Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Byloje T-357/06

Koninklijke Wegenbouw Stevin BV, įsteigta Utrechte (Nyderlandai), iš pradžių atstovaujama advokatų E. Pijnacker Hordijk ir Y. de Vries, vėliau advokatų E. Pijnacker Hordijk ir X. Reintjes,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą A. Bouquet, A. Nijenhuis ir F. Ronkes Agerbeek, iš pradžių padedamų advokatų L. Gyselen, F. Tuytschaever ir F. Wijckmans, vėliau advokato L. Gyselen,

atsakovę,

dėl prašymo, visų pirma, panaikinti 2006 m. rugsėjo 13 d. Komisijos sprendimą C(2006) 4090 galutinis dėl proceso pagal [EB] 81 straipsnį [Byla Nr. COMP/38.456 – Bitumas (Nyderlandai)], kiek jis susijęs su ieškove, arba sumažinti šiuo sprendimu jai paskirtą baudą,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai N. Wahl ir S. Soldevila Fragoso (pranešėjas),

posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. gegužės 26 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

Sprendimo motyvai

Faktinės bylos aplinkybės

I – Ieškovė

1. Koninklijke Volker Wessels Stevin yra Nyderlandų statybų grupė, apimanti daugiau nei šimtą veiklą vykdančių bendrovių. Patronuojančioji bendrovė Koninklijke Volker Wessels Stevin NV (toliau – KVWS), per bendrovę Volker Wessels Stevin Verkeersinfra BV ir ieškovę, t. y. jos dukterinę bendrovę Koninklijke Wegenbouw Stevin BV , atsakingą už derybas ir bitumo, skirto asfalto gamybai Nyderlanduose visai grupei, pirkimą, veikia kelių tiesimo srityje. Pažeidimo laikotarpiu ieškovė per holdingo bendroves Volker Wessels Stevin Infra BV ir Volker Wessels Stevin Verkeersinfra visiškai priklausė KVWS.

II – Administracinė procedūra

2. 2002 m. birželio 20 d. laišku bendrovė British Petroleum (toliau – BP) pranešė Europos Bendrijų Komisijai apie kartelį Nyderlandų kelių dangos bitumo rinkoje ir pateikė prašymą neskirti jai baudos pagal 2002 m. vasario 19 d. Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, p. 3, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).

3. 2002 m. spalio 1 d. Komisija neperspėjusi atliko patikrinimus, be kita ko, ieškovės patalpose. Per šį patikrinimą ieškovė iš pradžių, kol neatvyko jos samdyti advokatai, atsisakė įleisti į patalpas Komisijos pareigūnus, o vėliau neįleido jų į vieno iš savo direktorių kabinetą. Todėl Komisija paprašė nacionalinės valdžios institucijų pagalbos, kad galėtų atlikti patikrinimus. Komisijos pareigūnai 2002 m. spalio 3 d. surašė du protokolus dėl minėtų incidentų, o 2004 m. spalio 19 d. Komisijai leidus susipažinti su bylos medžiaga minėtus protokolus gavo ir ieškovė.

4. 2003 m. birželio 30 d. Komisija įvairioms bendrovėms, taip pat ir ieškovei, išsiuntė prašymus pateikti informacijos; ieškovė į šį prašymą atsakė 2003 m. rugsėjo 12 d. 2004 m. vasario 10 d. Komisija išsiuntė naują prašymą pateikti informaciją, į kurį KVWS atsakė 2004 m. kovo 2 d.

5. 2003 m. rugsėjo 12 d. įmonė Kuwait Petroleum pateikė prašymą taikyti jai pranešimą dėl bendradarbiavimo, prie kurio buvo pridėtas įmonės pareiškimas. Bendrovė Shell Nederland Verkoopmaatschappij BV (toliau – SNV) taip pat pateikė tokį prašymą 2003 m. spalio 10 d., prie kurio pridėjo įmonės pareiškimą ir išėjusio į pensiją buvusio darbuotojo pareiškimą. Įmonės Total ir Nynas atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus paprašė, kad jų atsakymas į Komisijos prašymą pateikti informaciją būtų vertinamas atsižvelgiant į pranešimą dėl bendradarbiavimo.

6. 2004 m. spalio 18 d. Komisija pradėjo procedūrą ir 2004 m. spalio 19 d. keletui bendrovių, tarp kurių buvo KVWS, ieškovė ir Volker Wessels Stevin Infra , išsiuntė pranešimą apie kaltinimus.

7. Po žodinio bylos nagrinėjimo, vykusio 2005 m. birželio 15 ir 16 d., bendrovės Nynas ir Kuwait Petroleum atitinkamai 2005 m. birželio 28 d. ir 30 d. pateikė pastabas dėl tam tikrų pareiškimų, panaudotų Komisijos pranešime apie kaltinimus, kuriuos per žodinį bylos nagrinėjimą ginčijo kitos įmonės, kurios buvo perduotos visoms šalims. Dėl šių dokumentų ieškovė savo pastabas pateikė 2005 m. rugpjūčio 26 d. Be to, 2005 m. birželio 28 d. ji pateikė atsakymą į prašymą pateikti informaciją, išsiųstą po to, kai Komisija per žodinį bylos nagrinėjimą pateikė klausimą žodžiu, ir su šiuo atsakymu visos šalys buvo supažindintos 2006 m. gegužės 24 d. 2006 m. sausio 25 d. Komisija visoms šalims išsiuntė laišką, kuriame patikslino pranešimo apie kaltinimus vietą, susijusią su kainų apskaičiavimu, ir į kurį ieškovė atsakė 2006 m. vasario 16 d. Galiausiai 2006 m. gegužės 24 d. Komisija perdavė ieškovei visas kitų įmonių atsakymų į pranešimą apie kaltinimus ištraukas, kurias ji planavo panaudoti kaip įrodymus prieš ją, ir ieškovė 2006 m. birželio 12 d. pateikė savo pastabas dėl šių dokumentų.

III – Ginčijamas sprendimas

8. 2006 m. rugsėjo 13 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2006) 4090 galutinis, dėl proceso pagal [EB] 81 straipsnį [Byla COMP/F/38.456 – Bitumas (Nyderlandai)] (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka buvo paskelbta 2007 m. liepos 28 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 196, p. 40) ir apie kurį ieškovei buvo pranešta 2006 m. rugsėjo 25 d.

9. Komisija nurodė, kad bendrovės, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, dalyvavo darant vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio pažeidimą, atitinkamu laikotarpiu kartu reguliariai nustatydamos kelių dangos bitumo Nyderlanduose bruto kainą, vienodą nuolaidą kelių tiesėjams, dalyvaujantiems kartelyje (toliau – didieji kelių tiesėjai, arba W5) ir maksimalią nuolaidą kitiems kelių tiesėjams (toliau – kiti kelių tiesėjai, arba mažieji kelių tiesėjai).

10. Ieškovei solidariai su KVWS buvo skirta 27,36 mln. EUR bauda už šį pažeidimą, padarytą nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. balandžio 15 d.

11. Apskaičiuodama baudų dydžius Komisija pažeidimą dėl jo pobūdžio pripažino labai sunkiu, nors atitinkama geografinė rinka ir nebuvo labai didelė (ginčijamo sprendimo 316 konstatuojamoji dalis).

12. Siekiant įvertinti kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės konkretaus elgesio svarbą ir šio elgesio realų poveikį konkurencijai, Komisija, atsižvelgdama į šių įmonių įtaką atitinkamai rinkai, matuojamą jų turimomis rinkos dalimis, suskirstė jas į šešias kategorijas.

13. Remdamasi pirmiau pateiktais vertinimais Komisija ieškovei nustatė 9,5 mln. EUR pradinį baudos dydį (ginčijamo sprendimo 322 konstatuojamoji dalis). Ji nusprendė, kad norint užtikrinti pakankamą baudos atgrasantį poveikį, atsižvelgiant į grupės Koninklijke Volker Wessels Stevin dydį ir apyvartą, nereikia jai taikyti dauginimo koeficiento (ginčijamo sprendimo 323 konstatuojamoji dalis).

14. Dėl pažeidimo trukmės Komisija nusprendė, kad ieškovė pažeidimą darė ilgai, t. y. daugiau nei penkerius metus ir nustatė bendrą aštuonerių metų trukmę nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. balandžio 15 d., todėl pradinis dydis buvo padidintas 80 % (ginčijamo sprendimo 326 konstatuojamoji dalis). Taigi bazinis baudos dydis, nustatytas atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę, ieškovei buvo 17,1 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 335 konstatuojamoji dalis).

15. Komisija nustatė keletą ieškovei taikytinų sunkinančių aplinkybių. Pirma, ji nusprendė, kad, kadangi ieškovė buvo pripažinta kalta dėl atsisakymo bendradarbiauti ir bandymų kažką nuslėpti per patalpų patikrinimus 2002 m. spalio 1 d., jai turi būti taikomas 10 % bazinės baudos dydžio padidinimas (ginčijamo sprendimo 340 ir 341 konstatuojamosios dalys). Antra, Komisija konstatavo, kad ieškovė buvo kartelio organizatorė ir kurstytoja, kas pateisintų bazinės baudos padidinimą 50 % (ginčijamo sprendimo 342–349 konstatuojamosios dalys).

16. Be to, Komisija nenustatė jokios ieškovės kaltę lengvinančios aplinkybės (ginčijamo sprendimo 350–360 konstatuojamosios dalys).

Procesas ir šalių reikalavimai

17. 2006 m. gruodžio 5 d. ieškovė Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai pateikė šį ieškinį.

18. Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal savo Procedūros reglamento 64 straipsnį, paprašė šalių pateikti tam tikrus dokumentus ir joms uždavė klausimų. Šiuos prašymus šalys įvykdė per nustatytą terminą.

19. Per 2011 m. gegužės 26 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

20. Kadangi šeštosios kolegijos teisėjas negalėjo posėdžiauti šioje byloje, Bendrojo Teismo pirmininkas, pritaikęs Procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalį, pasiskyrė į kolegiją save.

21. 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi naujos sudėties Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) atnaujino žodinę proceso dalį, o šalims buvo pranešta, kad jos bus išklausytos per naują posėdį.

22. 2011 m. lapkričio 24 ir 28 d. laiškais ieškovė ir Komisija informavo Bendrąjį Teismą, kad atsisako teisės būti išklausytos dar kartą.

23. Todėl Bendrojo Teismo pirmininkas nusprendė užbaigti žodinę proceso dalį.

24. Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

– visų pirma panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis yra jai taikomas,

– arba panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kiek jis su ja susijęs ir iš esmės sumažinti jai skirtą baudą,

– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas,

25. Komisija Bendrojo Teismo prašo:

– atmesti ieškinį,

– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

26. Ieškovė visų pirma prašo panaikinti ginčijamą sprendimą arba neskirti ar sumažinti jai Komisijos minėtame sprendime nustatytą baudą.

I – Dėl reikalavimų, susijusių su ginčijamo sprendimo panaikinimu

A – Pirminės pastabos

27. Grįsdama savo reikalavimus dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ieškovė nurodo tris ieškinio pagrindus, susijusius su, pirma, faktinėmis klaidomis, antra, teisės klaidomis vertinant sąlygas, reikalingas, kad būtų taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, ir trečia, esminio procedūrinio reikalavimo ir teisės į gynybą, kuria ji turėjo teisę remtis, pažeidimu.

1. Šalių argumentai

28. Ieškovė primena, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija turi pateikti tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad EB 81 straipsnio pažeidimas tikrai buvo padarytas, o šiuo klausimu teismui kylančios abejonės aiškintinos įmonės naudai (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją , T-67/00, T-68/00, T-71/00 ir T-78/00, Rink. p. II-2501, 179 punktas ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją , T-44/02 OP, T-54/02 OP, T-56/02 OP, T-60/02 OP ir T-61/02 OP, Rink. p. II-3567, 60 ir 62 punktai). Ieškovė mano, kad nagrinėjamu atveju Komisija pažeidė šiuos principus vertindama, ar buvo padarytas pažeidimas ir kvalifikuodama pažeidimo pobūdį. Iš tikrųjų ji neteisingai sulygino labai sunkų pažeidimą, padarytą bitumo tiekėjų (toliau – tiekėjai), kurie sudarė kartelį dėl kainų ir pasidalijo rinką, su paprasčiausia bendra derybų struktūra, sukurta didžiųjų kelių tiesėjų, kurios tikslas buvo tik aptarnauti tiekėjų kartelį ir įgyti geresnes pirkimo sąlygas. Dėl šio klaidingo kartelio veikimo vertinimo Komisija per didelę svarbą suteikė tiekėjų pareiškimams ir neatsižvelgė į pranešime apie kaltinimus nurodytus įrodymus, kurie buvo to paties laikotarpio, kaip ir pažeidimas.

29. Komisija atmeta ieškovės argumentus.

2. Bendrojo Teismo vertinimas

30. Pirmiausia reikia priminti, kad pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir [EB] 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 2 straipsnio nuostatas ir ankstesnę teismų praktiką (1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją , C-185/95 P, Rink. p. I-8417, 58 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni , C-49/92 P, Rink. p. I-4125, 86 punktas) EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo įrodinėjimo pareiga tenka institucijai, kuri tai nurodo, be to, ji turi surinkti pakankamai įrodymų, teisiškai patvirtinančių pažeidimą sudarančias aplinkybes. Taip pat Sąjungos teismas yra nurodęs, kad kilus abejonėms teismas jas turėtų spręsti įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai (šiuo klausimu žr. 1978 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo United Brands ir United Brands Continental prieš Komisiją , 27/76, Rink. p. 207, 265 punktą) ir kad remiantis nekaltumo prezumpcija, teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamų teisinių pažeidimo padarymo įrodymų, jei dėl šio klausimo jam dar kyla abejonių, ypač kai nagrinėjamas ieškinys dėl sprendimo, kuriuo skiriama piniginė bauda, panaikinimo (28 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 177 punktas). Vis dėlto kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus dėl kiekvieno pažeidimo elemento. Pakanka, kad šiuos reikalavimus bendrai atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visetas (28 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 180 punktas). Nagrinėdamas šį pirmąjį ieškinio pagrindą Bendrasis Teismas turi nustatyti, ar Komisija turėjo pakankamai įrodymų, patvirtinančių EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą sudarančias aplinkybes.

31. Be to, Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai Komisijai pavyko sujungti dokumentinius įrodymus pažeidimui, kuriuo kaltinta, pagrįsti ir kai šie įrodymai atrodo esantys pakankami antikonkurencinio pobūdžio susitarimo egzistavimui įrodyti, nebūtina nagrinėti klausimo, ar kaltinama įmonė šiuo susitarimu buvo komerciškai suinteresuota (2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją , C-403/04 P ir C-405/04 P, Rink. p. I-729, 46 punktas). Jei Bendrasis Teismas nuspręstų, kad Komisija įrodė antikonkurencinio pobūdžio susitarimą, jam nereikėtų atsakyti į argumentus, susijusius su ieškovės komerciniu suinteresuotumu karteliu.

32. Be to, ieškovė tvirtina, kad Komisija apskritai paėmus per didelę svarbą suteikė tiekėjų pareiškimams, ir dėl to nepaisė tam tikrų įrodymų. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisija neprivalo ginčijamame sprendime patikrinti ir atsakyti į visus šalių argumentus, nurodytus per administracinę procedūrą, tačiau pagal EB 253 straipsnio nuostatas ji turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti savo argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priemonės priėmimo pagrindimą, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Pareiga motyvuoti turi būti vertinama atsižvelgiant į bylos aplinkybes, tai yra į akto turinį, nurodytų priežasčių pobūdį bei asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, kurie konkrečiai ir tiesiogiai su juo susiję, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvacija atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir į turinį bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (1985 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai ir Leeuwarder Papierwarenfabriek prieš Komisiją , 296/82 ir 318/82, Rink. p. 809, 19 punktas; 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją , C-56/93, Rink. p. I-723, 86 punktas ir 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France , C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 63 punktas).

B – Faktinės klaidos

33. Ieškovė mano, kad Komisija padarė šešias faktines klaidas.

1. Dėl pirmos klaidos, susijusios su tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų interesų skirtumų nepripažinimu

a) Šalių argumentai

34. Ieškovė pažymi, kad tiekėjai ir didieji kelių tiesėjai turėjo visiškai priešingus interesus, nes pirmieji stengėsi padidinti pardavimo kainas ir pasiskirstyti klientus, stengdamiesi užsitikrinti antrųjų bendradarbiavimą. Ji mano, kad Komisija neįrodė, jog didieji kelių tiesėjai siekė bendro tikslo su tiekėjais. Ji primena, kad tam tikri įrodymai, be kita ko, 1995 m. vasario 6 d. SNV vidaus dokumentas, leido nustatyti, kad tik tiekėjai devintajame dešimtmetyje sukūrė kartelį ir visi jame dalyvavo, tačiau Komisija nepaisė šių įrodymų. Be to, ji nurodo, kad kiti įrodymai leidžia patvirtinti, jog tiekėjų sukurtas kartelis išprovokavo bendradarbiavimą tarp didžiųjų kelių tiesėjų (Komisija, be kita ko, šios aplinkybės neginčijo). Ieškovė pažymi, kad atvirkščiai, bendradarbiavimas tarp didžiųjų kelių tiesėjų prasidėjo tik dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje, o asfalto gamyba Nyderlanduose tuo metu buvo labai reorganizuota, dėl ko stipriai sumažintas asfalto gamyklų skaičius ir atsirado bendros kelių didžiųjų kelių tiesėjų valdomos gamyklos. Su tiekėjais suderinti veiksmai taip pat buvo neišvengiama teisinės bazės pasikeitimo Nyderlanduose pasekmė, dėl ko nuo 1990 m. į kelių tiesimo sąmatą buvo įtraukiama sąlyga dėl kilmės sertifikato, kurį turėjo gauti kelių tiesėjai.

35. Be to, ieškovė priekaištauja Komisijai, jog ši, kad sustiprintų savo teoriją dėl dvišalio kartelio tarp tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų buvimo atsisakė tęsti tyrimą, susijusį su susitarimais dėl rinkos pasidalijimo, sudarytais tarp tiekėjų, nors pranešime apie kaltinimus buvo daug informacijos šiuo klausimu, be to, ji pati buvo pateikusi daug su tuo susijusių įrodymų. Ieškovės nuomone, Komisija taip pat nepaisė tam tikrų įrodymų, susijusių su keitimusi konfidencialia informacija dėl gamybos pajėgumų naudojimo, klientų ir kainų tarp tiekėjų, taip pat informacijos apie kartelių tarp šių tiekėjų egzistavimą kitose Europos valstybėse. Galiausiai ji pažymi, kad didieji kelių tiesėjai niekada neorganizavo bendradarbiavimo susitarimų dėl kitų žaliavų pirkimo.

36. Komisija atmeta ieškovės argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

37. Ieškovė mano, kad Komisija neatsižvelgė į įrodymus, leidžiančius patvirtinti, kad visi tiekėjai sudarė kartelį devintajame dešimtmetyje, o didieji kelių tiesėjai reaguodami į šį kartelį jame pradėjo dalyvauti tik dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Ji konkrečiai remiasi 1995 m. vasario 6 d. SNV vidaus dokumentu, kurį Komisija paėmė per patikrinimus ir pridėjo prie administracinės bylos. Reikia konstatuoti, kad iš šio dokumento matyti, jog SNV darbuotojas apibendrino informaciją apie kelių tiesimo rinką Nyderlanduose ir nurodė rinkos gamybos pajėgumų perteklių bei „kartelio ištakas“ nuo 1980 m. Minėtame dokumente nurodomas „Nabit“, bitumo įmonių profesinės organizacijos sukūrimas 1980 m., bitumo kainų nestabilumo laikotarpis, taip pat projekto „Star“ įgyvendinimas, kartelis, sudarytas iš penkių pagrindinių kelių tiesėjų ir pagrindinių tiekėjų, kuris iširo 1993 m., ir galiausiai aplinkybė, kad didieji kelių tiesėjai 1995 m. reikalavo didesnio kainų stabilumo, kad apimtys ir rinkų pasidalijimas grįžtų apytikriai į 1993 m. padėtį. Apibendrinant dokumente pažymima tiek viešosios valdžios, tiek didžiųjų kelių tiesėjų ir tiekėjų atsakomybės dalis dėl tam tikrų susitarimų. Vis dėlto vien tik šio dokumento nepakanka aiškiai nustatyti, ar buvo kartelis iki 1994 m. ir ar tiekėjai privertė didžiuosius kelių tiesėjus jungtis prie kartelio.

38. Be to, taip pat reikia atsižvelgti į kitus ginčijamame sprendime nurodytus įrodymus. Kitame 1995 m. vasario 9 d. vidaus dokumente, kurį Komisija paėmė atlikdama patikrinimus ir pridėjo prie administracinės bylos, du SNV darbuotojai aprašo Nyderlandų kelių tiesimo rinkos situaciją ir, be kita ko, nurodo susitarimus dėl kainų ir rinkų tarp didžiųjų kelių tiesėjų ir tiekėjų, pagal kuriuos pirmieji gaudavo specialias nuolaidas, kurių negaudavo perkančios organizacijos ir kiti kelių tiesėjai. Šie darbuotojai situaciją vertino kaip „dviejų kartelių bendradarbiavimą“ ir suvokė Komisijos sankcijų riziką. Jie nurodo, kad SNV nuo 1992 m. bandė panaikinti tokią situaciją (tačiau jai tai nepavyko) ir nagrinėjo situacijos keitimosi galimybes bei su tuo susijusias rizikas (tolimesnis bendradarbiavimas arba visiškas ar dalinis bendradarbiavimo nutraukimas). Šis dokumentas patvirtina dvišalį kartelį ir paneigia ieškovės teoriją, kad iki 1994 m. kartelis egzistavo tik tarp tiekėjų ir vėliau šis kartelis buvo primestas didiesiems kelių tiesėjams. Be to, 1992 m. vasario 20 d. bendrovės Wintershall AG , kelių bitumo gamintojos, kuriai taip pat buvo skirtas ginčijamas sprendimas, kuriuo jai buvo skirta 11,625 mln. EUR bauda, vidaus ataskaita patvirtina kontaktus tarp SNV ir ieškovės, kai pastaroji prašė SNV, kaip „marketleader“ pateikti bendradarbiavimo tarp tiekėjų ir W5 bendradarbiavimo pasiūlymus dėl pirkimo monopolio. Dokumente nurodoma, kad Wintershall 1992 m. vasario 18 d. per ieškovės apsilankymą jos patalpose pranešė ieškovei, kad tokie veiksmai yra problemiški atsižvelgiant į kartelių teisę. Ieškovė mėgino paneigti šio dokumento patikimumą nurodydama, kad ji turėjo labai mažai komercinių ryšių su Wintershall ir jog mažai tikėtina, kad ji būtų perdavusi jai tokią konfidencialią informaciją. Vis dėlto mažai tikėtina, kad Wintershall tyčia būtų surašiusi klaidingą informaciją 1992 m. grynai vidiniame protokole. Bet kuriuo atveju vien tik aplinkybės, kad ieškovė turėjo labai mažai komercinių ryšių su Wintershall , net jei ji ir būtų įrodyta, nepakaktų paneigti šio dokumento įrodomąją galią.

39. Todėl Bendrasis Teismas mano, kad keletas vienas kitą patvirtinančių dokumentų, parengtų pažeidimo laikotarpiu ar iki jo, leido Komisijai nuspręsti, jog kartelio pradžia nebuvo ankstesnis tiekėjų kartelis ir kad tiekėjai neįpareigojo didžiųjų kelių tiesėjų prisijungti prie kartelio.

40. Be to, ieškovė priekaištauja Komisijai, nepaisant informacijos, pateiktos pranešime apie kaltinimus, atsisakius tęsti tyrimą, susijusį su susitarimais dėl rinkos pasidalijimo, kuriuos sudarė tiekėjai Nyderlanduose, dėl reguliaraus keitimosi konfidencialia informacija tarp tiekėjų, susijusia su gamybos pajėgumų naudojimu, klientais, kainomis, ir dėl šių tiekėjų kartelių kitose Europos valstybėse.

41. Pirmiausia reikia pažymėti, kad, pirma, tariamas kitų kartelių tarp tiekėjų egzistavimas nėra nesuderinamas su teorija, kad egzistavo dvišalis kartelis tarp tiekėjų ir W5, ir antra, Komisija neatmetė galimybės, kad didieji kelių tiesėjai buvo sudarę kitus susitarimus su tiekėjais (pranešimo apie kaltinimus 174 ir 175 punktai).

42. Be to, šioje byloje negalima priekaištauti Komisijai neįtraukus kitų galimų susitarimų į ginčijamą` sprendimą. Iš tikrųjų toks argumentas, net jei jis pasitvirtintų, neturėtų įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.

43. Bet kuriuo atveju reikia priminti pranešimo apie kaltinimus preliminarų pobūdį, šio dokumento funkciją, kuri nurodyta Sąjungos reglamentuose, t. y. pateikti įmonėms visą informaciją, kurios reikia tam, kad jos galėtų pasinaudoti savo teise į gynybą prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimų Mo och Domsjö prieš Komisiją , T-352/94, Rink. p. II-1989, 63 punktas; Cascades prieš Komisiją , T-308/94, Rink. p. II-925, 42 punktas ir 2002 m. vasario 28 d. Sprendimo Compagnie générale maritime ir kt. prieš Komisiją , T-86/95, Rink. p. II-1011, 442 punktas). Nors Komisija priimdama galutinį sprendimą gali grįsti jį tik kaltinimais, dėl kurių šalys turėjo galimybę pateikti pastabų (Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalis), vis dėlto ji neprivalo pakartoti visos informacijos, nurodytos pranešime apie kaltinimus, ypač, jei ši informacija yra nepakankama. Taigi sprendimas nebūtinai turi būti tiksli pranešimo apie kaltinimus kopija (1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją , 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 68 punktas).

44. Dėl ieškovės argumento, kad didžiųjų kelių tiesėjų kartelio sukūrimas dešimtajame dešimtmetyje buvo atsakas į asfalto rinkos pertvarkymą, kurį atliko Nyderlandų valdžios institucijos (kilmės sertifikato reikalavimas kelių statybos sąmatoje, dėl ko buvo sunku pakeisti tiekėją einant kalendoriniams metams, asfalto gamyklų skaičiaus sumažinimas ir bendrų keleto didžiųjų kelių tiesėjų valdomų gamyklų atsiradimas), reikia pažymėti, kad ieškovė nenurodė, kodėl taip pasikeitęs nacionalinis reglamentavimas vertė W5 kurti kartelį. Pagal teismų praktiką, nesant privalomos teisinės nuostatos, reikalaujančios antikonkurencinio elgesio, Komisija gali nuspręsti, kad atitinkamas ūkio subjektas negalėjo daryti savarankiškų sprendimų, tik jei remiantis objektyviais, reikšmingais ir vienas kitą patvirtinančiais įrodymais galima daryti išvadą, jog toks elgesys jam buvo vienašališkai primestas nacionalinės valdžios institucijoms darant neatremiamą spaudimą, kaip antai grasinimas imtis valstybinių priemonių, kurios lemtų tokio ūkio subjekto didelius nuostolius (2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Minoan Lines prieš Komisiją , T-66/99, Rink. p. II-5515, 176–179 punktai). Šioje byloje ieškovė nepateikė įrodymų, kurie leistų manyti, jog elgesys, dėl kurio ji yra kaltinama, buvo nulemtas Nyderlandų nacionalinės teisės aktų.

45. Galiausiai aplinkybė, kad didieji kelių tiesėjai niekada nesudarinėjo bendradarbiavimo susitarimų dėl kitų žaliavų pirkimo, net jei tai pasitvirtintų, neturi reikšmės nagrinėjamo pažeidimo egzistavimui.

46. Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų interesų vertinimo klaidos.

2. Dėl antros faktinės klaidos, susijusios su susitarimų tarp tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų turiniu

a) Šalių argumentai

47. Ieškovė tvirtina, kad Komisija klaidingai vertino susitarimų tarp tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų turinį. Pirma, visada tik tiekėjai keldavo kelių bitumo bruto kainą Nyderlanduose (toliau – bruto kaina), o didiesiems kelių tiesėjams tik vieną kartą 2000 m. kovo mėn. pavyko užginčyti tiekėjų numatytą kainos padidinimą. Iš įvairių bylos medžiagoje esančių dokumentų ir ypač iš Kuwait Petroleum bei Nynas (bitumo tiekėjai, ginčijamo sprendimo adresatai, kuriems minėtu sprendimu buvo skirtos atitinkamai 16,632 mln. EUR ir 13,5 mln. EUR baudos) pareiškimų matyti, kad tiekėjai visada vieni imdavosi kainų didinimo iniciatyvos ir šias kainas taikydavo didiesiems kelių tiesėjams. Antra, speciali tiekėjų nuolaida, taikyta W5, komerciniu požiūriu buvo pateisinama atsižvelgiant į šių bendrovių nuperkamą bitumo kiekį, be to, tai buvo tik pirminis argumentas pradedant individualias kiekvieno kelių tiesėjo su atskiru tiekėju vedamas derybas. Trečia, ieškovė primena, kad įvairūs administracinės bylos medžiagos dokumentai leidžia konstatuoti, jog mažieji kelių tiesėjai derėdamiesi su tiekėjais elgėsi taip pat, kaip jų didesnieji konkurentai, t. y. reikalavo mažesnių kainų, o W5 abejojo, ar tiekėjai jiems taiko didesnę nuolaidą. Kai 2000 m. W5 sužinojo, jog mažiesiems kelių tiesėjams buvo taikoma tokia pati nuolaida, kaip ir jiems, individualiai ir kolektyviai pareikalavo (tačiau taip buvo tik vieną kartą) didesnės nuolaidos iš tiekėjų. Bet kuriuo atveju ieškovė tvirtina, kad W5 neturėjo jokių galimybių kontroliuoti, ar tiekėjai laikosi įsipareigojimų, ir juo labiau juos sankcionuoti už didesnių nuolaidų suteikimą mažiesiems kelių tiesėjams. Ketvirta, ieškovė pažymi, kad Komisija klaidina sakydama, jog W5 taikyta nuolaida buvo vis didesnė, nors 2002 m. ši nuolaida buvo tokia kaip 1994 m., o bruto kaina pažeidimo laikotarpiu nuolat augo.

48. Komisija atmeta ieškovės argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

49. Pirma, kalbant apie argumentą, kad įvairūs dokumentai patvirtina, jog tik tiekėjai keldavo bruto kainą, o W5 taikyta nuolaida priklausė tik nuo nupirkto kiekio, be to, didieji kelių tiesėjai galėjo individualiai derybomis su kiekvienu tiekėju pakeisti šią nuolaidą, kaip, beje, tai galėjo daryti ir mažieji kelių tiesėjai, reikia pabrėžti būtinybę bendrai vertinti susitarimus, sudarytus tarp W5 tiekėjų, kurie buvo susiję su bruto kaina, minimalia nuolaida, taikytina W5, ir maksimalia nuolaida, taikytina mažiesiems kelių tiesėjams.

50. Visų pirma, keletas ginčijamame sprendime nurodytų dokumentų patvirtina susitarimus tarp dviejų šalių dėl bruto kainos, taigi ši kaina nebuvo vienašališkai nustatytą tiekėjų ir primesta didiesiems kelių tiesėjams, kaip tvirtina ieškovė. 1994 m. liepos 8 d. bendrovės Hollandsche Beton Groep (toliau – HBG) (kelių tiesėja Nyderlanduose ir ginčijamo sprendimo adresatė, kuriai šiuo sprendimu buvo skirta 7,2 mln. EUR bauda) dokumente nurodomi susitarimai tarp W5 ir naftos kompanijų dėl bruto kainos iki 1995 m. sausio 1 d. (ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamoji dalis). Be to, 1995 m. vasario 9 d. SNV vidiniame dokumente taip pat nurodomi susitarimai dėl kainų, sudaryti tarp W5 ir tiekėjų (ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamoji dalis). 2000 m. liepos 14 d. SNV vidiniame dokumente taip pat nurodomi kolektyviniai susitarimai dėl bruto kainos, 1995 m. sudaryti tarp tiekėjų ir W5 (ginčijamo sprendimo 90 konstatuojamoji dalis). Be to, ieškovės dokumentuose, susijusiuose su 1999 m. kovo 12 d. ir rugsėjo 14 d. susitikimais, apibendrinami šių suderintų veiksmų dėl bruto kainos ir W5 taikytinos nuolaidos rezultatai (ginčijamo sprendimo 104 ir 106 konstatuojamosios dalys). 1999 m. ir 2000 m. HBG dokumentai taip pat susiję su susitarimais dėl kainos didinimo ir kompensacijų, taip pat su W5 atsisakymu sutikti su pasiūlymu didinti tiekėjų kainas 2000 m. balandžio 1 d. (ginčijamo sprendimo 107 ir 110 konstatuojamosios dalys). HBG ir ieškovės dokumentai, be kita ko, susiję su 2001 m. kovo 1 d. susitikimu, per kurį tiekėjai norėjo mažinti bruto kainą, o W5 norėjo, kad liktų galioti esama kaina (ginčijamo sprendimo 115 ir 116 konstatuojamosios dalys). Galiausiai savo 2003 m. rugsėjo 12 d. atsakyme į Komisijos prašymą pateikti informaciją ir savo 2005 m. gegužės 20 d. atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ieškovė pripažino, kad tiekėjai ir W5 buvo sudarę susitarimus remdamiesi tiekėjų bruto kainos pasiūlymais (ginčijamo sprendimo 97 konstatuojamoji dalis).

51. Ieškovės nurodyti 2003 m. rugsėjo 12 d., spalio 1 d. ir spalio 9 d. Kuwait Petroleum bei 2003 m. spalio 2 d. Nynas pareiškimai (ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoji dalis) nepaneigia išvados, kad bruto kaina nebuvo tiekėjų nustatoma vienašališkai ir primetama didiesiems kelių tiesėjams. Iš tikrųjų šie pareiškimai tik rodo, kad buvo rengiami parengiamieji tiekėjų susitikimai, per kuriuos jie susitardavo dėl kainos pasiūlymų, teiktinų per kartelio susitikimus didiesiems kelių tiesėjams.

52. Visų antra, ginčijamame sprendime nurodomi įvairūs dokumentai, kurie patvirtina, kad dery bos tarp tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų vyko ir dėl W5 taikytinos nuolaidos bei kitiems kelių tiesėjams taikytinos maksimalios nuolaidos. Toks dokumentas yra, pavyzdžiui, 2003 m. rugsėjo 12 d. ieškovės atsakymas į Komisijos prašymą pateikti informaciją, kuriame ieškovė nurodė, jog diskusijos tarp tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų buvo susijusios tiek su „kainų ribomis“, tiek su „standartinėmis nuolaidomis“ (ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoji dalis). 1994 m. kovo 28 d. dokumente nurodoma standartinė kaina, W5 taikoma nuolaida ir maksimali kitiems kelių tiesėjams taikoma nuolaida (ginčijamo sprendimo 93 konstatuojamoji dalis). 1994 m. vasario 24 d. HBG vidaus dokumentas taip pat rodo, kokią didelę reikšmę didieji kelių tiesėjai teikė aplinkybei gauti nuolaidą, netaikomą mažiesiems kelių tiesėjams ir neleisti, kad nuolaida būtų taikoma visiems kelių tiekėjams (ginčijamo sprendimo 95 konstatuojamoji dalis). Be to, 1999 m. rugsėjo 14 d. HBG vidinėje ataskaitoje apibendrinami 1999 m. sudaryti susitarimai tarp W5 ir tiekėjų dėl „kompensacijų padidinimo“ (ginčijamo sprendimo 107 konstatuojamoji dalis). 2003 m. rugsėjo 16 d. Kuwait Petroleum atsakyme į Komisijos prašymą pateikti informaciją taip pat nurodoma, kad 1998 m. kovo 27 d. susitikimas dėl veiksmų suderinimo leido diskutuoti dėl bruto kainos ir nuolaidų (ginčijamo sprendimo 103 konstatuojamoji dalis). Ieškovės vidaus dokumente, susijusiame su 1999 m. kovo 12 d. susitikimu taip pat kalbama apie bruto kainą ir sutartas nuolaidas W5 (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis). HBG ir ieškovės dokumentuose, susijusiuose, be kita ko, su 2001 m. kovo 1 d. susitikimu, nurodoma sutarta bruto kaina, nuolaida W5 ir nuolaida kitiems kelių tiesėjams (ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamoji dalis). 2001 m. gegužės 23 d. ieškovės vidaus dokumente, patvirtintame 2003 m. rugsėjo 12 d. atsakymu į prašymą pateikti informaciją, taip pat nurodoma bruto kaina ir W5 taikytina nuolaida (ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamoji dalis). Savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ieškovė cituodama vieną iš savo darbuotojų, be kita ko, nurodė, kad „standartinės kainos didėjimas nebuvo problema, nes didinimą sekė nuolaidos“ (ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamoji dalis). Galiausiai 1995 m. vasario 9 d. SNV analizėje nurodoma, kaip svarbu W5 buvo gauti didesnę nuolaidą nei nuolaida, taikoma mažiesiems kelių tiekėjams (ginčijamo sprendimo 153 konstatuojamoji dalis).

53. Šie įrodymai patvirtina, kad tarp didžiųjų kelių tiesėjų ir tiekėjų sudaryti susitarimai buvo susiję tiek su bruto kaina, tiek su specialia W5 taikytina nuolaida. Net pasitvirtinusios aplinkybės, kad per derybas tarp tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų galėjo kilti nesutarimų ir išsiskirti nuomonės dėl šios kainos ir nuolaidos dydžio, nepakanka norint įrodyti ieškovės tvirtinimą, kad tiekėjai primetė bruto kainos didinimą W5.

54. Antra, dėl ieškovės argumento, kad nuolaida, kuri buvo taikoma W5, komerciniu požiūriu buvo pagrįsta dėl nuperkamo kiekio, reikia išsiaiškinti kiekvienos W5 narių individualiai nupirktą kiekį, o ne bendrą visų narių nupirktą kiekį. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad mažieji kelių tiesėjai negaudavo tokios nuolaidos, kokią gaudavo W5 nariai, nors kartais jie individualiai nupirkdavo daugiau bitumo nei W5 nariai. 2002 m. liepos 12 d. pareiškime BP darbuotojas nurodė, kad tiekėjai dažnai nepaisė susitarimų, sudarytų su W5, suteikdami didesnes nuolaidas tam tikriems mažiesiems kelių tiesėjams, kurie iš jų nupirkdavo daugiau bitumo. Be to, į šį argumentą Komisija jau atsakė ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamojoje dalyje pažymėdama, be kita ko, pirma, kad patys didieji kelių tiesėjai pripažino, jog jie paprastai derėdavosi dėl papildomos nuolaidos, atsižvelgiant į individualiai nuperkamą kiekį, ir, antra, kad sankcijų mechanizmas už mažiesiems kelių tiesėjams didesnės nuolaidos suteikimą, nei nustatyta susitarimuose (net ir įvertinus tai, jog, kaip nurodo ieškovė, šis mechanizmas buvo taikomas tik vieną kartą), yra papildomas rodiklis, kad W5 taikoma nuolaida nebuvo proporcinga nuperkamam kiekiui. Be to, iš 1999 m. gruodžio 23 d. HBG vidaus dokumento matyti, kad per susitikimus dėl veiksmų suderinimo W5 suteikta nuolaida buvo pagrįsta „bendru kiekiu ir privalumu sistemoje nedalyvaujančiųjų atžvilgiu“ (ginčijamo sprendimo 108 konstatuojamoji dalis). Ši informacija ir per kartelio susitikimus W5 teikiama reikšmė jų nuolaidos dydžiui (žr. šio sprendimo 46 punktą) leidžia konstatuoti, jog ieškovė neįrodė, kad W5 taikyta nuolaida priklausė nuo nuperkamo kiekio.

55. Trečia, reikia pažymėti, jog ieškovė negali remtis aplinkybe, kad mažieji kelių tiesėjai derybose su tiekėjais elgėsi taip pat, kaip ir jų didesnieji konkurentai, reikalaudami mažesnių kainų, nes, atsižvelgiant į konkurencijos teisę, įmonės, kuri individualiai derasi dėl kainų su tiekėju, situacija yra kitokia nei įmonių, kurios veikia kolektyviai.

56. Be to, kalbant apie ieškovės tvirtinimą, kad W5 neturėjo jokių priemonių kontroliuoti tiekėjų įsipareigojimų laikymąsi, reikia pažymėti, kad daugelis vienas kitą patvirtinančių įrodymų leidžia daryti išvadą, jog W5 buvo sukūrusi sankcijų mechanizmą tam atvejui, jei tiekėjai mažiesiems kelių tiesėjams suteiktų didesnes nei nustatytos nuolaidas (taip pat žr. šio sprendimo 94–96 punktus). Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija rėmėsi įvairiais vienas kitą patvirtinančiais įrodymais, rodančiais W5 tiekėjams taikytas individualias arba mažiausiai vieną kartą kolektyvines finansines sankcijas, už per didelę nuolaidą mažiesiems kelių tiesėjams, taip pat tiekėjo pakeitimą nustačius, kad buvo taikyta tokia nuolaida (ginčijamo sprendimo 82–86 konstatuojamosios dalys). 1996 m. kovo 4 d. Wintershall vidinėje ataskaitoje, susijusioje su apsilankymu kelių tiesimo bendrovėje Heijmans NV , aptariamos šios sankcijos už 1995 m. (ginčijamo sprendimo 82 konstatuojamoji dalis). Be to, HBG ataskaitoje, susijusioje su 1999 m. rugsėjo susitikimu dėl veiksmų suderinimo, išreiškiamas susirūpinimas dėl didelės nuolaidos, suteiktos dviem mažiesiems kelių tiesėjams (ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamoji dalis). Dėl 2000 m. pati ieškovė ir BP nurodo kolektyvinę baudą, skirtą tiekėjams po to, kai buvo sužinota apie nuolaidą mažajam kelių tiesėjui Krekel (ginčijamo sprendimo 84 konstatuojamoji dalis). Kuwait Petroleum ir BP savo pareiškimuose taip pat patvirtino sankcijų mechanizmą, nustačius, jog buvo suteikta per didelė nuolaida mažiesiems kelių tiesėjams (ginčijamo sprendimo 85 ir 86 konstatuojamosios dalys). 1995 m. vasario 9 d. SNV vidaus dokumente taip pat minimas grasinimas sumažinti bitumo užsakymus, jei W5 nepriklausantiems tiesėjams būtų teikiami konkurencingi pasiūlymai (ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamoji dalis). Galiausiai dokumente, susijusiame su 2001 m. gegužės 4 d. susitikimu dėl veiksmų suderinimo, užsimenama apie Nynas skirtą baudą už jos kainų politiką (ginčijamo sprendimo 117 konstatuojamoji dalis) ir tai savo 2003 m. rugsėjo 12 d. pareiškime patvirtino Kuwait Petroleum (ginčijamo sprendimo 118 konstatuojamoji dalis).

57. Ketvirta, ieškovės argumentas, kad bitumo kaina pažeidimo laikotarpiu nuolat augo, o 2002 m. W5 taikyta nuolaida buvo tokia pati kaip ir taikyta 1994 m., neatitinka tikrovės. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo 1 priedo matyti, kad bruto kaina 1994–2002 m. daug kartų keitėsi, tačiau nebuvo nuolatinio augimo, o kainos kritimai taip pat buvo dažni. Kalbant apie specialios W5 taikytinos nuolaidos kaitą, iš ginčijamo sprendimo 93–125 konstatuojamosiose dalyse nurodytų dokumentų matyti, kad ši nuolaida paprastai didėjo kartu su bruto kaina, taigi nuolaida didėjo visą 1998–2000 m. laikotarpį ir 2002 m. pasiekė panašų lygį, koks buvo 1994 m. [60 Nyderlandų guldenų (NGL) 2002 m., 50 NGL 1994 m.]. Todėl ieškovė negali tvirtinti, kad W5 taikyta nuolaida buvo proporciškai mažesnė, palyginti su bruto kainos augimu.

58. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė klaidos vertindama susitarimų tarp tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų turinį ir kad reikia atmesti šį antrą argumentą.

3. Dėl trečios faktinės klaidos, susijusios su klaidingu didžiųjų kelių tiesėjų suinteresuotumo karteliu vertinimu

a) Šalių argumentai

59. Ieškovė nurodo, kad Komisija padarė klaidą vertindama W5 suinteresuotumą karteliu. Ginčijamame sprendime Komisija, viena vertus, atmetė teoriją, pateiktą pranešime apie kaltinimus, pagal kurią W5 buvo suinteresuota dirbtinai pakeltos bruto kainos išlaikymu, ir, kita vertus, pateikė naują teoriją. Komisijos, kuri rėmėsi 1995 m. vasario 6 d. SNV dokumentu, nuomone, W5 nariai buvo suinteresuoti, kad bitumo kainos augtų vienodai ir greitai, kad didėtų indeksas, nustatomas ne pelno siekiančios organizacijos, skelbiančios kelių bitumo kainą, tačiau ji taip pat turėjo naudos ir iš bitumo kainų mažėjimo, jei šis mažėjimas buvo palaipsnis ir nuoseklus laiko atžvilgiu. Iš tikrųjų toks mažėjimas nebūtų lėmęs aptariamo rodiklio sumažėjimo ir būtų leidęs jiems nemažinti kainų perkančioms organizacijoms. Ieškovė, tvirtindama, kad detaliai nežinojo šio rodiklio nustatymo būdo, nurodo žinojusi, tik kad šis rodiklis buvo peržiūrimas kas mėnesį, atsižvelgiant į duomenis apie visas pirkimo kainas, kuriuos tiesiogiai ir individualiai iš tam tikro asfalto gamyklų skaičiaus renka šį rodiklį nustatanti organizacija, bei konstatavusi, kad reali šio rodiklio kaina nepatvirtina Komisijos teorijos. Ji taip pat nurodo, kad didieji kelių tiesėjai per 2000 m. balandžio 12 d. susitikimą neprieštaravo bitumo bruto kainos mažinimui, tačiau jiems pabandžius pasitraukti iš susitikimų su tiekėjais dėl veiksmų suderinimo, pastarieji pagrasino kartu sumažinti ir bruto kainą, ir jiems taikomą nuolaidą, t. y. padaryti tai, kam jie nepritarė. Tas pats pasikartojo ir 2001 m. kovo mėn. Be to, ieškovė pažymi, kad kainų didinimas kelių tiesimo sezono laikotarpiu sukelia vien tik nepatogumus kelių tiesėjui, nes tik 5 % sutarčių dėl kelių tiesimo numatoma sąlyga dėl žalos, susijusios su žaliavų kainų pokyčiais, atlyginimu. Be to, ji nurodo, kad kartais, nesant specialios sąlygos, kelių tiesėjas galėjo šį bitumo kainos padidėjimą perkelti [perkančiai organizacijai], tačiau ši galimybė galėjo būti įgyvendinama tik visų kelių tiesėjų, įskaitant ir mažuosius kelių tiesėjus. Galiausiai ji nurodo, kad kainos padidėjimas kelių tiesimo sezono pradžioje galėjo būti perkeliamas lengviau, ir kad todėl visi kelių tiesėjai buvo suinteresuoti kainų stabilumu sezono metu, nepaisant to, kad tiekėjai bet kuriuo metu norėjo didinti kainas.

60. Komisija atmeta visus ieškovės argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

61. Sąjungos teismas jau yra nusprendęs, kad to paties kartelio dalyviai gali turėti papildomų ekonominių interesų (2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo FNCBV ir kt. prieš Komisiją , T-217/03 ir T-245/03, Rink. p. II-4987, 322 punktas). Šioje byloje Komisija nusprendė, kad tiekėjai, kaip ir W5 turėjo bendrą interesą susitarti dėl bruto kainų ir nuolaidų, dėl ko buvo ribojama konkurencija tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų naudai. Ieškovė mano, kad Komisija padarė klaidą vertindama W5 tikslą, t. y. riboti tiekėjų taikomų kainos padidinimų poveikį, nesukeliant neigiamų pasekmių galutiniam vartotojui.

62. Pirmiausia reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 31 punkte, tuo atveju, jei Komisijai pavyko sujungti dokumentinius įrodymus pažeidimui, kuriuo kaltinta, pagrįsti ir jei šie įrodymai atrodo esantys pakankami antikonkurencinio pobūdžio susitarimo egzistavimui įrodyti, nebūtina nagrinėti klausimo, ar kaltinama įmonė šiuo susitarimu buvo komerciškai suinteresuota (31 punkte minėto Sprendimo Sumitomo Metal Industries et Nippon Steel prieš Komisiją 46 punktas). Taigi Bendrasis Teismas tik subsidiariai nagrinėja klausimą dėl klaidingo W5 tikslo vertinimo.

63. Pirmiausia reikia trumpai priminti, kaip, atsižvelgiant į informaciją, kurios neginčija nė viena šalis, veikia Centrum voor regelgeving en onderzoek in de grond-, water- en wegenbouw en de Verkeerstechniek (CROW, Reguliavimo ir tyrimų civilinės inžinerijos bei eismo srityje centras), t. y. ne pelno siekianti organizacija, nuo 1970 m. kas mėnesį skelbianti kelių bitumo kainas (ginčijamo sprendimo 25 ir 26 konstatuojamosios dalys).

64. CROW kelių bitumo kainas iki 1995 m. lapkričio 1 d. skelbdavo pasikonsultavęs su asfalto gamintojais. Po minėtos datos skaičiavimus atlikdavo vyriausybinė organizacija CBS (Centrinis statistikos biuras), atlikusi rinkos tyrimą, apimantį keletą asfalto gamyklų, t. y. prieš pritaikant kelių tiesėjams galimą nuolaidą, ir šis kainų rodiklis, kurį paskelbdavo CROW (toliau – CROW rodiklis) buvo ilgo laikotarpio kelių tiesimo sutarčių, numatančių rizikų padengimo sąlygą, pagrindu. Iš tikrųjų pagal šias sutartis CROW rodiklio padidėjimo virš tam tikro lygio atveju perkančiosios organizacijos turėjo atlyginti žalą kelių tiesėjams. Ir atvirkščiai, CROW rodiklio sumažėjimo žemiau tam tikro lygio atveju kelių tiesėjai turėjo atlyginti žalą perkančioms organizacijoms. Iš to matyti, kad kainų augimas, lemiantis CROW rodiklio didėjimą, nebuvo nenaudingas kelių tiesėjams. Ir atvirkščiai, kelių tiesėjai nebuvo suinteresuoti kainų mažėjimu, jei tai lemdavo CROW rodiklio mažėjimą, įpareigojantį juos atlyginti kontrahentui kainų skirtumą.

65. Ieškovė, nurodydama neprieštaraujanti CROW rodiklio apskaičiavimo mechanizmui, pateikė Bendrajam Teismui dokumentą, rodantį realią šio rodiklio kaitą nuo 1997 iki 2005 m. tvirtindama, kad šis dokumentas paneigia Komisijos ginčijamo sprendimo 25 ir 26 konstatuojamosiose dalyse pateiktą teoriją, kad tiekėjai didindavo kainas vienodai ir greitai, o mažindavo labai palaipsniui. Vis dėlto šiame dokumente nėra jokios informacijos apie tai, ar kainos augo vienodai, o mažėjo skirtingai. Šis dokumentas tik leidžia konstatuoti, kad nuo 1997 iki 2005 m. CROW bitumo kainų rodiklis nuolat augo, išskyrus laikotarpį nuo 1998 m. vasario mėn. iki 1999 m. balandžio mėn. Ginčijamo sprendimo 1 priedas patvirtina, kad visą pažeidimo laikotarpį kelių bitumo bruto kaina padidėjo 253 NGL. Todėl Bendrasis Teismas mano, kad šio rodiklio veikimo nagrinėjimas patvirtina Komisijos paaiškinimą, pagal kurį sutarčių, kuriose buvo numatyta rizikų padengimo sąlyga, atveju kelių tiesėjams kainų didinimas neturėjo neigiamų pasekmių, tačiau jie nebuvo suinteresuoti kainų mažinimu. Vis dėlto, norint įvertinti W5 suinteresuotumą karteliu, nebūtina nustatyti konkretų šio rodiklio apskaičiavimo mechanizmą, dėl kurio šalys nesutaria.

66. Be to, ieškovė ginčija Komisijos tvirtinimą, kad didieji kelių tiesėjai prieštaravo bitumo bruto kainos mažinimui 2000 ir 2001 m. Vis dėlto iš ieškovės darbuotojo užrašų, darytų per 2000 m. balandžio 12 d. kartelio susitikimą, kuriuos Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad didieji kelių tiesėjai buvo susirūpinę dėl bruto kainos mažėjimo, kuris jiems brangiai kainuoja dėl CROW rodiklio mažėjimo. Ieškovė nurodo, kad šį dokumentą reikia vertinti atsižvelgiant į jo kontekstą, t. y. į tai, kad didieji kelių tiesėjai pareiškė tiekėjams ketinantys pasitraukti iš kartelio, o tiekėjai į tai atsakė, kad tokiu atveju jie drastiškai sumažintų bruto kainą bei jiems taikomą specialią nuolaidą. Vis dėlto šio tvirtinimo nepatvirtina jokie įrodymai, ir bet kuriuo atveju tai neleidžia manyti, kad Komisija padarė vertinimo klaidą nuspręsdama, jog didieji kelių tiesėjai nenorėjo, kad būtų sumažinta bitumo kaina ir jiems taikoma nuolaida.

67. Dėl 2001 m. Komisija ginčijamo sprendimo 115 ir 116 konstatuojamosiose dalyse nurodė, kad iš HBG ir ieškovės dokumentų matyti, jog tiekėjai norėjo sumažinti bruto kainą dėl kainų skirtumų kaimyninėse valstybėse, tačiau W5 pasiūlė nekeisti bruto kainos, o padidinti nuolaidą, tačiau galiausiai buvo nuspręsta nežymiai sumažinti bruto kainą (– 20 NGL) ir palikti nepakitusią nuolaidą (80 NGL). Šiuo klausimu ieškovė nurodo, kad Komisija padarė faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, nes iš šių dokumentų matyti, jog tiekėjai norėjo išlaikyti kainų pritaikius nuolaidą lygį, tačiau norėjo sumažinti tiek bruto kainą, tiek nuolaidas. Vis dėlto reikia pažymėti, kad Komisija naudojo šiuos dokumentus norėdama įrodyti, jog didieji kelių tiesėjai nebuvo suinteresuoti nei bruto kainos mažinimu, nei jiems taikomos specialios nuolaidos mažinimu ir dėl to jie nebuvo paprasčiausiai skriaudžiami tiekėjų.

68. Be to, ieškovė siekia kuo labiau sumažinti CROW rodiklio įtaką nurodydama, kad tik 5 % viešųjų pirkimų sutarčių buvo sąlyga dėl žalos, atsiradusios dėl žaliavų kainų svyravimų, atlyginimo. Komisija pažymi, kad remiantis kito kelių tiesėjo W5 nario duomenimis, 10–15 % viešųjų pirkimų sutarčių buvo tokia sąlyga. Bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas konstatuoja, kad iš įvairių dokumentų matyti, jog šis klausimas buvo aptariamas per kartelio susitikimus [ginčijamo sprendimo 94 (1994 m. liepos 8 d. HBG dokumentas), 101 (1996 m. BP vidaus dokumentas), 107 (1999 m. rugsėjo 14 d. HBG ataskaita), 111 (2000 m. balandžio 12 d. ieškovės dokumentai) ir 115 (2001 m. vasario 16 d. HBG dokumentas) konstatuojamosios dalys], o tai leidžia jį vertinti kaip pagrindinį derybų objektą, neatsižvelgiant į su tuo susijusių viešųjų pirkimų sutarčių skaičių. Be to, pati ieškovė savo 2003 m. rugsėjo 12 d. atsakyme į 2003 m. birželio 30 d. prašymą pateikti informaciją daro nuorodą į tokias sąlygas nurodydama, kad speciali nuolaida jai buvo suteikta darbams, kurių atžvilgiu sutartimis nebuvo sutartas joks įskaitymas bitumo kainų padidėjimo atveju.

69. Be to, ieškovė nurodo, pirma, kad nors kartais ir buvo galima kelių tiesėjui nesant rizikų padengimo sąlygos perkelti bitumo kainų padidėjimą perkančiai organizacijai, ši galimybė galėjo būti įgyvendinama tik visų kelių tiesėjų, įskaitant ir mažuosius kelių tiesėjus, ir, antra, kainų padidėjimas sezono pradžioje visų kelių tiesėjų galėjo būti lengviau perkeliamas [perkančiajai organizacijai] ir todėl visi buvo suinteresuoti kainų stabilumu sezono metu. Vis dėlto šio argumento nepakanka paneigti Komisijos vertinimą dėl W5 suinteresuotumo karteliu. Iš tikrųjų, remiantis konkurencijos teise reikia skirti, viena vertus, dvišales derybas tarp dviejų įmonių ir, kita vertus, – kolektyvinius susitarimus dėl kainų ir specialių nuolaidų. Aplinkybės, kad mažieji kelių tiesėjai taip pat buvo suinteresuoti kainų kitimu kelių tiesimo sezono pradžioje, nepakanka panaikinti neigiamą didesnių W5 taikomų nuolaidų poveikį konkurencijos taisyklėms.

70. Galiausiai reikia pažymėti, kad pati ieškovė savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus nurodė, jog W5 nariai galėjo sutikti su bruto kainos padidinimu, tik jei būtų gavę didesnę nuolaidą nei mažieji kelių tiesėjai (ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamoji dalis).

71. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad tiekėjai ir W5 nariai buvo suinteresuoti susitarimais dėl kainų ir dėl nuolaidų ir kad didžiųjų kelių tiesėjų suinteresuotumas paaiškintinas rizikų padengimo sąlygų viešųjų pirkimų sutartyse mechanizmu ir jiems taikoma specialia nuolaida, kuri jiems suteikė konkurencinį pranašumą, palyginti su mažaisiais kelių tiesėjais, laimint viešuosius pirkimus. Todėl Komisija nepadarė klaidos vertindama W5 suinteresuotumą karteliu.

4. Dėl ketvirtos faktinės klaidos, susijusios su kartelio įtakos konkurencijai kelių tiesimo rinkoje nebuvimu

a) Šalių argumentai

72. Ieškovė priekaištauja Komisijai dėl jos padarytos išvados, kad bitumo kaina buvo labai reikšmingas veiksnys kelių tiesimo įmonėms, nors ji savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus nurodė, jog išlaidos bitumui sudarė tik apie 1,5 % visų kelių tiesimo darbų išlaidų, o kiti kelių tiesėjai W5 nariai Komisijai patvirtino šį skaičių. Kadangi kainos skirtumai, susiję su W5 taikyta specialia nuolaida buvo vos 1 %, ji mano, kad Komisija šio klaidingo tvirtinimo neatsisakė tik siekdama įrodyti kartelio dvišališkumą. Be to, ji mano, jog aplinkybė, kad didieji kelių tiesėjai reikalavo didelės nuolaidos, buvo tik jų pirkimo strategija ir tai nebuvo konkurencijos ribojimo instrumentas. Galiausiai ieškovė tvirtina, kad Komisija negali pateikti įrodymų vykstant teismo procesui.

73. Komisija atmeta ieškovės argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

74. Pirmiausia reikia priminti, jog vertinant, ar susitarimui taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, reikia turėti omenyje, kad jo antikonkurencinis tikslas ir poveikis yra ne kumuliacinės, o alternatyvios sąlygos. Alternatyvus šios sąlygos pobūdis, kurį parodo jungtukas „ar“, reiškia, jog pirmiausia reikia įvertinti patį susitarimo tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jis turi būti taikomas. Vis dėlto, jei susitarimo turinio analizė neleidžia nustatyti pakankamo žalos lygio konkurencijai, reikia nagrinėti jo poveikį ir, kad jis būtų uždraustas, įrodyti, jog konkurencija iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ribojama arba iškraipoma. Tačiau nereikia nagrinėti susitarimo poveikio, jei nustatomas jo antikonkurencinis tikslas (2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo GlaxoSmithKline Services ir kt. prieš Komisiją ir kt. , C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P ir C-519/06 P, Rink. p. I-9291, 55 punktas). Taigi šioje byloje Komisija turėjo tik nustatyti, jog susitarimų tikslas buvo trukdyti, riboti ar iškreipti konkurenciją, tačiau neprivalėjo įrodyti minėtų susitarimų antikonkurencinio poveikio.

75. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija nusprendė, jog susitarimais dėl bitumo kainos nustatymo, specialios minimalios nu olaidos W5 ir maksimalios nuolaidos mažiesiems kelių tiesėjams buvo siekiama paveikti konkurenciją kelių tiesimo sektoriuje, o atsižvelgimas į konkretų minėtų susitarimų poveikį nebuvo būtinas vertinant, ar jiems taikytinas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas (155–160 konstatuojamosios dalys). Todėl Komisija minėtų susitarimų poveikį ginčijamo sprendimo 79–86 ir 169–174 konstatuojamosiose dalyse išnagrinėjo tik subsidiariai.

76. Ieškovė mano, kad Komisija padarė klaidą vertindama kartelio įtaką kelių tiesimo rinkai būtent dėl nedidelės išlaidų bitumui dalies bendrose darbų išlaidose (1,5 %). Komisija neigia šį skaičių nurodydama, kad ieškovė naudojo labai išplėstinį skaičiavimo metodą, o Nyderlandų statistikos biuro 2006 m. viešajame dokumente pažymima bitumo kainos įtaka kelių tiesimo darbų išlaidoms. Ieškovė ginčija šio dokumento kaip įrodymo priimtinumą, nes jis buvo pateiktas tik vykstant teisminiam procesui.

77. Nenagrinėjant klausimo dėl šio dokumento priimtinumo pakanka konstatuoti, jog šioje byloje Komisija rėmėsi kitais įrodymais, kad nustatytų, jog speciali nuolaida W5 turėjo įtakos konkurencijai kelių tiesimo sektoriuje. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime nenurodydama konkrečių išlaidų bitumui dalies bendrose kelių tiesimo darbų išlaidose ji pažymėjo, kad „absoliutus bitumo neto kainos lygis W5 buvo mažiau svarbus nei aplinkybė, kad jie turėtų pranašumą prieš W5 nepriklausančius kelių tiesėjus“, nes šis pranašumas gali „jiems padėti laimėti viešuosius darbų, kuriems įgyvendinti reikėtų daugiau bitumo, pirkimus“ (ginčijamo sprendimo 70 ir 153 konstatuojamosios dalys). Šis tvirtinimas grindžiamas įvairiais vienas kitą patvirtinančiais administracinės bylos dokumentais. Visų pirma, atsakydama į pranešimą apie kaltinimus ieškovė nurodė, kad „vis dėlto bitumo neto kainos sudarė individualaus kelių tiesėjo realias išlaidas bitumui“ ir kad „pastarajam šios kainos buvo pagrindas apskaičiuojant tonos asfalto, esančio sudedamąja kelių tiesimo darbų dalimi, sąnaudas“. Visų antra, SNV savo 1995 m. vasario 9 d. vidaus dokumente pažymėjo, kad W5 „teikė didelę svarbą galimybei pirkti konkurencijos atžvilgiu mažiausiomis įmanomomis kainomis“, nes absoliutus kainos lygis buvo žymiai mažesnis. Visų trečia, savo 2003 m. spalio 9 d. pareiškime Kuwait Petroleum patikslino, jog tai, ar tiekėjas nesilaiko kartelinių susitarimų suteikdamas didesnę nuolaidą mažajam kelių tiesėjui, didieji kelių tiesėjai galėjo žinoti iš Cobouw , t. y. Nyderlandų dienraščio, kuriame pateikiama informacija apie viešuosius pirkimus ir konkursų laimėjimo rezultatus Nyderlandų statybų sektoriuje (ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoji dalis). Galiausiai tiekėjo Veba apsilankymo pas mažą kelių tiesėją Van Kessel 2001 m. spalio 31 d. protokole patvirtinama, kad šiam kelių tiesėjui svarbiausia buvo ne absoliuti kaina, o galimybė gauti kuo mažesnę kainą.

78. Todėl Bendrasis Teismas mano, jog šie įrodymai patvirtina, kad speciali nuolaida W5 turėjo įtaką konkurencijai kelių tiesimo sektoriuje, ir nereikia nustatinėti tikslios išlaidų bitumui dalies bendrose kelių tiesimo darbų išlaidose.

79. Be to, ieškovės tvirtina, jog aplinkybė, kad didieji kelių tiesėjai reikalavo didelės nuolaidos, yra paprasčiausia jų pirkimo strategija, kuri buvo veiksminga, tačiau tai nėra konkurencijos ribojimo instrumentas. Vis dėlto reikia priminti, kad pagal konkurencijos teisę kolektyviniai susitarimai dėl kainų ir specialių nuolaidų iš principo yra draudžiami ir tai nėra paprasčiausia komercinė strategija, kokia yra paprastos dvišalės derybos tarp dviejų įmonių.

80. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė klaidos vertindama kartelio įtaką kelių tiesimo rinkai.

5. Dėl penktos faktinės klaidos, susijusios su kartelio veikimu: kartelio atsiradimas ir raida laiko atžvilgiu bei sankcijų mechanizmas

a) Šalių argumentai

81. Ieškovė mano, kad Komisija padarė tris faktines klaidas, susijusias su kartelio veikimu.

82. Visų pirma, nors įvairūs vienas kitą patvirtinantys tiekėjų (BP, Kuwait Petroleum ir Nynas ) pareiškimai ir ieškovės vidaus dokumentas įrodo, kad tik tiekėjai rodė iniciatyvą dėl kartelio, Komisija ginčijamame sprendime pasirinko priešingus SNV pareiškimus.

83. Visų antra, Komisija apsiriko dėl kartelio raidos laiko atžvilgiu. Iki 1996 m., t. y. datos, nuo kada pradėjo vykti susitikimai, buvę tik formalumu, ir kurie nesiskyrė nuo dvišalių diskusijų tarp tiekėjo ir individualaus pirkėjo, be kita ko, vykusių kiekvieno mažojo kelių tiesėjo iniciatyva, nebuvo jokių derybų tarp W5 ir tiekėjų. Tik nuo 1999 m. situacija pasikeitė, kai W5 nusprendė, jog būtų naudinga priimti bendrą poziciją prieš kiekvieną susitikimą su tiekėjais, nes bitumo kainos labai padidėjo, be to, buvo nustatyta didelė mažiesiems kelių tiesėjams suteikta nuolaida.

84. Visų trečia, Komisija netinkamai įvertino didžiųjų kelių tiesėjų vaidmenį taikant sankcijų mechanizmą. Iš tikrųjų minėti kelių tiesėjai tik vieną kartą, t. y. 2000 m. balandžio mėn., po to, kai buvo nustatyta didelė nuolaida, suteikta mažiesiems kelių tiesėjams, pareikalavo papildomos kolektyvinės nuolaidos. Aptariamu atveju bendrovė ExxonMobil , kurios Komisija nelaikė kartelio nare, taip pat suteikė papildomą nuolaidą W5. Komisija neturi jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad sankcijų mechanizmas būtų buvęs taikomas kitą kartą. Be to, įvairūs Komisijos byloje esantys dokumentai leidžia konstatuoti, jog mažieji kelių tiesėjai taip pat reikalaudavo, kad pritaikius nuolaidą kainos jiems būtų pačios mažiausios rinkoje.

85. Komisija atmeta visus šiuos argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

86. Dėl pirmo argumento, susijusio su kartelio atsiradimo įrodymais, Komisija konstatuodama, kad kartelis atsirado dėl tiekėjų ir didžiųjų gamintojų bendros valios rėmėsi įvairiais vienas kitą patvirtinančiais dokumentais. Pirmiausia reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamojoje dalyje nurodyti tiekėjų pareiškimai, kuriais nori remtis ieškovė, susiję tik su parengiamaisiais tiekėjų susitikimais ir juose nepateikiama jokios informacijos dėl kartelio atsiradimo.

87. Tuo tarpu įvairūs kartelio pradžios laikotarpio dokumentai patvirtina Komisijos tvirtinimą, kad W5 buvo suinteresuoti kartelio sukūrimu tiek pat, kiek ir tiekėjai. 1995 m. vasario 6 d. SNV vidaus dokumente išreiškiamas didžiųjų kelių tiesėjų nuogąstavimas dėl bitumo kainų nestabilumo 1994 m., „kuris kėlė grėsmę CROW kainai ir konkursams“. Be to, 1995 m. vasario 9 d. SNV vidaus dokumente patvirtinamas kartelio dvišališkumas, nurodant, kad tai yra „dviejų kartelių bendradarbiavimas“. 1992 m. vasario 20 d. Wintershall ataskaitoje nurodoma aplinkybė, kad ieškovė susisiekė su SNV prašydama pateikti pasiūlymus dėl bendradarbiavimo tarp tiekėjų ir W5 galimybių ateityje. Galiausiai 1994 m. liepos 8 d. HBG vidaus dokumente išreiškiamas susirūpinimas dėl tiekėjų sprendimo nesilaikyti 1994 m. kovo mėn. sudarytų susitarimų.

88. Bendrasis Teismas mano, jog Komisija teisingai nusprendė, kad šie dokumentai leido įrodyti bendrą W5 ir tiekėjų valią sukurti kartelį. Vien tik ieškovės vidaus administracijos tyrimų, kuriais ji nori remtis ir kuriuose nurodoma, kad suderintų veiksmų tarp didžiųjų kelių tiesėjų ir tiekėjų iniciatyva priklausė SNV ir kurie buvo susiję labiau su klausimu dėl kartelio kurstytojo tapatybės, nepakanka paneigti išvadą, padarytą išnagrinėjus pirmiau minėtus dokumentus.

89. Nurodydama antrą argumentą ieškovė priekaištauja Komisijai klaidingai įvertinus kartelio raidą laiko atžvilgiu. Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo matyti, kad įvairūs vienas kitą patvirtinantys įrodymai leidžia konstatuoti buvus pažeidimą ir jį veikus nuo 1994 m. iki 2002 m. (93–126 konstatuojamosios dalys).

90. Dėl 1994 m. ir 1995 m. Komisija nurodė informaciją, patvirtinančią susitarimus tarp tiekėjų ir W5 bei šių susitarimų įgyvendinimą (ginčijamo sprendimo 93–99 konstatuojamosios dalys).

91. Be to, pagal ginčijamą sprendimą, nors susitarimų sudarymo mechanizmas buvo pakeistas 1996 m., kai SNV ir ieškovė tapo ne vienintelėmis, galinčiomis sudaryti susitarimus už visus kartelio dalyvius, vis dėlto šis organizacinis pasikeitimas neturėjo įtakos veiksniams, kurias remiantis buvo sudarytas kartelis (100 konstatuojamoji dalis).

92. Be to, jokia informacija neleidžia manyti, kad tik nuo 1999 m. pasikeitė kartelio susitikimų pobūdis ir kad būtent tik nuo šios datos didieji kelių tiesėjai susibūrė, kad pasirengtų susitikimams su tiekėjais. Be kita ko, iš 2003 m. rugsėjo 12 d. ieškovės atsakymo į prašymą pateikti informaciją matyti, kad W5 nariai susitikdavo likus mažai laiko iki susitikimo dėl veiksmų suderinimo su tiekėjais (arba iškart po jo), kad bendrai pasirengtų veiksmų derinimui (arba įvertintų [tai, kas buvo sutarta]) (ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoji dalis). Kai kurie tiekėjai taip pat patvirtino, kad didieji kelių tiesėjai susitikdavo prieš kartelio susitikimą, kad jam pasirengtų (ginčijamo sprendimo 73–75 konstatuojamosios dalys). Be to, aplinkybė, kad santykiai tarp dviejų kartelio grupių nuo 1999 m. tapo įtempti, neturi reikšmės šių susitikimų kvalifikavimui pagal konkurencijos teisę. Galiausiai ieškovės argumentą, kad susitikimus pirmaisiais kartelio metais reikėtų vertinti kaip paprasčiausias dvišales diskusijas tarp tiekėjų ir pirkėjų, reikia atmesti, nes kolektyviniai susitarimai dėl kainų ir specialių nuolaidų negali būti lyginami su dvišalėmis komercinėmis derybomis tarp dviejų įmonių.

93. Kalbant apie trečią argumentą, ieškovė nurodo, kad Komisija pervertino W5 vaidmenį taikant sankcijų mechanizmą, nes jis buvo taikomas tik vieną kartą 2000 m. Be to, ji nurodo, kad nuolatiniai W5 grasinimai pakeisti tiekėją buvo komercinė strategiją, panaši į tą, kurios laikėsi ir mažieji kelių tiesėjai.

94. Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija teisingai rėmėsi įvairiais vienas kitą patvirtinančiais įrodymais, patvirtinančiais individualias ir mažiausiai vieną kartą kolektyvines finansines sankcijas, W5 taikytas tiekėjams, suteikusiems per didelę nuolaidą mažiesiems kelių tiesėjams, bei tiekėjo pakeitimą sužinojus apie pritaikytą tokią nuolaidą. 1996 m. kovo 4 d. Wintershall vidinėje ataskaitoje apie vizitą Heijmans nurodomos šios sankcijos už 1995 m. (ginčijamo sprendimo 82 konstatuojamoji dalis). Taip pat HBG ataskaitoje, susijusioje su 1999 m. rugsėjo susitikimu dėl veiksmų suderinimo, išreiškiamas susirūpinimas dėl didelės nuolaidos, suteiktos dviem mažiesiems kelių tiesėjams (ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamoji dalis). Dėl 2000 m. pati ieškovė ir BP nurodo kolektyvinę baudą, skirtą tiekėjams po to, kai buvo sužinota apie nuolaidą mažajam kelių tiesėjui Krekel (ginčijamo sprendimo 84 konstatuojamoji dalis). Kuwait Petroleum ir BP savo pareiškimuose taip pat patvirtino sankcijų mechanizmą (ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamoji dalis). 2003 m. rugsėjo 16 d. BP atsakydama į prašymą pateikti informaciją pareiškė, kad ieškovė 2002 m. atsisakė tiekėjo Veba paslaugų po to, kai sužinojo apie suteiktą didelę nuolaidą mažajam kelių tiesėjui (ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamoji dalis). 1995 m. vasario 9 d. SNV vidaus dokumente taip pat minimas grasinimas sumažinti bitumo užsakymus, jei W5 nepriklausantiems didiesiems kelių tiesėjams būtų teikiami konkurencingi pasiūlymai (ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamoji dalis). Galiausiai dokumente, susijusiame su 2001 m. gegužės 4 d. susitikimu dėl veiksmų suderinimo, užsimenama apie Nynas skirtą baudą už jos kainų politiką (ginčijamo sprendimo 117 konstatuojamoji dalis) ir tai savo 2003 m. rugsėjo 12 d. pareiškime patvirtino Kuwait Petroleum (ginčijamo sprendimo 118 konstatuojamoji dalis). Aplinkybės, kad Nynas raštu atsakydama į tam tikrus Komisijos pateiktus klausimus nurodė, jog kolektyvinė sankcija buvo taikoma tik vieną kartą, nepakanka paneigti jos atžvilgiu taikytas individualias sankcijas.

95. Bendrasis Teismas mano, kad Komisija pagrįstai galėjo nuspręsti, jog šiuose dokumentuose daromos aiškios nuorodos į kolektyvinės baudos mechanizmą, W5 taikytą tiekėjams 2000 m. Be to, visi šie dokumentai rodo, kad visą pažeidimo laikotarpį egzistavo individualus ir kolektyvinis sankcijų mechanizmas, taikytas nesilaikius kartelio susitarimų. Sankcijos buvo arba užsakymų iš tiekėjo, pažeidusio minėtus susitarimus, nutraukimas, arba bauda susitarimų nesilaikančiam tiekėjui arba visiems tiekėjams.

96. Todėl iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė vertinimo klaidos, susijusios su kartelio atsiradimu, jo raida laiko atžvilgiu ir sankcijų mechanizmu.

6. Dėl šeštos faktinės klaidos, susijusios su ExxonMobil vaidmeniu kartelyje

a) Šalių argumentai

97. Ieškovė nurodo, kad Komisija padarė faktinę klaidą ginčijamame sprendime atsisakydama bet kokių nuorodų į ExxonMobil , nors pranešime apie kaltinimus ji nurodė, kad ExxonMobil visiškai vykdė kartelio susitarimus, apie kuriuos jai nuolat buvo pranešama. Pavyzdžiui, kaip matyti iš 2000 m. lapkričio 15 d. ExxonMobil ieškovei perduoto užskaitymo pranešimo, ExxonMobil prisiėmė didelę dalį papildomos nuolaidos, 2000 m. balandžio mėn. suteiktos W5 kaip sankcijos. Tai svarbus veiksnys, norint suprasti kartelio, apėmusio visus tiekėjus, veikimą.

98. Komisija primena, kad ji neturi pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų ExxonMobil dalyvavimą kartelyje.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

99. Panašu, kad ieškovės nurodytas argumentas yra nereikšmingas, nes net pripažinus, jog jis pagrįstas, jis neturėtų jokios įtakos ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su ieškove, teisėtumui (1996 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Günzler Aluminium prieš Komisiją , T-75/95, Rink. p. II-497, 55 punktas; 1997 m. vasario 27 d. Sprendimo FFSA ir kt. prieš Komisiją , T-106/95, Rink. p. II-229, 199 punktas ir 2002 m. gegužės 14 d. Sprendimo Graphischer Maschinenbau prieš Komisiją , T-126/99, Rink. p. II-2427, 49 punktas). Iš tikrųjų pripažinus, kad yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių ExxonMobil dalyvavimą kartelyje, to nepakaktų paneigti patį pažeidimą ar ieškovės dalyvavimą jame. Įrodžius, kad ExxonMobil taip pat dalyvavo kartelyje ir kad visi rinkoje veikę tiekėjai buvo kartelio nariai, tai nepakeistų Komisijos vertinimo dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimo ar ieškovės dalyvavimo darant šį pažeidimą.

100. Todėl reikia atmesti šį argumentą, taigi ir visus ieškovės argumentus, kuriais siekiama įrodyti, jog Komisija ginčijamame sprendime padarė faktines klaidas, ir kuriais grindžiamas jos reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą.

C – Teisės klaidos

1. Pirminės pastabos

101. Ieškovė kaltina Komisiją padarius penkias teisinio faktinių aplinkybių kvalifikavimo pagal EB 81 straipsnį klaidas. Ji, be kita ko, pažymi, kad Komisija daugiau dėmesio skyrė specialiai nuolaidai, taikytai W5, o ne tiekėjų sukurtam karteliui dėl kainų ir rinkos pasidalijimo.

102. Šis argumentas neatitinka faktinių aplinkybių. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo 155–159 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija nagrinėjo įvairius susitarimų aspektus (kainų nustatymas, vienoda nuolaida W5, mažesnė nuolaida kitiems kelių tiesėjams) EB 81 straipsnio 1 dalies nuostatų atžvilgiu, neišskirdama iš kitų nė vieno aspekto.

2. Dėl pirmos teisinio faktinių aplinkybių kvalifikavimo klaidos, susijusios su didžiųjų kelių tiesėjų nedalyvavimu tiekėjų kartelyje

a) Šalių argumentai

103. Ieškovė mano, kad vertindama didžiųjų kelių tiesėjų elgesį pagal EB 81 straipsnį Komisija neteisingai jiems priskyrė visus tiekėjų veiksmus. Vienintelės aplinkybės, kad jie nepateikė skundo konkurenciją prižiūrinčiai institucijai dėl tiekėjų veiksmų, negali pakakti pripažinti juos pažeidimo iniciatoriais.

104. Komisija primena, kad tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų interesai pakankamai kirtosi, kad būtų pateisinamas antikonkurencinis šių dviejų šalių elgesys.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

105. Bendrasis Teismas primena, kad reikia bendrai vertinti susitarimus, sudarytus tarp W5 ir tiekėjų, kurie buvo susiję su bruto kaina, minimalia nuolaida, taikytina W5, ir maksimalia nuolaida, taikytina mažiesiems kelių tiesėjams (žr. šio sprendimo 44–53 punktus), ir kad Komisija pagrįstai galėjo bendrai vertinti nagrinėjamus susitarimus ir atsižvelgdama į EB 81 straipsnio 1 dalies nuostatas juos kvalifikuoti. Šis bendras susitarimų vertinimas negali būti prilyginamas tiekėjų elgesio inkriminavimui didiesiems kelių tiesėjams.

3. Dėl antros faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidos, susijusios su kartelio antikonkurencinio tikslo nebuvimu

a) Šali ų argumentai

106. Ieškovė tvirtina, kad Komisija neįrodė, jog W5 elgesys turėjo antikonkurencinį tikslą su neigiamomis pasekmėmis galutiniams vartotojams.

107. Iš tikrųjų, pirma, Sąjungos teismas yra nurodęs, kad nors susitarimas, kuriuo siekiama apriboti lygiagrečią prekybą, turi būti iš esmės laikomas susitarimu, kurio tikslas yra konkurencijos ribojimas, tačiau tik tiek, kiek galima daryti prielaidą, kad jis atima iš galutinių vartotojų šiuos privalumus (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją , T-168/01, Rink. p. II-2969, 121 punktas). Vienintelis W5 tikslas buvo gauti kuo geresnę nuolaidą, o tai buvo įmanoma dėl visų W5 narių nuperkamo kiekio ir galiausiai tai buvo naudinga galutiniams vartotojams.

108. Kita vertus ieškovė pažymi, kad paprasčiausias pirkimo kainų stabilumo siekis neturi antikonkurencinio tikslo.

109. Komisija atmeta ieškovės argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

110. Reikia priminti, kad EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas taikomas susitarimui, kurio „tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje“. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką alternatyvus šios sąlygos pobūdis, apibūdintas jungtuku „ar“, reiškia, jog pirmiausia reikia įvertinti patį susitarimo tikslą, atsižvelgiant į ekonomines aplinkybes, kuriomis jis turi būti taikomas. Vis dėlto, jei išanalizavus šio susitarimo sąlygas paaiškėja, kad jis nėra pakankamai žalingas konkurencijai, reikia nagrinėti jo poveikį ir, norint jį uždrausti, reikia įrodyti, jog konkurencijai iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ji buvo ribojama arba iškraipoma (1966 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas LTM , 56/65, Rink. p. 337, 359, ir 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers , C-209/07, Rink. p. I-8637, 15 punktas; 2009 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peugeot ir Peugeot Nederland prieš Komisiją , T-450/05, Rink. p. II-2533, 43 punktas). Norint įvertinti, ar susitarimas draudžiamas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, nereikia nagrinėti konkretaus susitarimo poveikio, jeigu jo tikslas – konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje (1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją , 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 496, ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją , C-105/04 P, Rink. p. I-8725, 125 punktas). Šį vertinimą reikia atlikti atsižvelgiant į susitarimo turinį ir ekonomines aplinkybes, kuriomis jis taikomas (1984 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją , 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 26 punktas; 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo General Motors prieš Komisiją , C-551/03 P, Rink. p. I-3173, 66 punktas ir minėto Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers 16 punktas). Galiausiai šis nagrinėjimo metodas yra bendro taikymo ir nėra skirtas tik konkrečiai susitarimų kategorijai [2006 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo O2 (Germany) prieš Komisiją , T-328/03, Rink. p. II-1231, 67 punktas].

111. Ieškovė negali remtis 107 punkte minėtu Sprendimu GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją (121 punktas), nes Teisingumo Teismas mano, kad „EB 81 straipsniu, kaip ir kitomis Sutartyje išdėstytomis konkurencijos taisyklėmis, siekiama apsaugoti ne tik konkurentų arba vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą ir kartu pačią konkurenciją“ ir kad „todėl antikonkurencinio susitarimo tikslo konstatavimas negali būti tiesiogiai siejamas su tuo, kad aprūpinimo arba kainų atžvilgiu galutiniai vartotojai praranda veiksmingos konkurencijos privalumus“ (74 punkte minėto Sprendimo GlaxoSmithKline Services ir kt. prieš Komisiją ir kt. 62–64 punktai). Per posėdį Bendrojo Teismo klausiama ieškovė pripažino, kad pagal šią teismų praktiką mažai tikėtina, jog nagrinėjamas argumentas galėtų būti pripažintas pagrįstu.

112. Taigi šioje byloje reikia nustatyti, ar nagrinėjamais susitarimais buvo siekiama antikonkurencinio tikslo.

113. EB 81 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodoma, jog draudžiami susitarimai, kuriais „tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos“ ir „lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais taikomos nevienodos sąlygos, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį“. Iš šio sprendimo 49–58 punktų matyti, kad nagrinėjamu atveju susitarimų tikslas buvo, pirma, nustatyti bitumo pirkimo ir pardavimo kainas, ir, antra, suteikti didesnes nuolaidas W5 nariams. Todėl vien tik šių susitarimų pobūdžio pakanka konstatuoti, kad jų tikslas buvo konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje.

114. Ieškovės argumento, kad šiais susitarimais buvo siekiama pirkimo kainų stabilumo, nepakanka paneigti šią išvadą. Iš tikrųjų reikia priminti, kad šie susitarimai turi būti nagrinėjami bendrai ir kad bet kuriuo atveju kainų stabilumo siekis nesiskiria nuo siekio nustatyti pirkimo kainas (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją , T-329/01, Rink. p. II-3255, 197 punktas).

115. Bendrasis Teismas mano, kad iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, jog Komisija tinkamai įrodė, kad W5 narių ir tiekėjų elgesys buvo antikonkurencinis.

4. Dėl trečios faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidos, susijusios su Komisijos atsisakymu taikyti EB 81 straipsnio 3 dalies ir rekomendacijų dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų nuostatas

a) Šalių argumentai

116. Ieškovė mano, kad Komisija padarė teisinio faktinių aplinkybių kvalifikavimo klaidą nuspręsdama, jog W5 kolektyvinės derybos dėl nuolaidos negali būti kvalifikuojamos pagal EB 81 straipsnio 3 dalį kaip „kolektyvinis pirkimas“, kuris leidžiamas pagal rekomendacijas dėl [EB] 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams (OL C 3, 2001, p. 2, toliau – rekomendacijos dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų).

117. Pirmiausia ji pažymi, kad ginčijamame sprendime Komisija jos elgesį vertino tik pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, neatsižvelgdama į rekomendacijas dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų, kurias ji bet kuriuo atveju vertino per siaurai. Vis dėlto šios rekomendacijos ieškovei yra taikytinos, nes jos susijusios su pirkėjo elgesiu jo pirkimo rinkoje ir kadangi Komisija neįrodė, kad bruto kainos buvo nustatomos tiekėjų kartu su W5. Todėl nagrinėjamu atveju W5 veiksmų derinimas, siekiant geresnių pirkimo kainų, taip suteikiant naudą galutiniams vartotojams, reiškė kolektyvinį pirkimą.

118. Be to, Komisija esą padarė keletą vertinimo klaidų tirdama ieškovės elgesį pagal EB 81 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmiausia Komisija turėjo atsižvelgti į bendro pirkimo ir bendro pardavimo sąvokas, nes tik pastarasis yra draudžiamas pagal EB 81 straipsnį. Be to, ieškovė mano, kad Komisija turėjo išnagrinėti didžiųjų kelių tiesėjų galią rinkoje, kad nustatytų, ar jie iš tikrųjų galėjo riboti konkurenciją, atžvelgiant į tai, kad mažiesiems kelių tiesėjams vis pavykdavo gauti didesnes nuolaidas, nei buvo taikoma W5.

119. Be to, ieškovė nepritaria ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamajai daliai, kurioje Komisija nurodo, kad individualiai W5 nariai nebūtinai nupirkdavo didesnius kiekius nei mažieji kelių tiesėjai. Ieškovė nurodo, kad šis tvirtinimas nepagrįstas jokiais įrodymais, nes Komisija neprašė iš mažųjų kelių tiesėjų duomenų apie jų pirkimus, ir kad tai yra paprasčiausia prielaida. Bet kuriuo atveju tiekėjas galėjo suteikti didesnę nuolaidą bendrovei, perkančiai mažesnį kiekį dėl specialių komercinių motyvų, pavyzdžiui, kai šios bendrovės pirkimo potencialas yra didelis. Be to, aplinkybė, kad W5 derybos su tiekėjais vyko tik dėl minimalios kolektyvinės nuolaidos, kuri vėliau galėjo būti padidinta individualiai, rodo, jog W5 savo elgesiu nepažeidė konkurencijos teisės.

120. Galiausiai ieškovė ginčija ir ginčijamo sprendimo 313 konstatuojamąją dalį, kurioje Komisija tvirtina, kad didieji kelių tiesėjai ribojo tarpusavio konkurenciją, nes kiekvienas didysis tiesėjas dvišalių derybų kelių tardavosi su tiekėju dėl nuolaidos. Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką (2000 m. rugsėjo 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pavlov ir kt. , C-180/98–C-184/98, Rink. p. I-6451, 92 ir paskesni punktai) reglamentavimas, kuris turi privalomąjį pobūdį tik vienai išlaidų daliai, kuri, be kita ko, yra nedidelė, labai neriboja konkurencijos. Nagrinėjamu atveju ieškovė primena, kad bitumas sudaro tik 1,5 % visų bendrovės išlaidų kelių tiesimo darbams.

121. Komisija atmeta visus ieškovės argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

122. Pirmiausia Bendrasis Teismas primena, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog įmonė, kuri prašo taikyti jai išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, rašytiniais įrodymais turi įrodyti išimties taikymo pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, negalima kaltinti Komisijos nepasiūlius kitų sprendimų ar nenurodžius to, ką ji laikytų pateisinančiu išimties taikymą (1984 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo VBVB ir VBBB prieš Komisiją , 43/82 ir 63/82, Rink. p. 19, 52 punktas ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją , T-191/98, T-212/98–T-214/98, Rink. p. II-3275, 220 punktas). Komisija vykdydama savo pareigą motyvuoti turi tik nurodyti faktines ir teisines aplinkybes bei argumentus, dėl kurių ji priima sprendimą atmesti prašymą taikyti išimtį, o ieškovė negali reikalauti, kad ji aptartų visus fakto ir teisės klausimus, kuriuos ji nurodė per administracinę procedūrą (1995 m. vasario 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SPO ir kt. prieš Komisiją , T-29/92, Rink. p. II-289, 262 ir 263 punktai). Iš to matyti, kad ieškovė turi įrodyti, jog Komisija padarė teisės ar fakto klaidą atsisakydama jai taikyti išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį.

123. Nagrinėjamu atveju Komisija ginčijamo sprendimo 162–168 konstatuojamosiose dalyse išdėstė priežastis, dėl kurių ji mano, kad W5 dalyvavimas susitarimuose nėra kolektyvinis pirkimas, kaip jis suprantamas pagal rekomendacijas dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų. Ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamojoje dalyje Komisija primena, kad rekomendacijos neturi tikslo leisti visus horizontalaus bendradarbiavimo susitarimus, tačiau jose išdėstomi principai, leidžiantys įvertinti tokius susitarimus, kurie gali kelti konkurencijos problemų, atsižvelgiant į EB 81 straipsnio nuostatas. Ginčijamo sprendimo 165 konstatuojamojoje dalyje ji patikslina, kad nagrinėjamu atveju aptariamų susitarimų tikslas buvo riboti konkurenciją ir šie susitarimai turėjo pasekmių juose nedalyvaujančioms įmonėms (kainų visiems Nyderlandų kelių tiesėjams ir nuolaidų ribų mažiesiems kelių tiesėjams nustatymas). Be to, ir bet kuriuo atveju, kaip teisingai skundžiamo sprendimo 166 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, W5 šių derybų su tiekėjais, kurių vienintelis tikslas buvo nustatyti kainas ir nuolaidas, metu nedarydavo jokių užsakymų, o tai yra elgesys, kuris pagal rekomendacijų dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų 124 punktą vertinamas kaip paslėptas kartelis. Be to, reikia pažymėti, kad W5 sudarė susitarimus su pardavėjų grupe, kuri taip pat užsiėmė slapta veikla. Galiausiai EB 81 straipsnio 3 dalies nuostatos bet kuriuo atveju netaikomos, kai pagal rekomendacijų dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų 133 punktą pirkimo susitarimams netaikoma išimtis, jei jie nustato ribojimus, kurie nėra būtini šių susitarimų teikiamai ekonominei naudai. Šioje byloje nagrinėjami susitarimai nustatė ribojimus mažiesiems kelių tiesėjams ribotų nuolaidų forma, o tai ribojimai tretiesiems asmenims, nebūtini siekiamai ekonominei naudai užtikrinti.

124. Priešingai nei tvirtina ieškovė, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija jos elgesį vertino atsižvelgdama ne tik į EB 81 straipsnio 3 dalį, bet ir į rekomendacijas dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų.

125. Be to, ieškovė mano, kad Komisija padarė teisės klaidą nuspręsdama, kad rekomendacijos dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų leidžia ne konkretų elgesį, o nustato principus, pagal kuriuos turi būti vertinami susitarimai EB 81 straipsnio nuostatų atžvilgiu. Vis dėlto iš rekomendacijų 1 punkto aiškiai matyti, kad jos nustato „horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų pagal EB 81 straipsnio 1 dalį vertinimo principus“. Taigi šiuo klausimu Komisija nepadarė teisės klaidos.

126. Be to, ieškovė mano, kad Komisija padarė teisės klaidą neskirdama bendro pirkimo nuo bendro pardavimo, nors tik pastarasis yra draudžiamas pagal rekomendacijas dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų. Taip pat ji ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamojoje dalyje nurodė papildomą savarankiško elgesio rinkoje reikalavimą pirkėjams, nors rekomendacijos dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų nenustato tokio reikalavimo. Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamosios dalies, susijusios ne su EB 81 straipsnio 3 dalies, o su EB 81 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu, matyti, kad Komisija atsakė tik į tam tikrų įmonių per administracinę procedūrą nurodytą argumentą, susijusį su Nyderlandų rinkos specifiškumu ir kad ji neketino aiškinti rekomendacijų dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų, taigi šis argumentas turi būti atmestas.

127. Ieškovė priekaištauja Komisijai neatlikus W5 narių galios rinkoje tyrimo, kad nustatytų, ar jie iš tikrųjų galėjo riboti konkurenciją. Vis dėlto Komisija teisingai nurodo, kad ji neprivalėjo atlikti tokį tyrimą, nes tai nebuvo bendradarbiavimo susitarimas, kuriuo pirkėjai siekė paveikti pardavėjus, o kolektyvinis kartelis dėl kainų tarp dviejų grupių. Be to, iš ginčijamo sprendimo 24 konstatuojamosios dalies matyti, kad pirmiausia ji pažymėjo, jog W5 nariams 2002 m. priklausė 36 iš 51, t. y. daugiau nei 70 % Nyderlanduose veikusių asfalto gamyklų. Be to, reikia nurodyti, kad pagal rekomendacijų dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų 18 punktą nėra būtina nagrinėti susitarimų, kurių tikslas yra konkurencijos apribojimas tokiomis priemonėmis kaip kainų nustatymas, gamybos apimčių apribojimas arba pasidalijimas rinkomis ar vartotojais, realaus poveikio konkurencijai ir rinkai, nes preziumuojama, kad tokie susitarimai turi neigiamą poveikį rinkai. Manydama, kad nagrinėjami susitarimai dėl savo pobūdžio riboja konkurenciją (ginčijamo sprendimo 165 konstatuojamoji dalis), Komisija neprivalėjo atlikti išsamesnio tyrimo dėl W5 narių galios rinkoje.

128. Ieškovė taip pat mano, kad Komisija padarė faktinę klaidą be jokių įrodymų tvirtindama, kad individualiai W5 nariai ne visada nupirkdavo didesnį kiekį nei mažieji kelių tiesėjai. Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija nuspręsdama, jog W5 nuolaida nebuvo susijusi su atskirų narių perkamu kiekiu ir kad jiems taikoma specialia nuolaida buvo siekiama pranašumo prieš kitus kelių tiesėjus, rėmėsi įvairiais įrodymais (žr. šio sprendimo 50 ir 51 punktus). Be to, aplinkybė, kad kiekvienas W5 narys, be kolektyvinės nuolaidos, stengėsi gauti papildomą nuolaidą, priklausančią nuo perkamo kiekio, yra papildomas įrodymas to, kad kolektyvinė nuolaida nebuvo susijusi su W5 perkamu kiekiu.

129. Galiausiai ieškovė ginčija Komisijos tvirtinimą, kad susitarimų tikslas buvo riboti konkurenciją (ginčijamo sprendimo 166 ir 313 konstatuojamosios dalys). Ji nurodo, kad šie susitarimai, pirma, neribojo konkurencijos tarp W5 narių, ir, antra, neribojo konkurencijos tarp visų kelių tiesėjų, nes bitumas sudarė tik 1,5 % visų šių įmonių išlaidų. Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo matyti, kad kartu su tiekėjais, kurie užėmė 80 % rinkos, nustatydami bruto kainą ir nuolaidą visiems būsimiems jų pirkimams, W5 nariai ribojo konkurenciją, kuri galėjo būti tarp jų. Be to, nors Teisingumo Teismas konkrečiu reglamentavimo, nustatančio privalomą dalyvavimą papildomoje pensijų sistemoje, atveju nusprendė, kad tai neriboja konkurencijos (120 punkte minėto Sprendimo Pavlov ir kt. 95 punktas), Komisija, nors to ir neprivalėjo daryti, teisingai nurodė, kad šioje byloje, atsižvelgiant į kelių tiesimo sektoriuje veikiantį viešųjų pirkimų mechanizmą, speciali nuolaida W5 turėjo įtakos konkurencijai kelių tiesimo sektoriuje (žr. šio sprendimo 69–73 punktus).

130. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė jokios teisinio teisės ar faktinių aplinkybių kvalifikavimo klaidos atsisakydama pripažinti, kad W5 dalyvavimas susitarimuose pagal EB 81 straipsnio 3 dalį buvo „kolektyvinis pirkimas“, kuris leidžiamas pagal rekomendacijas dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų.

5. Dėl ketvirtos teisinio faktinių aplinkybių kvalifikavimo klaidos, susijusios su netiksliu nagrinėjamos rinkos apibrėžimu ir klaidingu didžiųjų kelių tiesėjų padėties rinkoje vertinimu

a) Šalių argumentai

131. Ieškovė mano, kad Komisija padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą per daug siaurai apibrėždama nagrinėjamą rinką, kad įvertintų W5 padėtį. Remiantis tiekėjų požiūriu Komisija apribojo savo nagrinėjamos rinkos vertinimą tik siekdama įrodyti, kad didiesiems kelių tiesėjams priklausė 49,5 % pirkimo rinkos (ginčijamo sprendimo 29 konstatuojamoji dalis). Ieškovė primena, kad kaltinimai dėl Komisijos pateikto rinkos apibrėžimo negali būti pripažinti savarankiškais prieštaravimų, susijusių su poveikiu konkurencijai, atžvilgiu (2003 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją , T-5/00 ir T-6/00, Rink. p. II-5761, 123 punktas).

132. Pirma, ji nurodo, kad Komisija nepateikė pakankamų motyvų, leidžiančių neįtraukti pramoninio bitumo į nagrinėjamos rinkos apibrėžimą, visų pirma nepažymint, kad neegzistavo tinkamų alternatyvių pasiūlymų.

133. Antra, ji ginčija Komisijos sprendimą nagrinėjamą rinką geografiškai apriboti tik Nyderlandais. Iš tikrųjų tik Kuwait Petroleum pažeidimo laikotarpiu gamino bitumą Nyderlanduose, kiti tiekėjai Nyderlanduose parduodamą bitumą importuodavo iš Belgijos ir Vokietijos, be to, Beniliukse jie turėjo struktūrizuotą pardavimo sistemą. Taigi Komisija nepaisė aiškios informacijos, patvirtinančios tiekėjų tarptautinius suderintus veiksmus. Be to, ji be priežasčių neatsižvelgė į vienas kitą patvirtinančius tam įvairių didžiųjų kelių tiesėjų pareiškimus, kad Nyderlandų bitumo rinka buvo izoliuota pačių tiekėjų, kurie jiems neleido pirkti iš užsienio (ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamoji dalis). Vis dėlto, jei Komisija apibrėždama nagrinėjamą rinką būtų atsižvelgusi į Belgiją ir vakarinę Vokietijos dalį, W5 priklausanti rinkos dalis būtų mažesnė nei 15 %. Pagal rekomendacijas dėl horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų kelių įmonių bendro pirkimo atveju šios įmonės neturi galios rinkoje, jei jų bendra rinkos dalis nesudaro 15 %.

134. Komisija atmeta visus ieškovės argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

135. Taikydama EB 81 straipsnį Komisija turi nustatyti, ar nagrinėjami suderinti veiksmai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir ar jų tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje. Šalys nesutaria dėl šios Komisijai tenkančios pareigos apimties ir dėl Komisijos ginčijamame sprendime pateikto nagrinėjamos rinkos apibrėžimo.

136. Pagal teismų praktiką taikant EB 81 straipsnio 1 dalį atitinkamos rinkos apibrėžimu siekiama tik nustatyti, ar nagrinėjamas susitarimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir ar jo tikslas arba rezultatas yra trukdyti, riboti arba iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje (2006 m. vasario 16 d. Teisingumo Teismo nutarties Adriatica di Navigazione prieš Komisiją , C-111/04 P, 31 punktas ir 2009 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją , C-511/06 P, Rink. p. I-5843, I-5848, generalinio advokato P. Mengozzi išvados 196 ir 197 punktai).

137. Be to, Bendrasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad priimant sprendimą dėl EB 81 straipsnio taikymo Komisijos pareiga apibrėžti atitinkamą rinką nėra absoliuti, ji tą turi padaryti, tik jei be to neįmanoma nustatyti, ar nagrinėjamas kartelis gali paveikti prekybą tarp valstybių narių ir ar jo tikslas arba rezultatas yra trukdyti, riboti arba iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje (2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją , T-62/98, Rink. p. II-2707, 230 punktas; 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją , T-44/00, Rink. p. II-2223, 132 punktas ir 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją , T-38/02, Rink. p. II-4407, 99 punktas).

138. Atitinkamą rinką taip pat būtina apibrėžti siekiant išsiaiškinti, ar konkrečiu atveju tenkinama EB 81 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta sąlyga, kad būtų galima patvirtinti, jog netaikoma 81 straipsnio 1 dalis [šiuo klausimu žr. Komisijos pranešimą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams (OL C 372, 1997, p. 5) ir 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją (T-213/00, Rink. p. II-913, 226 punktą)], tačiau tai daryti nebūtina siekiant nustatyti, ar tenkinamos kitos trys EB 81 straipsnio 3 dalyje išdėstytos sąlygos (minėto Sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 226 punktas).

139. Šioje byloje pirmiausia reikia pažymėti, kad Komisija pagrįstai atsisakė taikyti EB 81 straipsnio 3 dalies nuostatas, o konkrečiai EB 81 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatas (šio sprendimo 122–130 punktai). Antra, nors ieškovė tvirtina, kad Komisijos pateiktas klaidingas nagrinėjamos rinkos apibrėžimas turėjo reikšmės vertinant W5 narių galią rinkoje, kuri tariamai buvo gerokai mažesnė nei pagal Komisijos vertinimą, vis dėlto ji neginčija, kad nagrinėjami susitarimai galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, o jų tikslas buvo bent jau stabilizuoti pirkimo kainas, ir tai nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo įrodyta (žr. šio sprendimo 113–115 punktus), ribojo ir iškreipė konkurenciją bendrojoje rinkoje. Todėl taikydama EB 81 straipsnį, kuris šioje byloje nereikalauja išankstinio atitinkamos rinkos apibrėžimo, Komisija galėjo tik nurodyti su karteliu susijusį produktą ir atitinkamą teritoriją.

140. Ieškovė priekaištauja Komisijai nenurodžius pakankamų motyvų, leidžiančių neįtraukti pramoninio bitumo į nagrinėjamos rinkos apibrėžimą, visų pirma nepažymint, kad neegzistavo tinkamų alternatyvių pasiūlymų. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija neturėjo pareigos apibrėžti rinką, negalima konstatuoti jokio motyvavimo pareigos nesilaikymo šiuo klausimu (137 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 99 punktas).

141. Be to, ieškovė tvirtina, kad Komisija nepagrįstai apribojo nagrinėjamos rinkos geografinį apibrėžimą, apimant tik Nyderlandus, nors tik viena naftos įmonė bitumą gamino Nyderlandų teritorijoje, o kiti tiekėjai savo bitumą importavo iš Vokietijos ar Belgijos, be to, kai kurie iš jų pardavimą organizavo bendrai Beniliukse. Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo 27 ir 28 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija atsižvelgė į šias faktines aplinkybes, tačiau nurodė, kad bitumo pardavimas vyko tik nacionaliniu lygiu dėl nacionalinių kiekybinių reikalavimų, rizikų padengimo mechanizmo ir asfalto gamyklų nuosavybės struktūros.

142. Be to, vien tik ieškovės nurodytų įrodymų, kuriais siekiama pagrįsti tvirtinimą dėl kartelio veikimo Belgijoje, nepakanka įrodyti, kad Komisija padarė teisės klaidą apibrėždama nagrinėjamą rinką. Bet kuriuo atveju Komisija ginčijamame sprendime į šiuos įrodymus atsižvelgė. Tai, pirma, 1994 m. kovo 4 d. Kuwait Petroleum parengtas rankraštinis protokolas apie suderintus veiksmus tarp tiekėjų ( Nynas , Klöckner , SNV, BP, Smid ir Hollander bei Kuwait Petroleum ), kuriame nurodoma, jog būtina „pakelti kainą Belgijoje“. Antra, dokumentai, iš kurių matyti, kad SNV turėjo struktūrizuotą pardavimo sistemą, veikiančią Beniliukse: 1993–1998 m. tik vienas vadybininkas buvo atsakingas už bitumo pardavimą Beniliukse, kaip, beje, ir ExxonMobil atveju, kur už pardavimus Nyderlanduose ir Belgijoje buvo atsakingi tie patys asmenys.

143. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija apibrėždama nagrinėjamą rinką nepadarė nei teisės, nei faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidos.

6. Dėl penktos teisinių aplinkybių kvalifikavimo klaidos, susijusios su netiesioginio poveikio kelių tiesimo žemesnei rinkai nebuvimu

a) Šalių argumentai

144. Ieškovė nurodo, jog Komisija padarė faktinių aplinkybių kvalifikavimo klaidą nuspręsdama, kad nagrinėjami susitarimai turėjo netiesioginį poveikį žemesnei kelių tiesimo rinkai. Ji primena, kad išlaidos bitumui sudarė tik nežymią Nyderlandų kelių tiesimo įmonių apyvartos dalį, išskyrus retus atvejus, kai buvo reikalingas labai didelis kiekis asfalto (10 % visų atvejų), bet tuomet kelių tiesėjai bet kuriuo atveju galėjo derėtis dėl papildomos nuolaidos. Be to, Komisija savo tvirtinimo, kad net ir nežymus bitumo kainų skirtumas galėjo būti lemiamas veiksnys laimint viešuosius pirkimus, nepagrindė jokiais skaičiavimais. Komisija taip pat neįrodė, kad bruto kainos lygis Nyderlanduose buvo aukštesnis nei kitose šalyse. Duomenys apie kainų kaitą kitose šalyse tariamai buvo pašalinti iš nekonfidencialios tiekėjų pateiktų dokumentų versijos; iš tam tikrų dokumentų esą buvo galima matyti, kad kainų lygis Nyderlanduose buvo panašus kaip ir kaimyninėse valstybės.

145. Komisija atmeta ieškovės argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

146. Visų pirma ieškovė tvirtina, kad Komisija neįrodė, jog bitumo kaina, kuri sudaro tik nežymią kelių tiesimo darbų išlaidų dalį, gali turėti poveikį konkurencijai netiesiogiai darydama įtaką žemesnei kelių tiesimo rinkai. Tačiau reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 74–79 ir 110–115 punktuose, susitarimų tikslas buvo konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas. Todėl Komisija neturėjo įrodyti konkretaus antikonkurencinio minėtų susitarimų poveikio.

147. Be to, ieškovė priekaištauja Komisijai nepakankamai įrodžius, kad pažeidimo laikotarpiu bruto kaina Nyderlanduose buvo didesnė nei kaimyninėse valstybėse. Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo (174 konstatuojamoji dalis) matyti, kad Komisija rėmėsi įvairiais dokumentais, paimtais per jos atliktus patikrinimus, be kita ko, 1995 m. vasario 9 d. SNV vidaus dokumentu, iš kurio matyti tam tikri, iš pirmo žvilgsnio nepagrįsti, kainų skirtumai Nyderlanduose ir kaimyninėse valstybėse, 2003 m. spalio 9 d. Kuwait Petroleum pareiškimu, kuriame taip pat minimas kainų skirtumas Nyderlanduose ir kaimyninėse valstybėse. Komisija taip pat rėmėsi ieškovės patalpose paimtais dokumentais, susijusiais su 2000 m. balandžio 12 d. ir 2002 m. sausio 29 d. susitikimais dėl veiksmų suderinimo. Dėl 2000 m. šiuose dokumentuose nurodoma, kad neto kainų lygis Nyderlanduose buvo 25 NLG aukštesnis už kainas Belgijoje (ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamoji dalis). Dėl 2002 m. šiuose dokumentuose nurodoma, kad neto kaina Nyderlanduose buvo 183 EUR, o Vokietijoje ir Belgijoje – 162 EUR, Prancūzijoje 158 EUR (ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamoji dalis). Šie vienas kitą patvirtinantys įrodymai yra pakankami įrodyti, jog bruto kaina Nyderlanduose buvo didesnė nei kaimyninėse valstybėse.

148. Be to, nors ieškovė priekaištauja Komisijai išslaptinus tiekėjų pateiktus duomenis apie kainų kaitą kitose valstybėse, reikia pažymėti, kad, kadangi kaimyninėse valstybės nebuvo nustatyta jokia antikonkurencinė veikla, tiekėjai turėjo teisę prašyti informaciją, susijusią su šiose valstybėse taikytomis kainomis, laikyti verslo paslaptimi.

149. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidos nuspręsdama, jog nagrinėjami susitarimai turėjo netiesioginės įtakos žemesnei kelių tiesimo rinkai.

150. Todėl reikia atmesti visus ieškovės argumentus dėl Komisijos ginčijamame sprendime padarytų teisės klaidų, nurodytų grindžiant reikalavimus panaikinti minėtą sprendimą.

D – Dėl esminių procesinių reikalavimų ir teisės į gynybą pažeidimo

1. Šalių argumentai

151. Trečiasis ir paskutinis ieškovės nurodytas ieškinio pagrindas, kuriuo grindžiamas reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą, susijęs su esminių procedūrinių reikalavimų ir teisės į gynybą pažeidimu, nes Komisija jai nepateikė kitų įmonių visų atsakymų į pranešimą apie kaltinimus.

152. Ieškovė tvirtina, kad paprasčiausių atsakymų ištraukų, kuriomis Komisija aiškiai ketino remtis savo sprendime, nepakanka. Ji mano, kad visų atsakymų pateikimas buvo ypač būtinas dėl kartelio horizontalaus ir vertikalaus pobūdžio ir dėl to, kad Komisija palaikė tiekėjus. Galiausiai ji pažymi, kad tik Komisija negali nuspręsti, su kuriais atsakymais į pranešimą apie kaltinimus galima leisti susipažinti.

153. Komisija atmeta visus ieškovės argumentus.

2. Bendrojo Teismo vertinimas

154. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2006 m. gegužės 24 d. Komisija pateikė ieškovei kitų įmonių atsakymų į pranešimą apie kaltinimus ištraukas, kuriomis ji kaip įrodymais ketino remtis ginčijamame sprendime. Ieškovė 2006 m. birželio 12 d. pateikė pastabas dėl šių dokumentų, prašydama leisti susipažinti su visais kitų įmonių atsakymais į pranešimą apie kaltinimus, tačiau Komisija atmetė šį prašymą.

a) Pagrindiniai principai susiję su teise susipažinti su po pranešimo apie kaltinimus pateiktais dokumentais

155. Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalyje nurodoma:

„Proceso metu turi būti gerbiama šalių teisė į gynybą. Šalys turi teisę susipažinti su Komisijos bylos medžiaga atsižvelgiant į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis. Teisė susipažinti su bylos medžiaga netaikoma konfidencialiai informacijai ir Komisijos ar valstybių narių konkurencijos institucijų vidaus dokumentams.“

156. Komisijos pranešime dėl teisės susipažinti su Komisijos dokumentais bylose pagal EB sutarties 81 ir 82 straipsnius, EEE sutarties 53, 54 ir 57 straipsnius bei Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 taisyklių (OL C 325, 2005, p. 7) Komisija 8 punkte „Komisijos bylą“ apibrėžia kaip „visus dokumentus, kuriuos Komisijos Konkurencijos generalinis direktoratas yra gavęs, parengęs ir (arba) sukaupęs tyrimo metu“. Šio pranešimo 27 punkte Komisija pažymi:

„Teisė susipažinti su byla suteikiama pateikus prašymą ir paprastai tik vieną kartą po Komisijos prieštaravimų šalims pranešimo tam, kad būtų užtikrintas šalių lygybės principas ir apsaugota jų teisę į gynybą. Dėl to dažniausiai nesuteikiama teisė susipažinti su kitų šalių atsakymais į Komisijos prieštaravimus.

Tačiau šaliai bus suteikta teisė susipažinti su dokumentais, gautais vėlesniuose administracinės procedūros etapuose po prieštaravimų pateikimo, jeigu tokie dokumentai gali būti laikytini naujais kaltinamaisiais ar išteisinamaisiais įrodymais, susijusiais su kaltinimais tai šaliai, įvardytais Komisijos pareiškime dėl prieštaravimų. Taip bus daroma ypač tais atvejais, kai Komisija ketina remtis naujais įrodymais.“

157. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisės į gynybą paisymas vykstant visoms procedūroms, per kurias gali būti skirtos sankcijos, pirmiausia baudos ar periodinės baudos, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, kurio turi būti laikomasi net per administracinę procedūrą (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją , 85/76, Rink. p. 461, 9 punktas ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo ARBED prieš Komisiją , C-176/99 P, Rink. p. I-10687, 19 punktas). Šiuo klausimu Reglamente Nr. 1/2003 nustatoma, kad šalims siunčiamas pranešimas apie kaltinimus, kuriame turi būti aiškiai išdėstyti pagrindiniai argumentai, kuriais Komisija remiasi toje procedūros stadijoje. Šis pranešimas apie kaltinimus yra procesinė garantija, parodanti Sąjungos teisės pagrindinį principą, kuris reikalauja teisės į gynybą užtikrinimo visose procedūrose (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Papierfabrik August Koehler ir kt. prieš Komisiją , C-322/07 P, C-327/07 P ir C-338/07 P, Rink. p. I-7191, 34 ir 35 punktus).

158. Reikia priminti, kad konkurencijos bylose suteikiant galimybę asmenims, kuriems yra skirtas pranešimas apie kaltinimus, susipažinti su byla pirmiausia siekiama leisti šiems asmenims susipažinti su Komisijos byloje esančiais įrodymais, kad jų pagrindu asmenys galėtų veiksmingai pareikšti nuomonę dėl Komisijos pranešime apie kaltinimus padarytų išvadų. Todėl galimybė susipažinti su byla yra viena iš procedūrinių garantijų, skirtų apsaugoti teisę į gynybą ir visų pirma užtikrinti, kad būtų galima veiksmingai pasinaudoti teise būti išklausytam (žr. 122 punkte minėto Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 334 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Teisė susipažinti su bylos medžiaga reiškia, kad Komisija atitinkamai įmonei suteikia galimybę išnagrinėti visus tyrimo medžiagoje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Corus UK prieš Komisiją , C-199/99 P, Rink. p. I-11177, 125 punktą ir 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją , T-30/91, Rink. p. II-1775, 81 punktą). Tai taikytina ir kaltę patvirtinantiems, ir ją paneigiantiems dokumentams, išskyrus kitų įmonių verslo paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (157 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 9 ir 11 punktai bei 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją , C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 68 punktas).

159. Pagal nusistovėjusią praktiką tik administracinio ginčo stadijos pradžioje pranešimu apie kaltinimus atitinkama įmonė informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija, ir ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl kitų kartelyje tariamai dalyvavusių įmonių atsakymai į pranešimą apie kaltinimus iš principo nėra bylos medžiagos dokumentas, su kuriuo šalys galėtų susipažinti (2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją , T-161/05, Rink. p. II-3555, 163 punktas). Tačiau jei norėdama įrodyti pažeidimą vykstant procedūrai dėl EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo Komisija ketina pasiremti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl tokio įrodymo (žr. 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją , vadinamojo Ciments , T-25/95, T-26/95, T-30/95–T-32/95, T-34/95–T-39/95, T-42/95–T-46/95, T-48/95, T-50/95–T-65/95, T-68/95–T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink. p. II-491, 386 punktas ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Avebe prieš Komisiją , T-314/01, Rink. p. II-3085, 50 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

160. Pagal teismų praktiką dėl susipažinimo su administracinės bylos medžiaga, surinkta iki pranešimo apie kaltinimus, neperdavus tam tikro dokumento, teisė į gynybą pažeidžiama tik jeigu suinteresuotoji įmonė įrodo, jog, pirma, Komisija šiuo dokumentu grindė kaltinimą, susijusį su pažeidimo buvimu (1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją , 322/81, Rink. p. 3461, 7 ir 9 punktai ir 158 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 71 punktas), ir, antra, šį kaltinimą galima įrodyti tik remiantis minėtu dokumentu (1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG-Telefunken prieš Komisiją , 107/82, Rink. p. 3151, 24–30 punktai, 158 punkte minėtų sprendimų Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 71 punktas ir Solvay prieš Komisiją 58 punktas). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nustatė skirtumą tarp kaltę patvirtinančių dokumentų ir kaltę paneigiančių dokumentų. Jei tai kaltę patvirtinantis dokumentas, suinteresuotoji įmonė turi įrodyti, kad rezultatas, prie kurio Komisija priėjo savo sprendime, būtų buvęs kitoks, jei nebūtų buvęs pateiktas dokumentas. Tačiau kai nepateikiamas kaltę paneigiantis dokumentas, suinteresuotoji įmonė turi tik įrodyti, kad jo nepateikimas galėjo neigiamai jos atžvilgiu paveikti procedūros eigą ir Komisijos sprendimo turinį (šiuo klausimu žr. 158 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 73 ir 74 punktus). Šis atskyrimas galioja ir po pranešimo apie kaltinimus surinktiems dokumentams (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją , T-43/02, Rink. p. II-3435, 351–359 punktai).

161. Be to, reikia pažymėti, kad sisteminis kitų įmonių atsakymų į pranešimą apie kaltinimus nepateikimas nepažeidžia teisės į gynybą principo. Kaip nurodyta, šis principas reiškia, jog Komisija per administracinę procedūrą turi atitinkamoms įmonėms atskleisti visas faktines aplinkybes ar dokumentus, kuriais ji remiasi, kad jos galėtų veiksmingai pareikšti nuomonę dėl faktinių aplinkybių realumo ir reikšmingumo bei jos tvirtinimus grindžiančių dokumentų.

162. Galiausiai ieškovė negali remtis teismų praktika, pagal kurią vien tik Komisija, kuri praneša apie kaltinimus ir priima spr endimą dėl sankcijų, negali nustatyti dokumentų, naudingų atitinkamos įmonės gynybai (158 punkte minėtų sprendimų Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 126 punktas, Solvay prieš Komisiją 81 ir 83 punktai bei 122 punkte minėto Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 339 punktas). Iš tikrųjų šis vertinimas, susijęs su Komisijos sudarytoje byloje esančiais dokumentais, negali būti taikomas kitų suinteresuotųjų šalių atsakymams į Komisijos joms pateiktus kaltinimus.

b) Taikymas šioje byloje

163. Šioje byloje ieškovė mano, kad jai turėjo būti suteikta teisė susipažinti su visais kitų įmonių atsakymais į pranešimą apie kaltinimus, kuriuose galėjo būti kaltę paneigiančių įrodymų.

164. Reikia priminti, kad ieškovė turėjo pateikti prima facie įrodymą, kad jų neatskleidimas galėjo neigiamai jos atžvilgiu paveikti procedūros eigą ir Komisijos sprendimo turinį. Tačiau ieškovė tik apskritai, neaiškiai ir spekuliatyviai nurodė, kad kitų įmonių atsakymai į pranešimą apie kaltinimus būtų jei suteikę jos kaltę paneigiančios informacijos dėl kartelio horizontalaus ir vertikalaus pobūdžio ir dėl tariamo Komisijos palankumo tiekėjams, tačiau nepateikė jokios konkrečios informacijos, kuri galėtų būti prima facie įrodymu šiuo klausimu.

165. Be to, kaip pažymi Komisija, mažai tikėtina, kad kartelio atveju bendrovė pateiktų informacijos, kuri mažintų kitos bendrovės reikšmę kartelyje, nors nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad kartelis veikė tarp dviejų grupių, turinčių galimai skirtingus interesus, paaiškina, jog kiekviena šalis siekė sumažinti savo vaidmenį kartelyje sureikšminant kitos šalies vaidmenį. Bet kuriuo atveju pagal teismų praktiką paprasčiausia aplinkybė, kad kitos įmonės savo atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus galėjo pateikti tuos pačius argumentus, nėra kaltę paneigiantis įrodymas (160 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 353–356 punktai). Taigi ieškovė nepateikė jokio prima facie įrodymo, reikšmingo galimam kitų įmonių atsakymų į pranešimą apie kaltinimus perdavimui.

166. Todėl reikia daryti išvadą, kad Komisija nepažeidė ieškovės teisės į gynybą atsisakydama pateikti jai visus atsakymus į pranešimą apie kaltinimus.

167. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės reikalavimai dėl panaikinimo turi būti atmesti.

II – Dėl reikalavimų panaikinti ar sumažinti baudą

168. Grįsdama savo reikalavimus dėl baudos panaikinimo ar sumažinimo ieškovė nurodo du ieškinio pagrindus, susijusius su, pirma, fakto ir teisės klaidomis apskaičiuojant bazinį baudos dydį, ir, antra, fakto ir teisės klaidomis bei teisės į gynybą pažeidimu atsižvelgiant į sunkinančias aplinkybes.

169. Pirmiausia reikia pažymėti, kad pateikdama reikalavimus panaikinti arba sumažinti baudą ieškovė, panašu, prašo Bendrojo Teismo pasinaudoti savo neribota jurisdikcija beveik tik Komisijos padarytoms faktinėms ir teisės klaidoms ištaisyti. Iš tikrųjų, neatsižvelgiant į prieštaravimą dėl neproporcingo baudos padidinimo dėl atsisakymo bendradarbiauti, nė vienas grindžiant ieškinio pagrindus nurodytas argumentas neįpareigoja Bendrojo Teismo pasinaudoti savo neribota jurisdikcija, kad Komisijos vertinimą pakeistų savu. Todėl Bendrasis Teismas šioje byloje turi išnagrinėti, ar nurodomos klaidos iš tikrųjų buvo padarytos, o prireikus ir jei tai būtų būtina, ištaisyti jas pasinaudojant savo neribota jurisdikcija.

170. Subsidiariai reikia pažymėti, kad, kaip buvo nurodyta pirmiau, nors iš reikalavimų panaikinti arba sumažinti baudą matyti, kad ieškovė prašo Bendrąjį Teismą pasinaudoti neribota jurisdikcija beveik tik dėl klaidingų Komisijos argumentų taikymo, Bendrasis Teismas mano, kad bet kuriuo atveju ieškovės pateikti argumentai, kuriais grindžiami minėti reikalavimai, nepateisina Komisijos vertinimo pakeitimo kitu.

A – Dėl bazinio baudos dydžio nustatymo

171. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su fakto ir teisės klaidomis, Komisijos tariamai padarytomis apskaičiuojant bazinį baudos dydį. Ieškovė iš tikrųjų mano, kad jai nustatytas bazinis baudos dydis (17,1 mln. EUR) yra per didelis dėl keturių priežasčių.

1. Dėl pažeidimo pripažinimo labai sunkiu

a) Šalių argumentai

172. Visų pirma ieškovė tvirtina, kad Komisija neteisingai pripažino W5 narių elgesį labai sunkiu pažeidimu, nors kolektyvinės derybos dėl didžiausios įmanomos nuolaidos perkant, kuriomis buvo siekiama priešintis tiekėjų sudarytam karteliui dėl kainų ir rinkos pasidalijimo, negalėjo būti vertinamos taip pat, kaip ir minėtas tiekėjų kartelis dėl kainų ir rinkos pasidalijimo. Komisija turėjo atskirai įvertinti W5 narių elgesio sunkumą, išnagrinėdama realų tokio elgesio poveikį konkurencijai. Be to, Komisija turėjo pagrįsti savo tvirtinimą, kad didieji kelių tiesėjai turėjo suprasti, jog jų elgesys riboja konkurenciją, ir įrodyti, kad šis elgesys turėjo neigiamos įtakos mažiesiems kelių tiesėjams, bei įrodyti tariamai dirbtinį bitumo kainų kėlimą Nyderlanduose. Galiausiai ji primena, jog pati Komisija pranešime apie kaltinimus pripažino, kad slapti susitarimai buvo susiję tik su tiekėjais, o ne su didžiaisiais kelių tiesėjais, kurie nelabai stengėsi slėpti kontaktus. Kvietimai į susitikimus buvo siunčiami per sekretoriato tarpininką ir dėl derybų rezultatų glaustumo ir formalaus susitarimo nebuvimo nebuvo rengiami jokie šių susitikimų protokolai.

173. Apibendrindama ieškovė nurodo, kad pagal Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir [AP] sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės) nagrinėjamas pažeidimas galėjo būti kvalifikuojamas nebent kaip lengvas, už kurį nustatomas 1 mln. EUR bazinis baudos dydis.

174. Komisija atmeta visus ieškovės argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

175. Pagal gairių 1 punktą bazinis baudos dydis nustatomas remiantis pažeidimo sunkumu ir trukme, o vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Gairėse skiriami lengvi pažeidimai (dažniausia tai yra vertikalūs prekybos apribojimai, turintys ribotos įtakos rinkai), sunkūs pažeidimai (dažniausia tai yra horizontalūs arba vertikalūs apribojimai, tačiau jie įgyvendinami griežčiau, turi didesnę įtaką rinkai) ir labai sunkūs pažeidimai (horizontalūs apribojimai, pavyzdžiui, kainų karteliai, rinkos pasidalijimo kvotos ir tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui pavojų keliantys veiksmai).

176. Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką pažeidimo sunkumas nustatomas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, kuriuos vertindama Komisija turi didelę diskreciją (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją , C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P–C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 241 punktas ir 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją , C-328/05 P, Rink. p. I-3921, 43 punktas; 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją , T-69/04, Rink. p. II-2567, 153 punktas). Be to, pagal teismų praktiką nustatant baudų dydžius reikia atsižvelgti į visus veiksnius, leidžiančius įvertinti pažeidimų sunkumą, kaip antai kiekvienos šalies vaidmuo darant pažeidimą ir tokio pobūdžio pažeidimo pavojus Sąjungos tikslams (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją , 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 120 ir 129 punktai ir 1983 m. lapkričio 8 d. Sprendimo IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją , 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 52 punktas; 2005 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją , T-49/02–T-51/02, Rink. p. II-3033, 168–183 punktai). Kai pažeidimą padaro keletas įmonių, reikia išnagrinėti kiekvienos jų dalyvavimo darant pažeidimą sunkumą (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimų Hercules Chemicals prieš Komisiją , C-51/92 P, Rink. p. I-4235, 110 punktas ir Montecatini prieš Komisiją , C-235/92 P, Rink. p. I-4539, 207 punktas).

177. Sąjungos teismas taip pat yra pripažinęs, kad horizontalūs karteliai dėl kainų ar susitarimai dėl pasidalijimo klientais ar atskyrimo nuo bendrosios rinkos turi būti kvalifikuojami kaip labai sunkūs pažeidimai dėl savo pobūdžio (1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją , T-374/94, T-375/94, T-384/94 ir T-388/94, Rink. p. II-3141, 136 punktas; 137 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 147 punktas; 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo BPB prieš Komisiją , T-53/03, Rink. p. II-1333, 279 punktas). Šie susitarimai vien dėl savo pobūdžio gali būti laikomi labai sunkiais pažeidimais, ir nėra svarbu, kad toks elgesys būtų apibūdinamas ypatingu geografiniu paplitimu ar poveikiu (176 punkte minėto Sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją 178 punktas). Atvirkščiai, horizontalus susitarimas, kuris apima visą valstybės narės teritoriją ir kurio tikslas rinkos pasidalijimas ir atskyrimas nuo bendrosios rinkos, negalėtų būti kvalifikuojamas kaip lengvas pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal gaires (176 punkte minėto Sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją 181 punktas). Taigi, priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisija neprivalo išnagrinėti realaus nagrinėjamo elgesio poveikio konkurencijai, kad įvertintų pažeidimo sunkumą nustačiusi, jog susitarimai turėjo neigiamą poveikį mažiesiems kelių tiesėjams ir dirbtinai kėlė kainų lygį Nyderlanduose.

178. Šioje byloje Komisija ginčijamo sprendimo 312–317 konstatuojamosiose dalyse nusprendė, kad ieškovė padarė labai sunkų EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Ji pažymėjo, kad pažeidimas, kai tiesiogiai ar netiesiogiai buvo nustatomos pardavimo ir pirkimo kainos bei komerciniams partneriams taikomos nevienodos sąlygos už tas pačias paslaugas, taip jų konkurencinę padėtį padarant blogesnę, yra labai sunkus pažeidimas dėl savo pobūdžio. Ji, be kita ko, nurodė, kad dvi su pažeidimu susijusios grupės turėjo suprasti kartelio neteisėtumą, nes W5 nariai tyčia nustatė blogesnes konkurencines sąlygas kitiems kelių tiesėjams. Sudarytų susitarimų slaptumas šiuo atžvilgiu yra papildomas įrodymas to, kad kartelio dalyviai suprato jo neteisėtumą.

179. Reikia pažymėti, kad ieškovė neginčija ginčijamo sprendimo 312 konstatuojamojoje dalyje nurodytos informacijos, t. y. kad kartelis tiesiogiai ar netiesiogiai nustatinėjo pirkimo ir pardavimo kainas bei komerciniams partneriams taikė nevienodas sąlygas už tas pačias paslaugas, tokiu būdu sudarydamas blogesnę konkurencinę padėtį. Toks Komisijos apibūdintas mechanizmas yra sunkiausias konkurencijos pažeidimas. Ieškovė tik siekia, kad būtų atskirtas įvairus to paties kartelio elgesys, nurodydama, kad Komisija turėjo atskirai vertinti tiekėjų elgesį ir didžiųjų kelių tiesėjų elgesį, nes būtent pirmieji turėtų būti atsakingi už kartelį dėl kainų, o antrieji tik derėjosi dėl kolektyvinės nuolaidos nuo pirkimo kainos. Kaip Bendrasis Teismas jau nurodė (žr. šio sprendimo 49–58 punktus), reikia bendrai vertinti susitarimus, sudarytus tarp W5 ir tiekėjų, kurie buvo susiję su bruto kaina, minimalia nuolaida, taikytina W5, ir maksimalia nuolaida, taikytina mažiesiems kelių tiesėjams. Ieškovės nurodytos aplinkybės šioje byloje negali paneigti Komisijos padaryto pažeidimo sunkumo vertinimo. Iš to matyti, kad Komisijos išvada, pagal kurią nagrinėjami susitarimai ir suderinti veiksmai vien dėl savo pobūdžio yra labai sunkus pažeidimas, ginčijama nepagrįstai.

180. Ieškovė mano, kad Komisija turėjo pagrįsti savo tvirtinimą, išdėstytą ginčijamo sprendimo 313 konstatuojamojoje dalyje, kad didieji kelių tiesėjai turėjo suprasti, jog jų elgesys riboja konkurenciją. Be to ji nurodo, kad didiesiems kelių tiesėjams šie susitarimai nebuvo konfidencialūs. Sąjungos teismas jau yra nusprendęs, kad Komisija, nustatydama pažeidimo sunkumą, gali pagrįstai atsižvelgti į tai, jog įmonės ėmėsi didelių atsargumo priemonių, kad kartelis nebūtų atskleistas (176 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 154 punktas). Šioje byloje Komisija nurodė, kad W5 taip pat turėjo slaptų susitarimų, pavyzdžiui, nebuvo siunčiami rašytiniai kvietimai į susitikimus dėl veiksmų suderinimo ir nebuvo rengiami šių susitikimų protokolai. Bet kuriuo atveju ginčijamo sprendimo 313 konstatuojamosios dalies tekstas rodo, kad joje esanti informacija buvo paminėta tik subsidiariai, atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta ginčijamo sprendimo 312 konstatuojamojoje dalyje. Tokiomis aplinkybėmis, net pripažinus, kad ieškovės prieštaravimas dėl atsižvelgimo į kartelio slaptumą ir supratimą dėl jo neteisėtumo gali būti laikomas pagrįstu, tai neturėtų jokios reikšmės Komisijos vertinimui dėl pažeidimo pobūdžio, išplaukiančiam iš ginčijamo sprendimo 312 konstatuojamojoje dalyje pateiktų reikšmingų ir pakankamų motyvų (šiuo klausimu žr. 176 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 157 punktą).

181. Iš viso to, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad Komisija nepadarė vertinimo klaidos ieškovės padarytą pažeidimą pripažindama labai sunkiu. Todėl reikia atmesti ieškovės reikalavimus, kad kartelis būtų kvalifikuotas kaip lengvas pažeidimas (176 punkte minėto Sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją 181 punktas).

2. Dėl klaidingo kartelio įtakos rinkai vertinimo

a) Šalių argumentai

182. Visų antra ieškovė priekaištauja Komisijai neįvertinus kartelio įtakos rinkai, kad galėtų nustatyti bazinį baudos dydį.

183. Komisija mano, kad ji neprivalėjo atsižvelgti į konkrečią kartelio įtaką nagrinėjamai rinkai.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

184. Ginčijamo sprendimo 314 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad pažeidimo sunkumo ir baudos dydžio nustatymas nepriklauso nuo kartelio įtakos rinkai. Ji pažymi, kad neįmanoma nustatyti konkrečios kartelio įtakos, nes nepakanka informacijos apie bitumo kainų kaitą nesant susitarimų, tačiau ji gali remtis kartelio poveikio prielaidomis. Šiuo klausimu ji pažymi, kad sudaryti susitarimai iš tikrųjų buvo vykdomi, įskaitant ir lengvatinės nuolaidos taikymą tik W5 nariams bei sankcijų mechanizmą nesilaikius susitarimų, taip sukuriant dirbtines rinkos sąlygas. Be to, ji nurodo, kad bruto kainos lygis Nyderlanduose buvo aukštesnis už kainų lygį kaimyninėse valstybėse, o speciali nuolaida W5 galėjo vaidinti lemiamą vaidmenį laimint viešųjų pirkimų konkursus.

185. Pagal gairių 1 punkto nuostatas bazinis baudos dydis apskaičiuojamas „remiantis pažeidimo sunkumu ir trukme, o vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį“.

186. Sąjungos teismas yra patvirtinęs, kad Komisija neprivalėjo nustatyti konkrečios įtakos rinkai, nes klausimas, kokiu mastu konkurencijos ribojimas lėmė didesnę rinkos kainą nei ta, kuri būtų nesant kartelio, nėra lemiamas kriterijus nustatant baudos dydį (176 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 ir 129 punktai bei 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją , C-286/98 P, Rink. p. I-9925, 68–77 punktai; taip pat žr. 2010 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo KME Germany ir kt. prieš Komisiją , T-25/05, neskelbiamo Rinkinyje, 82 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

187. Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog iš gairių išplaukia, kad paties pažeidimo pobūdžio gali pakakti jį kvalifikuojant kaip „labai sunkų“, neatsižvelgiant į jo įtaką rinkai ir geografinę apimtį (žr. šio sprendimo 177 punktą ir 2009 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją , C-125/07 P, C-133/07 P, C-135/07 P ir C-137/07 P, Rink. p. I-8681, 103 punktą). Šią išvadą patvirtina tai, kad pateikiant „sunkių“ pažeidimų aprašymą yra aiškiai nurodoma įtaka rinkai ir poveikis didelėms bendrosios rinkos teritorijoms, o apibrėžiant „labai sunkius“ pažeidimus apibrėžime neminima nei konkreti įtaka rinkai, nei pasekmių atsiradimas atskiroje geografinėje teritorijoje (137 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 150 punktas). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad iš gairių 1 punkto A dalies pirmosios pastraipos matyti, jog į šią įtaką reikia atsižvelgti tik tada, kai ji gali būti įvertinta (136 punkte minėto 2009 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 125 punktas ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją , C-534/07 P, Rink. p. I-7415, 74 punktas).

188. Šioje byloje atsižvelgiant į nagrinėjamo pažeidimo pobūdį ir aplinkybę, kurią Komisija nurodė ginčijamame sprendime, t. y. kad pažeidimo konkrečios įtakos neįmanoma įvertinti (314 ir 316 konstatuojamosios dalys), Komisija kvalifikuodama pažeidimą kaip labai sunkų neprivalėjo įvertinti konkrečios įtakos rinkai.

189. Be to, pagal teismų praktiką, jeigu Komisija mano esant tikslinga apskaičiuojant baudą atsižvelgti į tokį neprivalomą kriterijų, kaip antai konkreti įtaka rinkai, kai šią įtaką galima įvertinti, ji negali apsiriboti rėmimusi paprasčiausia prezumpcija, o turi pateikti konkrečių, įtikinamų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių įvertinti tikrąjį poveikį, kurį pažeidimas gali daryti konkurencijai rinkoje, nes papildomai atsižvelgusi į šį veiksnį Komisija gali nustatyti didesnę nei mažiausia gairėse numatyta 20 mln. eurų pradinę baudą be kitų apribojimų, išskyrus 10 % atitinkamos įmonės praėjusiais ūkiniais metais pasiektos bendros apyvartos ribą, kuri, kaip didžiausias bendros baudos dydis, nustatyta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje (187 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 81 ir 82 punktai).

190. Vis dėlto nors šioje byloje Komisija ginčijamame sprendime aiškiai nurodė, kad konkrečios pažeidimo įtakos negalima įvertinti, ir kad tai neturėjo reikšmės nustatant pažeidimo sunkumą bei baudos dydį, negalima jai priekaištauti dėl to, kad konstatuojamojoje dalyje, susijusioje su kartelio konkrečia įtaka rinkai, ji nurodė, jog nagrinėjami susitarimai buvo vykdomi . Taip pat nereikia nagrinėti, ar kita jos pateikta informacija buvo pakankama nustatyti realią pažeidimo įtaką konkurencijai minėtoje rinkoje.

3. Dėl pradinės baudos dydžio neproporcingumo

a) Šalių argumentai

191. Visų trečia, ieškovė tvirtina, kad jos baudos pradinis dydis (9,5 mln. EUR) yra akivaizdžiai neproporcingas atsižvelgiant į jos pirkimo apimtį, kuri 2001 m. buvo 7,7 mln. EUR. Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad didžiųjų kelių tiesėjų atveju kartelis buvo susijęs su pirkimo kaina, o ne su pardavimo kaina, ir kad ši pirkimo kaina sudarė tik labai nežymią gamybos išlaidų dalį, kurios pelno marža neatskaičius mokesčių buvo mažesnė nei 5 %. Be to, Komisija turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad šis jos išlaidų sumažėjimas atsispindėjo jos pasiūlymuose klientams.

192. Komisija atmeta ieškovės argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

193. Pagal gairių 1 punkto A dalies šeštąją pastraipą, kai pažeidimą padaro kelios įmonės, tam tikrais atvejais gali prireikti koreguoti baudas, numatytas kiekvienai pažeidimo kategorijai, „siekiant atsižvelgti į specifinį kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės“. Septintojoje pastraipoje nurodoma, kad „vienodos bausmės už tokį pat elgesį principas tam tikrais atvejais gali lemti, kad atitinkamoms įmonėms bus skirtos skirtingos baudos, ir ši diferenciacija nepriklausys nuo konkrečių aritmetinių skaičiavimų“.

194. Ginčijamo sprendimo 318–322 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad siekiant įvertinti kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės konkretaus neteisėto elgesio svarbą ir šio elgesio realų poveikį konkurencijai, ji, atsižvelgdama į šių įmonių įtaką atitinkamai rinkai, jas suskirstė [į kategorijas]. Atsižvelgiant į kartelio, susijusio su to paties produkto pardavėjais ir pirkėjais toje pačioje veiklos zonoje, ypatingą pobūdį ji įvertino šių įmonių svarbą pagal jų turimas rinkos dalis, apskaičiuotas atsižvelgiant į kelių bitumo pardavimo apimtį tiekėjų atveju ir kelių bitumo pirkimo apimtį kelių tiesėjų atveju 2001 m., t. y. paskutiniais nepertraukiamais pažeidimo metais. Taip ji įmones suskirstė į šešias kategorijas, o ieškovę priskyrė trečiai kategorijai, kuriai priklausančios įmonės turėjo nuo 12,4 % iki 13,5 % rinkos, ir skyrė jai 9,5 mln. pradinį baudos dydį. Be to, Komisija ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad nors už labai sunkius pažeidimus gali būti skiriama didesnė nei 20 mln. EUR bauda, ji skyrė tik 15 mln. EUR baudą atsižvelgdama į tai, kad pažeidimas apėmė tik vienoje valstybėje narėje parduodamą kelių bitumą, sąlyginai nedidelę šios rinkos vertę (62 mln. EUR 2001 m.) ir didelį dalyvių skaičių.

195. Sąjungos teismas yra nurodęs, kad taikydama Reglamentą Nr. 1/2003 Komisija turi diskreciją nustatyti baudos dydį, kad paskatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių, o Bendrasis Teismas turi kontroliuoti, ar paskirtos baudos dydis yra proporcingas pažeidimo sunkumui ir trukmei bei palyginti pažeidimo sunkumą ir ieškovės nurodytas aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo General Motors Nederland ir Opel Nederland prieš Komisiją , T-368/00, Rink. p. II-4491, 189 punktą).

196. Be to, Sąjungos teismas yra nusprendęs, jog nors gairėse nenumatyta, kad baudos būtų apskaičiuojamos atsižvelgiant į bendrą apyvartą ar atitinkamą apyvartą, jose nedraudžiama atsižvelgti į minėtą apyvartą nustatant baudos dydį, siekiant nepažeisti bendrųjų Sąjungos teisės principų ir kai to reikalauja aplinkybės, o Komisija gali suskirstyti atitinkamas įmones į keletą kategorijų, atsižvelgdama į kiekvienos įmonės procedūroje nagrinėjamo produkto apyvartą (šiuo klausimu žr. 176 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 176 ir 177 punktus). Be to, Komisija gali suskirstyti atitinkamas įmones atsižvelgdama į jų svarbą rinkoje, kuri kartelio tarp pardavėjų ir pirkėjų atveju gali būti įvertinta remiantis rinkos dalimis, apskaičiuojamomis atsižvelgiant į atitinkamų pirkimų ir pardavimų vertę.

197. Šis metodas, kuriuo kartelyje dalyvaujančios įmonės suskirstomas į kategorijas, kad būtų galima skirtingai jas vertinti pradinių baudų nustatymo etapu, ir kuris teismų praktikoje buvo pripažintas teisėtu, nors ir neatsižvelgiama į tai pačiai kategorijai priskirtų įmonių dydį, lemia pradinių baudų, nustatytų tai pačiai kategorijai priklausančioms įmonėms, suvienodinimą. Taigi Komisija gali suskirstyti atitinkamas įmones į keletą kategorijų, kurioms priskirtų įmonių rinkos dalys skirtųsi, pavyzdžiui, 5 ar 10 %. Tačiau atliekant tokį suskirstymą į kategorijas turi būti laikomasi vienodo požiūrio principo, o baudos dydis turi būti bent jau proporcingas veiksniams, kuriais remtasi vertinant pažeidimo sunkumą, o Sąjungos teismas atlieka kontrolę tik išsiaiškindamas, ar šis suskirstymas yra koherentiškas ir objektyviai pateisinamas (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją , T-68/04, Rink. p. II-2511, 62–70 punktus bei 159 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 123 ir 124 punktus).

198. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija, apskaičiuodama baudą pagal nagrinėjamo pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę, neprivalo baudos nustatyti pagal sumas, paremtas konkrečios įmonės apyvarta, kaip tai nurodyta gairių 1 punkto A dalies šeštojoje pastraipoje. Taip pat kartelio tarp pirkėjų ir pardavėjų atveju ji neprivalo skaičiuoti remdamasi atitinkamų įmonių pardavimų ir pirkimų vertėmis. Siekiant įvertinti pažeidimo sunkumą apskaičiuojant baudą, Komisijai leidžiama atsižvelgti į atitinkamos įmonės apyvartą, tačiau šiai apyvartai negalima skirti pernelyg didelės reikšmės, palyginti su kitais vertinimo kriterijais. Komisija išlaiko tam tikrą diskreciją, susijusią su galimybe koreguoti baudas pagal kiekvienos įmonės dydį. Todėl kai baudos skiriamos tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, nustatydama baudos dydį Komisija neprivalo užtikrinti, kad galutinės baudos sumos atspindėtų atitinkamų įmonių diferencijavimą pagal jų bendrą apyvartą (2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją , C-407/04 P, Rink. p. I-829, 141–144 punktai), pagal jų apyvartą atitinkamo produkto rinkoje (2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Union Pigments prieš Komisiją , T-62/02, Rink. p. II-5057, 159 punktas), arba pagal jų pirkimų ir pardavimų apimtis atitinkamoje rinkoje.

199. Iš nusistovėjusios teismų praktikos taip pat išplaukia, jog aplinkybė, kad gairėse nurodytas apskaičiavimo metodas negrindžiamas atitinkamų įmonių bendra apyvarta ir todėl leidžia atsirasti skirtumams tarp įmonių, kiek tai susiję su santykiu tarp jų apyvartos ir paskirtos baudos, nėra svarbi vertinant, ar Komisija pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio bei bausmių individualizavimo principus (2009 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Wieland-Werke prieš Komisiją , T-116/04, Rink. p. II-1087, 86 ir 87 punktai).

200. Todėl Bendrasis Teismas šioje byloje turi tik patikrinti, ar Komisijos įmonių suskirstymas buvo koherentiškas ir objektyviai pateisinamas. Komisija ginčijamo sprendimo 29 ir 320 konstatuojamosiose dalyse nurodė, kad, kadangi šioje byloje nagrinėjamas kartelis sudarytas tarp to paties produkto pirkėjų ir pardavėjų toje pačioje veiklos zonoje, įmonės turi būti klasifikuojamos atsižvelgiant tik į atitinkamo produkto apyvartą. Todėl, nors kartelis didiesiems kelių tiesėjams buvo susijęs su pirkimo kaina, o tiekėjams su pardavimo kaina, Komisija, nepažeisdama koherentiškumo ir objektyvaus pateisinimo reikalavimo, galėjo pateikti vieną klasifikavimą, pagrįstą atitinkamo produkto prikimo ar pardavimo apimtimi. Galiausiai iš minėtos teismų praktikos matyti, kad Komisija neprivalėjo atsižvelgti į aplinkybes, jei jos ir būtų įrodytos, kad ieškovės pirkimo išlaidų mažėjimas atsispindėjo jos klientų pasiūlymuose, o bitumo pirkimo kaina sudarė tik nežymią gamybos išlaidų dalį.

4. Dėl klaidingo pažeidimo trukmės vertinimo

a) Šalių argumentai

201. Galiausiai, visų ketvirta, ieškovė nurodo pažeidimą pradėjusi daryti ne nuo 1994 m., o nuo 1996 m. Ji tvirtina, kad derybos dėl minimalios kolektyvinės nuolaidos negali būti laikomos susitarimu, ribojančiu konkurenciją, o Komisija neįrodė, kad iki 1996 m. vyko kitokios formos derybos, nei kad ji su tiekėjais buvo sudariusi susitarimus dėl maksimalios nuolaidos mažiesiems kelių tiekėjams. Ieškovė pripažįsta, kad tik vieną kartą 2000 m. didieji kelių tiesėjai kolektyviai derėjosi su tiekėjais dėl papildomos nuolaidos, nes suprato, kad tiekėjai jiems nesuteikia jokios realios nuolaidos, susijusios su nupirktu kiekiu.

202. Komisija atmeta ieškovės argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

203. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 326 konstatuojamosios dalies, Komisija mano, kad ieškovė dalyvavo darant pažeidimą nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. balandžio 15 d. Ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė faktinę klaidą neskirdama didžiųjų kelių tiesėjų elgesio ir tiekėjų elgesio, nes tik pastarieji dalyvavo kartelyje iki 1996 m.

204. Vis dėlto iš įvairių bylos dokumentų matyti, kad didieji kelių tiesėjai dar iki 1996 m. dalyvavo kartelyje dėl specialios nuolaidos (ginčijamo sprendimo 175–178 konstatuojamosios dalys). Dviejuose 1994 m. kovo 28 d. ir liepos 8 d. dokumentuose, paimtuose iš HBG, minimi susitarimai tarp W5 ir tiekėjų dėl bruto kainos, taikytinos iki 1995 m. sausio 1 d., ir dėl specialios nuolaidos W5 (ginčijamo sprendimo 93 ir 94 konstatuojamosios dalys). Be to, dviejuose 1995 m. vasario 6 d. ir 9 d. SNV vidaus dokumentuose taip pat minimi susitarimai dėl kainų ir specialių nuolaidų, sudaryti tarp W5 ir tiekėjų (ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamoji dalis). Galiausiai savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ieškovė taip pat nurodė, kad šiuo laikotarpiu jau buvo derinami atskiri W5 veiksmai (ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamoji dalis).

205. Be to, ieškovė ginčija, kad iki 1996 m. buvo nustatyta maksimali nuolaidos mažiesiems kelių tiesėjams riba. Tačiau kaip nurodyta šio sprendimo 52 punkte, įvairūs dokumentai – tiekėjų pareiškimai (ginčijamo sprendimo 50, 53 ir 54 bei 82–86 konstatuojamosios dalys), pažeidimo laikotarpiu parengti dokumentai (ginčijamo sprendimo 82–85, 93, 95, 108, 115, 116 ir 153 konstatuojamosios dalys) ir ieškovės atsakymai į Komisijos prašymą pateikti informaciją bei pranešimą apie kaltinimus (ginčijamo sprendimo 72, 97 ir 119 konstatuojamosios dalys) – rodo, kad tokia riba buvo aptariama kartelyje nuo 1994 m.,

206. Todėl šį argumentą taip pat reikia atmesti.

207. Taigi, ieškinio pagrindas, susijęs su fakto ir teisės klaidomis apskaičiuojant bazinį baudos dydį turi būti atmestas.

B – Dėl sunkinančių aplinkybių

208. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su fakto ir teisės klaidomis bei ieškovės teisės į gynybą pažeidimu atsižvelgiant į sunkinančias aplinkybes. Ieškovė kaltina Komisiją nepagrįstai padidinus baudos dydį dėl, pirma, jos nebendradarbiavimo atliekant patikrinimus, ir, antra, jos, kaip kartelio organizatorės ir kurstytojos, vaidmens.

1. Dėl sunkinančios aplinkybės, susijusios su atsisakymu bendradarbiauti atliekant patikrinimą

a) Šalių argumentai

209. Ieškovė tvirtina, kad Komisijos sprendimas padidinti bazinį jos baudos dydį 10 % dėl to, kad ji atsisakė bendradarbiauti Komisijai 2002 m. spalio 1 d. atliekant patikrinimą ir mėgino kažką nuslėpti per šį patikrinimą, yra ginčytinas dėl keturių priežasčių.

210. Pirma, Komisija pranešime apie kaltinimus nenurodžiusi, kad į šį elgesį bus atsižvelgta apskaičiuojant baudą, pažeidė jos teisę į gynybą. Nors Komisija paminėjo aptariamą elgesį pranešimo apie kaltinimus dalyje, susijusioje su procedūra, vis dėlto tai neleido jai daryti išvados, kad Komisija ketina atsižvelgti į šias faktines aplinkybes apskaičiuojant baudą, nes apie tai nebuvo jokios nuorodos pranešimo apie kaltinimus dalyje, susijusioje su sunkinančiomis aplinkybėmis. Be to, ieškovė nurodo, kad ji negalėjo žinoti Komisijos praktikos šiuo klausimu iš pranešimų apie kaltinimus kitose bylose turinio, nes tai ne vieši dokumentai.

211. Antra, atsisakymas bendradarbiauti materialiniu požiūriu yra nepagrįstas, nes nebuvo nustatytas joks 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17/62, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), kuris buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 1/2003, 15 straipsnio 1 dalies ar sprendimo dėl patikrinimų, kuriuos nurodyta atlikti pagal to paties reglamento 14 straipsnio 3 dalį (toliau – sprendimas dėl patikrinimų), pažeidimas. Iš pirmojo protokolo dėl atsisakymo [bendradarbiauti] matyti, kad ieškovės direktoriaus sekretorė paprašė Komisijos pareigūnų prieš patenkant į patalpas palaukti, kol atvyks samdyti advokatai. Tačiau pareigūnai atsisakė jai suteikti laiko, nedelsdami iškvietė policiją bei jėga pateko į patalpas, neišsiaiškinę, ar yra vidaus juristas, galintis juos sutikti ir jiems padėti. Priešingai nei tvirtina Komisija, tai truko ne daugiau nei 20 minučių. Be to, Komisija pažeidė jos teisę į gynybą nesuteikusi protingo termino susirasti teisinę pagalbą, nes tikrinamose patalpose nebuvo jokio vidaus juristo. Iš antrojo protokolo matyti, kad ieškovės samdyti advokatai atsisakė įleisti pareigūnus į vieno iš ieškovės direktorių, kurio nebuvo, kabinetą, nes manė, jog šiame kabinete nėra jokių dokumentų, susijusių su bitumu, o Komisijos mandatas nesuteikė teisės patekti į jį. Komisija nurodo turėjusi pasitelkti į pagalbą Nyderlandų konkurenciją prižiūrinčią instituciją, kuri susisiekė su policija, kad galėtų patekti į šį kabinetą. Vis dėlto ieškovė mano, kad šis protokolas neatitinka tikrovės. Iš tikrųjų, nors jos advokatai iš pradžių atsisakė leisti patekti į minėtą kabinetą, vis dėlto jie greitai pakeitė poziciją, todėl tai tik nedidelis nesusipratimas, o ne bandymas kažką nuslėpti. Protokole nenurodoma, kad kas nors būtų patekęs į minėtą kabinetą ir kad per šį trumpą laikotarpį galėjo būti nuslėpti įrodymai. Galiausiai ieškovė pažymi, kad abu protokolai, surašyti 2002 m. spalio 3 d., t. y. po minėtų patikrinimų, jai buvo pateikti tik susipažįstant su bylos medžiaga, ir todėl ji negalėjo laiku pateikti savo pastabų, taigi buvo pažeistas tinkamo teisingumo vykdymo principas.

212. Trečia, baudos padidinimas dėl atsisakymo bendradarbiauti prieštarauja Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 1 daliai, galiojusiai faktinių aplinkybių metu, kurioje buvo numatyta maksimali 5 000 EUR bauda įmonei nevykdant sprendimo dėl patikrinimų. Ieškovė mano, kad Komisija negalėjo remtis gairėmis nukrypdama nuo šios nuostatos ir kad padidindama baudą pagal Reglamento Nr. 1/2003 nuostatas ji piktnaudžiavo įgaliojimais.

213. Ketvirta, baudos padidinimas 1,71 mln. EUR už atsisakymą bendradarbiauti yra neproporcingas Komisijos protokoluose aprašytų faktinių aplinkybių atžvilgiu.

214. Komisija atmeta visus ieškovės argumentus.

b) Bendrojo Teismo vertinimas

215. Iš ginčijamo sprendimo, o konkrečiai iš jo 32, 340 ir 341 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija 2002 m. spalio 1 d. ėmėsi patikrinimų ieškovės patalpose ir per šiuos patikrinimus ieškovė iš pradžių atsisakė įsileisti Komisijos pareigūnus į pastatą, kol neatvyko jos samdyti advokatai, o vėliau atsisakė įleisti pareigūnus į vieno iš jos direktorių kabinetą. Todėl Komisija paprašė policijos pagalbos, kad galėtų atlikti šiuos patikrinimus. 2002 m. spalio 3 d. Komisijos pareigūnai surašė du protokolus dėl šių veiksmų ir perdavė juos ieškovei 2004 m. spalio 19 d., kai Komisija leido jai susipažinti su bylos medžiaga. Komisijos sprendimą dėl šios priežasties padidinti bazinį baudos dydį 10 % ieškovė ginčija nurodydama keturis argumentus.

Dėl teisės į gynybą pažeidimo, susijusio su pranešimo apie kaltinimus turiniu

216. Pirmiausia ieškovė nurodo, kad pranešime apie kaltinimus nenurodžiusi, jog jai skirtina bauda gali būti padidinta dėl atsisakymo bendradarbiauti, Komisija pažeidė jos teisę į gynybą. Vis dėlto iš pranešimo apie kaltinimus matyti, kad Komisija paminėjo abu atsisakymus bendradarbiauti dalyje, susijusioje su procedūra, pažymėdama, kad tai buvo jos 2002 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dėl patikrinimų 1 straipsnio pažeidimai (85 punktas). Be to, pranešimo apie kaltinimus dalyje, skirtoje ištaisomosioms priemonėms, Komisija priminė principus, kuriais remiantis nustatomos baudos, be paaiškinimų pažymėdama, kad ji, be kita ko, atsižvelgs į galimas lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (361 punktas).

217. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija įvykdo savo pareigą paisyti įmonių teisės būti išklausytoms, jei savo pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodo, kad spręs klausimą, ar tam tikroms įmonėms reikia skirti baudas, ir baudai apskaičiuoti svarbias faktines ir teisines aplinkybes, pavyzdžiui, tariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, taip pat – ar pažeidimas buvo padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo. Taip ji pateikia įmonėms informaciją, kurios joms gali prireikti gynybai ne tik dėl pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos apskaičiavimo (176 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 21 punktas ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją , T-31/99, Rink. p. II-1881, 78 punktas). Apskaičiuojant baudų dydį įmonių teisės į gynybą Komisijoje paisoma tuomet, jeigu jos gali pareikšti savo nuomonę dėl inkriminuojamų pažeidimų trukmės, sunkumo ir antikonkurencinio pobūdžio. Be to, įmonės turi papildomą garantiją nustatant baudą, nes Bendrasis Teismas, remdamasis savo neribota jurisdikcija, priima sprendimą ir gali padidinti arba sumažinti baudą pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį (1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tetra Pak prieš Komisiją , T-83/91, Rink. p. II-755, 235 punktas; šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją 79 punktą). Sąjungos teismas iš to padarė išvadą, kad Komisija be paaiškinimų galėjo pranešime apie kaltinimus nurodyti, jog atsižvelgs į kiekvienos įmonės individualų vaidmenį sudarant nagrinėjamus susitarimus ir jog baudos dydis atspindės sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes, nes gairėse detalizuojamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos sunkinančiomis (137 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 50–56 punktai).

218. Šioje byloje Komisija, nepažeisdama minėtos teismų praktikos, pranešime apie kaltinimus (357–362 punktai) aiškiai nurodė savo ketinimą skirti baudas įmonėms šio pranešimo adresatėms ir teisines bei faktines aplinkybes, į kurias ji atsižvelgtų apskaičiuodama ieškovei skirtinos baudos dydį, šiuo atžvilgiu nepažeisdama jos teisės būti išklausytai. Konkrečiai dėl sunkinančios aplinkybės – atsisakymo bendradarbiauti pažymėtina, kad, pirma, gairėse ji nurodoma kaip sunkinančios aplinkybės pavyzdys ir, antra, kad Komisija pranešime apie kaltinimus nurodė, jog atsižvelgs į kiekvienos įmonės individualų vaidmenį sudarant nagrinėjamus susitarimus ir jog baudos dydis atspindės sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes (361 punktas). Taigi ieškovė negalėjo nežinoti, kad Komisija atsižvelgs į šią sunkinančią aplinkybę, jei padarys išvadą, kad yra jai taikyti būtinos aplinkybės. Todėl Komisija nepažeidė jos teisės į gynybą.

Dėl klaidingo faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo

219. Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą kvalifikuodama du atsisakymus vykdyti sprendimą dėl patikrinimų pagal tuo metu galiojusias Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas. Ieškovė mano galėjusi prašyti Komisijos neatlikti patikrinimų, kol neatvyko jos samdyti advokatai, kad būtų užtikrinta jos teisė į gynybą, be to, bet kuriuo atveju Komisijos pareigūnai greitai galėjo imtis norimų patikrinimų.

– Dėl pirmojo atsisakymo

220. Iš bylos medžiagos matyti, kad Komisijos ir Nyderlandų konkurenciją prižiūrinčios institucijos pareigūnai į priimamąjį, esantį ieškovės patalpose Utrechte, atvyko 2002 m. spalio 1 d. 9 val. 30 min., turėdami Komisijos sprendimą, įpareigojantį ieškovę vykdyti sprendimą dėl patikrinimų. Vis dėlto įeiti į pastatą jiems neleido direktoriaus sekretorė, kuri paprašė jų palaukti laukimo salėje, esančioje pirmajame aukšte, kol atvyks samdyti advokatai; jie buvo įleisti tik atvykus policijai, kurią Komisijos pareigūnų prašymu iškvietė Nyderlandų konkurenciją prižiūrinčios institucijos pareigūnai. Komisija nurodo, kad dėl to patekimas į patalpas užtruko 47 minutes. Ieškovė mano turėjusi teisę prašyti Komisijos palaukti, kol atvyks jos advokatai iš Hagoje (Nyderlandai) esančios kontoros (60 km nuo patikrinimo vietos), nes ji neturėjusi įmonės vidaus juristo.

221. Bendrasis Teismas konstatuoja, kad ieškovė tik tvirtina turėjusi teisę Komisijos reikalauti palaukti, kol atvyks jos samdyti advokatai, kurie specializuojasi konkurencijos teisėje, prieš pradedant numatytus patikrinimus, tačiau šiam reikalavimui pagrįsti nenurodo jokios konkrečios Europos Sąjungos ar Nyderlandų teisės nuostatos.

222. Iš tikrųjų Sąjungos teismas yra nusprendęs, kad atsisakymas bendradarbiauti pagal gairių 2 punkto antrą įtrauką negali būti grindžiamas vien tik teisės į gynybą įgyvendinimu (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją , T-9/99, Rink. p. II-1487, 478 punktas, patvirtintas 176 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 353 punktu).

223. Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisės į teisingą procesą principas, kaip bendras Bendrijos teisės principas, yra kilęs iš pagrindinių teisių, kurios pagrįstos ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK) ir būtent jos 6 straipsniu. Todėl, kai ieškovas remiasi teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principu, galima daryti prielaidą, kad netiesiogiai nurodoma ir EŽTK (2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salzgitter Mannesmann prieš Komisiją , C-411/04 P, Rink. p. I-959, I-962, generalinio advokato L. A. Gellhoed išvados 45–49 punktai).

224. Taigi Bendrasis Teismas atsakyti į šį kaltinimą turi išnagrinėdamas, ar Komisija šioje byloje užtikrino procesines garantijas, išplaukiančias iš bendrųjų Sąjungos teisės principų ir EŽTK. Be to, reikia atsižvelgti į 2000 m. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių žmogaus teisių chartijos (OL C 364, p. 1), kurios ginčijamo Komisijos sprendimo priėmimo metu teisinis statusas nors dar nebuvo prilygintas pirminei teisei, tačiau jau tuomet ji buvo teisės pažinimo šaltinis aiškinant Sąjungos garantuojamas pagrindines teises, 47 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 48 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą , C-540/03, Rink. p. I-5769, 38 punktas ir 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet , C-432/05, Rink. p. I-2271, 37 punktas).

225. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punktą „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo [turi teisę] gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo“, o pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 pastraipą „kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas“.

226. Pirmiausia Bendrasis Teismas konstatuoja, kad nei patikrinimų metu galiojusiame Reglamente Nr. 17, nei Reglamente Nr. 1/2003, nei 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [EB] 81 ir [EB] 82 straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) nėra nuostatų dėl advokato dalyvavimo per patikrinimus.

227. Be to, reikia pažymėti, kad teisė į gynybą iš esmės užtikrinama teisminiuose arba administraciniuose procesuose, kuriais siekiama, kad būtų nutrauktas pažeidimas ar konstatuoti neteisėti veiksmai. Patikrinimo procedūra, nurodyta Reglamento Nr. 17 14 straipsnyje, nesiekiama nutraukti pažeidimą ar konstatuoti neteisėtus veiksmus, o jos vienintelis tikslas yra leisti Komisijai surinkti reikalingus dokumentus, kad ji galėtų patikrinti konkrečios teisinės ir faktinės situacijos tikrumą ir turinį. Tik jei Komisija mano, kad taip surinkti vertinimo elementai pateisina sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, priėmimą, pagal Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 dalį atitinkama įmonė prieš priimant tokį sprendimą turi būti išklausyta. Būtent šis esminis skirtumas tarp sprendimų, priimamų po tokios procedūros, ir sprendimų dėl patikrinimų paaiškina 19 straipsnio 1 dalies, kurioje vardijant sprendimus, kurių Komisija negali priimti nesuteikusi suinteresuotiesiems asmenims galimybės pasinaudoti savo teise į gynybą, nenurodomas to paties reglamento 14 straipsnio 3 dalyje numatytas sprendimas, turinį (šiuo klausimu žr. 1980 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo National Panasonic prieš Komisiją , 136/79, Rink. p. 2033, 21 punktą).

228. Vis dėlto Sąjungos teismas yra nusprendęs, jog reikia užkirsti kelią, kad šios teisės nebūtų nepataisomai pažeistos per parengtinį tyrimą, įskaitant patikrinimus, kurie gali būti lemiami pateikiant veiksmų, už kuriuos įmonė galėtų būti patraukta atsakomybėn, neteisėtumo įrodymus. Todėl nors teisė į gynybą yra susijusi tik su ginčo procedūromis, per kurias priimamas pranešimas apie kaltinimus, kitos teisės, kaip, pavyzdžiui, teisė į teisinę pagalbą ar teisė į advokato ir kliento susirašinėjimo konfidencialumą, pripažintos Teisingumo Teismo 1982 m. gegužės 18 d. Sprendime AM & S Europe (155/79, Rink. p. 1575), turi būti užtikrinamos nuo parengtino tyrimo pradžios (1989 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją , 46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 15 ir 16 punktai; 1989 m. spalio 17 d. sprendimų Dow Benelux prieš Komisiją, 85/87, Rink. p. 3137, 27 punktas ir Dow Chemical Ibérica ir kt. prieš Komisiją 97/87–99/87, Rink. p. 3165, 12 ir 13 punktai).

229. Bet kuriuo atveju pats Europos žmogaus teisių teismas pripažino, kad baudžiamosios teisės srityje, nors EŽTK 6 straipsnis reikalauja, kad kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo galėtų turėti advokatą jau nuo pirmųjų policijos apklausų, vis dėlto šiai teisei gali būti taikomi apribojimai dėl pagrįstų priežasčių ir kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į visą procesą, apribojimas neatėmė iš kaltinamojo galimybės pasinaudoti teise į teisingą bylos nagrinėjimą (šiuo klausimu žr. 1996 m. vasario 8 d. EŽTT sprendimo Murray prieš Jungtinę Karalystę , 1996 m. Sprendimų ir nutarimų rinkinio 63 punktas).

230. Taikant Reglamento Nr. 17 14 straipsnio nuostatas reikia išsiaiškinti, ar teisės į gynybą užtikrinimas nedaro neigiamo poveikio patikrinimų veiksmingumui, kad Komisija galėtų vykdyti Sutarties saugotojos funkciją konkurencijos srityje (2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ventouris prieš Komisiją , T-59/99, Rink. p. II-5257, 122 punktas). Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad galimybė atlikti patikrinimus iš anksto nepranešus nėra pagrindinių įmonių teisių pažeidimas, nes Reglamento Nr. 17 14 straipsniu Komisijai suteikti įgaliojimai skirti leisti šiai institucijai užtikrinti jai EB sutartyje nustatytą užduotį, t. y. prižiūrėti konkurencijos taisyklių laikymąsi vidaus rinkoje, neleisti konkurencijos iškraipymo, dėl kurio galėtų nukentėti bendrieji interesai, atskiros įmonės ir vartotojai, bei stengtis išlaikyti Sutartimi norimą sukurti konkurencinę situaciją, kurios įmonės negali pažeisti (227 punkte minėto Sprendimo National Panasonic prieš Komisiją 20 punktas).

231. Todėl reikia įvertinti pagrindinius Sąjungos teisės principus, viena vertus, dėl teisės į gynybą ir, kita vertus, dėl galimybės Komisijai atlikti patikrinimus, užkertant kelią galimam reikšmingų dokumentų sunaikinimui ar nuslėpimui, veiksmingumo.

232. Todėl Bendrasis Teismas mano, kad samdyto advokato ar įmonės vidaus juristo dalyvavimas Komisijai atliekant patikrinimą yra galimas, tačiau šis advokato ar vidaus juristo dalyvavimas negali lemti patikrinimo teisėtumo. Kai patikrinimo vietoje įmonė neturi juristo ir jei ji to nori, ji gali telefonu pasikonsultuoti su advokatu ir jo paprašyti atvykti kaip įmanoma greičiau. Kad šios teisės į advokato pagalbą įgyvendinimas nedarytų neigiamo poveikio patikrinimo veiksmingumui, asmenys, įpareigoti atlikti patikrinimą, turi galėti nedelsiant patekti į visas įmonės patalpas, pateikti įmonei sprendimą dėl patikrinimų ir įeiti į bet kurį pasirinktą kabinetą, nelaukiant kol įmonė pasikonsultuos su savo advokatu. Asmenys, įpareigoti atlikti patikrinimą, taip pat turi galėti kontroliuoti įmonės telefoninius pokalbius ir informacijos perdavimą, kad būtų išvengta šios įmonės kontaktų su kitomis įmonėmis, kurios taip pat nurodytos sprendime dėl patikrinimų. Be to, laikas, kurį Komisija prieš pradėdama tikrinti dokumentus, daryti jų kopijas, plombuoti patalpas ar dokumentus arba reikalauti žodinių bet kurio įmonės atstovo ar darbuotojo paaiškinimų, turi suteikti įmonei susisiekti su savo advokatu priklauso nuo konkrečių kiekvieno atvejo aplinkybių ir bet kuriuo atveju negali būti griežtai ribojamas konkrečiu minimumu.

233. Šioje byloje atmesdama ieškovės prašymą prieš įleidžiant pareigūnus į patalpas, o konkrečiai į ieškovės direktoriaus kabinetą, palaukti laukimo salėje, kol atvyks jos samdyti advokatai, Komisija nepažeidė ieškovės teisės į gynybą. Todėl ieškovės atsisakymą įleisti į pastatą Komisijos pareigūnus, kol neatvyko jos advokatai, dėl kurio patikrinimas prasidėjo 47 minutėmis vėliau, reikia kvalifikuoti kaip atsisakymą vykdyti sprendimą dėl patikrinimų, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 1 dalies c punktą.

– Dėl antrojo atsisakymo

234. Ieškovė mano, kad 2002 m. spalio 1 d. po pietų įvykęs nesusipratimas nėra atsisakymas vykdyti sprendimą dėl patikrinimų, nes tai truko labai trumpai ir nesukėlė jokios dokumentų sunaikinimo ar nuslėpimo rizikos.

235. Vis dėlto iš Komisijos pateiktų dokumentų matyti, kad 2002 m. spalio 1 d. po pietų atvykę ieškovės samdyti advokatai atsisakė įleisti Komisijos atstovus į vieno iš direktorių kabinetą motyvuodami tuo, kad jame nėra jokių su bitumu susijusių dokumentų, kol Komisijos prašymu Nyderlandų konkurenciją prižiūrinčios institucijos pareigūnai nesusisiekė su policija. Komisijos surašytame protokole nenurodoma, kiek užtruko šios diskusijos. 2002 m. rugsėjo 26 d. Komisijos sprendimas dėl patikrinimų leido pareigūnams įprastomis darbo valandomis patekti į visas įmonės patalpas, teritorijas ir transporto priemones ir patikrinti visus įmonės dokumentus.

236. Pagal teismų praktiką įmonė privalo aktyviai bendradarbiauti atliekant tyrimus per išankstinio tyrimo procedūrą (158 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 65, 207 ir 208 punktai).

237. Be to, tiek Reglamento Nr. 17 tikslas, tiek jo 14 straipsnyje išvardyti Komisijos pareigūnams suteikti įgaliojimai įrodo, kad tyrimų apimtis gali būti labai plati. Teisė patekti į visas įmonių patalpas, teritorijas ir transporto priemones turi ypatingą svarbą, nes ji skirta tam, kad būtų leista Komisijai surinkti įrodymus apie konkurencijos taisyklių pažeidimus ten, kur tokie įrodymai paprastai randami, t. y. įmonių komercinei veiklai skirtose patalpose (228 punkte minėto 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 26 punktas).

238. Sąjungos teismas taip pat pažymėjo, kad Komisija gali atlikti patikrinimą visose įmonės, dėl kurios ji yra priėmusi sprendimą, komercinėse patalpose nepažeisdama teisės į gynybą (šiuo klausimu žr. 228 punkte minėto 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo 14 ir 15 punktus) bei teisių, susijusių su nuosavybės apsauga (2002 m. balandžio 16 d. EŽTT sprendimo Colas Est ir kt. prieš Prancūziją § 40 ir 41; 2002 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Roquette Frères , C-94/00, Rink. p. I-9011, 29 punktas ir 2005 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo nutarties Minoan Lines prieš Komisiją , C-121/04 P, 37 punktas). Be to, Komisija, o ne suinteresuota įmonė ar trečiasis asmuo turi nuspręsti, ar dokumentas turi būti jai pateiktas ar ne (228 punkte minėto Sprendimo AM & S Europe prieš Komisiją 17 punktas).

239. Todėl vien aplinkybės, kad ieškovės advokatai iš pradžių atsisakė įleisti Komisijos pareigūnus į vieno iš direktorių kabinetą, pakanka konstatuoti, kad ieškovė atsisakė besąlygiškai vykdyti sprendimą dėl patikrinimų, o Komisija net neprivalo įrodyti, kad šio atsisakymo sukeltas vėlavimas galėjo lemti dokumentų sunaikinimą ar nuslėpimą.

240. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidos pripažindama šiuos du įvykius atsisakymais vykdyti sprendimą dėl patikrinimų.

Dėl gero administravimo principo

241. Galiausiai ieškovė kaltina Komisiją pažeidus gero administravimo principą, nes protokolai buvo surašyti tik po patikrinimų, o jai pateikti tik leidus susipažinti su bylos medžiaga, t. y. po pranešimo apie kaltinimus, taip jai neleidžiant pateikti galimų pastabų laiku.

242. Vis dėlto reikia pažymėti, kad nėra teisės nuostatų, kurios įpareigotų Komisiją per konkretų terminą surašyti protokolą dėl atsisakymo vykdyti sprendimą dėl patikrinimų ar perduoti šį dokumentą atitinkamai įmonei per nustatytą terminą. Sąjungos teismas yra nusprendęs, kad dėl gero administravimo principo pareiga negali atsirasti, jei teisės aktų leidėjas jos nenumatė (šiuo klausimu žr. 1992 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Burban pieš Parlamentą , C-255/90 P, Rink. p. I-2253, 20 punktą).

243. Bendrasis Teismas pažymi, kad bet kuriuo atveju ieškovė turėjo galimybę pateikti savo nuomonę dėl šių protokolų turinio, kai po pranešimo apie kaltinimus Komisija jai leido susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ji to nepadarė.

Dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio nuostatų pažeidimo

244. Trečia, ieškovė mano, kad faktinių aplinkybių metu galiojo tik Reglamentas Nr. 17 ir Komisija negalėjo taikyti nei Reglamento Nr. 1/2003, kuris tuo metu negaliojo, nuostatų, nei gairių, kurios negali nukrypti nuo Reglamento Nr. 17 nuostatų. Taikydama minėtus aktus Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais.

245. Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 1 dalies c punkte buvo numatyta Komisijos galimybė skirti ne didesnę nei 5 000 EUR baudą įmonei, nevykdančiai sprendimo dėl patikrinimų, o to paties reglamento 15 straipsnio 2 dalis leido atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę skirti įmonėms, padariusioms EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, skirti iki 10 % jų apyvartos baudas. Taigi Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos leido Komisijai skirti įmonei, atsisakiusiai bendradarbiauti per patikrinimus, baudą, net jei nebūtų nustatytas EB 81 straipsnio pažeidimas. Priešingai nei tvirtina ieškovė, prieš įsigaliojant gairėms nė viena Reglamento Nr. 17 nuostata nedraudė Komisijai atsisakymą bendradarbiauti vykstant tyrimui sankcionuoti nustatant bendrą baudos dydį, skirtiną remiantis to paties reglamento 15 straipsnio 2 dalimi, o ne skiriant atskirą baudą įmonei, remiantis minėto reglamento 15 straipsnio 1 dalies c punktu.

246. Pagal teismų praktiką (žr., pavyzdžiui, 1990 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fedesa , C-331/88, Rink. p. I-4023, 24 punktą) piktnaudžiavimas įgaliojimais yra tada, kai Sąjungos institucija teisės aktą priima turėdama vienintelį ar bent jau pagrindinį tikslą pasiekti ne nurodytus, o kitus rezultatus arba išvengti Sutartyje specialiai tokiam atvejui numatytos procedūros. Taigi Sąjungos teismas mano, kad teisės aktas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei remiantis objektyviais, tinkamais ir suderinamais duomenimis paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų (žr. 2004 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ramondín ir kt. prieš Komisiją , C-186/02 P ir C-188/02 P, Rink. p. I-10653, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

247. Todėl reikia nustatyti, ar, kaip tvirtina ieškovė, priimant gaires, kurios aiškiai numato galimybę Komisijai atsižvelgti į atsisakymą bendradarbiauti ar bandymą kažką nuslėpti vykstant tyrimui kaip į sunkinančią aplinkybę nustatant baudą, Komisijos pagrindinis tikslas buvo apeiti 5 000 EUR ribą, nustatytą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 1 dalies c punkte.

248. Sąjungos teismas yra nurodęs, kad Reglamentas Nr. 17 suteikė Komisijai didelę diskreciją nustatant baudas. Todėl Komisijos įvestas naujas baudų apskaičiavimo metodas, net jeigu dėl to kai kuriais atvejais gali būti skiriamos didesnės, tačiau Reglamente Nr. 17 nustatytos viršutinės ribos neviršijančios baudos, negali būti vertinamas kaip teisėtumo arba teisinio tikrumo principą pažeidžiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje teisiškai reglamentuotų baudų sugriežtinimas atgaline data (176 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 252, 254, 258, 260, 261 ir 267 punktus bei 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją , T-23/99, Rink. p. II-1705, 235 punktą).

249. Be to, Sąjungos teismas nurodė, kad, kadangi Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nėra pateikta galutinio kriterijų, į kuriuos Komisija gali atsižvelgti nustatydama baudos dydį, sąrašo, įmonės elgesys per administracinę procedūrą, pavyzdžiui, atsisakymas bendradarbiauti ar bandymas kažką nuslėpti gali būti viena iš aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti nustatant baudos dydį (1990 m. sausio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Sandoz prodotti farmaceutici prieš Komisiją , C-277/87, Rink. p. I-45, ir 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Finnboard prieš Komisiją , C-298/98 P, Rink. p. I-10157, 56 punktas; 222 punkte minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 474 ir 475 punktai, patvirtinti 176 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 351 punktu).

250. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog ieškovė neįrodė, kad gairės, kurios aiškiai numato galimybę Komisijai atsižvelgti į atsisakymą bendradarbiauti ar bandymą kažką nuslėpti vykstant tyrimui kaip į sunkinančią aplinkybę nustatant baudą, buvo priimtos iš esmės siekiant apeiti sankcijos skyrimo procedūrą, nustatytą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 1 dalies c punkte, o konkrečiai – 5 000 EUR ribą.

251. Apibendrindamas Bendrasis Teismas konstatuoja, kad Komisija šioje byloje turėjo galimybę už atsisakymą bendradarbiauti nagrinėjamai įmonei skirti maksimalią 5 000 EUR baudą pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 1 dalies c punktą arba apskaičiuodama įmonei skirtiną baudą pagal to paties reglamento 15 straipsnio 2 dalį (dabar – Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis, galiojusi tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas) atsižvelgti į tai kaip į sunkinančią aplinkybę, t. y. atsisakymą bendradarbiauti vykstant tyrimui, ir kad piktnaudžiavimas įgaliojimais nebuvo įrodytas.

Dėl baudos padidinimo už atsisakymą bendradarbiauti neproporcingumo

252. Galiausiai, ketvirta, ieškovė mano, kad Komisijos pritaikytas bazinio baudos dydžio padidinimas 10 %, t. y. 1,71 mln. EUR, dėl atsisakymo bendradarbiauti yra bet kuriuo atveju neproporcingas protokoluose aprašytų faktinių aplinkybių atžvilgiu.

253. Primintina, kad baudos yra Komisijos konkurencijos politikos instrumentas, ir ji, nustatydama jų dydžius, turi galėti naudotis diskrecija, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinelli prieš Komisiją , T-150/89, Rink. p. II-1165, 59 punktas; 1996 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Van Megen Sports prieš Komisiją , T-49/95, Rink. p. II-1799, 53 punktas ir 1997 m. spalio 21 d. Sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją , T-229/94, Rink. p. II-1689, 127 punktas). Vis dėlto Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar skirtos baudos dydis yra proporcingas pažeidimo trukmės ir kitų veiksnių, reikšmingų vertinant pažeidimo sunkumą, kaip antai įmonės įtaka rinkoje, iš neteisėto elgesio jos gauta nauda, atitinkamų prekių ar paslaugų apimtis ir vertė ir pažeidimo pavojus Sąjungos tikslams, atžvilgiu (176 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 ir 129 punktai).

254. Net jei Komisija nėra saistoma ankstesnės savo praktikos, Bendrajam Teismui vertinant, ar ieškovei skirtos baudos padidinimas buvo proporcingas, gali būti naudinga žinoti, kiek Komisija padidindavo baudas kitoms įmonėms dėl tos pačios priežasties. Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad Bendrasis teismas naudodamasis savo neribota jurisdikcija gali padidinti minėtą baudos padidinimą. Tas pats 10 % tarifas buvo taip pat taikomas trijose kitose bylose, kuriose Komisija padidino įmonėms skirtiną baudą už atsisakymą bendradarbiauti. Byloje „Graikijos keltai“ šiuo padidinimu buvo nubausta įmonė, kuri pateikė kitoms įmonėms kartelio narėms savo atsakymus į prašymą pateikti informaciją ir joms pasiūlė pakeisti savo kainas (44 punkte minėto Sprendimo Minoan Lines prieš Komisiją 335–339 punktai). Byloje Nintendo šiuo padidinimu buvo nubausta įmonė, pateikusi klaidinantį atsakymą į prašymą pateikti informaciją [2002 m. spalio 30 d. Komisijos sprendimas (COMP/35.706 – PO Nintendo Distribution , OL L 255, 2003, p. 33)]. Galiausiai byloje „Pramoniniai maišai“ (2005 m. lapkričio 30 d. Komisijos sprendimas COMP/F/38.354 – Pramoniniai maišai) šis padidinimas buvo skirtas įmonei, kurios vienas iš darbuotojų sunaikino Komisijos pareigūnų per patikrinimą atrinktą dokumentą, net nepaisant to, kad įmonė vėliau Komisijai atsiuntė minėto dokumento kopiją.

255. Šioje byloje Bendrasis Teismas mano, kad atsižvelgiant į sąlyginai trumpą ieškovės trukdymą tęsti Komisijos patikrinimą, nereikia jam pasinaudoti neribota jurisdikcija ir padidinti Komisijos šioje byloje nustatytą baudos padidinimą. Be to, šis baudos padidinimas 10 % nėra neproporcingas atsižvelgiant į, pirma, ieškovės elgesį per patikrinimus ir pakartotinus mėginimus tą pačią dieną trukdyti tęsti darbą, ir, antra, patikrinimų kaip būtinos Komisijos priemonės vykdant Sutarties saugotojos funkciją konkurencijos srityje (230 punkte minėto Sprendimo Ventouris prieš Komisiją 122 punktas) svarbą bei poreikį skatinti įmones laikytis konkurencijos taisyklių.

256. Taigi ieškovės argumentai turi būti atmesti.

2. Dėl kurstytojos ir organizatorės vaidmenų

a) Dėl kurstytojos vaidmens

Šalių argumentai

257. Ieškovė mano, kad jai kartu su SNV priskirdama kartelio kurstytojų vaidmenį Komisija padarė faktinę klaidą, kuri pateisintų viso ar dalies jai dėl šios priežasties taikyto baudos padidinimo 50 % panaikinimą. Pagal teismų praktiką šis kvalifikavimas gali būti taikomas tik įmonei, kuri verčia ar skatina kitas įmones sudaryti kartelį arba prie jo prisijungti (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją , T-15/02, Rink. p. II-497, 316 ir 321 punktai). Šioje byloje Komisija rėmėsi tik dviem nepakankamais įrodymais pripažindama ją kartelio kurstytoja, nors iš tikrųjų SNV paprasčiausiai pasinaudojo ieškove, kad susisiektų su kitais W5 priklausančiais didžiaisiais kelių tiesėjais.

258. Pirma, Komisija rėmėsi ieškovės atsakymo į pranešimą apie kaltinimus dalimi, ištraukta iš konteksto. Šis dokumentas leidžia konstatuoti tik tai, kad SNV 1993 m. pateikė ieškovei kainos pasiūlymą, kurį ji aptarė per kitą W5 susitikimą, tačiau jo nepakanka įrodyti, kad ieškovė ragino W5 priimti šį pasiūlymą.

259. Antra, Komisija pasinaudojo 1992 m. vasario 20 d. Wintershall ataskaita, kurioje nurodoma, kad ieškovė jai pranešė susisiekusi su SNV dėl bendradarbiavimo tarp tiekėjų ir W5 pasiūlymų ir kad SNV jai pateikė specialios nuolaidos W5 1993 m. pasiūlymą. Tačiau šį dokumentą paneigia 1995 m. SNV vidaus dokumentas, jis prieštarauja tam, ką prisimena jame minimas ieškovės darbuotojas ir jo turinys yra nepatikimas, nes Wintershall yra bendrovė, su kuria ieškovė mažai bendravo.

260. Bet kuriuo atveju Komisija kvalifikuodama jos vaidmenį kaip kartelio kurstytojos negali remtis vienu dokumentu, parengtu 1992 m., t. y. dar iki kartelio sukūrimo, kurio nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai.

261. Komisija primena, kad teismų praktikoje atskiriami kurstytojos ir organizatorės vaidmenys ir kad net jei Bendrasis Teismas nuspręstų, kad dėl vieno iš šių vaidmenų nepakanka įrodymų, jis galėtų nekeisti baudos padidinimo 50 % (257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 342–349 punktai). Dėl kartelio kurstytojo vaidmens teismų praktikoje, be kita ko, nurodoma, kad atitinkama įmonė turi versti ar skatinti kitas įmones sudaryti kartelį arba prie jo prisijungti (257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 321 punktas). Nagrinėjamu atveju Komisija nurodo rėmusis dviem dokumentais, iš kurių matyti, kad ieškovė skatino kitas įmonės sudaryti kartelį, kaip didžiausia kelių tiesėja imdamasi iniciatyvos susisiekti su didžiausiu tiekėju SNV, kad šis pateiktų pasiūlymus dėl bendradarbiavimo tarp dviejų grupių galimybių ir vėliau pristatydama kitoms W5 įmonėms SNV pasiūlymą dėl specialios nuolaidos. Ieškovės darbuotojo 2005 m. birželio mėn. pareiškimas atsakant į pranešimą apie kaltinimus, kad jis niekada nesiėmė veiksmų derinimo iniciatyvos, neatitinka bendrovės Wintershall ataskaitos, kurioje minimas pokalbis su tuo pačiu darbuotoju. Komisija pažymi, kad 1992 m. Wintershall dokumentas, patvirtinantis būsimą bendradarbiavimą, neprieštarauja aplinkybei, kad kartelis pradėjo veikti 1993 m., kaip tai patvirtinama, be kita ko, ieškovės atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, kuriame minimos diskusijos su SVN dėl specialios nuolaidos, taikytinos W5 nuo 1993 m.

Bendrojo Teismo vertinimas

262. Kai pažeidimą padaro kelios įmonės, nustatant baudų dydžius reikia išnagrinėti kiekvienos iš jų dalyvavimo darant pažeidimą sunkumą (1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją , 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 623 punktas ir 158 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 92 punktas), ir dėl to ypač reikia nustatyti atitinkamą jų vaidmenį pažeidimo laikotarpiu (30 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 150 punktas ir 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enichem Anic prieš Komisiją , T-6/89, Rink. p. II-1623, 264 punktas).

263. Iš to matyti, kad apskaičiuojant baudą turi būti atsižvelgiama į vienos ar kelių įmonių kurstytojos ar organizatorės vaidmenį kartelyje, nes tokį vaidmenį atlikusios įmonės dėl to turi prisiimti išskirtinę atsakomybę, palyginti su kitomis įmonėmis (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją , T-347/94, Rink. p. II-1751, 291 punktą ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją , T-236/01, T-239/01, T-244/01–T-246/01, T-251/01 ir T-252/01, Rink. p. II-1181, 301 punktą).

264. Remiantis šiais principais gairių 2 punkte „Sunkinančios aplinkybės“ pateikiamas nebaigtinis aplinkybių, kurioms esant gali būti padidintas bazinis baudos dydis, sąrašas, kur minimas būtent „pažeidimo organizatoriaus arba kurstytojo vaidmuo“ (257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 280–282 punktai).

265. Reikia pažymėti, jog tam, kad įmonė būtų vertinama kaip pažeidimo kurstytoja, ji turi versti ar skatinti kitas įmones sudaryti kartelį arba prie jo prisijungti. Tačiau nepakanka vien būti tarp kartelį sudariusių narių. Taip turi būti vertinama tik įmonė, kuri atitinkamu atveju ėmėsi iniciatyvos, pavyzdžiui, paskatindama kitą įmonę manyti, kad slaptas susitarimas yra naudingas, arba bandydama ją įtikinti prie jo prisijungti (257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 321 punktas). Tačiau Sąjungos teismas nereikalauja, kad Komisija turėtų įrodymų, susijusių su kartelio sudarymu ar detalių koncepcija. Galiausiai jis pažymėjo, kad kurstytojos vaidmuo yra susijęs su kartelio sudarymu arba išplėtimu (257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 316 punktas), o tai reiškia, kad gali būti kelios įmonės, vaidinusios kurstytojos vaidmenį tame pačiame kartelyje.

266. Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo 342 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija nusprendė, jog ieškovė turi prisiimti išskirtinę atsakomybę dėl savo kaip kartelio iniciatorės vaidmens. Ji priminė, kad teismų praktikoje kartelio iniciatore laikoma įmonė, kuri vertė ar skatino kitas įmones sudaryti kartelį arba prie jo prisijungti (257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 321 punktas). Šiuo klausimu ji rėmėsi trimis dokumentais, patvirtinančiais ieškovės iniciatyvas, kurios, jos nuomone, lėmė kartelio sudarymą, nes jomis kitos įmonės buvo skatinamos sudaryti kartelį. Pagal ginčijamą sprendimą šie dokumentai įrodo, kad ieškovė pasiūlė SNV pateikti bendradarbiavimo tarp tiekėjų ir W5 pasiūlymus ir kad vėliau ieškovė perdavė kitiems kelių tiesėjams specialių nuolaidų pasiūlymą, kurį pateikė SNV. Šie dokumentai – tai ieškovės atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka, 1994 m. liepos 8 d. HBG dokumentas ir 1992 m. vasario 20 d. Wintershall vidinė ataskaita.

267. Visų pirma, Komisija ginčijamo sprendimo 342 konstatuojamojoje dalyje darydama nuorodą į 175 konstatuojamąją dalį, rėmėsi 1994 m. liepos 8 d. HBG (kitas didelis kelių tiesėjas) dokumentu, kuriame minimi 1994 m. kovo mėn. susitarimai, sudaryti tarp W5 grupės, atstovaujamos ieškovės, ir tiekėjų, atstovaujamų SNV, įsigalioję 1994 m. balandžio 1 d., ir nuogąstavimai, kad tiekėjai nesilaikys minėtų susitarimų ir kad šiuo klausimu reikėtų susisiekti su ieškovės darbuotoju. Minėtame dokumente nurodoma, kad ieškovė derybose su SNV dėl susitarimų atstovavo W5 ir kad kitas didysis kelių tiesėjas ieškovę laikė esančią geriausioje situacijoje iš visų W5 narių išspręsti kartelio veikimo problemas. Nors šis dokumentas leidžia manyti, kad ieškovė buvo viena iš kartelio sudarytojų, tačiau jo nepakanka įrodyti, kad ieškovė skatino ir įtikino kitas įmones prisijungti prie kartelio, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 265 punkte nurodytą teismų praktiką.

268. Visų antra, Komisija rėmėsi ieškovės atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka (ginčijamo sprendimo 97 ir 177 konstatuojamosios dalys), kurioje ieškovė pati patvirtino 1993 m. vykusias diskusijas su SNV dėl specialios nuolaidos W5 ir dėl ieškovės perdavimo šios informacijos dėl minėtos nuolaidos kitiems W5 nariams. Vis dėlto reikia pažymėti, kad perduodama šią informaciją kitiems W5 nariams ieškovė nebūtinai siekė juos paskatinti ar įtikinti prisijungti prie kartelio.

269. Galiausiai, visų trečia, Komisija pasinaudojo 1992 m. vasario 20 d. Wintershall vidine ataskaita. Šis dokumentas, parengtas po to, kai 1992 m. vasario 18 d. Wintershall patalpose apsilankė ieškovės darbuotojas, kuris vėliau nuolat dalyvaudavo kartelio susitikimuose, patvirtina, kad ieškovė prašė SNV, kaip „marketleader“, pateikti bendradarbiavimo tarp tiekėjų ir W5 pasiūlymus, kurie reikštų pirkimo monopolį. Dokumente nurodoma, kad Wintershall per šį apsilankymą pranešė minėtam ieškovės darbuotojui, kad toks elgesys kartelių teisės požiūriu kelia problemų.

270. Ieškovė šio dokumento įrodomąją galią stengėsi susilpninti pažymėdama, kad jį paneigia 1995 m. SNV vidaus dokumentas, kuriame nurodoma, jog tik ji ėmėsi iniciatyvos susisiekti su W5, jog jis nesutampa su jame nurodyto darbuotojo prisiminimais ir jo turinys yra nepatikimas, nes mažai tikėtina, kad darbuotojas būtų perdavęs tokią konfidencialią informaciją savo pašnekovui. Vis dėlto Bendrasis Teismas mano, jog šis dokumentas yra patikimas, nes mažai tikėtina, kad Wintershall būtų tyčia aprašiusi netikrą informaciją tik vidiniam naudojimui skirtame 1992 m. dokumente, todėl in tempore non suspecto . Be to, priešingai nei tvirtina ieškovė, 1995 m. vasario 6 d. SNV dokumentas neleidžia daryti išvados, kad tik tiekėjai buvo kartelio iniciatoriai (žr. šio sprendimo 37 punktą).

271. Vis dėlto aplinkybė, kad Komisija nusprendė, jog kartelio pradžia yra 1994 m. balandžio 1 d., sumažina šio dokumento įrodomąją galią grindžiant juo ieškovės pripažinimą kurstytoja, nes jis buvo parengtas daugiau nei prieš dvejus metus iki šios datos. Todėl vien šio dokumento nepakaktų nuspręsti šioje byloje, kad ieškovė buvo nagrinėjamo pažeidimo kurstytoja.

272. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos ginčijamame sprendime pateiktas vertinimas, jog ieškovė vaidino kurstytojos vaidmenį nagrinėjamame kartelyje siūlydama SNV pateikti bendradarbiavimo tarp tiekėjų ir W5 pasiūlymus ir perduodama kitiems gamintojams specialių nuolaidų pasiūlymą, kurį pateikė SNV, yra nepakankamai pagrįstas.

273. Kadangi Komisija, kad įrodytų ieškovės kaip nagrinėjamo pažeidimo kurstytojos vaidmenį nepateikė Bendrajam Teismui jokių papildomų įrodymų dėl ginčijamo sprendimo 342 konstatuojamojoje dalyje nurodytų aplinkybių, Bendrasis Teismas nagrinės tik ieškovės kaip organizatorės vaidmenį darant šį pažeidimą.

b) Dėl organizatorės vaidmens

Šalių argumentai

274. Ieškovė mano, kad Komisija jai priskyrė kartelio organizatorės vaidmenį nepaisydama to, kad nebuvo jokių įrodymų šiuo klausimu. Tačiau Sąjungos teismas nurodo, jog norint įrodyti, kad įmonė buvo organizatorė, reikia įrodyti, kad ji ėmėsi konkrečių veiksmų, akivaizdžiai skatinusių slaptų susitarimų vykdymą, taip aiškiai išsiskirdama iš kitų susitarimo dalyvių (257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 374 punktas).

275. Šioje byloje Komisija rėmėsi keturiais įrodymais, kad nuspręstų, jog ieškovė buvo kartelio organizatorė: jos vaidmuo derantis su tiekėjais didžiųjų kelių tiesėjų vardu pirmaisiais kartelio metais, t. y. 1994 m. ir 1995 m.; nuo 1996 m. ji ėmėsi iniciatyvos organizuoti kartelio susitikimus tarp tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų; ji palengvino darbą per šiuos susitikimus pasiūlydama savo patalpas; ji vadovavo šiems susitikimams. Ieškovė mano, kad nė viena iš šių aplinkybių nepagrįsta.

276. Visų pirma, Komisija savo tvirtinimą, kad 1994 m. ir 1995 m. ieškovė susitarimus su SNV sudarė didžiųjų kelių tiesėjų vardu, grindžia dokumentu, paimtu iš bendrovės HBG, kuriame minimi tik gandai, kurie, be kita ko, vėliau pasirodė nepagrįsti, nes tiekėjai savo kainas padidino 1994 m. gruodžio mėn. Be to, šie gandai buvo paneigti vieno iš jos darbuotojo pareiškimu, o HBG dokumento autorius niekada nedalyvavo kartelio susitikimuose.

277. Visų antra, Komisijos tvirtinimas, kad nuo 1996 m. ji ėmėsi iniciatyvos organizuoti kartelio susitikimus tarp tiekėjų ir didžiųjų kelių tiesėjų, pagrįstas tik SNV ir Kuwait Petroleum pareiškimais, padarytais siekiant pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo, tačiau jie neatitinka vienas kito bei byloje esančių dokumentų, kaip antai ieškovės valdybos sekretoriato taisyklių. Ji mano, kad įvairūs dokumentai leidžia teigti, jog visada iniciatyvos organizuoti šiuos susitikimus imdavosi SNV.

278. Visų trečia, Komisija negali nuspręsti, jog aplinkybė, kad ji nuolat suteikdavo patalpas kartelio susitikimams, rodo, jog ji vaidino ypatingą vaidmenį kartelyje. Iš tikrųjų, viena vertus, šią aplinkybę galima paaiškinti palankia centrine jos biurų vieta, kita vertus, susitikimai kartais vykdavo kitose vietose. Be to, Komisija negalėjo remtis bendrovės Heijmans laišku ieškovei, kuriame ji skundžiasi nepakankamu veiksmų derinimu organizuojant 2001 m. vasario 16 d. susitikimą, nes tai paprasčiausias susirašinėjimas tarp Heijmans darbuotojo ir prieš jį tose pareigose dirbusio darbuotojo, kuris tuo metu dirbo pas ieškovę.

279. Visų ketvirta, ieškovė tvirtina, jog tvirtinimas, kad ji vadovavo kartelio susitikimams, yra pagrįstas tik tendencingu Kuwait Petroleum darbuotojo pareiškimu, pateiktu pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, kurio turinį ji ginčija. Ji pažymi, kad šis pareiškimas atskirai neturi jokios įrodomosios galios, juo labiau kad jame pateikiama klaidinga informacija, ir kad Komisija negali remtis kito Kuwait Petroleum darbuotojo, kuris niekada tiesiogiai nedalyvavo derinant veiksmus dėl bitumo, pareiškimu.

280. Komisija atmeta ieškovės argumentus.

Bendrojo Teismo vertinimas

281. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, jei pažeidimą padarė kelios įmonės, nustatant baudos dydį turi būti išnagrinėtas kiekvienos iš šių įmonių dalyvavimo darant pažeidimą sunkumas (30 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 150 punktas ir 262 punkte minėto Sprendimo Enichem Anic prieš Komisiją 264 punktas). Iš to matyti, kad apskaičiuojant baudos dydį turi būti atsižvelgiama į vienos ar kelių įmonių „vadovaujantį“ (organizatorės) vaidmenį kartelyje, nes tokį vaidmenį atlikusios įmonės dėl to turi prisiimti išskirtinę atsakomybę, palyginti su kitomis įmonėmis (249 punkte minėto Sprendimo Finnboard prieš Komisiją 45 punktas).

282. Pagal šiuos principus gairių 2 punkte kaip sunkinanti aplinkybė pateikiamas nebaigtinis aplinkybių, kurioms esant gali būti padidintas pagrindinis baudos dydis, sąrašas, kuriame yra būtent „pažeidimo organizatoriaus arba kurstytojo vaidmuo“ (257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 280–282 punktai).

283. Kad būtų pripažinta kartelio organizatore, įmonė turi turėti svarbią varomąją galią kartelyje arba būti konkrečiai atsakinga už jo veikimą. Ši aplinkybė turi būti vertinama apskritai atsižvelgiant į bylos aplinkybes (257 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją 299, 300, 373 ir 374 punktai bei 2008 m. birželio 18 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją , T-410/03, Rink. p. II-881, 423 punktas). Ji, be kita ko, gali būti nustatyta atsižvelgiant į tai, kad įmonė savo konkrečiomis iniciatyvomis spontaniškai suteikdavo pagrindinį impulsą karteliui (257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 348, 370–375 ir 427 punktai bei minėto 2008 m. birželio 18 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 426 punktas). Ji taip pat gali būti nustatyta iš įrodymų viseto, atskleidžiančio įmonės ryžtą užtikrinti kartelio stabilumą bei sėkmę (257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 351 punktas).

284. Tas pats galioja ir tais atvejais, kai įmonė kartelio susitikimuose dalyvavo kitos šiuose susitikimuose nedalyvavusios įmonės vardu, ir pranešė jai apie tai, kas tuose susitikimuose buvo nuspręsta (257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 439 punktas). Tas pats pasakytina ir kai minėta įmonė atliko pagrindinį vaidmenį konkrečiame kartelyje, pavyzdžiui, organizavo daugumą susirinkimų, rinko ir skleidė informaciją kartelio viduje ar dažniausiai pateikdavo pasiūlymus dėl jo veikimo (šiuo klausimu žr. 257 punkte minėto Sprendimo IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją 57 ir 58 punktus bei 257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 404, 439 ir 461 punktus).

285. Be to, aktyvi priežiūra kartelio viduje, kad būtų laikomasi sudarytų susitarimų, yra reikšmingas įmonės organizatorės vaidmens įrodymas (222 punkte minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 577 punktas).

286. Tačiau tai, kad įmonė daro spaudimą ar net diktuoja, kaip turi elgtis kiti kartelio nariai, nėra būtina sąlyga, kad ši įmonė galėtų būti vertinama kaip kartelio organizatorė (257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 374 punktas). Įmonės padėtis rinkoje ar jos turimi ištekliai taip pat nėra pažeidimo organizatorės vaidmens įrodymai, nors jie yra aplinkybių, į kurias atsižvelgiant turi būti vertinami šie įrodymai, dalis (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją , T-224/00, Rink. p. II-2597, 241 punktą ir 257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 299 punktą).

287. Galiausiai reikia priminti, jog Bendrasis Teismas yra nusprendęs, kad Komisija galėjo manyti, jog keletas įmonių buvo kartelio organizatorės (286 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 299–301 punktai).

288. Todėl Bendrasis Teismas atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus principus turi įvertinti, ar Komisija pateikė pakankamus įrodymus, patvirtinančius ieškovės organizatorės vaidmenį kartelyje.

289. Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija nusprendė, jog SNV tiekėjų grupės viduje ir ieškovei W5 viduje tenka išskirtinė atsakomybė už jų vadovavimą karteliui per visą jo veikimo laikotarpį (ginčijamo sprendimo 343–349 konstatuojamosios dalys). Komisija konstatuodama, kad ieškovė buvo pažeidimo organizatorė, atsižvelgė į keturias esmines aplinkybes: 1994 m. ir 1995 m. ji užmezgė kontaktus su SNV, kurie leido sudaryti kartelį; nuo 1996 m. SNV susisiekdavo su ieškove dėl kainų keitimo, o pastaroji dėl to sukviesdavo kitus didžiuosius kelių tiesėjus į susitikimą; W5 parengiamieji susitikimai ir kartelio susitikimai dažniausiai būdavo organizuojami ieškovės, kuri išsiųsdavo kvietimus ir suteikdavo savo patalpas; ji buvo didžiųjų kelių tiesėjų atstovė ir vadovaudavo diskusijoms per susitikimus su tiekėjais. Kad padarytų šią išvadą, Komisija rėmėsi įvairiais dokumentais, parengtais kartelio veikimo laikotarpiu ir vėliau. Ieškovė tvirtina, kad visos šios aplinkybės yra nepagrįstos.

290. Komisija, remdamasi 1994 m. liepos 8 d. HBG dokumentu, mano, kad ieškovė vaidino esminį vaidmenį derybose su tiekėjais 1994 m. ir 1995 m.

291. Iš HBG vidaus dokumento matyti, kad 1994 m. susitarimas buvo sudarytas tarp W5, atstovaujamų ieškovės darbuotojo, ir naftos kompanijų, atstovaujamų SNV, tačiau naftos kompanijos norėjo padidinti kainas pažeisdamos šį susitarimą, todėl HBG šiuo klausimu norėjo susisiekti su tuo pačiu ieškovės darbuotoju. Nors šis dokumentas gali atrodyti kaip gandai dėl naftos kompanijų sprendimo padidinti kainas išraiška, vis dėlto jame aiškiai pabrėžiamas susitarimo, sudaryto per SNV ir ieškovę egzistavimas ir HBG kreipimasis į ieškovę, o tai yra rimtas jos kaip kartelio organizatorės vaidmens įrodymas.

292. Taip pat reikia atmesti ieškovės argumentą, kad HBG dokumento autorius niekada nedalyvavo jokiame kartelio susitikime, nes Sąjungos teismas yra nusprendęs, jog aplinkybė, kad informacija buvo gauta iš antrinio šaltinio neturi reikšmės jos įrodomajai galiai (1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shell prieš Komisiją , T-11/89, Rink. p. II-757, 86 punktas), ir kad pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles didelę svarbą reikia suteikti tam, kad dokumento parengimas glaudžiai siejamas su atitinkamais susitikimais ir akivaizdžiai negalvojant, kad jis bus pateiktas trečiajam nesusijusiam asmeniui (teisėjo Bo Vesterdorf, einančio generalinio advokato pareigas, išvada byloje, kurioje buvo priimtas 1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rhône-Poulenc prieš Komisiją , T-1/89, Rink. p. II-867, II-869). Šioje byloje HBG dokumento autorius buvo atsakingas už bitumo pirkimą HBG ir dirbo glaudžiai bendradarbiaudamas su asmeniu, kuris tiesiogiai dalyvavo derinant veiksmus su W5, o vėliau ir kartelio susitikimuose. Todėl jo dokumentai, parengti faktinių aplinkybių susiklostymo metu, turi didelę įrodomąją galią.

293. Be to, Komisija, remdamasi SNV ir Kuwait Petroleum pareiškimais, nusprendė, kad nuo 1996 m. ieškovė kartu su SNV ėmėsi iniciatyvos organizuoti kartelio susitikimus. Iš šių pareiškimų (2003 m. spalio 10 d. SNV pareiškimas ir 2003 m. spalio 9 d. Kuwait Petroleum pareiškimas, ginčijamo sprendimo 344 konstatuojamoji dalis) matyti, kad SNV turėjo informuoti ieškovę apie visus kainos pasikeitimus ir šios dvi bendrovės susitikdavo, kad nuspręstų, ar reikia organizuoti kartelio susitikimą.

294. Dokumentai, kuriais remiasi ieškovė ginčydama šiuos pareiškimus, nepaneigia Komisijos išvados, kad ieškovė buvo kartelio organizatorė. Šie dokumentai – tai 1995 m. vasario 6 d. SNV vidaus dokumentas, ginčijamo sprendimo 110 konstatuojamoji dalis, susijusi su SNV prašymu ieškovei 2000 m. kovo 28 d. suorganizuoti veiksmų derinimą, ir 2002 m. spalio 1 d. ieškovės valdybos sekretoriato vidinės taisyklės, kuriose nurodoma, kad SNV ėmėsi kartelio susitikimų organizavimo iniciatyvos (ginčijamo sprendimo 345 konstatuojamoji dalis). Tačiau kaip nurodyta šio sprendimo 37 punkte, 1995 m. vasario 6 d. SNV dokumentas neleidžia nustatyti, ar didžiuosius kelių tiesėjus jungtis į kartelį skatino tiekėjai. Be to, aplinkybės, kad SNV prašė suorganizuoti kartelio susitikimą 2000 m. ir ieškovės 2002 m. vidaus dokumento, kuriame nurodoma, kad SNV ėmėsi iniciatyvos organizuoti susitikimus, nepakanka paneigti Komisijos išvadą, kad kartelio susitikimai buvo organizuojami po SNV ir ieškovės pokalbių. Iš tikrųjų reikia priminti šio kartelio dvišalį pobūdį ir tai, kad Sąjungos teismas yra nusprendęs, jog Komisija kartelio organizatorėmis gali pripažinti kelias įmones (286 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 299–301 punktai).

295. Be to, pripažindama ieškovę organizatore Komisija atsižvelgė į tai, kad ji reguliariai suteikdavo savo patalpas kartelio susitikimams. Šiuo klausimu Komisija rėmėsi 2003 m. rugsėjo 16 d. Kuwait Petroleum atsakymu į prašymą pateikti informaciją, 2009 m. spalio 9 d. Kuwait Petroleum pareiškimais (ginčijamo sprendimo 345 konstatuojamoji dalis), ieškovės išsiųstais kvietimais į 2000 m. kovo 28 d. kartelio susitikimą (ginčijamo sprendimo 110 konstatuojamoji dalis, kurioje daroma nuoroda į 2000 m. kovo 16 ir 21 d. faksimilinius pranešimus, kuriuos ieškovė išsiuntė SNV, NBM, HWZ, Ballast Nedam , Dura Vermeer ir Heijmans ) ir Heijmans laišku ieškovei, kuriame skundžiamasi dėl nepakankamo veiksmų derinimo organizuojant 2001 m. vasario 16 d. susitikimą (ginčijamo sprendimo 346 konstatuojamoji dalis).

296. Vis dėlto ieškovė tvirtina, kad kartelio susitikimai vykdavo jos patalpose dėl jų centrinės vietos ir kad Komisija negalėjo Heijmans darbuotojo laiško panaudoti kaip įrodymo. Nepaisant šio Heijmans skundo ieškovei konteksto, reikia konstatuoti, kad tai yra svarbus ieškovės organizatorės vaidmens rengiant kartelio susitikimus įrodymas, kuris turi būti vertinamas atsižvelgiant į kitus Komisijos nurodytus patvirtinančius dokumentus. Be to, ieškovė negali remtis tik savo patalpų geografiškai centrine vieta, kad susilpnintų savo vaidmenį kartelyje.

297. Galiausiai Komisija, remdamasi 2003 m. spalio 1 d. dviejų Kuwait Petroleum darbuotojų pareiškimais (ginčijamo sprendimo 346 ir 347 konstatuojamosios dalys), mano, kad ieškovė vadovavo kartelio susitikimams iki 2000 m. Ieškovė ginčija šių pareiškimų patikimumą, nes juose esą yra daug klaidų, o vienas iš šių pareiškimų buvo padarytas asmens, kuris niekada nedalyvavo kartelio susitikimuose.

298. Vis dėlto reikia pažymėti, kad šie du pareiškimai vienas kitą patvirtina ir kad Kuwait Petroleum už bitumą atsakingo direktoriaus asistentas, kuris dalyvavo kartelio susitikimuose, dalyvavo mažiausiai dviejuose parengiamuosiuose tiekėjų susitikimuose, todėl glaudžiai buvo susijęs su kartelio susitikimais. Kaip teisingai pažymi Komisija, reikia atsižvelgti ir į tai, kad Kuwait Petroleum visiškai nebuvo suinteresuota pervertinti ieškovės vaidmenį per kartelio susitikimus.

299. Visa tai, kas išdėstyta, leidžia Bendrajam Teismui konstatuoti, kad Komisija pateikė įrodymų, kurie visi kartu leidžia tvirtinti, jog ieškovė užmegzdama kontaktus su SNV ir taip sudarydama sąlygas karteliui, nuo 1996 m. kviesdama kitus didžiuosius kelių tiesėjus susitikti po pokalbių su SNV, organizuodama daugelį kartelio susitikimų savo patalpose ir veikdama kaip W5 atstovė per kartelio susitikimus buvo didelė kartelio varomoji jėga, dėl ko galima ją pripažinti kartelio organizatore.

300. Todėl Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai remdamasi nuoseklių ir neprieštaringų įrodymų visetu, nustatė, jog ieškovė buvo pažeidimo organizatorė.

3. Išvada dėl sunkinančių aplinkybių

301. Iš šio sprendimo 262–273 punktų matyti, jog Komisija nepakankamai įrodė, kad ieškovė buvo nagrinėjamo pažeidimo kurstytoja. Todėl Bendrasis Teismas pasinaudodamas savo neribota jurisdikcija turi įvertinti ieškovės vaidmenį darant pažeidimą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisija dėl gairių 2 punkto trečioje įtraukoje nurodytų sunkinančių aplinkybių ieškovei bazinį baudos dydį vieną kartą padidino 50 %.

302. Be to, reikia priminti, kad nors Sąjungos teismas skiria kurstytojo ir organizatoriaus vaidmenis, vis dėlto jis mano galintis, net jei Komisijos pateikti įrodymai yra nepakankami vieno iš vaidmenų atžvilgiu, palikti Komisijos taikytą baudos padidinimą pasinaudodamas savo neribota jurisdikcija (dėl tik organizatoriaus vaidmens žr. 257 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 354 punktą).

303. Bendrasis Teismas mano, kad šioje byloje, atsižvelgiant į ieškovės kaip kartelio organizatorės vaidmenį, patvirtintą šio sprendimo 281–300 punktuose, nereikia sumažinti nagrinėjamo padidinimo. Iš šio analizės, be kita ko, matyti, kad ieškovė sudarė sąlygas karteliui veikti po to, kai nuo 1996 m. ji organizuodavo parengiamuosius W5 susitikimus ir kartelio susitikimus, kurie vykdavo jos patalpose, o, be to, ji per susitikimus su tiekėjais atstovavo visiems W5 nariams.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

304. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)

nusprendžia:

1. Atmesti ieškinį.

2. Koninklijke Wegenbouw Stevin BV padengia bylinėjimosi išlaidas.