—

Associação Nacional de Transportadores Rodoviários de Pesados de Passageiros (Antrop) ir kt., atstovaujamų advogado J. Mota de Campos,

—

Conselho de Ministros, atstovaujamos advogado A. Duarte de Almeida,

—

Sociedade de Transportes Colectivos do Porto SA (STCP), atstovaujamos advogado C. Pinto Correia,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos E. Righini ir G. Braga da Cruz,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 73 ir 87 straipsnių bei 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (OL L 156, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 19), iš dalies pakeisto Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1893/91 (OL L 169, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1191/69), išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą, kilusį tarp Associação Nacional de Transportadores Rodoviários de Pesados de Passageiros (Antrop) bei kelių kitų įmonių (toliau – Antrop ir kt.) ir Conselho de Ministros, Companhia de Carris de Ferro de Lisboa SA (toliau – Carris) bei Sociedade de Transportes Colectivos do Porto SA (toliau – STCP) dėl pastarosioms 2003 m. kovo 27 d.Conselho de Ministros rezoliucija Nr. 52/2003 per 2003 m suteiktų atitinkamai 40916478 eurų ir 12376201 eurų kompensacinių išmokų.

3

Reglamento Nr. 1191/69 pirmoje ir antroje konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

„kadangi vienas iš bendros transporto politikos tikslų yra pašalinti neatitikimus, galinčius iš esmės iškraipyti sąlygas, susijusias su viešosios paslaugos sąvoka, kurios yra keliamos transporto įmonėms valstybėse narėse;

kadangi dėl to būtina panaikinti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, apibrėžtus šiame reglamente; tačiau kadangi tam tikrais atvejais būtina tokius įsipareigojimus palikti, kad būtų užtikrintas tinkamų transporto paslaugų teikimas; kadangi transporto paslaugų tinkamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į transporto sektoriuje esančią paklausą ir pasiūlą ir bendruomenės poreikius“.

4

Reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 1–5 dalyse numatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas transporto įmonėms, kurios organizuoja geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto paslaugas.

Valstybės narės gali netaikyti šio reglamento įmonėms, kurių veikla apima tik paslaugų teikimą mieste, priemiesčiuose ar regione.

2.   Šiame reglamente:

3.   Valstybių narių kompetentingos institucijos panaikina visus įsipareigojimus, įeinančius į viešosios paslaugos sąvoką, kaip apibrėžta šiame reglamente, kurie nustatyti geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transportui.

4.   Siekiant užtikrinti pakankamą transporto paslaugų teikimą, kad jas teikiant būtų visų pirma atsižvelgiama į socialinius ir aplinkosaugos veiksnius ir miesto bei užmiesčio planavimą arba būtų siekiama tam tikroms keleivių kategorijoms pasiūlyti ypatingą mokestį už važiavimą, valstybių narių kompetentingos institucijos gali viešųjų paslaugų sutartis sudaryti su transporto įmonėmis. Tokių sutarčių sąlygos ir jų vykdymo detalės išdėstytos V skirsnyje.

5.   Tačiau valstybių narių kompetentingos institucijos gali palikti arba nustatyti miesto, priemiesčių ir regiono keleivinio transporto paslaugų teikimo su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, nurodytus 2 straipsnyje. Darbo organizavimo sąlygos ir kompensavimo procedūros išsamiai pateikiamos II, III ir IV skirsniuose.

Jeigu transporto įmonė ne tik teikia paslaugas pagal su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, bet taip pat užsiima ir kita veikla, viešosioms paslaugoms vykdyti privalo būti sukurti atskiri padaliniai, atitinkantys bent šiuos reikalavimus:

5

Pagal Reglamento Nr. 1191/69 2 straipsnio 1 ir 2 dalis:

„1.   Su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai reiškia tuos įsipareigojimus, kurių aptariama transporto įmonė, atsižvelgdama į savo komercinius interesus, neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis.

2.   Su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai pagal šio straipsnio 1 dalį apima įsipareigojimą organizuoti darbą, įsipareigojimą vežti ir įsipareigojimą dėl tarifų.“

6

Reglamento Nr. 1191/69 6 straipsnio 2 dalyje skelbiama:

„Sprendimai palikti su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą ar jo dalį arba nustatyto laikotarpio pabaigoje jį panaikinti turi numatyti kompensacijas už finansines išlaidas, atsirandančias dėl minėto įsipareigojimo; tokių kompensacijų dydis turi būti nustatomas pagal bendrą tvarką, numatytą 10–13 straipsniuose.“

7

Reglamento Nr. 1191/69 10 straipsnyje numatyta:

„1.   6 straipsnyje numatytų kompensacijų dydis, susijęs su įsipareigojimu organizuoti darbą arba vežti, turi būti lygus skirtumui tarp finansinių išlaidų sumažėjimo ir įmonės pajamų sumažėjimo, jeigu visas minėtas įsipareigojimas arba atitinkama jo dalis būtų panaikinti tam tikram laikotarpiui.

Tačiau, jeigu ekonominių nuostolių apskaičiavimas buvo atliktas paskirstant skirtingoms įmonės transporto veiklos rūšims visas įmonės išlaidas, kurias įmonė patiria vykdydama minėtą veiklą, kompensacijų dydis turi būti lygus skirtumui tarp išlaidų, priskiriamų tai įmonės veiklos daliai, kuriai galioja su viešąja paslauga susijęs įsipareigojimas, ir atitinkamų pajamų.“

8

Reglamento Nr. 1191/96 17 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje numatyta:

„Kompensacijai, mokamai laikantis šio reglamento nuostatų, neturi būti taikoma procedūra dėl išankstinio informavimo, nustatyta (EB 88) straipsnio 3 dalyje.“

9

Carris yra viešoji įmonė, kuriai administracine sutartimi suteikta keleivių vežimo autobusais, elektrinėmis transporto priemonėmis ir mechaniniais keltuvais viešosios paslaugos koncesija Lisabonos mieste. Su viešąja paslauga susiję Carris įsipareigojimai – visų pirma užtikrinti reguliarias ir nenutrūkstamas patikėtas paslaugas laikantis suteikiančiosios institucijos nustatytų tarifų.

10

STCP savo ruožtu yra viešoji įmonė, kuri naudojasi keleivių vežimo Porto mieste viešosios paslaugos koncesija pagal įstatymą, kuriuo savivaldybės įmonė pertvarkoma į akcinę bendrovę.

11

Kaip atlyginimą už keleivių vežimo mieste paslaugų teikimą Carris ir STCP kelerius metus gauna įvairių valstybės teikiamų lengvatų. Tai visų pirma kompensacinės išmokos, kapitalo dotacijos ir valstybės kredito garantijos.

12

Už zonų, kuriose galioja jų atitinkamos koncecijos, geografinių ribų Carris ir STCP, neteikdamos su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų, taip pat eksploatuoja autobusų linijas, kurias naudoja ir kitos įmonės, būtent Antrop ir kt. Pastarosios vežimo paslaugas teikia pagal viešųjų paslaugų delegavimo tvarką ir privalo laikytis taisyklių, susijusių su maršrutais, grafiku ir tarifais. Būtent dėl Carris ir STCP veiklos tose pačiose linijose Antrop ir kt. tvirtino, kad yra iškraipoma konkurencija, ir apskundė Rezoliuciją Nr. 52/2003.

13

Antrop ir kt. tvirtina, kad jų lėšas sudaro tik pajamos iš eksploatavimo taikant galiojančius tarifus, todėl eksploatavimo išlaidos, kurios atsiranda dėl jų veiklos, yra dengiamos tik iš jų nuosavo kapitalo, o Carris ir STCP galimas išlaidas, investavimo išlaidas ir kapitalą dengia valstybės pagalba. Todėl šios pagalbos teikimas yra konkurencijos iškraipymo faktas. Taigi ieškovės pagrindinėje byloje tvirtino, kad Rezoliucija Nr. 52/2003 (jos skundžiama dalis) pažeidžia su konkurencija susijusius nacionalinės teisės aktus, Bendrijos teisės nuostatas dėl valstybės pagalbos, ypač EB 86 straipsnį, 87 straipsnio 1 dalį, 88 ir 89 straipsnius bei Reglamentą Nr. 1191/69 ir 1970 m. birželio 4 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1107/70 dėl pagalbos teikimo geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transportui (OL L 130, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 39).

14

Būtent šiomis aplinkybėmis nacionaliniame teisme kilo klausimas dėl būtinybės Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

15

Išklausęs šalis ir nusprendęs, kad toks prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra būtinas, Supremo Tribunal Administrativo nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokius prejudicinius klausimus:

16

Pirmuosius keturis klausimus reikia nagrinėti kartu, nes jie iš esmės susiję valstybių narių įgaliojimais nustatyti transporto įmonėms su viešąja paslauga susijusias pareigas ir iš to išplaukiančią galimą pareigą kompensuoti jų išlaidas.

17

Iš pradžių reikia pažymėti, jog Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagoje nėra duomenų, kad Portugalijos Respublika pasinaudojo Reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje numatyta galimybe jos taikymo sričiai nepriskirti įmonių, kurių veikla apribota tik miesto, priemiesčių ar regioninių paslaugų teikimo organizavimu. Todėl šio reglamento nuostatos yra visos taikytinos pagrindinei bylai, o prejudiciniai klausimai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į jas.

18

Turint tikslą panaikinti visus įsipareigojimus, įeinančius į viešosios paslaugos sąvoką, kaip tai išplaukia ir iš Reglamento Nr. 1191/69 pirmos bei antros konstatuojamųjų dalių, ir iš 1 straipsnio 3 dalies, jo 1 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad valstybių narių kompetentingos institucijos gali palikti arba nustatyti miesto, priemiesčių ir regiono keleivinio transporto paslaugų teikimo su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, nurodytus 2 straipsnyje. Kompensavimo sąlygos ir tvarka, taip pat metodai pateikiami to paties reglamento II, III ir IV skirsniuose.

19

Pagal Reglamento Nr. 1191/69 6 straipsnio 2 dalį sprendimai palikti su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą ar jo dalį arba nustatyto laikotarpio pabaigoje jį panaikinti, turi numatyti kompensacijas už finansines išlaidas, atsirandančias dėl minėto įsipareigojimo, kurių dydis turi būti nustatomas pagal bendrą tvarką, numatytą minėto reglamento 10–13 straipsniuose.

20

Kadangi pareiga kompensuoti remiantis Reglamentu Nr. 1191/69 būtinai yra susijusi su įsipareigojimų dėl viešosios paslaugos įgyvendinimu, įmonės, kurios, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiajame klausime pateikta prielaida, traktuojamos kaip siūlančios viešojo keleivių vežimo savivaldybėje paslaugą nenustatant joms jokių pareigų, susijusių su viešąja paslauga, neturėtų gauti tokios kompensacijos.

21

Todėl į pirmuosius keturis klausimus reikia atsakyti taip: Reglamentas Nr. 1191/69 turi būti aiškinamas kaip leidžiantis valstybėms narėms nustatyti viešajai įmonei, kuri privalo užtikrinti keleivių vežimą savivaldybėje, pareigas, susijusias su viešąja paslauga, ir kad jis numato išlaidų, atsirandančių dėl tokių pareigų, kompensaciją, nustatytą pagal minėto reglamento nuostatas.

22

Savo penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokios valstybės narės teikiamos kompensacinės išmokos transporto įmonėms, kurios naudojasi viešosios paslaugos koncesija ir nustatytoje miesto zonoje išimtinėmis teisėmis, dėl joms taikomų su viešąją paslauga susijusių įpareigojimų, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra valstybės pagalba, kurią draudžia EB 87 straipsnio 1 dalis, kai, be kita ko, šios įmonės taip pat vykdo savo veiklą už šios zonos ribų konkuruodamos su privačiais ūkio subjektais, ir kai nėra įmanoma apskaičiuoti sąnaudų, atsirandančių dėl su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymo.

23

Visų pirma reikia konstatuoti, kad EB 87 straipsnis yra viena iš bendrųjų nuostatų, susijusių su valstybės pagalba, o EB 73 straipsnis transporto srityje įtvirtina išimtį iš bendrųjų valstybės pagalbai taikytinų nuostatų, numatant, kad pagalba yra suderinama su Sutartimi, jei ji skirta transporto koordinavimo reikmėms arba jei ji kompensuoja tam tikrus įsipareigojimus, siejamus su viešosios paslaugos sąvoka. Reglamentas Nr. 1191/69 įtvirtina tvarką, kurios privalo laikytis valstybės narės, kai jos antžeminio transporto įmonėms ketina nustatyti su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus (žr. minėto sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg 53 punktą).

24

Remiantis Reglamento Nr. 1191/69 6 straipsnio 2 dalimi sprendimai palikti su viešąja paslauga susijusį įpareigojimą ar jo dalį arba nustatyto laikotarpio pabaigoje jį panaikinti turi numatyti kompensacijas už finansines išlaidas, atsirandančias dėl minėto įpareigojimo; tokių kompensacijų dydis turi būti nustatomas pagal bendrą tvarką, numatytą to paties reglamento 10–13 straipsniuose.

25

Reglamento Nr. 1191/69 10 straipsnis be kita ko reikalauja, kad kompensacijų dydis, susijęs su įpareigojimu organizuoti darbą arba vežti, turi būti lygus skirtumui tarp finansinių išlaidų ir įmonės pajamų sumažėjimo, jeigu visas minėtas įsareigojimas arba atitinkama jo dalis būtų panaikinti tam tikram laikotarpiui. Tačiau jeigu ekonominiai nuostoliai apskaičiuoti paskirstant skirtingoms įmonės transporto veiklos rūšims visas įmonės išlaidas, kurias įmonė patiria vykdydama minėtą veiklą, kompensacijų dydis turi būti lygus skirtumui tarp išlaidų, priskiriamų tai įmonės veiklos daliai, kuriai galioja su viešąja paslauga susijęs įpareigojimas, ir atitinkamų pajamų.

26

Kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuotų faktų, išdėstytų penktojo klausimo formuluotėje, kadangi Carris ir STCP veiklai už atitinkamų jų išimtinių teisių taikymo zonų ribų netaikytini su viešąja paslauga susiję įpareigojimams, neįmanoma nustatyti, remiantis patikimais šių dviejų bendrovių apskaitos duomenimis, skirtumo tarp išlaidų, priskirtinų pastarųjų veiklos daliai zonose, kur jos atitinkamai naudojasi koncesija, ir todėl negalima apskaičiuoti sąnaudų, kurios atsiranda šioms įmonėms įgyvendinant su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus.

27

Šiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 1191/69 10 straipsnyje skelbiamas reikalavimas nėra įvykdytas, nes išlaidos, susijusios su Carris ir STCP veiklos dalimi, vykdoma zonoje, kurioje jos naudojasi kiekvienai iš jų suteikta išimtine koncesija, negali būti tiksliai nustatytos.

28

Tokiu atveju, kadangi kompensacinės išmokos, kurias gauna minėtos įmonės, nebuvo suteiktos laikantis Reglamento Nr. 1191/69, jos neturėtų būti laikomos atitinkančiomis Bendrijos teisę ir todėl nėra būtina jų nagrinėti Sutarties nuostatų, susijusių su valstybės pagalba, būtent EB 87 straipsnio 1 dalimi, atžvilgiu (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg 65 punktą).

29

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Reglamentas Nr. 1191/69 draudžia suteikti tokias kompensacines išmokas, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, jeigu nėra įmanoma nustatyti išlaidų, kurios kyla iš nagrinėjimų įmonių veiklos, vykdomos įgyvendinant su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, dydžio.

30

Atsižvelgiant į penktojo klausimo atsakymą nėra būtina atsakyti į šeštąjį klausimą.

31

Šiuo klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausia, koks yra nacionalinių teismų vaidmuo, kai jie konstatuoja, kad valstybės pagalba buvo suteikta pažeidžiant Bendrijos teisės nuostatas.

32

Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamos kompensacinės išmokos patenka į Reglamento Nr. 1191/69 taikymo sritį, jų suderinamumas su Bendrijos teise turi būti vertinamas, kaip tai buvo priminta ir šio sprendimo 28 punkte, atsižvelgiant į šiame reglamente nustatytas nuostatas, o ne į Sutarties nuostatas, susijusias su valstybės pagalba.

33

Tuo atveju, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendžia, kad šios išmokos nebuvo suteiktos laikantis Reglamento Nr. 1191/69, jis, atsižvelgdamas į tai, kad šis reglamentas taikomas tiesiogiai, pagal nacionalinę teisę privalo nuspręsti dėl visų šio pažeidimo pasekmių, susijusių su aktų, suteikiančių minėtas išmokas, galiojimu.

34

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į septintąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad kai nacionalinis teismas konstatuoja tam tikrų pagalbos priemonių nesuderinamumą su Reglamentu Nr. 1191/69, jis, remdamasis nacionaline teise, privalo nuspręsti dėl visų šio pažeidimo pasekmių, susijusių su aktų, suteikiančių minėtas išmokas, galiojimu.

35

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: