1

Apeliaciniais skundais Erste Group Bank AG, buvęs Erste Bank der österreichischen Sparkassen AG (toliau – Erste), Raiffeisen Zentralbank Österreich AG (toliau – RZB), Bank Austria Creditanstalt AG (toliau – BA-CA) ir Österreichische Volksbanken AG (toliau – ÖVAG) prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2006 m. gruodžio 14 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją (T-259/02–T-264/02 ir T-271/02, Rink. p. II-5169, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo minėtas teismas atmetė jų ieškinius dėl 2002 m. birželio 11 d. Komisijos sprendimo 2004/138/EB, susijusio su EB sutarties 81 straipsnio taikymo procedūra (Byla COMP/36.571/D-1, Austrijos bankai – „Lombardo klubas“) (OL L 56, 2004, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo, arba sumažinti kiekvienam iš jų ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje paskirtas baudas arba panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą ir gražinti bylą nagrinėti iš naujo.

2

1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL L 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 11 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Jeigu įmonė arba įmonių asociacija nepateikia reikalaujamos informacijos per Komisijos nustatytą terminą arba pateikia ne visą informaciją, Komisija priima sprendimą, reikalaujantį pateikti informaciją. Sprendime nurodoma, kokios informacijos reikia, nustatomas atitinkamas terminas jai pateikti ir nurodomos 15 straipsnio 1 dalies b punkte ir 16 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos baudos bei teisė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl sprendimo peržiūrėjimo.“

3

Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„2.   Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1000 iki 1000000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnes kaip 10% kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:

Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

4

Komisijos pranešimo „Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės“ (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės) preambulėje nustatyta:

„Čia aprašyti principai turėtų užtikrinti Komisijos sprendimų skaidrumą bei nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo požiūriu, kartu išlaikant atitinkamų teisės aktų įtvirtintą Komisijos diskreciją nustatyti baudas iki 10% bendrosios įmonės apyvartos. Vis dėlto šia diskrecija turi būti naudojamasi laikantis nuoseklios ir nediskriminuojančios politikos, suderinamos su bausmės už konkurencijos taisyklių pažeidimus tikslais.

Naujasis baudos dydžio nustatymo metodas bus grindžiamas toliau aprašyta schema, paremta pagrindine baudos suma, kuri gali būti didinama dėl sunkinančių aplinkybių arba mažinama dėl lengvinančių aplinkybių.“

5

Gairių 1 punkte yra nustatyta, kad skaičiuojant baudų dydį pagrindinė bauda nustatoma remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais, t. y. pažeidimo sunkumu ir trukme. Šiose gairėse taip pat nurodyta, kad vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį.

6

Pranešime dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais, paskelbto 1996 m. liepos 18 d.Oficialiajame Europos Sąjungos leidinyje (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo), kurio projektas „Europos Komisijos informacija apie jos politiką skiriant baudas už Konkurencijos taisyklių pažeidimus“ buvo paskelbtas 1995 m. gruodžio 19 d. (OL C 341, p. 13), Komisija apibrėžė sąlygas, kurioms esant įmonėms, bendradarbiaujančioms su ja atliekant tyrimą dėl kartelio, gali būti neskiriama arba sumažinama bauda, kuri joms būtų paskirta kitu atveju, kaip matyti iš šio pranešimo A skyriaus 3 punkto.

7

Pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo A skyriaus 5 punktą:

„Įmonės bendradarbiavimas su Komisija yra tik vienas iš daugelio kriterijų, į kuriuos Komisija atsižvelgia nustatydama baudą.

<…>“

8

Minėto pranešimo D skyriuje „Reikšmingas baudos sumažinimas“ numatyta:

9

Šio pranešimo E skyriaus 3 punkte, susijusiame su procedūra, nustatyta:

„Komisija supranta, kad šis pranešimas įmonėms, norinčioms pranešti apie kartelį, sukelia teisėtų lūkesčių, kuriais jos remsis.“

10

Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas taip apibendrino ginčo aplinkybes:

11

Pagal EB 230 straipsnį pateiktais ieškiniais, kuriuos Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2002 m. rugpjūčio 30 d. ir rugsėjo 2 d., aštuoni ginčijamo sprendimo adresatai, tarp kurių buvo keturi apeliantai šiame procese, t. y. Erste, RZB, BA–CA ir ÖVAG, prašė panaikinti visą ginčijamą sprendimą ar jo dalį arba panaikinti jiems skirtas baudas ar jas sumažinti.

12

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė Erste, BA–CA ir ÖVAG ieškinius ir priteisė iš šių bankų bylinėjimosi išlaidas.

13

Jis taip pat atmetė RZB ieškinį bei Komisijos priešpriešinį ieškinį ir nurodė RZB padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir 90% Komisijos bylinėjimosi išlaidų.

14

Erste Teisingumo Teismo prašo:

15

RZB Teisingumo Teismo prašo:

16

BA-CA Teisingumo Teismo prašo:

17

ÖVAG Teisingumo Teismo prašo:

18

Komisija kiekvienoje nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismo prašo:

19

Erste nurodo keturis apeliacinio skundo pagrindus:

20

RZB nurodo keturis apeliacinio skundo pagrindus:

21

BA-CA nurodo tris apeliacinio skundo pagrindus:

22

ÖVAG nurodo tris apeliacinio skundo pagrindus:

23

Išklausius šalis ir generalinį advokatą, vadovaujantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 43 straipsniu, 2007 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi keturios bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas vienas sprendimas.

24

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantų apeliacinių skundų pagrindai labai panašūs, juos reikia nagrinėti kartu.

25

Erste, RZB ir ÖVAG visi trys nurodo šį pagrindą, kuris gali būti suskirstytas į tris dalis.

26

RZB ir ÖVAG tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 181 punkte nuspręsdamas, kad „egzistuoja bent jau rimta prielaida, jog ribojantys konkurenciją veiksmai, taikomi visoje vienos valstybės narės teritorijoje, gali prisidėti prie rinkų atskyrimo ir paveikti Bendrijos vidaus prekybą“, padarė teisės klaidą.

27

Šiuo klausimu RZB pirmiausia nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas supaprastintai išaiškino poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai sąlygą, nuspresdamas, kad Komisija neprivalo įrodyti rinkos atskyrimo poveikio buvimo.

28

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 182–184 punktuose neatsižvelgė į 1999 m. sausio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą Bagnasco ir kt. (C-215/96 ir C-216/96, Rink. p. I-135).

29

Antra, RZB mano, kad Pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas, jog paprasčiausios aplinkybės, kad apskritojo stalo susitikimai apėmė visą Austrijos Respublikos teritoriją, pakanka nuspręsti, jog buvo padarytas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, netinkamai aiškino Teisingumo Teismo praktiką.

30

Iš tikrųjų galimybė paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą reikalauja, be „teritorijos“ veiksnio, dar bent vieno kito veiksnio, pavyzdžiui, rinkos atskyrimo poveikio.

31

Be to, RZB pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 181 punkte sukeitė įrodinėjimo pareigą, perkeldamas ją įmonei, nors iš tikrųjų Komisija turi pateikti EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir kartelio galimybės daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai įrodymų.

32

ÖVAG savo ruožtu taip pat nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas sumažino rinkų atskyrimo poveikio kriterijaus reikšmę.

33

Jis priduria, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 166 punkte neatsižvelgė į padaryto pažeidimo vertinimo a posteriori ypatumus. Jis neteisingai atsisakė nagrinėti susitarimų įtaką prekybai tarp valstybių narių.

34

Be to, ÖVAG nurodo, kad Pirmosios instancijos teismo pateikti motyvai yra prieštaringi ir nepakankami. Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 164 punkte šis teismas nurodė, kad rinkų atskyrimo poveikis nėra pakankamas įrodymas, leidžiantis nuspręsti, kad buvo padarytas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, o minėto sprendimo 181 punkte jis tvirtino priešingai, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp kartelio rinkų atskyrimo poveikio ir kartelio galimybės daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių.

35

Komisija nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos.

36

Pirmiausia reikia priminti, viena vertus, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs: kad būtų daromas poveikis prekybai tarp valstybių narių, įmonių sprendimai, susitarimai ar veiksmai, atsižvelgiant į objektyvių faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, turi leisti pakankamai tiksliai numatyti, kad jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių ir kliudyti kurti vieningą valstybių narių rinką. Be to, šis poveikis neturi būti mažas (2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Asnef-Equifax ir Administración del Estado, C-238/05, Rink. p. I-11125, 34 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

37

Taigi Bendrijos vidaus prekybai poveikis paprastai daromas, kai veikia keletas veiksnių, kurie, nagrinėjami atskirai, nebūtinai yra lemiami. Norint nustatyti, ar kartelis daro didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, jį reikia nagrinėti atsižvelgiant į visą jo ekonominį ir teisinį kontekstą (minėto sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado 35 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

38

Kita vertus, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog aplinkybė, kad kartelio objektas yra tik prekyba produktais vienoje valstybėje narėje, nėra pakankama norint atmesti poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai galimybę. Iš tiesų visoje vienos valstybės teritorijoje veikiantis kartelis vien dėl savo pobūdžio sustiprina valstybės rinkos atskyrimą ir taip trukdo Sutartimi siekiamai ekonominei skvarbai (minėto sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado 37 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

39

Iš to matyti, kad, priešingai nei tvirtina apeliantai, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 181 punkte teisingai kaip savo argumentų pagrindą pasirinko rimtą poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai prielaidą, „[kuri] gali būti atmesta tik tada, kai nagrinėjant susitarimo požymius ir bendrą ekonominį jo priėmimo kontekstą prieinama prie priešingos išvados“.

40

Pirmosios instancijos teismas tokį nagrinėjimą atliko skundžiamo sprendimo 182–185 punktuose. Konkrečiai 183 minėto sprendimo punkte jis konstatavo, kad „Lombardo tinklo“ susitarimai apėmė ne tik beveik visas Austrijos kredito įstaigas, bet ir platų bankininkystės produktų ir paslaugų, visų pirma indėlių ir kreditų, spektrą, todėl jie galėjo visoje šioje valstybėje narėje pakeisti konkurencijos sąlygas. To paties sprendimo 185 punkte jis išnagrinėjo rinkos atskyrimo poveikio galimybę, įvertindamas, kad „„Lombardo tinklas“ galėjo prisidėti prie <…> patekimo į rinką kliūčių taikymo <…>, sudarydamas sąlygas išlaikyti Austrijos bankų rinkos struktūras <…>“.

41

Šitaip skundžiamo sprendimo 111–121 punktuose detalizavęs kiekvieno apskritojo stalo susitikimo tikslą, Pirmosios instancijos teismas galėjo nepadarydamas teisės klaidos šio sprendimo 185 punkte konstatuoti, kad jau pats „Lombardo tinklo“ egzistavimas apribojo patekimą į Austrijos rinką, todėl kartelis galėjo daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

42

Taigi jis skundžiamo sprendimo 186 punkte teisingai nusprendė, kad nagrinėjamas susitarimas galėjo turėti rinkų atskyrimo poveikį ir paveikti valstybių tarpusavio prekybą.

43

Antra, priešingai nei tvirtina RZB, Pirmosios instancijos teismas nesukeitė įrodinėjimo pareigos, tačiau, įgyvendindamas savo diskreciją vertinti faktines aplinkybes, išanalizavęs konstatavo, kad apeliantai nepaneigė prezumpcijos, pagal kurią visas Austrijos teritoriją apimantis kartelis galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

44

Trečia, reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismo argumentai, nurodyti skundžiamo sprendimo 181 punkte, neprieštarauja išvadai, pateiktai to paties sprendimo 164 punkte.

45

Iš tikrųjų minėtame 164 punkte Pirmosios instancijos teismas tik atmetė ieškovų argumentus, kuriais buvo siekiama patvirtinti, kad tik rinkos atskyrimo kartelio poveikis galėjo leisti įrodyti šio kartelio galimybę daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

46

Ketvirta, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 81 straipsnio 1 dalis nenumato reikalavimo, kad šia nuostata draudžiami karteliai padarytų didelį poveikį prekybai Bendrijos viduje, tačiau numato reikalavimą nustatyti, kad kartelių pobūdis gali sukelti tokias pasekmes (minėto sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado 43 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

47

Todėl ÖVAG negali tvirtinti, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti realią minėto kartelio įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

48

Taigi išnagrinėto pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

49

Pirmas ÖVAG kaltinimas yra tas, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 168 ir kituose punktuose nuspręsdamas, kad Komisija galėjo atlikti globalų apskritojo stalo susitikimų poveikio prekybai tarp valstybių narių tyrimą, užuot nagrinėjusi atskirai kiekvieno apskritojo stalo susitikimo galimybę daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių, padarė teisės klaidą.

50

Šiuo klausimu apeliantas pirmiausia tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą atskirai nenagrinėdamas apskritojo stalo susitikimų, susijusių su atskira veikla, poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, be to, jis klaidingai aiškino Teisingumo Teismo praktiką, suformuotą minėtame sprendime Bagnasco ir kiti.

51

Antrajame kaltinime ÖVAG ginčija Pirmosios instancijos teismo argumentą, nurodytą skundžiamo sprendimo 172 punkte, pagal kurį „atitinkamos rinkos apibrėžimas EB 81 straipsnio taikymui neturi tokios reikšmės kaip EB 82 straipsnio taikymui“. Jis tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti atskiruose apskritojo stalo susitikimuose sudarytų susitarimų poveikį prekybai, remdamasis siauresniu atitinkamų rinkų apibrėžimu.

52

Be to, ÖVAG nurodo prieštaravimą tarp skundžiamo sprendimo 174 punkto, kuriame Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad „skirtingos bankininkystės paslaugos, numatytos susitarimuose, negali būti pakeičiamos vienos kitomis“, ir to paties sprendimo 175 punkto, kuriame nurodė, kad „Komisija nebuvo įpareigota <…> atskirai išnagrinėti skirtingų apskritojo stalo susitikimuose aptartų bankininkystės produktų rinkų“.

53

Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos.

54

Vertinant susitarimų pagal EB 81 straipsnį pasekmes būtina atsižvelgti į konkrečią situaciją, kurioje jie atsiranda, visų pirma ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriam esant veikia įmonės, prekių ar paslaugų, kuriems jie taikomi, pobūdį, taip pat realias nagrinėjamos rinkos ar rinkų veikimo sąlygas ir struktūrą (žr. minėto sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado 49 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

55

Skundžiamo sprendimo 111–126 punktuose Pirmosios instancijos teismas patvirtino Komisijos išvadą, pagal kurią kartelyje dalyvavę bankai buvo sudarę principinį susitarimą dėl kainų konkurencijos panaikinimo plataus spektro bankininkystės paslaugoms, teikiamoms ir privatiems asmenims, ir įmonėms, įskaitant stambius klientus. Jis taip pat patvirtino išvadą, pagal kurią apskritojo stalo susitikimai buvo vienas bendras kartelis.

56

Kadangi, kaip konstatavo Pirmosios instancijos teismas, tai buvo bendras kartelis, susijęs iš esmės su valstybės narės finansų sektoriaus dalyviais ir plataus spektro finansinėmis paslaugomis, Pirmosios instancijos teismas pagrįstai galėjo nuspręsti, kad nagrinėjami susitarimai, pagrįsti bendru planu ir įgyvendinti atskiruose apskritojo stalo susitikimuose, buvo vienas pažeidimas, kuriam reikėjo ir kuris pateisino viso šio bendro kartelio galimybės daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai tyrimą.

57

Dėl apelianto nurodyto minėto sprendimo Bagnasco ir kt. reikia pažymėti, kaip tai padarė Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 171 punkte, kad toje byloje Teisingumo Teismas negalėjo atlikti dviejų pagrindinėje byloje nagrinėtų išlygų poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai bendro tyrimo, nes, remiantis viena išlyga, susitarimo tikslas ar poveikis nebuvo apriboti konkurenciją, o remiantis kita išlyga – jis negalėjo daryti poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai.

58

Todėl, priešingai nei šioje byloje nagrinėjamų kartelių atveju, minėtame sprendime nekilo klausimas dėl susitarimų bendro nagrinėjimo atsižvelgiant į poveikio prekybai tarp valstybių narių sąlygą. Taigi apeliantai, ginčydami šio sprendimo 56 punkte nurodytas išvadas, negali pagrįstai remtis minėtu sprendimu.

59

Tokiomis aplinkybėmis ÖVAG kaltinimas siekiant įrodyti, kad Pirmosios instancijos teismas, vertindamas sąlygą, susijusią su poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai, turėjo atlikti atskirą nagrinėjamų susitarimų tyrimą, turi būti atmestas.

60

Pirmiausia dėl skundžiamo sprendimo 172 punkto priminęs, kad rinkos apibrėžimas EB 81 straipsnio taikymui neturi tokios reikšmės kaip EB 82 straipsnio taikymui, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas yra nereikšmingas, nes Komisija priėjo prie išvados, kad nagrinėjamas susitarimas iškreipė konkurenciją ir galėjo reikšmingai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

61

ÖVAG nurodytas kaltinimas dėl šio tyrimo yra nereikšmingas, nes Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 172–174 punktuose išnagrinėjo jo nurodytą kaltinimą, kuriuo buvo ginčijamas Komisijos vertinant poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai taikytas metodas, ir nepadarė jokios neigiamos išvados dėl Komisijos atliktos analizės.

62

Antra, kalbant apie motyvavimą, pateiktą Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 174 punkte, kuriame jis nurodė, kad skirtingos bankininkystės paslaugos, numatytos susitarimuose, negali būti pakeičiamos vienos kitomis, ir 175 punkte, kuriame paaiškino, kad Komisija nebuvo įpareigota atskirai išnagrinėti skirtingų apskritojo stalo susitikimuose aptartų bankininkystės produktų rinkų, reikia atmesti ÖVAG kaltinimą, nes Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo priežastis, kodėl siauras rinkos apibrėžimas būtų dirbtinis, atsižvelgiant į tai, kad daugelis universalių bankų klientų norėtų gauti visą bankininkystės paslaugų paketą ir kad galiausiai poveikis prekybai gali būti netiesioginis, o atitinkama rinka gali skirtis nuo kartelio apimamų prekių ir paslaugų rinkos.

63

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ÖVAG kaltinimas, pagristas klaidingu, nepakankamu ir prieštaringu Pirmosios instancijos tyrimu, susijusiu su atitinkamos rinkos apibrėžimu, turi būti atmestas, todėl nagrinėjamo pagrindo antra dalis taip pat turi būti atmesta.

64

Erste tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 153–187 punktuose turėjo konstatuoti, kad EB 81 straipsnis neturėjo būti taikomas, nes Komisija neįrodė, jog nagrinėjamas kartelis padarė didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Šis apeliantas mano, kad jei susitarimas tarp bankų ir turėjo tarptautinį poveikį, jis buvo ribotas.

65

Komisija tvirtina, kad Erste pareiškimai yra klaidingi.

66

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 81 straipsnio 1 dalyje nenumatytas reikalavimas, kad šia nuostata draudžiami karteliai padarytų didelį poveikį prekybai Bendrijos viduje, tačiau numatytas reikalavimas nustatyti, kad kartelių pobūdis gali sukelti tokių pasekmių (žr. minėto sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

67

Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 111–121, 179 ir 183–185 punktuose nurodė, kad kartelis apėmė beveik visas Austrijos kredito įstaigas, kurios teikė plataus spektro bankininkystės paslaugas ir produktus, ir veikė visoje Austrijos teritorijoje, keldamas prekybos visoje šioje valstybėje narėje sąlygų pakeitimo riziką.

68

Todėl nors Pirmosios instancijos teismas aiškiai nenusprendė dėl didelio poveikio prekybai tarp valstybių narių, vis dėlto jis nurodė veiksnius, leidžiančius nuspręsti, atsižvelgiant į šio sprendimo 36 punkte nurodytos sąlygos tyrimą, kad kartelis galėjo turėti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

69

Todėl trečią šio pagrindo dalį reikia atmesti.

70

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad apeliacinių skundų pagrindas, susijęs su teisės klaida vertinant poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai sąlygą, turi būti atmestas visas.

71

Erste tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 323 ir kituose punktuose neteisingai nusprendė, kad jis turi atsakyti už GiroCredit pažeidimą, padarytą iki Erste, buvęs Die Erste ö sterreichischen Spar–Casse–Bank (toliau – EÖ), įsigijo GiroCredit, ir kad Komisija visiškai teisėtai šį pažeidimą priskyrė Erste kaip GiroCredit teisių perėmėjui.

72

Pirmajame kaltinime Erste pirmiausia nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ekonominius ir teisinius ryšius tarp GiroCredit ir BA grupės. Šiuo klausimu Erste primena, kad iki didžiosios dalies kapitalo perėmimo 1997 m. gegužės 20 d.GiroCredit iš esmės priklausė BA grupei, kuri savo ruožtu priklausė „Lombardo klubui“. Ši grupė kontroliavo GiroCredit ne tik valdydama didžiąją dalį pastarosios akcinio kapitalo, bet ir skirdama stebėtojų tarybos ir valdybos narius bei aukščiausius GiroCredit vadovus iš BA grupės darbuotojų. Todėl GiroCredit veiksmai minėtu laikotarpiu turėjo būti priskirti BA-CA.

73

Be to, Pirmosios instancijos teismo tvirtinimas, kad juridinis asmuo, atsakingas už GiroCredit banko veiklą, iki jo perleidimo buvo GiroCredit Bank der österreichischen Sparkassen AG, yra teisiniu požiūriu klaidingas, nes ši bendrovė taip pat buvo kontroliuojama ir valdoma BA grupės.

74

Antras Erste kaltinimas yra tas, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 328–336 punktuose taip pat padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad Komisija galėjo pasirinkti, ar nubausti pažeidime dalyvavusią dukterinę bendrovę, ar ją tuo laikotarpiu kontroliavusią patronuojančią bendrovę net ir jos ekonominio perėmimo atveju, ir todėl jam, o ne buvusiai patronuojančiai bendrovei priskirti atsakomybę už GiroCredit veiksmus.

75

Komisija nurodo, kad reikia aiškiai atskirti juridinio asmens, atsakingo už pažeidime dalyvavusią įmonę nustatymo klausimą ir sąlygas, kada atskiro juridinio asmens statusą turinčios dukterinės bendrovės veiksmai gali būti priskirti patronuojančiai bendrovei. Ji nurodo, kad jos požiūris nėra neteisingas, nes Erste pati dalyvavo kartelyje.

76

Savo dviem kaltinimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, Erste ginčija GiroCredit veiksmų, padarytų iki 1997 m. spalio 1 d., t. y. iki jos susijungimo su GiroCredit, priskyrimą ginčijamame sprendime jai.

77

Kai įmonė pažeidžia konkurencijos normas, ji, remiantis asmeninės atsakomybės principu, turi atsakyti už šį pažeidimą (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C-49/92 P, Rink. p. I-4125, 145 punktą ir 2000 m. lapkričio 16 d.Sprendimo Cascades prieš Komisiją, C-279/98 P, Rink. p. I-9693, 78 punktą).

78

Kalbant apie klausimą, kokiomis aplinkybėmis pažeidimo nepadaręs subjektas vis tiek gali būti už jį nubaustas, pirmiausia reikia konstatuoti, kad taip yra tuomet, kai pažeidimą padaręs subjektas nustojo egzistuoti teisiniu požiūriu (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Anic 145 punktą).

79

Todėl, kaip jau buvo konstatavęs Teisingumo Teismas, konkurencijos normas pažeidusio subjekto teisinės ar organizacinės reformos nebūtinai lemia tai, kad sukurta nauja įmonė nėra atsakinga už pirmtakės padarytus konkurencijos normų pažeidimus, jei ekonominiu požiūriu abu subjektai sutampa (šiuo klausimu žr. 1984 m. kovo 28 d. Sprendimo Compagnie royale asturienne des mines ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 9 punktą ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 59 punktą)

80

Be to, įmonės antikonkurencinis elgesys gali būti inkriminuojamas kitai įmonei, jei pirmoji įmonė negali savarankiškai priimti sprendimų dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės turi vykdyti kitos įmonės nurodymus, atsižvelgiant į jas siejantį ekonominį ir teisinį ryšį (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją, C-294/98 P, Rink. p. I-10065, 27 punktas ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Aristrain prieš Komisiją, C-196/99 P, Rink. p. I-11005, 96 punktas). Taigi aplinkybės, jog dukterinė bendrovė turi atskirą teisinį subjektiškumą, nepakanka, kad būtų atmesta jos veiksmų priskyrimo patronuojančiai bendrovei galimybė.

81

Savo argumentais Erste siekia įrodyti, kad ginčijamame sprendime nurodytų pažeidimų darymo laikotarpiu GiroCredit elgesį lėmė jį valdanti patronuojanti bendrovė, t. y. BA grupė, ir todėl būtent pastarajai bendrovei turėjo būti priskirta atsakomybė už GiroCredit atitinkamu laikotarpiu padarytus pažeidimus. Erste taip pat siekia užginčyti tai, ką Pirmosios instancijos teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 331 punkte, t. y. kad Komisija galėjo pasirinkti, ar nubausti pažeidime dalyvavusią dukterinę bendrovę, ar ją ginčijamame sprendime nurodytu laikotarpiu kontroliavusią patronuojančią bendrovę.

82

Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad Komisija neprivalėjo pirmiausia patikrinti, ar pažeidimo priskyrimo jį padariusios įmonės patronuojančiai bendrovei sąlygos yra įvykdytos. Iš tikrųjų Komisija iš principo neprivalo atlikti tokio patikrinimo dar prieš nuspręsdama imtis veiksmų prieš pažeidimą padariusią įmonę, net jei ši patyrė pakeitimų kaip teisės subjektas. Asmeninės atsakomybės principas, nurodytas šio sprendimo 77 punkte, nedraudžia, kad Komisija pirmiausia nuspręstų sankcionuoti pastarąją įmonę prieš išsiaiškindama, ar pažeidimas gali būti priskirtas patronuojančiai bendrovei. Be to, kaip nurodė Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 335 punkte, kitaip Komisijos tyrimus labai apsunkintų būtinybė kiekvienu įmonės kontrolės perėmimo atveju patikrinti, kiek jos veiksmai gali būti inkriminuojami ankstesnei patronuojančiai bendrovei.

83

Galiausiai reikia pažymėti: kadangi Erste pats dalyvavo kartelyje, dėl kurio buvo priimtas ginčijamas sprendimas, jis, perimdamas GiroCredit veiklą, žinojo, kad pastarajam galėjo būti taikoma EB 81 straipsnio pažeidimo pripažinimo procedūra ir kad kaip šios bendrovės teisių perėmėjui jam kyla tokios procedūros pasekmės, susijusios su bauda.

84

Todėl reikia atmesti antrąjį Erste kaltinimą, kuriuo grindžiamas šis apeliacinio skundo pagrindas.

85

Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su Pirmosios instancijos teismo atliktu ekonominių ir teisinių ryšių tarp GiroCredit ir BA grupės tyrimu, pakanka konstatuoti: kadangi Komisija galėjo pagrįstai už EB 81 straipsnio pažeidimą skirti baudą dukterinei bendrovei GiroCredit ir atsakomybę už šios bendrovės veiksmus priskirti Erste kaip ją įsigijusiai bendrovei, Pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiamo sprendimo 336 punkte nusprendė, kad nereikėjo nagrinėti, ar GirCredit veiksmai galėjo būti priskirti BA grupei. Todėl Erste argumentai, susiję su tuo, kad realiai GiroCredit kontroliavo BA grupė, neturi reikšmės.

86

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su teisės klaida priskiriant atsakomybę už pažeidimą.

87

BA-CA, Erste ir RZB ginčija Pirmosios instancijos teismo vertinimo, susijusio su pažeidimo sunkumu, pagrįstumą. Šis pagrindas iš esmės gali būti suskirstytas į septynias dalis.

88

RZB tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 237 ir 254 punktuose nenagrinėdamas, ar teisės pažeidimas turi būti vertinamas kaip „labai sunkus“ pagal minėto sprendimo 226 punkte nurodytas taisykles, pats sau prieštaravo.

89

Komisija nurodo, kad nors yra saistoma savo pačios nustatytų gairių, Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją, šių gairių nėra saistomas. Be to, iš teismų praktikos aiškiai matyti, kad gairės nustato tik „minimalius reikalavimus“ ir neišvardija visų veiksnių, į kuriuos reikėtų atsižvelgti. Galima netgi nesilaikyti šių gairių, jei tai pateisina aplinkybės.

90

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, nustatant baudų dydį, reikia atsižvelgti į pažeidimo trukmę ir visus veiksnius, svarbius įvertinant pažeidimų sunkumo laipsnį (2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P–C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 240 punktas).

91

Pažeidimo sunkumas turi būti nustatomas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra (minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 241 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

92

Taigi Pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, kaip Komisija vykdė savo diskreciją vertindama šiuos veiksnius.

93

Pirmosios instancijos teismas neprieštaravo pats sau nei skundžiamo sprendimo 237 punkte nuspręsdamas, kad Komisija galėjo bendrai įvertinti pažeidimo sunkumą, atsižvelgdama į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir veiksnius, konkrečiai nenurodytus gairėse, nei minėto sprendimo 254 punkte nuspręsdamas, kad horizontalus kainų kartelis, susijęs su labai svarbiu ekonomikos sektoriumi, paprastai kvalifikuojamas kaip „labai sunkus“ pažeidimas.

94

Todėl apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

95

Ši antra dalis iš esmės gali būti išskirta į keturis kaltinimus.

96

Pirmiausia RZB tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 240 punkte nuspręsdamas, kad pažeidimo pobūdis yra esminis kvalifikuojant pažeidimus kaip labai sunkius, o kiti veiksniai, t. y. pažeidimo įtaka rinkai ir atitinkamos geografinės rinkos apimtis, yra mažiau reikšmingi, padarė teisės klaidą.

97

Antra, apeliantas mano, kad Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 249–264 punktuose savo vertinimą grįsdamas veiksniais, kurie nėra nurodyti gairėse, t. y. bankų sektoriaus svarba ekonomikai, aplinkybėmis, kad kartelis buvo apėmęs plataus spektro bankininkystės paslaugas ir kad susitikimuose dalyvavo didžioji dalis Austrijos bankų.

98

Trečia, RZB priekaištauja Pirmosios instancijos teismui neatsižvelgus į vyriausybės poziciją siekiant apsaugoti bankininkystės sektorių nuo laisvos rinkos ekonomikos. Be to, jis klaidingai nusprendė, kad valstybinės valdžios institucijų kišimasis į veiksmus, patenkančius į EB 81 straipsnio taikymo sritį, yra sunkinanti aplinkybė apskaičiuojant baudą.

99

Galiausiai RZB tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 256 punkte neteisingai nusprendė, kad nereikėjo atsižvelgti į baudų atgrasomąjį pobūdį nagrinėjant pažeidimo sunkumą.

100

Komisija tvirtina, kad RZB teiginiai yra nepriimtini arba nepagrįsti.

101

Dėl pirmojo kaltinimo skundžiamo sprendimo 240 punkte nuspręsdamas, kad trys pažeidimo sunkumo vertinimo aspektai turėjo nevienodos reikšmės bendram tyrimui ir kad pažeidimo pobūdis yra esminis, Pirmosios instancijos teismas, remdamasis gairėmis, kurių 1 punkto A dalies trečioje įtraukoje „labai sunkūs pažeidimai“ nustatomi horizontalūs apribojimai, t. y. „kainų karteliai“, rinkos pasidalijimo kvotos ar tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui pavojų keliantys veiksmai, nepadarė jokios teisės klaidos.

102

Šiuo klausimu jis skundžiamo sprendimo 121 punkte konstatavo, kad visi kartelyje dalyvavę bankai buvo sudarę principinį susitarimą dėl kainų konkurencijos panaikinimo plataus spektro bankininkystės paslaugoms, teikiamoms ir privatiems asmenims, ir įmonėms, įskaitant stambius klientus, o tai yra gairėse nurodyto apribojimo požymis.

103

Be to, iš gairių matyti, kad paties pažeidimo pobūdžio gali pakakti jį kvalifikuojant kaip „labai sunkų“, neatsižvelgiant į jo įtaką rinkai ir geografinę apimtį.

104

Galiausiai skundžiamo sprendimo 241 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad šie trys veiksniai vienas nuo kito priklauso.

105

Todėl pirmasis šio pagrindo antros dalies kaltinimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

106

Dėl tų pačių priežasčių, kokios išvardytos šio sprendimo 93 punkte, reikia atmesti antros dalies antrąjį kaltinimą.

107

Dėl trečiojo kaltinimo reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 260 punkte Pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog valstybinės valdžios kišimasis buvo sunkinanti aplinkybė, turinti poveikį įmonėms skirtinų baudų dydžiui.

108

Todėl antros dalies trečiasis kaltinimas turi būti atmestas.

109

Dėl ketvirtojo kaltinimo reikia pažymėti, kad atlikęs tyrimą, kurio dalis yra skundžiamo sprendimo 256 punktas, Pirmosios instancijos teismas to paties sprendimo 264 punkte padarė išvadą, kad apeliantų nurodytos aplinkybės negalėjo paneigti ginčijamame sprendime pateiktų išvadų teisingumo, pagal kurias „Lombardo tinklo“ susitarimai buvo labai sunkus pažeidimas dėl savo pobūdžio. RZB neįrodo, kaip būtų pasikeitusi Pirmosios instancijos teismo minėta išvada, jei vertinant pažeidimo sunkumą būtų atsižvelgta į baudų atgrasomąjį pobūdį. Taigi ketvirtasis kaltinimas yra nereikšmingas.

110

Todėl reikia atmesti ir šį kaltinimą.

111

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamo pagrindo antra dalis yra iš dalies nepriimtina ir iš dalies nepagrįsta.

112

RZB tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, leisdamas Komisijai iš papraščiausio kartelio „sukūrimo“ daryti išvadą, kad pažeidimas turėjo įtakos rinkai, padarė teisės klaidą. Toks vertinimas prieštarauja gairių tekstui ir įrodo, kad Pirmosios instancijos teismas painioja susitarimų „įgyvendinimą“, kuris yra EB 81 straipsnio taikymo sąlyga, su griežtesniu „pažeidimo įtakos rinkai“ kriterijumi, kuris yra reikšmingas grindžiant pažeidimo sunkumą. Minėtas sprendimas Cascades prieš Komisiją prieštarauja tokiam samprotavimui, o apeliantų pateikta ekonominė analizė įrodo, kad susitarimai dėl esminių produktų neturėjo jokios įtakos realiai taikytoms sąlygoms.

113

BA-CA mano, kad pažeidimo konkretus poveikis rinkai buvo įvertintas klaidingai. Minėta ekonominė analizė įrodo, kad susitikimai neturėjo tokio poveikio rinkai.

114

Be to, BA-CA tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo proceso principus vertindamas ekonominę analizę. Iš tikrųjų reikalaudamas, kad tokioje analizėje būtų nurodyta „visa įmanoma susitarimų įtaka rinkai“, Pirmosios instancijos teismas peržengė ribas to, ko galima reikalauti iš ekonominės analizės, skirtos įrodyti, kad susitarimai nebuvo įgyvendinami ir kad nebuvo priežastinio ryšio tarp apskritojo stalo susirinkimų ir konkurencijos veikimo rinkoje.

115

Komisija nurodo, kad bankų pateikta ekonominė analizė buvo susijusi tik su dviem bankininkystės produktais, o ne su galima susitarimo įtaka rinkai. Bet kuriuo atveju net antikonkurencinio susitarimo įgyvendinimo iš dalies pakanka, kad būtų atmesta susitarimo įtakos rinkai nebuvimo galimybė.

116

Reikia konstatuoti, kad vertindamas pažeidimo sunkumą Pirmosios instancijos teismas nustatė ne tik kartelio sukūrimą.

117

Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 285 punktuose Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kainų kartelis turėjo įtakos rinkai, nurodydamas, kad kartelio nariai ėmėsi priemonių klientus supažindindami su sutartomis kainomis, darbuotojams nurodydami naudoti šias kainas kaip derybų pagrindą ir kontroliuodami, kad jas taikytų konkurentai ir jų pačių pardavimo skyriai.

118

Skundžiamo sprendimo 289–294 punktuose atlikęs tyrimą Pirmosios instancijos teismas, nepadarydamas teisės klaidos, minėto sprendimo 295 punkte nusprendė, jog „atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame sprendime yra daugybė neginčijamų susitarimų įgyvendinimo pavyzdžių, nepakanka to, kad kai kuriais atvejais vienas ar keli bankai nesilaikė susitarimų, kad bankams nepavyko išlaikyti sutarto palūkanų normų lygio arba padidinti savo pelno ir kad tam tikrų produktų atveju jie tarpusavyje konkuravo, norint paneigti teiginį, jog susitarimai buvo įgyvendinti ir turėjo įtakos rinkai“.

119

Iš to išplaukia, kad nagrinėjamo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta visa.

120

RZB priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, jog skundžiamo sprendimo 308–313 punktuose nenagrinėjo argumento, kad (rinkos) dydis, akivaizdžiai ir neginčijamai apribotas Austrijos Respublikos teritorija, neleidžia nustatyto pažeidimo pripažinti „labai sunkiu“. Be to, minėtuose 308–313 punktuose nurodyti argumentai prieštarauja gairių tekstui ir Komisijos sprendimuose suformuotai praktikai.

121

Komisija ginčija RZB tvirtinimus.

122

Priešingai nei tvirtina RZB, Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo argumentą dėl ribotos atitinkamos geografinės rinkos apimties. Iš tikrųjų jis skundžiamo sprendimo 308–313 punktuose aiškiai išdėstė priežastis, dėl kurių Austrijos Respublikos teritorija apribotas (rinkos) dydis netrukdo pažeidimo kvalifikuoti kaip „labai sunkaus“.

123

Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija, nustatydama baudų dydį, turi didelę diskreciją ir ji nesaistoma vertinimų, kuriuos pateikė anksčiau (žr. minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 209–213 punktus ir 2009 m. kovo 19 d. Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C-510/06 P, Rink. p. I-1843, 82 punktą). Tai reiškia, kad apeliantai Bendrijų teisme negali remtis Komisijos sprendimuose suformuota praktika.

124

Galiausiai nei gairės, nei Reglamentas Nr. 17 nedraudžia vertinant pažeidimo tyrimą atitinkamos geografinės rinkos nagrinėjimą apriboti visa ar dalimi valstybės narės teritorijos.

125

Todėl nagrinėjamo pagrindo ketvirta dalis turi būti atmesta.

126

RZB nurodo du kaltinimus.

127

Pirmasis kaltinimas yra pagrįstas tuo, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai atmetė jo argumentą, pagal kurį pažeidimo kvalifikavimas kaip „labai sunkaus“ yra nesuderinamas su Komisijos pasirinkimu nubausti tik kai kurias pažeidime dalyvavusias įmones.

128

Antrasis kaltinimas pagrįstas tuo, kad Pirmosios instancijos teismas tariamai nesilaikė pareigos motyvuoti atsakydamas į argumentus, pagal kuriuos didelė bauda yra nesuderinama su procedūros prieš visą Austrijos bankininkystės sektorių simboliniu pobūdžiu ir gali iškraipyti konkurenciją, nes buvo paskirta tik 10% bankų.

129

Komisija mano, kad apelianto tvirtinimai yra tik Pirmosios instancijos teisme nagrinėtų argumentų pakartojimas.

130

Savo pirmajame kaltinime RZB tik pateikia argumentus, kuriuos jau buvo nurodęs Pirmosios instancijos teisme, konkrečiai nepaaiškindamas, kokią teisės klaidą padarė Pirmosios instancijos teismas.

131

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš EB 225 straipsnio, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą. Todėl apeliacinis skundas, kuris tik pakartoja ar pažodžiui atpasakoja Pirmosios instancijos teisme pateiktus ieškinio pagrindus bei argumentus, neatitinka iš šių nuostatų kylančių pagrindimo reikalavimų (žr. 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Biegi Nahrungsmittel ir Commonfood prieš Komisiją, C-499/03 P, Rink. p. I-1751, 37 ir 38 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

132

Todėl pirmasis kaltinimas turi būti atmestas.

133

Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su nemotyvavimu, reikia priminti kad Pirmosios instancijos teismo pareiga motyvuoti savo sprendimus neturėtų būti aiškinama taip, jog pastarasis privalo detaliai atsakyti į kiekvieną ieškovo nurodytą argumentą (žr. 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją, C-274/99 P, Rink. p. I-1611, 121 punktą ir 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C-120/06 P ir C-121/06 P, Rink. p. I-6513, 91 punktą).

134

Skundžiamo sprendimo 315 punkte konstatuodamas, kad kaip sprendimo adresatų atrankos kriterijų Komisija teisėtai pasirinko jų dažną dalyvavimą svarbiausiuose apskritojo stalo susitikimuose, o tai neprieštarauja pažeidimo kvalifikavimui kaip „labai sunkaus“, Pirmosios instancijos teismas, kuris neprivalėjo nagrinėti kitų dėl minėtos aplinkybės nereikšmingais tapusių argumentų, įvykdė savo pareigą motyvuoti.

135

Todėl antrasis kaltinimas turi būti atmestas.

136

Taigi nagrinėjamo pagrindo penkta dalis yra iš dalies nepriimtina ir iš dalies nepagrįsta.

137

RZB priekaištauja Pirmosios instancijos teismui neatlikus bendro pažeidimo sunkumo vertinimo atsižvelgiant į visus gairėse nurodytus aspektus bei išorinius veiksnius, t. y. Austrijos bankininkystės sektoriaus ekonominę svarbą, atgrasomojo poveikio nereikalingumą ir persekiojimų atrankinį pobūdį. Jis tvirtina, kad jei Pirmosios instancijos teismas būtų atlikęs tokį tyrimą, būtų nustatęs, kad nagrinėjamas pažeidimas negali būti kvalifikuojamas kaip „labai sunkus“.

138

Komisija mano, kad šie tvirtinimai nepagrįsti.

139

Priešingai nei tvirtina RZB, Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tiek į gairėse aiškiai nurodytų, tiek į aiškiai jose nenurodytų kriterijų svarbą.

140

Iš tikrųjų vertindama pažeidimo sunkumą Komisija turi atsižvelgti ne tik į konkrečios bylos aplinkybes, bet taip pat į pažeidimo kontekstą ir, kad nustatytų baudos dydį, užtikrinti, kad jos veiksmai turėtų atgrasomąjį poveikį ypač Bendrijos tikslų įgyvendinimą apsunkinančių pažeidimų atveju (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 63 punktą).

141

Skundžiamame sprendime, būtent jo 249, 250 ir 254 punktuose, Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad horizontalus kainų kartelis, susijęs su labai svarbiu ekonomikos sektoriumi, paprastai kvalifikuojamas kaip labai sunkus pažeidimas, net nesant kitų konkurencijos ribojimų, pavyzdžiui, tokių, kaip antai rinkų atskyrimas, ir kad toks kartelis labai svarbiame bankininkystės sektoriuje, apimantis platų bankininkystės produktų spektrą ir kuriame dalyvauja didžioji dalis ūkio subjektų, iš principo turi būti kvalifikuojamas kaip labai sunkus pažeidimas, neatsižvelgiant į jo kontekstą (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą, C-266/06 P, 104 punktą).

142

Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 254–264 punktuose taip pat išnagrinėjo kitus apeliantų argumentus. Vis dėlto jis minėtame 264 punkte nusprendė, kad jie neleidžia suabejoti teiginio, jog „Lombardo tinklo“ susitarimai pagal savo pobūdį yra labai sunkus pažeidimas, pagrįstumu.

143

Tai konstatuodamas ir, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 93 punkte, Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos šiuo klausimu. Be to, reikia pažymėti, kad savo tyrime, priešingai nei nurodo RZB, Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į gairėse nurodytus veiksnius, pagal kuriuos labai sunkiais pažeidimais yra pripažįstami horizontalūs kainų karteliai, kokie nagrinėjami ir šiuo atveju.

144

Todėl šešta nagrinėjamo pagrindo dalis yra nepagrįsta.

145

Grįsdami septintąją dalį apeliantai iš esmės nurodo penkis kaltinimus.

146

Pirmuoju kaltinimu, susijusiu su teisinio pagrindo nebuvimu, asmeninės atsakomybės, sankcijų proporcingumo ir lygybės principų pažeidimu, nes centrinėms įstaigoms buvo priskirtos decentralizuotų sektorių bankų rinkos dalys, Erste, RZB ir ÖVAG iš esmės ginčija jų atitinkamų decentralizuotų sektorių rinkos dalių priskyrimą išskirstymo į kategorijas tikslais.

147

Šiuo klausimu jie pirmiausia nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 356 ir 373 punktuose nuspręsdamas, kad priskirdama jiems minėtas rinkos dalis, kad apskaičiuotų baudą, Komisija nepriskyrė decentralizuotų sektorių bankų neteisėto elgesio ir nubaudė tik už „jų pačių veiksmus“, padarė teisės klaidą.

148

Toks priskyrimas iš tikrųjų reiškia atsakomybės už jų decentralizuotų sektorių bankų padarytus pažeidimus priskyrimą, nes į minėtų sektorių poziciją rinkoje buvo visiškai atsižvelgta apskaičiuojant baudą.

149

Todėl Erste, RZB ir ÖVAG mano, kad šis priskyrimas turėjo būti vertinamas atsižvelgiant į kriterijus, kuriuos Teisingumo Teismas yra nustatęs pažeidimų priskyrimui bendrovių grupės viduje, t. y. į įmonės kontrolės galimybę ir atskiro ekonominio vieneto egzistavimą.

150

Komisija tvirtina, kad lemiamas kriterijus skirstant į kategorijas yra realios galios rinkoje, kuri pagrįsta tvirtais decentralizuotų bankų ryšiais su vadovaujančiomis bendrovėms, palyginimas.

151

Antra, Erste tvirtina, kad apie 70 Austrijos taupomųjų kasų rinkos dalių priskyrimas vadovaujančioms bendrovėms pažeidžia Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, skaitomą kartu su gairių 1 punkto A dalies šeštąja pastraipa. Iš tikrųjų šios nuostatos neleidžia įmonei priskirti trečiųjų įmonių, veikiančių tame pačiame sektoriuje, rinkos dalių.

152

Erste ir RZB taip pat nurodo, kad toks priskyrimas pažeidžia asmeninės atsakomybės už padarytus konkurencijos teisės pažeidimus principą ir sankcijos proporcingumo principą.

153

Galiausiai RZB ir ÖVAG tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė lygybės principą. Šiuo klausimu RZB priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad šis, išskirstydamas į kategorijas, centrines decentralizuotų sektorių įstaigas prilygino dideliems centralizuotiems bankams. Pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti, ar reikėjo remtis tik dalimi kiekvieno atitinkamo sektoriaus rinkos dalių, kad būtų atsižvelgta į aplinkybę, jog centrinės įstaigos dalyvavimas apskritojo stalo susitikimuose apsiriboja tik informacijos perdavimu, nes ji negali veikti bankų vardu ir negali duoti nurodymų dėl galimų susitarimų įgyvendinimo.

154

Komisija primena, kad rinkos dalių priskyrimas ginčijamame sprendime yra pagrįstas ne specialiais konstatavimais, susijusiais su realiu decentralizuotų bankų dalyvavimu pažeidime, o aplinkybe, kad Komisija nubaudė vadovaujančias bendroves už jų pačių veiksmus. Ji priduria, kad šioje byloje jokie trečiųjų asmenų veiksmai nebuvo priskirti (vadovaujančioms bendrovėms).

155

Dėl RZB Komisija pažymi, kad vadovaujančioms bendrovėms nustatytos baudos neviršija 10% įmonės apyvartos ribos, nustatytos Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje.

156

Tai nėra situacija, kuriai esant reikėtų atsižvelgti į bendrą grupės apyvartą, jei vadovaujanti bendrovė ir decentralizuoti bankai būtų laikomi vienu ekonominiu vienetu.

157

Galiausiai Komisija nurodo, kad argumentas dėl baudos proporcingumo tyrimo yra nepriimtinas, nes Teisingumo Teismas teisingumo sumetimais negali savo vertinimu pakeisti Pirmosios instancijos teismo pateikto vertinimo.

158

Antrajame kaltinime Erste ir ÖVAG tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 369 punkte nuspręsdamas, kad pranešime apie kaltinimus esančios nuorodos, pagal kurią jie yra taupomųjų kasų kredito unijų sektorių vadovaujančios bendrovės, pakako užtikrinti teisę į gynybą, pažeidė šių bankų minėtą teisę.

159

Be to, jie tvirtina, kad Komisija neturėjo tik bendrai teigti ir privalėjo informuoti įmones apie ketinamus priimti sprendimus, atsižvelgusi į visas faktines aplinkybes, susijusias su pažeidimu, ir ypač apie ketinimą priskirti joms decentralizuoto sektoriaus rinkos dalis.

160

Trečiajame kaltinime Erste, RZB ir ÖVAG priekaištauja Pirmosios instancijos teismui netinkamai įvertinus jų vaidmenį bankų grupių viduje.

161

Erste ginčija Pirmosios instancijos teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 401 punkte, pagal kurį jo užduotis buvo „atstovauti“ taupomųjų kasų sektoriui per bankų apskritojo stalo susitikimus.

162

ÖVAG nurodo, kad, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, jis neturi jokios galimybės įpareigoti nepriklausomų kredito unijų ir nesudaro kartu su jomis vieno ekonominio vieneto.

163

RZB tvirtina, kad, priešingai nei nurodyta skundžiamo sprendimo 405 punkte, jis neturėjo „daugiau kompetencijos ir geresnės informacijos“ nei kiti jo decentralizuoto sektoriaus bankai. Bet kuriuo atveju jis tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismo tvirtinimai, susiję su jo ryšiais su savo decentralizuotu sektoriumi, neleidžia jam priskirti visų šio sektoriaus rinkos dalių.

164

Galiausiai jis nurodo, kad neturi tokių galimybių daryti žalą privatiems asmenims kaip dideli hierarchinės organizacijos bankai ir kad negali pasipelnyti iš ginčijamos praktikos, nes neturi didelės individualios rinkos dalies ir negauna šio sektoriaus bankų pelno dalies.

165

Ketvirtasis Erste kaltinimas yra tas, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 455 ir 458 punktuose neteisingai patvirtino Komisijos vertinimą dėl prieš ir po susijungimo su GiroCredit turėtų rinkos dalių. Jis mano, kad jis turėjo būti priskirtas žemesnei kategorijai.

166

Taigi Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 457 punkte nuspręsdamas, kad Erste turi būti priskirta pirmai kategorijai, padarė teisės klaidą. Skirstydamas į kategorijas vienodai įvertinęs turimas 30% ir 17% rinkos dalis Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus.

167

Komisija tvirtina, kad ji galėjo priskirti Erste pirmai kategorijai po susijungimo su GiroCredit, nepaisant jo konkrečiai turimos rinkos dalies. Be to, ji nurodo, jog argumentas, kad Komisija turėjo du kartus atsižvelgti į EÖ veiksmus ir rinkos dalis, yra nepriimtinas, nes Erste iš tikrųjų siekia, kad būtų peržiūrėtos faktinės aplinkybės.

168

Kaip penktąjį kaltinimą ÖVAG nurodo, kad skundžiamo sprendimo 401 punkte pabrėždamas, jog apeliantas „svarbiausiuose apskritojo stalo susitikimuose“ veikė kaip kredito unijų atstovas, Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus. Kiek tai su juo susiję, keitimasis informacija ir decentralizuotų kredito unijų koordinatoriaus bei atstovo veikla nebuvo įrodyta.

169

Be to, grįsdamas sektoriaus bankų rinkos dalių priskyrimą ÖVAG Pirmosios instancijos teismas neteisingai rėmėsi Komisijos nurodytu 1993 m. birželio 23 d. Austrijos konstitucinio teismo sprendimu (skundžiamo sprendimo 392–401 punktai). Taigi jis konstatavo faktines aplinkybės, neteisingai nurodytas bylos dokumentuose, arba iškraipė įrodymus. Bet kuriuo atveju jis viršijo savo diskrecijos ribas. Savo dublike ÖVAG ypač pabrėžia Pirmosios instancijos teismo padarytą įrodymų iškraipymą, tvirtindamas, kad tokio iškraipymo kontrolę atlieka Teisingumo Teismas.

170

Galiausiai ÖVAG tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nenagrinėjo jo situacijos, kaip jis tai padarė Erste ir RZB bei atitinkamų sektorių atveju.

171

Komisija nurodo, kad apeliantas nepateikia paaiškinimų, ir prašo atmesti šį kaltinimą. Dėl nuorodos į Austrijos konstitucinio teismo sprendimą Komisija ginčija bet kokią klaidą.

172

Dėl pirmojo kaltinimo, kaip skundžiamo sprendimo 355–357 punktuose konstatavo Pirmosios instancijos teismas, tai, kad Komisija priskyrė decentralizuotų sektorių bankų rinkos dalis, nėra šių neteisėto elgesio priskyrimas vadovaujančioms bendrovėms.

173

Pirmas veiksmas nuo antro skiriasi tuo, kad juo siekiama užtikrinti, kaip nurodė Pirmosios instancijos teismas, jog vadovaujančioms bendrovėms skirtų baudų lygis adekvačiai atspindėtų jų pačių neteisėto elgesio rimtumą, šiuo atveju jų esminį vaidmenį skirtingose struktūrose kaip decentralizuotų sektorių bankų atstovų, įskaitant šių bankų interesų gynimą, keitimąsi tarpusavyje informacija, centrų vaidmenį, kuris rodo jų įtaką decentralizuotų bankų elgesiui.

174

Norint įvertinti šio elgesio rimtumą, pagal gairių 1 punkto A dalies ketvirtąją ir šeštąją pastraipas reikia atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę iškreipti konkurenciją ir į jų konkrečią galią bei neteisėtų veiksmų poveikį konkurencijai.

175

Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, jog tai reikalauja, kad į pastovius struktūrinius ryšius tarp vadovaujančių bendrovių ir decentralizuotų sektorių bankų, kiek tai susiję su atstovavimu ir keitimusi informacija, taip pat būtų atsižvelgta, nes dėl šių ryšių faktinė ekonominė minėtų bendrovių galia, taigi ir jų galimybė kliudyti konkurencijai gali būti didesnės nei atspindi jų apyvarta.

176

Jei į decentralizuotų subjektų rinkos dalis nebūtų atsižvelgta, baudos atgrasomasis poveikis – bendras reikalavimas, kuriuo, kaip matyti iš gairių 1 punkto A dalies ketvirtosios pastraipos, turi remtis Komisija apskaičiuodama baudą – gali būti ir neužtikrintas.

177

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos vertindamas suskirstymą į kategorijas skundžiamo sprendimo 357 punkte nusprendęs, kad Komisija atsižvelgė į asmeninį vadovaujančių bendrovių elgesį ir joms nepriskyrė jų sektorių bankų neteisėto elgesio.

178

Todėl apeliantai negali remtis asmeninės atsakomybės, sankcijų proporcingumo ir lygybės principų pažeidimu, taip pat gairių 1 punkto A dalies šeštąja pastraipa.

179

Todėl nagrinėjamo pagrindo septintos dalies pirmasis kaltinimas turi būti atmestas.

180

Antrąjį kaltinimą taip pat reikia atmesti.

181

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Komisija įvykdo savo pareigą paisyti įmonių teisės būti išklausytoms, jei savo pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodo, kad spręs klausimą, ar tam tikroms įmonėms reikia skirti baudas, ir baudai apskaičiuoti svarbias faktines ir teisines aplinkybes, pavyzdžiui, tariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, taip pat – ar pažeidimas buvo padarytas „tyčia, ar dėl neatsargumo“. Taip ji pateikia įmonėms informaciją, kurios joms gali prireikti gynybai ne tik dėl pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos apskaičiavimo (žr. minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 428 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

182

Dėl ketinamų skirti baudų dydžio iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad tokių duomenų pateikimas pranešime apie kaltinimus, kol įmonėms nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonės dėl joms pateiktų kaltinimų, būtų netinkamas Komisijos sprendimo paankstinimas (žr. minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 434 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

183

Todėl Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 369 punkte pagrįstai galėjo nuspręsti, kad nagrinėjamoje byloje šios sąlygos yra įvykdytos, nes Komisija pranešime apie kaltinimus nurodė, kad Erste, RZB ir ÖVAG yra atitinkamų sektorių vadovaujančios įmonės ir kad šios nuorodos pakako apeliantų teisei į gynybą užtikrinti.

184

Dėl trečiojo kaltinimo reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 389–408 punktuose išnagrinėjo Komisijos ginčijamame sprendime pateiktą faktinių aplinkybių, susijusių su apeliantų, kaip centrinių įstaigų, vaidmeniu, vertinimą.

185

Apeliantai iš esmės siekia, kad būtų peržiūrėtos faktinės aplinkybės, kurios negali būti nagrinėjamos apeliaciniame procese.

186

Todėl reikia atmesti trečiąjį kaltinimą.

187

Dėl ketvirtojo kaltinimo, kuriame Erste tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai ją priskyrė pirmai kategorijai ir taip pažeidė vienodo požiūrio principą, reikia priminti, kad nors nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas teisingumo sumetimais negali savo vertinimu pakeisti Pirmosios instancijos teismo įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už Bendrijos teisės pažeidimą skirtų baudų dydžio, tokios jurisdikcijos įgyvendinimas nustatant minėtų baudų dydžius negali lemti įmonių, dalyvavusių susitarime ar suderintuose veiksmuose, draudžiamuose EB 81 straipsnio 1 dalimi, diskriminacijos (2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Salzgitter Mannesmann prieš Komisiją, C-411/04 P, Rink. p. I-959, 68 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

188

Skundžiamo sprendimo 457 punkte Pirmosios instancijos teismas taip išnagrinėjo Erste kaltinimą:

„Kalbant apie kaltinimą, kad BA [grupės] rinkos dalis, prilygusi 12–13%, buvo klaidingai įtraukta į 30% rinkos dalį, kuri ginčijamame sprendime priskirta vadovaujančios įmonės ir taupomųjų kasų subjektui, reikia pažymėti, kad, atėmus BA [grupės] rinkos dalį, likusi 17–18% rinkos dalis vis dar būtų pateisinusi priskyrimą pirmai kategorijai, nes ji aiškiai artimesnė orientaciniam 22% nei 11% dydžiui, nustatytam antrai kategorijai. Todėl vertinant Komisijos sprendimo teisėtumą šis kaltinimas atmestinas, nes net jeigu būtų pagrįstas, jis neturėtų įtakos ginčijamo sprendimo rezoliucinei daliai. Be to, Pirmosios instancijos teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, mano, kad Erste priskyrimas pirmajai kategorijai pagrįstas, siekiant skirti tinkamo dydžio baudą.“

189

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad dėl kartelio narių suskirstymo į atskiras kategorijas, pagal kurias buvo nustatytos vienodos pradinės baudos tai pačiai kategorijai priklausančioms įmonėms, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 424 punkte nusprendė:

„Nagrinėjamu atveju Komisija nenustatė tikslių penkių savo sudarytų kategorijų ribų, tačiau atsiliepimuose į ieškinį ji įvardijo „orientacinius dydžius“, greta kurių nurodė tai pačiai kategorijai priskirtų įmonių rinkos dalis. Skirtumai tarp šių orientacinių dydžių, kalbant apie pirmą ir ketvirtą kategorijas, yra logiški ir objektyviai pateisinami. Antros–ketvirtos kategorijų orientaciniai dydžiai kiekvienu atveju atitinka pusę pirmesnės kategorijos orientacinio dydžio; tas pats pasakytina apie atitinkamą pradinę sumą.“

190

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju kategorijos buvo nustatytos remiantis kiekvienos bendrovės turimomis rinkos dalimis, o orientacinės vertės – atitinkamai apie 22%, apie 11%, apie 5,5%, apie 2,75% ir mažiau kaip 1% paskutinės kategorijos atveju.

191

Todėl Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad, nepaisant Erste realiai turimos rinkos dalies, t. y. 17–18% arba 30%, jis patenka į 22% orientacinės vertės ribas, todėl turi būti priskirtas pirmai kategorijai.

192

Be to, gairėse dėl baudų, kurios gali būti skirtos kartelyje dalyvavusioms įmonėms, dydžio nenurodomas minėtų baudų aritmetinio apskaičiavimo metodas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 266 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

193

Iš to išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją, galėjo nekeisti Erste priskyrimo pirmai kategorijai nepadarydamas teisės klaidos.

194

Todėl nagrinėjamo pagrindo septintos dalies ketvirtasis kaltinimas turi būti atmestas.

195

Dėl penktojo kaltinimo pirmiausia reikia atmesti ÖVAG argumentą, pagal kurį Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jo situacijos.

196

Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 389–408 punktuose Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus vadovaujančių bendrovių ir jų decentralizuotų sektorių (bankų) ryšius, o konkrečiai ÖVAG atveju minėto sprendimo 400 punkte konstatavo, kad šis patvirtino savo sektoriaus bankams teikęs paslaugas, atitinkančias veiklą, kurios šios įstaigos vienos negalėjo vykdyti dėl mažo dydžio ir išteklių trūkumo.

197

Dėl Austrijos konstitucinio teismo sprendimo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 393 punkte priminė kreipimosi į šį teismą aplinkybes ir nagrinėjo minėto teismo pateiktą centrinių įstaigų ir jų santykių su decentralizuotais bankais aprašymą. Jis būtent nurodė, kad Konstitucinis teismas konstatavo, jog glaudus teisių ir pareigų tinklas tiek Raiffeisen sektoriaus atveju, tiek kredito unijų ir taupomųjų kasų atveju susiformavo per ilgus dešimtmečius.

198

Šioje situacijoje reikia pažymėti, kad ÖVAG tvirtinimais dėl klaidingos išvados, įrodymų iškraipymo ir diskrecijos ribų peržengimo siekiama užginčyti Pirmosios instancijos teismo pateiktą vienos iš šalių nurodytų faktinių aplinkybių vertinimą.

199

Tačiau tik Pirmosios instancijos teismas gali vertinti jam pateiktų įrodymų vertę, o šis vertinimas, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejį, nėra teisės klausimas, kurio kontrolę vykdo Teisingumo Teismas (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Technische Unie prieš Komisiją, C-113/04, Rink. p. I-8831, 83 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

200

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad ÖVAG nepateikia įrodymų, patvirtinančių jo nurodytą įrodymų iškraipymą.

201

Tas pats pasakytina ir apie iškraipymą, kurį, apelianto nuomone, Pirmosios instancijos teismas padarė skundžiamo sprendimo 401 punkte.

202

Iš to išplaukia, kad turi būti atmesta visa septinta nagrinėjamo pagrindo dalis.

203

Kadangi septinta nagrinėjamo pagrindo dalis turi būti atmesta visa, reikia atmesti ir pagrindą dėl teisės klaidos vertinant pažeidimo sunkumą.

204

Šį pagrindą sudaro trys dalys.

205

ÖVAG ginčija skundžiamą sprendimą dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas atmetė visus kaltinimus, susijusius su neatsižvelgimu į lengvinančias aplinkybes.

206

Pirmajame kaltinime ÖVAG priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad šis tik pakartojo gairių tekstą ir nenagrinėjo bylos aplinkybių, būtent jo ypatingo vaidmens „Lombardo klube“.

207

Kaip antrąjį kaltinimą ÖVAG nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 483 punkte savo vertinimą grįsdamas bankų dalyvavimo apskritojo stato susitikimuose aplinkybe, į kurią taip pat buvo atsižvegta skirstant bankus į kategorijas. Taip Pirmosios instancijos teismas bankų paskirstymo pagal jų galią rinkoje klausimą nagrinėjo kartu su lengvinančios aplinkybės pripažinimo klausimu. Tačiau apeliantas mano, kad lengvinančios aplinkybės pripažinimas negali priklausyti nuo įmonės dalyvavimo susitikimuose „atsitiktinio“ pobūdžio. Iš tikrųjų gairės įpareigoja Komisiją atlikti diferencijuotą vaidmenų vertinimą, o ne pateikti dualistinį požiūrį „viskas arba nieko“.

208

Trečiasis ÖVAG kaltinimas yra tas, kad išdėstydamas iš bylos medžiagos išplaukiančius aprašą ir faktines aplinkybes, susijusius su ÖVAG dalyvavimu kartelyje, Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus. Iš tikrųjų ÖVAG niekada netvirtino nedalyvavęs kartelyje, tačiau nuolat pabrėždavo, kad jis vaidino nežymų vaidmenį (skundžiamo sprendimo 484 punktas).

209

Ketvirtajame kaltinime, pagrįstame prieštaringais motyvais, ÖVAG nurodo, kad skundžiamo sprendimo 485 ir 486 punktuose pateikta analizė yra prieštaringa tiek, kiek jis yra kvalifikuojamas kaip „didelis bankas“ ir kaip „sektoriaus atstovas“, nors Komisija neatliko jokio patalpų patikrinimo, apeliantas nepriklausė „ribotam bankų ratui“ ir dalyvavo tik keliuose susitikimuose.

210

Komisija mano, kad šie kaltinimai yra nereikšmingi, nes Teisingumo Teismas teisingumo sumetimais negali savo vertinimu pakeisti Pirmosios instancijos teismo pateikto vertinimo.

211

Skundžiamo sprendimo 482 ir 486 punktuose darydamas nuorodą į teismų praktiką, susijusią pirmiausia su aplinkybe, patvirtinančia pasyvų įmonės vaidmenį kartelyje, ir, antra, su įmonės dalyvavimo viename ar keliuose susitikimuose, ir skundžiamo sprendimo 483–485 ir 487–489 punktuose išnagrinėjęs, kaip Komisija atsižvelgė į kiekvienos įmonės veiksmus, Pirmosios instancijos teismas neapsiribojo tik gairių pakartojimu, o atliko tinkamą ÖVAG pateiktų įrodymų tyrimą.

212

Todėl pirmos dalies pirmasis kaltinimas turi būti atmestas.

213

Dėl teisės klaidos, kurią skundžiamo sprendimo 483 punkte tariamai padarė Pirmosios instancijos teismas, reikia priminti, kad Teisingumo Tesimas yra nusprendęs, jog konkrečios įmonės atsakomybė dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo įrodyta tinkamai, jei ji dalyvavo susitikimuose, žinodama apie jų tikslus, net jei vėliau neįgyvendino vienos ar kitos per šiuos susitikimus sutartų priemonių (žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P-C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375, 509 punktą).

214

Skundžiamo sprendimo 483 punkte nusprendęs, kad Komisija pasirinko ginčijamo sprendimo adresatus būtent dėl šių bankų dažno dalyvavimo svarbiausiuose apskritojo stalo susitikimuose, Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos.

215

Taip pat, priešingai nei teigia ÖVAG, minėtas veiksnys skiriasi nuo taikyto skirstant bankus į kategorijas. Iš tikrųjų pastarojoje situacijoje buvo remtasi gairių 1 punkto A dalies šeštojoje pastraipoje nurodytu veiksniu, susijusiu su bankų ekonomine galia.

216

Skundžiamo sprendimo 487 punkte nusprendęs, kad į bankų skirtumus, susijusius su jų vaidmeniu apskritojo stalo susitikimuose „buvo atsižvelgta suskirstant bankus į skirtingas kategorijas“, Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos. Iš tikrųjų prieš darydamas šią išvadą jis išnagrinėjo ryšį tarp svarbiausią vaidmenį apskritojo stalo susitikimuose vaidinusių bankų ir jų padėties rinkoje.

217

Todėl nagrinėjamo pagrindo pirmos dalies antrasis kaltinimas turi būti atmestas.

218

Dėl trečiojo kaltinimo reikia konstatuoti, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų įrodymų iškraipymą.

219

Todėl nagrinėjamo pagrindo pirmos dalies trečiasis kaltinimas turi būti atmestas.

220

Dėl ketvirtojo pagrindo reikia konstatuoti, kaip nurodė Komisija, kad apelianto teiginiai dėl lengvinančių aplinkybių pirmą kartą pateikti nagrinėjant apeliacinį skundą.

221

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką leidimas šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti pagrindą, kuris nebuvo nurodytas Pirmosios instancijos teisme, leistų jai pateikti Teisingumo Teismui, kurio kompetencija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnę bylą, nei nagrinėjo Pirmosios instancijos teismas. Vykstant apeliaciniam procesui Teisingumo Teismo kompetencija apsiriboja teisinių išvadų, kurios buvo padarytos dėl pirmojoje instancijoje išnagrinėtų ieškinio pagrindų, įvertinimu (žr. be kita ko minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 165 punktą).

222

Todėl šie tvirtinimai yra nepriimtini nagrinėjant apeliacinį skundą.

223

Todėl nagrinėjamo pagrindo pirmoji dalis turi būti atmesta visa.

224

BA-CA tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 505 punkte neatsižvelgdamas į viešosios valdžios dalyvavimą kaip į lengvinančią aplinkybę, padarė teisės klaidą.

225

Iš tikrųjų iš Komisijos sprendimų ir Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nacionalinės teisės aktų leidėjo ar nacionalinės valdžios institucijos tolerantiškas elgesys yra lengvinanti aplinkybė, pateisinanti baudos sumažinimą, nepaisant atitinkamų įmonių dydžio.

226

Konkrečiai BA-CA priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad skundžiamo sprendimo 505 punkte jis nusprendė, kad negalima atsižvelgti į tai, jog viešosios valdžios institucijos toleravo pažeidimą, „visų pirma turint galvoje lėšas, kuriomis bankai disponavo, kad galėtų gauti tikslios ir teisingos teisinės informacijos“. Pirma, ši sąlyga neatitinka Teisingumo Teismo praktikos, konkrečiai kalbant, 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo CIF (C-198/01, Rink. p. I-8055, 57 punktas). Antra, tokia sąlyga lemia tam tikrų įmonių diskriminaciją, atsižvelgiant į jų veiklos sritis.

227

Komisija visų pirma mano, kad šie tvirtinimai nepriimtini, nes jais tik pakartojamos Pirmosios instancijos teismui nurodytos faktinės aplinkybės. Antra, šie tvirtinimai yra nepagrįsti.

228

Skundžiamo sprendimo 505 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodė:

„Kalbant apie tam tikrų nacionalinių institucijų ([Austrijos nacionalinis bankas], Finansų ministerija ir Wirtschaftskammer) dalyvavimą susitikimuose, pasakytina, jog ieškovų pateiktų duomenų nepakanka, kad būtų galima pateisinti pagrįstas abejones dėl apskritojo stalo susitikimų suderinamumo su Bendrijos konkurencijos teise. Nors negalima atmesti galimybės, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, kuri nors nacionalinės teisės nuostata arba nacionalinių institucijų elgesys gali būti lengvinanti aplinkybė (pagal analogiją žr. 258 punkte minėto sprendimo CIF 57 punktą), šiuo atveju negalima atsižvelgti į tai, kad Austrijos institucijos pritarė tokiam pažeidimui arba jį toleravo, visų pirma turint galvoje lėšas, kuriomis bankai disponavo, kad galėtų gauti tikslios ir teisingos teisinės informacijos.“

229

Pirmas minėto punkto sakinys yra Pirmosios instancijos teismo aplinkybių vertinimas, kuris negali būti ginčijamas nagrinėjant apeliacinį skundą.

230

Kalbant apie minėto punkto antrą sakinį, reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos.

231

Pirmiausia, priešingai nei tvirtina BA-CA, minėtame sprendime CIF nagrinėtas prejudicinis klausimas buvo susijęs su konkurenciją prižiūrinčios nacionalinės valdžios institucijos vaidmeniu atsižvelgiant į EB 81 straipsnį, kai kartelis sudaromas ar skatinamas remiantis nacionalinės teisės nuostatomis, kurios jį įteisina ar sustiprina jo poveikį. Minėto sprendimo 57 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad „nustatant sankcijos dydį atitinkamos įmonės veikla gali būti vertinama atsižvelgiant į lengvinančią aplinkybę, kuria laikomi nacionalinės teisės aktai“. Iš to matyti, kad sprendimas CIF visiškai nesusijęs su viešosios valdžios institucijų dalyvavimu kartelyje.

232

Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 404 punkte, Austrijos įstatymas, leidžiantis bankams derinti veiksmus, buvo panaikintas vėliausiai 1994 m. sausio 1 d., t. y. prieš pažeidimo laikotarpį, nagrinėjamą ginčijamame sprendime.

233

Antra, BA-CA negali remtis lygybės principo pažeidimu. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas daug kartų yra nusprendęs, kad ankstesnė Komisijos sprendimų praktika nėra teisinis pagrindas nustatant baudas konkurencijos srityje ir kad sprendimai kitose bylose, kiek tai susiję su diskriminacijos buvimu, tėra papildomas rodiklis (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C-167/04 P, Rink. p. I-8935, 205 punktą).

234

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad BA-CA kaltinimai turi būti atmesti, kartu atmetant ir antrą nagrinėjamo pagrindo dalį.

235

BA-CA tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 506 punkte Pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas apskritojo stalo susitikimų viešai žinomais, padarė teisės klaidą.

236

Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas iš esmės BA-CA pateiktų dokumentų, įrodančių viešai žinomus apskritojo stalo susitikimų tikslą ir turinį, pažeidė įrodinėjimo proceso principus.

237

Antra, Pirmosios instancijos teismas klaidingai išdėstė BA-CA nurodytas faktines aplinkybes, nes šis bankas konkrečiai netvirtino, kad tai, jog apskritojo stalo susitikimai yra viešai žinomi, įrodo jų teisėtumą.

238

Trečia, Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog tam, kad būtų sumažinta bauda, visuomenė turi būti puikiai informuota apie apskritojo stalo susitikimuose vykusius pokalbius, reikalavo daugiau nei galima reikalauti.

239

Komisija mano, kad šie tvirtinimai nepriimtini arba bet kuriuo atveju nepagrįsti. Ji nurodo, kad nėra jokios teismo praktikos, pagal kurią kartelio dalyviai galėtų manyti, kad jų elgesys teisėtas, nes tam tikri veiksmai yra visiems žinomi. Jei taip būtų, pakaktų tam tikrus veiksmus paviešinti, taip išvengiant baudų. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad viešumas nėra lemiamas veiksnys.

240

Dėl dviejų pirmųjų tvirtinimų pažymėtina, kad jie turi būti atmesti, nes BA-CA nepateikė įrodymų, reikalingų norint išnagrinėti, ar skundžiamo sprendimo 506 punkte Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus.

241

Dėl trečiojo tvirtinimo reikia konstatuoti, jog Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad visuomenė apie kartelį turėjo žinoti ne viską, o tik tai, kad apie jo apimtį turėjo būti žinoma viešai. Todėl minėtas tvirtinimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

242

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šio apeliacinių skundų pagrindo trečia dalis turi būti atmesta ir dėl to reikia atmesti visą šį pagrindą, susijusį su teisės klaidomis, motyvavimo stoka ir įrodymų iškraipymu, kalbant apie lengvinančių aplinkybių egzistavimą.

243

Šį apeliacinių skundų pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys.

244

BA-CA tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Komisijos turimą diskreciją įgyvendinti pranešimą dėl bendradarbiavimo ir savo teisminės kontrolės ribas.

245

Iš tikrųjų pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyrius Komisijai nesuteikia jokios diskrecijos vertinant, ar, pirma, įmonės pateikta informacija padėjo Komisijai, ir, antra, ar bendradarbiavusiai įmonei turi būti sumažinta bauda. Nuoroda į minėtą sprendimą Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją taip pat negali pateisinti Komisijos neribotos diskrecijos vertinti. Be to, priešingai nei Pirmosios instancijos teismas nusprendė ginčijamo sprendimo 532 punkte, įmonės bendradarbiavimo vertinimas priklauso neribotai Pirmosios instancijos teismo kompetencijai.

246

Komisija mano, kad ÖVAG tvirtinimai yra klaidingi.

247

Visų pirma reikia atmesti pirmąją šio pagrindo dalį.

248

Iš tikrųjų minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 394 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisija naudojasi savo diskrecija vertindama, ar informacija arba dokumentai, kuriuos įmonės pateikė savanoriškai, jai padėjo ir ar remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 punktu įmonėms reikia sumažinti baudas.

249

Todėl Pirmosios instancijos teismas, nepadarydamas teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 532 punkte nusprendė, kad šiam vertinimui taikoma tik ribota teisminė kontrolė.

250

Todėl reikia atmesti pirmąją nagrinėjamo pagrindo dalį kaip nepagrįstą.

251

RZB ir BA-CA iš esmės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 553 punkte nuspręsdamas, jog Komisija galėjo reikalauti, kad bendradarbiavimas atneštų „papildomos naudos“ tam, kad būtų sumažinta bauda, padarė teisės klaidą

252

BA-CA taip pat tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, panaudodamas šį kriterijų, pažeidė vienodo požiūrio principą. Šio principo paisymas būtų lėmęs didesnį baudos sumažinimą, nes jo bendradarbiavimas buvo didesnis ir kokybiškesnis, palyginti su kitais bankais.

253

Kadangi pirmasis argumentas yra tik Pirmosios instancijos teisme nagrinėto argumento pakartojimas, jis nepriimtinas nagrinėjant apeliacinį skundą.

254

Dėl antrojo argumento reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, patikrina, ar, pirma, Pirmosios instancijos teismas teisiškai teisingai atsižvelgė į visus veiksnius, kurie yra esminiai nustatant konkrečios veiklos sunkumą pagal EB 81 straipsnį ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnį; antra, jis patikrina, ar Pirmosios instancijos teismas pakankamai atsakė į visus ieškovės nurodytus argumentus, dėl kurių reikia sumažinti baudą (minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 244 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

255

Tačiau dėl baudos sumažinimo apimties Teisingumo Teismas savo vertinimu negali pakeisti Pirmosios instancijos teismo įgyvendinant savo neribotą kompetenciją pateikto vertinimo (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 245 punktą).

256

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 553–557 punktuose Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir konstatavo, jog apeliantų pateiktų dokumentų papildoma nauda nepateisino didesnio baudų sumažinimo. Toks faktinių aplinkybių vertinimas priklauso išimtinei Pirmosios instancijos teismo kompetencijai, o Teisingumo Teismas, remiantis šiame sprendime jau minėta teismo praktika, negali jo pakeisti nagrinėdamas apeliacinį skundą.

257

Todėl šį kaltinimą reikia pripažinti nepriimtinu, nes juo siekiama, kad būtų peržiūrėtas baudos sumažinimo klausimas.

258

Antrąjį kaltinimą iš esmės sudaro šešios dalys.

259

Kaip pirmąjį argumentą, susijusį su motyvų prieštaringumu, RZB nurodo, jog Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tam tikri atsakymai Komisijai buvo pateikti ne tik savanoriškai (skundžiamo sprendimo 542 punktas); juose pateikta daugiau informacijos, nei prašė pateikti Komisija (skundžiamo sprendimo 552 punktas).

260

Antrasis RZB argumentas yra tas, kad skundžiamo sprendimo 541 punkte išdėstyta pozicija leidžia Komisijai pateikti, jos nuomone, karteliui priklausančioms įmonėms prašymus pateikti informaciją, suformuluotus labai plačiai ir sukeliančius rimtų pasekmių įmonėms, kurios į juos neatsako. Taigi Komisija pateikė įmonėms paprastus standartinius klausimus, į kuriuos atsakydamos jos buvo priverstos liudyti prieš save. Toks požiūris pažeidžia teisę į gynybą, apibrėžtą 1989 m. spalio 18 d. Sprendime Orkem prieš Komisiją (374/87, Rink. p. 3283, 32 punktas).

261

RZB pažymi, kad šios teismo praktikos nepaneigia 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendime Komisija prieš SGL Carbon (C-301/04 P, Rink. p. I-5915, 48 punktas) nustatyta taisyklė, nes jame nagrinėtos problemos buvo tikslesnės ir konkretesnės nei nagrinėjamoje byloje.

262

Komisija mano, kad RZB nepaisė fakto, jog į informaciją, pateiktą savanoriškai bendradarbiaujant pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, ši institucija gali atsižvelgti, tik jei ši informacija padeda atskleisti pažeidimą ir nubausti už jį ir patenka į tikro bendradarbiavimo sferą. Tačiau RZB pateikta informacija tik apibūdino istorinį „Lombardo tinklo“ kontekstą ir kartelio susitikimų turinį, o tai Komisija jau žinojo. Taigi nebuvo įvykdytas „papildomos naudos“ reikalavimas.

263

Be to, Komisija pabrėžia, kad apklausdama apeliantus ji buvo informuota, jog visi bankininkystės produktai buvo aptariami apskritojo stalo susitikimuose, kurie sudarė tinklą, todėl pažeidimo apimtis, taigi ir tyrimo dalykas buvo aiškiai nustatyti, konkrečiai kalbant apie apskritojo stalo susitikimuose dalyvavusias įmones, pažeidimo pobūdį ir susitarimų dalyką.

264

Galiausiai Komisija pažymi, kad klausimai buvo susiję su visais reguliariai vykusiais apskritojo stalo susitikimais, taigi įmonės neturėjo nei išskirti, nei vertinti susitikimų, kurie galėjo būti pripažinti pažeidžiančiais EB 81 straipsnį.

265

Dėl pirmojo argumento, priešingai nei tvirtina RZB, Pirmosios instancijos teismas sau neprieštaravo, skundžiamo sprendimo 542 punkte nuspręsdamas, kad „iš ginčijamo sprendimo 546 konstatuojamosios dalies išplaukia, [kad] Komisija pripažino savanorišką atsakymų į klausimus dėl slaptų kartelio susitikimų turinio pobūdį“, o minėto sprendimo 552 punkte nurodydamas, kad „Komisija ginčijamo sprendimo 553 konstatuojamojoje dalyje pripažino, jog bankai bendrame faktinių aplinkybių apraše savanoriškai pateikė išsamesnės informacijos nei reikalauta“.

266

Iš tikrųjų pirma išvada susijusi su dokumentų ir informacijos pateikimu atsakant į Komisijos 1998 m. rugsėjo 21 d. bankams išsiųstą prašymą pateikti informaciją vykstant Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 2–4 dalyse numatytai procedūrai.

267

Antra išvada susijusi su bankų per preliminarią procedūrą, tačiau po atsakymų į minėtą prašymą pateikti informaciją pateiktu bendru faktinių aplinkybių aprašu.

268

Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 545 punkte teisingai nusprendė, kad „tas pats pasakytina ir tuo atveju, jei savanoriškas šių dokumentų pateikimo pobūdis būtų vertinamas kitaip“, nes Komisija jau buvo sumažinusi baudas 10%.

269

Todėl antrojo kaltinimo pirmos dalies pirmas argumentas turi būti atmestas.

270

Dėl antrojo argumento, susijusio su teisės į gynybą užtikrinimu, reikia priminti, kad teisės į gynybą užtikrinimas per visą procedūrą, galinčią pasibaigti sankcijų paskyrimu, pirmiausia vienkartinių arba periodinių baudų, yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, kurio turi būti laikomasi net ir per administracinę procedūrą (žr. 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C-308/04 P, Rink. p. I-5977, 94 punktą).

271

Nors Komisija norėdama išsaugoti Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 2 ir 5 dalių veiksmingą poveikį turi teisę nurodyti įmonėms pateikti visą būtiną informaciją apie faktus, kurie joms gali būti žinomi, ir prireikus perduoti jai turimus su tuo susijusius dokumentus, net jeigu jais pasinaudojus galima nustatyti vienos ar kitos įmonės konkurenciją pažeidžiančius veiksmus, vis dėlto sprendimu dėl prašymo pateikti informaciją ji negali pažeisti įmonei pripažintos teisės į gynybą (minėto sprendimo Orkem prieš Komisiją 34 punktas).

272

Vis dėlto šioje byloje reikia konstatuoti, kad Komisija nepriėmė „sprendimo“ Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 2 ir 5 dalių prasme. Todėl argumentas dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 541 punkte nesilaikė minėtame sprendime Orkem prieš Komisiją įtvirtintos praktikos, turi būti atmestas.

273

Kadangi pirmas ir antras argumentai turi būti atmesti, reikia atmesti ir visą antrojo kaltinimo pirmą dalį.

274

Pirmiausia RZB ir BA-CA tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 556 punkte nuspręsdamas, kad konkurencijos teisę pažeidžiančios veiklos konteksto paaiškinimai negali būti laikomi bendradarbiavimu vykstant procedūrai pranešimo dėl bendradarbiavimo prasme, nes jie gali būti įmonių gynybos priemonė, padarė teisės klaidą. BA-CA mano, kad nėra jokios teisės normos, pagal kurią dokumentas, šalių naudotas savo gynybai, kartu negali suteikti Komisijai tikslios ir naudingos informacijos dėl bylos esmės, kuria remiantis konstatuojamas pažeidimas.

275

Antra, RZB tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismo tyrimas yra klaidingas, nes Komisijos argumentai prieštarauja jos sprendimuose esančiai praktikai. Apeliantas šiuo klausimu daro nuorodą į Komisijos pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 298, 2006, p. 17) II skyriaus A dalies 9 punkto a papunktį ir IV skyrių.

276

Trečia, BA-CA nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, jog Komisija taip pat turėjo teisę, vertindama savanoriško bankų bendradarbiavimo naudą, atsižvelgti į tai, kad bankai kartu su bendru faktinių aplinkybių aprašu jai neperdavė „visų dokumentų, susijusių su apskritojo stalo susitikimais“.

277

Jis mano, kad nėra jokios normos šiuo klausimu. Be to, atsižvelgiant į pažeidimo apimtį, BA-CA galėjo šiuos dokumentus pateikti tik dalimis per tam tikrą laiką.

278

Ketvirta, BA-CA tvirtina, kad skundžiamame sprendime yra prieštaravimų. Iš tikrųjų, nors bendras faktinių aplinkybių aprašas padėjo nustatyti pažeidimą, Pirmosios instancijos teismas minėtam bankui nesumažino baudos.

279

Teisingai ir nei padarydamas teisės klaidos, nei nurodydamas prieštaringus motyvus Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 554–558 punktuose nusprendė, kad Komisija pagrįstai prie bendro faktinių aplinkybių aprašo pridėtus dokumentus nevertino kaip „naujų faktų“, kad ji atsižvelgė į minėtų „priedų neišsamų pobūdį“ ir kad „bankai (bendrą faktinių aplinkybių aprašą) pasitelkė išdėstydami savo požiūrį į apskritojo stalo susitikimus, t. y. kaip gynybos priemonę“.

280

Iš tikrųjų reikia priminti, kad šiuo klausimu Komisija turi diskreciją, kaip išplaukia iš pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 punkto teksto, būtent iš jo pradinės frazės „tai visų pirma taikoma <…>“ (minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. 394 punktas).

281

Be to, svarbu pažymėti, kad baudos sumažinimas, remiantis pranešimu dėl bendradarbiavimo, gali būti pateisinamas tik tuomet, jei pateikta informacija ir apskritai suinteresuotosios įmonės elgesys gali būti šiuo atžvilgiu laikomi tikro jos bendradarbiavimo įrodymu (minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 395 punktas).

282

Kaip išplaukia iš pranešime dėl bendradarbiavimo, būtent jo įvade ir D skyriaus 1 punkte, vartojamos pačios „bendradarbiavimo“ sąvokos, mažesnė bauda, remiantis šiuo pranešimu, gali būti skiriama, tik jei suinteresuotosios įmonės elgesys rodo norą bendradarbiauti (minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 396 punktas).

283

Tačiau, kaip Pirmosios instancijos teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 554–557 punktuose, RZB ir BA-CA, pateikdamos neišsamų patvirtinantį ir „papildomos naudos“ neturintį faktinių aplinkybių aprašą, negali remtis šiuo elgesiu.

284

Todėl antrojo kaltinimo antra dalis turi būti atmesta.

285

RZB kaltina Pirmosios instancijos teismą skundžiamo sprendimo 559 punkte neatsižvelgus į ypatingą jo prisipažinimo vertę, nors pati Komisija aiškiai šiuo veiksniu grindė išvadą, kad nebūtina nagrinėti apskritojo stalo susitikimų įtakos.

286

Analize, kuria grindžiamas minėtas 559 punktas, pažeidžiamas vienodo požiūrio principas, nes, nepaisant prisipažinimo, RZB buvo vertinamas taip pat kaip ir kiti bankai. RZB prašo Teisingumo Teismo ištaisyti Pirmosios instancijos teismo klaidą ir nurodo, kad baudos sumažinimas mažiausiai 10% būtų pagrįstas.

287

Komisija tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 426 konstatuojamojoje dalyje ji jau buvo paaiškinusi ir įrodžiusi, jog apskritojo stalo susitikimų tikslas buvo riboti konkurenciją, ir pripažinimas nebeturėjo reikšmės.

288

Skundžiamo sprendimo 559 punkte nuspręsdamas, kad Komisija „kiekvienu atskiru atveju privalo įvertinti, ar toks prisipažinimas iš tikrųjų palengvino jos darbą“, Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos.

289

Iš tikrųjų, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 248 punkte, Komisija turi didelę diskreciją vertinti įmonių bendradarbiavimą vykstant procedūrai.

290

Kadangi prisipažinimas nepalengvino Komisijos darbo, o kaip konstatavo Pirmosios instancijos teismas, tik patvirtino jos išvadas, RZB argumentas dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo turi būti atmestas.

291

Todėl reikia atmesti antrojo kaltinimo trečią dalį.

292

RZB kaltina Pirmosios instancijos teismą tuo, kad skundžiamo sprendimo 546–551 punktuose nuspręsdamas, jog apeliantas, norėdamas, kad jo bauda būtų sumažinta daugiau nei 10%, turėjo įrodyti, kad Komisija nebūtų galėjusi įrodyti pažeidimo be jo pateiktų įrodymų, perkėlė įrodinėjimo pareigą.

293

Viena vertus, šis tyrimas prieštarauja pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 punkto antrai įtraukai ir dėl to pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Kita vertus, minėtas tyrimas yra nesuderinamas su Komisijos pareiga per administracines procedūras nustatyti tiek palankias, tiek nepalankias aplinkybes.

294

Komisija mano, kad RZB tvirtinimai yra klaidingi. Ji pažymi, kad iš pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 punkto pirmosios įtraukos matyti, jog įrodymai turi padėti atskleisti pažeidimą. Tačiau Komisija atlikusi patikrinimus pati turėjo dokumentų, reikalingų esminėms faktinėms aplinkybėms nustatyti, taigi ji pati pateikė pažeidimą patvirtinančius įrodymus. Šios aplinkybės RZB nenuginčijo.

295

Skundžiamo sprendimo 551 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad „ieškovai neįrodė, jog atsakant į prašymą pateikti informacijos perduoti dokumentai buvo reikalingi tam, kad leistų Komisijai nustatyti visus svarbiausius apskritojo stalo susitikimus arba kad be jų per patikrinimus gautų dokumentų nebūtų pakakę iš esmės įrodyti pažeidimą ir priimti sprendimą dėl baudos skyrimo“.

296

RZB argumentai yra nepriimti nagrinėjant apeliacinį skundą tiek, kiek jais siekiama paneigti Pirmosios instancijos teismo pateiktą faktinių aplinkybių vertinimą.

297

Dėl tariamo įrodinėjimo pareigos perkėlimo reikia priminti, kad nors Komisija privalo nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad įmonių vykdant pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikti įrodymai pateisina arba nepateisina skirtos baudos sumažinimą, įmonės, ginčijančios Komisijos sprendimą šiuo klausimu, turi įrodyti, kad ši institucija, neturėdama šių įmonių savanoriškai pateiktos informacijos, nebūtų galėjusi įrodyti pažeidimo esmės ir priimti sprendimo dėl baudų skyrimo.

298

Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 551 punkte pagrįstai netiesiogiai nusprendė, kad apeliantai turėjo pateikti tokių įrodymų.

299

Todėl antrojo kaltinimo ketvirta dalis turi būti atmesta.

300

BA-CA iš esmės ginčija Pirmosios instancijos teismo vertinimą, pateiktą skundžiamo sprendimo 560–563 punktuose, dėl jo Komisijai pateiktų 33 segtuvų, kuriuose buvo daugiau kaip 10000 puslapių, vertės.

301

Pirmiausia BA-CA tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas nuvertino jo bendradarbiavimą nuolat griežtindamas reikalavimus, kuriuos šis bankas turėjo įvykdyti, norėdamas, kad jam būtų sumažinta bauda. Jis, konkrečiai kalbant, ginčija Pirmosios instancijos teismo pateiktą šiems dokumentams suteiktinos vertės ir bendram faktinių aplinkybių aprašui suteiktinos vertės palyginimą.

302

Antra, apeliantas tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismo motyvai yra prieštaringi, nes šis, remdamasis bendru faktinių aplinkybių aprašu, atsisakė sumažinti baudą, kadangi nebuvo pateikta naujų dokumentų, nors akivaizdu, kad jis savanoriškai pateikė 10000 puslapių naujų dokumentų, kurių dalis, be jokios abejonės, naudota rengiant ginčijamą sprendimą.

303

Komisija nurodo, kad šis argumentas nepriimtinas, nes pakartoja Pirmosios instancijos teismui pateiktą argumentą. Be to, ji pabrėžia, jog vien aplinkybės, kad dokumentai yra nauji, t. y. kad jie dar nebuvo pateikti, nepakanka šių dokumentų pateikimą pripažinti naudingu bendradarbiavimu.

304

Skundžiamo sprendimo 560 punkte nuspręsdamas, kad „<…> vieno iš bankų papildomų dokumentų pateikimas gali pateisinti vėlesnį individualų baudos sumažinimą tik tuomet, jei per šį bendradarbiavimą iš tikrųjų buvo sužinota naujų ir naudingų aplinkybių, palyginti su bendrai visų įmonių išdėstytomis“, Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos.

305

Iš tikrųjų, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 281–283 punktuose, baudos sumažinimas, remiantis pranešimu dėl bendradarbiavimo, gali būti pateisinamas tik tuomet, jei pateikta informacija ir apskritai suinteresuotosios įmonės elgesys gali būti šiuo atžvilgiu laikomi tikro jos bendradarbiavimo įrodymu, nes baudos dydžio sumažinimu siekiama atlyginti įmonei už pagalbą per administracinę procedūrą, leidusią Komisijai lengviau nustatyti pažeidimą.

306

Todėl konstatavęs, kad BA-CA pateikti dokumentai nėra nauji ir naudingi įrodymai, palyginti su bendrame faktinių aplinkybių apraše pateiktais įrodymais, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 562 punkte teisingai nusprendė, kad Komisija neprivalėjo papildomai sumažinti BA-CA baudos.

307

Iš to matyti, kad antrojo kaltinimo penkta dalis turi būti atmesta.

308

BA-CA ginčija Pirmosios instancijos teismo išvadą, pateiktą skundžiamo sprendimo 564 punkte, pagal kurią Komisija, vertindama bendradarbiavimą, neprivalėjo atsižvelgti į jo atsakymus į pranešimą apie kaltinimus.

309

Komisija mano, kad BA-CA tvirtinimai yra klaidingi.

310

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pranešimas apie kaltinimus yra procedūrinis ir parengiamasis dokumentas, kuriame, siekiant užtikrinti veiksmingą teisės į gynybą įgyvendinimą, apibrėžiamas Komisijos pradėtos administracinės procedūros dalykas, taip užkertant Komisijai kelią savo sprendime, kuriuo užbaigiama atitinkama procedūra, remtis kitais kaltinimais (žr. būtent 1986 m. birželio 18 d. Nutarties British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją, 142/84 ir 156/84, Rink. p. 1899, 13 ir 14 punktus). Taigi šis pranešimas apie kaltinimus yra negalutinis ir gali būti pakeistas per vertinimą, kurį vėliau atlieka Komisija, remdamasi pastabomis, kurias jai atsakydamos pateikė šalys, ir kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją 62 punktą).

311

Iš tikrųjų Komisija turi atsižvelgti į visos administracinės procedūros elementus tam, kad atsisakytų nepagrįstų kaltinimų arba kad performuluotų ir papildytų teisinius ir faktinius argumentus, kuriais ji grindžia savo nurodytus kaltinimus. Taigi pranešimas apie kaltinimus visiškai netrukdo Komisijai pakeisti savo pozicijos atitinkamų įmonių naudai (žr. minėtos nutarties British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją 13 punktą).

312

Negali būti atmesta galimybė, kad įmonės po pranešimo apie kaltinimus ir būtent atsakydamos į jį pateiks Komisijai lemiamos informacijos, leidžiančios sumažinti baudą remiantis pranešimu dėl bendradarbiavimo.

313

Vis dėlto šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 564 punkte aiškiai nurodė, kad taip nėra nagrinėjamu atveju, kai kalbama apie BA-CA atsakymą į pranešimą apie kaltinimus.

314

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi BA-CA netvirtino, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus šiuo klausimu, antrojo kaltinimo šešta dalis turi būti atmesta, taigi turi būti atmestas ir visas antrasis kaltinimas.

315

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad apeliacinių skundų pagrindas, susijęs su pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu, iš dalies yra nepagrįstas ir iš dalies nepriimtinas, todėl turi būti atmestas visas.

316

BA-CA tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas apklausti liudininką, pažeidė minėto banko teisę būti išklausytam.

317

Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neprivalo patenkinti prašymo priimti naujus įrodymus, jeigu jie, kaip šiuo atveju, nėra reikšmingi faktinėms aplinkybėms patikslinti.

318

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 563 punkte Pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą apklausti liudininką, nes „šis pasiūlytas įrodymų gavimo būdas nebuvo tiesiogiai reikšmingas vertinant (pateiktus) dokumentus“.

319

Reikia priminti, kad tik Pirmosios instancijos teismas gali spręsti dėl galimos būtinybės papildyti informaciją, kurią jis turi apie nagrinėjamas bylas (be kita ko, žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. prieš Komisiją, C-57/00 P ir C-61/00 P, Rink. p. I-9975, 47 punktą bei 2004 m. spalio 7 d. Sprendimo Mag Instrument prieš VRDT, C-136/02 P, Rink. p. I-9165, 76 punktą).

320

Net jeigu ieškinyje pateiktas prašymas apklausti liudytojus yra motyvuotas, Pirmosios instancijos teismas turi pats įvertinti prašymo svarbą, atsižvelgdamas į bylos dalyką ir būtinybę apklausti nurodytus liudytojus (žr. minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 68 punktą).

321

Apeliaciniame procese apeliantas neįrodo, kad atsisakydamas apklausti šį liudininką Pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę būti išklausytam, nors BA-CA galėjo atsakyti į papildomus teismo pateiktus klausimus.

322

Todėl nagrinėjamas pagrindas turi būti atmestas.

323

BA-CA kaltina Pirmosios instancijos teismą skundžiamo sprendimo 566 punkte įgyvendinus savo neribotą kompetenciją nesilaikant pareigos motyvuoti ir neleidžiant įmonėms, kurioms buvo nustatytos baudos, būti išklausytoms.

324

Jis nurodo, kad šioje byloje nėra įvykdytos sąlygos, kuriomis remdamasis Teisingumo Teismas atmetė tokios pareigos egzistavimą 2007 m. vasario 8 d. Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją (C-3/06 P, Rink. p. I-1331).

325

BA-CA, be kita ko, pabrėžia, kad 2002 m. bankams skirta bauda buvo šešta pagal dydį iš visų Komisijos kada nors skirtų baudų ir kad ją vertindamas po ketverių metų Pirmosios instancijos teismas neteisingai laikė „nedidele“.

326

Komisija nurodo, kad skundžiamo sprendimo 566 punkte išdėstyti argumentai yra tik papildomos ir galutinės išvados, apibrėžiančios Pirmosios instancijos teismo vertinimą.

327

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad teisės į gynybą užtikrinimas visose procedūrose, kuriose gali būti skirtos bausmės, pirmiausia vienkartinės baudos arba reguliariai mokamos baudos, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kuris daug kartų buvo pabrėžtas Teisingumo Teismo praktikoje (2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 68 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

328

Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, patikrina, ar, pirma, Pirmosios instancijos teismas teisiškai teisingai atsižvelgė į visus veiksnius, kurie yra esminiai nustatant konkrečios veiklos sunkumą pagal EB 81 ir EB 82 straipsnius bei Reglamento Nr. 17 15 straipsnį; antra, jis patikrina, ar Pirmosios instancijos teismas pakankamai teisės atžvilgiu atsakė į visus ieškovo nurodytus argumentus, grindžiančius baudos panaikinimą ar sumažinimą (žr. 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 69 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

329

Nesant reikalo nuspręsti, ar Bendrijos teismas, prieš pasinaudodamas neribota kompetencija, turėjo paprašyti apelianto pateikti savo pastabas dėl galimo baudos dydžio pakeitimo, reikia konstatuoti, kad BA-CA dėl šio klausimo galėjo veiksmingai išdėstyti savo požiūrį.

330

Iš tikrųjų, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 519 ir paskesniuose punktuose, keturiais iš šešių BA-CA Pirmosios instancijos teisme nurodytų ieškinio pagrindų buvo siekiama sumažinti jam skirtą baudą. Šie pagrindai susiję su Komisijos vertinimais dėl pažeidimo kvalifikavimo, lengvinančių aplinkybių buvimo ir apelianto bendradarbiavimo vykstant procedūrai.

331

Be to, Pirmosios instancijos teismas pateikė BA-CA daug klausimų, susijusių su lengvinančių aplinkybių egzistavimu ir jo bendradarbiavimu vykstant procedūrai.

332

Galiausiai reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 216–571 punktuose labai išsamiai išnagrinėjo visus reikšmingus veiksnius, susijusius su baudos dydžio nustatymu.

333

Todėl nagrinėjamas pagrindas turi būti atmestas.

334

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad visi apeliaciniai skundai turi būti atmesti.

335

Remiantis Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalimi, taikoma apeliaciniame procese pagal to paties reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė padengti išlaidas ir Erste, RZB, BA-CA ir ÖVAG pralaimėjo bylą, jie turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

I — Teisinis pagrindas

A — Reglamentas Nr. 17

B — Gairės

C — Pranešimas dėl bendradarbiavimo

II — Ginčo aplinkybės ginčijamas sprendimas

III — Ieškiniai Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

IV — Šalių reikalavimai apeliaciniame procese

V — Skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindai

VI — Dėl apeliacinių skundų

A — Dėl pagrindų, susijusių su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu

1. Dėl apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės klaida vertinant poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai sąlygą

a) Dėl pirmosios dalies, pagrįstos teisės klaida vertinant kartelio, apimančio visą nacionalinę teritoriją, galimybę iš esmės paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

b) Dėl antrosios dalies, pagrįstos aplinkybe, kad Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog Komisija galėjo atlikti globalų apskritojo stalo susitikimų poveikio prekybai tarp valstybių narių tyrimą, ir klaidingai, nepakankamai ir prieštaringai įvertinęs atitinkamos rinkos apibrėžimą, padarė teisės klaidą

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

— Dėl kaltinimo, pagrįsto aplinkybe, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino teismo praktiką

— Dėl kaltinimo, pagrįsto klaidingu, nepakankamu ir prieštaringu Pirmosios instancijos tyrimu, susijusiu su atitinkamos rinkos apibrėžimu

c) Dėl trečiosios dalies, pagrįstos kartelio didelio poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai neįrodymu

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

2. Dėl apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės klaida priskiriant atsakomybę už pažeidimą

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

B — Dėl apeliacinių skundų pagrindų, susijusių su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies pažeidimu

1. Dėl apeliacinių skundų pagrindo, susijusio su teisės klaidomis vertinant pažeidimo sunkumą

a) Dėl pirmosios dalies, pagrįstos gairių neatitinkančiu vertinimu

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

b) Dėl antrosios dalies, pagrįstos teisės klaidomis dėl „paties (pažeidimo) pobūdžio“

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

c) Dėl trečiosios dalies, pagrįstos teisės klaida dėl „pažeidimo įtakos rinkai“

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

d) Dėl ketvirtosios dalies, pagrįstos teisės klaida vertinant „atitinkamos geografinės rinkos apimtį“

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

e) Dėl penktosios dalies, pagrįstos teisės klaida vertinant atrankinio tyrimo poveikį pažeidimo kvalifikavimui ir pareigos motyvuoti nesilaikymui

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

f) Dėl šeštos dalies, pagrįstos bendro pažeidimo sunkumo vertinimo neatlikimu

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

g) Dėl septintosios dalies, pagrįstos teisės klaida, susijusia su apeliantų suskirstymu į Komisijos nustatytų pažeidimų kategorijas

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

2. Dėl apeliacinių skundų pagrindo, susijusio su teisės klaidomis, motyvavimo stoka ir įrodymų iškraipymu, kalbant apie lengvinančių aplinkybių egzistavimą

a) Dėl pirmosios dalies, pagrįstos teisės klaidomis, (įrodymų) iškraipymu ir motyvų prieštaringumu, kalbant apie pasyvų ÖVAG vaidmenį

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

b) Dėl antrosios dalies, pagrįstos teisės klaida dėl viešosios valdžios dalyvavimo bankų apskritojo stalo susitikimuose

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

c) Dėl trečiosios dalies, pagrįstos teisės klaida dėl viešo susitikimų pobūdžio

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

3. Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu

a) Dėl pirmosios dalies, pagrįstos aplinkybe, kad Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Komisijos diskreciją

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

b) Dėl antrosios dalies, pagrįstos teisės klaida taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo

i) Dėl pirmojo kaltinimo, pagrįsto teisės klaida, kalbant apie papildomos naudos reikalavimą bendradarbiaujant, ir vienodo požiūrio principo pažeidimu

— Šalių argumentai

— Teisingumo Teismo vertinimas

ii) Dėl antrojo kaltinimo, pagrįsto teisės klaida vertinant įmonių bendradarbiavimo apimtį, vienodo požiūrio, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisės į gynybą užtikrinimo principų pažeidimu bei nepakankamu motyvavimu

— Dėl antrojo kaltinimo pirmos dalies

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

— Dėl antrojo kaltinimo antros dalies, pagrįstos teisės klaida vertinant bendrą faktinių aplinkybių aprašą

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

— Dėl antrojo kaltinimo trečios dalies, pagrįstos teisės klaida vertinant RZB pripažinimą, kad pažeidimas turėjo antikonkurencinį tikslą, ir vienodo požiūrio principo pažeidimu

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

— Dėl antrojo kaltinimo ketvirtos dalies, pagrįstos įrodinėjimo pareigos, susijusios su RZB bendradarbiavimo verte, perkėlimu ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

— Dėl antrojo kaltinimo penktos dalies, pagrįstos teisės klaida ir prieštaringu motyvavimu Pirmosios instancijos teismui vertinant BA-CA pateiktų papildomų dokumentų vertę

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

— Dėl antrojo kaltinimo šeštos dalies, pagrįstos neatsižvelgimu į BA-CA atsakymus į pranešimą apie kaltinimus

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

C — Dėl apeliacinių skundų pagrindo, susijusio su pažeista teise būti išklausytam Pirmosios instancijos teisme

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

D — Dėl apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su Pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti nesilaikymu, kalbant apie baudų lygio nustatymą, ir su teisės būti išklausytam pažeidimu

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

VII — Dėl bylinėjimosi išlaidų