I — Įžanga

II — Teisinis pagrindas

A — Bendrijos teisė

B — Nacionalinė teisė

III — Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

IV — Procesas Teisingumo Teisme

V — Pagrindiniai šalių argumentai

VI — Teisinis vertinimas

A — Įvadinės pastabos

B — Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas

1. Teisingumo Teismo jurisdikcija

2. Prejudicinio klausimo svarba sprendimui priimti

C — Prejudicinio klausimo analizė

1. „Komercinės veiklos“ sąvoka pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punktą

2. Direktyvos 2005/29 taikymo ratione personae sritis

3. Abiejų teisės aktų struktūros analizė

a) Direktyvos 2005/29 nuostatos

i) Visiškas ir maksimalus nacionalinių nuostatų suderinimas kaip reguliavimo tikslas

ii) Direktyvos 2005/29 norminė struktūra

b) UWG nuostatos

i) UWG 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 6 punkte įtvirtinto draudimo reguliavimo struktūros apibūdinimas

c) Ginčijamos nuostatos suderinamumas su Direktyva 2005/29

i) Direktyvą atitinkančio teisės akto aiškinimo būtinybė

ii) Tikrinimas atsižvelgiant į direktyvos nuostatas

— Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 4 ir 5 dalys

— Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 2 dalis

4. Tarpinė išvada

VII — Išvada

1.

Remdamasis EB 234 straipsniu Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) Teisingumo Teismui pateikė prejudicinį klausimą dėl Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vidaus rinkoje ( 2 ) (toliau – Direktyva 2005/29) 5 straipsnio 2 dalies išaiškinimo. Pateiktas prejudicinis klausimas iš esmės susijęs su nacionalinės teisės normos, pagal kurią komercinė veikla, kai vartotojų dalyvavimas loterijoje ar žaidime prizui laimėti susiejamas su sąlyga, kad jie įsigis atitinkamą prekę ar pasinaudos tam tikra paslauga, iš principo yra neleistina, suderinamumu su Bendrijos teise.

2.

Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrindas – Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs (Kovos su nesąžininga konkurencija centras, toliau – ieškovė pagrindinėje byloje) ieškinys, kuriuo ji iš mažmeninės prekybos tinklo Plus Warenhandelsgesellschaft mbH (toliau – atsakovė pagrindinėje byloje) reikalauja nutraukti su konkurencijos taisyklėmis nesuderinamą papildomų taškų rinkimo akcijos reklamą ir atlyginti įspėjimo išlaidas.

3.

Direktyvos 2005/29 2 straipsnyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>“.

4.

Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu“.

5.

Pagal direktyvos 4 straipsnį:

„Valstybės narės dėl šia direktyva derinamai sričiai priskiriamų priežasčių neapriboja nei laisvės teikti paslaugas, nei laisvo prekių judėjimo“.

6.

Direktyvos 5 straipsnyje, pavadintame „Nesąžiningos komercinės veiklos draudimas“, nurodyta:

„1.   Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.

2.   Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu:

3.   Komercinė veikla, kuri gali iš esmės iškreipti ekonominį elgesį tik aiškiai identifikuojamos grupės vartotojų, kurie dėl savo proto arba fizinės negalios, amžiaus arba patiklumo yra tokios praktikos arba peršamo produkto ypač lengvai pažeidžiami tokiu būdu, kurį galima pagrįstai tikėtis prekybininką iš anksto numačius, vertinama vidutinio tos grupės nario atžvilgiu. Tai nepažeidžia bendros ir teisėtos reklamos praktikos naudoti perdėtus pareiškimus arba pareiškimus, kurių nereikia suprasti tiesiogine prasme.

4.   Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:

5.   Tokios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas pateikiamas I priede. Tas pats sąrašas galioja visose valstybėse narėse, ir jį galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą“.

7.

Susieti loterijų ar žaidimų prizui laimėti ir pardavimo pasiūlymai nenurodyti Direktyvos I priede kaip komercinė veikla, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga.

8.

Pagal 2004 m. liepos 3 d. Vokietijos nesąžiningos konkurencijos įstatymo ( 3 ) (Gesetz gegen den unlauteren Wettbewerb, pastarąjį kartą pakeistas Pirmojo pakeitimo įstatymo ( 4 ) 1 straipsniu; toliau – UWG) 1 straipsnį šio įstatymo tikslas yra konkurentų, vartotojų bei kitų rinkos dalyvių apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Kartu juo ginamas bendrasis interesas, kad konkurencija rinkoje nebūtų iškraipyta.

9.

Ankstesnės redakcijos UWG 3 straipsnyje nurodoma:

„Nesąžiningi konkurenciniai veiksmai, kurie gali gerokai pabloginti konkurencines sąlygas konkurentų, vartotojų arba kitų rinkos dalyvių nenaudai, yra draudžiami“.

10.

2008 m. gruodžio mėnesį priėmus įstatymo pakeitimus ši nuostata buvo palikta naujosios redakcijos UWG 3 straipsnio 1 dalyje. Perkeliant Direktyvą 2005/29 šis straipsnis buvo papildytas dviem papildomomis dalimis. Atsižvelgiant į tai, šiuo metu naujosios redakcijos UWG suformuluotas taip:

„1.   Nesąžininga komercinė veikla yra draudžiama, jei ji gali gerokai pažeisti konkurentų, vartotojų arba kitų rinkos dalyvių interesus.

2.   Komercinė veikla veiksmai vartotojų atžvilgiu yra draudžiama bet kuriuo atveju tuomet, kai ji neatitinka prekybininkui keliamų profesinio atidumo reikalavimų, gali gerokai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir paskatinti jį priimti tokį ekonominį sprendimą, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Komercinė veikla vertinama vidutinio vartotojo arba, kai ji nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, vidutinio grupės nario atžvilgiu. Komercinė veikla vertinama vidutinio aiškiai identifikuojamos grupės vartotojo, kuriam dėl proto arba fizinės negalios, amžiaus arba patiklumo savybių reikalinga ypatinga apsauga, atžvilgiu, jei prekybininkas gali numatyti, kad jo komercinė veikla skirta tik šiai grupei.

3.   Šio įstatymo priede nurodyta komercinė veikla vartotojų atžvilgiu yra draudžiama bet kuriomis aplinkybėmis.“

11.

Ankstesnės redakcijos UWG 4 straipsnyje, kuris po 2008 m. gruodžio mėnesio įstatymo pakeitimo buvo paliktas iš esmės nepakeistas, numatoma:

„3 straipsnio prasme nesąžiningai veikia ypač tas, kuris:

<…>

<…>“.

12.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, atsakovė, turinti Vokietijoje apie 2700 filialų, nuo 2004 m. rugsėjo 16 d. iki lapkričio 13 d. reklamoje nurodydama: „Apsipirkite, rinkite taškus, žaiskite loto nemokamai“, kvietė dalyvauti papildomų taškų rinkimo akcijoje „Jūsų šansas laimėti milijoną“. Klientai minėtu laikotarpiu galėjo rinkti „papildomus taškus“; kiekvieną kartą apsipirkdami už kiekvienus pirkiniams išleistus 5 eurus gaudavo po vieną papildomą tašką. Surinkus ne mažiau kaip 20 papildomų taškų, klientams būdavo suteikiama galimybė nemokamai dalyvauti arba Deutscher Lottoblock (Vokietijos loterijas organizuojančių bendrovių asociacija) laimingų skaičių traukimuose. Tam klientai dalyvio kortelėje, kurią buvo galima gauti atsakovės filialuose, be kita ko, turėjo įklijuoti papildomus taškus ir savo nuožiūra užbraukti šešis loterijos skaičius. Atsakovė dalyvio korteles rinko savo filialuose ir perduodavo jas trečiajai įmonei, kuri rūpindavosi tuo, kad atitinkami klientai, užbraukę tam tikrus skaičius, dalyvautų traukiant loterijos skaičius.

13.

Remdamasi UWG 4 straipsnio 6 punktu Deutsche Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs e. V., įsikūrusi Frankfurte prie Maino, padarė išvadą, kad aprašyta papildomų taškų rinkimo akcija yra draudžiamas prekių pardavimo susiejimas su žaidimu prizui laimėti. Landgericht Duisburg pareikštas ieškinys buvo patenkintas ir atsakovė buvo įpareigota vykdama komercinę veiklą konkurencijos tikslais galutiniam vartotojui skirtoje reklaminėje medžiagoje arba šiaip reklamoje nutraukti prekių pardavimo reklamą, kurioje, kalbant apie žaidimą prizui laimėti, nurodoma, kad įsigydamas prekių klientas gauna papildomų taškų, kuriuos rinkdamas turi galimybę dalyvauti Deutscher Lotto- und Totoblock lošime.

14.

Dėl šio sprendimo pateiktą atsakovės apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas (Oberlandesgericht Düsseldorf) atmetė, rezoliucinėje dalyje įterpęs žodį „nemokamai“, kad patikslintų konkretaus pažeidimo pobūdį.

15.

Aukščiausiojo Federalinio Teismo (Bundesgerichtshof) Pirmosios civilinių bylų kolegijos leistu pateikti kasaciniu skundu atsakovė toliau palaiko savo reikalavimą atmesti ieškinį.

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suabejojo nacionalinės UWG 4 straipsnio 6 punkto nuostatos suderinamumu su Direktyva 2005/29. Todėl jis sustabdė bylą ir pateikė Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

Ar Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos 5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad ši nuostata draudžia nacionalinės teisės normą, pagal kurią komercinė veikla, kai vartotojų dalyvavimas loterijoje ar žaidime prizui laimėti susiejamas su sąlyga, kad jie įsigis atitinkamą prekę ar pasinaudos tam tikra paslauga, iš principo yra neleistina, nesvarbu, ar reklamos priemonė konkrečiu atveju pažeidžia vartotojų interesus?

17.

2008 m. birželio 15 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo

18.

Per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatytą terminą rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Vokietijos Federacinės Respublikos, Suomijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Portugalijos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Čekijos Respublikos, Belgijos Karalystės, Italijos Respublikos vyriausybės ir Komisija.

19.

Taikydamas proceso organizavimo priemones, Teisingumo Teismas pateikė proceso dalyviams vieną klausimą, į kurį jie atsakė.

20.

2009 m. birželio 11 d. įvykusiame posėdyje pastabas pateikė procesiniai atsakovės pagrindinėje byloje atstovai, Vokietijos Federacinės Respublikos, Portugalijos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Čekijos Respublikos, Italijos Respublikos, Austrijos Respublikos vyriausybių bei Komisijos atstovai.

21.

Ispanijos ir Čekijos vyriausybės atmeta galimybę nagrinėjamam atvejui taikyti Direktyvą 2005/29.

22.

Ispanijos vyriausybė, visų pirma, ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, nes, jos nuomone, pagrindinės bylos faktinės aplinkybės neperžengia vienos valstybės narės ribų. Šiuo aspektu ji nurodo Teisingumo Teismo praktiką sprendime Jägerskiöld ( 5 ). Dėl viso pikto ji teigia, kad Direktyva 2005/29 netaikytina, ir nurodo, kad faktinės pagrindinės bylos aplinkybės įvyko ne tik dar nepasibaigus Direktyvos 2005/29 perkėlimo terminui, bet netgi dar prieš jos priėmimą. Teisingumo Teismas negali aiškinti nacionalinės teisės normų, kurios nėra perkėlimo rezultatas ir kurios, be to, priimtos dar iki aptariamos direktyvos priėmimo. Toliau Ispanijos vyriausybė paaiškina, kad pagrindinėje byloje nesama jokių konkrečių įrodymų, jog vidutinio vartotojo elgesys galėjo būti iš esmės paveiktas.

23.

Čekijos vyriausybė paaiškina, kad ginčijamų nacionalinės teisės nuostatų, kitaip nei Direktyvos 2005/29, tikslas yra ne vartotojo apsauga nuo nesąžiningos komercinės veiklos, bet konkurencijos, o kartu ir atskirų konkurentų apsauga nuo tokios veiklos. Todėl šios nuostatos nepatenka į Direktyvos 2005/29 taikymo sritį ir negali pažeisti jos nuostatų.

24.

Ieškovė pagrindinėje byloje ir Suomijos, Portugalijos, Belgijos, Vokietijos bei Italijos vyriausybės palaiko nuomonę, kad Direktyva 2005/29 neprieštarauja tokiam draudimui, koks įtvirtintas UWG.

25.

Ieškovė pagrindinėje byloje nurodo, kad UWG 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas susietų pasiūlymų draudimas konkrečiu atveju gali būti taikomas, tik jei komercinė veikla, pirma, pagal UWG 3 straipsnį gali gerokai pabloginti konkurencines sąlygas konkurentų, vartotojų arba kitų rinkos dalyvių nenaudai ir, antra, gali gerokai sumažinti galimybę vartotojui spręsti remiantis informacija ir paskatinti jį priimti tokį komercinį sprendimą, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jos teigimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepagrįstai abejoja dėl UWG 4 straipsnio 6 punkto suderinamumo su Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 2 dalimi.

26.

Suomijos vyriausybė visų pirma nurodo, kad vienas iš direktyvos tikslų yra aukštas vartotojų apsaugos lygis. Direktyvoje esama bendrųjų nuostatų, leidžiančių identifikuoti ir uždrausti nesąžiningą komercinę veiklą, o valstybėms narėms palikta galimybė priimti griežtesnes nuostatas dėl draudžiamų pardavimo skatinimo priemonių. Suomijos vyriausybės nuomone, tokia nacionaline norma, kaip nagrinėjamąja, neperžengiant Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų detalizuojamas 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas. Todėl nacionalinė norma yra suderinama su 5 straipsnio 2 dalimi.

27.

Portugalijos vyriausybė nurodo, kad Direktyvos 2005/29 I priede išvardytos įvairios komercinės veiklos rūšys, kurios bet kuriomis aplinkybėmis laikomos nesąžiningomis, o 16 punkte įtvirtintas komercinės veiklos, kai „tvirtinama, kad produktai gali palengvinti pasiekti pergalę atsitiktinumo principu grindžiamuose žaidimuose“ draudimas. Tačiau panašu, kad Portugalijos vyriausybė atmeta galimybę, jog ginčijama reklaminė akcija atitinka tokią komercinę veiklą, nes vien prekės ar paslaugos įsigijimas nepadidina laimėjimo šansų. Portugalijos vyriausybė daro išvadą, kad Vokietijos teisės nuostatos, ypač UWG 3 straipsnis ir 4 straipsnio 6 punktas yra suderinami su Direktyva 2005/29, nes iš šių nuostatų kylantys susiję draudimai neprieštarauja šios direktyvos 5 straipsnio 2 daliai.

28.

Belgijos vyriausybės nuomone, UWG 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas loterijos susiejimo su pardavimu draudimas nepatenka į Direktyvos 2005/29 taikymo sritį. Be to, toks susietų pasiūlymų draudimas yra susijęs su pardavimo sąlyga, kuri, remiantis sprendimu Keck ir Methouard ( 6 ), negali daryti kliūčių prekybai tarp valstybių narių. Nesąžininga komercine veikla Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punkto prasme gali būti laikomi tik vartotojams skirti komerciniai pranešimai. Šiuo atveju nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į jų nagrinėjamo konkretaus atvejo aplinkybes, turi nuspręsti, ar laikytasi Direktyvoje 2005/29 įtvirtintų nuostatų ir kriterijų.

29.

Vokietijos ir Italijos vyriausybių nuomone, iš Direktyvos 2005/29 formuluotės ir struktūros išplaukia, kad valstybės narės paprastai turi teisę uždrausti kitokias nei pateikiamos I priede nesąžiningos komercinės praktikos rūšis, jei atitinkamas prekybininko elgesys, remiantis 5 straipsnyje įtvirtintais kriterijais, laikytinas nesąžiningu.

30.

Vokietijos vyriausybė dėl komercinės veiklos, kuri yra ginčo dalykas, mano, kad dalyvavimo loterijoje ar žaidime prizui laimėti susiejimas su prekės įsigijimu, be abejonės, yra nesąžininga komercinė veikla, atitinkanti visus tokios veiklos požymius. Iš to išplaukia, kad teisės norma, kuria iš esmės uždraudžiami tokie susieti pasiūlymai, yra suderinama su Direktyvos 2005/29 prasme ir tikslu.

31.

Italijos vyriausybė, remdamasi Direktyvos 2005/29 7 konstatuojamoje dalyje paminėtu reikalavimu prieš uždraudžiant tam tikrą komercinę veiklą įvertinti konkretaus atvejo aplinkybes, atkreipia dėmesį į tai, kad šis reikalavimas gali būti įvykdytas suteikiant prekybininkui galimybę pateikti priešpriešinį savo elgesio teisėtumo įrodymą. Iš to išplaukia, kad UWG 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas susietų pasiūlymų draudimas, Italijos vyriausybės nuomone, yra suderinamas su direktyvos nuostatomis.

32.

Atsakovė pagrindinėje byloje ir Komisija laikosi nuomonės, kad tokia nacionalinės teisės norma, kokia įtvirtinta UWG 4 straipsnio 6 punkte, pagal kurią komercinė veikla, kai vartotojų dalyvavimas loterijoje ar žaidime prizui laimėti susiejamas su sąlyga, kad jie įsigis atitinkamą prekę ar pasinaudos tam tikra paslauga, iš principo yra draudžiama, nesvarbu, ar reklamos priemonė konkrečiu atveju pažeidžia vartotojų interesus, yra nesuderinama su direktyva. Kadangi tokia komercinė veikla nėra nurodyta I priedo sąraše, ji gali būti uždrausta, tik jeigu, įvertinus konkretų atvejį pagal Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, ji kvalifikuotina kaip nesąžininga.

33.

Atsakovė pagrindinėje byloje nurodo, kad siekis įtvirtinti bendrąjį draudimą susieti dalyvavimą žaidimuose prizui laimėti su įsipareigojimu prieš tai nusipirkti prekę jau buvo aptartas Komisijai pateikus pasiūlymą dėl reglamento dėl pardavimo vidaus rinkoje skatinimo, o tai rodo, kad ši problematika Bendrijos įstatymų leidėjui buvo gerai žinoma. Jei Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs įtraukti tokį bendrąjį draudimą į direktyvą, jis būtų aiškiai nurodęs tokią komercinę veiklą Direktyvos 2005/29 I priede.

34.

Lenkijos vyriausybės nuomone, klausimas dėl nagrinėjamos UWG nuostatos suderinamumo su Direktyva 2005/29 priklauso nuo šio įstatymo reguliavimo tikslo. Visų pirma, remdamasi direktyvos 5 konstatuojamąja dalimi, Lenkijos vyriausybė nurodo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo aiškiai atskirti, pirma, komercinę veiklą, susijusią su įmonių ir vartotojų santykiais, kuri yra nenaudinga pastariesiems, o tai ir norėta sureguliuoti direktyva, ir, antra, komercinę veiklą, susijusią su įmonių tarpusavio santykiais, kurie neigiamai veikia ekonominius konkurentų interesus, o tai irgi nepatenka į Direktyvos 2005/29 taikymo sritį. Todėl negali būti keliamas klausimas dėl nacionalinės teisės normos, kurios tikslas yra konkurentų apsauga, suderinamumo su Direktyva 2005/29.

35.

Austrijos vyriausybė, per posėdį iš dalies remdamasi Austrijos Aukščiausiojo Teismo (Oberster Gerichtshof) prašymu priimti prejudicinį sprendimą dar neišnagrinėtoje byloje Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag (C-540/08), išsakė nuomonę, kad Direktyva 2005/29 siekiama visų pirma vartotojų apsaugos tikslų ir todėl ji netaikytina nacionalinės teisės normoms, kurių tikslas konkurentų interesų apsauga. Jos nuomone, pastariesiems Direktyva 2005/29/EB netaikoma. Austrijos vyriausybė savo teisinę poziciją grindžia būtent direktyvos 8 konstatuojamąja dalimi ir Komisijos pasiūlymu dėl reglamento dėl pardavimo vidaus rinkoje skatinimo. Ji dėl viso pikto nurodė, kad jei Teisingumo Teismas vis dėlto pavirtintų, jog Direktyva 2005/29 yra taikytina, jis kartu turėtų konstatuoti, kad pagal ją nedraudžiama tokia nacionalinės teisės norma, kokia įtvirtinta UWG 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 6 punkte.

36.

Nagrinėjamas atvejis atveria Teisingumo Teismui galimybę toliau plėtoti savo praktiką dėl susietų pasiūlymų draudimo valstybėse narėse suderinamumo su Bendrijos teise. Atsakymui į prejudicinį klausimą naudingų nuorodų esama 2009 m. balandžio 23 d. paskelbtame sprendime VTB-VAB ir Galatea (sujungtos bylos C-261/07 ir C-299/07) ( 7 ), kuriame Teisingumo Teismo taip pat prašyta Direktyvos 2005/29 išaiškinimo. Nagrinėjamu atveju, kaip ir tose bylose, kyla klausimas, ar ir, jei taip, kokia apimtimi, atsižvelgiant į tai, kad Bendrijos mastu dalis sąžiningos prekybos teisės suderinta Direktyva 2005/29, išlieka valstybių narių kompetencija priimti teisės normas, kuriomis iš esmės uždraudžiami susieti pasiūlymai, atskirai nevertinant atitinkamos komercinės veiklos konkrečiu atveju.

37.

Kaip jau minėjau savo 2008 m. spalio 21 d. Išvadoje minėtose bylose ( 8 ), Europos Parlamento ir Tarybos priimta Direktyva 2005/29 siekiama sukurti vienodą teisinę aplinką nesąžiningai komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu reguliuoti. Remiantis direktyvos 5 konstatuojamąja dalimi, šis tikslas turi būti pasiektas suderinant sąžiningos prekybos taisykles Bendrijos valstybėse narėse, kad būtų pašalintos kliūtys vidaus rinkoje ( 9 ). Taigi šios direktyvos tikslas yra visiškas šios srities suderinimas Bendrijos lygmeniu ( 10 ).

38.

Pagal Direktyvos 2005/29 20 straipsnį ši direktyva įsigaliojo jau kitą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2005 m. birželio 12 d. Pagal jos 19 straipsnio 1 dalį valstybės narės turėjo perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę, priimdamos reikalingus įstatymus ir kitus teisės aktus, iki , tačiau tam tikroms griežtesnėms nacionalinėms nuostatoms buvo numatytas papildomas šešerių metų pereinamasis laikotarpis. Tačiau šie įstatymai ir kiti teisės aktai turėjo būti pradėti taikyti tik nuo

39.

Vokietijos Federacinė Respublika formaliai įvykdė direktyvos įgyvendinimo reikalavimą 2008 m. gruodžio 22 d. priimdama Pirmąjį įstatymą dėl UWG pakeitimo, kuris įsigaliojo  ( 11 ) Tačiau nagrinėjama UWG 4 straipsnio 6 punkto nuostata yra ne Direktyvos 2005/29 perkėlimo rezultatas, o ankstesnė nacionalinės teisės nuostata. Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas abejoja šios nuostatos suderinamumu su Bendrijos teise. Kaip, remdamasis turima įstatymo priėmimo medžiaga, ir numatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 12 ), perkeliant Direktyvą 2005/29 į nacionalinę teisę UWG 4 straipsnio 6 punkto nuostata nebuvo nei pakeista, nei panaikinta.

40.

Ispanijos vyriausybė savo prieštaravimą dėl nepriimtinumo, visų pirma, grindžia tuo, kad nėra su Bendrija susijusio prejudicinio klausimo aspekto. Ji remiasi sprendimu Jägerskiöld ( 13 ), kurio 45 punkte išdėstyta, kad „Sutarties nuostatos dėl laisvo paslaugų teikimo netaikomos tokioms situacijoms, kaip pagrindinėje byloje, kurių faktinės aplinkybės neperžengia vienos valstybės narės ribų“. Procesiniu aspektu tiek, kiek Ispanijos vyriausybė nurodo, kad pagrindinės bylos aplinkybės nesusijusios su situacija tarp valstybių narių, toks argumentas turi būti suprantamas taip, kad ji tuo iš esmės ginčija Teisingumo Teismo jurisdikciją.

41.

Visų pirma, reikia konstatuoti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kuris buvo aptariamos bylos objektas, buvo susijęs tik su pirminės teisės nuostatų dėl laisvo prekių ir paslaugų judėjimo aiškinimu. Tarpvalstybinis elementas iš tiesų yra jų taikymo sąlyga ( 14 ). Tačiau nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti direktyvą kaip Bendrijos antrinės teisės aktą EB 249 straipsnio trečiosios pastraipos prasme. Todėl jau tai yra šių abiejų bylų skirtumas.

42.

Nepaisant to, reikia priminti, kad vykstant Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimui pagal EB 234 straipsnį tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuriam tenka atsakomybė priimti sprendimą, atsižvelgdamas į jo nagrinėjamos bylos ypatumus, gali įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą ( 15 ).

43.

Taigi, jei nacionalinių teismų pateikti klausimai yra susiję su Bendrijos teisės nuostatos aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės turi priimti sprendimą ( 16 ), išskyrus atvejus, kai prašomas Bendrijos teisės aiškinimas yra akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus ( 17 ).

44.

Tad į Ispanijos vyriausybės argumentus reikia atsakyti taip, kad vertinimas, ar tai „išimtinai vidinė“ faktinė situacija, yra ne prejudicinio klausimo priimtinumo, bet Bendrijos teisės aiškinimo klausimas ( 18 ). Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra pagrindęs savo kompetenciją akivaizdžiu suinteresuotumu, kad, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje, iš Bendrijos teisės perimtos nuostatos ar sąvokos būtų aiškinamos vienodai, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jos taikytinos ( 19 ).

45.

Todėl Ispanijos vyriausybės argumentus reikia atmesti.

46.

Proceso teisės atžvilgiu Ispanijos vyriausybės argumentas dėl Direktyvos 2005/29 netaikymo nagrinėjamam atvejui turi būti suprantamas kaip prejudicinio klausimo svarbos sprendimui priimti ginčijimas.

47.

Kaip minėta pirmiau, nacionalinio teismo pateiktų prejudicinių klausimų svarbos prezumpcija gali būti paneigiama tik išimtiniais atvejais, būtent jei akivaizdu, kad prašomas šiuose klausimuose nurodytų Bendrijos teisės normų išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos faktais arba dalyku ( 20 ).

48.

Šiuo atveju nėra akivaizdu, kad prejudicinis klausimas nėra svarbus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimant sprendimą, nes, kaip jis išsamiai pagrindžia savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tai, ar bus patenkintas kasacinis skundas, kiek tai susiję su įpareigojimu nutraukti atitinkamus veiksmus, priklauso nuo to, ar UWG 3 straipsnis ir 4 straipsnio 6 punktas atitinka Direktyvą 2005/29 ( 21 ). Jei taip yra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą priėmęs teismas kasacinį skundą turi atmesti. Tačiau jeigu UWG 4 straipsnio 6 punkte numatytas draudimas pardavimą susieti su loterija ar žaidimu prizui laimėti viršytų direktyva nustatytą apsaugos lygį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ieškinį – tiek, kiek ieškovė prašo veiksmų nutraukimo, – turėtų atmesti, o skundžiamą sprendimą – panaikinti.

49.

Mano nuomone, tiek, kiek tai svarbu tikrinant prejudicinio klausimo priimtinumą, Ispanijos vyriausybės iškeltas argumentas, kad įvykiai, kurie yra pagrindinės bylos priežastis, įvyko prieš įsigaliojant Direktyvai 2005/29 ir netgi prieš ją priimant, yra nesvarbus svarstant, ar Direktyva 2005/29 taikytina nagrinėjamu atveju, nes bet kokiu atveju ieškovės pagrindinėje byloje reikalavimas nutraukti veiksmus, kuris buvo patenkintas pirmosios instancijos teisme, kaip paaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 22 ), skirtas keliui veiksmams, kuriais pažeidžiama, ateityje užkirsti. Jei teisingai suprantu prašymą priimti prejudicinio sprendimo pateikusio teismo paaiškinimus dėl taikytinos nacionalinės teisės, to pasekmė yra tai, kad reikalavimas nutraukti veiksmus iki dabar sukelia atsakovei teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas nutraukti veiksmus skirtas keliui veiksmams, kuriais pažeidžiama, ateityje užkirsti ( 23 ) , tokios taisyklės, kokia įtvirtinta UWG 4 straipsnio 6 punkte, suderinamumo su Direktyva 2005/29 klausimas ir toliau yra aktualus ir svarbus pagrindinės bylos šalims ir nacionaliniam teismui, turinčiam priimti sprendimą byloje.

50.

Šis klausimas yra dar svarbesnis, nes 2008 m. birželio 5 d. priimant nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą seniai buvo pasibaigęs tiek perkėlimo terminas (pasibaigė ), tiek terminas, per kurį vėliausiai turėjo būti pradėtos taikyti direktyvos nuostatos (pasibaigė ). Tuo metu nacionalinė teisė nebuvo pakeista ir nepanašu, kad Vokietijos teisės aktų leidėjas būtų rengęsis panaikinti UWG 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą bendrą susietų pasiūlymų draudimą, o tai, kaip liudija prašymas priimti prejudicinį sprendimą, buvo žinoma ir nacionaliniam teismui.

51.

Galimo UWG 4 straipsnio 6 punkto prieštaravimo Direktyvai 2005/29 atveju nacionalinis teismas, veikiantis kaip Bendrijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nacionaliniai konkurencijos teise pagrįsti reikalavimai nutraukti veiksmus skirti ateičiai, kilus būtinybei, būtų įpareigotas netaikyti atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų dar prieš pasibaigiant perkėlimo terminui. Ši pareiga kyla iš Bendrijos teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu ( 24 ), o ypač iš Teisingumo Teismo praktikoje pripažintos valstybių narių pareigos pagal EB 10 straipsnio antrąją pastraipą ir EB 249 straipsnio trečiąją pastraipą imtis visų priemonių, būtinų minėtos direktyvos tikslui pasiekti.

52.

Kaip nurodžiau savo išvadoje sujungtose bylose VTB-VAB ir Galatea (C-261/07 ir C-299/07) ( 25 ), su tuo susijusi ir pareiga susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti pasiekti direktyvos tikslą. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, iš pirmiau minėtų Sutarties nuostatų, o kartu ir iš pačios nagrinėjamos direktyvos išplaukia, kad per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės, kurioms ji skirta, negali priimti teisės aktų, kurie gali rimtai trukdyti pasiekti šioje direktyvoje nurodytą tikslą ( 26 ). Tokia pareiga susilaikyti nuo atitinkamų veiksmų taikoma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant pagal savo kompetenciją veikiančius teismus ( 27 ). Kai tai reikalinga, teismai turi įvertinti, ar iki direktyvos perkėlimo termino pabaigos priimti nacionalinės teisės aktai trukdo pasiekti direktyvos tikslą ( 28 ).

53.

Atitinkamai sprendime Adelener ( 29 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad nuo direktyvos įsigaliojimo momento valstybių narių teismai privalo kiek įmanoma susilaikyti nuo tokio nacionalinės teisės aiškinimo, kuris, pasibaigus direktyvos perkėlimo terminui, galėtų rimtai sutrukdyti įgyvendinti šia direktyva siekiamą tikslą.

54.

Taip pat vertėtų atsižvelgti į tai, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką į direktyvos taikymo sritį patenka ne tik nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis aiškiai siekiama perkelti direktyvą, bet – nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos – ir iki tol galiojusios nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis užtikrinama nacionalinės teisės atitiktis šiai direktyvai ( 30 ). Joms nagrinėjamu atveju priklauso iki Direktyvos 2005/29 įsigaliojimo galiojusios UWG nuostatos, įskaitant šio įstatymo 3 straipsnio ir 4 straipsnio 6 punkto nuostatas.

55.

Jei nacionaliniam teismui kyla įtarimas, kad nacionalinės teisės aktas gali trukdyti pasiekti direktyvos, kuri netrukus, pasibaigus perkėlimo terminui, turi būti perkelta, siekiamą tikslą ( 31 ), jis net ir direktyvos įgyvendinimo stadijoje privalo imtis būtinų priemonių, kurios sudaro galimybę įgyvendinti direktyvos tikslą.

56.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas nutraukti atitinkamus veiksmus skirtas keliui veiksmams, kuriais pažeidžiama, ateityje užkirsti, Vokietijos teismai buvo įgalioti tikrinti UWG 4 straipsnio 6 punkto suderinamumą su Direktyva 2005/29 nuo šios direktyvos įsigaliojimo momento ir, kilus abejonių, pagal EB 234 straipsnio pirmosios pastraipos b punktą pateikti Teisingumo Teismui atitinkamą prejudicinį klausimą dėl Direktyvos 2005/29 išaiškinimo.

57.

Atsižvelgiant į pirma išdėstytus argumentus, pateikto prejudicinio klausimo svarba sprendimui priimti negali būti ginčijama. Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą laikytinas priimtinu.

58.

Visų pirma reikia priminti, kad vykstant procesui pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas nėra kompetentingas spręsti dėl nacionalinės priemonės suderinamumo su Bendrijos teise. Tačiau jis vis dėlto gali suteikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Bendrijos teisės aiškinimo gaires, kurios šiam teismui padėtų įvertinti minėtą atitiktį, kad jis galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje ( 32 ).

59.

Prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama išsiaiškinti, ar Direktyva 2005/29 draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia įtvirtinta UWG 4 straipsnio 6 punkte. Dėl to pirmiausia turi būti įvertinta, ar tokia nuostata, atsižvelgiant į jos reguliavimo objektą, patenka į Direktyvos 2005/29 taikymo ratione materiae ir ratione personae sritį. Galiausiai reikia išnagrinėti, ar Direktyvą 2005/29 reikia aiškinti taip, kad ji apima draudimą vykdyti tokią ginčijamą komercinę veiklą, kokia numatyta UWG 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 6 punkte.

60.

Pagal UWG 4 straipsnio 6 punktą, skaitomą kartu su UWG 3 straipsniu, prekybininkui draudžiama susieti vartotojų dalyvavimą loterijoje ar žaidime prizui laimėti su sąlyga, kad jie įsigis atitinkamą prekę ar pasinaudos tam tikra paslauga, nebent loterija ar žaidimas prizui laimėti yra neatsiejamai susijęs su preke ar paslauga. Kitaip sakant, pagal ją draudžiama susieti dvi skirtingas prekes ar paslaugas siekiant paskatinti pirkimą, todėl ji vertintina kaip bendrasis susietų pasiūlymų draudimas ( 33 ).

61.

Kaip išsamiai nurodžiau savo išvadoje sujungtose bylose VTB-VAB ir Galatea (C-261/07 ir C-299/07) ( 34 ) ir kaip patvirtino Teisingumo Teismas sprendime tose pačiose bylose ( 35 ), susieti pasiūlymai yra komerciniai veiksmai, kurie aiškiai patenka į ūkio subjekto komercinės strategijos sritį ir yra tiesiogiai susiję su pardavimo skatinimu ir pardavimu.

62.

Iš to matyti, kad jie yra komercinė veikla Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punkto prasme ir todėl patenka į šios direktyvos taikymo ratione materiae sritį.

63.

Kaip teisingai aiškina Lenkijos vyriausybė, tai, ar ginčijama nacionalinė UWG 4 straipsnio 6 punkto nuostata patenka į direktyvos taikymo ratione personae sritį, priklauso nuo to, ar jos, kaip ir Direktyvos, tikslas yra vartotojų apsauga.

64.

Direktyva reguliuojama tik B2C sritis (business to consumer), t. y. prekybininkų ir vartotojų santykis. Šis santykis ypač akcentuotas direktyvos 8 konstatuojamoje dalyje, pagal kurią direktyva tiesiogiai ginami tik vartotojo ekonominiai interesai ( 36 ). Tačiau, kaip matyti iš jos 6 ir ypač 8 konstatuojamosios dalies, teisėtai veikiančių konkurentų ekonominiai interesai dėl to laikomi ne mažiau vertais apsaugos ( 37 ).

65.

Kitaip nei Čekijos vyriausybė ( 38 ), neturiu jokių abejonių dėl to, kad UWG 4 straipsnio 6 punkto nuostatos prasmė ir tikslas yra vartotojo apsauga.

66.

Visų pirma, UWG 1 straipsnyje aiškiai pasakyta, kad šis įstatymas, be konkurentų ir kitų rinkos dalyvių apsaugos, skirtas ir vartotojų apsaugai nuo nesąžiningos konkurencijos ( 39 ). Antra, tiek UWG 4 straipsnio 6 punkto nuostatos atsiradimo istorija, tiek jos prasmė ir tikslas patvirtina būtent tokį šios nuostatos supratimą. Iš esmės ši vidaus teisės taisyklė kodifikuoja ligšiolinę Vokietijos Aukščiausiojo Federalinio Teismo praktiką ( 40 ) dėl ankstesnės redakcijos UWG 1 straipsnio, pagal kurią konkurencijos teisės normos draudžia dalyvavimą loterijoje ar žaidime prizui laimėti susieti su tam tikros prekės įsigijimu ar naudojimusi tam tikra paslauga. Remiantis įstatymo priėmimo medžiaga, įstatymu siekiamas šios nuostatos tikslas ( 41 ) yra apsaugoti vartotoją nuo to, kad jo pasirinkimo laisvė būtų neproporcingai apribota pasinaudojant jo žaidimo aistra. Šios nuostatos pagrindas yra idėja, kad, susiejus dalyvavimą žaidime prizui laimėti su prekės pardavimu, ir supratingo vidutinio vartotojo ekonominis elgesys siūlomo produkto atžvilgiu iš esmės būtų paveiktas taip, kad jį lemtų ne racionalūs samprotavimai, o siekis laimėti prizą. Tai atitinka ir bendrą teisinėje literatūroje išreiškiamą poziciją ( 42 ).

67.

Iš to matyti, kad ši nacionalinė nuostata patenka ir į Direktyvos 2005/29 taikymo ratione personae sritį.

68.

Siekiant nustatyti, ar Direktyva 2005/29 draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip UWG 4 straipsnio 6 punktas, būtina išanalizuoti ir palyginti abu teisės aktus pagal jų norminius tikslus ir reguliavimo struktūrą.

69.

Kaip minėta pirma ( 43 ), Direktyva 2005/29 siekiama visiško valstybių narių teisės aktų suderinimo nesąžiningos komercinės veiklos srityje. Be to, priešingai nei ankstesnėmis konkrečių sektorių teisinėmis priemonėmis, skirtomis teisės aktams vartotojų apsaugos srityje suderinti, šia direktyva siekiama ne minimalaus suderinimo, bet maksimalaus nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimo, kuris, išskyrus tam tikras išimtis, draudžia valstybėms narėms palikti galioti arba priimti griežtesnes nuostatas, net jei tuo siekiama užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį ( 44 ). Tokios išvados darytinos iš šios direktyvos preambulės bei bendrųjų nuostatų.

70.

Viena vertus, tai išplaukia iš jos 11 konstatuojamosios dalies, pagal kurią nacionalinių teisės aktų suderinimu, remiantis šia direktyva, siekiama sukurti bendrą aukštą vartotojų apsaugos lygį. Kita vertus, 12 konstatuojamoje dalyje nurodoma, kad tiek vartotojams, tiek įmonėms turi būti suteikta galimybė remtis viena reglamentavimo struktūra, pagrįsta aiškiai apibrėžtomis teisinėmis koncepcijomis, reglamentuojančiomis visus nesąžiningos komercinės veiklos aspektus Europos Sąjungoje. Teisės aktų derinimo metodas minimas ir direktyvos 1 straipsnyje, iš kurio išplaukia, kad direktyvos tikslas yra padėti pagerinti vartotojų apsaugos lygį bei vidaus rinkos veikimą.

71.

Siekis nuosekliai ir maksimaliai Bendrijos lygiu sureguliuoti visuomeninius santykius, patenkančius į direktyvos taikymo sritį, pakartotinai pabrėžiamas 14 ir 15 konstatuojamosiose dalyse, kuriose aiškiai kalbama apie visišką suderinimą. Be to, tokia išvada išplaukia ir iš direktyvos 4 straipsnyje numatytos vidaus rinkos išlygos, pagal kurią valstybės narės dėl su šia direktyva suderintomis sritimis susijusių priežasčių negali apriboti laisvės teikti paslaugas ir laisvo prekių judėjimo.

72.

Direktyvos 3 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtis, kad šešerių metų laikotarpiu, prasidedančiu nuo 2007 m. birželio 12 d., valstybės narės šia direktyva suderintoje srityje gali toliau taikyti nacionalines nuostatas, kurios yra labiau ribojančios arba griežtesnės nei ši direktyva. Tačiau ši išimtis galima tik toms nacionalinės teisės nuostatoms, kurios buvo priimtos siekiant įgyvendinti direktyvas ir kuriose numatytos minimalaus suderinimo sąlygos ( 45 ). Dar viena visiško suderinimo išimtis numatyta 3 straipsnio 9 dalyje, susijusioje su finansinėmis paslaugomis Direktyvos 2002/65/EB prasme ir su nekilnojamuoju turtu.

73.

Direktyvos 2005/29 esmė yra 5 straipsnio 1 dalies bendroji nuostata, kuri nustato nesąžiningos komercinės veiklos draudimą. Kokia veikla konkrečiu atveju laikoma „nesąžininga“, paaiškinama 5 straipsnio 2 dalyje. Remiantis šia nuostata, komercinė veikla yra nesąžininga, jei ji, pirma, prieštarauja „profesinio atidumo“ reikalavimams ir, antra, gali „iš esmės iškreipti“ vidutinio vartotojo ekonominį elgesį. Pagal 5 straipsnio 4 dalį nesąžininga komercinė veikla visų pirma yra ta, kuri yra klaidinanti (6 ir 7 straipsniai) arba agresyvi (8 ir 9 straipsniai). 5 straipsnio 5 dalyje daroma nuoroda į I priedą ir jame minimas komercinės veiklos, kuri „visais atvejais laikoma nesąžininga“, rūšis. Tas sąrašas galioja visose valstybėse narėse ir jį galima keisti tik peržiūrint direktyvą.

74.

Taigi taikant teisę nacionaliniuose teismuose ir administracinėse institucijose pirmiausia turi būti atsižvelgiama į I priede pateikiamą sąrašą, kuriame nurodytas 31 atvejis, kai komercinė veikla yra nesąžininga. Jei komercinę veiklą galima priskirti prie kurio nors iš sąraše nurodytų atvejų, ji turi būti draudžiama; toks draudimas nepriklauso, pavyzdžiui, nuo komercinės veiklos poveikio tyrimo. Jei konkretus atvejis nepatenka į šį draudžiamos veiklos sąrašą, būtina įvertinti, ar nėra kurio nors iš dviejų bendroje nuostatoje numatytų pavyzdinių atvejų – klaidinamos ar agresyvios veiklos. Tik tuomet, jei to nėra, tiesiogiai taikoma bendroji nuostata, numatyta direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje ( 46 ).

75.

Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, kiekviena valstybė narė, kuriai skirta direktyva, savo vidaus teisės sistemoje privalo imtis visų reikalingų priemonių direktyvos veiksmingumui siektino tikslo atžvilgiu užtikrinti ( 47 ). Tai apima nacionalinio įstatymų leidėjo pareigą tinkamai perkelti atitinkamą direktyvą į nacionalinę teisę ( 48 ). Pagal EB 249 straipsnio trečiosios pastraipos formuluotę nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvos įgyvendinimo formą ir būdus. Tokią pasirinkimo laisvę turi visų pirma nacionalinis įstatymų leidėjas.

76.

Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje pripažįstama, kad tinkamas direktyvos perkėlimas į vidaus teisę nebūtinai reikalauja pažodžiui pakartoti direktyvos nuostatas aiškioje ir specifinėje įstatymo nuostatoje ( 49 ). Priešingai, gali pakakti, kad vidaus teisė, įsigaliojusi perkeliant direktyvą, atitiktų teisinio aiškumo ir tikrumo reikalavimus ir taip būtų užtikrinta, kad atitinkamos valstybės narės teismai ir valdžios įstaigos, taikydamos nacionalinę teisę, įgyvendintų visą direktyvos programą ( 50 ).

77.

Siekiant išanalizuoti klausimą, ar ir kokia apimtimi ginčijama UWG 4 straipsnio 6 punkto nuostata atitinka direktyvos reikalavimus, visų pirma reikia trumpai apibūdinti svarbiausius šios vidaus teisės nuostatos aspektus.

78.

UWG 3 straipsniu (nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo momentu galiojusi ir dėl to nagrinėjamu atveju taikytina 2004 m. liepos 3 d. redakcija) įtvirtintas nesąžiningos konkurencijos draudimas. Ši esminė sąžiningos prekybos teisės norma yra suformuluota kaip bendra sąlyga, plačiai taikoma skiriant sankcijas už konkurencijos teisės pažeidimus. 2008 m. pakeitus įstatymą, ši bendra sąlyga, tik šiek tiek pakeitus formuluotes, išliko ir naujos redakcijos UWG 3 straipsnio 1 dalyje.

79.

Materialinė konkurencijos pažeidimų teisė apibūdinama pasitelkiant sąvoką „nesąžiningumas konkuruojant“. Remiantis UWG, kurio bendrosiose 1 skyriaus (1–7 straipsniai) nuostatose greta 1 straipsnyje įtvirtintos apsaugos tikslo sąlygos ir 2 straipsnyje pateiktų sąvokų apibrėžimų išdėstytos draudžiamosios nuostatos (3–7 straipsniai), struktūra, teisinės draudžiamosios nuostatos pažeidimo pasekmės (8–10 straipsniai) ir senatis (11 straipsnis) reglamentuotos 2 skyriuje, o formalioji proceso teisė – 3 skyriuje. 4 skyrius (16–19 straipsniai) apima baudžiamąją konkurencijos teisę, o 5 skyrius (20–22 straipsniai) – baigiamąsias nuostatas.

80.

UWG 4 straipsnyje pateiktas katalogas atvejų, tarp kurių patenka ir atvejis, kuris yra ginčo dalykas, kai vartotojai dalyvauja loterijose arba žaidimuose prizui laimėti, kuriais sukonkretinamas bendrasis nesąžiningos konkurencijos veiksmų pagal UWG 3 straipsnio bendrąją sąlygą draudimas ( 51 ). Iš esmės į jį perkelti Vokietijos teismų praktikoje ir teisės moksle išskirti atvejai. Sudarydamas atvejų katalogą, nacionalinis teisės aktų leidėjas iš esmės siekė išlaisvinti teisėjus nuo pareigos sukonkretinti „nesąžiningumo“ požymius ( 52 ) ir sukurti didesnį skaidrumą ( 53 ). Kadangi UWG 4 straipsnio 6 punkte tik sukonkretinami „nesąžiningumo“ požymiai, tai tam, kad priemonę būtų galima vertinti kaip pažeidžiančią konkurenciją, greta šios nuostatos taikymo sąlygų, kaip ir kitais įprastais pavyzdiniais atvejais, visuomet turi būti ir UWG 3 straipsnyje numatytos sąlygos ( 54 ). Pagal pastarąsias numatyta, kad nesąžiningais konkurenciniais veiksmais (arba komerciniais veiksmais pagal naujos redakcijos UWG 3 straipsnio 1 dalį) galėtų būti gerokai pabloginamos konkurencinės sąlygos konkurentų, vartotojų arba kitų rinkos dalyvių nenaudai. Atitinkamai konkurencinis veiksmas (arba komercinis veiksmas pagal naujos redakcijos UWG 3 straipsnio 1 dalį), dėl kurio paduotas skundas, turi būti ne tik atliktas dalyvaujant konkrečiuose konkurenciniuose santykiuose, tačiau turi peržengti tam tikrą ribą, t. y. turėti tam tikrą reikšmę konkurencinei situacijai ir būti reikšmingas saugomo asmenų rato interesams.

81.

Įvedus „mažareikšmiškumo ribą“ arba „reikalavimą, kad pažeidimas būtų pastebimas“, nacionalinių teismų darbas palengvėjo, nes jie nebeprivalo nagrinėti nereikšmingų elgesio, kai piktnaudžiaujama, atvejų ( 55 ). Mano nuomone, tiriant ginčijamos nuostatos suderinamumą su Direktyva 2005/25 svarbiausia, kokią ribą – aukštą ar žemą – nustato konkurencijos bylas nagrinėjantys nacionaliniai teismai.

82.

Nagrinėjant klausimą, ar nacionalinės teisės nuostata prieštarauja Bendrijos teisei, svarbus ne tik tokios nuostatos tekstas, bet turi būti atsižvelgiama ir į tai, kaip šią nuostatą aiškina nacionaliniai teismai ( 56 ). Kadangi jie pateikia visiems privalomą įstatymo aiškinimą, valstybės narės teismų praktika yra reikšmingas kriterijus vertinant, ar perkėlimas buvo atliktas ir nacionalinė teisė aiškinama nepažeidžiant Bendrijos teisės ( 57 ).

83.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo samprotavimais ( 58 ) matyti, kad nors esant UWG 4 straipsnio 6 punkte numatytiems elementams yra tik „nesąžiningumo“ požymis, t. y. pagal nacionalinę teisę veiksmas yra draudžiamas tik tada, jei įvykdytos UWG 3 straipsnio sąlygos, Vokietijos aukščiausiųjų teismų praktikoje aiškiai laikomasi nuomonės, jog UWG 4 straipsnio 6 punkto atveju visada preziumuojama, kad konkurencijos apribojimas yra reikšmingas ( 59 ). Tai matyti iš nuorodos į atitinkamus teisės mokslo darbų autorius ( 60 ), iš nacionalinės teisės nuostatų paaiškinimo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir net iš pačios prejudicinio klausimo formuluotės, pagal kurią ginčijama nuostata draudžiami susieti pasiūlymai, „nesvarbu, ar reklamos priemonė konkrečiu atveju pažeidžia vartotojų interesus“. Ši formuluotė leidžia suprasti, kad UWG 4 straipsnio 6 punktas aiškinamas taip, lyg nacionalinis teismas konkrečiu atveju beveik neturėtų diskrecijos. Vokietijos vyriausybė savo ankstesnėse rašytinėse pastabose taip pat akivaizdžiai rėmėsi šia prielaida, kai, kalbėdama apie šią vidaus teisės nuostatą, vartojo žodžius „absoliutus“ arba „bendrasis“ draudimas ( 61 ).

84.

Toliau reikia ištirti, ar toks UWG 4 straipsnio 6 punkto aiškinimas, kuris iš esmės prilygsta bendrajam susietų pasiūlymų, susijusių su loterijomis ar žaidimais prizams laimėti, draudimui, yra suderinamas su direktyva. Siekiant šio tikslo reikia pasinaudoti šios išvados 74 punkte aprašyta tikrinimo schema.

85.

Visų pirma, reikia konstatuoti, kad UWG 4 straipsnio 6 punktu draudžiama komercinė veikla neatitinka nė vieno iš direktyvos I priede išvardytų atvejų ( 62 ). Ypač netinka 16 punkte paminėta situacija, kai reklamuojama tvirtinant, kad pergalė atsitiktinumo principu grindžiamuose žaidimuose gali būti lengviau pasiekiama perkant tam tikrus produktus. Šis atvejis susijęs su ypatinga reklamos forma, tačiau ne su pačių susietų pasiūlymų naudojimu. Nepaisant to, kaip teisingai nurodo Portugalijos vyriausybė, atsakovė pagrindinėje byloje reklamoje jokiu būdu neteigia, kad vien prekės ar paslaugos įsigijimas padidina galimybę laimėti. Iš esmės siūloma tik galimybė dalyvauti ir šiaip kiekvienam prieinamame žaidime prizui laimėti ir nežadama, kad dėl to pirkėjo šansai laimėti bus didesni.

86.

Kadangi susieti pasiūlymai bendrai nepriskiriami I priede nurodytai nesąžiningai komercinei veiklai, kuri laikoma nesąžininga visais atvejais, jie iš esmės gali būti draudžiami tik tuo atveju, jei jie laikytini nesąžininga komercine veikla, pavyzdžiui, dėl to, kad yra klaidinantys ar agresyvūs direktyvos prasme ( 63 ). Tačiau UWG 4 straipsnio 6 punktu draudžiamos komercinės veiklos negalima pavadinti nei klaidinančia, nei agresyvia direktyvos 5 straipsnio 4 dalies prasme.

87.

Pagal direktyvą draudimas gali būti taikomas tik tuomet, jei komercinė veikla laikytina nesąžininga dėl to, kad prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Tam turi būti įvykdytos kumuliacinės 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktų taikymo sąlygos ( 64 ).

88.

Vokietijos vyriausybės nuomone, būtent taip yra UWG 4 straipsnio 6 punktu draudžiamos komercinės veiklos atveju, ir tai ji iš esmės grindžia manipuliavimo pavojumi, kylančiu dėl to, kad siekiama pasinaudoti vartotojo žaidimo aistra.

89.

Sąvoka „profesinis atidumas“ direktyvos 2 straipsnio h punkte apibrėžta kaip „tam tikrų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš prekybininko vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir/arba bendrą sąžiningumo principą prekybininko veiklos srityje“.

90.

Ši sąvoka, kuri, be kita ko, paremta neapibrėžta teisine sąvoka „sąžininga praktika rinkoje“, susijusi su vertinimu, kuris skirtingose valstybėse narėse gali skirtis atsižvelgiant į jose vyraujančias kultūrines nuostatas ir papročius ( 65 ). To nepaneigia ir ta aplinkybė, kad, remiantis direktyvos 13 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama derinant teisę panaikinti kliūtis vidaus rinkai, kylančias iš nevienodo bendrųjų sąlygų ir teisinių principų taikymo, nes valstybėms narėms akivaizdžiai yra suteikta tam tikra diskrecija tam tikroje griežtai ribotoje srityje ( 66 ). Tai aiškiai pripažįstama direktyvoje, nes iš 7 konstatuojamosios dalies matyti, kad „ji nėra skirta teisiniams reikalavimams dėl skonio ir padorumo, kurie valstybėse narėse labai skiriasi“. Kaip pavyzdys joje nurodomas kai kuriose valstybėse narėse nepageidaujamas prekių ar paslaugų siūlymas gatvėje. Todėl toje pačioje konstatuojamoje dalyje taip pat sakoma, kad „valstybės narės atitinkamai turėtų galėti ir toliau drausti komercinę veiklą savo teritorijoje dėl skonio ir padorumo priežasčių, nepažeisdamos Bendrijos teisės, net tais atvejais, kai tokia veikla neapriboja vartotojų pasirinkimo laisvės“.

91.

Tai, kad azartiniai lošimai valstybių narių visuomenei yra potenciali rizika ( 67 ) ir todėl valstybės narės turi turėti galimybę imtis atitinkamų kovos su lošimo aistros keliamu pavojumi priemonių, rodo ir Teisingumo Teismo praktika vadinamuosiuose sprendimuose dėl azartinių lošimų. Šių sprendimų esmė – nustatyti santykį tarp paslaugų ar įsisteigimo laisvės ir privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, tarp kurių yra vartotojų apsaugos tikslai, su lošimu susijusių sukčiavimo ir piliečių skatinimo pernelyg išlaidauti prevencija bei bendra socialinės tvarkos pažeidimų prevencija, apsaugos ( 68 ). Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas pripažino valstybių narių kompetenciją „nustatyti savo politikos azartinių lošimų srityje tikslus ir, jei reikia, tiksliai apibrėžti siektiną apsaugos lygį“. Teisingumo Teismo nuomone, „moralės, religijos ar kultūros ypatumai bei asmeniui ir visuomenei morališkai ir finansiškai žalingos pasekmės, susijusios su lošimais ir lažybomis, gali pateisinti nacionalinių valdžios institucijų diskreciją, kuria remdamosi šios galėtų nustatyti vartotojų ir socialinės tvarkos apsaugos reikalavimus“, jei priemonės, kurių imtasi, yra proporcingos ( 69 ).

92.

Mano nuomone, siekiant užtikrinti vienodą teismų praktiką reikėtų aukščiau paminėtus principus taikyti ir aiškinant direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktą, ypač „sąžiningos praktikos rinkoje“ koncepciją, ir, nepažeidžiant Bendrijos teisės nustatytų ribų, suteikti valstybėms narėms pakankamą diskreciją imtis kovos su žaidimo aistros keliamu pavojumi priemonių.

93.

Vokietijos vyriausybės išsakytas bendro pobūdžio abejones dėl komercinės veiklos, kuri vykdoma pritraukiant azartiniais žaidimais, galima priskirti prie moralinių priežasčių. Kaip teisingai pažymi Vokietijos vyriausybė, žaidimais prizams laimėti reklamos srityje iš tiesų galima pažadinti žmogaus lošimo aistrą. Tokie žaidimai žmones traukia ypač dėl tam tikrais atvejais itin didelio laimėjimo galimybės. Juos pasitelkus galima pažadinti potencialių klientų susidomėjimą ir taikant pasirinktą reklamos strategiją nukreipti juos link tam tikrų tikslų. Todėl negalima lengvai atmesti pateikto argumento, kad tokia komercinė veikla turi manipuliavimo požymių ir dėl to tam tikrais atvejais gali lemti profesinio atidumo pareigos pažeidimą.

94.

Iš to išplaukia, kad komercinė veikla, kurią vykdant vartotojų dalyvavimas loterijoje ar žaidime prizui laimėti susiejamas su sąlyga, kad jie įsigis atitinkamą prekę ar pasinaudos tam tikra paslauga, tam tikromis aplinkybėmis gali pažeisti profesinio atidumo reikalavimą, įtvirtintą direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkte.

95.

5 straipsnio 2 dalies b punkto prasme „iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį“, remiantis 2 straipsnio e punkte įtvirtinta teisine sąvoka, reiškia „naudojant komercinę veiklą pastebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs“. Vertybė, kurią saugo ši nuostata, yra vartotojo pasirinkimo laisvė ( 70 ).

96.

Atsižvelgiant į apibūdintą riziką ( 71 ) ir įvertinus atitinkamą valstybių narių diskreciją priimti sprendimus, loterijų ir žaidimų prizui laimėti susiejimas su pardavimu paprastai gali iš esmės iškreipti vartotojo ekonominį elgesį. Kaip teisingai nurodo Vokietijos vyriausybė ( 72 ), negalima atmesti to, kad šansas nemokamai dalyvauti žaidime prizui laimėti, siekiant užsitikrinti dalyvavimą tame žaidime, gali paskatinti vartotoją apsipirkti už didesnę sumą, nei buvo planuota. Toks šansas taip pat iš esmės gali taip paveikti vartotoją, kad jis ir toliau pirks iš taip besireklamuojančio prekybininko, kad ir toliau galėtų dalyvauti žaidime prizui laimėti.

97.

Tad, vertinant abstrakčiai, direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkto sąlygos iš esmės būtų įvykdytos.

98.

Vis dėlto abejotina, ar toks abstraktus vertinimas iš tiesų atitinka direktyvos prasmę bei tikslą ir Bendrijos įstatymų leidėjo valią. Kaip jau minėjau savo išvadoje sujungtose bylose VTB-VAB ir Galatea (C-261/07 ir C-299/07) ( 73 ), į klausimą, ar susieti pasiūlymai turi būti vertinami kaip nesąžiningi dėl to, kad jie atitinka direktyvos 5 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygas, negali būti duotas bendras, visais atvejais galiojantis atsakymas – priešingai, būtina konkrečiai vertinti kiekvieną komercinę veiklą konkrečiu atveju.

99.

Tai vienareikšmiškai išplaukia iš direktyvos 7 konstatuojamosios dalies, pagal kurią taikant šią direktyvą, ypač jos bendrąsias nuostatas, reikia visapusiškai atsižvelgti į aplinkybes konkrečiu atveju. Žodis „ypač“ taip pat rodo, kad atitinkamas atsižvelgimas į aplinkybes konkrečiu atveju neapsiriboja 5 straipsnio 1 dalies bendrosios nuostatos taikymu, bet apima ir ją tikslinančių direktyvos nuostatų, įtvirtintų 5–9 straipsniuose, taikymą. Kaip matyti iš direktyvos 17 konstatuojamosios dalies, tais atvejais, kai komercinė veikla nepatenka į I priede pateikiamą komercinės veiklos sąrašą, ir Bendrijos teisės aktų leidėjas pripažįsta būtinybę konkrečiai vertinti kiekvieną konkretų atvejį pagal direktyvos 5–9 straipsnių nuostatas. Tai išplaukia iš 17 konstatuojamosios dalies trečio sakinio, kuriame numatyta, jog I priede išvardyta komercinė veikla yra vienintelė komercinė veikla, kurią „galima laikyti nesąžininga nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo pagal direktyvos 5–9 straipsnius“.

100.

Toks principinio UWG 4 straipsnio 6 punkte numatyto bendrojo susietų pasiūlymų draudimo aiškinimas, koks aprašytas pirma, lemtų I priede įtvirtintos draudžiamos komercinės veiklos sąrašo išplėtimą, o tai valstybėms narėms vis dėlto draudžiama atsižvelgiant į Direktyvoje 2005/29 įtvirtintą visišką ir maksimalų suderinimą ( 74 ). Be to, valstybėms narėms draudžiama vienašališkai išplėsti šį sąrašą atsižvelgiant į tai, kad pagal 5 straipsnio 5 dalį jis gali būti pakeistas tik keičiant pačią direktyvą, t. y. laikantis EB 251 straipsnyje nustatytos bendro sprendimo procedūros.

101.

Komercinės veiklos sąžiningumo įvertinimo remiantis konkrečiomis aplinkybėmis, ypač atsižvelgiant į tokios veiklos poveikį vidutinio vartotojo ekonominiam elgesiui, pareigą Bendrijos teisės aktų leidėjas perkelia nacionaliniams teismams ir administracinėms institucijoms. Tai aiškiai nurodoma direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje ( 75 ). Remiantis direktyvos 11 ir 12 straipsniais, nacionaliniai teismai ir administracinės institucijos, nacionaliniame lygmenyje sukūrus sankcijų sistemą, turi užtikrinti šios direktyvos laikymąsi ( 76 ). Tačiau kai Vokietijos įstatymų leidėjas įstatymu nustato bendruosius draudimus, apimančius ir kitokią veiklą nei išvardytą direktyvos I priede pateiktame sąraše, ir teisės aiškinimo bei taikymo institucijoms, kurios taip pat yra Direktyvos 2005/29 adresatai, ir nepalieka jokios diskrecijos, yra pažeidžiamas veiksmingo direktyvos įgyvendinimo valstybėse narėse tikslas ( 77 ).

102.

Visapusiškas konkretaus atvejo aplinkybių vertinimas taikant direktyvos 5 straipsnio 2 dalį juo labiau reikalingas todėl, kad negalima remtis prielaida, jog kiekvienas produkto pardavimo susiejimas su žaidimu prizui laimėti iš esmės ir per se pasižymi Vokietijos vyriausybės nurodytu manipuliavimo poveikiu. 5 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyto „reikšmingumo“ požymis neišvengiamai preziumuoja esant būtiną konkretaus atvejo aplinkybių vertinimą ( 78 ). Iš tiesų galima sugalvoti tokių atvejų, kai paskata dalyvauti žaidime prizui laimėti ar loterijoje vartotojo ekonominio elgesio nepaveiktų arba paveiktų nesmarkiai.

103.

Pagrindinės bylos atveju, nenorint užbėgti už akių atitinkamam nacionalinių teismų, kurie privalo taikyti Bendrijos teisę pagrindinėje byloje ( 79 ), vertinimui, galima teigti, kad galimybė žaisti loto vargu ar gali vidutinį vartotoją visuomet paskatinti apsipirkti už 100 eurų, ypač dėl to, kad, pirma, ši suma yra santykinai didelė ir, antra, galiausiai šiame žaidime gali dalyvauti kiekvienas. Todėl galima pritarti Ispanijos vyriausybei dėl to, kad vidutinis vartotojas, pageidaujantis žaisti loto, paprastai nelauks, kol apsipirks už 100 eurų, kad galėtų gauti teisę dalyvauti žaidime ( 80 ). Taigi nagrinėjamu atveju vidutinis vartotojas tikrai galėtų suprasti, kad jo nauda apsiriboja nemokamu dalyvavimu loterijoje ir kad jis tam turi įsigyti prekių mažiausiai už 100 eurų. Atsižvelgiant į tai, jis gali laisvai apsispręsti, ar jam dalyvauti akcijoje, ar norint patenkinti savo poreikius kreiptis į konkurentą ( 81 ).

104.

Apibendrinant reikia konstatuoti, kad tokia nacionalinė nuostata, kaip UWG 4 straipsnio 6 punktas, aiškinamas taip, kaip reikia, kuriuo nustatomas principinis susietų pasiūlymų draudimas, nenumatant galimybės atsižvelgti į konkretaus atvejo aplinkybes, savo esme yra labiau ribojanti ir griežtesnė nei Direktyvos 2005/29 nuostatos.

105.

Šiame kontekste reikia nurodyti, jog UWG 4 straipsnio 6 punktas susijęs su sritimi, kuriai taikomas visiškas suderinimas ir kuriai negalioja direktyvos 3 straipsnio 5 dalyje numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos. Netaikoma ir direktyvos 3 straipsnio 9 dalyje numatyta išimtis.

106.

Kyla klausimas, kokių pasekmių nagrinėjamu atveju teisės aiškinimui turi Komisijos pasiūlymo dėl reglamento, susijusio su pardavimo vidaus rinkoje skatinimu, atsiėmimas ( 82 ). Vokietijos vyriausybė iš esmės remiasi atskirais pakeitimais, kurie Komisijos pasiūlyme buvo atlikti per teisėkūros procedūrą ( 83 ) ir kurie, jos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad būta valstybių narių ir Europos Parlamento sutarimo dėl principinio susietų pasiūlymų draudimo būtinybės ( 84 ).

107.

Kaip teigia Vokietijos vyriausybė, priimdamas UWG, kuris įsigaliojo 2004 m. liepos 8 d., Vokietijos įstatymų leidėjas rėmėsi pakeistu Komisijos pasiūlymu ir motyvuose dėl UWG 4 straipsnio 6 punkto perėmė Europos Parlamento argumentus. Pagal juos konkurencijos pažeidimas yra grindžiamas tuo, kad priemone siekiama pasinaudoti žaidimo aistra ir taip sudrumsti vartotojo apsisprendimą.

108.

Priešingai nei mano Vokietijos vyriausybė, nei iš Komisijos pasiūlymo dėl pardavimo vidaus rinkoje skatinimo reglamento, nei iš per priėmimo procedūrą pateiktų pakeitimų pasiūlymų negalima daryti išvadų dėl Direktyvos 2005/29 aiškinimo, nes ši vyriausybė remiasi Bendrijos teisės normos pasiūlymu, kuris niekada neįsigaliojo. Todėl negalima pagrįstai remtis teisėtų lūkesčiais apsauga ( 85 ). Kaip ji pati paaiškina, reglamento ir Direktyvos 2005/29 priėmimo procedūros iš dalies vyko tuo pat metu. Kaip konstitucinė Taryboje atstovaujamos valstybės narės atstovė, Vokietijos vyriausybė aktyviai dalyvavo abiejose teisės aktų priėmimo procedūrose ir todėl visą laiką žinojo apie šių procedūrų eigą ( 86 ). Taigi ji negali pagrįstai remtis nežinojimu apie abiejų teisės aktų priėmimo procedūrų eigą ( 87 ).

109.

Teisingumo Teismas pabrėžė ypatingą Taryboje atstovaujamos valstybės narės vyriausybės atsakomybę įgyvendinant direktyvas. Teismas priėjo prie išvados, jog dėl to, kad valstybės narės dalyvauja parengiamuosiuose direktyvų priėmimo darbuose, jos turi galėti per nustatytą terminą parengti joms įgyvendinti reikalingus įstatymus ( 88 ).

110.

Tad vėliausiai Komisijos pasiūlymo atsiėmimo momentu ( 89 ) Vokietijos vyriausybė prireikus turėjo patikrinti, kiek Direktyvos 2005/29 taikymo ratione materiae sritis apims iki tol planuotame reglamente numatytas sritis. Tokio patikrinimo būtinybė buvo akivaizdi, ypač atsižvelgiant į tai, kad Direktyva 2005/29 pagal savo pirminę koncepciją buvo skirta, pirma, bendroms, papildomoms teisės normoms Bendrijos vartotojų teisės srityje nustatyti ir, antra, valstybių narių nesąžiningos komercinės veiklos taisyklėms visiškai suderinti ( 90 ). Turint omenyje tai, kad reglamento pasiūlymas buvo atsiimtas tuo metu, kai dar nebuvo pasibaigęs direktyvos perkėlimo terminas, Vokietijos įstatymų leidėjas privalėjo atsižvelgti į šią aplinkybę derindamas nacionalinę teisę.

111.

Todėl šiuos argumentus reikia atmesti.

112.

Atsižvelgdama į minėtus svarstymus, darau išvadą, kad toks UWG 3 straipsnio ir 4 straipsnio 6 dalies aiškinimas, koks susiformavo Vokietijos aukščiausiųjų teismų praktikoje, pagal kurį ši vidaus teisės nuostata aiškinama kaip principinis susietų pasiūlymų, susijusių su loterijomis arba žaidimais prizui laimėti, draudimas ( 91 ), nėra direktyvą atitinkantis aiškinimas.

113.

Iš viso to išplaukia, kad direktyvos 5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad ši nuostata draudžia nacionalinės teisės normą, pagal kurią komercinė veikla, kai vartotojų dalyvavimas loterijoje ar žaidime prizui laimėti susiejamas su sąlyga, kad jie įsigis atitinkamą prekę ar pasinaudos tam tikra paslauga, iš principo yra neleistina, nesvarbu, ar reklamos priemonė konkrečiu atveju pažeidžia vartotojų interesus.

114.

Atsižvelgdama į minėtus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesgerichtshof pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) 5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad ši nuostata draudžia nacionalinės teisės normą, pagal kurią komercinė veikla, kai vartotojų dalyvavimas loterijoje ar žaidime prizui laimėti susiejamas su sąlyga, kad jie įsigis atitinkamą prekę ar pasinaudos tam tikra paslauga, iš principo yra neleistina, nesvarbu, ar reklamos priemonė konkrečiu atveju pažeidžia vartotojų interesus.