1

Savo apeliaciniu skundu bendrovės Diy-Mar Insaat Sanayi ve Ticaret Ltd Sirketi ir Musa Akar prašo panaikinti 2007 m. sausio 17 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo nutartį Diy-Mar Insaat Sanayi ve Ticaret ir Akar prieš Komisiją (T-129/06, nepaskelbta Rinkinyje, toliau – skundžiama nutartis), kuria jis kaip nepriimtiną atmetė jų ieškinį, pirma, dėl 2005 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimo MK/KS/DELTUR/(2005)/SecE/D/1614, susijusio su viešojo darbų pirkimo sutarties dėl mokymo įstaigų statybos Diyarbakir ir Siirt provincijose sudarymu (EuropeAid/121601/C/W/TR, toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo ir, antra, dėl aptariamos sudarymo procedūros vykdymo sustabdymo.

2

Paskelbus pranešimą apie konkursą, susijusį su viešojo darbų pirkimo sutarties dėl mokymo įstaigų statybos Turkijos Siirt ir Diyarbakir provincijose sudarymu (EuropeAid/12160l/C/W/TR), apeliantės 2005 m. spalio 21 d. Europos Bendrijų Komisijos delegacijai Turkijoje pateikė savo paraišką.

3

Pasibaigus konkursui Komisija 2005 m. lapkričio 29 d. priėmė sprendimą sudaryti sutartį su įmone ILCI Ins. San. Ve Tic, AS. 2005 m. gruodžio 2 d. laišku apeliantės paprašė Komisijos atšaukti šį sprendimą. Šį prašymą Komisija atmetė ginčijamu sprendimu, kuris buvo 2005 m. gruodžio 23 d. laiške, perduotame apeliantėms tą pačią dieną faksu.

4

Šiame sprendime buvo nurodytos teisių gynimo priemonės ir atkreipiamas apeliančių dėmesys į EB 230 straipsniu joms suteikiamą galimybę Bendrijos teisme pareikšti ieškinį dėl sprendimo sudaryti sutartį panaikinimo per du mėnesius nuo dienos, kuria datuojamas laiškas.

5

Atstovaujamos dviejų Turkijoje įsisteigusių advokatų apeliantės Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai atitinkamai 2006 m. vasario 21 d. ir 23 d. pateikė ieškinio dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo versijas anglų ir turkų kalbomis (toliau – pirmasis ieškinys).

6

Susipažinusios su 2006 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijos laišku, kuriame apeliantės informuotos, jog jų ieškinio nebuvo galima nagrinėti, nes šioje byloje joms turėjo atstovauti advokatas, turintis teisę atstovauti Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) valstybės teisme, 2006 m. balandžio 6 d., atstovaujant į Diuseldorfo (Vokietija) advokatų sąrašą įrašytam advokatui Ç. Şahin, jos pateikė pirmojo ieškinio versijos anglų kalba vertimą į vokiečių kalbą.

7

Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai nurodžius Ç. Şahin, kad jis nepasirašė ieškinio versijos vokiečių kalba, 2006 m. balandžio 26 d. jis pateikė šią ieškinio versiją su savo parašu. Tą pačią dieną ieškinys buvo įregistruotas numeriu T-129/06.

8

2006 m. rugpjūčio 16 d. Komisija, remdamasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo, grindžiamą pavėluotu ieškinio pareiškimu.

9

Apeliantės rėmėsi tuo, kad buvo aplinkybių, galinčių pateisinti pareiškiant ieškinį padarytus pažeidimus.

10

Skundžiama nutartimi Pirmosios instancijos teismas pripažino, pirma, kad pirmajame ieškinyje nesilaikyta ieškinio nepriimtinumą lemiančio esminio procedūrinio reikalavimo, t. y. pareigos pateikti advokato, turinčio teisę atstovauti valstybės narės ar kitos EEE susitarimo valstybės teisme, pasirašytą ieškinį ir, antra, kad toks pažeidimas negalėjo būti pašalintas pasibaigus nustatytam ieškinio pareiškimo terminui. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad formai keliamus reikalavimus atitiko tik Ç. Şahin pasirašyta ieškinio versija vokiečių kalba, kanceliarijai pateikta 2006 m. balandžio 26 dieną.

11

Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinys, kuris tinkamai pateiktas tik 2006 m. balandžio 26 d., turi būti laikomas pareikštu pavėluotai, nes terminas pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo baigėsi 2006 m. kovo 6 dieną.

12

Be to, Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į apeliančių argumentus, jog vėlavimas tinkamai pateikti ieškinį dėl to, kad Komisija ginčijamame sprendime joms nepranešė apie atstovavimo Bendrijos teismuose tvarką, yra pateisinama klaida, neleidžianti jų atžvilgiu taikyti ieškinio pareiškimo terminų, priminė, kad, kalbant apie ieškinio pareiškimo terminus, pateisinamos klaidos sąvoka, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, turi būti aiškinama siaurai. Iš tikrųjų jis pažymėjo, kad tokia klaida gali būti susijusi su tik su ypatingomis aplinkybėmis, kuriomis visų pirma patys atitinkamos institucijos veiksmai lėmė teisės subjekto, kuris elgėsi sąžiningai ir parodė tokį rūpestingumą, kokio reikalaujama iš įprastai informuoto ūkio subjekto, pateisinamą klaidą.

13

Atsižvelgdamas į šiuos samprotavimus Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 44 punkte nusprendė, kad apeliančių nurodytos aplinkybės neleido padaryti išvados apie pateisinamos jų klaidos buvimą.

14

Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną dėl to, kad jis pareikštas pavėluotai, ir priteisė iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

15

Apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

16

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

17

Pagal Procedūros reglamento 119 straipsnį, kai apeliacinis skundas yra akivaizdžiai nepriimtinas arba akivaizdžiai nepagrįstas, Teisingumo Teismas bet kuriuo metu, remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, išklausęs generalinį advokatą, motyvuota nutartimi gali atmesti apeliacinį skundą, nepradėjęs žodinės proceso dalies.

18

Savo apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantės nurodo du pagrindus.

19

Apeliantės kaltina Pirmosios instancijos teismą pažeidus Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnį bei Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnį, kuris pagal šio statuto 53 straipsnio pirmąją pastraipą taip pat taikomas Pirmosios instancijos teismui.

20

Iš esmės jos tvirtina, kad šios nuostatos Bendrijos teismams įtvirtina pareigą nustatyti faktines aplinkybes ir imtis veiksmų savo iniciatyva, o dėl to šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas turėjo reaguoti, kai 2006 m. vasario 21 d. ir 23 d. gavo pirmąjį ieškinį, pasirašytą neturinčio teisės joms atstovauti advokato.

21

Apeliančių teigimu, Pirmosios instancijos teismas privalėjo, pirma, prieš pasibaigiant terminui pareikšti ieškinį atkreipti jų dėmesį į šią procedūrinę klaidą dėl teisės atstovauti šaliai ir, antra, patikslinti faktines aplinkybes, dėl kurių buvo pareikštas pirmasis ieškinys, bei nurodyti atsakovei pateikti reikalingus dokumentus.

22

Savo ruožtu Komisija nesutinka, kad Pirmosios instancijos teismas prieš pasibaigiant Bendrijos teisėje numatytam terminui ieškiniui dėl panaikinimo pareikšti apeliantėms turėjo nurodyti, jog pirmasis ieškinys, kurį pasirašė du Turkijos advokatai, neatitiko Teisingumo Teismo statuto 19 ir 21 straipsniuose numatytų procedūrinių reikalavimų ir todėl tvirtina, kad į Pirmosios instancijos teismą buvo kreiptasi netinkamai.

23

Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad nors ir tiesa, jog Teisingumo Teismo statutas ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamentas numato trūkumų pašalinimo procedūrą, leidžiančią pašalinti tam tikrų ieškiniui taikomų formos reikalavimų trūkumus, vis dėlto net ir tokiais atvejais jų nepašalinimas per kanclerio nustatytą terminą lemia, kaip matyti iš to paties reglamento 44 straipsnio 6 dalies, jog ieškinys yra nepriimtinas.

24

Iš to matyti, Komisijos nuomone, kad toks ieškinys, koks nagrinėjamas šiuo atveju, su trūkumu, kurio pašalinimo galimybės nenumato nei Teisingumo Teismo statutas, nei Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamentas, bet kuriuo atveju yra nepriimtinas. Nesant nuostatos, įpareigojančios Pirmosios instancijos teismą įspėti pareiškimą pasirašiusius asmenis, kurie neatitinka Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio reikalavimų, kad į jį tokiu pareiškimu kreiptasi netinkamai, Pirmosios instancijos teismas neprivalo tokio įspėjimo pateikti per terminuotam tikrą laiką, kuris leistų ieškovui pareikšti ieškinį per numatytą terminą.

25

Nei apeliančių nurodytos nuostatos, nei jokia kita Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento ir Teisingumo Teismo statuto nuostata neįpareigoja Pirmosios instancijos teismo įspėti ieškinį pareiškusio asmens, kad jo ieškinys nepriimtinas dėl to, jog jo nepasirašė advokatas, turintis teisę atstovauti Bendrijos teismuose.

26

Nors tiesa, kad Teisingumo Teismo statutas ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamentas numato galimybę pašalinti ieškinio, neatitinkančio tam tikrų procedūrinių reikalavimų, trūkumus, vis dėlto bet kuriuo atveju pareigos būti atstovaujamam advokato, turinčio teisę atstovauti valstybės narės ar kitos EEE susitarimo valstybės teisme, nesilaikymas nepatenka tarp tų reikalavimų, kurių trūkumus galima pašalinti pasibaigus ieškinio pareiškimo terminui pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio antrąją pastraipą ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 6 dalį.

27

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad Pirmosios instancijos teismas, neparaginęs apeliančių pašalinti jų ieškinio trūkumų prieš pasibaigiant ieškinio pareiškimo terminui, kai 2006 m. vasario 21 d. ir 23 d. gavo pirmąjį ieškinį, kurį pasirašė advokatas, neturintis teisės atstovauti Bendrijos teismuose, nepadarė jokio procedūros pažeidimo.

28

Todėl pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą.

29

Savo antruoju pagrindu apeliantės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Bendrijos teisę, nes neatsižvelgė į tai, jog ginčijamame sprendime buvo pateikta ne visa ar klaidinga informacija apie pasinaudojimo teisių gynimo priemonėmis tvarką. Iš tikrųjų, kadangi šiame sprendime nebuvo nurodyta, kaip ir kas galėjo pareikšti ieškinį, o jo adresatai tik buvo informuoti apie teisių gynimo priemonės buvimą bei terminą ja pasinaudoti, apeliantės manė, kad jų ieškinys galėjo būti pareikštas turkų kalba ir tai padaryti galėjo jos pačios. Kai nėra informacijos apie pasinaudojimo teisių gynimo priemonių tvarką arba ji klaidinga ar neišsami, terminas ieškiniui dėl panaikinimo pareikšti yra ne du mėnesiai, o vieneri metai.

30

Be to, apeliantės tvirtina, kad trečiųjų valstybių piliečiai turėtų gauti išsamesnės informacijos apie teisių gynimo priemones nei ta, kuri skirta Europos Sąjungos piliečiams.

31

Komisija atsikerta, kad Bendrijos teisėje neegzistuoja nei bendra pareiga informuoti aktų adresatų apie esamas teismines teisių gynimo priemones, nei pareiga nurodyti terminus, per kuriuos galima jomis pasinaudoti.

32

Nors ir tiesa, kad negalima atmesti galimybės, jog Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas pagal Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnį klaidingą Bendrijos institucijos pateiktą informaciją apie pasinaudojimo teisių gynimo priemonėmis tvarką gali prilyginti ypatingoms aplinkybėms arba force majeure ir todėl nustatyto termino praleidimas neapriboja suinteresuotosios šalies teisių, šiuo atveju taip nėra.

33

Iš tikrųjų apeliantės negalėjo suklysti dėl to, kad ginčijamame sprendime tik nurodama teisių gynimo priemonė, pasinaudojimo ja terminas ir kompetentingas teismas, bet nieko nepasakyta apie visus ieškinio pateikimo procedūrinius reikalavimus.

34

Galiausiai Komisija atmeta apeliančių teiginį, kad trečiųjų valstybių piliečiai turėtų gauti išsamesnę informaciją apie teisių gynimo priemones nei ta, kuri skirta Europos Sąjungos piliečiams, nes informacija, kuri laikoma konkreti ir pakankama pastarųjų atžvilgiu, taip pat turi būti laikoma tokia ir trečiųjų valstybių piliečių atžvilgiu.

35

Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog dėl to, kad ginčijame sprendime nebuvo nurodyta, jog ieškinį tinkamai pareikšti galima tik per advokatą, turintį teisę atstovauti valstybės narės ar kitos EEE susitarimo valstybės teisme, apeliantės nepadarė pateisinamos klaidos, leidžiančios netaikyti Bendrijos viešosios tvarkos taisyklių, reglamentuojančių ieškinių pareiškimo terminus.

36

Iš tikrųjų, kaip buvo priminta skundžiamos nutarties 42 punkte, pateisinama klaida gali būti susijusi tik su ypatingomis aplinkybėmis, kuriomis visų pirma patys atitinkamos institucijos veiksmai lėmė teisės subjekto, kuris elgėsi sąžiningai ir parodė tokį rūpestingumą, kurio reikalaujama iš įprastai informuoto ūkio subjekto, pateisinamą klaidą (1994 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bayer prieš Komisiją, C-195/91 P, Rink. p. I-5619, 26–28 punktai).

37

Taigi, kaip buvo nutarta skundžiamos nutarties 43 ir 44 punktuose, kadangi sąlyga, jog ieškinį pasirašo advokatas, turintis teisę atstovauti valstybės narės teisme, yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį numato Teisingumo Teismo statutas ir kuris, be kita ko, paskelbtas Europos Sąjungos sutarčių rinkinyje ir Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, apeliantės galėjo sužinoti apie tokį reikalavimą ir dėl to dabar negali pagrįstai tvirtinti, jog dėl Komisijos veiksmų jos padarė pateisinamą klaidą dėl teisinio jų atstovavimo Bendrijos teisme tvarkos. Tokiomis aplinkybėmis negalima pripažinti, kad apeliantės įrodė tokį rūpestingumą, kurio reikalaujama iš įprastai informuoto ūkio subjekto.

38

Tokios išvados negali paneigti apeliančių pateiktas argumentas, jog trečiųjų valstybių piliečiai turėtų gauti išsamesnės informacijos apie teisių gynimo priemones nei ta, kuri skirta Europos Sąjungos piliečiams.

39

Iš tikrųjų būtent abu advokatai, kurie pateikė pirmąjį ieškinį, turėjo išsiaiškinti svarbius tekstus, visų pirma – Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnį, kad susipažintų su atstovavimo Bendrijos teismuose tvarka.

40

Todėl iš šios analizės matyti, kad apeliantės nepagrįstai tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas pažeidė Bendrijos teisę, neatsižvelgdamas į pateisinamą jų padarytos klaidos pobūdį.

41

Be to, kaip teisingai pažymi Komisija, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Bendrijos institucijos neturi bendros pareigos informuoti savo aktų adresatų apie prieinamas teisių gynimo priemones ar pareigos nurodyti terminus, per kuriuos galima jomis pasinaudoti (šiuo klausimu žr. 1999 m. kovo 5 d. Nutarties Guérin automobiles prieš Komisiją, C-153/98 P, Rink. p. I-1441, 15 punktą).

42

Iš to matyti, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas taip pat turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

43

Kadangi apeliantės pralaimėjo bylą, jų apeliacinį skundą reikia atmesti.

44

Remiantis Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalimi, taikoma apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo iš apeliančių priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pastarosios bylą pralaimėjo, jos turi šias išlaidas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nutaria: