1.

Šioje byloje Teisingumo Teismo dar kartą prašoma išaiškinti 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvą 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo ( 2 ) (toliau – PAV direktyva). Tačiau šioje byloje kalbama apie PAV direktyvos, iš dalies pakeistos 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB, nustatančia visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB ( 3 ) dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus, redakciją, kurią Teisingumo Teismas iki šiol labai retai nagrinėjo.

2.

Ypač svarbu išaiškinti, ar sprendimas neatlikti poveikio aplinkai vertinimo turi būti motyvuojamas ir, jei motyvavimas būtinas, kokia forma jis turi būti pateikiamas.

3.

PAV direktyvos tikslas nustatytas jos 2 straipsnio 1 dalyje:

„Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl pobūdžio, savo masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo. Šie projektai apibrėžti 4 straipsnyje.“

4.

3 straipsnyje apibrėžiamas poveikio aplinkai vertinimo objektas:

„Vertinant poveikį aplinkai, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį ir remiantis 4–11 straipsniais, nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis projekto poveikis šiems aplinkos komponentams:

5.

4 straipsnio 1 ir 2 dalyse iš esmės nurodomi vertintini projektai:

„1.   Remiantis 2 straipsnio 3 dalimi, I priede išvardyti projektai, turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnių nuostatas.

2.   Remdamosi 2 straipsnio 3 dalimi, valstybės narės:

arba

nusprendžia, ar projektai, išvardyti II priede, turi būti vertinami pagal 5–11 straipsnių nuostatas.

Valstybės narės gali apsispręsti naudoti abi a ir b punktuose nurodytas procedūras.

3.   Kai pagal 2 dalį nagrinėjamas kiekvienas atvejis ar naudojamasi valstybės narės nustatytomis ribomis ar kriterijais, privaloma atsižvelgti į atrankos kriterijus, išvardytus III priede.

4.   Valstybės narės privalo užtikrinti, kad visuomenė būtų informuojama apie kompetentingos institucijos sprendimą, priimtą pagal 2 dalį.“

6.

II priedo 10 punkto b papunktyje kalbama apie urbanizavimo projektus.

7.

III priede nurodomos įvairios projekto charakteristikos, vykdymo vieta bei galimas poveikis, kuriuos galima traktuoti kaip atrankos kriterijus sprendžiant apie poveikio aplinkai vertinimo būtinybę.

8.

Pagrindinėje byloje iškilo klausimas dėl planuojamos veiklos buvusioje karinio jūrų laivyno bazėje, esančioje išskirtinio kraštovaizdžio zonoje. Joje numatyta įkurti ligoninę. Pirmasis leidimas sėkmingai užginčytas, nes nebuvo ištirta būtinybė įvertinti poveikį aplinkai.

9.

Tolesnėje administracinėje procedūroje kompetentinga vietos valdžios taryba priėmė nuomonę dėl būtinybės atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Anot jos, šis vertinimas nėra būtinas, nes nėra tikėtina, kad poveikis aplinkai bus reikšmingas.

10.

Ieškovas pagrindinėje byloje Christopher Mellor užginčijo šią nuomonę. Anot jo, be kita ko, būtų sugriauta šikšnosparnių buveinė. Dėl šio skundo vietos valdžia peržiūrėjo savo nuomonę.

11.

Jungtinės Karalystės Secretary of State2006 m. gruodžio 4 d. raštu vis dėlto paskelbė sprendimą, kad poveikio aplinkai vertinimas nėra būtinas. Šį sprendimą ji grindė tuo, kad projektas neturėtų daryti reikšmingo poveikio aplinkai, atsižvelgiant į tokius faktorius, kaip antai jo pobūdis, apimtis ar vieta. Detalesnių motyvų ji nepateikė.

12.

Ch. Mellor pateikė ieškinį dėl šio sprendimo. Court of Appeal, nagrinėdamas bylą kaip apeliacinis teismas, pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

13.

Pagrindinė byla susijusi su išankstiniu patikrinimu, ar reikia įvertinti nagrinėjamo projekto poveikį aplinkai.

14.

Pagal PAV direktyvos 4 straipsnio 2 dalį ir II priedo 10 punkto b papunktį valstybės narės, išnagrinėjusios kiekvieną atvejį arba pagal valstybės narės nustatytas ribas ar kriterijus nusprendžia, ar urbanizavimo projektų poveikis aplinkai turi būti vertinamas. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, PAV direktyvos 4 straipsnio 2 dalis suteikia valstybėms narėms tam tikrą diskreciją. Tačiau šią diskreciją riboja 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga įvertinti poveikį tų projektų, kurių poveikis aplinkai gali būti reikšmingas ( 4 ).

15.

Valstybės narės turi atsižvelgti visų pirma į projekto pobūdį, mastą ir vietą, kad nustatytų, ar jis gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai ( 5 ). Šiuo klausimu PAV direktyva siekiama, kad būtų atliekamas visapusis projektų ar jų pakeitimo poveikio aplinkai vertinimas ( 6 ). Atliekant atskiro projekto ar jo pakeitimo poveikio aplinkai vertinimą, būtina atsižvelgti tiek į tiesioginį pačių šiuo projektu numatytų darbų poveikį aplinkai, tiek į poveikį aplinkai, kuris gali būti sukeltas naudojant ir eksploatuojant objektus, sukurtus atlikus šiuos darbus ( 7 ).

16.

Šioje byloje kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios konkretų atvejį ir atsižvelgusios į tokius veiksnius kaip projekto pobūdis, mastas ar vieta, padarė išvadą, kad jis negali daryti reikšmingo poveikio aplinkai. Todėl poveikio aplinkai vertinimas nebūtinas.

17.

Ch. Mellor tvirtinimu, šis sprendimas turi būti panaikintas, nes jis nemotyvuotas ar bent nepakankamai motyvuotas.

18.

Pirmuoju klausimu jį pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar sprendimas neatlikti poveikio aplinkai vertinimo turi būti motyvuojamas.

19.

PAV direktyvos 9 straipsnyje numatyta, jog įvertinus poveikį aplinkai ir priėmus sprendimą leisti vykdyti planuojamą veiklą, visuomenei turi būti pateikiama detali informacija. Tačiau PAV direktyvos 4 straipsnio 4 dalyje numatoma, jog sprendimas neatlikti poveikio aplinkai vertinimo turi būti tik publikuojamas.

20.

Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad dėl šios priežasties PAV direktyvoje tiesiogiai nereikalaujama motyvuoti sprendimo nevertinti poveikio aplinkai. Vis dėlto akivaizdu, kad direktyvoje aiškiai numatoma pareiga motyvuoti kitokio pobūdžio sprendimus.

21.

Teisingumo Teismas jau ankstesnėse bylose konstatavo, jog sprendime, kuriuo kompetentinga nacionalinė institucija nusprendžia, kad projekto charakteristikos nereikalauja atlikti poveikio aplinkai vertinimo, turi būti arba prie jo turi būti pridėta visa informacija, leidžianti nustatyti, ar jis pagrįstas pagal PAV direktyvos reikalavimus atliktu adekvačiu išankstiniu patikrinimu ( 8 ).

22.

Jungtinė Karalystė pagrįstai teigia, kad šis konstatavimas tėra obiter dictum. Nagrinėtoje byloje procesas dėl įsipareigojimų pažeidimo buvo pradėtas ne dėl sprendimo neatlikti poveikio aplinkai vertinimo, galimas dalykas, nepakankamo motyvavimo. Priešingai, Komisija kritikavo tai, kad nebuvo ištirta būtinybė įvertinti poveikį aplinkai.

23.

Dėl šios priežasties tos bylos šalys nepareiškė pastabų dėl galimos pareigos motyvuoti, o kitos valstybės narės, pavyzdžiui, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, neturėjo pagrindo įstoti į bylą, siekdamos užginčyti preziumuojamą pareigą motyvuoti. Taigi, nepaisant to, kad priimtas 2004 m. birželio 10 d. sprendimas Komisija prieš Italiją, reikia nagrinėti būtinybės motyvuoti klausimą.

24.

EB 253 straipsnyje keliamas reikalavimas motyvuoti sprendimus. Ch. Mellor tvirtinimu, teisė į gerą administravimą, numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 9 ) 41 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje, apima administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus. Kadangi Lisabonos sutartis vis dar neratifikuota, Chartija, skirtingai nuo pirminės teisės, neturi privalomojo pobūdžio teisinio poveikio. Vis dėlto, kaip teisės šaltinis, ji pateikia su pagrindinėmis teisėmis susijusias gaires ( 10 ), į kurias reikia atsižvelgti aiškinant Bendrijos teisę ( 11 ).

25.

Iš Chartijos 41 straipsnio 1 dalies formuluotės, kaip ir iš Sutarties 253 straipsnio, aišku, kad minima pareiga motyvuoti taikoma Bendrijos institucijoms. Todėl ši pareiga negali būti taikoma nacionalinėms institucijoms, net kai jos taiko Bendrijos teisę ( 12 ).

26.

Iš principo valstybės narės pačios nustato Bendrijos teisės įgyvendinimo procedūras, jei ji nenumato specifinių taisyklių. Vis dėlto egzistuoja nuostatos dėl valstybių narių sprendimų, priimtų taikant tam tikras Bendrijos teisės nuostatas ( 13 ), motyvavimo, taip pat ir aplinkosaugos teisės srityje, tačiau nėra konkrečios nuostatos dėl išankstinių sprendimų motyvavimo ( 14 ).

27.

Vis dėlto valstybės narės negali visiškai laisvai nustatyti Bendrijos teisės įgyvendinimo procedūrinių taisyklių. Procedūrinės taisyklės neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų Bendrijos teisinės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimas neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 15 ).

28.

Nepanašu, kad pareigos motyvuoti atsisakymas sukurtų mažiau palankią situaciją, lyginant su išimtinai vidaus situacijomis. Vis dėlto kyla klausimas, ar buvo paisoma veiksmingumo principo ribų. Konkreti veiksmingumo principo išraiška yra veiksmingos teisminės gynybos principas. Jis reikalauja, kad Bendrijos teisės pripažįstamomis teisėmis galima būtų remtis teisme. Todėl būtina, kad teismai galėtų kontroliuoti sprendimus, kuriais institucijos atima galimybę naudotis tokiomis teisėmis. Ši kontrolė turi apimti ir sprendimo motyvavimą ( 16 ).

29.

Būtent tokiomis aplinkybėmis reikėtų įterpti konstatavimus dėl pareigos motyvuoti, įtvirtintus 2004 m. birželio 10 d. Sprendime Komisija prieš Italiją. Teisingumo Teismas pabrėžia, kad tuomet nagrinėtoje byloje negavus reikalaujamų duomenų būtų buvę neįmanoma nustatyti, ar buvo atliktas išankstinis būtinybės įvertinti poveikį aplinkai patikrinimas ( 17 ).

30.

Šis argumentas yra įtikinamas. Jei sprendime trūksta reikalingų duomenų, vėliau labai sunku nustatyti, ar sprendimą priėmusi institucija nagrinėjo galimą projekto poveikį aplinkai. Šiuo atveju lieka abejonių, ar teisminio proceso metu patvirtintas tik vienas kitais pagrindais priimtas sprendimas.

31.

Be to, pareiga motyvuoti leidžia privačiam asmeniui, visiškai susipažinus su informacija, nuspręsti, ar jam reikia kreiptis į teismą ( 18 ). Nagrinėjamoje byloje motyvavimas leistų suprasti, į kokius pavojus aplinkai buvo atsižvelgta. Ieškinys leistų ginčyti arba klaidingą tokių pavojų vertinimą, arba neatsižvelgimą į kitokius reikšmingus pavojus.

32.

Motyvavimas nėra vien tik piliečio interesas, bet skatina pirminę pačios administracijos savikontrolę ir gali pagerinti santykius su piliečiais. Kai motyvacija įtikinama, nutraukiami jau esami konfliktai ir išvengiama bereikalingų ginčų.

33.

Neseniai Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinės valdžios institucijos privalo pagrįsti kiekvieną sprendimą, kuriuo atsisako pripažinti Bendrijos teisės pripažįstamas teises ( 19 ). Taigi Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ne tik įtvirtina gero valdžios institucijų administravimo taisykles, bet ir atskleidžia bendrą teisės principą, kurio nacionalinės valdžios institucijos privalo laikytis taikydamos Bendrijos teisę ( 20 ).

34.

Apibendrinant reikia konstatuoti, kad valstybės narės privalo informuoti apie sprendimų, kuriais atsisako pripažinti Bendrijos teisės pripažįstamas teises, motyvus.

35.

Taigi būtina patikrinti, ar atsisakymas atlikti poveikio aplinkai vertinimą gali būti traktuojamas kaip atsisakymas pripažinti Bendrijos teisės pripažįstamą teisę.

36.

Šiomis aplinkybėmis atsisakymas pripažinti Bendrijos teisės pripažįstamą teisę neturėtų būti suprantamas taip, kad teisė į poveikio aplinkai vertinimą turėtų išties egzistuoti. Tokiu atveju pareiga motyvuoti nebūtų praktiškai taikoma. Nepriklausomai nuo motyvavimo, atsisakymas pripažinti realiai egzistuojančią teisę yra neteisėtas.

37.

Motyvavimas turi suteikti galimybę kontroliuoti kiekvieną sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad Bendrijos teisės iš principo pripažįstama teisė negalioja konkrečiu atveju. Dėl šios priežasties administracija privalo pagrįsti sprendimą, jei Bendrijos teisė privačiam asmeniui suteikia teisinę padėtį, kurią atitinkamas sprendimas gali pažeisti.

38.

Nagrinėjamoje byloje projekto vadovo teisės nebuvo apribotos. Jis kaip tik prašė, kad procedūra dėl leidimo išdavimo būtų vykdoma be poveikio aplinkai vertinimo. Todėl jo atžvilgiu sprendimas neturi būti motyvuotas.

39.

Vis dėlto vertinant pareigą motyvuoti svarbu atsižvelgti ir į trečiųjų asmenų teises. Bendrijos teisės procedūrose pareiga motyvuoti turi būti vertinama taip pat atsižvelgiant į kitų asmenų, kurie konkrečiai ir tiesiogiai susiję su teisės aktu, suinteresuotumą gauti paaiškinimus ( 21 ). Todėl motyvavimas būtinas, kai konkurencijos bylose Komisija neprieštarauja įmonių koncentracijai ( 22 ) arba pagalbai ( 23 ).

40.

Šie kriterijai turi būti taikomi ir sprendimams, kuriuos valstybių narių valdžios institucijos priima taikydamos Bendrijos teisę. Atsisakymas atlikti poveikio aplinkai vertinimą yra būtinai susijęs ne tik su projekto vadovu, bet ir su trečiaisiais asmenimis, bent jau tiek, kiek jie iš principo gali reikalauti, kad toks vertinimas būtų atliekamas.

41.

Teismas jau anksčiau konstatavo, kad tretieji asmenys gali turėti teisę reikalauti atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Kai valstybės narės įstatymų leidėjas ar administracinės institucijos viršija PAV direktyvos 4 straipsnio 2 dalimi ir 2 straipsnio 1 dalimi joms suteiktą diskreciją, privatūs asmenys valstybės narės teisme gali remtis šiomis nuostatomis prieš nacionalines institucijas. Tokiu atveju valstybės narės valdžios institucijos privalo neviršydamos savo kompetencijos imtis visų reikalingų priemonių, bendrųjų ar individualių, kad būtų nustatyta, ar projektai gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai ir, jei taip, kad šis poveikis būtų ištirtas ( 24 ).

42.

Be to, PAV direktyvos 10a straipsnis nuo šiol numato, kad suinteresuotos visuomenės ar nevyriausybinių organizacijų nariai, esant tam tikroms sąlygoms, gali reikalauti teismo patikrinti sprendimus, kuriems taikomos PAV direktyvos nuostatos dėl visuomenės dalyvavimo. Šiai teisei kiltų grėsmė, jei ieškovai taip pat negalėtų apskųsti sprendimo netaikyti nuostatų dėl visuomenės dalyvavimo.

43.

Todėl PAV direktyvos 4 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 1 dalimi ir 10a straipsniu Bendrija suteikia teisę privatiems asmenims. Kadangi sprendimas atsisakyti atlikti poveikio aplinkai vertinimą pažeidžia šią teisę, jis turi būti pagrįstas.

44.

Reikia pridurti, jog veiksmingumo principas nereikalauja suvienodinti motyvų trūkumo teisinių pasekmių įvairiose valstybių narių teisinėse sistemose. Valstybės narės neprivalo perimti nuostatų dėl motyvavimo trūkumo, galiojančių Bendrijos institucijoms.

45.

Bendrijos teisinėje sistemoje apie akto motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešama kartu su asmens nenaudai priimtu aktu. Motyvų nebuvimo arba jų trūkumo negali ištaisyti tai, kad suinteresuotasis asmuo akto motyvus sužino per procesą Bendrijos teisme ( 25 ). Be to, tai atitinka griežtą faktinį ir teisinį ginčo objekto apribojimą puolimo ir gynybos priemonių sistemoje. Kadangi ieškovas pagal bendrą taisyklę negali išplėsti ieškinio objekto ( 26 ), procesiniam lygiateisiškumui iškiltų grėsmė, jei institucija, kuriai pateiktas ieškinys, tiesiog galėtų ( 27 ) papildyti savo motyvus proceso metu.

46.

Vis dėlto neatmetama galimybė, kad kitokios struktūros procesinėje teisėje motyvų trūkumų taisymas galėtų būti vertinamas palankiau. Tai įmanoma, kai ginčo objektas yra atviras ieškinio pagrindų, t. y. teisinių prieštaravimų dėl skundžiamo sprendimo, atžvilgiu arba kai vykstant teismo procesui leidžiama pareikšti papildomus reikalavimus. Tačiau tai jau yra nacionalinės proceso teisės klausimai.

47.

Taigi pagal PAV direktyvos 4 straipsnį valstybės narės privalo informuoti visuomenę apie priimto sprendimo, kad projekto, kuris patenka į II priedą, nereikia įvertinti pagal minėtos direktyvos 5–10 straipsnius, motyvus.

48.

Kadangi Teisingumo Teismas negali patikrinti, ar Secretary of State pakankamai motyvavo savo sprendimą, reikia suprasti, kad antruoju ir trečiuoju klausimais siekiama išsiaiškinti, kokie yra sprendimo, kuriuo atsisakoma atlikti poveikio aplinkai vertinimą, motyvavimo reikalavimai ir, visų pirma, ar pakanka išvardyti faktorius, kuriais remiantis konstatuojama, kad projektas neturėtų daryti reikšmingo poveikio aplinkai.

49.

Motyvacijos turinys turi atitikti pareigos motyvuoti tikslą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pirmiau minėtame 2004 m. birželio 10 d. Sprendime Komisija prieš Italiją konstatavo, kad sprendime, kuriuo atsisakoma atlikti poveikio aplinkai vertinimą, turi būti arba prie jo turi būti pridėti visa informacija, leidžianti nustatyti, ar jis pagrįstas pagal PAV direktyvos reikalavimus atliktu adekvačiu išankstiniu patikrinimu ( 28 ). Todėl svarbu, kad pateikti motyvai parodytų, jog buvo atliktas adekvatus išankstinis patikrinimas.

50.

Dėl adekvataus išankstinio patikrinimo apimties reikia priminti, jog PAV direktyva siekiama, kad būtų atliktas visapusis projektų poveikio aplinkai vertinimas ir kad valstybės narės privalo atsižvelgti visų pirma į projekto pobūdį, apimtį ir vietą, kad galėtų nustatyti, ar jis gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai ( 29 ).

51.

Kai yra akivaizdu, jog reikšmingo poveikio aplinkai nėra, gali pakakti vieno sakinio tam, kad būtų matyti, jog toks išankstinis patikrinimas buvo atliktas. Tačiau, jei dėl galimo poveikio aplinkai kyla diskusijų, būtini detalesni paaiškinimai, kad būtų matyti, jog šis poveikis buvo adekvačiai išnagrinėtas. Šiuo atžvilgiu gaires gali pateikti teismo praktika, susijusi su pareiga motyvuoti pagal pirminę teisę. Remiantis šia teismo praktika, turi būti pateikti pakankami motyvai, dėl kurių teisinės ir faktinės aplinkybės, kurios jau buvo išnagrinėtos išankstinio patikrinimo procedūroje, neparodo, kad gali būti daromas reikšmingas poveikis aplinkai. Tačiau neprivaloma pareikšti nuomonės dėl aplinkybių, kurios nesusijusios su ginču, yra nereikšmingos arba aiškiai antraeilės, arba nuspėti galimų prieštaravimų ( 30 ).

52.

Šiuo atžvilgiu pagrindinėje byloje ypač pabrėžiamos dvi aplinkybės, t. y. projekto įgyvendinimas teritorijoje, kuri nacionalinės teisės pripažįstama išskirtinio kraštovaizdžio zona, ir galimas šikšnosparnių buveinės suardymas, kurį minėjo Ch. Mellor administracinės procedūros metu. Šios dvi aplinkybės susijusios su projekto vieta. Pagal PAV direktyvos 4 straipsnio 3 dalį ir III priedo 2 punktą būtina atsižvelgti į šios geografinės srities jautrumą aplinkosaugos požiūriu. Todėl reikia ypač atsižvelgti į keletą išvardytų punktų.

53.

Projekto vietos kraštovaizdžio grožis, t. y. estetinis vertinimas, tik iš dalies įeina į jautrumo aplinkosaugos požiūriu sąvoką: III priedo 2 punkto trečios įtraukos h papunktyje minimas kraštovaizdis, turintis istorinės, kultūrinės ar archeologinės svarbos. Kai neįmanoma pritaikyti nė vieno iš šių trijų kriterijų, estetika labiau vertintina kaip skonio dalykas, o ne ekologinis kriterijus. Tokiu atveju galima grėsmė kraštovaizdžiui nėra galimo reikšmingo poveikio aplinkai privalomas požymis. Taigi ši aplinkybė yra antraeilės svarbos ir į ją galima neatsižvelgti.

54.

Tačiau galimas šikšnosparnių buveinės suardymas yra natūralios aplinkos buferinio pajėgumo klausimas PAV direktyvos III priedo 2 punkto trečios įtraukos prasme. Žinoma, šios buveinės saugomos tik tada, kai jos yra e papunktyje minimose saugomose teritorijose, visų pirma teritorijose, minimose Natūralių buveinių direktyvoje ( 31 ). Tačiau pagal 12 straipsnio 1 dalies d punktą ir Natūralių buveinių direktyvos IV priedą valstybės narės privalo užtikrinti griežtos visų šikšnosparnių buveinių apsaugos sistemą, nes kalbama apie ypač saugomos rūšies poravimosi ir (arba) poilsio vietą ( 32 ). Tik esant tam tikroms itin išskirtinėms aplinkybėms leidžiama ardyti šikšnosparnių buveines ( 33 ). Darytina išvada, kad šikšnosparnių buveinės suardymas iš esmės yra reikšmingas poveikis aplinkai ir būtina atlikti poveikio aplinkai vertinimą ( 34 ).

55.

Sprendime, kuriuo atsisakoma atlikti poveikio aplinkai vertinimą, turi būti arba prie jo turi būti pridėta visa informacija, leidžianti nustatyti, ar jis pagrįstas pagal PAV direktyvos reikalavimus atliktu adekvačiu išankstiniu patikrinimu. Todėl turi būti pateikti pakankami motyvai, dėl kurių teisinės ir faktinės aplinkybės, kurios jau buvo išnagrinėtos išankstinio patikrinimo procedūroje, neparodo, kad gali būti daromas reikšmingas poveikis aplinkai.

56.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus klausimus atsakyti šitaip: