1

Apeliaciniu skundu M. Gordon prašo panaikinti 2007 m. vasario 7 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Gordon prieš Komisiją (T-175/04, dar nepaskelbta Rink. VT, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriame jis nusprendė, pirma, kad nebuvo reikalo priimti sprendimo dėl apelianto pareikšto ieškinio dėl 2003 m. gruodžio 11 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimo panaikinimo (toliau – ginčijamas sprendimas), kuriuo atmetamas jo skundas dėl 2003 m. balandžio 28 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimo, patvirtinančio jo tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitą (toliau – tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita) už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., nes apeliantas nebuvo suinteresuotas pareikšti ieškinį, ir, antra, atmetė kaip nepriimtiną jo prašymą atlyginti patirtą žalą.

2

Pagal Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 43 straipsnį apie kiekvieno pareigūno, išskyrus A1 ir A2 kategorijų pareigūnus, gebėjimus, naudingumą ir elgesį tarnyboje aprašoma periodinėje ataskaitoje, rengiamoje ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kaip pagal šių nuostatų 110 straipsnį numatė kiekviena institucija.

3

2002 m. balandžio 26 d. Europos Bendrijų Komisija priėmė sprendimą dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų (toliau – bendrosios įgyvendinimo nuostatos) ir sprendimą dėl šių nuostatų 45 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų. Juo buvo nustatyta nauja vertinimo sistema. Iš šių bendrųjų įgyvendinimo nuostatų 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos pereinamojo laikotarpio taisyklės aišku, kad pirmasis pagal naują sistemą vykdomas vertinimas apima laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 dienos.

4

Pagal 45 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų 5 straipsnio 3 dalį iš principo pareigūno pareigos yra paaukštinamos, kai suma, kurią sudaro nuopelnų balai, atitinkantys skaičiais išreikštą vertinimą tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitoje, ir pirmenybės balai, suteikti pagal šių nuostatų 6, 7 ir 9 straipsnius bei sukaupti per vieną ar kelis vertinimo laikotarpius, viršija „pareigoms paaukštinti nustatytą ribą“.

5

Pareigūnų vertinimo, tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos rengimo ir jos ginčijimo procedūras iš esmės reglamentuoja bendrųjų įgyvendinimo nuostatų 7 ir 8 straipsniai.

6

Šių nuostatų 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „vertinimo laikotarpio pabaigoje surengtame oficialiame pokalbyje su pareigūnu vertintojas įvertina jo naudingumą, kompetenciją ir elgesį tarnyboje; aptaria šio pareigūno profesinio mokymo poreikius ir karjeros raidą <…>. Šis metinis oficialus pokalbis yra pagrindinė vertintojo pareiga“.

7

Pagal minėtų nuostatų 7 straipsnio 5 dalį „<…> jei pareigūnas nesutinka su vertinimo ataskaitos turiniu, jis nedelsdamas informuoja vertintoją ir „pastabų“ skiltyje pareiškia apie savo pageidavimą pasikalbėti su ataskaitos tvirtintoju, nurodydamas savo prašymo motyvus. Per penkias darbo dienas ataskaitos tvirtintojas surengia pokalbį su suinteresuotuoju pareigūnu, kad pavyktų su juo susitarti; po šio pokalbio ataskaita arba pakeičiama, arba patvirtinama ir tada dar sykį pateikiama suinteresuotajam pareigūnui. Jei pastarasis su šia ataskaita sutinka, jis per penkias darbo dienas pasirašo (parafuoja) ir grąžina vertintojui, kuris ją nedelsdamas pasirašo (parafuoja) <…>“. (Pataisytas vertimas)

8

To paties 7 straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad „jei pareigūnas nesutinka su ataskaitos tvirtintojo sprendimu, jis gali per penkias darbo dienas pateikti jam prašymą kreiptis į Jungtinį vertinimo komitetą, numatytą 8 straipsnyje“.

9

Pagal bendrųjų įgyvendinimo nuostatų 8 straipsnio 5 dalį, „nors komitetas negali pakeisti vertintojų atlikto suinteresuotojo pareigūno darbo įvertinimo savuoju, jis užtikrina, kad ataskaita būtų parengta teisingai, objektyviai ir laikantis įprastų vertinimo taisyklių. Jis taip pat užtikrina, kad būtų tinkamai laikomasi (pokalbio, terminų ir kt.) procedūrų. Šiuo tikslu jis vykdo, jo manymu, reikiamas konsultacijas“.

10

Šių nuostatų 8 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad „vertinimo komiteto nuomonė, apie kurią buvo pranešta pareigūnui, taip pat vertintojui ir ataskaitos tvirtintojui, perduodama apeliaciniam vertintojui. Per tris darbo dienas pastarasis arba patvirtina ataskaitą, arba ją pakeičia prieš ją perduodamas suinteresuotajam pareigūnui. Kai apeliacinis vertintojas nesilaiko Jungtinio vertinimo komiteto išvadoje pateiktų rekomendacijų, jis turi pagrįsti savo sprendimo motyvus. Ataskaitos kopija perduodama Jungtiniam vertinimo komitetui. Ši ataskaita laikoma galutine“.

11

Pareigūnų tarnybos nuostatų 53 straipsnyje nustatyta:

„Pareigūnas, kuriam Invalidumo komitetas nusprendžia taikyti 78 straipsnio nuostatas, iš karto atsistatydina paskutinę mėnesio, kurį paskyrimų tarnyba (toliau – PT) jį pripažįsta pareigūnu, nuolat negalinčiu atlikti savo pareigų, dieną).“ (Pataisytas vertimas)

12

Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnyje nustatyta:

„Jei dėl visiško nuolatinio invalidumo pareigūnas negali atlikti savo pareigybę atitinkančių pareigų, jis turi teisę gauti invalidumo pašalpą VIII priedo 13–16 straipsniuose numatyta tvarka. (Pataisytas vertimas)

<…>“.

13

Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priede nustatyta pensijų sistema. 3 skyriaus „Invalidumo pašalpa“ 13–16 straipsniai išdėstyti taip:

„13 straipsnis

Atsižvelgiant į 1 straipsnio 1 dalį, 65 metų nesulaukęs pareigūnas, kuris bet kuriuo metu per laikotarpį, kuriuo jis įgyja teisę į pensiją, Invalidumo komiteto sprendimu buvo pripažintas kenčiančiu nuo visiško nuolatinio invalidumo, neleidžiančio atlikti jo pareigybę atitinkančių pareigų, ir kuris dėl to yra priverstas nutraukti tarnybą Bendrijose, turi teisę, kol toks invalidumas egzistuoja, į invalidumo pašalpą, kaip numatyta Tarnybos nuostatų 78 straipsnyje. Invalidumo pensija ir senatvės pensija vienu metu nemokama. (Pataisytas vertimas)

14 straipsnis

Teisė gauti invalidumo pašalpą taikoma nuo pirmos kalendorinio mėnesio, einančio po pareigūno atsistatydinimo pagal Tarnybos nuostatų 53 straipsnį, dienos.

Kai buvęs pareigūnas nebeatitinka pašalpai mokėti keliamų reikalavimų, jis turi būti vėl įdarbintas į pirmą jo karjeros lygį atitinkančią pareigybę, atsilaisvinusią jo tarnybos kategorijoje, su sąlyga, kad tenkina šiai pareigybei keliamus reikalavimus. Jei jis atsisako siūlomos pareigybės, jis išsaugo teisę į pakartotinį įdarbinimą, kai atsiranda kita jo karjeros lygį atitinkanti laisva pareigybė jo tarnybos kategorijoje, su sąlyga, kad tenkina šiai pareigybei keliamus reikalavimus; jei jis atsisako antrą kartą, iš jo gali būti pareikalauta atsistatydinti; šiuo atveju taikomos 16 straipsnyje nustatytos nuostatos.

Kai buvęs invalidumo pašalpą gavęs pareigūnas miršta, teisė į pašalpą pasibaigia kalendorinio mėnesio, kurį jis miršta, paskutinę dieną.

15 straipsnis

Kai invalidumo pašalpą gauna 60 metų amžiaus nesulaukęs pareigūnas, institucija gali reikalauti reguliaraus jo medicininio tikrinimo, kad įsitikintų, jog jis ir toliau atitinka pašalpą mokėti keliamus reikalavimus.

16 straipsnis

Jeigu buvęs ir invalidumo pašalpą gaunantis pareigūnas iš naujo priimamas į savo ankstesnį darbą arba į kitą Bendrijos instituciją, apskaičiuojant jo senatvės pensiją atsižvelgiama į laikotarpį, per kurį jis gavo invalidumo pašalpą, neatsižvelgiant į jo nesumokėtas įmokas.“ (Pataisytas vertimas)

14

Atitinkamos aplinkybės apibūdinamos skundžiamo sprendimo 7–12 punktuose:

15

Apeliantas pareiškė šį ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2004 m. gegužės 7 dieną.

16

2005 m. kovo 1 d. Komisija pateikė prašymą dėl nereikalingumo priimti sprendimą, susijusį su apelianto pareikštu ieškiniu dėl panaikinimo šiam išėjus į pensiją, teigdama, kad pareigūnas, kuris buvo išleistas į pensiją dėl visiško nuolatinio invalidumo, nebėra suinteresuotas savo tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita, nes šios ataskaitos vienintelis tikslas pagal teismo praktiką – pagrįsti būsimus sprendimus dėl jo karjeros. Ji taip pat ginčijo prašymo atlyginti žalą priimtinumą. 2005 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi prašymas dėl nereikalingumo priimti sprendimą buvo prijungtas prie bylos nagrinėjimo iš esmės, o klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimo atidėtas.

17

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, apelianto prašymo atlyginti jo patirtą žalą ir galiausiai dėl prašomų proceso organizavimo priemonių.

18

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra reikalo priimti sprendimo dėl ieškinio, susijusio su ginčijamojo sprendimo panaikinimu, dėl šių skundžiamo sprendimo 27–39 punktuose pateiktų motyvų:

19

Pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą atlyginti žalą kaip nepriimtiną, remdamasis skundžiamo sprendimo 42–45 punktuose nurodytais motyvais:

20

Pirmosios instancijos teismas mano, kad ieškovo prašymas Komisijai pateikti įvairius dokumentus – Jungtinio vertinimo komiteto posėdžių protokolus, dvi palankiausias pareigūno skyriuje dirbančių pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitas ir dvi nepalankiausias tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitas už laikotarpį nuo 2001 m. gruodžio 31 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. bei dokumentą, kuriame būtų išdėstytos oficialios vertimo skyrių kiekybinės normos nagrinėjamu laikotarpiu, neturi jokios reikšmės sprendžiant bylą, todėl jį reikia atmesti.

21

Apeliantas Teisingumo Teismo prašo:

22

Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apelianto visas bylinėjimosi išlaidas.

23

Grįsdamas apeliacinį skundą, apeliantas remiasi keturiais pagrindais. Pirmaisiais trimis apeliacinis skundas grindžiamas tiek, kiek jis susijęs su Pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio panaikinimo, ketvirtuoju – kiek jis susijęs su Pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl prašymo atlyginti žalą.

24

Apeliantas teigia, kad skundžiamame sprendime yra teisės klaidų, nes Pirmosios instancijos teismas manė, jog, pirma, įvertintas pareigūnas yra suinteresuotas tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita tik tuomet, jei jis dar gali kilti karjeros laiptais, antra, išėjimas į pensiją dėl nuolatinio invalidumo galutinai nutraukia tarnybą ir, trečia, teisė į veiksmingą teisminę gynybą profesinės ligos atveju nesuteikia teisės pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo.

25

Pirma, jis teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tikslią tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos funkciją, padarė teisės klaidą.

26

Apeliantas teigia, kad teismo praktika, kuria Pirmosios instancijos teismas rėmėsi skundžiamo sprendimo 28 punkte, nebėra svarbi, nes ji susijusi su senąja vertinimo sistema, galiojusia iki 2003 m., kai tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita atliko tik pagalbinį vaidmenį paaukštinant pareigas. O galiojanti tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita yra aritmetiškai susijusi su pareigų paaukštinimu arba atleidimu iš tarnybos ir suteikia didesnę diskreciją pagreitinant ar sulėtinant karjerą. Apelianto manymu, pagal šią naują sistemą netinkama dokumentą, darantį tokį svarbų objektyvų poveikį, kvalifikuoti kaip „vidaus“. Be to, pareigūno vaidmuo vertinimo procese negali būti laikomas antraeiliu, palyginti su administracijos atliekamu vaidmeniu.

27

Antra, apeliantas teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato invalidumo pasekmes ir padarė teisės klaidą. Iš tiesų Pirmosios instancijos teismas invalidumą aiškino kaip galutinę būklę. Tačiau iš Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 14 straipsnio aiškiai matyti, kad invalidumas yra padėtis, kuri gali pasikeisti, ir tai, beje, atsispindi praktikoje, pagal kurią Komisijos medicinos tarnyba paprastai kas dvejus metus pakartotinai tikrina invalidumą.

28

Be to, apeliantas pažymi, kad nors 2005 m. vasario 15 d. Sprendimas išleisti į pensiją dėl invalidumo buvo priimtas dvejiems metams, 2007 m. medicinos tarnybos atliktas pakartotinio vertinimo galiojimas buvo apribotas vieneriais metais, o tai įrodo, kad jo grįžimas į tarnybą nėra vien hipotetinis, taigi jo suinteresuotumas panaikinti ginčijamą sprendimą buvo atsiradęs ir tuo metu egzistavo.

29

Trečia, apeliantas teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bendrojo veiksmingos teisminės gynybos principo pasekmes.

30

Apeliantas teigia, jog šioje byloje gydytojai neatmetė prielaidos, kad jo invalidumas atsirado dėl profesinės ligos. Tačiau Invalidumo komitetas, prieš šiuo klausimu priimdamas sprendimą, norėjo išgirsti kompetentingų instancijų nuomonę, t. y. anot jo, Pirmosios instancijos teismo nuomonę. Tai, kad Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės, reiškia, kad tiek apelianto, tiek Komisijos medicinos tarnybos, tiek Invalidumo komiteto požiūriu padėtis buvo sustabdyta.

31

Todėl sprendime, ar invalidumas atsirado dėl profesinės ligos, turėtų būti apibrėžti būdai, kaip apeliantas galėtų grįžti į tarnybą arba, priešingu atveju, jo invalidumo pašalpos dydis. Šiomis sąlygomis apeliantas mano, kad negalima teigti, kad jo suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra vien hipotetinis ir kad šį klausimą reiktų nagrinėti tik tuomet, jei jis būtų įdarbintas.

32

Apeliantas teigia: kadangi teisė į veiksmingą teisminę gynybą yra pagrindinė teisė, teisinės nuostatos ir nagrinėjamos teisinės aplinkybės negali būti aiškinamos ir taikomos siaurai.

33

Dėl pirmojo pagrindo Komisija nesutinka su apelianto argumentu, kad Pirmosios instancijos teismo argumentai skundžiamo sprendimo 28 punkte nėra svarbūs, nes jie grindžiami vertinimo sistema, kuri buvo pradėta taikyti iki 2003 m., o ne šiuo metu galiojančia sistema.

34

Papildomai Komisija pažymi, kad nagrinėjama tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita susijusi su laikotarpiu iki 2003 m., t. y. laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 dienos. Todėl ji daro prielaidą, kad apeliantas iš tiesų remiasi vertinimo sistema, kuri buvo patvirtinta 2001 m. liepos mėnesį.

35

Komisija teigia, kad pareigūnų vertinimas ir jų pareigų paaukštinimas visuomet buvo susiję. Taip yra ir šiuo metu, nes atitinkamos 2004 m. priimtų naujų Pareigūnų tarnybos nuostatų sąlygos įtrauktos į skyrių „Vertinimas, perkėlimas į aukštesnę pakopą ir pareigų paaukštinimas“. Komisijos manymu, vertinimo ataskaitos nebūtų veiksmingos, jeigu pareigūnų vertinimas nebūtų susijęs su jų pareigų paaukštinimu. Ji mano, kad apeliantas nepateikė jokio rimto argumento, nenurodė kokio nors tariamai svarbaus taisyklių pakeitimo ir nepaminėjo jokios naujos teismo praktikos raidos, kad galėtų pagrįsti savo nuomonę.

36

Dėl antrojo pagrindo, susijusio su sprendimo išleisti į pensiją dėl invalidumo pasekmėmis, Komisija pažymi, kad apeliantas tik nurodė Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 14 straipsnį ir nesirėmė šio priedo 53 ir 78 straipsniais. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, minėto 14 straipsnio negalima vertinti atskirai. Iš tiesų Pareigūnų tarnybos nuostatuose aiškiai atskiriama, viena vertus, laikinas invalidumas (59 straipsnis) ir, kita vertus, nuolatinis invalidumas (53 straipsnis). Dėl laikino invalidumo atsiranda teisė į laikinojo nedarbingumo atostogas, o dėl nuolatinio invalidumo suinteresuotasis pareigūnas išeina į pensiją.

37

Komisija mano, kad tai, jog medicinos tarnyba atnaujino savo sprendimą dėl apelianto invalidumo vieneriems, o ne dvejiems metams, nėra reikšminga vertinant invalidumo svarbą. Laikotarpis tarp dviejų medicininių patikrinimų iš tiesų negali būti laikomas kriterijumi nustatant, ar pareigūno invalidumas yra laikinas, ar nuolatinis. Kai invalidumas pripažįstamas tokiu, kuriam taikomas Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnis, jis turi būti laikomas nuolatiniu. Be to, neatsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 14 straipsnį, invalidumas, kol jis yra, turi būti laikomas nuolatiniu.

38

Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, Komisija teigia, kad jis yra grindžiamas klaidinga prielaida. Iš tiesų, priešingai nei teigia apeliantas, Pirmosios instancijos teismas neturi priimti sprendimo dėl nustatyto invalidumo kilmės. Komisija teigia, kad tai yra medicinos klausimas, kuris priskirtinas medicinos įstaigų kompetencijai, t. y. PT gydytojo arba medicinos komisijos kompetencijai pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio taikymo tvarkos 19 straipsnį ir paskesnius. Iš to matyti, kad kai Invalidumo komitetas, laukdamas „kompetentingų instancijų“ išvados, atidėjo savo sprendimą dėl šio invalidumo kilmės, jis pateikė nuorodą į medicinos įstaigų nuomonę, o ne į Pirmosios instancijos teismo sprendimą.

39

Komisija pažymi, kad apeliantas turėjo galimybę pradėti procedūrą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, siekdamas išsiaiškinti, ar minėtas invalidumas atsirado dėl profesinės ligos. Todėl šiuo klausimu iš jo nebuvo atimta jokia teisminė gynyba.

40

Be to, Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas savo ruožtu taip pat neatėmė iš apelianto teisminės gynybos, kiek tai susiję su nagrinėjama tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita, nes jis visiškai neatmetė galimybės, kad apeliantas galėtų būti suinteresuotas ją apskųsti vėliau, jei būtų vėl įdarbintas.

41

Preliminariai pažymėtina, kad Komisijai, kaip ir visoms kitoms Bendrijos institucijoms, tenka ypatinga skaidrumo pareiga, kiek tai susiję su jos tarnautojų vertinimu ir pareigų paaukštinimu – šios pareigos reikia laikytis vadovaujantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 ir 46 straipsniuose nustatyta oficialia procedūra.

42

Šiuo pagrindu tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita yra pagrindinis dokumentas vertinant institucijų personalą, nes ji leidžia įvertinti gebėjimus, naudingumą ir pareigūno elgesį, kaip tai nurodyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnyje. Ši ataskaita rengiama bent kartą per du metus laikantis kiekvienos institucijos nustatytų sąlygų pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnį.

43

Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 49 punkte, tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita yra vertingas viršininko sprendimas, kaip vertinamas pareigūnas vykdė jam patikėtas užduotis ir elgėsi tarnyboje nagrinėjamu laikotarpiu.

44

Iš tiesų pirmiausia pažymėtina kad tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita, neatsižvelgiant į jos naudą ateityje, yra raštiškas ir oficialus pareigūno atlikto darbo įrodymas. Vertinant nėra vien aprašomos nagrinėjamu laikotarpiu įvykdytos užduotys, bet vertinamos ir žmogiškosios savybės, kurias vertinamas pareigūnas parodė vykdydamas savo profesinę veiklą.

45

Todėl kiekvienas pareigūnas turi teisę į tai, kad jo darbas būtų vertinamas pagal nustatytą teisingą ir vienodą vertinimo sistemą. Tad atsižvelgiant į teisę į veiksmingą teisminę gynybą, pareigūnui turi būti pripažinta teisė užginčyti parengtos tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos turinį dėl to, kad tokia ataskaita buvo parengta nesilaikant Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytų normų.

46

Antra, nors ir tiesa, kad pareigūnas, kurį Invalidumo komitetas pripažino nuolat negalinčiu atlikti savo pareigų, išleidžiamas į pensiją pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 53 ir 78 straipsnius, tokio pareigūno padėtis skiriasi nuo pareigūno, sulaukusio pensinio amžiaus, kuris atsistatydino arba buvo atleistas iš tarnybos, padėties, nes šiuo atveju ta padėtis gali pasikeisti.

47

Iš tiesų invalidu tapęs pareigūnas gali būti vėl įdarbintas Bendrijos institucijose pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 16 straipsnį. Šiuo klausimu Pareigūnų tarnybos nuostatų 53 straipsnis, kuris yra bendroji nuostata, turi būti skaitomas kartu su specialiomis Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 13–15 straipsnių nuostatomis. Invalidu pripažinto pareigūno tarnyba tėra sustabdoma, o jo padėties pasikeitimas institucijose priklauso nuo to, ar jis vis dar atitinka invalidumą, kuris gali būti periodiškai tikrinamas, pagrindžiančius reikalavimus.

48

Šioje byloje apelianto atveju nebuvo įvykdytos visos būtinos sąlygos, siekiant pagrįsti jo išėjimą į pensiją dėl visiško nuolatinio invalidumo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 13 straipsnį. Šį faktą patvirtina aplinkybė, kad Komisijos medicinos tarnyba, tikrinanti apelianto invalidumą, deklaracijos dėl jo invalidumo galiojimą pratęsė 2007 m. sausio 31 d. tik vieneriems, o ne dvejiems metams, kaip tai buvo nustatyta pirminiame 2005 m. vasario 1 d. Invalidumo komiteto sprendime. Tai įrodo, kad galimybė vėl įdarbinti apeliantą nėra vien hipotetinė, ji reali.

49

Taigi turėdamas visišką nuolatinį invalidumą pareigūnas nuo to momento, nuo kurio jis gali būti vėl įdarbintas Bendrijos institucijose, kaip ir dirbantis pareigūnas, turi teisę į tai, kad jo tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita būtų parengta vadovaujantis teisingumo, objektyvumo principais ir laikantis periodinio vertinimo taisyklių.

50

Vėl įdarbinus tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita būtų naudinga vertinant pareigūną jo tarnyboje arba Bendrijos institucijose. Ji būtų konkretus ir oficialus jo kompetencijos ir patirties įrodymas, kuria jis galėtų pasiremti. Taip pat ji leistų vadovybei palyginti kandidatų nuopelnus paaukštinant pareigas ar perkeliant.

51

Todėl laikytina, kad pareigūnas, pripažintas kenčiančiu nuo visiško nuolatinio invalidumo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 53 ir 78 straipsnius, yra suinteresuotas ginčyti tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitą.

52

Kadangi iš deklaracijos dėl M. Gordon visiško nuolatinio invalidumo negalima daryti išvados, kad jis negalės būti vieną dieną vėl įdarbintas Bendrijos institucijose, negalima atmesti ir to, kad jis galėtų pasiremti nagrinėjama tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita jį vėl įdarbinus šiose institucijose.

53

Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, pirmuosius du pagrindus reikia laikyti pagrįstais. Todėl skundžiamą sprendimą reikia panaikinti tiek, kiek nuspręsta, jog nėra reikalo priimti sprendimo dėl prašymo panaikinti ginčijamą sprendimą, o trečiojo pagrindo, kuriuo remiantis sprendimas neturėtų būti panaikintas kitais atžvilgiais, nagrinėti nereikia.

54

Apeliantas teigia, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai pripažino jo prašymą atlyginti žalą nepriimtinu, nes nebuvo sukonkretintas žalos pobūdis ir jos dydis. Iš tiesų jis pažymi, kad pagal pačiame skundžiamame sprendime minėtą Pirmosios instancijos teismo praktiką išimtinėmis aplinkybėmis nebūtina ieškinyje tiksliai nurodyti tikslų žalos dydį ir įvardyti prašomos atlyginti žalos sumą.

55

Apeliantas taip pat teigia, kad nesant sprendimo dėl ieškinio, susijusio su panaikinimu, jis niekuomet nelaukė sprendimo dėl žalos atlyginimo ir neprašė jo priimti. Jis patikslina, kad savo dublike, pateiktame Pirmosios instancijos teisme, jis aiškiai nurodė, jog pasiliko teisę inicijuoti bet kokią procedūrą, kad būtų atlyginta patirta žala, atsižvelgiant į laukiamą Pirmosios instancijos teismo sprendimą.

56

Apeliantas mano, kad, atsižvelgiant į išimtines aplinkybes ir padėties sudėtingumą, sprendimas dėl žalos atlyginimo turi būti priimtas tik po to, kai Teisingumo Teismas išnagrinės ieškinį dėl panaikinimo.

57

Vis dėlto jis jau nurodė, jog jei Teisingumo Teismas konstatuotų, kad jis iš tiesų patyrė neteisingą vertinimą bei didelę neteisybę ir kad dėl to jo karjerai buvo padaryta neatitaisoma žala, 1,5 mln. EUR suma nebūtų per didelė žalai atlyginti.

58

Komisija savo ruožtu teigia, kad teisė būti atleistam nuo pareigos konkrečiai ieškinyje nurodyti patirtos žalos dydį yra išimtis. Iš skundžiamo sprendimo 44 punkto matyti, kad Pirmosios instancijos teismas manė, jog apelianto atvejui ši išimtis netaikytina. Komisijos manymu, apeliantas neteigė Pirmosios instancijos teisme, kad jo atvejis išsiskyrė aplinkybėmis, leidžiančiomis jam išvengti bendrosios taisyklės taikymo. Be to, savo apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė, kodėl Pirmosios instancijos teismas apsiriko taikydamas šią bendrąją taisyklę. Komisija iš to daro išvadą, kad jo argumentui taikytina nauja išimtis dėl priimtinumo, nes nėra apelianto poziciją pagrindžiančių argumentų.

59

Be to, Komisija nesutinka su jo argumentu, kad Pirmosios instancijos teismas neprivalėjo priimti sprendimo dėl žalos, nes jis pranešė apie savo ketinimą vėliau inicijuoti atskirą procesą, kad būtų atlyginta tariamai patirta žala. Iš tiesų šio reikalavimo nepagrindžia pirmojoje instancijoje nagrinėjama bylos medžiaga.

60

Konstatuotina, kad Pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimus atlyginti žalą kaip nepriimtinus, nes, pirma, apeliantas reikalavo atlyginti tik padarytą žalą jo karjerai, sveikatai ir gerovei, neįvardydamas sumos ir pakankamai tiksliai neapibrėždamas aplinkybių, leidžiančių nustatyti šios žalos dydį, ir, antra, kiek tai susiję su neturtine žala, maža to, kad neįvertino patirtos žalos, jis nepateikė ir jokių duomenų Pirmosios instancijos teismui, kad šis galėtų įvertinti jos dydį ir pobūdį.

61

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, siekiant atsakyti į klausimą, ar apeliantas pakankamai pagrindė prašomos atlyginti žalos sumą, reikia įvertinti faktus, kurių vertinimas nepriskiriamas Teisingumo Teismo kompetencijai – jis apima tik skundžiamo sprendimo atitikties teisės normoms kontrolę (šiuo klausimu žr. 1996 m. vasario 15 d. Sprendimo Buralux ir kt. prieš Tarybą, C-209/94 P, Rink. p. I-615, 21 punktą).

62

Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 78 punkte, prašymas išmokėti 1,5 mln. EUR sumą žalai atlyginti tuo atveju, jei Teisingumo Teismas išnagrinėtų bylą iš esmės, laikomas nauju prašymu Teisingumo Teismo statuto 113 straipsnio prasme, kurį reikia pripažinti nepriimtinu.

63

Todėl apelianto apeliacinį skundą reikia atmesti kaip nepriimtiną tiek, kiek juo ginčijamas skundžiamas Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmetamas jo prašymas atlyginti žalą.

64

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmosios dalies antrąjį sakinį, šiam teismui panaikinus Pirmosios instancijos teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti. Kiek tai susiję su ieškiniu dėl panaikinimo, būtent toks yra šios bylos atvejis.

65

Apeliantas visų pirma prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, kuriuo atmetamas jo skundas dėl 2003 m. balandžio 28 d. Sprendimo, kuriuo buvo patvirtinta jo tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 dienos.

66

Grįsdamas savo apeliacinį skundą jis nurodo tris pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su procedūros reikalavimų ir teisės į teisminę gynybą pažeidimais.

67

Šiuo klausimu apeliantas teigia, kad buvo padaryti keli vidaus apeliacinio skundo dėl nagrinėjamos tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos nagrinėjimo procedūros pažeidimai. Jis visų pirma teigia, kad antroji šios procedūros stadija, per kurią Jungtinis vertinimo komitetas tikrina šios tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos formalias ir materialias sąlygas, vyko neteisėtai.

68

Šio komiteto įvykdytas tyrimas apsiribojo procedūriniu aspektu, neįsigilinus į esmę. Iš tiesų, kadangi oficialaus pokalbio su tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos tvirtintoju nebuvo, minėtas komitetas rekomendavo jį surengti. Be to, apeliantui byla buvo pateikta tik po to, kai toks pokalbis tame pačiame komitete jau buvo įvykęs, kad jis taip pat galėtų priimti sprendimą dėl klausimo, ar tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita buvo parengta teisingai, objektyviai ir laikantis įprastų bendrųjų įgyvendinimo nuostatų 8 straipsnio 5 dalyje nustatytų vertinimo taisyklių.

69

Apelianto manymu, toks trūkumas yra rimtas vidaus skundo nagrinėjimo procedūros pažeidimas. Iš tiesų Jungtinis vertinimo komitetas, atsižvelgiant į jo sudėtį, yra vienintelis apeliacinis organas, kuriame personalo nariai, patys vykdantys tokias pačias pareigas kaip ir pareigūnas, galėtų išnagrinėti pastarojo vertinimą. Be to, šio komiteto nuomonė yra labai svarbi apeliaciniam vertintojui, nes tuo atveju, jei atsisako laikytis šios nuomonės, jis privalo išdėstyti savo sprendimo motyvus.

70

Komisija teigia, kad apeliantas negali remtis argumentu, jog Jungtinis vertinimo komitetas apsiribojo tik išvada, kad oficialus pokalbis su tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos tvirtintoju neįvyko, nes jis pats neinformavo šio komiteto, jog šis pokalbis vyko 2003 m. kovo 25 dieną.

71

Iš bylos medžiagos matyti, kad Jungtinis vertinimo komitetas nepriėmė sprendimo dėl nagrinėjamos tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos turinio, nors jis ir turi tokią pareigą, kai, kaip šioje byloje, į jį buvo kreiptasi su skundu. Šiuo tikslu šis komitetas savo išvadoje, kuri 2003 m. balandžio 11 d. buvo perduota apeliaciniam vertintojui, tik konstatavo, kad oficialus pokalbis su tvirtintoju neįvyko, taip pažeidžiant bendrųjų įgyvendinimo nuostatų 7 straipsnį.

72

Taigi apeliacinis vertintojas savo 2003 m. balandžio 28 d. Sprendime negalėjo nuspręsti dėl apelianto vidaus skundo, nes Jungtinis vertinimo komitetas jam nepateikė savo nuomonės dėl nagrinėjamos tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos turinio ir todėl ši ataskaita nebuvo galutinė.

73

Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 96 punkte, 2003 m. balandžio 28 d. priimdamas tokį sprendimą apeliacinis vertintojas apelianto teisę pateikti apeliacinį skundą Jungtiniam vertinimo komitetui iš esmės vertino kaip formalumą. Tačiau kai į šį komitetą kreipiamasi su skundu, nagrinėjamos tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos turinio nagrinėjimas yra pagrindinis formalumas, nes, pirma, minėtas komitetas yra vienintelis organas, galintis įsikišti į vertinimo procedūrą, į kurio sudėtį įeina personalo atstovai, ir, antra, į jo pareikštas nuomones apeliacinis vertintojas privalo atsižvelgti.

74

Panašu, kad tai, jog Jungtinis vertinimo komitetas nenusprendė dėl nagrinėjamos tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos turinio pagal bendrųjų įgyvendinimo nuostatų 8 straipsnį, sudaro esminį tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos rengimo procedūros pažeidimą, darantį poveikį apelianto teisėms.

75

Nesant reikalo nagrinėti kitų pagrindų, kurie buvo nurodyti grindžiant ieškinį dėl panaikinimo, reikia panaikinti ginčijamą sprendimą.

76

Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnio nuostatas, kai apeliacinis skundas yra pagrįstas ir Teisingumo Teismas pats priima galutinį sprendimą byloje, jis priima sprendimą ir dėl bylinėjimosi išlaidų.

77

Pagal to paties reglamento 69 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios taikomos apeliaciniame procese pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, iš jos reikia priteisti padengti M. Gordon bylinėjimosi išlaidas abiejose instancijose.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: