1.

Mirja Juuri devynerius metus dirbo Suomijos metalo pramonės įmonės valgykloje. Jos darbdaviui perdavus maitinimo paslaugų teikimą kitai įmonei, M. Juuri darbo sąlygos pablogėjo. Bendrijos teisėje numatytos nuostatos, skirtos į tokią situaciją patekusiam darbuotojui, tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, kaip reikėtų aiškinti Bendrijos taisykles. Konkrečiai kalbant, Direktyva 2001/23/EB, skirta darbuotojų teisių apsaugai įmonių perdavimo atveju ( 2 ), numato, kad atsakomybė tokiu atveju kaip M. Juuri tenka jos naujam darbdaviui. Teisingumo Teismas turi nuspręsti dėl tokios atsakomybės dydžio ir su ja susijusių finansinių pasekmių.

2.

Direktyva 2001/23 priklauso „Bendrijos socialinės teisės“ sistemai. Ši Bendrijos teisės sritis užtikrina minimalią darbuotojų apsaugą, o valstybės narės gali numatyti ir didesnį apsaugos lygį. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinėms darbo rinkoms būdingas sudėtingas reglamentavimas, šis teisės aktas buvo priimtas tik pasiekus didelių kompromisų ir todėl jo nuostatas, kurioms būdingas neapibrėžtumas ir dviprasmiškumas, dažnai reikia aiškinti Teisingumo Teisme, į kurį kreipiamasi su prašymu dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

3.

Be to, Bendrijos socialinei teisei būdinga nenuosekli struktūra. Ją sudaro tam tikros taisyklės, skirtos konkrečioms darbo santykių srityje kylančioms problemoms spręsti. Kalbant metaforiškai, tai yra salynas ( 3 ), kurį sudarančios salos ne visada yra tarpusavyje sujungtos tiltais. Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismo prašoma išnagrinėti klausimą, kilusį vienoje iš šių salų ( 4 ). Todėl gresia pavojus, kad tinkamai išaiškinus šioje byloje nagrinėjamą direktyvą su ja susijusios kitos direktyvos liks neišaiškintos. Dėl šios priežasties svarbu būti atidžiam ir nepalikti nuošaly tarpusavio sąsajų tokioje padrikoje srityje kaip socialinė teisė, kuri vis dėlto yra darnesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

4.

1994 m. balandžio 5 d. Mirja Juuri pradėjo dirbti gamyklos Rautaruukki Oyj (toliau – perdavėjas) valgykloje Hämeenlinna mieste (Suomija). Nuo 1999 m. gruodžio 10 d. jos terminuota darbo sutartis tapo neterminuota darbo sutartimi.

5.

Nors M. Juuri dirbo tik valgykloje, jai buvo taikoma metalo pramonės kolektyvinė sutartis, kurios galiojimas turėjo pasibaigti 2003 m. sausio 31 d. ir kuri iš karto turėjo būti pratęsta vieniems metams, nebent viena iš šalių prieš du mėnesius iki šios sutarties galiojimo pabaigos įspėtų apie jos nutraukimą. Šios sutarties nutraukti nereikėjo, nes 2002 m. gruodžio 12 d. buvo pasirašyta nauja šiai pramonės šakai skirta sutartis, kuri įsigaliojo 2003 m. vasario 1 dieną.

6.

Tą pačią dieną, kai baigė galioti ankstesnė sutartis, perdavėjas maitinimo paslaugų teikimą perleido Amica Ravintolat Oy (toliau – perėmėjas). Po perdavimo darbuotojai pradėjo dirbti perėmėjui, tačiau jiems buvo taikoma nauja kolektyvinė sutartis, šiuo atveju – apgyvendinimo ir maitinimo verslo kolektyvinė sutartis.

7.

M. Juuri nesutiko, kad jos darbo santykiams būtų taikoma apgyvendinimo ir maitinimo verslo kolektyvinė sutartis, ir laikėsi nuomonės, kad jai galioja metalo pramonės kolektyvinė sutartis. Ji tvirtino, kad dėl šių pasikeitimų jos mėnesio pajamos sumažėjo 300 eurų, taip pat jai galėjo tekti persikelti į kitas darbo vietas. Savo ruožtu perėmėjas pripažino, kad pagal naują (kolektyvinę) sutartį M. Juuri atžvilgiu buvo taikoma keletas pakeitimų, be kita ko, pareiga persikelti, tačiau tik laikinai, į kitą darbo vietą ir mėnesio pajamų sumažėjimas 100 eurų atsižvelgiant į proporcingai sutrumpintą darbo laiką.

8.

Dėl šių M. Juuri darbo santykius reglamentuojančių kolektyvinių sutarčių pasikeitimų, 2003 m. vasario 19 d. ji nusprendė nutraukti savo darbo sutartį. Remdamasi darbo santykius reglamentuojančiais Suomijos teisės aktais, ji pareiškė ieškinį perėmėjui, reikalaudama kompensacijos už nepanaudotas atostogas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu ir 14 mėnesių atlyginimo dydžio kompensacijos už neteisėtą darbo sutarties nutraukimą. 2005 m. vasario 11 d.Helsingin Käräjäoikeus (Helsinkio apylinkės teismas) atmetė M. Juuri ieškinį. Po metų, 2006 m. vasario 28 d., Hilsingin Hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas) paliko šį pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, tačiau M. Juuri kreipėsi į Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) ir šis nacionalinis teismas pateikė Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus dėl Direktyvos 2001/23 išaiškinimo.

9.

Direktyvoje 2001/23 numatyti minimalūs reikalavimai, skirti darbuotojų teisėms įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju apsaugoti. Nagrinėjamam M. Juuri ir perėmėjo ginčui yra reikšminga šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis.

„3 straipsnis

<…>

3.   Po perdavimo perėmėjas ir toliau vykdo kolektyvinės sutarties nuostatas ir sąlygas pagal tas pačias minėtose sutartyse perdavėjui taikomas sąlygas iki kolektyvinės sutarties pabaigos arba kitos kolektyvinės sutarties įsigaliojimo arba taikymo.

Valstybės narės gali apriboti tokių nuostatų ir sąlygų vykdymo laikotarpį, tačiau jis negali būti trumpesnis kaip vieneri metai.

<…>

4 straipsnis

<…>

2.   Jeigu darbo sutartis arba darbo santykiai nutraukiami dėl to, kad perdavimas yra susijęs su esminiu darbo sąlygų pasikeitimu, nepalankiu darbuotojui, darbdavys yra atsakingas už darbo sutarties arba darbo santykių nutraukimą.“

10.

Remiantis Korkein Oikeus sprendimu dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Työsopimuslaki (Įstatymas dėl darbo sutarties) 6 skyriaus 2 straipsnyje nustatyta, kad „neapibrėžtam laikui sudaryta ar dėl kitų pagrindų neterminuotai galiojanti darbo sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių pranešimu“.

11.

Šio įstatymo 7 skyriaus 6 straipsnyje, kuriuo į Suomijos teisę perkeliama Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalis, numatyta, kad „jeigu darbo sutartis nutraukiama dėl to, kad perdavus įmonę labai pablogėja darbuotojo darbo sąlygos, darbdavys laikomas atsakingu už darbo santykių nutraukimą“.

12.

Pagal Työsopimuslaki 8 skyriaus 1 straipsnio 2 dalį darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį dar iki įspėjimo termino pabaigos, jeigu darbdavys šiurkščiai pažeidžia darbo santykiams didelę reikšmę turinčias savo pareigas.

13.

Pagal Työehtosopimuslaki (Kolektyvinių sutarčių įstatymas) 5 straipsnį, jeigu darbdavys buvo kolektyvinės sutarties šalis arba buvo kitaip jos saistomas, visos jo teisės ir pareigos pagal kolektyvinę sutartį pereina jo teisių perėmėjui. Dėl šios priežasties perėmėjas privalo laikytis perdavėją saistančios kolektyvinės sutarties sąlygų iki jos galiojimo pabaigos, o vėliau laikytis tos kolektyvinės sutarties, kuri jam yra privaloma pagal Työehtosopimuslaki 4 straipsnį.

14.

Työsopimuslaki 12 skyriaus 2 straipsnyje numatyta darbuotojo teisė gauti kompensaciją iš darbdavio nepagrįstai nutraukus darbo sutartį ir reikalaujama, kad darbdavys sumokėtų kompensaciją darbuotojams, jeigu jie atleisti iš darbo nesilaikant Työsopimuslaki nustatytų pagrindų, taip pat sumokėtų kompensaciją tiems darbuotojams, kurie turėjo teisę patys nutraukti darbo sutartį.

15.

Työsopimuslaki 12 skyriaus 2 straipsnyje taip pat nurodyta, kad kompensacijos, kurios gali reikalauti darbuotojas, dydis yra nuo trijų iki 24 mėnesių atlyginimo dydžio.

16.

Darbuotojas neturi teisės į kompensaciją pagal Työsopimuslaki 12 skyriaus 2 straipsnį, jeigu darbdavys nutraukė darbo sutartį dėl objektyvių ir svarbių priežasčių, tačiau net šiuo atveju darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ir kitas išmokas įspėjimo apie sutarties nutraukimą laikotarpiu. Teisė į darbo užmokestį ir kitas išmokas darbo santykių pagrindu neatsiranda, jeigu įrodoma, kad darbdavys turėjo ypač svarbų pagrindą skubiai nutraukti darbo sutartį.

17.

Työsopimuslaki 12 skyriaus 1 straipsnyje taip pat reikalaujama, kad darbdavys, kuris tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia darbo sutartimi ar Työsopimuslaki nustatytas savo pareigas ar jų nevykdo, atlygintų darbuotojui tuo padarytus nuostolius.

18.

Nagrinėdamas ginčą tarp M. Juuri ir perėmėjo, 2007 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimu Korkein Oikeus pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19.

Per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatytą terminą savo pastabas pateikė Suomijos ir Vengrijos vyriausybės bei Komisija.

20.

2008 m. balandžio 29 d. vykusiame bendrajame (Teismo) posėdyje Teisingumo Teismas nusprendė raštu pateikti Suomijos vyriausybei du klausimus ir šios vyriausybės atsakymai Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo gauti 2008 m. gegužės 23 dieną.

21.

Abu Suomijos Aukščiausiojo Teismo pateikti klausimai susiję su ta pačia aplinkybe – darbo sąlygų pasikeitimu pasibaigus metalo pramonės kolektyvinės sutarties galiojimui. Ši aplinkybė, nuo kurios reikėtų pradėti analizę, nėra tokia neginčytina, kaip galėtų atrodyti, nes abi šioje byloje pastabas pateikusios vyriausybės, taip pat Komisija ją aptarė savo rašytinėse pastabose. Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalis taikoma tuomet, jei nustatoma, kad su darbo sutartimi susijusių nuostatų pasikeitimas buvo teisėtas. Pasekmės būtų kitokios, jei pakeitimai būtų neteisėti dėl šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Todėl reikia išsiaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, siekiant nustatyti, ar būta kokių nors teisės pažeidimų, nes kolektyvinė sutartis, kuri iš pradžių buvo privaloma M. Juuri, nustojo galioti įmonės perdavimo dieną. Šis sutapimas sukėlė abejonių ir Teisingumo Teismui, kuris dėl to pateikė keletą klausimų ( 5 ) Suomijos vyriausybei, o mane paskatino performuluoti Korkein Oikeus pateiktus klausimus ( 6 ).

22.

Manau, kad šioje byloje būtų tinkama sujungti abu nacionalinio teismo pateiktus klausimus ir, išsamiai išnagrinėjus visas aplinkybes, susijusias su galiojusia ir ją vėliau pakeitusia kolektyvinėmis sutartimis, išsiaiškinti, kokių pasekmių kyla pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalį sprendžiant kompensacijos klausimą.

23.

Taigi, siūlau Teisingumo Teismui performuluoti abu pateiktus prejudicinius klausimus taip:

24.

Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalimi buvo sukurta darbuotojų apsaugos priemonė, kuri jiems suteikia teisinį saugumą darbdaviui atliekant perdavimą. Jei iki perdavimo galiojo kolektyvinė sutartis, darbuotojai gali ja remtis iki kolektyvinės sutarties pabaigos arba iki „kitos kolektyvinės sutarties įsigaliojimo <…>“. Valstybės narės gali apriboti naudojimosi šia teise laikotarpį, tačiau jis negali būti trumpesnis kaip vieni metai ( 7 ).

25.

Direktyva 2001/23 siekiama sukurti darbo santykių stabilumo teisiniu požiūriu ir darbdavio galimybės lanksčiai veikti pusiausvyrą. Darbuotojo teisės ir toliau galioja nustatytą laikotarpį po perdavimo. Kai baigiasi šių teisių galiojimas, darbuotojas dėl šios aplinkybės turi teisę priimti sprendimą, kuris susijęs su direktyvos 4 straipsnio 2 dalies taikymu. Pagal šią nuostatą darbdavys yra atsakingas už darbo santykių nutraukimą, jeigu perdavimas buvo susijęs su „esminiu darbo sąlygų pasikeitimu, nepalankiu darbuotojui“ ( 8 ). Be to, nepaisant imperatyvaus Direktyvoje 2001/23 išdėstytų nuostatų pobūdžio, pagal Teisingumo Teismo praktiką tokie nepalankūs pakeitimai yra leidžiami, jei pagal nacionalinės teisės aktus juos galima atlikti įprastų darbo santykių atveju, neatsižvelgiant į tai, ar įmonė buvo perduota ( 9 ).

26.

Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis negali būti analizuojamos atskirai viena nuo kitos ( 10 ). Ta aplinkybė, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas suteikia darbuotojui galimybę nutraukti darbo sutartį, susijusi su jo ir darbdavio santykių pablogėjimu, kurį, savo ruožtu, sukelia pasikeitęs darbo santykių reglamentavimas. Taigi akivaizdu, kad nors 3 straipsnis apsaugo iki tol turėtas darbuotojo teises, tačiau jis leidžia prireikus keisti darbo sąlygas. Būtent dėl tokių numatomų pasikeitimų pagal Direktyvą 2001/23 už darbo sutarties nutraukimą yra atsakingas darbdavys ( 11 ). Tokiu būdu kompensuojama taisyklės, draudžiančios keisti darbo sąlygas, išimtis. Atsakomybę priskyrus perėmėjui, darbuotojas gali apsaugoti savo teises bent jau ekonominiu požiūriu ( 12 ).

27.

Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalyje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pasekmes, susijusias su kompensacijos mokėjimu, reikėtų nagrinėti atsakant į antrąjį prejudicinį klausimą, tačiau jau dabar paminėsiu keletą su tuo susijusių argumentų, kad pagrįsčiau toliau pateikiamus samprotavimus.

28.

Dėl Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalyje numatytos darbuotojų teisių apsaugos valstybėms narėms tenka pozityvi pareiga, kurios galiausiai turi laikytis darbdaviai. Jei laikomasi šioje nuostatoje išdėstytų sąlygų, perdavus (įmonę) darbuotojas išsaugo darbo sąlygas neribotai arba, esant tam tikriems apribojimams, nustatytą laikotarpį ( 13 ). Tačiau bet koks minėtos nuostatos pažeidimas suteikia darbuotojui teisę reikalauti, prireikus ir teismuose, kad būtų taikomos iki perdavimo buvusios darbo sąlygos arba sumokėta lygiavertė finansinė kompensacija ( 14 ). Antroji teisė įgyvendinama pagal nacionalinės darbo teisės materialines ir procesines taisykles, tačiau visada atsižvelgiant į Direktyvos 2001/23 prasmę, kuri atskleidžia, kokį tikslą turi pasiekti nacionalinės teisės normos.

29.

Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad nagrinėjama nuostata netiesiogiai ir nustatant minimalius reikalavimus įtvirtinama dvejopa kompensavimo nutraukus darbo santykius sistema. Pirma situacija gali susiklostyti, kai darbuotojas nutraukia darbo sutartį tuo atveju, kai buvo laikomasi Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalyje išsamiai išdėstytų reikalavimų. Antroji situacija gali kilti, kai darbuotojas nutraukia sutartį po to, kai buvo pažeistos minėtos nuostatos. Abi šios situacijos nėra vienodai sunkios, nes antruoju atveju darbuotojas yra mažiau apsaugotas ir todėl darbdavio atžvilgiu nacionalinėje darbo teisėje turi būti taikomas griežtesnis reglamentavimas. Tokiu požiūriu taip pat reikėtų vadovautis tais atvejais, kai, formaliai laikantis Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalyje esančių reikalavimų, buvo mėginta apeiti įstatymą, kaip galėjo būti nagrinėjamoje byloje; vis dėlto šis procesas susijęs su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, todėl šią aplinkybę turėtų nustatyti nacionalinis teismas.

30.

Norint įvertinti, ar šiuo atveju buvo siekiama apeiti įstatymą, reikia būti susipažinusiam su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios Teisingumo Teismui dažnai būna nežinomos ( 15 ). Tačiau teismo praktikoje ( 16 ) skiriamas ypatingas dėmesys tiems ginčams, kuriuose viena iš šalių piktnaudžiauja įstatymu ( 17 ). Šis jautrus klausimas taip pat kilo su Bendrijos socialine teise, būtent su Direktyvos 2001/23 taikymu susijusiose bylose. Byloje Bork ( 18 ) Teisingumo Teismas susidūrė su situacija, kai visas įmonės personalas buvo atleistas, o po to įmonė buvo nedelsiant perduota ir didžioji dalis anksčiau dirbusių darbuotojų buvo iš naujo įdarbinti, tačiau ne tokiomis palankiomis sąlygomis. Pasitelkęs įprastai taikomą metodą, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad nacionalinis teismas turi įvertinti faktines aplinkybes ir po to taikyti Bendrijos teisės normas, nurodydamas kriterijus, kuriais priimdamas sprendimą turėtų vadovautis prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas, kuris turėtų įvertinti „objektyvias įvykusio atleidimo aplinkybes ir – ypač tokiais atvejais, koks nagrinėjama šioje byloje,– ar jis buvo įvykdytas prieš pat įmonės perdavimo datą, taip pat ar perėmėjas iš naujo įdarbino susijusius darbuotojus“ ( 19 ). Įvertinęs visas šias aplinkybes Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kuriame patvirtino, kad Direktyva 2001/23 taikoma minėtoje byloje nagrinėtai situacijai ( 20 ).

31.

Kaip matyti iš minėtojo sprendimo Bork, Teisingumo Teismas suteikia nacionaliniam teismui plačią veiksmų laisvę, bet vėliau ją atima. Atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo Teismas nurodo nacionaliniam teismui konkrečius kriterijus ir patvirtina, kokios Bendrijos teisės nuostatos yra reikšmingos sprendžiant bylą, apribojamas faktinių aplinkybių nagrinėjimas ir nacionaliniam teismui tenka nedėkingas vaidmuo. Aš nepritariu tokiam Teisingumo Teismo požiūriui. Tai būtų bent jau dirbtinis būdas, dėl kurio proceso dalyviai patektų į sudėtingą padėtį, kuriuo būtų parodomas nenumaldomas noras atlikti pagrindinį vaidmenį ir nepagarbus požiūris į institucinį savarankiškumą, kuris turėtų būti suteiktas nacionaliniams teismams ( 21 ). Šioje byloje būtų galima išvengti tokio pobūdžio svarstymų ir dėl to nenukentėtų nei Teisingumo Teismo autoritetas, nei Korkein Oikeus prerogatyvos.

32.

Pripažindama, kad nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar buvo siekiama apeiti įstatymą įmonės perdavimo datą suderinant su kolektyvinės sutarties pabaigos momentu, Suomijos vyriausybė pateikė Teisingumo Teismui įdomios papildomos informacijos. Jau buvo nurodyta, kad kolektyvinės sutarties, kuri iš pradžių buvo privaloma M. Juuri ir jos darbdaviui, galiojimas baigėsi perdavimo dieną. Ji nebuvo pratęsta tyliu sutikimu, nes prieš keletą mėnesių buvo pasirašyta nauja šios pramonės šakos kolektyvinė sutartis, visiškai pakeitusi ankstesnę sutartį. Laikotarpis nuo naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo ir jos įsigaliojimo buvo ypač trumpas, t. y. tik pusantro mėnesio. Be to, perdavėjo elgesys iki perdavimo, visų pirma jo bendravimas su darbuotojais ir jų atstovais, atskleidžia, kokiu būdu buvo vykdomas šis sandoris. Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar toks sutarčių pasikeitimas, praėjęs laikotarpis ir darbuotojams pateikta informacija leidžia daryti prielaidą, kad pardavėjas ir perėmėjas siekė apeiti įstatymą ir kartu pažeidė teisės normas, kurios draudžia keisti darbo sąlygas įmonės perdavimo atveju.

33.

Prieš imdamas nagrinėti faktines aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi turėti galimybę remtis aiškiomis Teisingumo Teismo nurodytomis gairėmis, kurios jam leistų priimti teisiškai pagrįstą sprendimą. Teisingumo Teismas neturėtų vengti bendradarbiavimo ir šiuo požiūriu aš pakartosiu šios išvados 29–32 punktuose paminėtus argumentus: jei atsižvelgdamas į jam žinomas faktines ir teisines aplinkybes Korkein Oikeus patvirtintų, kad buvo siekiama apeiti įstatymą, tai būtų Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Šios nuostatos nesilaikymas būtų pagrindas minėtos direktyvos 4 straipsnio 2 dalį aiškinti kur kas griežčiau. Tokiu atveju darbdavys būtų padaręs tyčinį pažeidimą, o tai pateisintų didesnę jo atsakomybę.

34.

Atsižvelgdamas į tai ir atsakydamas į pirmąjį klausimą, manau, kad Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalis draudžia, kad kolektyvinės sutarties nuostatos ir sąlygos netektų galios nuo šios sutarties galiojimo pabaigos, jeigu įmonės perdavimo momentas sutampa su šios sutarties galiojimo pasibaigimo data ir jeigu perdavėjas ir perėmėjas siekė apeiti įstatymą. Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar buvo siekiama apeiti įstatymą įmonės perdavimo datą suderinant su kolektyvinės sutarties pabaigos momentu.

35.

Dabar reikėtų išsamiai nustatyti tokios atsakomybės apimtį ir ribas, o tam reikia išaiškinti Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalies nuostatas.

36.

Suomijos ir Vengrijos vyriausybės, taip pat Komisija sutinka, kad Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tik dėl esminio darbo santykių pasikeitimo. Direktyva 2001/23 nėra siekiama, kad sprendžiant teisinę darbuotojo padėtį perduotoje įmonėje jam būtų suteikta kokia nors konkreti nauda. Toks požiūris paremtas idėja, kad ši direktyva yra minimalaus teisės suderinimo priemonė, kurios aiškinimas reikalauja, kad nacionaliniam įstatymų leidėjui būtų suteikta plati veiksmų laisvė ( 22 ). Nors iš esmės pritariu šiems argumentams, manau, kad reikia išsamiau išnagrinėti šią nuostatą. Tai, kad Europos Bendrija ėmėsi minimalaus teisės derinimo, nereiškia, jog a priori turi būti atmetama kuri nors darbuotojų ekonominės apsaugos forma. Tik išsamiai išanalizavus šios nuostatos tekstą galima pateikti tikslų jos išaiškinimą, todėl būtų naudinga išskirti įvairius ją sudarančius elementus.

37.

Pagrindas, kuriuo remiantis darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, o darbdavys yra laikomas atsakingu už jos nutraukimą, nurodytas Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalies pradžioje, kur reikalaujama, kad perdavimas turėtų būti susijęs „su esminiu darbo sąlygų pasikeitimu, nepalankiu darbuotojui“.

38.

Nacionalinis teismas yra institucija, kuri galėtų geriausiai nuspręsti, ar šioje byloje įvyko esminis darbo sąlygų pasikeitimas, nepalankus M. Juuri. Nors Suomijos teisėje neabejotinai yra nuostatų, kuriomis remdamasis Korkein Oikeus galėtų priimti vieną ar kitą sprendimą, Teisingumo Teismo praktikoje taip pat pateikiama tam tikrų kriterijų, skirtų įvertinti, ar buvo nepalankių pasikeitimų ( 23 ). Byloje Merckx ir Neuhuys ( 24 ) du darbuotojai nutraukė savo sutartis pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalį, kai naujasis darbdavys atsisakė jiems palikti darbo užmokestį, kuris buvo skaičiuojamas atsižvelgiant į apyvartą. Teisingumo Teismas nusprendė tiesiogiai įvertinti faktines aplinkybes, nurodydamas, jog „kad bet koks darbuotojo darbo užmokesčio dydžio pakeitimas yra esminis darbo sąlygų pakeitimas šios nuostatos prasme, net jeigu darbo užmokestis priklauso nuo apyvartos“ ( 25 ).

39.

Po kelerių metų Teisingumo Teismas byloje Delahaye ( 26 ) turėjo dar vieną galimybę išreikšti nuomonę darbo sutarties „esminių pasikeitimų“ klausimu, tačiau kitokiu aspektu nei byloje Merckx ir Neuhuys. Kilus darbuotojos ir jos naujojo darbdavio ginčui dėl 37 % sumažinto darbo užmokesčio, Teisingumo Teismas sprendime nepateikė galutinio atsakymo nacionaliniam teismui ir tik konstatavo, kad „dėl nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų padėtį, taikymo sumažinamas su perdavimu susijusių darbuotojų darbo užmokestis. Toks sumažinimas, jei yra esminis, turi būti vertinamas kaip esminis darbo sąlygų pasikeitimas, nepalankus darbuotojams direktyvos 4 straipsnio 2 dalies prasme“ ( 27 ).

40.

Minėtame sprendime Delahaye, skirtingai nei sprendime Merckx ir Neuhuys, Teisingumo Teismas labiau pabrėždamas pakartojo reikalavimą, kad pasikeitimai turėtų būti „esminio“ pobūdžio, ir atsisakė vertinti faktines pagrindinės bylos aplinkybes. Tačiau abu sprendimai buvo priimti esant panašiam kontekstui, kai darbo užmokesčio sumažinimas paskatino darbuotoją vienašališkai nutraukti sutartį. Siekiant nustatyti, kas pagal Direktyvą 2001/23 laikoma „esminiu pasikeitimu“, šią sąvoką reikia apibrėžti subjektyviai, t. y. darbuotojo požiūriu, ir atsižvelgiant į darbuotojo teisinę ir ekonominę padėtį. Jei šios sąvokos samprata būtų nustatoma objektyviai, atsižvelgiant į veiksnius, kurie nesusiję su konkrečia darbuotojo situacija, kiltų pavojus, kad gali būti priimtas Direktyvos 2001/23 tikslų neatitinkantis sprendimas. Dviejose prieš tai aptartose bylose Teisingumo Teismas atkreipė nacionalinio teismo dėmesį į kitas svarbias aplinkybes, kurias būtų galima pasitelkti pateisinant vienašališką darbo sutarties nutraukimą. Sprendime Delahaye buvo paminėtas ieškovės tarnybos stažas, į kurį reikėtų atsižvelgti siekiant įvertinti bendrą darbuotojos padėtį ( 28 ). Nors minėto sprendimo Merckx ir Neuhuys 38 punkte nepaminėtos jokios kitos svarbios aplinkybės, iš jo aiškiai matyti, kad abu ieškovai į nepalankią padėtį pateko ne tik darbo užmokesčio atžvilgiu, nes dėl įmonės perdavimo taip pat pasikeitė jų darbo vieta ( 29 ).

41.

Todėl atrodo, kad Teisingumo Teismas, atvirai to nepasakydamas, pasirinko subjektyvų sąvokos „esminis pasikeitimas“ apibrėžimą, reikalaujantį įvertinti su darbuotoju susijusias teisines ir faktines aplinkybes, buvusias sutarties nutraukimo pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalį momentu. Nacionalinis teismas turi įvertinti šias aplinkybes, pasitelkdamas sprendimuose Delahaye bei Merckx ir Neuhuys nurodytus kriterijus. Juos taikant M. Juuri atvejui, galima konstatuoti, kad jos darbo užmokestis sumažėjo proporcingai sutrumpėjusiam darbo laikui. Be to, kolektyvinės sutarties pakeitimas galėjo sukelti ir kitų jai galiojusių darbo sąlygų pasikeitimų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti pagrindinėje byloje kaip į papildomus aspektus siekiant įvertinti tikrąjį įvykusių pasikeitimų pobūdį. Tokiais pasikeitimais būtų galima laikyti reikalavimą, kad M. Juuri retkarčiais laikinai dirbtų kitoje darbo vietoje. Nacionalinis teismas privalo įvertinti, ar visi šie veiksniai, atsižvelgiant į M Juuri teisinę ir ekonominę padėtį, laikytini esminiu jos darbo sutarties pasikeitimu.

42.

Pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalį, kai nustatomas esminis darbo santykių pasikeitimas, „darbdavys yra atsakingas už <…> nutraukimą“. M. Juuri tvirtina, kad ši formuluotė ne tik nustato, kas yra atsakingas, bet taip pat numato įpareigojimus dėl kompensacijos dydžio (tokio nutraukimo atveju). Byloje, kurioje buvo nuspręsta kreiptis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, Korkein Oikeus sprendžia klausimą, kokio dydžio būtų M. Juuri kompensacija, jei Direktyva 2001/23 reglamentuotų ne tik atsakomybės priskyrimą, ir abejoja, ar tai turėtų būti pagal Suomijos teisę mokama kompensacija už nepagrįstą atleidimą iš darbo, ar kompensacija už įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpį, kurio turi laikytis darbdavys.

43.

Aš pritariu Suomijos ir Vengrijos vyriausybėms, taip pat Komisijai, kad Direktyva 2001/23 vien ir išimtinai reglamentuoja atsakomybės pasidalijimą. Jei Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs nustatyti sutarties nutraukimo finansines pasekmes, jis tai būtų aiškiai išdėstęs. Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalyje siekiama priskirti atsakomybę už sutarties nutraukimą, o ne nustatyti jo teisines pasekmes. Šis tvirtinimas pagrįstas gramatine ir teleologine Direktyvos 2001/23 analize, taip pat kitais Bendrijos socialinės teisės srityje priimtais teisės derinimo aktais ( 30 ).

44.

Kalbinis aiškinimas paprastai nėra geriausia priemonė teisininkui, tačiau jis visada yra pirmas žingsnis kelyje, kurį reikia nueiti. Bendrijos teisėje, kuri yra daugeliu kalbų – ir visos jos oficialios – sukurta teisės sistema, galima rasti rimtų argumentų remiantis pažodine jos nuostatų reikšme ( 31 ). Kartais tai gali turėti priešingą poveikį ir sukelti painiavą, kai reikia nuspręsti, kokios taisyklės taikomos konkrečiu atveju ( 32 ). Nagrinėjama byla priskirtina antrajai kategorijai, kai daug kalbų sukelia daugiau painiavos, o ne aiškumo. Tai aiškiai matyti išnagrinėjus Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalies formuluotes.

45.

Paskutiniai aptariamosios nuostatos žodžiai (tekste ispanų kalba) tiksliai nurodo, kad „darbdavys yra atsakingas“ už sutarties nutraukimą. Versijoje ispanų kalba, kaip ir versijose prancūzų, čekų ir vokiečių kalbomis, nurodoma, kad atsakomybė „priskiriama“ ( 33 ). Kituose šio straipsnio vertimuose pabrėžiama darbdavio „atsakomybė“ ir nenurodoma, kad ji priskiriama. Taip yra italų, portugalų, lenkų, bulgarų ir anglų kalbų versijose, pagal kurias, pavyzdžiui, nutraukimas „è considerata come dovuta alla responsabilità del datore di lavoro“ ( 34 ). Taigi, kai kuriose kalbinėse versijoje pabrėžiamas priskyrimas, o kai kuriose – atsakomybė ( 35 ). Aiškinant plačiai, tos kalbinės versijos, kuriose orientuojamasi į „atsakomybę“, parodo Bendrijos teisės aktų leidėjo norą reglamentuoti ne vien priskyrimą, kad būtų apsaugota savarankiška šios sąvokos, kuri turėtų ne nacionalinėje teisėje nustatytą, o pagal Bendrijos teisę apibrėžiamą ekonominį turinį, reikšmė.

46.

Pakartosiu savo žodžius, kuriuos minėjau šios išvados dalies pradžioje: gramatinis aiškinimas kartais gali sukelti daugiau painiavos, nei leisti pasiekti aiškų sutarimą. Rašytinių normų pažodinis aiškinimas ypač svarbus, kai jų analizė leidžia padaryti aiškią išvadą, bet ne tokiais atvejais, kaip nagrinėjamas, kai žodžiai ir jų vertimas sukelia skirtingų ir prieštaringų pasekmių. Nemanau, kad kai kurių versijų redakciniai niuansai turėtų reikšmingų teisinių pasekmių ir todėl tai tik sukeltų neaiškumų.

47.

Kadangi akivaizdu, jog sąvokos „priskyrimas“ ir „atsakomybė“ įvairiose oficialiose versijose pasirenkamos laisvai, manau, kad sprendimą galima rasti atsižvelgiant į nuostatos tikslą, o ne pažodinę prasmę.

48.

Kaip ir kitais Bendrijos socialinės teisės aktais, Direktyva 2001/23 siekiama apsaugoti darbuotoją Europos vidaus rinkoje. Šią jos funkciją apsaugoti silpnesnę darbo santykių šalį reikia vertinti atsižvelgiant į kontekstą, t. y. į tikslą pasiekti, kad apsaugos lygis būtų suderintas visoje Bendrijoje, kurioje teisės aktų skirtumai neturi būti kliūtis laisvam gamybos veiksnių judėjimui ( 36 ). Taigi, socialinėje srityje priimtų teisės aktų nuostatos yra kompleksinės tiek dėl savo tikslų, tiek dėl pobūdžio ir poveikio. Todėl neatsitiktinai šioje srityje pirmenybė teikiama direktyvoms ir netgi minimalų teisės suderinimą numatančioms direktyvoms, kurių nuostatos leidžia nacionaliniu lygmeniu nustatyti didesnę apsaugą ( 37 ).

49.

Apsauginis pobūdis matyti iš konstatuojamųjų Direktyvos 2001/23 dalių, kur teigiama, kad ši direktyva priimama siekiant „darbuotojų apsaug[os] pasikeitus darbdaviui, pirmiausia užtikrinant, kad būtų apsaugotos jų teisės“ ( 38 ). Siekdamas šio tikslo, Bendrijos teisės aktų leidėjas nusprendė sumažinti skirtumus, dėl kurių „šiuo požiūriu darbuotojų apsaugos lygis“ ( 39 ) vis dar skiriasi valstybėse narėse. Aiškindami Direktyvą 2001/23 Teisingumo Teismas ir generaliniai advokatai yra pabrėžę jos socialinio aspekto reikšmę. Generalinis advokatas G. Cosmas savo išvadoje, pateiktoje byloje Luigi Spano ir kiti, pripažino, kad „tai yra teisės aktas, kuris akivaizdžiai turi socialinį tikslą“, ( 40 ) ir šis jo teiginys rado atgarsį Teisingumo Teismo praktikoje ( 41 ).

50.

Tačiau kartu su šiuo socialiniu tikslu įgyvendinamos ir kitos iniciatyvos. Direktyva 2001/23, kaip ir anksčiau buvusia Direktyva 77/187, akivaizdžiai siekiama rasti darbuotojų apsaugos ir įmonių organizacinio lankstumo skatinimo pusiausvyrą ( 42 ). Šiuo tikslu Bendrijos teisės aktais buvo stengiamasi sušvelninti kai kurių nacionalinės teisės aktų griežtumą, nes jų taikymas ne tik komplikuodavo restruktūrizavimą kai kuriuose sektoriuose, bet ir keldavo kliūčių laisvam judėjimui ir sąžiningai konkurencijai vidaus rinkoje. Interesų derinimas akivaizdžiai matyti palyginus pradinio Komisijos projekto ( 43 ) ir Tarybos priimto teisės akto tekstus. Galutinė šio teksto versija atskleidžia, kad buvo ypač rūpinamasi darbuotojų apsaugą suderinti su parama priemonėms, skirtoms verslui pertvarkyti, ir tokios pastangos aiškiai matyti iš šioje byloje nagrinėjamų nuostatų. Šios išvados 25–29 punktuose minėjau, kad perdavus (įmonę) darbuotojas gali išsaugoti teises nustatytą laikotarpį ar neribotai. Jei reikia pakeisti darbuotojų darbo sąlygas, Direktyva 2001/23 suteikia perėmėjui plačią veiksmų laisvę, tačiau šį lankstumą ji kompensuoja nustatydama keletą priemonių darbuotojų naudai, visų pirma, galimybę vienašališkai nutraukti darbo sutartį. Tokiu būdu suderinami abiejų šalių interesai, nes Direktyvoje 2001/23 papildomai numatyta, kad darbdavys yra atsakingas už sutarties nutraukimą, jei dėl (įmonės) perdavimo pablogėja darbuotojo darbo sąlygos. 1974 m. Komisijos pasiūlytas direktyvos projektas patvirtina, kad, siekiant šios pusiausvyros, 4 straipsnis apsiribotas tik kaltės priskyrimu, o pasekmių reglamentavimas buvo paliktas nacionalinei teisei ( 44 ).

51.

Darbuotojo apsaugos ir darbdaviui suteikiamo lankstumo pusiausvyra pasiekiama paliekant kompensavimo klausimus reglamentuoti nacionalinei teisei. Nustatydama minimalius reikalavimus ir leisdama didesnio lygio apsaugą nacionaliniu lygmeniu Direktyva 2001/23 pateikia pagrįstą sprendimą. Viena vertus, ji suteikia darbuotojui tikrumą, kad perėmėjas turės sumokėti kompensaciją už bet kokį darbo sąlygų pablogėjimą. Kita vertus, ji leidžia nacionalinėje teisėje išsamiai reglamentuoti konkrečias tokios kompensacijos ekonomines sąlygas. Atsižvelgdamas į Direktyvos 2001/23 tikslą, esu įsitikinęs, kad 4 straipsnio 2 dalyje numatytas atsakomybės priskyrimas darbdaviui, bet ne jam tenkančios atsakomybės pobūdis.

52.

Taip pat yra kitų, sisteminio pobūdžio, priežasčių manyti, kad Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama siaurai. Institucijų ketinimus tuo metu, kai buvo priimta Direktyva 2001/23, atskleidžia Bendrijos socialinės teisės nuostatų visuma, nes tais atvejais, kai jomis buvo norima nustatyti kompensavimo sąlygas, kurios galėtų būti taikomos ieškovei pagrindinėje byloje, jos ir būdavo aiškiai nurodomos. Todėl galima daryti a contrario išvadą, kad minėta 4 straipsnio 2 dalis tik numato atsakomybę darbdaviui, tačiau jos neapibrėžia.

53.

Direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo ( 45 ), kurios nauja redakcija išdėstoma dauguma Bendrijos teisės aktų dėl diskriminacijos panaikinimo, 18 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų priemones, kurios nukentėjusiesiems nuo diskriminacijos leistų gauti kompensaciją. Iš esmės ja siekiama, kad valstybės narės numatytų priemones, „užtikrinančias realią ir veiksmingą kompensaciją arba nuostolių atlyginimą“, šioms priemonėms turint „atgrasomąjį poveikį“ ir esant „proporcingoms“. Šia nuostata į nacionalinę teisę, visų pirma darbo teisės ir žalos atlyginimo srityse, įtraukiamas aiškus Bendrijos aspektas ( 46 ). Kartu Direktyva 2006/54 ne tik priskiria atsakomybę darbdaviui, tačiau, siekdama apsaugoti nukentėjusiųjų nuo diskriminacijos teises, draudžia nustatyti didžiausią viršutinę kompensacijos ribą ( 47 ). Tai visiškai skiriasi nuo reglamentavimo, kuris numatytas Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalyje.

54.

Direktyva 2004/113/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo ( 48 ), siūlo panašų sprendimą, nes, vartojant panašias į Direktyvos 2006/54 formuluotes, 8 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų „priemones, kurios būtinos realiai ir veiksmingai pagal valstybių narių sprendimą kompensuoti ar atlyginti nuostolius ir žalą, kurią patyrė nukentėjęs asmuo dėl diskriminacijos <…> tokiu būdu, kad tai atgrasintų ir būtų proporcinga patirtai žalai“. Šia nuostata ne tik nustatoma pozityvi pareiga nacionalinės teisės atžvilgiu, bet ir negatyvi pareiga, pabaigoje nurodant, kad „išankstinės didžiausios sumos nustatymas neapriboja tokio kompensavimo ar atlyginimo“.

55.

Kituose socialinei teisei derinti skirtuose teisės aktuose nieko neminima apie pareigą sumokėti kompensaciją už darbdavio padarytus pažeidimus. Direktyvoje 2001/23 ji paminėta, tačiau nėra taip aiškiai reglamentuota kaip Direktyvose 2004/113 ir 2006/54, tai leidžia manyti, kad Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalimi įtvirtinama tinkama pusiausvyra nustatant atsakomybės priskyrimo sąlygą, bet ne savarankiškos šią atsakomybę reglamentuojančios normos. Lieka tik pridurti, papildant šios išvados 25–29 punktuose išdėstytus samprotavimus, kad, kaip juose nurodyta, Direktyvos 2001/23 3 ir 4 straipsniai vienas kitą papildo ir tai, mano nuomone, pateisina aiškinimo skirtumus taikant šias nuostatas.

56.

Tvirtinau, kad darbo sutarties nutraukimas tais atvejais, kai buvo laikomasi Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, neturėtų būti vertinamas taip pat kaip tokios sutarties nutraukimas dėl to, kad šios nuostatos buvo pažeistos. Abiem atvejais skiriasi darbdavio elgesys ir, atsižvelgiant į aplinkybes, todėl reikia šiek tiek skirtingai aiškinti Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tai išplaukia iš Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią reikalaujama, kad netgi minimalaus teisės suderinimo srityse nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi veiksmingumo ir lygiavertiškumo principais, užtikrintų tam tikrą procesinę ir su materialiniu turiniu susijusią apsaugą ( 49 ). Taigi, jei vykdydamas perdavimą perėmėjas laikėsi Direktyvos 2001/23 3 straipsnio, tačiau darbo sutartis nutraukiama pagal 4 straipsnio 2 dalį, atsakomybė nustatoma pagal bendras nacionalinės darbo teisės taisykles. Priešingu atveju, mano nuomone, nors 4 straipsnio 2 dalyje išsamiai neapibrėžiamos konkrečios kompensavimo sąlygos, tačiau pagal ją reikalaujama, kad valstybės narės kiekvieną atvejį vertintų individualiai ir tai taip pat darytų pagal nacionalinę teisę.

57.

Teisingumo Teismas neturėtų Korkein Oikeus nurodyti, kokias kompensavimo sąlygas būtų tinkamiausia taikyti M. Juuri reikalavimų atžvilgiu. Tačiau Teismas turėtų nukreipti nacionalinį teismą tam tikru keliu ir nurodyti, kad Direktyva 2001/23 nustato dviejų lygių atsakomybę. Bendrijos teisinėje sistemoje nesiekiama nustatyti konkrečių ekonominių pasekmių, tačiau ji taikoma tam, kad dėl aiškiai skirtingų situacijų nekiltų tokių pačių teisinių pasekmių ( 50 ). Nacionalinis teismas turi rasti tinkamiausią sprendimą tam, kad būtų nustatyta atsakomybė, kartu atlikdamas koregavimus, kurių reikia pagal Direktyvos 2001/23 3 straipsnį, skaitomą kartu su šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalimi.

58.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad atsakymas į antrąjį klausimą turėtų būti toks, kad Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti kaip nuostatą, priskiriančią atsakomybę. Tačiau Bendrijos teisinė sistema reikalauja šią atsakomybę diferencijuoti atsižvelgiant į tai, ar buvo laikomasi Direktyvos 2001/23 3 straipsnio. Šiuo tikslu nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje nustatytas atsakomybę sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes.

59.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Korkein Oikeus pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: