—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato W. Ferrante,

—

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Himmanen,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir P. Dejmek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, p. 1), iš dalies pakeisto 2004 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2116/2004 dėl sutarčių su Šventuoju Sostu (OL L 367, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003), 3, 6 ir 7 straipsnių aiškinimu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas vykstant santuokos nutraukimo procesui, kurį K. Sundelind Lopez pradėjo prieš M. E. Lopez Lizazo.

3

Remiantis 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo (OL L 160, p. 19), kuris nuo 2005 m. kovo 1 d. buvo panaikintas Reglamentu Nr. 2201/2003, ketvirta, aštunta ir dvylikta konstatuojamosiomis dalimis:

4

Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“ 1 dalyje nustatyta:

„1.   Bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje:

5

Minėto reglamento 4 ir 5 straipsniuose įtvirtinamos jurisdikcijos taisyklės, susijusios atitinkamai su priešpriešiniu reikalavimu ir gyvenimo skyrium (separacija) pakeitimu santuokos nutraukimu.

6

To paties reglamento 6 straipsnyje „Išimtinis jurisdikcijos pobūdis pagal 3, 4 ir 5 straipsnius“ nustatyta:

„Sutuoktinis:

gali būti paduotas į teismą kitoje valstybėje narėje tik 3, 4 ir 5 straipsniuose nustatyta tvarka.“

7

Remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 7 straipsniu „Kita jurisdikcija“:

„1.   Jeigu joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 3, 4 ir 5 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal jos teisę.

2.   Atsakovo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitur nei valstybėje narėje ir kuris nėra jos pilietis, arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitur nei vienos iš pastarųjų valstybių narių teritorijoje, atžvilgiu bet kuris valstybės narės pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, gali, kaip ir tos valstybės piliečiai, remtis joje taikomomis jurisdikcijos normomis.“ (Pataisytas vertimas)

8

Šio reglamento 17 straipsnyje „Jurisdikcijos tikrinimas“ nustatyta:

„Jeigu valstybės narės teisme iškeliama byla, kurią nagrinėti pagal šį reglamentą jurisdikciją turi ne jis, o kitos valstybės narės teismas, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva pareiškia, kad jurisdikcijos neturi.“

9

Įstatymo dėl tarptautinių teisinių santykių, susijusių su santuoka ir globa (Lag (1904:26 s.1) om vissa internationella rättsförhållanden rörande äktenskap och förmynderskap, SFS 2005, Nr. 431), 3 skyriaus 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad su santuoka susijusią bylą gali nagrinėti Švedijos teismai, jeigu ieškovas yra Švedijos pilietis ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą Švedijoje arba gyveno joje anksčiau bet kuriuo laikotarpiu po to, kai jam sukako 18 metų.

10

Švedijos pilietė K. Sundelind Lopez yra Kubos piliečio M. Lopez Lizazo sutuoktinė. Kol sutuoktiniai buvo kartu, jie gyveno Prancūzijoje. Šiuo metu, nors K. Sundelind Lopez tebegyvena Prancūzijoje, jos vyro gyvenamoji vieta yra Kuboje.

11

Remdamasi Švedijos teisės aktais K. Sundelind Lopez Stockholms tingsrätt (Stokholmo pirmosios instancijos teismas) pateikė prašymą nutraukti santuoką. Šis jos prašymas buvo atmestas 2005 m. gruodžio 2 d. Sprendimu motyvuojant tuo, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnį tik Prancūzijos teismai turi jurisdikciją ir kad šio reglamento 7 straipsnis neleidžia taikyti Švedijos jurisdikcijos taisyklių.

12

2006 m. kovo 7 d. Sprendimu Svea hovrätt (Svea apeliacinis teismas) atmetė dėl minėto sprendimo pateiktą apeliacinį skundą.

13

K. Sundelind Lopez šį sprendimą apskundė Högsta domstolen (Aukščiausiajam teismui). Savo kasaciniame skunde ji teigė, kad remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 6 straipsniu, kuris įtvirtina išimtinį valstybių narių teismų jurisdikcijos pobūdį pagal šio reglamento 3–5 straipsnius, kai atsakovas valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba yra valstybės narės pilietis, šie teismai neturi išimtinės jurisdikcijos, jeigu atsakovas neatitinka nė vieno iš šių požymių. Todėl nacionalinė teisė nagrinėjamu atveju gali pagrįsti Švedijos teismų jurisdikciją.

14

Savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Högsta domstolen pastebi, kad šioje byloje Švedijos teismai, skirtingai nei Prancūzijos teismai, savo jurisdikciją gali grįsti ne Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsniu, o tik nacionaline teise. Todėl šio reglamento 7 straipsnio aiškinimas neturi įtakos sprendimui pagrindinėje byloje. Tačiau Teisingumo Teismas šių nuostatų dar nėra išaiškinęs.

15

Tokiomis aplinkybėmis Högsta domstolen nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Kai atsakovas byloje dėl prašymo nutraukti santuoką valstybės narės teritorijoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi arba nėra valstybės narės pilietis, ar ieškinį gali nagrinėti valstybės narės teismas, kuris neturi jurisdikcijos pagal Reglamento (Nr. 2201/2003) 3 straipsnį, net jeigu kitos valstybės narės teismas gali turėti jurisdikciją šio ieškinio atžvilgiu pagal vieną iš 3 straipsnyje įtvirtintų jurisdikciją suteikiančių normų?“

16

Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 2201/2003 6 ir 7 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai, vykstant santuokos nutraukimo procesui, atsakovas valstybės narės teritorijoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi ir nėra valstybės narės pilietis, valstybės narės teismai, kad priimtų sprendimą šiame procese, gali savo jurisdikciją grįsti nacionaline teise, net jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją pagal šio reglamento 3 straipsnį.

17

Pagrindinėje byloje neginčijama, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punktą Prancūzijos teismai turi jurisdikciją šio reglamento prasme priimti sprendimą dėl K. Sundelind Lopez prašymo arba pagal šios nuostatos antrą įtrauką, atsižvelgiant į sutuoktinių paskiausią nuolatinę gyvenamąją vietą, nes K. Sundelind Lopez vis dar gyvena Prancūzijoje, arba pagal tos pačios nuostatos penktąją įtrauką, atsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą, nes ji gyveno Prancūzijoje mažiausiai pastaruosius vienerius metus prieš pateikdama prašymą nutraukti santuoką.

18

Iš aiškios Reglamento Nr. 2201/2003 7 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad tik tuo atveju, kai joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal šio reglamento 3–5 straipsnius, jurisdikciją kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja nacionalinė teisė.

19

Be to, pagal Reglamento Nr. 2201/200317 straipsnį, kurio tekstas taip pat yra visiškai aiškus, jeigu valstybės narės teisme iškeliama byla, kurią nagrinėti pagal šį reglamentą jurisdikciją turi ne jis, o kitos valstybės narės teismas, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva turi pareikšti pareiškia, kad jis neturi jurisdikcijos.

20

Todėl, kadangi Prancūzijos teismai turi jurisdikciją byloje dėl prašymo pagrindinėje byloje remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytais pagrindais, Švedijos teismai negali įrodyti jų jurisdikcijos byloje dėl šio prašymo remdamiesi nacionalinės teisės normomis, kaip numatyta šio reglamento 7 straipsnio 1 dalyje, ir pagal pastarojo reglamento 17 straipsnį jie turi savo iniciatyva pareikšti, kad atsisako jurisdikcijos Prancūzijos teismų naudai.

21

Priešingai nei teigia Italijos vyriausybė, šio aiškinimo nepaneigia Reglamento Nr. 2201/2003 6 straipsnis.

22

Iš tikrųjų ši nuostata, numatanti, kad atsakovas, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje ar kuris yra valstybės narės pilietis, atsižvelgiant į išimtinį jurisdikcijos pobūdį pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3, 4 ir 5 straipsnius, gali būti paduotas į teismą kitoje valstybėje narėje tik pagal šias nuostatas – ir todėl ne pagal nacionalinėje teisėje įtvirtintas jurisdikcijos taisykles – nedraudžia, kad atsakovas, kuris valstybės narės teritorijoje neturi nuolatinės gyvenamosios ir nėra valstybės narės pilietis, galėtų būti paduotas į valstybės narės teismą pagal šios valstybės nacionalinėje teisėje numatytas normas.

23

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 7 straipsnio 1 dalį taip gali būti tuo atveju, kai joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal šio reglamento 3-5 straipsnius, nes esant tokiai situacijai reglamento 7 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškovas yra valstybės narės pilietis ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, jis gali, kaip pastarosios valstybės pilietis, prieš tokį atsakovą remtis toje valstybėje taikomomis jurisdikcijos taisyklėmis.

24

Tačiau iš to negalima daryti išvados, jog Reglamento Nr. 2201/2003 6 straipsnis įtvirtina bendrą taisyklę, kad valstybės narės teismų jurisdikcijos santuokos nutraukimo bylose nustatymas atsakovo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nėra valstybės narės teritorijoje ir kuris nėra valstybės narės pilietis, atžvilgiu bet kuriuo atveju reglamentuojamas nacionalinės teisės, įskaitant tą atvejį, kai valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal šio reglamento 3-5 straipsnius.

25

Iš tikrųjų dėl tokio aiškinimo būtų ignoruojamos aiškios Reglamento Nr. 2201/2003 7 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio formuluotės, kurių taikymas priklauso, kaip matyti iš šio sprendimo 18–20 punktų, ne nuo atsakovo statuso, o tik nuo to, ar valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3–5 straipsnius.

26

Be to, toks aiškinimas prieštarautų pastarojo reglamento siekiamam tikslui. Iš tikrųjų, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1347/000, kurio nuostatos dėl jurisdikcijos santuokos nutraukimo bylose buvo iš esmės pakartotos Reglamente Nr. 2201/2003, ketvirtos ir aštuntos konstatuojamųjų dalių, minėtu reglamentu siekiama įtvirtinti vienodas jurisdikcijos kolizines normas santuokos nutraukimo bylose tam, kad būtų užtikrinta kuo didesnė asmenų judėjimo laisvė. Todėl Reglamentas Nr. 2201/2003 taip pat taikomas trečiųjų valstybių piliečiams, kurie gana artimai susiję su vienos iš valstybių narių teritorija, atsižvelgiant į šiame reglamente numatytus jurisdikcijos pagrindus, pagal Reglamento Nr. 1347/2000 dvyliktą konstatuojamąją dalį grindžiamus taisykle, kad tarp suinteresuotosios šalies ir jurisdikciją turinčios valstybės narės turi būti faktinis ryšys.

27

Taigi pagrindinėje byloje, taikant Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatas, matyti, kad toks ryšys egzistuoja su Prancūzija, o ne su Švedija.

28

Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 2201/2003 6 ir 7 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai, vykstant santuokos nutraukimo procesui, atsakovas valstybės narės teritorijoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi ir nėra valstybės narės pilietis, valstybės narės teismai, kad priimtų sprendimą tokiame procese, negali savo jurisdikcijos grįsti savo nacionaline teise, jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją pagal šio reglamento 3 straipsnį.

29

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, iš dalies pakeisto 2004 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2116/2004 dėl sutarčių su Šventuoju Sostu, 6 ir 7 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai, vykstant santuokos nutraukimo procesui, atsakovas valstybės narės teritorijoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi ir nėra valstybės narės pilietis, valstybės narės teismai, kad priimtų sprendimą tokiame procese, negali savo jurisdikcijos grįsti savo nacionaline teise, jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją pagal šio reglamento 3 straipsnį.