1. 

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo dar kartą prašoma patikslinti diskriminavimo dėl amžiaus draudimo pagal Bendrijos teisę teisinį režimą ir taikymo sritį. Šiuo prašymu teismui suteikiama galimybė paaiškinti, kokią reikšmę reikia suteikti 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimui Mangold ( 2 ).

2. 

Konkrečiau kalbant, šioje byloje Teisingumo Teismas turės patikslinti bendrojo nediskriminavimo dėl amžiaus principo teisinį režimą ir jo reikšmę pasibaigus 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus ( 3 ), perkėlimo terminui. Visų pirma reikės nustatyti nacionalinio teismo vaidmenį ir įgaliojimus nacionalinės teisės aktų, kuriuose įtvirtinta diskriminacija dėl amžiaus, atžvilgiu, kai faktinės aplinkybės, dėl kurių kilo ginčas pagrindinėje byloje, atsirado pasibaigus Direktyvos 2000/78 perkėlimo terminui ir bylos šalys yra privatūs asmenys.

3. 

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp S. Kücükdeveci ir jos buvusio darbdavio Swedex GmbH & Co. KG (toliau – Swedex) dėl pranešimo termino, taikomo jos atleidimui iš darbo, apskaičiavimo.

4. 

Šioje išvadoje iš pradžių paaiškinsiu, kodėl Direktyva 2000/78 šioje byloje yra referencinė norma, pagal kurią turi būti nustatytas diskriminavimo dėl amžiaus buvimas arba nebuvimas.

5. 

Toliau nurodysiu, jog, mano nuomone, ši direktyva turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės aktą, pagal kurį apskaičiuojant darbo stažą neatsižvelgiama į darbuotojo iki 25 metų amžiaus įgytą darbo stažą, pagal kurį savo ruožtu nustatomas pranešimo terminas, kurio darbdavys turi laikytis atleidimo iš darbo atveju.

6. 

Galiausiai išdėstysiu priežastis, dėl kurių, manau, kad tuo atveju, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali aiškinti savo nacionalinės teisės Direktyvą 2000/78 atitinkančia prasme, jis, remdamasis Bendrijos teisės viršenybės principu ir atsižvelgdamas į nediskriminavimo dėl amžiaus principą, turi teisę netaikyti nacionalinės teisės, prieštaraujančios šiai direktyvai, taip pat ir byloje tarp privačių asmenų.

7.

Pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį jos tikslas – „nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.

8.

Šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>“

9.

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje pažymima:

„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

<…>.“

10.

Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos [teisėtus] užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

Toks skirtingas poveikis [požiūris], be kitų dalykų, gali apimti:

11.

Pagal Direktyvos 2000/78 18 straipsnio pirmąją pastraipą ši direktyva turėjo būti perkelta į valstybių narių teisės sistemas ne vėliau kaip 2003 m. gruodžio 2 dieną. Tačiau pagal to paties straipsnio antrąją pastraipą:

„Siekiant atsižvelgti į konkrečias sąlygas, prireikus valstybėms narėms nuo 2003 m. gruodžio 2 d. gali būti skiriamas papildomas 3 metų laikotarpis, kitaip tariant, iš viso 6 metai šios direktyvos nuostatoms dėl diskriminacijos dėl amžiaus ir negalios įgyvendinti. Tokiu atveju jos apie tai nedelsdamos praneša Komisijai. <…>.“

12.

Vokietijos Federacinė Respublika pasinaudojo šia galimybe, todėl šioje valstybėje narėje Direktyvos 2000/78 nuostatos, susijusios su diskriminacija dėl amžiaus ir negalios, turėjo būti perkeltos ne vėliau kaip 2006 m. gruodžio 2 dieną.

13.

Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, toliau – BGB) 622 straipsnyje „Darbo santykiams taikomi pranešimo apie atleidimą iš darbo terminai“ nustatyta:

„1.   Darbininko ar tarnautojo (darbuotojo) darbo santykiai gali būti nutraukti per 4 savaites penkioliktąją mėnesio dieną arba kalendorinio mėnesio pabaigoje.

2.   Pranešimui apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva taikomas:

<…>

Skaičiuojant darbo stažą neatsižvelgiama į darbuotojo iki 25 metų amžiaus išdirbtą laiką.“ ( 4 )

14.

2006 m. rugpjūčio 14 d. Bendrojo vienodo požiūrio įstatymo (Allgemeines Gleichbehandlungsgesetz) ( 5 ), kuriuo buvo perkelta Direktyva 2000/78, 1, 2 ir 10 straipsniuose nurodyta:

„1 straipsnis. Įstatymo tikslas

Šiuo įstatymu siekiama užkirsti kelią arba pašalinti bet kokią diskriminaciją dėl rasės arba etninės kilmės, lyties, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos.

2 straipsnis. Taikymo sritis

<…>

4.   Atleidimui iš darbo taikomos tik bendrosios ir specialiosios apsaugos nuo atleidimo iš darbo nuostatos.

<…>

10 straipsnis. Leidimas taikyti skirtingą požiūrį dėl amžiaus

Nepaisant 8 straipsnio, taikyti skirtingą požiūrį dėl amžiaus leidžiama, jeigu jis taikomas objektyviai ir pagrįstai bei pateisinamas teisėtu tikslu. Šiam tikslui pasiekti taikomos priemonės turi būti tinkamos ir būtinos. Šis skirtingas požiūris, be kita ko, gali apimti:

<…>“

15.

S. Kücükdeveci gimė 1978 m. vasario 12 dieną. Nuo , t. y. nuo 18 metų amžiaus, ji dirbo Swedex.

16.

Swedex darbuotoją atleido iš darbo 2006 m. gruodžio 19 d. raštu, kuris, atsižvelgiant į įstatymuose nustatytą pranešimo apie atleidimą iš darbo terminą, įsigaliojo dieną.

17.

2007 m. sausio 9 d. ieškiniu, pareikštu Arbeitsgericht Mönchengladbach (Vokietija), S. Kücükdeveci užginčijo atleidimą iš darbo. Grįsdama savo ieškinį, ji, be kita ko, pažymėjo, kad jos atleidimas iš darbo turėjo įsigalioti tik nuo , nes pagal BGB 622 straipsnio 2 dalies pirmojo sakinio 4 punktą, jei įmonėje išdirbta dešimt metų, pranešimo apie atleidimą iš darbo terminas pailginamas iki keturių mėnesių.

18.

Pasak jos, BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutinis sakinys tiek, kiek jame numatyta, kad, apskaičiuojant pranešimo apie atleidimą iš darbo terminą, neatsižvelgiama į iki 25 metų amžiaus išdirbtą laiką, yra diskriminacija dėl amžiaus, kuri prieštarauja Bendrijos teisei. Todėl ši nacionalinė nuostata neturi būti taikoma.

19.

Arbeitsgericht Mönchengladbach patenkinus S. Kücükdeveci ieškinį, Swedex nusprendė dėl šio sprendimo pateikti apeliacinį skundą Landesarbeitsgericht Düsseldorf (Vokietija).

20.

Savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šis teismas pažymi, kad net jei užimtumo apsaugos sistema gali būti padarytas netiesioginis poveikis darbdavių elgesiui įdarbinant darbuotojus, nėra įrodyta, kad nustačius 25 metų amžiaus ribą yra siekiama su užimtumo politika ir darbo rinka susijusių tikslų ir jie konkrečiai įgyvendinami.

21.

Šio teismo teigimu, tai, kad pranešimo apie atleidimą iš darbo termino pratęsimas siejamas su minimaliu darbuotojo amžiumi, iš esmės grindžiama Vokietijos įstatymų leidėjo nuostatomis dėl socialinės ir šeimos politikos bei vertinimu, jog vyresnio amžiaus darbuotojams nedarbas kelia daugiau problemų dėl jų šeimos bei ekonominių įsipareigojimų ir mažėjančio profesinio lankstumo bei mobilumo. BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutiniame sakinyje atsispindi įstatymų leidėjo vertinimas, kad jauni darbuotojai paprastai lengviau ir greičiau reaguoja į darbo praradimą ir dėl jų amžiaus iš jų gali būti pagrįstai tikimasi didesnio lankstumo ir mobilumo. Siekiant apsaugoti vyresnio amžiaus ir ilgiau dirbančius darbuotojus, BGB 622 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai numatyta, kad neatsižvelgiama į iki 25 metų amžiaus išdirbtą laiką ir tik nuo šio amžiaus darbuotojams taikomas pranešimo apie atleidimą iš darbo terminas, laipsniškai ilgėjantis didėjant jų darbo įmonėje trukmei.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra įsitikinęs, kad BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutinis sakinys prieštarauja Konstitucijai. Tačiau jis abejoja dėl šios nuostatos suderinamumo su Bendrijos teise.

23.

Konkrečiau kalbant, atsižvelgiant į minėtame Sprendime Mangold Teisingumo Teismo išdėstytus argumentus ir suformuluotus kriterijus dėl „su nagrinėjamos darbo rinkos struktūra susijusių aplinkybių ir suinteresuotojo asmens padėties“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar skirtingas požiūris galėtų būti objektyviai pateisintas remiantis bendraisiais Bendrijos teisės principais arba atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį.

24.

Be to, jis mano, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog pagrindinėje byloje ši direktyva negali sukelti tiesioginių pasekmių. Taip pat, remdamasis dviem neseniai priimtais Teisingumo Teismo sprendimais, kuriuose buvo priminta ir patikslinta nacionaliniams teismams nustatyta pareiga aiškinti nacionalinę teisę Bendrijos teisę atitinkančia prasme ( 6 ), jis pažymi, kad šios pareigos įgyvendinimo sąlyga – galimybės aiškinti nacionalinę teisę buvimas. Remdamasis kriterijais, pagal kuriuos aiškinant įstatymo nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į sisteminį priklausymą atitinkamam norminiam kontekstui ir į teisės aktais, kuriuose ji įtvirtinta, siekiamus tikslus, kaip matyti iš įstatymų leidėjo valios ( 7 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutinis sakinys, kurio formuluotė nėra dviprasmiška, negali būti aiškinamas.

25.

Todėl jis klausia, kokias išvadas nacionalinis teismas turi padaryti, jei ši nuostata būtų nesuderinama su bendruoju Bendrijos teisės principu – diskriminacijos dėl amžiaus draudimu.

26.

Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pagal Vokietijos konstituciją nacionaliniai teismai privalo taikyti galiojančias įstatymų normas. Jam kyla abejonių, ar minėtas Sprendimas Mangold gali būti suprastas taip, kad nacionaliniai teismai yra įgaliojami, taikydami pirminę Bendrijos teisę, netaikyti jai prieštaraujančių nacionalinių nuostatų. Iš tikrųjų tokioje situacijoje kiltų pavojus valstybių narių teismuose susiklostyti prieštaringai praktikai – jie galėtų nuspręsti netaikyti nacionalinės įstatymo nuostatos arba ją taikyti atsižvelgdami į tai, ar ją laiko prieštaraujančia pirminei Bendrijos teisei. Taip samprotaudamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar minėtame Sprendime Mangold šis norėjo paneigti tai, kad nacionaliniai teismai pagal savo vidaus teisę gali būti įpareigoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikti prieš pripažindami, jog nacionalinė įstatymo norma netaikytina, nes pažeidžia pirminę Bendrijos teisę. Galiausiai jis nurodo, kad, netaikant Bendrijos teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės, kaip reikalaujama minėtame Sprendime Mangold, kyla teisės subjektų teisėtų lūkesčių dėl galiojančių įstatymų taikymo klausimas, ypač jeigu kyla jų suderinamumo su bendraisiais Bendrijos teisės principais klausimas.

27.

Tokiomis aplinkybėmis Landesarbeitsgericht Düsseldorf nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

28.

Šiuo pirmuoju klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Bendrijos teisė turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos atleidimo iš darbo atveju apskaičiuojant pranešimo terminą neatsižvelgiama į iki 25 metų amžiaus išdirbtą laiką. Prieš atsakant į šį klausimą reikia, kaip siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, patikslinti, kokia Bendrijos norma šioje byloje yra referencinė, t. y. ar nediskriminavimo dėl amžiaus principas, kuris, Teisingumo Teismo teigimu, yra bendrasis Bendrijos teisės principas ( 8 ), ar veikiau Direktyva 2000/78.

29.

Manau, kad siekiant nustatyti, ar buvo diskriminacija dėl amžiaus, kuri pagal Bendrijos teisę yra draudžiama, tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, referencine norma turi būti pripažįstama Direktyva 2000/78.

30.

Iš pradžių primintina, kad tiek Direktyvos 2000/78 pavadinimas ir preambulė, tiek jos turinys ir tikslas rodo, jog ja siekiama nustatyti bendruosius pagrindus vienodam požiūriui į kiekvieną asmenį užimtumo ir profesinėje srityse užtikrinti, kiekvienam suteikus veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, pagrįstos vienu iš jos 1 straipsnyje nurodytų pagrindų, tarp kurių yra ir amžius ( 9 ).

31.

Pažymėtina, kad faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje atsirado pasibaigus terminui, Vokietijos Federacinei Respublikai nustatytam šiai direktyvai perkelti, t. y. po 2006 m. gruodžio 2 dienos.

32.

Be to, mano nuomone, nėra jokių abejonių, kad nagrinėjami nacionalinės teisės aktai patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punktą ši direktyva „taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, <…> įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą“. BGB 622 straipsnis laikytinas patenkančiu į šios direktyvos taikymo sritį, nes tai yra nuostata, reglamentuojanti vieną iš sąlygų, kuriomis gali būti atleidžiama iš darbo.

33.

Vertinimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutinis sakinys prieštarauja diskriminavimo dėl amžiaus draudimui, nustatytam Bendrijos teisėje, iš esmės bus grindžiamas Direktyvos 2000/78 nuostatomis, kuriose patikslinama, kas laikytina Bendrijos teisei prieštaraujančiu skirtingu požiūriu dėl amžiaus. Taigi ši direktyva yra išsamus pagrindas, leidžiantis nustatyti, ar buvo diskriminuojama dėl amžiaus užimtumo ir profesinėje srityje.

34.

Todėl nematau jokio pagrindo pripažinti savarankišką bendrojo nediskriminavimo dėl amžiaus principo taikymo sritį ir apsiriboti tik jo aiškinimu, nes didelis tokio požiūrio trūkumas – tai, kad Direktyva 2000/78 taps nebeveiksminga. Tačiau tai nereiškia, kad nediskriminavimo dėl amžiaus principas, kuris yra bendrasis Bendrijos teisės principas, neturės jokios reikšmės nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Šis bendrasis principas yra neatsiejamas nuo Direktyvos 2000/78, kurios pagrindinis tikslas – palengvinti jo įgyvendinimą, todėl, kaip paaiškinsiu atsakyme į antrąjį klausimą, į šį principą reikės atsižvelgti siekiant nustatyti, ar Direktyva 2000/78 gali būti remiamasi byloje tarp privačių asmenų ir kokiomis sąlygomis.

35.

Tai patikslinus, dabar svarbu išnagrinėti, ar Direktyva 2000/78, ypač jos 6 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip antai BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutinis sakinys.

36.

Pirmiausia konstatuotina, jog dėl to, kad pagal BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį apskaičiuojant darbo stažą neatsižvelgiama į darbuotojo iki 25 metų amžiaus išdirbtą laiką, pagal kurį savo ruožtu nustatomas pranešimo terminas, taikomas atleidimo iš darbo atveju, šia nuostata yra įtvirtinamas Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a punkte numatytas skirtingas požiūris, tiesiogiai pagrįstas amžiumi. Iš esmės BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutiniame sakinyje yra tiesiogiai nustatytas požiūris, mažiau palankus iš darbo atleistiems darbuotojams, kurie darbo santykius su darbdaviu užmezgė būdami jaunesni nei 25 metų amžiaus, palyginti su atleistais darbuotojais, kurie tokius santykius užmezgė sulaukę šio amžiaus. Be to, ši priemonė yra nepalanki jauniems darbuotojams, palyginti su vyresnio amžiaus darbuotojais, nes pirmieji, kaip rodo S. Kücükdeveci atvejis, potencialiai gali nepatekti į apsaugos mechanizmo, kurį sudaro laipsniškas pranešimo apie atleidimą iš darbo terminų ilgėjimas didėjant darbo įmonėje trukmei, taikymo sritį.

37.

Tačiau iš Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos matyti, kad toks skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra pagal šios direktyvos 2 straipsnį draudžiama diskriminacija, „jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“. Taigi šie teisėti tikslai, t. y. tikslai, susiję su socialine politika ( 10 ), kurių keli pavyzdžiai pateikiami Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje, gali pateisinti skirtingą požiūrį dėl amžiaus.

38.

Vokietijos Federacinės Respublikos atstovas posėdyje apibūdino bendras aplinkybes, kuriomis buvo nustatyta 25 metų amžiaus riba. Iš šio apibūdinimo matyti, kad Vokietijos įstatymų leidėjas 1926 m. nustatė pranešimo apie atleidimą iš darbo terminų, kurie laipsniškai ilgėja didėjant darbo santykių trukmei, sistemą. Nustatant atsižvelgimo į darbo stažą amžiaus ribą – 25 metus, buvo siekiama iš dalies kompensuoti šį laipsnišką pranešimo apie atleidimą iš darbo terminų ilgėjimą. Atrodo, kad priėmus šią nuostatą buvo lengviau pasiekti politinį kompromisą ir priimti pagrindinę nuostatą – nustatyti minėtą pranešimo terminų ilgėjimą. Be to, atrodo, kad šia nuostata siekiama suteikti daugiau lankstumo darbdaviams, kai jie nori atleisti jaunus darbuotojus, ir šiuo lankstumu jaunesnio amžiaus darbuotojų atžvilgiu iš dalies kompensuojama našta, darbdaviams tenkanti dėl laipsniško pranešimo apie atleidimą iš darbo termino ilgėjimo didėjant darbo santykių trukmei. Kitaip tariant, Vokietijos įstatymų leidėjas pabandė nustatyti pusiausvyrą tarp darbuotojų apsaugos stiprinimo didėjant jų darbo įmonėje trukmei ir darbdavių suinteresuotumo lanksčiai valdyti personalą.

39.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimai leidžia patikslinti aplinkybes, kuriomis buvo priimta BGB 622 straipsnio 2 dalis. Apskritai šiuo straipsniu siekiama apsaugoti vyresnio amžiaus darbuotojus nuo nedarbo. Vokietijos įstatymų leidėjas rėmėsi teiginiu, kad vyresnio amžiaus darbuotojus nedarbas paveikia labiau nei jaunus darbuotojus, nes pirmieji turi šeimas ir ekonominių įsipareigojimų, kurių antrieji paprastai neturi, be to, jų profesinis mobilumas yra mažesnis. Tuo metu, kai buvo priimta ginčijama nuostata, t. y. XX a. pradžioje, darbuotojai, dažniausiai vyrai, šeimas kurdavo būdami vidutiniškai 30 metų amžiaus. Iki šio amžiaus paprastai neturintys šeimos įsipareigojimų jauni darbuotojai būna pakankamai apsaugoti taikant įprastą pranešimo apie atleidimą iš darbo terminą. Be to, jie lengviau ir greičiau reaguoja į darbo praradimą.

40.

Taip pat buvo pažymėta, jog 25 metų amžiaus riba gali būti vertinama taip, kad ja siekiama teisėto tikslo, susijusio su užimtumo politika ir darbo rinka, nes sukūrus sąlygas, galinčias palengvinti įdarbinti šios amžiaus grupės darbuotojus, sumažėja didesnis jaunų darbuotojų nedarbo lygis. Kitaip tariant, tai, kad reikia laikytis tik įprasto pranešimo apie atleidimą iš darbo termino, skatina darbdavius samdyti daugiau jaunų darbuotojų.

41.

Ar, atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus, laikytina, kad BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutiniu sakiniu, kuriuo remiantis neatsižvelgiama į iki 25 metų amžiaus išdirbtą laiką, siekiama teisėto tikslo pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį, t. y. socialinės politikos tikslo?

42.

Manau, kad reikia atskirti priemonę, kuria įtvirtinamas laipsniškas pranešimo apie atleidimą iš darbo termino ilgėjimas didėjant darbo įmonėje trukmei, nuo priemonės, susijusios su minimalaus 25 metų amžiaus nustatymu tam, kad būtų taikomas šis termino ilgėjimas.

43.

Ilgesnio pranešimo apie atleidimą iš darbo termino nustatymo tikslas yra aiškus – apsaugoti darbuotojus, kurių galimybės prisitaikyti ir pakeisti kvalifikaciją, Vokietijos įstatymų leidėjo nuomone, mažėja, jeigu jie ilgai dirba vienoje įmonėje. Jeigu darbdavys nusprendžia atleisti darbuotoją, ilgai dirbantį jo įmonėje, dėl ilgesnio pranešimo apie atleidimą iš darbo termino šiam darbuotojui neabejotinai yra lengviau pereiti prie naujos profesinės padėties, konkrečiai kalbant, ieškotis naujo darbo. Šis atleisto darbuotojo apsaugos stiprinimas didėjant jo darbo įmonėje trukmei, manau, gali būti vertinamas taip, kad juo siekiama tikslo, susijusio su užimtumo politika ir darbo rinka, kaip numatyta Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalyje.

44.

Atvirkščiai, kalbant apie tai, kad neatsižvelgiama į iki 25 metų amžiaus išdirbtą laiką, yra sunkiau nustatyti teisėtą tikslą, kaip jis suprantamas pagal tą pačią nuostatą.

45.

Pirma, tvirtinimas, kad tokia priemonė teigiamai paveiks jaunų darbuotojų įdarbinimą, man atrodo, yra nebent teorinis. Atvirkščiai, neabejotina, kad trumpi pranešimo apie atleidimą iš darbo terminai neišvengiamai neigiamai atsilieps jaunų darbuotojų naujo darbo paieškoms. Taigi manau, kad nustatyta 25 metų amžiaus riba, nuo kurios taikoma pranešimo apie atleidimą iš darbo terminų pratęsimo sistema, neskatina jaunų darbuotojų profesinės integracijos, kaip numatyta Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos a punkte.

46.

Šios priemonės pagrindinis tikslas, kaip matyti iš jos bendrojo konteksto, – suteikti darbdaviams daugiau lankstumo valdant personalo kategoriją, kurią sudaro jauni darbuotojai, Vokietijos įstatymų leidėjui nusprendus, kad atleidimo iš darbo atveju šiems darbuotojams reikia mažiau apsaugos nei vyresnio amžiaus darbuotojams. Taigi problemos esmė – nustatyti, ar šis darbdavių suinteresuotumas turėti daugiau lankstumo valdant šią darbuotojų kategoriją laikytinas vienu iš socialinės politikos tikslų, numatytų Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalyje, pavyzdžiui, su užimtumo politika ir darbo rinka susijusiu tikslu.

47.

Minėtame Sprendime Age Concern England Teisingumo Teismas nurodė, kad dėl bendro pobūdžio šie teisėti tikslai skiriasi nuo vien individualių motyvų, būdingų darbdavio situacijai, kaip antai išlaidų sumažinimo ar konkurencingumo gerinimo, neatmetant galimybės, kad nacionalinės teisės taisyklė gali suteikti darbdaviams tam tikro lankstumo siekiant minėtų teisėtų tikslų ( 11 ). Darytina išvada, kad Teisingumo Teismas neatmeta galimybės, jog nacionalinė priemonė, susijusi su užimtumo politika ir darbo rinka, gali suteikti „darbdaviams tam tikro lankstumo“. Tačiau, man atrodo, sunku pripažinti, kad toks darbdaviams suteikiamas lankstumas pats savaime gali būti teisėtas tikslas. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas aiškiai pažymėjo, kad „teisėti“ tikslai pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį yra „bendro pobūdžio“. Neatrodo, kad šis bendras pobūdis būtų būdingas priemonei, kurią taikant neatsižvelgiama į iki 25 metų amžiaus išdirbtą laiką ir dėl kurios galiausiai tam tikrai darbuotojų kategorijai, šiuo atveju – jauniausiojo amžiaus, netaikoma apsaugos, numatytos atleidimo iš darbo srityje, sistema.

48.

Be to, kyla abejonių, ar bylai turi reikšmės vienas iš teiginių, kuriais grindžiamas BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutinis sakinys, t. y. kad jauni darbuotojai lengviau ir greičiau reaguoja į darbo praradimą nei kiti darbuotojai. Tai, kad mūsų visuomenėse yra didelis jaunimo nedarbas, nepatvirtina šio teiginio, kuris galbūt buvo pagrįstas 1926 m., bet ne šiandien.

49.

Dėl šių priežasčių, manau, kad priemone, kuria remiantis apskaičiuojant pranešimo apie atleidimo iš darbo terminą neatsižvelgiama į iki 25 metų amžiaus išdirbtą laiką, nėra siekiama teisėto tikslo, kaip numatyta Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalyje.

50.

Kad ir kaip būtų, net jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog šia priemone siekiama teisėto socialinės politikos tikslo, pavyzdžiui, susijusio su užimtumo politika ir darbo rinka, manau, kad tokia priemonė viršija tai, kas yra tinkama ir būtina šiam tikslui pasiekti.

51.

Tiesa, valstybės narės neginčytinai turi didelę diskreciją ne tik pasirinkti konkretų socialinės ir užimtumo politikos tikslą, bet ir nustatyti priemones, kurios būtų tinkamos jam pasiekti ( 12 ). Tačiau Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad vien bendrų teiginių apie atitinkamos priemonės tinkamumą užimtumo politikos, darbo rinkos ar profesinių mokymų atžvilgiu nepakanka siekiant įrodyti, kad šios priemonės tikslas gali pateisinti nediskriminavimo dėl amžiaus principo nesilaikymą, taip pat jie nėra informacija, leidžianti pagrįstai daryti išvadą, kad pasirinktos priemonės tinkamos šiam tikslui įgyvendinti ( 13 ). Net darant prielaidą, kad BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutiniu sakiniu yra siekiama palengvinti jaunų darbuotojų įdarbinimą ir atitinkamai šios darbuotojų kategorijos profesinę integraciją, joks svarus argumentas nepagrindžia šio teiginio ir neįrodo, kad ši priemonė yra tinkama šiam tikslui pasiekti. Todėl manau, kad šios priemonės tinkamumas ir būtinumas nėra įrodyti.

52.

Be to, taikant BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį galiausiai susidaro tokia situacija, kad visiems darbuotojams, kurie pradėjo dirbti būdami jaunesni nei 25 metų amžiaus ir kurie buvo atleisti, kaip antai S. Kücükdeveci, praėjus nedaug laiko nuo tos dienos, kai sulaukė šio amžiaus, apskritai, neatsižvelgiant į jų asmeninę ir šeimos padėtį, taip pat į jų profesinio pasirengimo lygį, yra netaikomas svarbus darbuotojų apsaugos, numatytos atleidimo iš darbo atveju, elementas. Be to, palikus galioti šią 1926 m. nustatytą bendrąją išimtį, manau, nebuvo įrodyta, kad tokios amžiaus ribos nustatymas vis dar atitinka dabartinę šios darbuotojų kategorijos ekonominę ir socialinę padėtį.

53.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokią nacionalinės teisės akto nuostatą, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje numatyta, jog apskaičiuojant pranešimo terminą atleidimo iš darbo atveju apskritai nėra atsižvelgiama į iki 25 metų amžiaus išdirbtą laiką.

54.

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, kokias išvadas jis turėtų padaryti, jei BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutinis sakinys būtų nesuderinamas su Direktyva 2000/78. Konkrečiai kalbant, ar jis turi netaikyti šios nacionalinės nuostatos byloje tarp privačių asmenų? Be to, ar šis teismas turi pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu, kad galėtų netaikyti Bendrijos teisei prieštaraujančios nacionalinės nuostatos?

55.

Dėl paskutinio klausimo, manau, daug samprotauti nereikia. Iš tikrųjų, priėmus 1978 m. kovo 9 d. Sprendimą Simmenthal ( 14 ), tapo aišku, kad nacionalinis teismas, kaip Bendrijos teismas pagal bendrąją teisę, privalo taikyti visą Bendrijos teisę, ginti pagal ją asmenims suteikiamas teises ir prireikus netaikyti jokios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos. Ši nacionalinio teismo pareiga netaikyti nacionalinių nuostatų, dėl kurių Bendrijos normos netampa visiškai veiksmingos, visai nesiejama su reikalavimu prieš tai pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nes taip nacionalinių teismų teisė pateikti prejudicinį klausimą, kurią jie turi pagal EB 234 straipsnio antrąją pastraipą, daugeliu atvejų būtų paversta bendrąja pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo.

56.

Pirmoji klausimo, kurį uždavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dalis, atvirkščiai, yra sudėtingesnė, ir Teisingumo Teismo praktikoje į ją nėra aiškaus atsakymo.

57.

Teisingumo Teismas ne kartą yra pateikęs aiškų atsakymą į klausimą, ar direktyva, kurią valstybė narė netinkamai perkėlė arba kurios visai neperkėlė, gali būti remiamasi byloje tarp privačių asmenų. Jis visada nuspręsdavo, kad direktyva pati savaime negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį. Todėl, Teisingumo Teismo teigimu, net jei direktyvos nuostatos, kuriomis siekiama asmenims suteikti teisių ar nustatyti pareigų, yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlygiškos, jos iš esmės negali būti taikomos bylose, kuriose šalys yra vien privatūs asmenys ( 15 ). Taigi Teisingumo Teismas atsisako žengti žingsnį, kuriuo direktyvos būtų prilygintos reglamentams, pripažinus, kad Bendrija turi kompetenciją nustatyti privatiems asmenims tiesioginį poveikį turinčias pareigas, nors ji turi tokią kompetenciją tik tada, kai yra įgaliota priimti reglamentus ( 16 ). Laikantis šio požiūrio atsižvelgiama į direktyvų ypatybes, nes jos, kaip apibrėžta, tiesiogiai įpareigoja tik valstybes nares, kurioms yra skirtos, o privačių asmenų pareigos nustatomos tik priėmus nacionalines priemones, kuriomis perkeliama direktyva ( 17 ).

58.

Teisingumo Teismas, kompensuodamas šį griežtą atsisakymą pripažinti tiesioginį horizontalų direktyvų veikimą, pažymėjo, kad yra alternatyvūs sprendimai, galintys padėti privačiam asmeniui, kuris mano, kad dėl direktyvos neperkėlimo arba netinkamo perkėlimo jo teisės buvo pažeistos.

59.

Pirmoji priemonė, iš dalies išsprendžianti tai, kad direktyvos nėra tiesioginio horizontalaus veikimo, – nacionalinio teismo pareiga aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgiant į nagrinėjamos direktyvos turinį ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ( 18 ). Pagal Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai pagal savo kompetenciją visus veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą vidaus teisės sistemą ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, siekdami užtikrinti nagrinėjamos direktyvos visišką veiksmingumą ir priimti ja siekiamą tikslą atitinkantį sprendimą ( 19 ).

60.

Minėtame Sprendime Pfeiffer ir kt. kalbėdamas apie bylas tarp privačių asmenų Teisingumo Teismas, šiek tiek daugiau sumažindamas ribą tarp galimybės remtis Bendrijos teisę atitinkančiu aiškinimu ir galimybės remtis direktyva tam, kad būtų netaikoma prieštaraujanti nacionalinė teisė, patikslino, kaip turi veikti nacionalinis teismas. Teisingumo Teismas iš esmės nurodė, kad jei nacionalinės teisės pripažintų aiškinimo būdų taikymas leidžia tam tikromis aplinkybėmis aiškinti vidaus teisės nuostatą išvengiant prieštaravimo su kita vidaus teisės norma ar dėl to siaurinti šios nuostatos taikymo sritį taikant tik tą jos dalį, kuri atitinka minėtą nuostatą, nacionalinis teismas privalo taikyti tuos pačius būdus, kad būtų pasiekti direktyvoje numatyti rezultatai ( 20 ).

61.

Tačiau yra aišku, kad nacionalinio teismo pareigą aiškinant ir taikant atitinkamas vidaus teisės normas atsižvelgti į direktyvos turinį riboja bendrieji teisės principai, ypač teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai, ir ji negali pagrįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem ( 21 ).

62.

Antrąja priemone, iš dalies išsprendžiančia tai, kad direktyvos nėra tiesioginio horizontalaus veikimo, galima pasinaudoti konkrečiai tuo atveju, kai direktyvoje numatyto rezultato negalima pasiekti aiškinant. Iš esmės Bendrijos teisė valstybes nares įpareigoja atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl šios direktyvos neperkėlimo, jei yra įvykdytos trys sąlygos. Pirma, atitinkama direktyva turi būti skirta suteikti teises privatiems asmenims. Be to, šios teisės turinį turi būti galima nustatyti iš šios direktyvos nuostatų. Galiausiai turi būti priežastinis ryšys tarp valstybei narei priklausančios pareigos pažeidimo ir patirtos žalos ( 22 ).

63.

Galiausiai trečioji pagalbinė priemonė – tai, kad tiesioginis horizontalus direktyvų veikimas nesiejamas su galimybe jomis remtis, kad nebūtų taikoma prieštaraujanti nacionalinė teisė, taip pat ir byloje tarp privačių asmenų. Laikantis šio požiūrio, nors direktyvomis negalima pakeisti nepriimtų arba netinkamų nacionalinių nuostatų tiesiogiai nustatant privačių asmenų pareigas, jomis bent jau gali būti remiamasi, kad nebūtų taikoma prieštaraujanti nacionalinė teisė, ir tokiu atveju nacionalinis teismas, priimdamas sprendimą byloje tarp privačių asmenų, nacionalinę teisę taiko atmesdamas direktyvai prieštaraujančias jos nuostatas.

64.

Teisingumo Teismas taip ir nebuvo apibendrinęs ir aiškiai patvirtinęs šio atskyrimo tarp tiesioginio, vadinamojo „substitucijos“, direktyvų veikimo ir galimybės jomis remtis, kad nebūtų taikoma nacionalinė nuostata ( 23 ). Taigi kol kas šios trečios galimybės taikymo sritis yra labai ribota ( 24 ).

65.

Dabartinę teismų praktiką, susijusią su tiesioginiu direktyvų veikimu bylose tarp privačių asmenų, galima apibendrinti taip. Teisingumo Teismas ir toliau nesutinka pripažinti tiesioginio horizontalaus direktyvų veikimo ir, atrodo, mano, kad dvi pagrindinės pagalbinės priemonės – pareiga pateikti Bendrijos teisę atitinkantį aiškinimą ir valstybių narių atsakomybė už Bendrijos teisės pažeidimus – daugeliu atvejų yra pakankamos ir direktyvų visiškam veiksmingumui užtikrinti, ir asmenų, kurie mano, jog jų teisės buvo pažeistos dėl netinkamo valstybių narių elgesio, reikalavimams patenkinti.

66.

Todėl atsakymas, kuris turi būti duotas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, galėtų būti įprastas: priminti teismų praktiką, kurią išdėsčiau, ir nurodyti nacionaliniam teismui pasinaudoti visomis turimomis priemonėmis, kad jo nacionalinės teisės aiškinimas atitiktų pagal Direktyvą 2000/78 siekiamą tikslą, o jei nėra galimybės taip aiškinti, pasiūlyti S. Kücükdeveci pareikšti ieškinį dėl Vokietijos Federacinės Respublikos atsakomybės už nevisišką šios direktyvos perkėlimą.

67.

Tačiau siūlau Teisingumo Teismui eiti kitokiu keliu, ir tai darau dėl šių priežasčių.

68.

Pirma, kaip teisingai pažymi Landesarbeitsgericht Düsseldorf, pareiga pateikti Bendrijos teisę atitinkantį aiškinimą galioja tik tuo atveju, kai nagrinėjama nacionalinė įstatymo nuostata gali būti aiškinama. Tačiau šis teismas mano, kad BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutinio sakinio atveju taip nėra. Atitinkamai klausimą Teisingumo Teismui pateikęs teismas nurodo, kad šios nuostatos formuluotė nedviprasmiška ir kad net darydamas viską, kas įmanoma pagal jo kompetenciją, kad būtų pasiektas Direktyva 2000/78 siekiamas tikslas, jis negali pateikti šios nuostatos aiškinimo, atitinkančio šios direktyvos tikslus. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad nepakaktų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pasiūlyti atlikti užduotį, kurios, jo manymu, jis negali atlikti dėl galiojančios nacionalinės teisės.

69.

Antra, atsakymo, kuris paskatintų S. Kücükdeveci pareikšti ieškinį dėl Vokietijos Federacinės Respublikos atsakomybės, pagrindinis trūkumas būtų tai, kad ji pralaimėtų dabar nagrinėjamą bylą ir jai atsirastų atitinkamos piniginės pasekmės, nors nustatyta, kad yra Direktyvai 2000/78 prieštaraujanti diskriminacija dėl amžiaus, ir ji būtų priversta pareikšti naują ieškinį teisme. Manau, kad toks sprendimas prieštarautų teisei į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kurią pagal Direktyvos 2000/78 9 straipsnį turi turėti asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos nesilaikant vienodo požiūrio principo. Šiuo atžvilgiu veiksmingai kovai su Bendrijos teisei prieštaraujančia diskriminacija reikia, kad kompetentingas nacionalinis teismas galėtų, nedelsdamas ir nesiūlydamas nukentėjusiems asmenims pareikšti ieškinio dėl valstybės atsakomybės, neprivilegijuotos kategorijos asmenims suteikti tas pačias privilegijas kaip ir privilegijuotos kategorijos asmenims ( 25 ). Todėl manau, kad Teisingumo Teismas neturi tenkintis atsakymu, kuriuo iš esmės būtų nurodyta, kad galima pareikšti ieškinį dėl valstybės atsakomybės už nevisišką šios direktyvos perkėlimą.

70.

Kalbant apie kovą su Bendrijos teisei prieštaraujančia diskriminacija, siūlau Teisingumo Teismui rinktis platesnį požiūrį, ir šis požiūris, be to, iš esmės nė kiek neprieštarautų nusistovėjusiai jo praktikai, susijusiai su tuo, kad direktyvos nėra tiesioginio horizontalaus veikimo. Šis požiūris daugiausia grindžiamas direktyvų, skirtų kovai su diskriminacija, ypatybėmis bei Bendrijos teisės sistemos normų hierarchija, ir juo remiantis direktyva, kuri buvo priimta siekiant palengvinti bendrojo lygybės ir nediskriminavimo principo įgyvendinimą, negali apriboti šio principo taikymo srities. Todėl Teisingumo Teismas turėtų, kaip jis tai padarė kalbėdamas apie patį bendrąjį Bendrijos teisės principą, pripažinti, kad direktyva, kuri yra skirta kovai su diskriminacija, byloje tarp privačių asmenų gali būti remiamasi tam, kad nebūtų taikomi jai prieštaraujantys nacionalinės teisės aktai.

71.

Be to, manau, kad šis požiūris vienintelis atitinka tai, ką Teisingumo Teismas nusprendė minėtame Sprendime Mangold. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai, kurie leidžia, jeigu nėra glaudaus ryšio su ankstesne su tuo pačiu darbdaviu sudaryta neterminuota darbo sutartimi, be jokių apribojimų sudaryti terminuotas darbo sutartis, jei darbuotojas yra sulaukęs 52 metų, negali būti pateisinami remiantis Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalimi. Svarbiausias sunkumas, su kuriuo Teisingumo Teismas buvo susidūręs, – nustatyti, kokias išvadas dėl tokio išaiškinimo nacionalinis teismas turi padaryti tuo atveju, jei, pirma, šalys pagrindinėje byloje yra du privatūs asmenys ir, antra, jei ginčijamos darbo sutarties sudarymo dieną dar nepasibaigė direktyvos perkėlimo terminas.

72.

Spręsdamas šiuos du klausimus Teisingumo Teismas, taikydamas minėtą Sprendimą Simmenthal, nusprendė, kad nacionalinis teismas, nagrinėjantis ginčą, kilusį dėl nediskriminavimo dėl amžiaus principo, privalo pagal savo kompetenciją užtikrinti iš Bendrijos teisės asmenims kylančią teisinę apsaugą ir garantuoti visišką jos veiksmingumą, netaikydamas nė vienos prieštaraujančios nacionalinės teisės akto nuostatos ( 26 ). Teisingumo Teismas taip pat pripažino, jog šiuo principu byloje tarp privačių asmenų gali būti remiamasi tam, kad nebūtų taikoma diskriminuojanti nacionalinė įstatymo nuostata.

73.

Kad padarytų šią išvadą, Teisingumo Teismas nusprendė, jog dėl to, kad sutarties sudarymo dieną Direktyvos 2000/78 perkėlimo terminas dar nebuvo pasibaigęs, nebuvo galima ginčyti konstatavimo, jog nagrinėjama nacionalinė įstatymo nuostata nesuderinama su Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalimi. Pirmiausia jis rėmėsi 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimu Inter-Environnement Wallonie ( 27 ), pagal kurį per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės privalo susilaikyti nuo nuostatų, kurios gali labai trukdyti pasiekti šioje direktyvoje nurodytą rezultatą, priėmimo ( 28 ).

74.

Antra, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pati Direktyva 2000/78 neįtvirtina vienodo požiūrio principo užimtumo ir profesinėje srityse. Iš tiesų iš jos 1 straipsnio matyti, kad jos vienintelis tikslas – „nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos bendrus pagrindus“, o pats tokių diskriminacijos formų draudimo principas, kaip matyti iš šios direktyvos pirmos ir ketvirtos konstatuojamųjų dalių, kildinamas iš įvairių tarptautinės teisės dokumentų ir bendrų valstybių narių konstitucinių tradicijų ( 29 ). Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nediskriminavimo dėl amžiaus principą reikia suprasti kaip bendrąjį Bendrijos teisės principą ( 30 ).

75.

Toliau Teisingumo Teismas pritaikė savo praktiką, pagal kurią, kai nacionalinės teisės aktai patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą gavęs Teisingumo Teismas turi pateikti visas aiškinimo gaires, būtinas, kad nacionalinis teismas galėtų įvertinti šių teisės aktų suderinamumą su šiuo principu. Nagrinėjama nacionalinė nuostata patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį kaip 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis ( 31 ) įgyvendinimo priemonė. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad bendrojo vienodo požiūrio principo, konkrečiai kalbant, amžiaus atžvilgiu laikymasis negali priklausyti nuo valstybėms narėms suteikto direktyvos, skirtos kovos su diskriminacija dėl amžiaus bendriems pagrindams nustatyti, perkėlimo termino pabaigos ( 32 ).

76.

Visi žino, kad minėtas Sprendimas Mangold buvo ne kartą kritikuotas. Kalbant apie pagrindinį šio sprendimo įnašą, t. y. apie tai, kad nediskriminavimo dėl amžiaus principo, kuris suprantamas kaip bendrasis Bendrijos teisės principas, laikymasis negali priklausyti nuo to, ar pasibaigė terminas, nustatytas valstybėms narėms Direktyvai 2000/78 perkelti, ir kad nacionalinis teismas privalo visišką šio principo veiksmingumą užtikrinti netaikydamas – taip pat ir byloje tarp privačių asmenų – jokios prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, manau, reikia paaiškinti šią kritiką.

77.

Pirma, dėl to, ar iš viso yra toks bendrasis Bendrijos teisės principas, kaip antai nediskriminavimo dėl amžiaus, manau, jog tai, kad Teisingumo Teismas išskyrė tokį principą, atitinka šios teisės raidą, matomą iš to, kad, pirma, amžius, kaip draudžiamas diskriminacijos pagrindas, buvo įtrauktas į EB 13 straipsnio 1 dalį ir, antra, diskriminacijos dėl amžiaus draudimas buvo įtvirtintas kaip pagrindinė teisė, kaip matyti iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 33 ) 21 straipsnio 1 dalies. Tiesa, Teisingumo Teismo argumentai tikrai labiau įtikintų, jeigu jis remtųsi šiomis aplinkybėmis, o ne tik tarptautiniais aktais ir bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis, nes dauguma jų neišskiria specialaus diskriminavimo dėl amžiaus draudimo principo. Tačiau, man atrodo, svarbu pažymėti, jog tai, kad Teisingumo Teismas nurodė tokio bendrojo Bendrijos teisės principo buvimą, atitinka valstybių narių ir Bendrijos institucijų išreikštą valią veiksmingai kovoti su diskriminacija dėl amžiaus. Taip vertinant nestebina, kad nediskriminavimo dėl amžiaus principas, kaip speciali bendrojo lygybės ir nediskriminavimo principo išraiška ir kaip pagrindinė teisė, pripažįstamas bendruoju Bendrijos teisės principu.

78.

Toliau išvados, kurias Teisingumo Teismas padarė minėtame Sprendime Mangold remdamasis tokio principo buvimu, – man atrodo, atitinka teismų praktiką, jo nuosekliai nustatytą dėl bendrojo lygybės ir nediskriminavimo principo.

79.

Teisingumo Teismas jau seniai mano, kad bendrasis lygybės principas yra vienas iš bendrųjų Bendrijos teisės principų ( 34 ). Pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas ( 35 ). Tai yra viena iš pagrindinių teisių, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ( 36 ).

80.

Yra kelios šio principo, kaip bendrojo Bendrijos teisės principo, funkcijos. Jis leidžia Bendrijos teismui užpildyti spragas, kurios gali būti pirminės arba antrinės teisės nuostatose. Be to, tai yra aiškinimo priemonė, leidžianti išsiaiškinti Bendrijos teisės nuostatų prasmę ir taikymo sritį ( 37 ), ir Bendrijos aktų galiojimo kontrolės priemonė ( 38 ).

81.

Be to, bendrojo lygybės ir nediskriminavimo principo turi laikytis ir valstybės narės, įgyvendindamos Bendrijos teisės aktus. Todėl jos turi kuo labiau šiuos aktus taikyti taip, kad nepažeistų reikalavimų, kylančių iš pagrindinių teisių Bendrijos teisės sistemoje apsaugos ( 39 ). Šiuo atžvilgiu, kaip jau nurodžiau, Teisingumo Teismas mano: kai nacionalinės teisės aktai patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą gavęs Teisingumo Teismas turi pateikti visas aiškinimo gaires, būtinas, kad nacionalinis teismas galėtų įvertinti šių teisės aktų suderinamumą su pagrindinėmis teisėmis, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ( 40 ). Jei atsižvelgiant į šį aiškinimą paaiškėja, kad nacionalinės teisės aktai prieštarauja Bendrijos teisei, nacionalinis teismas, laikydamasis Bendrijos teisės viršenybės principo, turi netaikyti šių aktų.

82.

Teisingumo Teismas, dėstydamas savo argumentus, minėtame Sprendime Mangold atsižvelgė į šiuos skirtingus savo praktikos aspektus, kad būtų užtikrintas bendrojo lygybės principo veiksmingumas, nepaisant to, ar pasibaigė Direktyvos 2000/78 perkėlimo terminas. Manau, kad toks samprotavimas atitinka Bendrijos teisės sistemos normų hierarchiją.

83.

Siekiant parodyti, koks, Teisingumo Teismo manymu, yra santykis tarp pirminės Bendrijos teisės normos ir antrinės Bendrijos teisės normos, įdomu palyginti, kaip jis vertino santykį tarp EEB sutarties 119 straipsnio (po pakeitimo – EB sutarties 119 straipsnis; EB sutarties 117–120 straipsniai buvo pakeisti EB 136–143 straipsniais), kuriame įtvirtintas vienodo moterų ir vyrų darbo užmokesčio principas, ir Direktyvos 75/117/EEB ( 41 ).

84.

Pavyzdžiui, 1976 m. balandžio 8 d. Sprendime Defrenne ( 42 ) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyva 75/117 kai kuriais aspektais patikslina 119 straipsnio dalykinę taikymo sritį ir numato įvairias nuostatas, iš esmės skirtas darbuotojų, nukentėjusių dėl šiame straipsnyje nustatyto vienodo darbo užmokesčio principo netaikymo, teisminei apsaugai pagerinti ( 43 ). Jis nusprendė, kad šios direktyvos tikslas – visomis nacionaliniu lygiu turimomis priimti priemonėmis skatinti tinkamai taikyti Sutarties 119 straipsnį, tačiau nesumažinant šio straipsnio veiksmingumo ( 44 ). Sprendime Jenkins ( 45 ) Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad minėtos direktyvos 1 straipsnis iš esmės skirtas konkrečiam Sutarties 119 straipsnyje nustatyto vienodo darbo užmokesčio principo taikymui palengvinti, nedarant jokio poveikio jos tekstui ar taikymo sričiai pagal šį straipsnį ( 46 ). Teisingumo Teismas neseniai priminė šią praktiką Sprendime Cadman ( 47 ).

85.

Atsižvelgiant į šią teismo praktiką, man atrodo visiškai logiška, kad minėtame Sprendime Mangold Teisingumo Teismas nusprendė, jog tai, kad nėra pasibaigęs Direktyvos 2000/78 perkėlimo terminas, negali turėti įtakos nediskriminavimo dėl amžiaus principo veiksmingumui ir kad, siekdamas užtikrinti šį veiksmingumą, nacionalinis teismas turi netaikyti prieštaraujančių nacionalinio įstatymo nuostatų. Be to, tai, kad bylos šalys pagrindinėje byloje yra du privatūs asmenys, jokiu būdu negali sutrukdyti remtis šiuo bendruoju Bendrijos teisės principu tam, kad nebūtų taikoma prieštaraujanti nacionalinė teisė, kadangi Teisingumo Teismas jau kelis kartus žengė svarbesnį žingsnį, pripažinęs tiesioginį horizontalų Sutarties nuostatų, įtvirtinančių specialiąsias bendrojo lygybės ir nediskriminavimo principo išraiškas, veikimą ( 48 ).

86.

Dabar Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar privalo laikytis to paties požiūrio ir dėl situacijų, susiklosčiusių pasibaigus Direktyvos 2000/78 perkėlimo terminui. Manau, atsakymas į šį klausimą turi būti teigiamas, nes pasirinkus kitokį požiūrį būtų nutrauktas minėtą Sprendimą Mangold pagrindžiančios logikos tęstinumas.

87.

Iš tikrųjų, kadangi Direktyva 2000/78 – tai priemonė, skirta konkrečiam nediskriminavimo dėl amžiaus principo taikymui palengvinti ir ypač darbuotojų, nukentėjusių dėl šio principo pažeidimo, teisminei apsaugai pagerinti, ji negali paveikti šio principo taikymo srities ir a fortiori pasibaigus terminui, per kurį valstybės narės turi ją perkelti. Šiuo atžvilgiu būtų sunku įsivaizduoti, kad pasekmės, kylančios iš Bendrijos teisės viršenybės, pasibaigus Direktyvos 2000/78 perkėlimo terminui taptų mažiau svarbios. Visiškai negaliu sutikti, kad pasibaigus tokiam terminui asmenų apsauga nuo Bendrijos teisei prieštaraujančios diskriminacijos tampa mažiau intensyvi, nors tai yra norma, kuria siekiama juos labiau apsaugoti. Todėl manau, kad Direktyva 2000/78 byloje tarp privačių asmenų galima remtis tuo tikslu, kad nebūtų taikoma Bendrijos teisei prieštaraujanti nacionalinė nuostata.

88.

Pritardamas tokiam požiūriui, šioje byloje Teisingumo Teismas neturės peržiūrėti savo praktikos, susijusios su tuo, kad direktyvos nėra tiesioginio horizontalaus veikimo. Iš tikrųjų šioje byloje siekiama nustatyti tik Direktyvai 2000/78 prieštaraujančios nacionalinės nuostatos, šiuo atveju – BGB 622 straipsnio 2 dalies paskutinio sakinio, netaikymą, kad nacionalinis teismas galėtų taikyti kitas šio straipsnio nuostatas – dėl pranešimo apie atleidimo iš darbo terminų, apskaičiuotų atsižvelgiant į darbo stažą. Taigi šiuo atveju nekalbama apie tiesioginį Direktyvos 2000/78 taikymą nepriklausomam privataus asmens elgesiui, neatitinkančiam kokių nors valstybės teisės aktų, pavyzdžiui, darbdavio sprendimui neįdarbinti darbuotojų, vyresnių kaip 45 metų amžiaus arba jaunesnių kaip 35 metų amžiaus. Tik tokioje situacijoje reikėtų kelti klausimą, ar turėtų būti pripažintas tikrasis tiesioginis horizontalus šios direktyvos veikimas ( 49 ).

89.

Be to, jei Teisingumo Teismas ir toliau nenori įtvirtinti atskyrimo tarp tiesioginio, vadinamojo „substitucijos“, direktyvų veikimo ir galimybės jomis remtis, kad nebūtų taikoma nacionalinė nuostata, direktyvų dėl kovos su diskriminacija ypatybės, manau, leidžia priimti sprendimą, kurio taikymo sritis yra siauresnė ir kuris kartu yra pranašesnis dėl suderinamumo su Teisingumo Teismo praktika bendrojo lygybės ir nediskriminavimo principo atžvilgiu. Taip vertinant, kadangi Direktyva 2000/78 šis principas įgyvendinamas tiek, kiek juo yra draudžiama diskriminacija dėl amžiaus, suteikiama daugiau galimybių remtis šia direktyva bylose tarp privačių asmenų.

90.

Baigdamas norėčiau pažymėti, jog Bendrijos teisei vis labiau kišantis į privačių asmenų santykius, manau, Teisingumo Teismas neišvengiamai susidurs su kitais atvejais, kuriais kils galimybės bylose tarp privačių asmenų remtis direktyvomis, padedančiomis užtikrinti pagrindines teises, klausimas. Šių atvejų greičiausiai padaugės, jei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai bus suteikta privalomoji teisinė galia, nes tam tikros iš šioje chartijoje pakartotų pagrindinių teisių Bendrijos teisyne yra įtvirtintos direktyvų forma ( 50 ). Todėl manau, kad Teisingumo Teismas jau dabar turi pamąstyti, ar gali būti suteikta daugiau galimybių remtis direktyvomis bylose tarp privačių asmenų, nustačius, kad direktyvų užtikrinamos teisės yra pagrindinės teisės. Ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę patikslinti atsakymą, kurį jis norėtų pateikti į šį svarbų klausimą.

91.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti: