2007 m. balandžio 19 d. pareikštas ieškinys byloje Aughinish Alumina prieš Komisiją

(Byla T-130/07)

(2007/C 140/60)

Proceso kalba: anglų

Šalys

Ieškovė: Aughinish Alumina Ltd (Askeaton, Airija), atstovaujama Solicitors J. Handoll, C. Waterson

Atsakovė: Europos Bendrijų Komisija

Ieškovės reikalavimai

Aughinish Alumina Ltd (toliau — AAL), remdamasi savo argumentais, Teisingumo Teismo prašo:

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Savo ieškiniu ieškovė prašo iš dalies panaikinti 2007 m. vasario 7 d. Komisijos sprendimą C(2007)286 galutinis dėl mineralinių alyvų, naudojamų aliuminio gamyboje Gardanne regione, Shannon regione ir Sardinijoje, atleidimo nuo akcizo, kurį įgyvendino atitinkamai Prancūzija, Airija ir Italija, tiek, kiek jis susijęs su AAL.

AAL savo reikalavimus pagrindžia aštuoniais pagrindais.

Pirma, ieškovės manymu, Komisija neįvertino to, kad atleidimui nuo akcizo taikoma Airijos mokesčių sistema pagal jos pobūdį ir logiką, todėl tai nėra pagalba.

Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija tinkamai neišnagrinėjo atitinkamų rinkų ir jų konkurencinės struktūros. Tomis aplinkybėmis, kuriomis Komisija anksčiau sutiko, kad konkurencija nėra iškraipoma ir atsižvelgiant į tai, kad Taryba leido taikyti atleidimą nuo akcizo iki 2006 m. gruodžio 31 d., ieškovė tvirtina, kad Komisija turėjo įrodyti, jog atliko išsamią ekonominę analizę, patvirtinančią esantį ar gresiantį konkurencijos iškraipymą. Be to, ieškovė teigia, kad Komisija neįrodė, jog atleidimas nuo akcizo yra pagalba.

Trečia, ieškovė nurodo, kad net jei atleidimas nuo akcizo būtų laikomas pagalba, Komisija nagrinėjamos pagalbos nepripažino esama pagalba, patenkančia į EB 88 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Pagalba buvo teikiama kaip įsipareigojimas, prisiimtas iki Airijos stojimo į Europos Bendrijas, apie kurią pranešta 1983 m. sausio mėnesį. Kadangi Komisija iki 2000 m. liepos 17 d. nesiėmė veiksmų, pasibaigė dešimties metų senaties terminas ir jos nebuvo galima išieškoti.

Ketvirta, ieškovė teigia, kad Komisija, siekdama nustatyti, ar ir kaip vykdyti savo įgaliojimus pagal EB sutarties nuostatas valstybės pagalbos srityje, turėjo atsižvelgti į visą acquis dėl akcizų suderinimo. Ginčijamas sprendimas yra rimtas teisinio saugumo principo pažeidimas, nes jis tariamai pažeidė EB 93 straipsnio pagrindu remiantis Komisijos pasiūlymu Tarybai suteiktus įgaliojimus. Be to, Komisija tariamai neįvertino, kad EB 93 straipsnio pagrindu priimtos Tarybos priemonės yra lex specialis, kuriomis reikia vadovautis bet kokio nevienodo valstybės pagalbos taisyklių taikymo atveju. Papildomai, Komisija, ieškovės manymu, spręsdama valstybės pagalbos ir kitus klausimus ir siekdama panaikinti atitinkamus Tarybos sprendimus nepasinaudojo procedūromis, kuriomis ji gali naudotis pagal Direktyvos 92/81/EEB 8 straipsnį, ir todėl pakenkė Tarybos priemonių veiksmingumui.

Penkta, ieškovė tvirtina, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija neatsižvelgė į esminius EB 3 straipsnio ir EB 157 straipsnio reikalavimus skatinti Bendrijos pramonės konkurencingumą ir užtikrinti, kad būtų sudarytos Bendrijos pramonės konkurencingumui reikalingos sąlygos.

Šešta, Komisija, nustatydama, kad 20 % atleidimo nuo akcizo yra pagalba, tariamai neįvertino, kad ieškovė turėjo laikytis įsipareigojimų aplinkos srityje ir apsvarstyti priemones, kurios turėtų tą patį pirminį poveikį, kaip ir reikalavimas sumokti didelę nacionalinio mokesčio dalį.

Septinta, ieškovė nurodo, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principus.

Aštunta, pernelyg ilga procedūra pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pažeidžia gero administravimo ir teisinio saugumo principus ir, ieškovės manymu, šis pažeidimas yra dar rimtesnis, nes Komisija dar prieš inicijuodama procedūrą nesiėmė veiksmų dėl 1983 m. pranešimo.