1

Ieškovė, Centro Studi Antonio Manieri Srl, yra bendrovė, kuri specializuojasi mokymo veiklos ir organizacijų valdymo srityje.

2

2003 m. spalio 20 d. Taryba pradėjo ribotą viešojo paslaugų „B-Briuselis: Visiškas vaikų darželio valdymas, 2003/S 209-187862“ pirkimo procedūrą (toliau – viešųjų pirkimų procedūra).

3

Savo Generalinio sekretoriato 2004 m. sausio 7 d. raštu Taryba informavo ieškovę, kad jos kandidatūrai pritarė vertinimo komitetas, patvirtindama, kad bendrovė atitiko keliamas dalyvavimo ribotoje procedūroje sąlygas.

4

Iš pradžių specifikacijų, susijusių su viešųjų pirkimų procedūra, išsiuntimo data buvo numatyta 2004 m. liepos mėn., tačiau vėliau ji buvo du kartus nukelta. Galiausiai, jos kartu su sutarties projektu buvo ieškovei išsiųstos 2004 m. gruodžio 8 d. laišku. Buvo nustatytas pasiūlymų pateikimo terminas –  diena.

5

2005 m. pradžioje ieškovė pateikė savo pasiūlymą Tarybai. Savo Generalinio sekretoriato 2005 m. balandžio 21 d. raštu Taryba patvirtino jo gavimą.

6

2005 m. gruodžio 20 d. raštu Taryba pranešė ieškovei, kad data, iki kurios sprendimas turi būti priimtas, nukeliama  dienai.

7

Faksu išsiųstu 2006 m. sausio 16 d. Tarybos Generalinio sekretoriato raštu ieškovė buvo informuota apie Tarybos sprendimus, pirma, atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros ir, antra, vaikų darželio valdymą patikėti Briuselyje esančiam Infrastruktūros ir logistikos biurui (ILB). Šiame rašte buvo parašyta tai:

„Generalinis sekretoriatas nusprendė atsisakyti nagrinėjamos viešųjų pirkimų procedūros, remdamasis taikant Tarybos reglamento Nr. 1605/2002 101 straipsnį parengto specifikacijų 4 punkto nuostatomis.

Generalinis sekretoriatas teigiamai įvertino jam 2005 m. antrąjį pusmetį ILB <…> pateiktą pasiūlymą, apimantį tiesioginį administracinį ir pedagoginį vaikų darželio, pirmenybės teisėmis skirto Generalinio sekretoriato pareigūnų vaikams, valdymą.

Šios galimybės analizė atskleidė daug privalumų, ypač kalbant apie darbuotojams garantuojamas sutartines sąlygas, masto ekonomiją ir esamų išteklių optimizavimą vykdant adekvatų tarpinstitucinį bendradarbiavimą.

<…>“

8

2006 m. vasario 15 d. raštu ieškovė paprašė Tarybos pateikti paaiškinimus dėl rašto ir pateikė argumentų, kuriais ginčijamas jo turinys.

9

2006 m. kovo 3 d. raštu Taryba atsakė į ieškovės pateiktus klausimus ir argumentus.

10

Ieškovė šį ieškinį pateikė faksu 2006 m. kovo 20 dieną. Ieškinio originalas buvo išsiųstas paštu  dieną. Pirmosios instancijos teismo kanceliarija jį gavo  dieną. Pataisymai, susiję su prašymu imtis tyrimo priemonių, buvo gauti  dieną.

11

2006 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininkas paskyrė bylą ketvirtajai kolegijai.

12

2006 m. liepos 18 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį.

13

Terminas dublikui pateikti buvo nustatytas 2006 m. spalio 10 dienai. Dublikas buvo išsiųstas paštu  dieną. Jį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo  dieną.

14

2006 m. spalio 10 d. ieškovė pateikė papildomą prašymą pateikti dokumentus, taikant tyrimo priemones.

15

Taryba 2006 m. spalio 23 d. pateikė savo pastabas dėl šio prašymo.

16

Rašytinė procedūra buvo pabaigta pateikus tripliką 2006 m. lapkričio 30 dieną.

17

2007 m. sausio 18 d. sprendimu Pirmosios instancijos teismo pirmininkas perskyrė bylą trečiajai kolegijai.

18

Kadangi teisėjas pranešėjas negalėjo dalyvauti nagrinėjant bylą, Pirmosios instancijos teismo pirmininkas perskyrė bylą antrajai kolegijai.

19

Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašo:

20

Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:

21

Taryba remiasi ieškinio ir dubliko, kurie, jos nuomone, abu buvo pateikti pasibaigus terminui, nepriimtinumu.

22

Pagal EB 230 straipsnio penktąją pastraipą, terminas ieškiniui dėl panaikinimo pateikti yra du mėnesiai skaičiuojant nuo akto paskelbimo, pranešimo apie jį ieškovei arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovė apie jį sužinojo. Be to, remiantis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalimi, šis terminas dėl nuotolio pratęsiamas dešimčiai dienų.

23

Šiuo atveju Tarybos sprendimas buvo išsiųstas Generalinio sekretoriato 2006 m. sausio 16 d. raštu, kurį ieškovė gavo faksu kitą dieną. Posėdyje ieškovė aiškiai pripažino gavusi šį raštą  dieną.

24

Kadangi raštą ieškovė gavo 2006 m. sausio 17 d., terminas ieškiniui dėl nagrinėjamo sprendimo panaikinimo pareikšti dėl nuotolio, pratęstas dešimčia dienų, pasibaigė vidurnaktį (dies ad quem).

25

Reikia konstatuoti, kad ieškinio kopiją kanceliarija gavo 2006 m. kovo 20 d., o jo originalą –  dieną.

26

Remiantis Procedūros reglamento 43 straipsnio 6 dalimi, į 2006 m. kovo 20 d. datą atsižvelgiama procedūros terminų laikymosi tikslais, su sąlyga, kad dokumento pasirašytas originalas buvo pateiktas kanceliarijai vėliausiai po dešimt dienų, t. y. vėliausiai vidurnaktį. Kadangi šiuo atveju pasirašytas ieškinio originalas buvo pateiktas tik , į datą negali būti atsižvelgta procedūros terminų laikymosi tikslais. Todėl vienintelė data, į kurią reikia atsižvelgti siekiant įvertinti pavėluotą ieškinio pateikimą, yra  diena. Kadangi ši data yra vėlesnė už dies ad quem, ieškinys pateiktas praėjus terminui ir todėl iš principo turi būti pripažintas nepriimtinu.

27

Tačiau reikia išnagrinėti, ar šiuo atveju egzistuoja aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti, arba force majeure, kurios leidžia Pirmosios instancijos teismui nukrypti nuo nagrinėjamo termino remiantis Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antrąja pastraipa, taikytina procesui Pirmosios instancijos teisme pagal minėto statuto 53 straipsnį.

28

Force majeure ir aplinkybių, kurių negalima numatyti, sąvokos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio prasme, be objektyvaus elemento, susijusio su neįprastomis aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo suinteresuoto asmens, apima subjektyvų elementą, susijusį su suinteresuoto asmens pareiga apsisaugoti nuo neįprasto įvykio padarinių imantis tinkamų priemonių, nesukeliančių jam pernelyg didelių išlaidų. Visų pirma suinteresuotas asmuo turi rūpestingai stebėti proceso eigą, o ypač būti apdairus, kad būtų laikomasi nustatytų terminų (1994 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bayer prieš Komisiją, C-195/91 P, Rink. p. I-5619, 32 punktas). Taigi force majeure sąvoka netaikoma tokioje situacijoje, kai apdairus ir nuovokus asmuo objektyviai galėtų išvengti ieškiniui pareikšti nustatyto termino pasibaigimo ( Teisingumo Teismo sprendimas Ferriera Valsabbia prieš Komisiją, 209/83, Rink. p. 3089, 22 punktas ir Teisingumo Teismo nutartis Zuazaga Meabe prieš VRDT, C-325/03 P, Rink. p. I-403, 25 punktas). Todėl reikia išnagrinėti, ar ieškovės nurodytos aplinkybės gali būti laikomos išimtinėmis force majeure aplinkybėmis.

29

Šiuo atveju siuntinys, kuriame buvo pasirašyto ieškinio originalas, buvo ieškovės išsiųstas 2006 m. kovo 17 dieną. Išsiųsdama originalą ieškovė galėjo protingai tikėtis, kad jį Pirmosios instancijos teismas gaus prieš pasibaigiant terminui, juo labiau kad, atsižvelgiant į jo kopijos išsiuntimą faksu, šis terminas turėjo būti pratęstas iki  dienos. Aptariamą siuntą, kaip tai patvirtina antspaudas ant siuntinio dėžės, Liuksemburgo pašto tarnybos gavo dar  dieną. Šių tarnybų siuntinio laikymas 42 dienas (nuo iki gegužės 3 d.) yra akivaizdžiai nenormali ir nuo ieškovės nepriklausanti aplinkybė, kuri, savo ruožtu, įrodė savo rūpestingą nustatytų terminų laikymąsi, ieškinio originalą nusiųsdama gerokai prieš pasibaigiant terminui ir imdamasi priemonių, reikalingų, kad būtų pratęstas šis terminas remiantis Procedūros reglamento 43 straipsnio 6 dalimi, nusiųsdama faksu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai ieškinio kopiją. Todėl reikia konstatuoti, kad ieškinio originalo pateikimas pasibaigus terminui yra priskirtinas force majeure atvejui (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo sprendimą Simet ir Feram prieš Haute Autorité, 25/65 ir 26/65, Rink. p. 52, in fine).

30

Iš to išplaukia, kad, kadangi pagal Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antrąją pastraipą termino praleidimu negali būti kaltinama ieškovė, Tarybos nurodytas nepriimtinumo pagrindas turi būti atmestas.

31

Vėliausia dubliko pateikimo data buvo nustatyta 2006 m. spalio 10 diena. Kadangi dubliką Pirmosios instancijos teismas gavo , jis buvo pateiktas pavėluotai.

32

Dubliko orginalas buvo išsiųstas paštu iš Briuselio 2006 m. spalio 6 dieną. Nors originalas buvo išsiųstas tik likus keturioms dienoms iki nustatyto pateikimo termino pabaigos, ieškovė nepasinaudojo Procedūros reglamento 43 straipsnio 6 dalyje numatyta galimybe išsiųsti kanceliarijai faksu ar bet kuria kita Pirmosios instancijos teismo turima technine ryšio priemone pasirašyto originalo kopiją, o tai būtų galėję pratęsti dubliko pateikimo terminą papildomu iki dešimties dienų terminu.

33

Pirmosios instancijos teismas mano, kad, atsižvelgiant į šio atvejo aplinkybes, ieškovė neparodė rūpestingumo, kurio tikimasi iš pakankamai informuoto ieškovo, terminų laikymosi prasme. Priešingai, ji padidino riziką, kad dublikas į Pirmosios instancijos teismą ateis pavėluotai, viena vertus, neatsižvelgdama į problemų pateikiant ieškinį pasekmes ir, kita vertus, neišsiųsdama pasirašyto originalo kopijos kanceliarijai faksu ar kuria nors kita Pirmosios instancijos teismo turima technine ryšio priemone.

34

Tokia rūpestingumo stoka paneigia force majeure aplinkybių egzistavimą, todėl reikia dubliką atmesti kaip nepriimtiną.

35

Visų pirma reikia pažymėti, kad savo reikalavimais ieškovė prašo panaikinti ne tik Tarybos sprendimą atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros, bet ir teigiamą Tarybos atliktą ILB pateikto pasiūlymo įvertinimą. Šiuo atžvilgiu prašymą panaikinti teigiamą ILB pasiūlymo įvertinimą Pirmosios instancijos teismas nagrinės po to, kai išnagrinės prašymą dėl sprendimo atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros panaikinimo.

36

Toliau reikia pažymėti, kad pagrįsdama savo prašymus dėl panaikinimo ieškovė nurodo keturis pagrindus, susijusius, pirma, su EB 43, 49 ir 86 straipsnių pažeidimu, antra, su klaidingu specifikacijų 4 punkto taikymu ir EB 43 ir 49 straipsnių pažeidimu, 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 1 sk., 4 t., p 74, toliau – finansinis reglamentas) 89, 97, 98, 100 ir 101 straipsnių pažeidimu, o taip pat su Komisijos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2342/2002, nustatančio išsamias finansinio reglamento įgyvendinimo taisykles (OL L 357, p. 1, toliau – įgyvendinimo reglamentas), 135 ir 147 straipsnių pažeidimu, trečia, su pareigos motyvuoti pažeidimu ir, ketvirta, su klaidingu įgyvendinimo reglamento 116 straipsnio taikymu.

37

Galiausiai reikia pažymėti, kad skaidrumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimas buvo ieškovės nurodytas visuose keturiuose pagrinduose. Todėl Pirmosios instancijos teismas išnagrinės visus ieškovės argumentus, susijusius su šių dviejų principų pažeidimu, kai bus išnagrinėti keturi pagrindai.

38

Kalbant apie Tarybos 2006 m. kovo 3 d. rašte nurodytus argumentus (žr. šio sprendimo 9 punktą), kad Sutarties bei finansinio reglamento nuostatos ir Bendrijos bendrieji teisės principai netaikytini šiam atvejui, kadangi Taryba neveikė kaip susitariančioji institucija įgyvendinimo reglamento 116 straipsnio 7 dalies prasme, ieškovė nesutinka, kad į pastarąją nuostatą galima atsižvelgti nagrinėjant „ sprendimo“ teisėtumą, turint omenyje, kad ji ten nefigūruoja.

39

Bet kuriuo atveju ieškovė ginčija įgyvendinimo reglamento 116 straipsnio 7 dalyje numatytos išimties taikymą šiam atvejui.

40

Pirmiausia ji mano, kad ši išimtis turi būti aiškinama siaurai, kad ji taikoma tik Bendrijos institucijų tarnybų susitarimams. Ieškovė mano, kad ILB nėra tokia tarnyba, tačiau, kaip tai išplaukia ir iš 2002 m. lapkričio 6 d. Komisijos sprendimo 2003/523/EB, įsteigiančio Infrastruktūros ir logistikos įstaigą Briuselyje (OL L 183, 2003, p. 35), 7 konstatuojamosios dalies, yra Europos įstaiga finansinio reglamento 171 straipsnio prasme. Be to, priešingai nei kitos Europos įstaigos, tokios kaip Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) arba Europos personalo atrankos tarnyba (EPSO), ILB negali būti priskirta Tarybai. Iš esmės ji nėra tarpinstitucinė Europos įstaiga finansinio reglamento 174 straipsnio prasme, nes, pagal Sprendimo 2003/523 6 straipsnį, ji valdoma tik Komisijos paskirtų narių.

41

Antra, pagal analogiją reikia taikyti teismų praktiką, pagal kurią nuostatos viešųjų pirkimų srityje taikytinos, kai susitariančioji institucija, kaip antai regioninės ar vietos valdžios institucija, siekia su įstaiga, kuri yra formaliai atskira ir sprendimų priėmimo požiūriu nuo jos nepriklausoma, sudaryti rašytinę atlygintiną prekių tiekimo sutartį. Šiuo atveju, kadangi ILB nėra Tarybos tarnyba, ir kadangi pastaroji nevykdo jokios jos kontrolės, negalima remtis finansinio reglamento ar EB 43 ir 49 straipsnių netaikymu.

42

Trečia, iš Sprendimo 2003/523 2 ir 3 konstatuojamųjų dalių išplaukia, kad ILB buvo sukurta kaip įstaiga, kurios uždavinys yra valdyti ne pagrindinės Bendrijos administravimo veiklos eksternalizaciją. Todėl paslaugų, kurių atžvilgiu jau pradėta viešųjų pirkimų procedūra, internalizacija prieštarauja šiam jos uždaviniui.

43

Taryba ginčija ieškovės argumentus.

44

Reikia pažymėti, kad pagal finansinio reglamento 88 straipsnį „viešieji pirkimai yra atlygintinės sutartys, kurias raštu sudaro susitariančioji institucija, apibrėžta (minėto reglamento) 104 ir 167 straipsniuose, kad už tam tikrą kainą, visą ar iš dalies sumokėtą iš biudžeto, jai būtų tiekiamas kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas, vykdomi darbai arba teikiamos paslaugos“.

45

Kad sutartis galėtų būti laikoma viešojo pirkimo sutartimi, ji turi būti sudaryta „susitariančiosios institucijos“. Pagal įgyvendinimo reglamento 116 straipsnio 7 dalį „Bendrijos institucijų tarnybos laikomos susitariančiomis institucijomis, išskyrus atvejus, kai jos tarpusavyje sudaro administracinius susitarimus dėl paslaugų teikimo, prekių tiekimo ar darbų atlikimo“. (Pataisytas vertimas)

46

Iš prieš tai nurodytų dviejų nuostatų išplaukia, kad paslaugų teikimas nepatenka į viešųjų pirkimų srities nuostatų taikymo sritį, kai jis yra administracinio susitarimo, sudaryto Bendrijos institucijų tarnybų, objektas.

47

Tačiau, priešingai nei tvirtina ieškovė, ILB yra Bendrijos institucijų tarnyba įgyvendinimo reglamento 116 straipsnio 7 dalies prasme. Pagal Sprendimo 2003/523 4 konstatuojamąją dalį, „pasirinktą įstaigos tipą sudaro administraciniai vienetai, skirti kitų Komisijos tarnybų ir (arba) galbūt kitų Bendrijos institucijų veiklai remti“ (Pataisytas vertimas). Tarp ILB remtinų subjektų paminėdama „kitas Komisijos tarnybas“, Komisija šioje konstatuojamojoje dalyje pažymi, kad ILB taip pat yra viena iš tokių tarnybų.

48

Iš to išplaukia, kad Taryba neprivalėjo laikytis nuostatų, taikytinų viešųjų pirkimų srityje, kai nusprendė prašyti ILB paslaugų. Šios išvados negali paneigti kiti ieškovės nurodyti argumentai.

49

Pirmiausia, kalbant apie ieškovės nurodytus argumentus, kad ILB turi būti priskirta Komisijai, o ne Tarybai, ir kad ji valdoma Komisijos paskirtų narių, reikia pažymėti, kad jie yra nereikšmingi. Iš esmės, pirma, išimtis, numatyta įgyvendinimo reglamento 116 straipsnio 7 dalyje, susijusi su administraciniais Bendrijos institucijų tarnybų susitarimais, neatsižvelgiant į aplinkybę, ar šios priklauso, ar nepriklauso tai pačiai institucijai. Antra, ILB priskyrimas Komisijos Personalo ir administravimo generaliniam direktoratui (GD) netrukdo jai būti tarpinstitucine, kaip tai aiškiai matyti iš Sprendimo 2003/523 4 ir 6 konstatuojamųjų dalių bei 2 straipsnio 4 dalies. Trečia, kalbant apie Sprendimo 2003/523 6 straipsnio 1 dalies g punktą, reikia pažymėti, kad ši nuostata aiškiai numato, jog į ILB valdybos komiteto sudėtį patenka ir kitų institucijų atstovas. Ši nuostata ne tik prieštarauja ieškovės teiginiui, kad ILB valdo tik Komisijos paskirti nariai, bet dar kartą pabrėžia tarpinstitucinį ILB pobūdį.

50

Dėl tų pačių priežasčių kaip nereikšmingus reikia atmesti ieškovės argumentus, susijusius su aplinkybe, kad ILB yra formaliai atskira ir sprendimų priėmimo požiūriu nepriklausoma nuo Tarybos įstaiga. Bet kuriuo atveju ILB atskirumas ir autonomiškumas nuo Tarybos negalimas pagal EB 281 straipsnį. Iš tiesų, kadangi pagal šią nuostatą tik Europos Bendrija turi juridinio asmens statusą Bendrijos institucijų sistemoje, Taryba ir ILB abi priklauso tam pačiam juridiniam asmeniui, ir todėl ILB negali būti traktuojama kaip atskira ar nepriklausoma nuo Tarybos įstaiga.

51

Kalbant apie ieškovės argumentą, kad į įgyvendinimo reglamento 116 straipsnio 7 dalį nereikia atsižvelgti nagrinėjant „2006 m. sausio 16 d. sprendimo“ teisėtumą, turint omenyje, kad jokios nuorodos į šią nuostatą ten nebuvo padaryta, reikia pažymėti, kad raštu Taryba informavo ieškovę apie savo sprendimą atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros, atsižvelgiant į jos priimtą sprendimą pasinaudoti ILB paslaugomis. Dėl sprendimo atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros reikia konstatuoti, kad abi nuostatos, kuriomis grindžiamas šis sprendimas, t.y. finansinio reglamento 101 straipsnis ir specifikacijų 4 punktas, buvo tinkamai nurodyti Tarybos minėtame rašte. Tačiau, kalbant apie sprendimą pasinaudoti ILB paslaugomis, iš šio sprendimo 44–48 punktų išplaukia, kad tai yra viešųjų pirkimų procedūrai nepriklausantis aktas, kuris nėra susijęs su ieškove. Iš to išplaukia, kad aplinkybė, jog nebuvo pateikta jokia nuoroda į įgyvendinimo reglamento 116 straipsnio 7 dalį, nėra reikšminga nagrinėjant sprendimo atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros teisėtumą, taigi šis argumentas turi būti atmestas kaip nereikšmingas.

52

Galiausiai, kalbant apie ieškovės argumentą, kad ILB vykdomo visiško vaikų darželio valdymo internalizacija prieštarauja jos uždaviniui valdyti ne pagrindinės Bendrijos administravimo veiklos eksternalizaciją, reikia pažymėti, kad Sprendimas 2003/53 neįpareigoja ILB vykdant savo uždavinius sistemingai remtis viešųjų pirkimų procedūromis. Nors pagal šio sprendimo 16 straipsnį ji gali realiai remtis tokia procedūra, tačiau jokia nuostata jai nedraudžia įgyvendinti savo uždavinių savo priemonėmis. Todėl, nesant formalaus draudimo, ILB kiekvienu atveju privalo įvertinti, ar reikalinga viešųjų pirkimų procedūra, ar nereikalinga.

53

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Tarybos ir ILB susitarimas dėl visiško vaikų darželio valdymo yra dviejų Bendrijos institucijų tarnybų sudarytas administracinis susitarimas dėl paslaugų teikimo, kuriam viešųjų pirkimų nuostatos nėra taikomos.

54

Todėl reikia atmesti visą ketvirtąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

55

Ieškovė nesutinka, kad daug privalumų, nurodytų Tarybos 2006 m. sausio 16 d. rašte, gali pateisinti jos pasirinkimą pasinaudoti ILB paslaugomis, netgi atsižvelgiant į jos rašte pateiktus paaiškinimus. Todėl paaiškinimais, pateiktais dėl privalumų, susijusių su darbuotojams garantuojamomis sutartinėmis sąlygomis, masto ekonomija ir esamų išteklių optimizavimu, Taryba pažeidė „pareigą motyvuoti“.

56

Taryba nesutinka su ieškovės argumentais.

57

Iš pradžių reikia pažymėti, kad ieškovė šiame pagrinde painioja pareigos motyvuoti pažeidimą ir akivaizdžią vertinimo klaidą. Iš esmės, nors šio pagrindo pavadinime minimas pareigos motyvuoti pažeidimas, tačiau jame pateikiami argumentai labiau susiję su tariamomis Tarybos klaidomis, padarytomis vertinant privalumus, kuriuos suteikia sprendimas pasinaudoti ILB paslaugomis.

58

Reikia priminti, kad kalbama apie du savarankiškus pagrindus, kurie gali būti nurodyti prašyme dėl panaikinimo. Pirmasis, kuris susijęs su nepakankamu motyvavimu ar motyvavimo nebuvimu, yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas EB 230 straipsnio prasme ir viešuoju interesu pagrįstas pagrindas, kuriuo Bendrijos teismas gali remtis ex officio (žr. 1997 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Daffix, C-166/95 P, Rink. p. I-983, 24 punktą ir ten nurodytą teismų praktiką). Tačiau antrasis, kuris susijęs su esminiu ginčijamo sprendimo teisėtumu, gali būti Bendrijos teismo nagrinėjamas, tik jei juo remiasi ieškovas.

59

Todėl reikia nuspręsti dėl pateiktų argumentų, susijusių su trečiuoju pagrindu, iš pradžių išnagrinėjant argumentus dėl pareigos motyvuoti pažeidimo, o po to – argumentus, susijusius su akivaizdžių vertinimo klaidų egzistavimu.

60

Kalbant apie galimą pareigos motyvuoti pažeidimą, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką pareiga motyvuoti priklauso nuo aptariamo akto pobūdžio ir priėmimo aplinkybių. Motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos samprotavimus taip, kad, pirma, suinteresuotieji asmenys, norėdami apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas yra pagrįstas, galėtų žinoti priemonės pateisinimą ir, antra, kad Bendrijos teismas galėtų vykdyti jos teisėtumo kontrolę (1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Delacre ir kt. prieš Komisiją, C-350/88, Rink. p. I-395, 15 ir 16 punktai; Pirmosios instancijos teismo sprendimas Forum des migrants prieš Komisiją, T-217/01, Rink. p. II-1563, 68 punktas ir Pirmosios instancijos teismo sprendimas Deloitte Business Advisory prieš Komisiją, T-195/05, Rink. p. II-871, 45 punktas).

61

Šiuo atveju 2006 m. sausio 16 d. rašte aiškiai užsimenama, kad sprendimas atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros motyvuojamas teigiamu ILB Tarybai pateikto pasiūlymo įvertinimu. Todėl šiuo raštu Tarybos Generalinis sekretoriatas informavo ieškovę, kad, priėmus sprendimą patikėti nagrinėjamų paslaugų valdymą ILB, remiantis jos pasiūlymu, nebeliko priežasčių tęsti viešųjų pirkimų procedūrą. Iš to išplaukia, kad raštas aiškiai ir nedviprasmiškai perteikia Tarybos argumentus, tuo leisdamas, viena vertus, ieškovei susipažinti su priimtos priemonės pateisinimais, kad galėtų ginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas yra pagrįstas, ar nepagrįstas, ir, antra vertus, Pirmosios instancijos teismui įgyvendinti savo teisėtumo kontrolę. Iš to išplaukia, kad savo sprendimu atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros Taryba nepažeidė pareigos motyvuoti.

62

Kalbant apie galimas akivaizdžias vertinimo klaidas, reikia priminti, kad institucija, taikanti viešųjų pirkimų procedūrą, turi didelę diskreciją spręsti, į kurias aplinkybes reikia atsižvelgti priimant sprendimą sudaryti sutartį, ir kad Pirmosios instancijos teismo kontrolė privalo apsiriboti procedūros ir motyvavimo taisyklių laikymosi, faktinių aplinkybių tikslumo ir akivaizdžių faktinių aplinkybių vertinimo klaidų nebuvimo tikrinimu (žr. 2007 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją, T-250/05, nepaskelbta Rinkinyje, 89 punktą ir ten nurodytą teismų praktiką). Šiuo požiūriu ieškovė nepateikė įrodymų, galinčių padėti nustatyti, kad sprendime atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros yra akivaizdi vertinimo klaida. Kalbant apie sprendimą pasinaudoti ILB paslaugomis ir ypač apie numanomą tokio sprendimo teikiamą naudą, reikia pažymėti, kad nors Taryba akivaizdžiai privalo atsakyti politinei valdžiai ir vidaus auditoriams dėl savo pasirinkimo teisingumo, ji viešųjų pirkimų procedūros dalyviui neprivalo įrodyti naudos, kurią duoda sprendimas teikti nagrinėjamas paslaugas savo priemonėmis. Toks pasirinkimas yra politinis ir todėl priskirtinas Tarybos diskrecijai. Iš to išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šį ieškinį neprivalo išnagrinėti sprendimo pasinaudoti ILB paslaugomis ekonominio ir institucinio pateisinimo.

63

Todėl reikia atmesti šį pagrindą kaip nepagrįstą.

64

Pirmiausia ieškovė tvirtina, kad specifikacijų 4 punktas gali būti viešųjų pirkimų procedūros atsisakymo teisinis pagrindas, tik jei jo tikslas yra iš naujo pradėti viešųjų pirkimų procedūrą. Todėl specifikacijų 4 punkte esanti nuoroda į Tarybos sprendimą atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros yra nerišli ir prieštaringa bei yra teisės klaida.

65

Antra, Tarybos sprendime atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros esanti nuoroda į finansinio reglamento 101 straipsnį taip pat nėra reikšminga, kadangi ši nuostata numato, kad toks atsisakymas turi būti motyvuotas. Šiuo požiūriu motyvus atskleidžia pasirinkimas patikėti ILB teikti nagrinėjamas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad ILB, priešingai nei kiti subjektai, nedalyvavo viešųjų pirkimų procedūroje ir kad ji pateikė savo pasiūlymą pasibaigus terminui, šis pasirinkimas nėra viešųjų pirkimų procedūros atsisakymas. Todėl tai yra klaidingas finansinio reglamento 101 straipsnio taikymas, kuris taip pat buvo atliktas pažeidžiant finansinio reglamento 89, 97, 98 ir 100 straipsnius, o taip pat įgyvendinimo reglamento 135 ir 147 straipsnius.

66

Trečia, nors Taryba atliko ILB ir ieškovės bei kitų viešųjų pirkimų procedūroje dalyvaujančių bendrovių pasiūlymų lyginamąją analizę, ji neprašė ILB dalyvauti viešųjų pirkimų procedūroje. Todėl Tarybos pasirinkta procedūra taip pat reiškia vienodo vertinimo ir skaidrumo principų bei EB 43 ir 49 straipsnių pažeidimą.

67

Taryba nesutinka su ieškovės argumentais.

68

Pirmiausia, kalbant apie specifikacijų 4 punktą, reikia pažymėti, kad ši nuostata skelbia:

„Sekretoriatas savo nuožiūra ir nemotyvuodamas savo sprendimo gali nuspręsti:

<…>

Nei vienu iš šių atvejų pareiškėjas, nepaisant to, ar jo pasiūlymui buvo pritarta, ar jis buvo atmestas, neturi teisės į nuostolių atlyginimą.“

69

Nors pažodinis specifikacijų 4 punkto a papunkčio aiškinimas leidžia daryti išvadą apie ryšio tarp Tarybos sprendimo nesudaryti sutarties ir sprendimo atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros egzistavimą, vis dėlto tokia nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į finansinio reglamento 101 straipsnio kontekstą. Nors specifikacijų 4 punkto a papunktyje numatyta paprasta galimybė Tarybai pradėti naują viešųjų pirkimų procedūrą po to, kai ji nusprendžia nesudaryti sutarties per pirmąją procedūrą, finansinio reglamento 101 straipsnyje yra aiškiai numatyta alternatyvi galimybė apskritai nesudaryti sutarties. Iš esmės ši nuostata numato, kad „kol sutartis dar nesudaryta, susitariančioji institucija gali arba atsisakyti viešųjų pirkimų, arba atšaukti konkurso nugalėtojo nustatymo procedūrą“. Todėl Pirmosios instancijos teismas iš specifikacijų 4 punkto a papunkčio negali daryti išvados apie galimybės Tarybai atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros nebuvimą.

70

Teisinga tai, kad finansinio reglamento 101 straipsnis, skirtingai nei specifikacijų 4 punkto a papunktis, susitariančiąją instituciją aiškiai įpareigoja motyvuoti savo sprendimą atsisakyti viešųjų pirkimų. Tačiau, nagrinėjant trečiąjį pagrindą, buvo įrodyta, kad šiuo atveju Taryba tinkamai motyvavo savo sprendimą atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros. Iš to išplaukia, kad jos sprendimas atsisakyti viešųjų pirkimų procedūros atitinka finansinio reglamento 101 straipsnyje nurodytas sąlygas.

71

Antra, kalbant apie argumentą dėl EB 43 ir 49 straipsnių, finansinio reglamento 89, 97, 98 ir 100 straipsnių bei įgyvendinimo reglamento 135 ir 147 straipsnių pažeidimą, reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmąja pastraipa, taikytiną Pirmosios instancijos teismui pagal to paties statuto 53 straipsnio pirmąją pastraipą ir pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą, ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Remiantis Pirmosios instancijos teismo praktika, ši santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų parengti atsiliepimą, o Pirmosios instancijos teismas priimtų sprendimą, jei įmanoma, be jokios kitos papildomos informacijos (1996 m. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Asia Motor France ir kt. prieš Komisiją, T-387/94, Rink. p. II-961, 106 punktas ir 1998 m. sausio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Dubois et Fils prieš Tarybą ir Komisiją, T-113/96, Rink. p. II-125, 29 punktas). Šiuo atveju ieškovė tik pateikia nuorodą į minėtų nuostatų pažeidimą, nepateikdama jokių savo teiginį pagrindžiančių argumentų. Todėl atsižvelgiant į minėtus principus argumentas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

72

Bet kuriuo atveju nagrinėjant ketvirtąjį pagrindą jau buvo įrodyta, kad sprendimas patikėti nagrinėjamas paslaugas ILB netaikant viešųjų pirkimų procedūros buvo visiškai teisėtas, kadangi ILB teikiamos Tarybai paslaugos nepatenka į nuostatų viešųjų pirkimų srityje taikymo sritį. Todėl negali būti ir minėtų nuostatų pažeidimo.

73

Iš to išplaukia, kad šį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

74

Ieškovė mano, kad nusprendusi pradėti viešųjų pirkimų procedūrą, Taryba nutarė patikėti nagrinėjamų paslaugų teikimą pagal apibrėžtą tvarką ir turi prisiimti vaidmenį užtikrinti Sutarties principų, finansinio reglamento ir EB 43 bei 49 straipsnių laikymąsi. Šiomis aplinkybėmis pasirinkimas patikėti šias paslaugas ILB netaikant viešųjų pirkimų procedūros prieštarauja EB 43 ir 49 straipsniams.

75

Ieškovė taip pat nurodo EB 86 straipsnį, kuris nenumato jokios Sutarties nuostatų išimties valstybių narių viešųjų įmonių atžvilgiu ir tvirtina, kad ši nuostata a fortiori taikytina Bendrijos institucijoms.

76

Todėl sprendimas patikėti nagrinėjamas paslaugas teikti ILB be jokio viešo paskelbimo ar konkurso prieštarauja minėtoms Bendrijos teisės nuostatoms ir principams, o tai pateisina jo panaikinimą.

77

Taryba nesutinka su ieškovės argumentais.

78

Pirmiausia, kalbant apie argumentą, susijusį su tariamu EB 86 straipsnio pažeidimu, reikia pažymėti, kad iš Sprendimo 2003/523 2 ir 3 straipsnių išplaukia, jog ILB yra įstaiga, atsakinga tik už vidinių Bendrijos poreikių valdymą nesiekiant pelno, todėl ji negali būti kvalifikuojama kaip viešoji įmonė EB 86 straipsnio prasme. Iš to darytina išvada, kad negali būti klausimo dėl kokio nors EB 86 straipsnio pažeidimo, todėl šiuo aspektu ieškovės pateiktą argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

79

Kalbant apie kitus ieškovės šiame pagrinde nurodytus argumentus ir ypač apie tuos, kurie susiję su EB 43 ir 49 straipsnių pažeidimu, reikia pažymėti, kad ieškovė tik dar kartą nurodo minėtų nuostatų pažeidimą, nepateikdama jokių argumentų šiuo požiūriu. Todėl šio sprendimo 71 punkte primintų principų atžvilgiu šie argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini.

80

Todėl reikia atmesti visą pirmąjį pagrindą kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.

81

Ieškovės teigimu, Tarybos ILB pateikto pasiūlymo įvertinimas netaikant viešųjų pirkimų procedūros pažeidžia vienodo požiūrio principą.

82

Šiuo klausimu reikia priminti, kad bendrasis lygybės principas yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų. Šis principas draudžia skirtingai vertinti panašias situacijas, jeigu toks vertinimas nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis (2004 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ispanija prieš Komisiją, C-304/01, Rink. p. I-7655, 31 punktas).

83

Turint omenyje, kad, kaip buvo konstatuota nagrinėjant ketvirtąjį pagrindą, ILB yra Bendrijos institucijų tarnyba, padėtis, kurioje ji yra, niekuo nepanaši į padėtį, kurioje yra viešųjų pirkimų procedūros dalyviai. Todėl ILB pateikto pasiūlymo įvertinimas netaikant viešųjų pirkimų procedūros negali pažeisti vienodo požiūrio principo.

84

Todėl ieškovės pateikti argumentai, susiję su vienodo požiūrio principu, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

85

Ieškovės nuomone, Taryba, patikėdama ILB teikti nagrinėjamas paslaugas netaikant viešųjų pirkimų procedūros, pažeidė skaidrumo principą.

86

Kalbant apie skaidrumo principą, reikia priminti, kad pagal teismų praktiką viešųjų pirkimų srityje susitariančioji institucija kiekviename viešųjų pirkimų procedūros etape turi laikytis ne tik vienodo pareiškėjų vertinimo principo, bet ir skaidrumo principo (1996 m. balandžio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-87/94, Rink. p. I-2043, 54 punktas ir Pirmosios instancijos teismo sprendimas Embassy Limousines & Services prieš Parlamentą, T-203/96, Rink. p. II-4239, 85 punktas).

87

Skaidrumo principas reikalauja, kad susitariančioji institucija paviešintų visą tikslią informaciją apie visą procedūros eigą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 86 punkte minėto sprendimo Embassy Limousines & Services prieš Parlamentą 85 punktą).

88

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ieškovė iki 2006 m. sausio 16 d. rašto nežinojo apie derybas, kurios įvyko tarp Tarybos ir ILB ir kurios lėmė Tarybos sprendimą patikėti vaikų darželio valdymą ILB. Remiantis rašte pateikta informacija, šios derybos buvo pradėtos antrąjį 2005 m. pusmetį, kai ILB pateikė savo pasiūlymą.

89

Tačiau iš teismų praktikos išplaukia, kad viešumo tikslai, kurių susitariančioji institucija privalo laikytis įgyvendindama skaidrumo pareigą, yra užtikrinti, kad visi pareiškėjai turėtų vienodas galimybes (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 86 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Belgiją 54 ir 55 punktus), ir saugoti pareiškėjų, kurie turėjo iš anksto atlikti negrįžtamas investicijas, teisėtus lūkesčius (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 86 punkte minėto sprendimo Embassy Limousines & Services prieš Parlamentą 85 ir 86 punktus).

90

Šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad vienam ar kitam iš šių tikslų buvo iškilęs pavojus. Iš tiesų, viena vertus, kadangi visi pareiškėjai susidūrė su tuo pačiu Tarybos ir ILB susirašinėjimo viešumo nebuvimu, šis nebuvimas negalėjo turėti tokių pasekmių, kurios lemtų nevienodas ieškovės ir kitų pareiškėjų galimybes. Kita vertus, ieškovė neįrodė ir netvirtino, kad ji turėjo atlikti investicijas, viršijančias būdingą dalyvavimo viešųjų pirkimų procedūroje riziką.

91

Todėl ieškovės argumentai, susiję su skaidrumo principo pažeidimu, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

92

Kalbant apie prašymą panaikinti teigiamą Tarybos ILB pateikto pasiūlymo įvertinimą, reikia pažymėti, kad toks prašymas neturėtų būti pripažintas priimtinu.

93

Iš esmės teigiamas ILB pasiūlymo įvertinimas prieš priimant sprendimą patikėti nagrinėjamas paslaugas pastarajai yra vidaus veiksmas, nepriskirtinas viešųjų pirkimų procedūrai, kadangi, kaip buvo įrodyta šio sprendimo 44–48 punktuose, Taryba neįpareigota laikytis viešiesiems pirkimams taikytinų taisyklių, kai ji nusprendžia pasinaudoti ILB paslaugomis.

94

Kaip vidaus veiksmas, nepriskirtinas viešųjų pirkimų procedūrai, teigiamas įvertinimas neturėtų sukelti privalomų teisinių pasekmių, galinčių turėti įtakos ieškovės interesams aiškiai pakeičiant jos teisinę padėtį. Todėl jis neturėtų būti laikomas veiksmu, galinčiu būti ieškinio dėl panaikinimo dalyku EB 230 straipsnio prasme (žr. 1992 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T-10/92–T-12/92 ir T-15/92, Rink. 1992 p. II-2667, 28 punktą ir ten nurodytą teismų praktiką), todėl šis prašymas dėl panaikinimo turi būti pripažintas nepriimtinu.

95

Ieškovė prašo atlyginti nuostolius už žalą, kurią jai padarė Tarybos veiksmai, ir todėl Pirmosios instancijos teismas privalo nustayti sumą ex aequo et bono.

96

Taryba ginčija šio prašymo pagrįstumą.

97

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrijos deliktinė atsakomybė pagal EB 288 straipsnio antrąją pastraipą kyla, jeigu tenkinamos visos sąlygos, t. y.: veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos realumas ir priežastinio ryšio tarp veiksmų, kuriais kaltinama, bei nurodytos žalos buvimas (1982 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Oleifici Mediterranei prieš EEB, 26/81, Rink. p. 3057, 16 punktas, Pirmosios instancijos teismo sprendimas International Procurement Services prieš Komisiją, T-175/94, Rink. p. II-729, 44 punktas ir Pirmosios instancijos teismo nutartis Lademporiki ir Parousis & Sia prieš Komisiją, T-92/06, nepaskelbta Rinkinyje, 10 punktas).

98

Be to, kaip buvo priminta šio sprendimo 71 punkte, ieškinys turi būti pakankamai aiškus ir tikslus, kad atsakovas galėtų parengti atsiliepimą, o Pirmosios instancijos teismas priimtų sprendimą.

99

Šiuo požiūriu iš teismų praktikos išplaukia, kad nagrinėjant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, jei prašymui atlyginti nuostolius trūksta aiškumo, jis turi būti laikomas nepriimtinu (1971 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Zuckerfabrik Schöppenstedt prieš Tarybą, 5/71, Rink. p. 975, 9 punktas ir Pirmosios instancijos teismo sprendimas Camar ir Tico prieš Komisiją ir Tarybą, T-79/96, T-260/97 ir T-117/98, Rink. p. II-2193, 181 punktas).

100

Tačiau Pirmosios instancijos teismas yra pripažinęs, kad ypatingomis aplinkybėmis nebūtina ieškinyje tiksliai nurodyti žalos dydžio ar prašomos kompensacijos sumos (šiuo klausimu žr. 1990 m. liepos 10 d. Pirmosios instancjos teismo sprendimą Automec prieš Komisiją, T-64/89, Rink. p. II-367, 76 punktas ir Pirmosios instancijos teismo nutartį Sinara Handel prieš Tarybą ir Komisiją, T-91/05, Rink. p. II-245, 110 punktas). Šiuo klausimu taip pat buvo nuspręsta, kad ieškinyje ieškovas turi įrodyti arba bent jau nurodyti tokių aplinkybių egzistavimą ( Pirmosios instancijos teismo nutartis Goldstein prieš Komisiją, T-262/97, Rink. p. II-2175, 25 punktas).

101

Šiuo atveju ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo „nustatyti nuostolius ex aequo et bono“. Todėl reikia konstatuoti, kad be to, jog ieškovė ieškinyje neapskaičiavo patirtos žalos, kurią ji tariamai patyrė, ji nepateikė ir jokių faktinių įrodymų, kurie leistų nustatyti jos apimtį. Ji tik abstrakčiai ir bendrai nurodė patirtą žalą, tačiau nepateikė jokių patikslinimų dėl šios žalos. Be to, reikia pažymėti, kad ieškovė nenurodo konkrečių aplinkybių, kurios pateisintų jos galimybę neatlikti bent jau apytikslio tariamai patirtos žalos įvertinimo.

102

Pareiga ieškinyje nurodyti tikslią žalos apimtį juo labiau taikytina šiam atvejui, nes iš finansinio reglamento 101 straipsnio ir iš specifikacijų 4 punkto a papunkčio, in fine, (žr. šio sprendimo 68 punktą) išplaukia, kad susitariančioji institucija neprivalo atlyginti nuostolių asmenims, dalyvavusiems viešųjų pirkimų procedūroje, kuri buvo panaikinta. Iš to išplaukia, kad iš principo dalyvavimo viešajame pirkime mokesčiai ir išlaidos nėra žala, kompensuotina priteisiant nuostolių atlyginimą (1998 m. spalio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas TEAM prieš Komisiją, T-13/96, Rink. p. II-4073, 71 punktas ir 86 punkte minėto sprendimo Embassy Limousines & Services prieš Parlamentą 97 punktas).

103

Todėl, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį, taikytiną Pirmosios instancijos teismui pagal to paties statuto 53 straipsnį, ir į Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą, prašymą dėl nuostolių atlyginimo reikia atmesti kaip nepriimtiną.

104

Tarp ieškovės reikalavimų yra prašymas „sustabdyti su ILB sudarytos sutarties vykdymą“.

105

Reikia priminti, kad formaliu požiūriu prašymas nebuvo pateiktas atskiru dokumentu, kaip to reikalauja Procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalis. Jis pateiktas tarp reikalavimų, nurodytų tame pačiame kaip ir pagrindinis ieškinys dokumente ir todėl turi būti atmestas kaip nepriimtinas (žr. 2000 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Alzetta ir kt. prieš Komisiją, T-298/97, T-312/97, T-313/97, T-315/97, T-600/97–607/97, T-1/98, T-3/98–T-6/98 ir T-23/98, Rink. p. II-2319, 38 punktas ir ten nurodytą teismų praktiką).

106

Todėl reikia atmesti šį prašymą kaip nepriimtiną.

107

Ieškovė prašo Pirmosios instancijos teismo, taikant tyrimo priemones, paprašyti Tarybos pateikti šiuos dokumentus:

108

Taryba ginčija šių dokumentų naudą šiai bylai.

109

Pirmiausia reikia pažymėti, jog iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad vertinti, ar tyrimo priemonės yra naudingos sprendžiant ginčą, turi Pirmosios instancijos teismas (2001 m. gegužės 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Toditec prieš Komisiją, T-68/99, Rink. p. II-1443, 40 punktas ir Pirmosios instancijos teismo sprendimas CAS prieš Komisiją, T-23/03, Rink. p. II-289, 323 punktas).

110

Kalbant apie prašomų dokumentų pateikimą, reikia konstatuoti, kad jis yra pateisinamas, tik jei pripažįstamas nuostatų viešųjų pirkimų srityje taikymas šiam atvejui. Kadangi išnagrinėjus prašymus dėl panaikinimo buvo padaryta priešinga išvada, nagrinėjamų dokumentų pateikimas nebeduoda jokios naudos, kad būtų išspręstas šis ginčas.

111

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, šis prašymas taikyti tyrimo priemones turi būti atmestas.

112

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Tarybos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia: