PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. vasario 20 d.

Sujungtos bylos T‑359/07 P–T‑361/07 P

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Marli Bertolete ir kt.

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Briuselio infrastruktūros biuro (BIB) sutartininkai – Asmenys, prieš tai dirbę pagal darbo sutartis, sudarytas pagal Belgijos teisę – Taikytinos tvarkos pakeitimas – Komisijos sprendimai, kuriais nustatomas darbo užmokestis – Vienodas požiūris“

Dalykas: Apeliaciniai skundai, pateikti dėl 2007 m. liepos 5 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimų Bertolete ir kt. prieš Komisiją (F‑26/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000), Abarca Montiel ir kt. prieš Komisiją (F‑24/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000) ir Ider ir kt. prieš Komisiją (F‑25/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000), kuriais siekiama panaikinti šiuos sprendimus.

Sprendimas: Panaikinti 2007 m. liepos 5 d. Tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimus Bertolete ir kt. prieš Komisiją (F‑26/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000), Abarca Montiel ir kt. prieš Komisiją (F‑24/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000) ir Ider ir kt. prieš Komisiją (F‑25/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000). Atmesti ieškinius, kuriuos pateikė ieškovai pirmojoje instancijoje, t. y. Marli Bertolete ir kiti 8 Komisijos sutartininkai, Sabrina Abarca Montiel ir 19 kitų Komisijos sutartininkų, Béatrice Ider, Marie-Claire Desorbay ir Lino Noschese. Ieškovai pirmojoje instancijoje ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Sutartininkai – Darbo užmokestis – Sąvoka

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 62 ir paskesni straipsniai; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 19 ir paskesni straipsniai, 92 straipsnis ir priedo 2 straipsnio 2 dalis)

2.      Pareigūnai – Sutartininkai – Darbo užmokestis – Tarnautojų, prieš tai dirbusių pagal darbo sutartis, sudarytas pagal nacionalinę teisę, sumažėjusio darbo užmokesčio kompensavimas

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų priedo 2 straipsnio 2 dalis)

3.      Pareigūnai – Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos – Vienodas požiūris – Taikymas pereinant prie kitos tvarkos

1.      Atsižvelgiant į tai, kad darbo užmokesčio sąvoka, apibrėžta Pareigūnų tarnybos nuostatų 62 ir paskesniuose straipsniuose ir pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 19 ir paskesnius straipsnius, skaitomus kartus su šių sąlygų 92 straipsniu, taikoma sutartininkams, prieš tai dirbusiems pagal darbo sutartis, sudarytas pagal nacionalinę teisę, apima išmokas šeimai, institucijų pareiga, numatyta minėtų sąlygų priedo 2 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgti į įdarbinimo vietos valstybės narės teisės aktų dėl mokesčių, socialinio draudimo ir pensijų bei atitinkamų sutartininkams galiojančių nuostatų skirtumus turi būti aiškinama taip, kad jeigu šios institucijos ketina kompensuoti pereinant prie Bendrijos sutartininkams taikomos tvarkos sumažėjusį darbo užmokestį, jos turi atsižvelgti į visas šios darbo užmokesčio sąvokos sudedamąsias dalis. Tam jos turi atsižvelgti į anksčiau taikytų nacionalinės teisės aktų dėl mokesčių, socialinio draudimo ir pensijų ypatybes, galinčias turėti įtakos šio darbo užmokesčio, kaip jis suprantamas pagal Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus, lygiui, net jeigu nuo šių ypatybių priklausanti galima finansinė nauda nebūtinai yra darbo užmokesčio, kaip jis suprantamas pagal nacionalinę teisę, sudedamoji dalis. Taigi pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų priedo 2 straipsnio 2 dalį priimdamos diskrecinį sprendimą kompensuoti sumažėjusį darbo užmokestį, institucijos turi apskaičiuodamos papildomas sumas atsižvelgti į visą pagal nacionalinę teisę teikiamą su darbo užmokesčiu, mokesčiais ir socialine apsauga susijusią naudą, kuri pagal taikytiną Bendrijos teisę patenka į darbo užmokesčio sąvoką. Todėl aplinkybė, kad apskaičiuodama atitinkamiems tarnautojams skirtas papildomas sumas institucija atsižvelgė į nacionalinėje teisėje numatytas išmokas šeimai, priskirtinas prie valstybės mokamų socialinių išmokų, o ne prie darbdavio mokamo darbo užmokesčio, reiškia, kad Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų priedo 2 straipsnio 2 dalis buvo taikyta teisingai.

(žr. 45–47 punktus)

Nuoroda: 1987 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Belgiją, 186/85, Rink. p. 2029, 26 ir 29 punktai; 1987 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, 189/85, Rink. p. 2061, 18 punktas.

2.      Tam, kad nustatant papildomas sumas, skirtinas tarnautojams, kurie prieš tai dirbo pagal darbo sutartis, sudarytas pagal nacionalinę teisę, ir kuriems buvo pradėta taikyti Bendrijos sutartininkams galiojanti tvarka, būtų taikomas vienodo požiūrio principas, institucija turi palyginti nagrinėjamas situacijas atsižvelgdama į Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų priedo 2 straipsnio 2 dalies tikslą – išsaugoti ankstesnį darbo užmokesčio, kuris apibrėžtas Pareigūnų tarnybos nuostatuose, lygį, t. y. bendrą ankstesnį darbo užmokestį, įskaitant išmokas šeimai, ir paversti jį darbo užmokesčiu, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus. Tokiu palyginimu, atsižvelgiant į taikytinų nuostatų tikslą ir Bendrijos pareigūnų tarnybos nuostatuose pateiktą darbo užmokesčio sąvoką, institucijos įpareigojamos atsižvelgti į atitinkamą suinteresuotųjų asmenų šeiminę situaciją ir ypač į aplinkybę, ar jie turi vaikų. Taigi faktiniu ir teisiniu požiūriu Bendrųjų įgyvendinimo nuostatų, susijusių su laikinosiomis priemonėmis, taikomomis tarnautojams, kuriuos įdarbino Briuselio infrastruktūros biuras, 7 straipsnio 1 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje numatyto perėjimo prie sutartininkams taikomos tvarkos momentu vieną ar kelis vaikus turinčio asmens šeiminė situacija ir atlyginimas iš esmės skiriasi nuo vaikų neturinčio asmens šeiminės situacijos ir atlyginimo, nes pastarasis nei pagal anksčiau taikytą nacionalinę sutartims galiojusią tvarką, nei pagal Bendrijos pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintą tvarką neturi teisės gauti išmokų šeimai už išlaikomus vaikus, kurios sudaro atskirą darbo užmokesčio dalį. Skirtinga šių dviejų asmenų kategorijų šeiminė situacija ir skirtingi atlyginimai yra svarbus atskyrimo kriterijus, kurio, atsižvelgiant į taikytino reglamentavimo tikslą, institucija negali nepaisyti.

(žr. 50 ir 51 punktus)

3.      Vienodo požiūrio principo taikymas pereinant prie kitos tvarkos reiškia, kad institucija atsižvelgia į asmeninę visų suinteresuotųjų asmenų situaciją konkrečiu jų statuso pasikeitimo momentu, nes šis pasikeitimas yra svarbus įvykis, galintis iš esmės pakeisti visas jų teises ir pareigas. Jei būtų kitaip, Bendrijos institucijos turėtų, siekdamos užtikrinti vienodo požiūrio principo taikymą tokioje suinteresuotųjų asmenų statuso pasikeitimo ad hoc situacijoje, priimti bendro pobūdžio priemones atsižvelgdamos į hipotetinius kiekvieno iš šių suinteresuotųjų asmenų asmeninės situacijos pasikeitimus; dėl to joms būtų keliamas pernelyg didelis ir sunkiai įvykdomas reikalavimas atlikti tiriamąjį ir lyginamąjį nagrinėjimą. Tačiau toks vertinimas nedaro įtakos būtinybei periodiškai patikrinti atitinkamų tarnautojų asmeninę situaciją ir prireikus užkirsti kelią nevienodam asmenų, kurių situacija tame vėlesniame etape būtų panaši arba tapati, vertinimui ateityje.

(žr. 54 punktą)

Nuoroda: 2007 m. vasario 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Simões Dos Santos prieš VRDT, T‑435/04, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir I‑B‑1‑0000, 90 ir paskesni punktai.