandidatai arba konkurso dalyviai, kurie pagal valstybės narės, kurioje jie įsisteigę, įstatymus turi teisę teikti atitinkamą paslaugą, neturi būti atmesti remiantis vien tik tuo, kad pagal valstybės narės, kurioje sudaroma sutartis, įstatymus yra reikalaujama, kad jie turi būti fiziniai arba juridiniai asmenys.

<…>

2.   Pateikti pasiūlymus arba pasisiūlyti būti kandidatais gali ūkio subjektų grupės. Jei šios grupės nori pateikti pasiūlymą arba prašymą dalyvauti konkurse, perkančiosios organizacijos šių grupių neturi reikalauti, kad jos įgytų tam tikrą teisinį statusą; tačiau nusprendus su pasirinkta grupe sudaryti sutartį, iš jos gali būti reikalaujama pakeisti teisinį statusą taip, kad sutartį būtų galima tinkamai vykdyti“ ( 5 ).

5.

Galiausiai direktyvos 44 straipsnio „Dalyvių tinkamumo įvertinimas, jų atranka ir sutarčių sudarymas“ 1 dalyje numatyta, kad „sutartys sudaromos remiantis kriterijais, apibrėžtais 53 ir 55 straipsniuose, atsižvelgiant į 24 straipsnį, perkančiajai organizacijai patikrinus ūkio subjektų, neatmestų remiantis 45 ir 46 straipsniais, tinkamumą remiantis ekonominiais ir finansiniais kriterijais, profesinėmis ir techninėmis žiniomis arba sugebėjimais, apibrėžtais 47–52 straipsniuose, ir, jei reikia, taikant nediskriminacines taisykles ir kriterijus, nurodytus 3 dalyje“ ( 6 ).

6.

Viešojo pirkimo kodekso, patvirtinto 2006 m. balandžio 12 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 163 ( 7 ), 3 straipsnio 19 ir 22 dalyse atitinkamai numatyta, kad „sąvokos „rangovas“, „tiekėjas“ ir „paslaugų teikėjas“ apima bet kurį fizinį arba juridinį asmenį arba juridinio asmens statuso neturintį subjektą, įskaitant Europos ekonominių interesų grupę (EEIG), įsteigtą pagal 1991 m. liepos 23 d. Įstatyminį dekretą Nr. 240, kurie „rinkoje siūlo“ atitinkamai darbų įvykdymą, prekių tiekimą arba paslaugų teikimą“, o „sąvoka „ūkio subjektas“ apima rangovą, tiekėją ir paslaugų teikėją arba jų grupę ar konsorciumą“ ( 8 ).

7.

Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 34 straipsnyje „Subjektai, su kuriais gali būti sudarytos viešojo pirkimo sutartys <…>“ numatyta:

„1.   Nepažeidžiant aiškiai numatytų apribojimų, viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrose gali dalyvauti šie subjektai:

<…>.“

8.

Tik po to, kai susiklostė šioje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės, todėl ir priėmus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 2008 m. balandžio 23 d. Nutartį, į šį sąrašą 2008 m. rugsėjo 11 d. Įstatyminiu dekretu Nr.152 ( 9 ) įtrauktas naujas punktas: „fbis) ūkio subjektai 3 straipsnio 22 dalies prasme, įsteigti kitose valstybėse narėse ir sudaryti pagal galiojančius atitinkamos valstybės teisės aktus“.

9.

Perkančioji organizacija Regione Marche (Markės regionas) paskelbė viešojo pirkimo konkursą geofizinės žvalgybos ir mėginių jūroje ėmimo paslaugai įsigyti. Consorzio Nazionale Interuniversitario per le Scienze del Mare (Nacionalinis tarpuniversitetinis jūrų mokslų konsorciumas, toliau – CoNISMa) pateikė savo kandidatūrą šiame konkurse, tačiau galiausiai iš šios procedūros buvo pašalintas.

10.

CoNISMa užginčijo tokį sprendimą pateikdamas ypatingąjį skundą, adresuotą Respublikos Prezidentui. Šioje procedūroje Ministero dell’ambiente e della tutela del territorio (Aplinkos ir teritorijos apsaugos ministerija) paprašė Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nuomonės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar toks tarpuniversitetinis konsorciumas, koks yra CoNISMa, yra „ūkio subjektas“ direktyvos prasme, ir, jeigu taip, ar jam leidžiama dalyvauti tokioje viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūroje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia savo abejones, remdamasis tokiais samprotavimais.

11.

Consiglio di Stato tvirtina, kad CoNISMa yra 24 universitetų ir trijų ministerijų grupė (konsorciumas). Remiantis jo įstatais, šis konsorciumas nesiekia pelno, pagrindinis jo tikslas yra skatinti ir koordinuoti mokslo tyrimus ir kitą mokslinę veiklą jūrų mokslų srityje tarp konsorciumui priklausančių universitetų. Tačiau jo įstatuose numatyta, kad konsorciumas gali dalyvauti viešojo pirkimo konkurse. Konsorciumas finansuojamas Universitetų ir mokslo tyrimų ministerijos teikiamomis lėšomis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tokiuose viešojo pirkimo konkursuose gali dalyvauti tik tie viešieji asmenys, kurie teikia sutartyje nurodytas paslaugas, laikydamiesi savo tikslų ir teisės aktų jiems numatytų užduočių siekiant pelno.

12.

Todėl Consiglio di Stato nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

13.

Ieškovo pagrindinėje byloje CoNISMa teigimu, nacionalinės teisės aktai, kuriais „rangovais“ nelaikomi subjektai, nenurodyti Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 34 straipsnio baigtiniame sąraše, turi būti aiškinami pagal direktyvą. Šios direktyvos 4 straipsnyje „viešieji subjektai“ aiškiai įtraukti tarp rangovų, tiekėjų ir paslaugų teikėjų. Remiantis direktyvos 4 straipsniu, kandidatai, kurie turi teisę teikti atitinkamą paslaugą, neturi būti atmesti remiantis vien tuo, kad pagal valstybės narės, kurioje sudaroma sutartis, įstatymus yra reikalaujama, kad jie būtų fiziniai arba juridiniai asmenys. A fortiori kandidatas neturi būti pašalintas vien dėl to, kad jis nėra „rangovas“. CoNISMa tvirtina, kad tokį požiūrį patvirtina tai, jog Europos Bendrijų Komisijai pradėjus pažeidimų procedūrą Nr. 2007/2309 ( 10 ) prieš Italijos Respubliką dėl įsipareigojimų neįvykdymo, Italijos vyriausybė į Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 34 straipsnio 1 dalį įtraukė naują, pirma nurodytą fbis dalį. CoNISMa nuomone, šis pakeitimas aiškiai pašalina reikalavimą turėti „rangovo“ statusą kitose valstybėse narėse ūkio įsteigtiems subjektams. Be to, šiuo pakeitimu įstatiniame dekrete vartojamas žodis „įmonė“ pakeistas žodžiais „ūkio subjektai“.

14.

Čekijos vyriausybė iš esmės laikosi pozicijos, kad jei direktyvomis viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje būtų ketinta atskirti viešosios teisės subjektus, kurie užsiima tam tikra ekonomine veika, ir tuos, kurie neturi ekonominio pobūdžio, tai jose būtų buvę padaryta detaliau. Dėl šios priežasties Čekijos vyriausybė į pirmąjį klausimą siūlo atsakyti neigiamai.

15.

Austrijos vyriausybė, be kita ko, tvirtina, kad Bendrijos nuostatos viešojo pirkimo srityje taikomos tada, kai perkančioji organizacija ketina sudaryti sutartį už atlygį su teisiškai atskiru subjektu, nepaisant to, ar šis subjektas pats yra perkančioji organizacija, ar ne. Iš to aišku, kad perkančiosios organizacijos taip pat gali dalyvauti – kaip kandidatai ar pirkimo dalyviai – sudarant viešojo pirkimo sutartis; tai a fortiori taikoma pirkimo dalyviams, kurie nėra perkančiosios organizacijos ir neveikia išimtinai pagal poreikius rinkoje.

16.

Komisija iš esmės tvirtina, kad remiantis direktyvos 1 straipsnio 8 dalimi ir Teisingumo Teismo praktika viešosios teisės subjektai ir perkančiosios organizacijos apskritai gali dalyvauti viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūroje kaip dalyviai ir todėl patekti į ūkio subjekto apibrėžimą direktyvos prasme. Be to, jokia direktyvos nuostata neprieštarauja, kad universitetai ar universitetų konsorciumai ir kitos valstybės administracijos įstaigos būtų laikomos ūkio subjektais ir dėl to galėtų dalyvauti Bendrijos viešojo pirkimo konkursuose.

17.

Kalbant apie antrąjį klausimą visos minėtos šalys iš esmės tvirtina, kad atsakymas turėtų būti teigiamas.

18.

Savo dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokie subjektai, kurie nesiekia pelno ir kurie nebūtinai rinkoje veikia reguliariai ( 11 ), koks yra CoNISMa – t. y. universitetai ir mokslo tyrimų institutai ir šių universitetų ir mokslo tyrimų institutų grupės (konsorciumai) bei valstybės administracijos įstaigos ( 12 ) – gali dalyvauti sudarant viešojo pirkimo sutartis ir būti laikomi „ūkio subjektais“ direktyvos prasme. Jeigu nacionalinės teisės aktus reikėtų aiškinti siaurai, t. y. kaip draudžiančius šiems subjektams dalyvauti tokiose procedūrose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tai prieštarautų direktyvai. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad Teisingumo Teismas aiškina Bendrijos, o ne nacionalinę teisę ( 13 ).

19.

Pirmiausia nagrinėsiu šių nuostatų formuluotę.

20.

Nors direktyvoje daroma nuoroda į „ūkio subjektus“, pirmiausia – jos 1 straipsnio 2 dalies a punkte, šios sąvokos apibrėžimas joje nepateikiamas. Direktyvos 1 straipsnio 8 dalyje tiesiog sakoma, kad šis žodis gali reikšti „bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, viešąjį subjektą arba tokių asmenų ir (arba) organizacijų grupę, rinkoje [siūlančių] <…> prekių tiekimą arba paslaugų teikimą“ ( 14 ).

21.

Šiuo klausimu manau, jog tai, kad 1 straipsnio 8 dalyje daroma nuoroda į tuos, kurie „rinkoje siūlo <…> paslaugų teikimą“, nereiškia, jog siekiama, kad viešosios administracijos įstaigų, galinčių sudaryti sutartis su perkančiosiomis organizacijomis, kategorija apimtų tik tas įstaigas, kurios užsiima (kaip įmonė) veikla, susijusia su paslauga, kurią turi teikti atrinktas rangovas, ir kurios siekia pelno. Tam, kad įstaiga būtų laikoma ūkio subjektu rinkoje, nereikia teikti paslaugų nuolat ir sistemingai.

22.

Mano nuomone, direktyvoje aiškiai nereikalaujama konkrečios teisinės formos ir joje nėra jokios sąlygos dėl ūkio subjekto statuso kaip įmonės nei dėl kokio nors pelno siekimo ar to, kad rinkoje šis subjektas veiktų nuolat ir reguliariai.

23.

Direktyvoje tiesiog sakoma, kad sąvoka „ūkio subjektas“ reiškia, be kita ko, bet kokį viešąjį subjektą, rinkoje siūlantį darbų ir (arba) darbo įvykdymą, prekių tiekimą arba paslaugų teikimą. Daugiau apie tai nesakoma nieko.

24.

Šiuo klausimu, kaip nurodė Komisija, Bendrijos teisės aktų leidėjas, nenurodęs jokių ūkio subjektų, galinčių dalyvauti viešojo pirkimo konkursuose, požymių ir (arba) teisinės formos, nenorėjo pateikti šios sąvokos apibrėžimo, kad nebūtų nustatomos konkrečios sąlygos, galinčios susiaurinti galimybę dalyvauti viešojo pirkimo konkursuose, nelygu šie kriterijai.

25.

Papildomai reikia pažymėti, kad direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje sakoma, jog „kandidatai arba konkurso dalyviai, kurie pagal valstybės narės, kurioje jie įsisteigę, įstatymus turi teisę teikti atitinkamą paslaugą, neturi būti atmesti remiantis vien tuo, kad pagal valstybės narės, kurioje sudaroma sutartis, įstatymus yra reikalaujama, kad jie turi būti fiziniai arba juridiniai asmenys“. Toliau direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje priduriama, kad „jei šios grupės nori pateikti pasiūlymą arba prašymą dalyvauti konkurse, perkančiosios organizacijos šių grupių neturi reikalauti, kad jos įgytų tam tikrą teisinį statusą“.

26.

Iš šių direktyvos nuostatų, visų pirma iš 1 straipsnio 8 dalies, matyti, kad tokie viešosios teisės subjektai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, yra „ūkio subjektai“ ir iš principo gali dalyvauti viešojo paslaugų pirkimo procedūrose.

27.

Tokią nuomonę patvirtina direktyvos parengiamieji darbai ( 15 ).

28.

Šiuo klausimu galima išvesti paralelę su Bendrijos konkurencijos teisėje gerai žinoma įmonės sąvoka.

29.

Tai gali atrodyti naudinga ir dėlto, kad direktyvoje pabrėžiama, jog sąvoka „ūkio subjektas“ vartojama paprastumo tikslais. Be to, akivaizdu, kad teisės aktai konkurencijos srityje ir reglamentavimas, užtikrinantis sąžiningą konkurenciją sutarčių sudarymo procedūrose, yra susiję.

30.

Šiuo klausimu reikia priminti teismo praktiką sprendime Höfner ir Elser ( 16 ) dėl sąvokos „įmonė“ konkurencijos teisėje, kuri „apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus“. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „ekonomine veikla laikoma bet kokia veikla, kai konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos“ ( 17 ). Šiame kontekste labai taikli yra generalinio advokato F. G. Jacobs pastaba, kad „veikla nebūtinai nėra ūkinė vien dėl to, kad ja nesiekiama pelno“ ( 18 ).

31.

Mano siūlomą sąvokos „ūkio subjektas“ aiškinimą taip pat patvirtina Teisingumo Teismo praktika viešųjų pirkimų srityje.

32.

Visų pirma viename savo sprendimų ( 19 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrijos nuostatos viešųjų pirkimų srityje taikomos „rinkoje veikiančiam ūkio subjektui“. Vis dėlto manau, kad iš šio teiginio negalima daryti išvados, jog ūkio subjektas rinkoje turi veikti nuolat ar reguliariai.

33.

Atvirkščiai, mano nuomone, sąvoka „ūkio subjektas“ turi būti aiškinama plačiai, kad į ją patektų visi rinkoje paslaugas teikiantys asmenys – nesvarbu, ar tai darytų jie pirmą kartą, ar tik pavieniais arba retais atvejais.

34.

Iš tikrųjų, kaip pažymėjo Komisija, tai nedaro žalos suteiktos paslaugos kokybei, nes direktyvos 44 straipsnyje numatyta, kad sutartys sudaromos perkančiajai organizacijai patikrinus ūkio subjektų tinkamumą remiantis ekonominiais ir finansiniais kriterijais, profesinėmis ir techninėmis žiniomis arba gebėjimais.

35.

Toks sąvokos „ūkio subjektas“ aiškinimas plačiai taip pat atitinka Teisingumo Teismo praktiką, kuria remiantis Bendrijos teisės interesas yra užtikrinti, kad konkurso procedūroje dalyvautų kuo daugiau kandidatų ( 20 ).

36.

Šioje vietoje taip pat reikia atsižvelgti į sprendimus Teckal ( 21 ), ARGE ( 22 ), Stadt Halle ir RPL Lochau ( 23 ) ir Auroux ir kt. ( 24 ), kuriuose Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad Bendrijos teisės aktai viešųjų pirkimų srityje yra taikomi ir tada, kai įmonė, su kuria sudaryta sutartis, pati yra perkančioji organizacija ( 25 ). Todėl perkančioji organizacija taip pat gali būti laikoma „ūkio subjektu“ direktyvos prasme. Toks požiūris taip pat patvirtina mano siūlomą šios sąvokos aiškinimą plačiai šioje byloje.

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui daugiausia klausimų kelia tai, kad CoNISMa nesiekia pelno. Šiuo klausimu, pirma, Teisingumo Teismas sprendime Komisija prieš Italiją ( 26 ) nusprendė, jog tai, kad nesiekiama pelno, nereiškia, kad tokios asociacijos neužsiima ekonomine veikla ir nėra įmonės EB sutarties nuostatų konkurencijos srityje prasme.

38.

Toliau Teisingumo Teismas priminė sprendimą ARGE ( 27 ), kuriame nusprendė, jog tai, kad organizacija – dėl to, kad jos darbuotojai yra savanoriai – gali pateikti pasiūlymus už gerokai mažesnę nei kiti kandidatai kainą, nereiškia, kad ji negali dalyvauti Direktyvoje 92/50 numatytoje viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūroje. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad toje byloje nagrinėjamo pirkimo nereikėjo pašalinti iš viešųjų paslaugų pirkimų sąvokos Direktyvos 92/50 1 straipsnio a dalies prasme vien dėl to, kad nagrinėjamos asociacijos nesiekė pelno ( 28 ).

39.

Be to, norint išsklaidyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones, t. y. ar yra galimybė, kad tam tikra grupė neatitinka įmonei keliamų profesionalumo ir gebėjimų reikalavimų, taip pat reikia, kad subjektas teiktų aukštos kokybės paslaugas ir būtų profesionalus, nes to reikalauja atitinkama paslauga, pakanka priminti Teisingumo Teismo praktiką – jis nusprendė, jog nėra svarbu, kad kandidatas negali ar neketina pats įgyvendinti sutarties, jei tik gali įrodyti savo nuožiūroje turintis filialų ar trečiųjų šalių – kad ir koks būtų teisinis ryšys su šiomis bendrovėmis ( 29 ) – teikiamas galimybes, kurių reikia sutarčiai įgyvendinti.

40.

Direktyva nesuteikia galimybės perkančiajai organizacijai pašalinti iš viešojo pirkimo procedūros tokio viešosios teisės reglamentuojamo subjekto, koks yra CoNISMa, nes ūkio subjekto galėjimas dalyvauti tokioje procedūroje turi būti vertinamas pagal direktyvos 44–52 straipsnius. Kitaip sakant, kaip tvirtino Čekijos vyriausybė, galimybę dalyvauti viešajame pirkime pateikiant pasiūlymą reikia atskirti nuo šio pasiūlymo vertinimo vėlesniame procedūros etape, išrenkant laimėtoją.

41.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tokių viešosios teisės reglamentuojamų organizacijų grupių, koks yra CoNISMa, dalyvavimas viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrose gali pažeisti konkurencijos principą dviem aspektais. Pirma, toks dalyvavimas gali pašalinti iš laisvosios rinkos dalį viešojo pirkimo sutarčių, kurias sudaryti nemažai daliai paprastų įmonių trukdytų tai, kad yra daug paplitusių paslaugas teikiančių įstaigų. Antra, dėl to subjektas, su kuriuo sudaroma sutartis, nepateisinamai atsidurtų privilegijuotoje padėtyje, nes esant nuolatiniam ir numatomam viešajam finansavimui būtų garantuojamas ekonominis saugumas, kurio neturėtų kiti ūkio subjektai, galintys remtis tik savo gebėjimais gauti pelną iš pasiūlos rinkoje.

42.

Pirma, argumento dėl tariamo paslaugas teikiančių įstaigų paplitimo nelaikau ypač reikšmingu, juo labiau kad CoNISMa savo pastabose paaiškino, jog vienintelė jo buveinė yra Romoje, o atskirų jo narių padaliniai neatlieka jokio vaidmens sudarant sutartis.

43.

Antra, kalbant apie argumentą, kad CoNISMa nepateisinamai atsidurtų privilegijuotoje padėtyje dėl viešojo finansavimo – o tai visiškai neatitinka CoNISMa paaiškinimų, pagal kuriuos savo veiklą jis finansuoja pats – visiškai sutinku su Čekijos vyriausybe ir Komisija, t. y. pakanka pasižiūrėti į Teisingumo Teismo praktiką ir tampa aišku, jog ši aplinkybė nėra kliūtis dalyvauti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrose ( 30 ). Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas nusprendė, kad viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams, pirmiausia – gaunantiems valstybės paramą, leidžiančią teikti pasiūlymus už gerokai mažesnę kainą nei tie kandidatai, kurie tokios paramos negauna, aiškiai leidžiama ( 31 ) dalyvauti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrose. Iš tiesų, pagrindinėje byloje reikšminga direktyva taip pat aiškiai leidžia viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams, gaunantiems tam tikrą valstybės paramą, dalyvauti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrose.

44.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad direktyvos 55 straipsnio 3 dalyje dėl „pasiūlymų, kuriuose siūloma labai maža kaina“, sakoma, kad „kai perkančioji organizacija nustato, kad pasiūlymo kaina yra neįprastai maža, nes dalyvis gavo valstybės pagalbą, pasiūlymas gali būti atmestas vien šiuo pagrindu tik pasitarus su dalyviu, ir jei per perkančiosios organizacijos nustatytą pakankamą terminą jis negali įrodyti, kad pagalba buvo suteikta teisėtai. Perkančioji organizacija, tokiomis aplinkybėmis atmetusi pasiūlymą, apie tai praneša Komisijai“ ( 32 ).

45.

Direktyvos ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje šiuo klausimu numatyta, kad „konkurse viešosioms sutartims sudaryti dalyvaujant institucijai, kurios veiklą reglamentuoja viešoji teisė, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad nebūtų iškraipoma konkurencija privačių konkurso dalyvių atžvilgiu“.

46.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad direktyvos 1 straipsnio 8 dalis, konkrečiai kalbant – sąvoka „ūkio subjektas“, turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama tokiai grupei, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, dalyvauti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūroje ( 33 ). Tai reiškia, kad direktyva draudžia tokį nacionalinės teisės aktą, pagal kurį šie subjektai negali dalyvauti šioje procedūroje, jei pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus jiems leidžiama rinkoje tiekti prekes, siūlyti paslaugas ar įvykdyti darbus.

47.

Šiuo klausimu nacionalinis teismas turi nustatyti, atsižvelgdamas į visas reikšmingas jo nagrinėjamos bylos aplinkybes, ar susiję nacionalinės teisės aktai atitinka direktyvą, ir netaikyti prireikus jokios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos ( 34 ).

48.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismo siūlau taip atsakyti į Consiglio di Stato pateiktus klausimus: