Byla T‑40/06

Trioplast Industrier AB

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Plastikinių pramoninių maišų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Pažeidimo trukmė – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas per administracinę procedūrą – Proporcingumas – Solidarioji atsakomybė – Teisinio saugumo principas“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Komisijos pareiga įrodyti pažeidimą ir jo trukmę – Įrodinėjimo naštos apimtis

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

2.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Įmonė, kuri darant pažeidimą buvo kelis kartus perleista – Kelių patronuojančių bendrovių pasikeitimas per tam tikrą laiką

(Tarybos reglamentas Nr. 1/2003; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

3.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Vertinimas – Atsižvelgimas į ekonominę padėtį, buvusią darant pažeidimą

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

4.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Pasyvus ar prisitaikėliškas prie lyderio įmonės elgesys – Vertinimo kriterijai

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punkto pirma įtrauka)

5.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Komisijos diskrecija – Pareiga užtikrinti baudų ir bendro atitinkamos prekės rinkos dydžio proporcingumą – Nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalis)

6.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Maksimalus dydis – Skaičiavimas – Apyvarta, į kurią reikia atsižvelgti – Atitinkamos prekės metinę apyvartą viršijanti bauda – Proporcingumo principo pažeidimas – Nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

7.      Konkurencija – Baudos – Solidarioji atsakomybė sumokėti – Baudos, kurią turi sumokėti solidariai atsakinga įmonė, nustatymas – Įmonė, kuri darant pažeidimą buvo kelis kartus perleista – Kelių patronuojančių bendrovių pasikeitimas per tam tikrą laikotarpį

(Tarybos reglamentas Nr. 1/2003; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

1.      Komisija turi įrodyti ne tik kartelio buvimą, bet ir jo trukmę. Šiuo klausimu svarbu, kad, nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija remtųsi bent faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad šis pažeidimas nepertraukiamai buvo daromas tarp dviejų konkrečių datų.

Tuo atveju, kai įrodyta, kad įmonė, dalyvaudama kai kuriuose antikonkurenciniuose susitikimuose ir viešai neatsiribodama nuo jų turinio, dalyvavo darant pažeidimą tiek iki tam tikro laikotarpio, tiek po jo, galima daryti išvadą, kad pažeidimas buvo daromas nepertraukiamai, jei įmonei buvo pasiūlyta dalyvauti per šį laikotarpį vykusiuose antikonkurenciniuose susitikimuose ir ji kelis kartus atsiprašė dėl savo nedalyvavimo.

(žr. 41–42, 46–48 punktus)

2.      Apskaičiuojant už konkurencijos taisyklių pažeidimą skirtų baudų dydį Komisijos pritaikytas metodas, kai patronuojančiai bendrovei skiriama tokio pat pradinio dydžio bauda kaip ir tiesiogiai darant pažeidimą dalyvavusiai dukterinei bendrovei ir kai šis dydis nėra dalijamas tuo atveju, jei per tam tikrą laikotarpį pasikeitė kelios patronuojančios bendrovės, savaime negali būti laikomas netinkamu. Iš tiesų tikslas, kurio Komisija siekia taikydama šį apskaičiavimo metodą, būtent, kad patronuojančiai bendrovei, kuri pripažinta kalta dėl pažeidimo kaip atsakinga už dukterinę bendrovę, būtų skirta tokio pat pradinio dydžio bauda, kuri jai būtų buvusi skirta tuo atveju, jei ji pati būtų dalyvavusi kartelyje. Taigi tai atitinka konkurencijos politikos ir konkrečiai šios politikos priemonės – baudų – tikslą paveikti įmonių elgesį taip, kad jos laikytųsi konkurencijos taisyklių.

Aplinkybė, kad viena kitą pakeitusioms patronuojančioms bendrovėms skirtų baudų dydžių suma viršija jų dukterinei bendrovei skirtą baudos dydį, savaime neleidžia daryti išvados, kad šis apskaičiavimo metodas yra akivaizdžiai klaidingas. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse išdėstyto metodo bei bausmių ir sankcijų individualizavimo principo taikymą, Komisija turėjo teisę, nustačiusi darant pažeidimą dalyvavusį ūkio subjektą, vienam iš juridinių asmenų, priklausančių arba priklausiusių šiam ūkio subjektui, nesvarbu, ar tai yra patronuojanti, ar dukterinė bendrovė, nustatyti atsakomybę už didesnės sumos nei nustatytoji kitam (‑iems) juridiniam (‑iams) asmeniui (‑ims), kuris (‑ie) sudaro arba sudarė šį ūkio subjektą, sumokėjimą. Darytina išvada, kad tuo atveju, jei pažeidimą padarė dukterinė bendrovė, pažeidimo metu priklausiusi paeiliui keliems ūkio subjektams, a priori negali būti laikoma netinkama, kad patronuojančioms bendrovėms skirtų baudų dydžių suma būtų didesnė nei šiai dukterinei bendrovei skirtos baudos dydis arba dydžių suma.

(žr. 74, 76 punktus)

3.      Kai apskaičiuojamas už konkurencijos taisyklių pažeidimą skirtų baudų dydis, vertinant pažeidimo sunkumą turi būti remiamasi ekonomine padėtimi, buvusia darant pažeidimą. Šiuo atžvilgiu svarbūs veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti, yra, be kita ko, kiekvienos įmonės dydis ir ekonominis pajėgumas, taip pat kiekvienos iš jų padaryto pažeidimo mastas. Vertinant šiuos veiksnius neišvengiamai reikia remtis nagrinėjamo laikotarpio apyvarta.

Referenciniai metai nebūtinai turi būti paskutiniai visi metai, kuriais dar buvo daromas pažeidimas.

Jei apskaičiuodama baudas Komisija taiko individualizuotą požiūrį, pagal kurį sprendimo adresatės, pripažintos kaltos tik kaip patronuojančios bendrovės, vertinamos kaip tiesioginės pažeidimo dalyvės, referenciniais metais, jei nėra kitų svarbių duomenų, negali būti laikomi metai, kuriais iš patronuojančios ir dukterinės bendrovių sudaryto ūkio subjekto dar nebuvo.

(žr. 91, 93, 95 punktus)

4.      Įmonės „išimtinai pasyvus arba prisitaikėliškas prie lyderio elgesys darant pažeidimą, jeigu jis yra įrodytas, pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 3 punkto pirmą įtrauką yra lengvinanti aplinkybė. Pasyvus vaidmuo reiškia, kad įmonė „elgiasi kukliai“, t. y. rengiant vieną ar daugiau antikonkurencinių susitarimų aktyviai nedalyvauja.

Aplinkybe, patvirtinančia pasyvų įmonės vaidmenį kartelyje, gali būti laikomas daug retesnis nei įprastų kartelio narių dalyvavimas susitikimuose, taip pat pavėluotas jos įėjimas į pažeidimo dalyku esančią rinką, nepaisant dalyvavimo darant šį pažeidimą trukmės, arba aiškių pareiškimų, kuriuos šiuo klausimu padarė trečiųjų įmonių, dalyvavusių darant pažeidimą, atstovai, buvimas.

Be to, aplinkybė, kad kitos įmonės, dalyvavusios tame pačiame kartelyje, galėjo būti aktyvesnės nei tam tikras dalyvis, dar nereiškia, kad šio vaidmuo buvo išimtinai pasyvus ar prisitaikėliškas. Iš esmės kaip į lengvinančią aplinkybę gali būti atsižvelgta tik į visišką pasyvumą, ir jį turi įrodyti juo besiremianti šalis.

(žr. 106–108 punktus)

5.      Nustatydama už konkurencijos taisyklių pažeidimą skirtos baudos dydį Komisija turi diskreciją ir neprivalo taikyti konkrečios matematinės formulės. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 3 dalį nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Taip pat minėtas dydis yra Komisijos apskaičiavimų, atliktų remiantis Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėmis, rezultatas. Šio dydžio nustatymas visų pirma priklauso nuo įvairių aplinkybių, susijusių su individualiu atitinkamos įmonės elgesiu, pavyzdžiui, sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.

Remiantis šiuo teisiniu pagrindu negali būti daroma išvada, kad Komisija turi užtikrinti bendro taip priskaičiuotų ir skirtų baudų dydžio ir atitinkamo produkto rinkos dydžio konkrečiais pažeidimo metais proporcingumą, net jei atitinkamas pažeidimas truko daugiau nei dvidešimt metų ir baudų dydžiai priklauso ir nuo kitų aplinkybių, susijusių su individualiu atitinkamų įmonių elgesiu.

(žr. 141–142 punktus)

6.      Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalimi siekiama išvengti neproporcingų baudų. Tuo atveju, jei galutinis baudos dydis neviršija 10 % apyvartos ribos, jis negali būti laikomas neproporcingu dėl tos priežasties, kad bendras baudų dydis viršija bendrą atitinkamos rinkos dydį, nei dėl to, kad bauda viršija metinę įmonės atitinkamos prekės apyvartą. Taikant 10 % apyvartos ribą nėra būtina atsižvelgti į tam tikros įmonės konkretų vaidmenį kartelyje.

Kalbant apie įmonių, sprendimo, kuriuo skiriamos baudos, adresačių, palyginimą, pažymėtina, kad skirtingas požiūris gali būti tiesioginė Reglamentu Nr. 1/2003 nustatytos maksimalios baudos ribos, kuri akivaizdžiai yra taikoma tik tuo atveju, jei numatytos baudos dydis viršija 10 % atitinkamos įmonės apyvartos, pasekmė. Dėl tokio skirtingo požiūrio nepažeidžiamas vienodo požiūrio principas.

(žr. 144, 147 punktus)

7.      Teisinio saugumo principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį visų pirma reikalaujama, kad kiekvienas Sąjungos institucijų aktas, ypač tas, kuriuo skiriama sankcija ar leidžiama ją skirti, būtų aiškus ir konkretus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų vienareikšmiškai suvokti iš jo kylančias teises ir pareigas ir imtis atitinkamų priemonių.

Kai patronuojanti bendrovė ir dukterinė bendrovė sudaro arba sudarė ūkio subjektą, dalyvavusį kartelyje, Komisija gali pripažinti jas solidariai atsakingomis už konkurencijos taisyklių pažeidimą.

Tuo atveju, kai dukterinė bendrovė vienai po kitos priklausė kelioms patronuojančioms bendrovėms, nėra jokių kliūčių, kad Komisija laikytų įvairias patronuojančias bendroves solidariai atsakingomis už jų dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą. Atvirkščiai, dėl sprendimo, kuriuo Komisijai suteikiama visiška laisvė reikalauti, kad baudą sumokėtų kuris nors iš susijusių juridinių asmenų, ir kurį taikydama Komisija gali nuspręsti pareikalauti, kad visą baudą arba dalį baudos sumokėtų dukterinė bendrovė arba viena patronuojanti bendrovė ar visos jos, kol bus visiškai patenkinti jos reikalavimai, vienos patronuojančios bendrovės faktiškai sumokėtai sumai turės įtakos iš kitų patronuojančių bendrovių išieškotos sumos, ir šiuo atveju kitam sprendimui pateisinti negalima remtis baudų atgrasomuoju pobūdžiu. Tačiau jei šios viena po kitos buvusios patronuojančios bendrovės niekada kartu nesudarė bendro ūkio subjekto, jos negali būti susijusios solidariąja atsakomybe. Pagal bausmių ir sankcijų individualumo principą reikalaujama, kad vienos iš patronuojančių bendrovių realiai sumokėta suma neviršytų jos solidariosios atsakomybės dalies. Jeigu sprendime nepatikslinama patronuojančioms bendrovėms tenkanti dalis, o Komisijai paliekama visiška laisvė, kiek tai susiję su viena po kitos buvusių patronuojančių bendrovių, kurios tarpusavyje niekada nesudarė ūkio subjekto, solidariosios atsakomybės įgyvendinimu, jis yra nesuderinamas su Komisijos pareiga pagal teisinio saugumo principą tiksliai nurodyti šioms bendrovėms, kokio dydžio baudą jos turi sumokėti už laikotarpį, kurio atžvilgiu buvo pripažintos solidariai atsakingomis su dukterine bendrove. Tokiu sprendimu pažeidžiamas tiek teisinio saugumo, tiek bausmių ir sankcijų individualumo principas.

(žr. 161, 163–167, 169–170 punktus)

BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. rugsėjo 13 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Pramoninių plastikinių maišų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Pažeidimo trukmė – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas per administracinę procedūrą – Proporcingumas – Solidarioji atsakomybė – Teisinio saugumo principas“

Byloje T‑40/06

Trioplast Industrier AB, įsteigta Smålandsstenar (Švedija), atstovaujama advokatų T. Pettersson ir O. Larsson,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Castillo de la Torre, P. Hellström ir V. Bottka, vėliau – F. Castillo de la Torre, L. Parpala ir V. Bottka,

atsakovę,

dėl prašymo iš dalies panaikinti 2005 m. lapkričio 30 d. Komisijos sprendimą C(2005) 4634 galutinis, susijusį su [EB] 81 straipsnio taikymo procedūra (Byla COMP/F/38.354 – Pramoniniai maišai) dėl kartelio pramoninių plastikinių maišų rinkoje arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, sumažinti ieškovei skirtą baudą,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. W. H. Meij (pranešėjas), teisėjai V. Vadapalas ir L. Truchot,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. birželio 30 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Trioplast Industrier AB yra grupės Trioplast patronuojanti bendrovė. Sprendimas, dėl kurio pareikštas šis ieškinys, jai yra skirtas kaip plastikinių maišų, plėvelių ir apvalkalų gamintojos Trioplast Wittenheim SA, turinčios buveinę Vitenheime (Prancūzija), patronuojančiai bendrovei.

2        1999 m. ieškovė per savo dukterinę bendrovę Trioplanex France SA nusipirko Trioplast Wittenheim, kurios pavadinimas buvo Silvallac, iš pagal Danijos teisę įsteigtos bendrovės Nyborg Plast International A/S, vėliau pavadintos FLS Plast A/S. Šis perleidimas įvyko 1999 m. sausio 19 d. ir įsigaliojo atgaline data 1999 m. sausio 1 d.

3        1990 m. gruodžio mėn. FLS Plast pati įsigijo 60 % Trioplast Wittenheim akcijų iš bendrovės Cellulose du Pin, vienos iš grupės, priklausančios Compagnie de Saint‑Gobain SA, bendrovių. Likusieji 40 % akcijų 1991 m. gruodžio mėn. buvo Cellulose du Pin perleisti FLS Plast.

 Administracinė procedūra

4        2001 m. lapkričio mėn. bendrovė British Polythene Industries pranešė Komisijai apie kartelį pramoninių maišų sektoriuje (toliau – kartelis). Ji pareiškė norinti bendradarbiauti pagal Komisijos pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).

5        2002 m. birželio 26 ir 27 d. Komisija atliko patikrinimus trylikoje įmonių pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [82] straipsnius (OL 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 14 straipsnio 2 ir 3 dalis. Tarp šių įmonių buvo Trioplast Wittenheim.

6        2002 m. lapkričio 14 d.–2003 m. vasario 21 d. Komisija pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį išsiuntė prašymus pateikti informacijos keliolikai įmonių, tarp jų ir Trioplast Wittenheim.

7        2002 m. gruodžio 19 d. raštu, papildytu 2003 m. sausio 16 d. raštu, Trioplast Wittenheim pareiškė taip pat norinti bendradarbiauti pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo Komisijai atliekant tyrimą ir pateikė rašytinius paaiškinimus.

8        2003 m. rugpjūčio 4 d. Komisija paprašė papildomos informacijos iš Trioplast Wittenheim ir kitų suinteresuotų įmonių.

9        2004 m. balandžio 29 d. Komisija pradėjo administracinę procedūrą ir priėmė pranešimą apie kaltinimus keliolikai bendrovių, be kita ko, ieškovei ir Trioplast Wittenheim. 2004 m. liepos 26–28 d. įvyko posėdis.

 Ginčijamas sprendimas

10      2005 m. lapkričio 30 d., vadovaudamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p 205), Komisija priėmė Sprendimą C(2005) 4634 galutinis, susijusį su [EB] 81 straipsnio taikymo procedūra (Byla COMP/F/38.354 – Pramoniniai maišai) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka buvo paskelbta 2007 m. spalio 26 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 282, p. 41). Tarp sprendimo adresačių yra Trioplast Wittenheim, kurios dalyvavimas darant pažeidimą buvo Komisijos pripažintas akivaizdžiu, ir ieškovė, kuri buvo Komisijos nurodyta kaip sudaranti ūkio subjekto, kalto dėl pažeidimo darymo 1999–2002 m., dalį. FLS Plast ir FLSmidth & Co. A/S (toliau – FLSmidth) – grupės FLS, anksčiau vadintos FLS Industrines A/S, kontroliuojančios bendrovės, taip pat yra sprendimo adresatės. 1990–1999 m. jos sudarė vieną ūkio subjektą su Trioplast Wittenheim.

11      Ginčijamame sprendime, ypač 417–548 konstatuojamosiose dalyse, Komisija konstatavo, kad keliolika įmonių, pažeisdamos EB 81 straipsnį, dalyvavo antikonkurenciniuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose. Kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 549–576 konstatuojamosiose dalyse, pažeidimas buvo daromas nuo 1982 m. sausio mėn. iki 2002 m. birželio mėn., tačiau įmonių dalyvavimo jį darant trukmė yra nevienoda.

12      Ginčijamo sprendimo 3–14 konstatuojamosiose dalyse pažymima, kad produktai, dėl kurių yra priimtas ginčijamas sprendimas, – tai plastikiniai pramoniniai maišai, naudojami pagrindinėms vartojimo prekėms, dažniausiai žaliavoms, trąšoms, polimerams, statybinėms medžiagoms, žemės ūkio bei sodininkystės produktams ir gyvulių pašarams pakuoti. Kaip nurodyta ginčijamame sprendime, šie maišai, pagaminti iš tos pačios žaliavos – polietileno, bet taikant skirtingus gamybos būdus, gali būti suskirstyti į keturias rūšis: atvirieji maišai, vožtuviniai maišai, FFS (Form, Fill and Seal, t. y. suformuoti, pripildyti ir uždaryti) maišai ir užsegamieji maišai. Komisija padarė išvadą, kad nors jie vieni nuo kitų tam tikrais požymiais skiriasi, šios maišų rūšys sudaro santykinai vientisą visumą.

13      Pagal ginčijamo sprendimo 165–186 konstatuojamąsias dalis kartelis buvo organizuotas schematiškai dviem lygmenimis, t. y.:

–        bendru Europos plastikinių vožtuvinių maišų gamintojų asociacijos (toliau – Valveplast) ir jai priklausančių funkcinių pogrupių, pavyzdžiui, pogrupio „užsegamieji maišai“, lygmeniu ir

–        regioninių pogrupių, susijusių arba nesusijusių su Valveplast, t. y. pogrupių „Beniliuksas“, „Belgija“, „Vokietija“, „Prancūzija“ ir grupės „Teppema“ (Nyderlandų atvirųjų maišų gamintojų įsteigta organizacija, susijusi daugiausia su Nyderlandų rinka ir su tam tikromis Belgijos rinkos dalimis), lygmeniu.

14      Iš ginčijamo sprendimo 187–416 konstatuojamųjų dalių matyti, kad nagrinėjamus antikonkurencinius susitarimus ir veiksmus sudarė:

–        nuolatinio keitimosi konfidencialia informacija apie kiekvienos grupės ir kiekvieno pogrupio narių pardavimo apimtį ir rinkos dalis mechanizmas,

–        bendra sistema, taikoma nustatant ir kontroliuojant pardavimo kvotas, skirtas kiekvienai geografinei zonai, o jos viduje – kiekvienai įmonei,

–        bendri pardavimo kainų klientams apskaičiavimo būdai,

–        lyderiavimo rinkoje sistemų įgyvendinimas grupių ir pogrupių lygmeniu kiekvieno svarbiausio kliento atžvilgiu,

–        sankcijų, taikomų viršijus kvotas arba nesilaikant nustatytų kainų, mechanizmas,

–        kainų kartelis ir susitarimas dėl tiekiamų kiekių konkretiems klientams ir

–        konkursų pasidalijimas bei suderintų ir fiktyvių pasiūlymų teikimas.

15      Ginčijamo sprendimo 443 ir 459 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad, išskyrus bendrovę Stempher, visų įmonių, kurioms buvo skirtas ginčijamas sprendimas ir kurios visos skirtingu mastu dalyvavo Valveplast arba vieno ar kelių pogrupių susitikimuose, elgesys buvo vienas tęstinis pažeidimas.

16      Ginčijamo sprendimo 765 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, kad pažeidimas yra labai sunkus, ir padarė išvadą, kad nors negalima tiksliai įvertinti nagrinėjamų neteisėtų susitarimų poveikio, vis dėlto galima teigti, kad jie buvo įgyvendinti ir todėl neišvengiamai padarė poveikį rinkai.

17      Toliau ginčijamo sprendimo 766–777 konstatuojamosiose dalyse Komisija suskirstė susijusias įmones į šešias kategorijas pagal jų santykinę svarbą nagrinėjamoje rinkoje remdamasi rinkos dalimi, kurią tam tikroje teritorijoje atitinkamo produkto atžvilgiu kiekviena iš šių įmonių užėmė 1996 metais. Šiuo pagrindu Komisijos nustatytas pradinis baudos dydis buvo nuo 5,5 iki 35 mln. EUR. Trioplast Wittenheim, kurios atitinkama rinkos dalis 1996 m. buvo 2,8 %, Komisija nustatė 8,5 mln. EUR (penkta kategorija) pradinį baudos dydį. Kadangi ieškovė, taip pat FLS Plast ir FLSmidth dalyvavo darant pažeidimą kaip Trioplast Wittenheim patronuojančios bendrovės, joms buvo nustatytas toks pat pradinis baudos dydis.

18      Iš ginčijamo sprendimo 779–783 konstatuojamųjų dalių matyti, kad pradiniai baudos dydžiai buvo padidinti 10 % už kiekvienus visus pažeidimo metus ir 5 % už bet kokį papildomą laikotarpį, kuris buvo šeši mėnesiai arba ilgesnis, bet trumpesnis nei vieni metai. Taigi Trioplast Wittenheim pradinis baudos dydis buvo padidintas 200 %, atitinkančiais 20 metų ir 5 mėnesių pažeidimo laikotarpį, todėl pradinis baudos dydis padidėjo iki 25,50 mln. EUR. FLS Plast (kaip ir FLSmidth) ir ieškovei nustatyti pradiniai baudos dydžiai buvo padidinti atitinkamai 80 % ir 30 %, taigi FLS Plast ir FLSmidth pradinis baudos dydis buvo nustatytas 15,30 mln. EUR, o ieškovei – 11,05 mln. EUR.

19      Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 802 ir 812–822 konstatuojamųjų dalių, pradiniai baudos dydžiai, nustatyti Trioplast Wittenheim ir jos patronuojančioms bendrovėms, nebuvo nei sumažinti, nei padidinti dėl sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių arba dėl Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės, pagal kurią baudos dydis negali viršyti 10 % bendrosios atitinkamos įmonės apyvartos praėjusiais ūkiniais metais (toliau – 10 % apyvartos riba). Tačiau Komisija, kad atsižvelgtų į Trioplast Wittenheim bendradarbiavimą, pritaikė pranešimo dėl bendradarbiavimo D punktą. Ginčijamo sprendimo 841 konstatuojamojoje dalyje ji nusprendė, kad yra pagrindas Trioplast Wittenheim ir ieškovei 30 % sumažinti baudos, kuri joms būtų buvusi skirta, jei jos nebūtų bendradarbiavusios, dydį. Tačiau FLS Plast ir FLSmidth nustatytas pradinis baudos dydis šiuo pagrindu nebuvo sumažintas.

20      Taigi galutinis Trioplast Wittenheim skirtos baudos dydis buvo 17,85 mln. EUR. Iš šios sumos FLS Plast ir FLSmidth yra solidariai atsakingos už 15,30 mln. EUR sumokėjimą. Ieškovė yra solidariai atsakinga už 7,73 mln. EUR sumokėjimą.

21      Galiausiai ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, be kita ko, yra šios nuostatos:

„1 straipsnis

1.     Toliau išvardytos įmonės pažeidė EB 81 straipsnį, nes nurodytais laikotarpiais plastikinių pramoninių maišų sektoriuje Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose dalyvavo susitarimuose ir suderintuose veiksmuose, kuriuos sudarė kainų ir bendrų kainos apskaičiavimo būdų nustatymas, rinkų pasidalijimas ir pardavimo kvotų paskirstymas, klientų, sandėrių ir užsakymų paskyrimas, suderintų pasiūlymų teikimas tam tikruose konkursuose ir keitimasis nustatyta informacija:

<…>

g)     Trioplast Wittenheim <…> – nuo 1982 m. sausio 6 d. iki 2002 m. birželio 26 d., o <ieškovė> – nuo 1999 m. sausio 21 d. iki 2002 m. birželio 26 d.;

h)     FLS Plast <…> ir FLSmidth <…> – nuo 1990 m. gruodžio 31 d. iki 1999 m. sausio 19 d.;

<…>

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus skiriamos tokios baudos:

<…>

f)     Trioplast Wittenheim <…>: 17,85 mln. EUR. Iš šios sumos FLSmidth <…> ir FLS Plast <…> solidariai sumoka 15,30 mln. EUR ir [ieškovė] solidariai sumoka 7,73 mln. EUR;

<…>

3 straipsnis

1 straipsnyje išvardytos įmonės nedelsdamos nutraukia šiame straipsnyje nurodytus pažeidimus, jeigu to dar nepadarė.

Jos nekartoja jokio 1 straipsnyje nurodyto veiksmo ar elgesio ir susilaiko nuo bet kokio veiksmo ar elgesio, kurio tikslas ar poveikis būtų toks pat arba panašus.

<…>“

 Procesas ir šalių reikalavimai

22      2006 m. vasario 9 d. ieškovė Pirmosios instancijos teismo (dabar Bendrasis Teismas) kanceliarijoje pateikė šį ieškinį.

23      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        iš dalies panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies g punktą, kiek jis susijęs su laikotarpiu, kuriuo ieškovė buvo pripažinta kalta dėl pažeidimo,

–        iš dalies panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos f punktą, kiek jis susijęs su jai paskirta bauda, arba, nepatenkinus šio reikalavimo, sumažinti šios baudos dydį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

24      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

25      Kadangi Bendrojo Teismo kolegijų sudėtis buvo pakeista ir teisėjas pranešėjas buvo priskirtas šeštajai kolegijai, ši byla buvo paskirta jai.

26      2010 m. birželio 15 d. nutartimi šeštosios kolegijos pirmininkas, išklausęs šalis, nusprendė sujungti šią bylą su byla T‑26/06 (Trioplast Wittenheim prieš Komisiją), kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 50 straipsnį žodinė proceso dalis būtų vykdoma kartu.

27      2010 m. birželio 30 d. vykusiame posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

 Dėl teisės

28      Grįsdama savo reikalavimus ieškovė nurodo šešis ieškinio pagrindus.

29      Pirmasis ieškinio pagrindas yra susijęs tiek su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies g punkto teisėtumu, tiek su baudos, kurią Komisija paskyrė ieškovei, dydžio nustatymo teisėtumu. Iš esmės ieškovė trečia šio ieškinio pagrindo dalimi ginčija ginčijamo sprendimo teisėtumą tiek, kiek šiame sprendime yra padaryta klaida nustatant jos padaryto pažeidimo trukmę. To paties ieškinio pagrindo pirma ir antra dalys yra susijusios atitinkamai, pirma, su Komisijos taikyto baudos apskaičiavimo metodo teisėtumu ir, antra, su pažeidimo sunkumo nustatymo teisėtumu, be kita ko, pasirenkant referencinius metus. Todėl iš pradžių reikia išnagrinėti pirmojo ieškinio pagrindo trečią dalį, o paskui – šio ieškinio pagrindo pirmą ir antrą dalis.

30      Kitais penkiais ieškinio pagrindais yra siekiama ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos f punktą panaikinti tiek, kiek jis yra susijęs su ieškovei skirtos baudos dydžiu. Iš esmės antruoju ieškinio pagrindu ieškovė ginčija tai, kad Komisija nepagrįstai atsisakė jai taikyti lengvinančias aplinkybes. Trečiasis ieškinio pagrindas yra susijęs su tuo, kad buvo nesilaikyta 10 % apyvartos ribos. Ketvirtuoju ieškinio pagrindu siekiama įrodyti, kad Komisija klaidingai įvertino ieškovės bendradarbiavimą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Penktasis ieškinio pagrindas yra susijęs su tuo, kad Komisija pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus. Galiausiai šeštasis ieškinio pagrindas yra susijęs su tuo, kad nustatant ieškovės solidariąją atsakomybę buvo nesilaikoma gero administravimo ir teisinio saugumo principų.

31      Per posėdį ieškovė atsisakė trečiojo ieškinio pagrindo, todėl jo nagrinėti nebereikia.

1.     Dėl reikalavimų iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad buvo padaryta klaidų nustatant pažeidimo trukmę ir baudos dydį

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su pažeidimo trukmės nustatymo teisėtumu

–       Šalių argumentai

32      Ieškovė ginčija Komisijos vertinimą, kad pažeidimo, kurį padarė Trioplast Wittenheim, trukmė buvo 20 metų ir 5 mėnesiai, t. y. nuo 1982 m. sausio mėn. iki 2002 m. birželio mėn. Ji mano, kad, atsižvelgiant į jos prielaidas dėl Trioplast Wittenheim dalyvavimo darant pažeidimą trukmės, reikia sumažinti jai skirtos baudos dydį.

33      Visų pirma ieškovė pažymi, kad Trioplast Wittenheim dalyvavimas antikonkurenciniuose veiksmuose baigėsi 1999 m. kovo 23 d. Valveplast susitikime. Taigi Trioplast Wittenheim pažeidimas truko 17 metų ir 2 mėnesius ir, ieškovės teigimu, laikotarpis, už kurį ji turėtų būti solidariai atsakinga, yra nuo 1999 m. sausio 21 d. iki kovo 23 dienos. Iš tikrųjų ieškovė, kuri prieš kelias savaites buvo įsigijusi Trioplast Wittenheim, per 1999 m. kovo 23 d. susitikimą pirmą kartą atkreipė dėmesį į nagrinėjamus antikonkurencinius veiksmus. Ieškovės teigimu, vienas iš jos vadovų, B., tapęs nauju Trioplast Wittenheim valdybos pirmininku ir atstovaujantis šiai bendrovei, nedalyvavo neteisėtose diskusijose. Paskui ieškovė priėmė vidaus direktyvą, kurioje buvo nurodyta liautis darius pažeidimą.

34      Pripažinusi, kad Trioplast Wittenheim 2001 m. dalyvavo trijuose Valveplast susitikimuose, ieškovė teigia, kad per šiuos susitikimus Valveplast šakos viduje aptarinėjo du teisėtais laikytinus projektus, t. y., pirma, dėl FFS maišų kainų apskaičiavimo būdo siekiant palengvinti perėjimą prie plonesnių plėvelių naudojimo, antra, dėl aukcionų internete sąlygų nustatymo. Kadangi paaiškėjo, jog diskusijos buvo antikonkurencinio pobūdžio, Trioplast Wittenheim į jas neatsižvelgė. Taigi Trioplast Wittenheim nesiekė pasinaudoti karteliu savo naudai.

35      Toliau, jei Bendrasis Teismas nuspręstų, kad Trioplast Wittenheim, dalyvaudama trijuose 2001 m. vykusiuose Valveplast susitikimuose, dalyvavo darant pažeidimą, ieškovė teigia, kad Trioplast Wittenheim pasitraukė iš kartelio laikotarpiu nuo 1999 m. kovo 23 d. iki 2001 m. kovo 27 d. ir savo dalyvavimą kartelyje galutinai nutraukė 2001 m. liepos mėn. Šiuo atveju Trioplast Wittenheim pažeidimas truko daugiausia 17 metų ir 6 mėnesius.

36      Dėl to, kad Trioplast Wittenheim dukterinė bendrovė 1999–2001 m. nedalyvavo kartelyje, ieškovė teigia, kad aptariamu laikotarpiu šios įmonės tikslas buvo nutraukti neteisėtą bendradarbiavimą, pradėtą buvusių savininkų arba ankstesnės vadovybės, veikti savarankiškai rinkos sąlygomis ir padidinti savo apyvartą bei rinkos dalį, taip pat komercinėje veikloje nesivadovauti informacija, gauta dėl nagrinėjamų antikonkurencinių veiksmų.

37      Galiausiai dėl galutinio pasitraukimo iš Valveplast ieškovė pažymi, kad po 2001 m. liepos 12 d. susitikimo Trioplast Wittenheim nedalyvavo kituose susitikimuose. Ieškovė priduria, kad grupė Trioplast 2001 m. lapkričio mėn. patvirtino konkurencijos teisės laikymosi programą – tai rodo, kad ji atsiribojo nuo bet kokio antikonkurencinio elgesio. Ieškovė priduria, kad Trioplast Wittenheim niekada nedalyvavo tariamai derinant aukcionus internete, šis klausimas buvo aptariamas per susitikimus, kuriuose ji dalyvavo. Tuo metu Trioplast Wittenheim dalyvavo tik viename aukcione, kuris nebuvo derinamas.

38      Komisija prašo atmesti šią pirmojo ieškinio pagrindo dalį.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

39      Pagal teismų praktiką Komisija turi įrodyti ne tik kartelio buvimą, bet ir jo trukmę. Šiuo atveju svarbu, kad, nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija remtųsi bent faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai buvo daromas tarp dviejų konkrečių datų (1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 79 punktas ir 2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T‑120/04, Rink. p. II‑4441, 51 punktas). Be to, reikia patikslinti, kad nors dvi neteisėto elgesio apraiškas skiriantis laikotarpis yra reikšmingas kriterijus nustatant pažeidimo tęstinumą, klausimas, ar šis laikotarpis yra pakankamai ilgas, kad būtų konstatuotas laikinas pažeidimo nutraukimas, negali būti nagrinėjamas abstrakčiai. Atvirkščiai, jį vertinti reikia atsižvelgiant į nagrinėjamo kartelio veikimo kontekstą (2010 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo IMI ir kt. prieš Komisiją, T‑18/05, Rink. p. II‑0000, 89 punktas).

40      Vis dėlto šis įrodinėjimo pareigos padalijimas gali keistis, jei dėl vienos iš šalių nurodytų faktinių aplinkybių kita šalis įpareigojama pateikti paaiškinimus ar pateisinimus, – to nepadarius gali būti nuspręsta, kad įrodymai buvo pateikti (šio sprendimo 39 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 53 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 79 punktą ir 2010 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lafarge prieš Komisiją, C‑413/08 P, Rink. p. II‑0000, 21 punktą).

41      Šiuo atveju laikoma, kad jei yra ginčijamas dalyvavimas kartelyje, šio dalyvavimo mastas arba jo trukmė, tam, kad būtų įrodytas įmonės dalyvavimas kartelyje, Komisijai pakanka įrodyti, jog atitinkama įmonė dalyvavo susitikimuose, kuriuose buvo sudaryti antikonkurenciniai susitarimai, ir aiškiai jiems neprieštaravo. Kai dalyvavimas tokiuose susitikimuose yra nustatytas, ši įmonė turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ji tuose susitikimuose nesiekė jokio antikonkurencinio tikslo ir pareiškė savo konkurentams dalyvavusi dėl to, kad turėjo kitokių ketinimų nei jie (šio sprendimo 40 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 81 punktas).

42      Iš tikrųjų, įmonė, dalyvaudama tam tikrame susitikime ir viešai neatsiribodama nuo jo turinio, kitiems susitikimo dalyviams leidžia manyti, jog sutinka su tuo, kas jame nuspręsta, ir to laikysis (šio sprendimo 40 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 82 punktas).

43      Šioje byloje yra aišku, kad Trioplast Wittenheim kartelyje dalyvavo nuo 1982 m. sausio mėn. iki 1999 m. kovo 23 d. ir kad ieškovė EB 81 straipsnį pažeidinėjo nuo 1999 m. sausio 21 d. iki 1999 m. kovo 23 d., sudarydama vieną ūkio subjektą su Trioplast Wittenheim. Tačiau ieškovė ginčija, kad Trioplast Wittenheim dalyvavo kartelyje laikotarpiu nuo 1999 m. kovo 23 d. iki 2002 m. birželio mėn. Subsidiariai ieškovė teigia, kad Trioplast Wittenheim pasitraukė iš kartelio laikotarpiu nuo 1999 m. kovo 23 d. iki 2001 m. kovo 27 d. ir kad 2001 m. liepos 12 d. ji galutinai nutraukė savo dalyvavimą Valveplast susitikimuose.

44      Pirma, konstatuotina, jog ieškovė sutinka, kad 1999 m. kovo 23 d., 2001 m. kovo 27 d., birželio 8 d. ir liepos 12 d. Trioplast Wittenheim dalyvavo antikonkurenciniuose Valveplast susitikimuose, kurie buvo skirti, be kita ko, FFS maišų kainos apskaičiavimo būdui nustatyti ir aukcionams internete derinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuose susitikimuose jai atstovavo vienas iš tuometinių grupės Trioplast vadovų ir Trioplast Wittenheim valdybos pirmininkas B., išskyrus 2001 m. liepos 12 d. susitikimą, kuriame dalyvavo W.

45      Taigi darytina išvada, jog dėl to, kad yra nustatytas Trioplast Wittenheim dalyvavimas šiuose susitikimuose, ieškovė turėjo pateikti įrodymų, jog Trioplast Wittenheim šiuose susitikimuose dalyvavo neturėdama jokio antikonkurencinio tikslo. Tačiau nors ieškovė nurodo, kad Trioplast Wittenheim, atvykdama į nagrinėjamus susitikimus, neketino dalyvauti neteisėtame kartelyje ir nedalyvavo neteisėtose diskusijose, ji neįrodo, kad Trioplast Wittenheim viešai atsiribojo nuo susitikimų turinio. Todėl negali būti pritarta ieškovės tvirtinimui, kad 1999 m. kovo 23 d. Trioplast Wittenheim nutraukė savo dalyvavimą kartelyje.

46      Antra, dėl laikotarpio nuo 1999 m. kovo 23 d. iki 2001 m. kovo 27 d. konstatuotina, kad iš ginčijamo sprendimo, be kita ko, iš jo 1 priedo, susijusio su Valveplast susitikimų detalėmis, matyti, jog Komisija neturi tiesioginių Trioplast Wittenheim dalyvavimo Valveplast susitikimuose šiuo laikotarpiu įrodymų. Komisija neginčija šio konstatavimo.

47      Tačiau yra nustatyta, kad Trioplast Wittenheim buvo pasiūlyta dalyvauti šiuose susitikimuose ir kad ji kelis kartus atsiprašė dėl savo nedalyvavimo. Iš esmės, pirma, Komisija šią aplinkybę išsamiai atskleidė ne tik savo atsiliepimuose, bet ir per posėdį, o ieškovė jai visiškai neprieštaravo. Antra, Komisijos teiginys yra patvirtintas keliais bylos dokumentais, o ieškovė neginčija nei šių dokumentų buvimo, nei turinio. Konkrečiai kalbant, tai yra 1999 m. rugpjūčio 27 d. bei lapkričio 25 d. ir 2000 m. kovo 23 d. bei rugpjūčio 18 d. susitikimų protokolai, iš kurių matyti, kad Trioplast Wittenheim atsiprašė dėl savo nedalyvavimo, ir 2000 m. gruodžio 5 d. susitikimo protokolas, iš kurio matyti, kad ji buvo į jį bent jau kviečiama.

48      Šiomis aplinkybėmis, remiantis Komisijos pateiktais įrodymais, gali būti pripažinta, kad pažeidimas nenutrūkstamai buvo daromas nuo 1999 m. kovo 23 d. iki 2001 m. kovo 27 dienos. Be to, ieškovė nepateikė jokio įrodymo, kad Trioplast Wittenheim per 1999 m. kovo 23 d. susitikimą arba po šio susitikimo atsiribojo nuo kartelio. Ieškovės tvirtinimas, kad Trioplast Wittenheim rinkoje veikė savarankiškai, savo komercinėje veikloje neatsižvelgdama į prieš tai bendraujant su kitais kartelio dalyviais gautą informaciją, nepaneigia šio konstatavimo.

49      Trečia, dėl laikotarpio nuo 2001 m. liepos 12 d. susitikimo iki 2002 m. birželio 26 d. pakanka konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, jog per šį susitikimą arba po jo Trioplast Wittenheim kitų dalyvių atžvilgiu aiškiai atsiribojo nuo 2001 m. liepos 12 d. susitikimo turinio. Taip pat nėra įrodyta, jog laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 12 d. iki 2002 m. birželio 26 d. Trioplast Wittenheim atsiribojo nuo kartelio, kaip numatyta teismų praktikoje.

50      Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į tai, kad iš bylos medžiagos aišku, jog 2001 m. gruodžio 10 d. T. raštu pasiūlė Trioplast Wittenheim dalyvauti susitikime, kuris turėjo įvykti kitą dieną Paryžiuje. Be to, iš užrašų, padarytų per tą susitikimą, matyti, kad kiti dalyviai nežinojo, kokie buvo Trioplast Wittenheim ketinimai dėl dalyvavimo kartelyje. Iš esmės šių užrašų pradžia skamba taip: „Dalyviai: tik Fardem, B‑K, RKW, Cofira ir mes, BPI nebedalyvaus, o dėl TRIO [Trioplast] nežinoma.“

51      Todėl negali būti pritarta ieškovės teiginiui, kad 2001 m. liepos 12 d. Trioplast Wittenheim galutinai pasitraukė iš kartelio.

52      Taigi ieškovė nepagrįstai teigia, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, kalbant apie jos dukterinės bendrovės Trioplast Wittenheim padaryto pažeidimo trukmės nustatymą ir atitinkamai apie jos pačios, kaip patronuojančios bendrovės, pažeidimo trukmės nustatymą.

53      Todėl pirmojo ieškinio pagrindo trečia dalis turi būti atmesta ir atitinkamai turi būti atmestas reikalavimas iš dalies panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies g punktą.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su baudos apskaičiavimo metodo teisėtumu

–       Šalių argumentai

54      Ieškovė teigia, kad Komisijos metodas, taikytas apskaičiuojant jai skirtą baudą, yra grindžiamas esmine klaida ir, be to, prieštarauja teismų praktikai. Ieškovės teigimu, šis metodas niekada anksčiau nebuvo taikytas.

55      Ji primena, jog nebuvo nustatyta, kad ji pati yra kalta dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo. Ji buvo pripažinta solidariai atsakinga tik dėl Trioplast Wittenheim dalyvavimo vykdant antikonkurencinius veiksmus tuomet, kai buvo šios įmonės savininkė, t. y. nuo 1999 m. sausio 21 d. iki 2002 m. birželio 26 dienos.

56      Komisija padarė klaidą, nes apskaičiuodama baudą neatsižvelgė į tai, kad Trioplast Wittenheim padarytas pažeidimas apėmė tris skirtingus laikotarpius, t. y. laikotarpį, kai ji priklausė Compagnie de Saint‑Gobain, laikotarpį, kai priklausė FLS Plast ir FLSmidth, ir laikotarpį, kai priklausė grupei Trioplast. Kalbant apie FLS Plast, FLSmidth ir ieškovę, dėl Komisijos taikyto apskaičiavimo metodo bendra šių bendrovių solidarioji atsakomybė viršija visą Trioplast Wittenheim skirtos baudos dydį, o tai yra absurdiška. Šioms bendrovėms buvo skirta solidarioji bauda ir už laikotarpį, kuriuo Trioplast Wittenheim nepriklausė nė vienai iš jų. Tai prieštarauja teismų praktikai ir, be kita ko, 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimui Cascades prieš Komisiją (C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693).

57      Ieškovė pažymi, pirma, kad pagal pagrindinius solidariosios atsakomybės principus ši atsakomybė turi sutapti su asmens, su kuriuo yra solidariai atsakinga, atsakomybe ir negali būti nustatoma atskirai. Tai reiškia, kad ji turėtų būti su Trioplast Wittenheim solidariai atsakinga už baudos dalį, atitinkančią laikotarpį, kuriuo jai priklausė ši dukterinė bendrovė, t. y. trejus metus. Antra, ieškovė pažymi, kad pagal Komisijos taikytą metodą treji metai, kuriais ieškovei priklausė Trioplast Wittenheim, yra paskaičiuoti du kartus, atitinkamus metus priskaičiuojant kartu Trioplast Wittenheim ir jai.

58      Tvirtindama, kad apskaičiavimo metodas nebuvo anksčiau taikytas, ieškovė mano, kad Komisijos nurodyta aplinkybė, esą šis metodas buvo taikomas kai kuriuose sprendimuose po bylos AstraZeneca (Byla COMP/A.37.507/F3 – AstraZeneca, OL L 332, 2006, p. 24), neturi reikšmės. Šie sprendimai Bendrijos teismuose nebuvo nagrinėti ir negali būti laikomi nusistovėjusia praktika.

59      Atsižvelgiant į taikyto metodo trūkumus, Komisija turėjo pasinaudoti metodu, kurį ji taikė tam tikrose ankstesnėse bylose, pavyzdžiui, byloje Organiniai peroksidai (Byla COMP/E‑2/37.857 – Organiniai peroksidai, OL L 110, 2005, p. 44). Šioje byloje dukterinei bendrovei, kuri darant atitinkamą pažeidimą dalyvavo ilgiau nei jos patronuojanti bendrovė, Komisija nustatė vieną baudą ir, atvirkščiai nei padarė Trioplast Wittenheim ir jos patronuojančių bendrovių atveju, ją padalijo dviem ūkio subjektams, vienas po kito dalyvavusiems darant pažeidimą, t. y. ūkio subjektui, kurį sudarė dukterinė bendrovė, ir ūkio subjektui, kurį sudarė dukterinė bendrovė ir jos patronuojanti bendrovė. Paskui kiekvienam iš šių ūkio subjektų pradinis baudos dydis buvo patikslintas atsižvelgiant į dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir 10 % apyvartos ribą. Atsižvelgiant į dydžius, kuriuos Komisija nustatė ieškovei, pritaikius tokį metodą ji ir Trioplast Wittenheim būtų solidariai atsakingos už 2,58 mln. EUR sumokėjimą.

60      Antras metodas, kurį, ieškovės teigimu, Komisija galėjo taikyti, – padalyti visą Trioplast Wittenheim baudos dydį, t. y. 17,85 mln. EUR, iš 20 metų, t. y. visos pažeidimo trukmės, ir gauti 0,89 mln. EUR už metus. Kad nustatytų, pirma, FLS Plast ir FLSmidth ir, antra, ieškovės solidarios atsakomybės dydį, Komisijai būtų reikėję, taikant šį metodą, 0,89 mln. EUR metinį dydį padauginti atitinkamai iš 8 metų ir 3 metų. Pritaikius šį metodą ieškovė būtų buvusi pripažinta su Trioplast Wittenheim solidariai atsakinga už 2,67 mln. EUR sumokėjimą.

61      Jei Bendrasis Teismas pritartų šioje byloje pritaikytam baudų apskaičiavimo metodui, ieškovė mano, kad ji buvo diskriminuojama, palyginti su įmonėmis, kurioms baudos buvo skirtos pagal principus, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimus bylose Organiniai peroksidai ir Variniai vandentiekio vamzdžiai (Byla C.38.069 – Variniai vandentiekio vamzdžiai, OL L 192, 2006, p. 21). Be to, ieškovė mano, kad ji buvo diskriminuojama, palyginti su įmonėmis, kurioms bauda buvo skirta vadovaujantis pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – naujos baudų apskaičiavimo gairės), kurias pritaikius jai būtų buvusi skirta gerokai mažesnė bauda.

62      Komisija prašo atmesti šią pirmojo ieškinio pagrindo dalį.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

63      Pažymėtina, jog ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje yra nustatyta, kad Trioplast Wittenheim, FLS Plast, FLSmidth ir ieškovė pažeidė EB 81 straipsnį. Patikslinama, kad Trioplast Wittenheim darė pažeidimą nuo 1982 m. sausio 6 d. iki 2002 m. birželio 26 d., FLS Plast ir FLSmidth – nuo 1990 m. gruodžio 31 d. iki 1999 m. sausio 19 d. ir ieškovė – nuo 1999 m. sausio 21 d. iki 2002 m. birželio 26 dienos. Pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos f punktą Trioplast Wittenheim buvo skirta 17,85 mln. EUR bauda ir iš šios sumos FLS Plast ir FLSmidth buvo pripažintos solidariai atsakingomis už 15,30 mln. EUR, o ieškovė – už 7,73 mln. EUR sumokėjimą.

64      Šiuo ieškinio pagrindu ieškovė iš esmės ginčija metodo, kurį Komisija taikė „baudų“ dydžiui apskaičiuoti, pagrįstumą. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas visų pirma pažymi, kad, be kita ko, ginčijamo sprendimo 879 konstatuojamojoje dalyje Komisija išskiria, pirma, baudas, skirtas tam tikroms sprendimo adresatėms, ir, antra, kitų ginčijamo sprendimo adresačių solidarios atsakomybės dydžius. Šiuo atveju pažymėtina, kad šioje ginčijamo sprendimo 879 konstatuojamojoje dalyje tam tikrais atvejais Komisija dydžius, kuriuos gavo taikydama savo apskaičiavimo metodą, nustato kaip baudą tiesiogiai kartelyje dalyvavusioms dukterinėms bendrovėms, o patronuojančioms bendrovėms – kaip ribą, iki kurios jos yra solidariai atsakingos. Kitais atvejais, atvirkščiai, šie dydžiai yra nustatomi patronuojančioms bendrovėms kaip bauda, o tiesiogiai kartelyje dalyvavusioms dukterinėms bendrovėms kaip riba, iki kurios jos yra solidariai atsakingos už baudos sumokėjimą.

65      Be to, pažymėtina, kad Komisija vartoja žodį „bauda“ neatsižvelgdama į tai, ar kalba apie pačią baudą, ar apie sprendimo adresatės solidariosios atsakomybės už baudos sumokėjimą ribas. Toks žodžio „bauda“ vartojimas, kai nedaroma skirtumo, matyti, be kita ko, ginčijamo sprendimo 784, 841 arba 867 konstatuojamojoje dalyje, kur Komisija nurodo nustatytus dydžius, taip pat ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje jis yra vartojamas tiek kalbant apie baudą, tiek apie solidariąją atsakomybę už šios baudos sumokėjimą.

66      Taigi konstatuotina, kad Komisijos taikytas apskaičiavimo metodas taikomas tik nustatyti baudų, skirtinų ginčijamo sprendimo adresatėms, dydžiams, neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu šie baudų dydžiai joms yra skirti. Taigi, kadangi pagal šį apskaičiavimo metodą nėra apibrėžiamas pagrindas, kuriuo remiantis nustatyti dydžiai yra skiriami ginčijamo sprendimo adresatėms, t. y. kaip bauda ar kaip riba, iki kurios bendrovė yra solidariai atsakinga už baudos sumokėjimą, Bendrasis Teismas, nagrinėdamas šį ieškinio pagrindą, ginčijamo apskaičiavimo metodo, kurį taikė Komisija, pagrįstumą įvertins tik tiek, kiek pagal jį nustatomi paskirtieji dydžiai.

67      Pirma, dėl Trioplast Wittenheim skirtos baudos dydžio apskaičiavimo šio sprendimo 17–20 punktuose nurodyta, kad Komisija galutinį 17,85 mln. EUR baudos dydį gavo, kai, taikydama diferencijuotą vertinimą ir atsižvelgdama į atitinkamo produkto atitinkamoje teritorijoje rinkos dalį, priskyrė šią bendrovę penktajai kategorijai ir nustatė jai pradinį 8,5 mln. EUR baudos dydį. Paskui Komisija pradinį 8,5 mln. EUR baudos dydį padidino 200 %, atsižvelgdama į jos dalyvavimo kartelyje trukmę, būtent 20 metų ir 5 mėnesius, ir gavo pagrindinį 25,5 mln. EUR baudos dydį. Kadangi nebuvo sunkinančių arba lengvinančių aplinkybių ir nereikėjo taikyti 10 % apyvartos ribos, Komisija pagrindinį baudos dydį sumažino tik 30 %, pritaikiusi pranešimą dėl bendradarbiavimo.

68      Toliau, apskaičiuodama ieškovei skirtos baudos dydį, Komisija nustatė tą patį pradinį dydį, kaip ir Trioplast Wittenheim. Paskui Komisija 30 % padidino pradinį baudos dydį, kad pagrindinis baudos dydis atspindėtų ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, t. y. trejus metus. Pritaikius pranešimą dėl bendradarbiavimo, gautas pagrindinis 11,05 mln. EUR baudos dydis buvo sumažintas 30 %. Taigi ieškovei buvo nustatyta 7,73 mln. EUR dydžio bauda.

69      Tas pats metodas buvo taikytas buvusiai Trioplast Wittenheim patronuojančiai bendrovei FLS Plast ir jos kontroliuojančiai bendrovei FLSmidth, kurioms buvo nustatyta 15,30 mln. EUR dydžio bauda. Jų atveju nebuvo taikytas joks padidinimas arba sumažinimas dėl sunkinančių arba lengvinančių aplinkybių, taip pat, skirtingai nei ieškovės atveju, joks sumažinimas pritaikius pranešimą dėl bendradarbiavimo.

70      Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia nuspręsti, jog ieškovė neįrodė, nebent tai paaiškėtų nagrinėjant kitus jos nurodytus ieškinio pagrindus, kad Komisija, nustatydama Trioplast Wittenheim ir ieškovei skirtu baudų dydžius, pažeidė Reglamentą Nr. 1/2003 arba nukrypo nuo Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių (pataisytas vertimas) (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – baudų nustatymo metodo gairės). Iš esmės, pagrįsdama šią pirmojo ieškinio pagrindo dalį, ieškovė nepateikė jokio argumento, kuriuo remiantis galima nuspręsti, kad apskaičiavimo metodas pats savaime yra grindžiamas esmine klaida arba prieštarauja teismo praktikai.

71      Šiuo atžvilgiu, pirma, konstatuotina, jog negalima pritarti ieškovės teiginiui, kad ji pati nepažeidė konkurencijos taisyklių. Iš tiesų ieškovei, kuri buvo apkaltinta dėl Trioplast Wittenheim antikonkurencinių veiksmų laikotarpiu nuo 1999 m. sausio 21 d. iki 2002 m. birželio 26 d., pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį buvo skirta bauda už pažeidimą, kuris laikytinas padarytu jos pačios dėl šių jai priskirtų veiksmų (šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metsä‑Serla ir kt. prieš Komisiją, C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065, 28 punktą). Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog visiškai neginčijama tai, kad dėl Trioplast Wittenheim elgesio kaltinama ieškovė.

72      Antra, pažymėtina, kad ieškovė klaidingai tvirtina, jog Komisija neatsižvelgė į tai, kad veikiant karteliui, kuris gyvavo daugiau nei 20 metų, Trioplast Wittenheim priklausė paeiliui trims patronuojančioms bendrovėms. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo matyti, kad nustatydama ieškovei, taip pat FLS Plast ir FLSmidth skirtų baudų dydžius Komisija labai siejo juos su kiekvienos iš šių Trioplast Wittenheim patronuojančių bendrovių dalyvavimo darant pažeidimą trukme. Kaip buvo pažymėta šio sprendimo 68 punkte, ieškovės atveju Komisija 30 % padidino pradinį 8,5 mln. EUR baudos dydį, t. y. 10 % už kiekvienus visus metus, kuriuos ieškovei priklausė Trioplast Wittenheim kapitalas. Taip pat buvo pasielgta FLS Plast ir FLSmidth atžvilgiu.

73      Todėl ieškovės tvirtinimas, kad ji buvo pripažinta kalta dėl kito pažeidimo, nei ji padarė, yra nepagrįstas. Šiuo atžvilgiu šio sprendimo 56 punkte minėtas Sprendimas Cascades prieš Komisiją, kuri nurodo ieškovė, šioje byloje netaikytinas, nes, kitaip nei dabar nagrinėjamas atvejis, jis yra susijęs su patronuojančios bendrovės atsakomybe už pažeidimus, kuriuos dukterinės bendrovės padarė prieš šiai patronuojančiai bendrovei jas įsigyjant.

74      Be to, kadangi ieškovė tvirtina, jog Komisija turėjo pradinį baudos dydį padalyti iš trijų, prieš jį keisdama atsižvelgusi į kitus veiksnius, pakanka konstatuoti, pirma, kad ieškovė nenurodo jokios teisės normos arba principo, pagal kuriuos Komisiją būtų įpareigota tai padaryti. Antra, tai, kad patronuojančiai bendrovei skiriama tokio pat pradinio dydžio bauda, kaip ir tiesiogiai darant pažeidimą dalyvavusiai dukterinei bendrovei, ir šis dydis nėra dalijamas tuo atveju, jei per tam tikrą laikotarpį pasikeitė kelios patronuojančios bendrovės, savaime negali būti laikoma netinkama. Iš tiesų tikslas, kurio Komisija siekia, taikydama šį apskaičiavimo metodą, būtent, kad patronuojančiai bendrovei, kuri pripažinta kalta dėl pažeidimo kaip atsakinga už dukterinę bendrovę, būtų skirta tokio pat pradinio dydžio bauda, kuri jai būtų buvusi skirta tuo atveju, jei ji pati būtų dalyvavusi kartelyje. Taigi tai atitinka konkurencijos politikos ir konkrečiai šios politikos priemonės – baudų – tikslą paveikti įmonių elgesį taip, kad jos laikytųsi konkurencijos taisyklių (šiuo klausimu žr. 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinelli prieš Komisiją, T‑150/89, Rink. p. II‑1165, 59 punktą).

75      Kad ir kaip būtų, pareiga padalyti pradinį dydį šio sprendimo 74 punkte nurodytomis sąlygomis negali kilti vien iš tos aplinkybės, kad toks padalijimas buvo padarytas priimant sprendimą ankstesnėse bylose, pavyzdžiui, byloje Organiniai peroksidai. Iš esmės pagal nusistovėjusią teismo praktiką ankstesnė Komisijos sprendimų praktika savaime nėra teisinis pagrindas apskaičiuojant baudas konkurencijos srityje, nes šis pagrindas yra apibrėžtas tik Reglamente Nr. 1/2003 (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Erste Bank der österreichischen Sparkassen prieš Komisiją, C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P ir C‑137/07 P, Rink. p. II‑0000, 233 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; taip pat pagal analogiją žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 234 punktą).

76      Trečia, tęsiant ankstesniuose punktuose pateiktą samprotavimą, pažymėtina, jog aplinkybė, kad, pirma, ieškovei ir, antra, FLS Plast ir FLSmidth skirtų baudų dydžių suma viršija jų dukterinei bendrovei Trioplast Wittenheim skirtą baudos dydį, savaime neleidžia daryti išvados, kad Komisijos taikytas apskaičiavimo metodas buvo akivaizdžiai klaidingas. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į baudų nustatymo metodo gairėse išdėstyto metodo bei bausmių ir sankcijų individualizavimo principo taikymą bylos aplinkybėmis, Komisija turėjo teisę, nustačiusi darant pažeidimą dalyvavusį ūkio subjektą, vienam iš juridinių asmenų, priklausančių arba priklausiusių šiam ūkio subjektui, nesvarbu, ar tai yra patronuojanti, ar dukterinė bendrovė, nustatyti atsakomybę už didesnės sumos, nei nustatytoji kitam (‑iems) juridiniam (‑iams) asmeniui (‑ims), kuris (‑ie) sudaro arba sudarė šį ūkio subjektą, sumokėjimą. Darytina išvada, kad tuo atveju, jei pažeidimą padarė dukterinė bendrovė, pažeidimo metu priklausiusi paeiliui keliems ūkio subjektams, a priori negali būti laikoma netinkama, kad patronuojančioms bendrovėms skirtų baudų dydžių suma būtų didesnė nei šiai dukterinei bendrovei skirtos baudos dydis arba dydžių suma.

77      Ketvirta, dėl ieškovės tvirtinimo, kad Komisija pažeidė pagrindinius principus, taikytinus solidariosios atsakomybės srityje, pažymėtina, kad ieškovė, grįsdama šį ieškinio pagrindą, nepatikslina šių principų pobūdžio arba turinio. Tuo atveju, jei ieškovė nori nurodyti, kad, atsižvelgiant į tris argumentus, pateiktus šio sprendimo 71–76 punktuose, iš tikrųjų yra pažeidžiami šie principai, pakanka pakartoti, jog šie argumentai nėra pagrįsti, kad ir koks būtų atitinkamų principų pobūdis arba turinys. Todėl šis kaltinimas negali būti priimtas.

78      Be to, kadangi ieškovė ginčija baudos dydį, kurio atžvilgiu yra nustatyta jos solidarioji atsakomybė už Trioplast Wittenheim skirtos baudos sumokėjimą, remdamasi tuo, kad sudėjus dydžius, kurių atžvilgiu yra nustatyta, pirma, jos solidarioji atsakomybė ir, antra, FLS Plast ir FLSmidth solidarioji atsakomybė, būtų viršytas baudos, skirtos pagrindinei kaltininkei Trioplast Wittenheim, dydis, pažymėtina, kad šis kaltinimas yra šeštojo ieškinio pagrindo dalykas. Taigi jis bus atskirai nagrinėjamas nagrinėjant šį ieškinio pagrindą.

79      Penkta, atsižvelgiant į tvirtinimą, kad taikant apskaičiavimo metodą du kartus buvo atsižvelgta į trejus metus, kuriais ieškovei priklausė Trioplast Wittenheim, pažymėtina, jog nėra jokių kliūčių Komisijai atsižvelgti į šį trejų metų laikotarpį nustatant tiek ieškovei, tiek Trioplast Wittenheim skirtos baudos dydį. Iš tiesų, kadangi solidariosios atsakomybės atveju kiekvienas kreditorius tiek iš pagrindinio skolininko bendraskolių, tiek iš pagrindinio skolininko gali reikalauti sumokėti visą skolą, neatsižvelgiant į tai, kas ją mokės, nėra jokio solidariosios atsakomybės dubliavimo.

80      Galiausiai ieškovės tvirtinimas, kad šis apskaičiavimo metodas nebuvo anksčiau taikytas, yra faktiškai nepagrįstas, kadangi iš ginčų Bendrajame Teisme matyti, kad Komisija šį apskaičiavimo metodą iš tikrųjų taikė kai kuriuose iki ginčijamo sprendimo priimtuose sprendimuose. Šis konstatavimas negali būti paneigtas vien dėl to, kad šie sprendimai anksčiau nebuvo nagrinėti Europos Sąjungos teismų. Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 75 punkte nurodytą teismų praktiką, tai, kad bylose, ankstesnėse nei byla AstraZeneca, Komisija taikė kitą metodą, neturi reikšmės.

81      Atsižvelgiant į ieškovės argumentus, pateiktus pagrindžiant pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį, negali būti daroma išvada, jog yra įrodyta, kad Komisija šį apskaičiavimo metodą ieškovei skirtam baudos dydžiui nustatyti taikė nepagrįstai. Taip pat negali būti sutinkama su kaltinimu, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą ir naujas baudų apskaičiavimo gaires, kurios, be to, šioje byloje netaikytinos. Šiuo atžvilgiu pakanka nurodyti šio sprendimo 75 punkte nurodytą teismų praktiką, susijusią su Komisijos sprendimų praktika, ir teismų praktiką, pagal kurią vien tai, kad taikant naujose baudų apskaičiavimo gairėse nustatytą metodą baudos dydis būtų mažesnis nei numatytas ginčijamame sprendime, negali įrodyti, jog baudos dydis yra neproporcingas (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑329/01, Rink. p. II‑3255, 380 punktą).

82      Todėl pirmojo ieškinio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta ir nėra reikalo nagrinėti ieškovės pasiūlytų apskaičiavimo metodų.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su pažeidimo sunkumo nustatymo apskaičiuojant baudą teisėtumu

–       Šalių argumentai

83      Ieškovė Komisiją kaltina, kad nustatydama pradinį dydį ši atsižvelgė į Trioplast Wittenheim rinkos dalį 1996 m. – paskutiniais metais, kai pagal ginčijamą sprendimą visos bendrovės, kurioms buvo skirtas ginčijamas sprendimas, dar vykdė veiklą pramoninių maišų rinkoje.

84      Komisija, taikydama diferencijuotą vertinimą referenciniais metais pasirinkusi 1996 m., nesilaikė savo pačios nustatytos pažeidimo sunkumo vertinimo praktikos. Remiantis šia Komisijos praktika, kuriai pritarė Bendrijos teismai, tam, kad būtų tinkamiausiai įvertintas kiekvieno iš dalyvių ekonominis pajėgumas, referenciniai metai turėjo būti paskutiniai visi metai, kuriais dar buvo daromas pažeidimas. Todėl šioje byloje referenciniai metai turėjo būti 2001 metai.

85      Ieškovė taip pat pažymi, kad jei iš tikrųjų Komisijos metodu buvo siekiama FLS Plast ir FLSmidth bei jai pačiai nustatyti pradinį dydį, kuris būtų joms tinkamas, t. y. kitokį nei Trioplast Wittenheim, šis baudos dydis turėjo būti susietas su laikotarpiu, kai Trioplast Wittenheim priklausė atitinkamoms patronuojančioms bendrovėms. Taigi jai nustatytas pradinis dydis negali būti teisėtai grindžiamas Trioplast Wittenheim rinkos dalimi 1996 m., nes ji šią bendrovę įgijo tik 1999 metais.

86      Tuo atveju, jei Bendrasis Teismas vis dėlto pritartų 1996 m. pasirinkimui referenciniais metais, ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą. Nustatydama Trioplast Wittenheim rinkos dalį 1996 m., t. y. 2,8 %, Komisija įtraukė atvirųjų maišų ir vožtuvinių maišų gamybą, kurią Trioplast Wittenheim nutraukė 1997 metais. Atsižvelgdama į Trioplast Wittenheim rinkos dalį 2001 m., kuri buvo apie 0,4 %, Komisija turėjo priskirti Trioplast Wittenheim šeštajai arba net septintajai, o ne penktajai įmonių kategorijai.

87      Remdamasi savo diskrecija šiuo atžvilgiu Komisija teigia, kad 1996 m. pasirinkimas referenciniais metais yra teisėtas, kadangi, atsižvelgusi į šių metų apyvartą, Komisija galėjo įvertinti kiekvienos įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą ir kiekvienos iš jų padaryto pažeidimo mastą. Pagal vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad Komisija nustatytų vienus referencinius metus, net jei tam tikrų metų pasirinkimas referenciniais metais neišvengiamai reiškia, kad tam tikros įmonės galėjo rodyti apyvartą, kurį buvo didesnė arba mažesnė, palyginti su kitais metais.

88      Komisijos teigimu, 1996 m. pasirinkimas referenciniais metais buvo pagrįstas, net jei iš tikrųjų ieškovė Trioplast Wittenheim iš FLS Plast įgijo 1999 metais. Iš esmės Trioplast Wittenheim ir toliau dalyvavo kartelyje net pasikeitus patronuojančiai bendrovei. Komisija pažymi, kad referenciniai metai gali būti imami arba iš laikotarpio, kai dalyvavo FLS Plast, arba iš laikotarpio, kai dalyvavo ieškovė, bet ne iš abiejų laikotarpių iškart.

89      Dėl tariamo proporcingumo principo pažeidimo Komisija pažymi, jog tai, kad Trioplast Wittenheim 1997 m. nustojo gaminti tam tikrus produktus, veikiau yra aplinkybė, patvirtinanti 1996 m. pasirinkimą referenciniais metais, nes šie metai geriau atspindi Trioplast Wittenheim padėtį rinkoje ir kitų kartelio narių atžvilgiu per didžiąją dalį (apie tris ketvirčius) visos pažeidimo trukmės.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

90      Visų pirma pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 75 punkto, Komisija nėra saistoma savo ankstesnių sprendimų, todėl net darant prielaidą, kad referencinių metų nustatymas šioje byloje yra nusistovėjusios praktikos pakeitimas, ši aplinkybė savaime neturi jokios įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.

91      Toliau pagal nusistovėjusią teismo praktiką vertinant pažeidimo sunkumą turi būti remiamasi ekonomine padėtimi, buvusia pažeidimo metu; šiuo atžvilgiu svarbūs veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti, yra, be kita ko, kiekvienos įmonės dydis ir ekonominis pajėgumas, taip pat kiekvienos iš jų padaryto pažeidimo mastas (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sarrió prieš Komisiją, T‑334/94, Rink. p. II‑1439, 397 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Vertinant šiuos veiksnius neišvengiamai reikia remtis nagrinėjamo laikotarpio apyvarta (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sarrió prieš Komisiją, C‑291/98 P, Rink. p. I‑9991, 86 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

92      Nors iš tikrųjų, kaip nurodo ieškovė, byloje, kurioje buvo priimti šio sprendimo 91 punkte minėti 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimas Sarrió prieš Komisiją ir 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Sarrió prieš Komisiją, taikytas apskaičiavimo metodas buvo grindžiamas pažeidimo laikotarpio paskutinių visų metų apyvarta, tai nereiškia, kad visais atvejais turi būti pasirinkti šie metai. Iš esmės, kaip matyti iš tų pačių sprendimų, turi būti pasirinktas apskaičiavimo metodas, kuris leidžia atsižvelgti į kiekvienos susijusios įmonės dydį ir ekonominį pajėgumą, taip pat į kiekvienos iš jų padaryto pažeidimo mastą vertinant pagal ekonominę padėtį, buvusią pažeidimo darymo laikotarpiu (šio sprendimo 91 punkte minėto 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Sarrió prieš Komisiją 88 punktas). Be to, Teismas yra nusprendęs, kad reikia taip apibrėžti laikotarpį, į kurį atsižvelgiama, kad gauta apyvarta būtų kuo labiau palygintina (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fiskeby Board prieš Komisiją, T‑319/94, Rink. p. II‑1331, 42 punktas).

93      Darytina išvada, jog ieškovės teiginys, kad referenciniai metai būtinai turi būti paskutiniai visi metai, kuriais dar buvo daromas pažeidimas, nepriimtinas.

94      Tačiau šioje byloje pažymėtina, kad pažeidimas buvo daromas daugiau nei 20 metų ir kad jį darant dalyvavusių įmonių skaičius bei kiekvienos iš jų struktūra per šiuos 20 metų keitėsi, kaip ir kiekvienos iš jų dydis bei ekonominis pajėgumas. Šiuo atveju konstatuotina, kad ieškovė, nors ir yra išskirta kaip ginčijamo sprendimo adresatė, nėra, kaip nurodyta šio sprendimo 767 konstatuojamojoje dalyje, viena iš įmonių, ginčijamo sprendimo adresačių, kurios 1996 m., pasirinktais referenciniais metais, vykdė veiklą pramoninių maišų rinkoje. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ūkio subjektas, kuriam ieškovė priklausė laikotarpiu nuo 1999 m. sausio 21 d. iki 2002 m. birželio 26 d., tai yra pažeidimo laikotarpio pabaigoje, nebegamino dviejų produktų, priklausančių pramoninių maišų sektoriui, kuriuos anksčiau gamino Trioplast Wittenheim, ir kad jos rinkos dalis per šį laikotarpį buvo apie 0,4–0,5 %. Šiomis aplinkybėmis negali būti teigiama, kad apyvarta ir rinkos dalis, kuriomis rėmėsi Komisija, t. y. Trioplast Wittenheim apyvarta ir rinkos dalis 1996 m., gali atspindėti įmonės, kuriai ieškovė priklausė nuo 1999 m., dydį ir ekonominį pajėgumą.

95      Taip samprotaujant taip pat pažymėtina, jog iš ginčijamo sprendimo matyti, kad apskaičiuodama baudas Komisija taikė individualizuotą vertinimą, pagal kurį ginčijamo sprendimo adresatės, kurios buvo pripažintos kaltos tik kaip patronuojančios bendrovės, buvo vertinamos kaip tiesioginės pažeidimo dalyvės. Tačiau, kadangi ieškovė ir Trioplast Wittenheim sudarė ūkio subjektą, kurio iki 1999 m. nebuvo, tokiam ūkio subjektui 1996 m. pasirinkus referenciniais metais, nesant kitų reikšmingų veiksnių, jie negalėjo rodyti ekonominės padėties, buvusios tuo metu, kai ši įmonė dalyvavo darant pažeidimą. Todėl šie referenciniai metai negalėjo rodyti ieškovei priskirtino pažeidimo masto.

96      Šiomis aplinkybėmis Komisijos pateikti argumentai negali paneigti nagrinėjamos išvados. Iš tikrųjų, kadangi Komisija, be kita ko, atsakydama į Bendrojo Teismo klausimus nurodė savo diskreciją šioje srityje, iš šio sprendimo 94 ir 95 punktų darytina išvada, kad kai taikydama skirtingą vertinimą ji priskyrė ieškovę kategorijai, kuriai buvo priskirta Trioplast Wittenheim, atsižvelgus į jos rinkos dalį 1996 m., Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Be to, jei besikeičiant situacijai, kaip šioje byloje, yra remiamasi rinkos dalimi, pasirinkta referenciniais metais, kurių negalima palyginti su vėlesniais metais, tai gali lemti diskriminaciją dėl to, kad laiko atžvilgiu skirtingos situacijos būtų vertinamos taikant tą patį referencinį kriterijų.

97      Be to, argumentu, kad 1996 m. geriau parodė Trioplast Wittenheim padėtį nagrinėjamoje rinkoje per visą pažeidimo laikotarpį, nei būtų parodyta po to, kai 1997 m. ji nutraukė tam tikrų produktų, priklausančių pramoninių maišų sektoriui, gamybą, neatsižvelgiama į tai, kad šioje byloje, apskaičiavus baudą, ieškovei buvo skirta kitokio dydžio bauda nei bauda, kurią Komisija skyrė jos dukterinei bendrovei. Šiuo atžvilgiu argumentas, kad į Trioplast Wittenheim rinkos dalį buvo atsižvelgta ieškovei taikant diferencijuotą vertinimą, yra netinkamas, nes šis diferencijuotas vertinimas yra grindžiamas apyvarta, kuri negali būti priskirta ieškovei. Todėl ši apyvarta negali atspindėti ekonominės padėties tuo metu, kai ieškovė su Trioplast Wittenheim sudarė vieną ūkio subjektą.

98      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia priimti pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį. Todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas tiek, kiek ieškovei skirtos baudos pradinis dydis yra grindžiamas Trioplast Wittenheim rinkos dalimi referenciniais 1996 metais.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos atsisakymo taikyti lengvinančias aplinkybes pagrįstumu

 Šalių argumentai

99      Ieškovė mano, kad nustatydama baudos dydį Komisija turėjo atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes, apibūdinančias Trioplast Wittenheim dalyvavimą darant pažeidimą.

100    Pirma, ieškovė teigia, kad Trioplast Wittenheim neteisėtuose susitikimuose dalyvavo nereguliariai. Šiuo atžvilgiu ieškovė nurodo kelis susitikimų protokolus, iš kurių matyti, be kita ko, kad kiti ūkio subjektai abejojo dėl Trioplast Wittenheim dalyvavimo ir kad ji dažnai neatvykdavo į susitikimus. Be to, iš tų pačių dokumentų aišku, kad Trioplast Wittenheim buvo nereikšminga rinkos dalyvė, turinti mažą rinkos dalį, ir kad aptariant klausimus, susijusius su antikonkurenciniais veiksmais, ši bendrovė nerodė iniciatyvos.

101    Antra, ieškovė pažymi, kad Trioplast Wittenheim dalyvavo tik trijuose iš šešių pogrupių, t. y. pogrupiuose „Prancūzija“, „Beniliuksas“ ir „užsegamieji maišai“, ir kad Trioplast Wittenheim iš jų pasitraukė vėliausiai 1997 m. vasario mėnesį. Tiek, kiek dalyvaujant pogrupiuose buvo pažeidžiamas EB 81 straipsnis, ieškovė pažymi, kad šiam Trioplast Wittenheim pažeidimui taikytinos senaties taisyklės. Kad ir kaip būtų, tiek Trioplast Wittenheim dalyvavimas, kuris apsiribojo pogrupių lygmeniu, tiek jos palyginti ankstyvas pasitraukimas yra aplinkybės, kurios turėjo būti pripažintos lengvinančiomis.

102    Trečia, tuo atveju, jei Bendrasis Teismas nuspręstų, kad Trioplast Wittenheim dalyvavo darant pažeidimą po 1999 m. kovo 23 d., ieškovė tvirtina, kad ypatingas šios bendrovės vaidmuo Valveplast laikotarpiu, kai ji buvo jos dukterinė bendrovė, turi būti laikomas lengvinančia aplinkybe. Šiuo atžvilgiu ieškovė pažymi, kad pirmą kartą apie antikonkurencinius Valveplast veiksmus sužinojo per 1999 m. kovo 23 d. susitikimą. Tai buvo matyti iš akcijų perleidimo sutarties, kurią sudarė FLS Plast ir Trioplanex France, ir iš arbitražo sprendimo, priimto po proceso, susijusio su tariamu šios sutarties pažeidimu. Be to, po šio susitikimo Trioplast Wittenheim viduje įvyko permainų, nes jos darbuotojams buvo uždrausta dalyvauti antikonkurencinėje Valveplast veikloje, ir Trioplast Wittenheim tik su gerais ketinimais dalyvavo trijuose 2001 m. įvykusiuose susitikimuose, tikėdamasi aptarti teisėtus klausimus.

103    Toliau argumentuodama ieškovė pažymi, kad faktinės aplinkybės, kuriomis Komisija remiasi neigdama lengvinančių aplinkybių buvimą, pavyzdžiui, dalyvavimas pogrupiuose, šiuo atveju neturi reikšmės, nes jos yra susijusios su laikotarpiu, kai ji dar nebuvo įsigijusi Trioplast Wittenheim. Tuo atveju, jei Bendrasis Teismas pritartų atskiros baudos jai apskaičiavimui, ieškovė mano, kad Komisija turėjo atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes, buvusias po šio įsigijimo, bent jau kiek tai yra susiję su jos atsakomybe.

104    Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

105    Pagal teismo praktiką, kai pažeidimą padaro keletas įmonių, reikia įvertinti kiekvienos iš jų dalyvavimo darant pažeidimą sunkumą (1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją , 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 623 punktas), siekiant nustatyti, ar jų atžvilgiu yra sunkinančių arba lengvinančių aplinkybių.

106    Įmonės „išimtinai pasyvus arba „prisitaikėliškas prie lyderio“ elgesys“ darant pažeidimą, jei šis elgesys yra įrodytas, pagal baudų nustatymo metodo gairių 3 punkto pirmą įtrauką yra lengvinanti aplinkybė. Pasyvus vaidmuo reiškia, kad įmonė „elgiasi kukliai“, t. y. rengiant vieną ar daugiau antikonkurencinių susitarimų aktyviai nedalyvauja (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 167 punktą).

107    Šiuo atžvilgiu iš teismo praktikos matyti, kad aplinkybe, patvirtinančia pasyvų įmonės vaidmenį kartelyje, gali būti laikoma daug retesnis nei įprastų kartelio narių dalyvavimas susitikimuose, taip pat pavėluotas jos įėjimas į pažeidimo dalyku esančią rinką, nepaisant dalyvavimo darant šį pažeidimą trukmės, arba aiškių pareiškimų, kuriuos šiuo klausimu padarė trečiųjų įmonių, dalyvavusių darant pažeidimą, atstovai, buvimas (šio sprendimo 106 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 168 punktas ir 2004 m. balandžio 29 d. Bendrojo Teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 331 punktas).

108    Be to, Bendrasis Teismas yra pažymėjęs, jog aplinkybė, kad kitos įmonės, dalyvavusios tame pačiame kartelyje, galėjo būti aktyvesnės nei tam tikras dalyvis, dar nereiškia, kad šio vaidmuo buvo išimtinai pasyvus ar prisitaikėliškas. Iš esmės kaip į lengvinančią aplinkybę gali būti atsižvelgta tik į visišką pasyvumą, ir jį turi įrodyti juo besiremianti šalis (šiuo klausimu žr. 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją, T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02 ir T‑126/02, T‑128/02 ir T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947, 611 punktą).

109    Šioje byloje darytina išvada, kad negali būti priimtas joks argumentas, susijęs su ieškovės pasyviu ar prisitaikėlišku vaidmeniu kartelyje. Šiuos argumentus galima suskirstyti į tris grupes: pirmoji yra susijusi daugiausia su Trioplast Wittenheim nedalyvavimu Valveplast susitikimuose ir jos padėtimi rinkoje, antroji susijusi su jos dalyvavimu pogrupiuose ir paskutinioji – su aplinkybėmis, atsiradusiomis po 1999 metų.

110    Pirma, iš ginčijamo sprendimo 1 priedo, kuriame yra pateikiama daug Valveplast susitikimų 1984–2002 m. detalių, matyti, kad, išskyrus laikotarpį po 1999 m., apie kurį buvo kalbėta šio sprendimo 44–50 punktuose, Trioplast Wittenheim reguliariai dalyvavo Valveplast susitikimuose ir kad ji kelis kartus atsiprašė dėl nedalyvavimo. Kadangi ši informacija nėra ginčijama, o šiame etape nereikia vertinti Trioplast Wittenheim dalyvavimo pogrupių susitikimuose dažnumo, Komisija negali būti kaltinama, kad šioje byloje nekonstatavo, jog šios bendrovės vaidmuo buvo pasyvus ar prisitaikėliškas, nes ji nedažnai dalyvavo Valveplast susitikimuose.

111    Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad taip pat nebuvo priežasties, dėl kurios Komisija turėtų manyti, kad kiti ūkio subjektai iš tikrųjų abejojo dėl Trioplast Wittenheim dalyvavimo. Ieškovė šiuo atžvilgiu nepateikė įrodymų, pavyzdžiui, kitų kartelio dalyvių pareiškimų dėl Trioplast Wittenheim atlikto ypatingo vaidmens. Ieškovės tvirtinimai grindžiami tik Valveplast susitikimų protokolų turiniu, kuris neleidžia daryti tokių išvadų, kokių ji nori. Iš tikrųjų, 1993 m. kovo 2 d. susitikimo protokole esanti pastaba, susijusi su tuo, kad G., atstovaujančio Trioplast Wittenheim, „pasyvus dalyvavimas“ pasikeitė ir tapo „aktyviu dalyvavimu“, visiškai nerodo kitų dalyvių abejonių dėl pačios bendrovės dalyvavimo, nes iki 1992 m. jai atstovavo kiti asmenys. Kad ir kaip būtų, protokole yra nurodyta, kad G. ėmė aktyviai dalyvauti kartelyje nuo 1993 m. kovo mėnesio. Aplinkybė, kad 2000 m. vienas iš Valveplast dalyvių buvo įpareigotas susisiekti su Trioplast Wittenheim atstovu ir aptarti būsimą atstovavimą šiai bendrovei, taip pat pati savaime nerodo, kad buvo abejonių dėl jos dalyvavimo kartelyje.

112    Dėl tvirtinimo, esą Trioplast Wittenheim buvo nereikšminga rinkos dalyvė, pažymėtina, kad taip nėra ir kad Trioplast Wittenheim aktyviai veikė tiek atitinkamoje rinkoje, tiek Valveplast ir pogrupiuose. Iš esmės iš ginčijamo sprendimo 134, 135 ir 400 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Trioplast Wittenheim gamino visus keturis produktus, dėl kurių buvo sudarytas kartelis, t. y. atviruosius maišus, vožtuvinius maišus, FFS maišus ir užsegamuosius maišus. Šiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 173, 179, 185 ir 205 konstatuojamųjų dalių, Trioplast Wittenheim dalyvavo ne tik Valveplast veikloje, bet ir pogrupiuose „užsegamieji maišai“, „Prancūzija“ ir „Beniliuksas“.

113    Tvirtinimas, kad klausimais, aptariamais vykdant antikonkurencinius veiksmus, Trioplast Wittenheim nerodė iniciatyvos, taip pat yra nepagrįstas. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo ir ypač iš jo 802 konstatuojamosios dalies, Trioplast Wittenheim, būdama viena iš kartelio įkūrėjų, ne kartą dalyvavo atliekant nurodytus neteisėtus veiksmus, be kita ko, keičiantis informacija dėl pardavimų apimties ir rinkos dalių bei dalijantis klientus.

114    Antra, dėl aplinkybės, kad Trioplast Wittenheim dalyvavo tik trijuose iš šešių pogrupių ir išėjo iš šių pogrupių vėliausiai 1997 m., pažymėtina, pirma, kad dalyvavimas trijuose pogrupiuose nėra išskirtinis, palyginti su kitais kartelio dalyviais, ir rodo panašų įsitraukimą į kartelį pogrupių lygmeniu. Iš tikrųjų, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 173–185 konstatuojamųjų dalių, tik bendrovės Wavin ir Fardem Packaging dalyvavo daugiau nei trijų pogrupių susitikimuose. Antra, atsižvelgiant į tai, kad Trioplast Wittenheim per beveik tris ketvirtadalius pažeidimo trukmės sudarantį laikotarpį iš tikrųjų dalyvavo trijuose minėtuose pogrupiuose, negali būti daroma išvada, kad pasitraukimas iš šių pogrupių gali reikšti pasyvų Trioplast Wittenheim vaidmenį.

115    Dėl ieškovės argumento, susijusio su tuo, kad Trioplast Wittenheim pažeidimui, kiek jis yra susijęs su dalyvavimu pogrupiuose, taikytinas senaties terminas, pakanka nurodyti, jog ieškovė neginčija to, kad buvo pripažintas vienas tęstinis pažeidimas. Kadangi vienas tęstinis pažeidimas baigėsi 2002 m. birželio 26 d. ir jam negali būti taikomas senaties terminas, Trioplast Wittenheim dalyvavimo pogrupiuose pabaiga neturi reikšmės.

116    Trečia, pažymėtina, kad net darant prielaidą, jog ieškovė, 1999 m. įsigydama Trioplast Wittenheim, visiškai nežinojo apie Valveplast antikonkurencinius veiksmus, ji neįrodė, kad jos dukterinės bendrovės dalyvavimas kartelyje laikotarpiu nuo 1999 m. sausio mėn. iki 2002 m. birželio mėn. buvo visiškai pasyvus, kaip numatyta šio sprendimo 108 punkte nurodytoje teismo praktikoje. Kaip matyti iš pirmojo ieškinio pagrindo trečios dalies nagrinėjimo ir konkrečiai iš šio sprendimo 44 ir 45 punktų, 2001 m. Trioplast Wittenheim dalyvavo trijuose susitikimuose, kuriuose buvo parengti du pagrindiniai kartelio dalykai, t. y. kainų apskaičiavimo būdas ir aukcionų internete derinimas.

117    Kadangi ieškovė neįrodė, jog Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai dėl lengvinančių aplinkybių nesumažino dydžio, kurio atžvilgiu yra nustatyta ieškovės solidarioji atsakomybė už baudos sumokėjimą, antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti

–       Šalių argumentai

118    Ieškovė mano, kad Komisija, kuri, taikydama pranešimo dėl bendradarbiavimo D punktą, 30 % sumažino pradinės baudos dydį, galėjo jį labiau sumažinti.

119    Iš pradžių ieškovė pažymi, kad, pateikusios prašymą sumažinti baudos dydį, Trioplast Wittenheim ir ji pati naudingai bendradarbiavo su Komisija. Ji teigia, pirma, kad pateikė pareiškimus ir dokumentus, kurie buvo naudingi Komisijai apibūdinant pažeidimą, ir, antra, dėl to, kad per administracinę procedūrą ji ginčijo tam tikras faktines aplinkybes, nurodytas pranešime apie kaltinimus, jai neturėjo būti apribotas baudos dydžio sumažinimas. Iš esmės ieškovė tik pažymėjo tam tikras aplinkybes, kurias Komisija neteisingai suprato, ir visiškai neginčijo antikonkurencinių veiksmų buvimo. Paskui Komisija padarė keletą pakeitimų, susijusių su faktinių aplinkybių dėstymu. Šiuo atžvilgiu ieškovė mano turinti teisę pateikti kitokį faktinių aplinkybių vertinimą, atsižvelgdama į Komisijos vertinimą, ir nebūti už tai baudžiama nagrinėjant prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti.

120    Toliau ieškovė pažymi, kad Komisija 25 % sumažino baudą bendrovei Bischof+Klein ir kad pagal ginčijamą sprendimą šios įmonės baudos sumažinimui turėjo įtakos tai, kad jį neginčijo faktinių aplinkybių tikrumo. Kadangi ieškovė taip pat neginčijo antikonkurencinių veiksmų tikrumo ir pateikė daugiau įrodymų nei Bischof+Klein, bauda jai turėjo būti labiau sumažinta.

121    Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

122    Primintina, kad Komisija turi didelę diskreciją taikyti baudų apskaičiavimo metodą ir šiuo klausimu gali atsižvelgti į daugelį veiksnių, tarp kurių yra atitinkamų įmonių bendradarbiavimas šiai institucijai atliekant tyrimą. Esant tokiai situacijai Komisija turi atlikti sudėtinį faktinių aplinkybių vertinimą, pavyzdžiui, susijusį su atitinkamu šių įmonių bendradarbiavimu (2007 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 81 punktas).

123    Šiuo atžvilgiu Komisija turi didelę diskreciją vertinti įmonės bendradarbiavimo kokybę ir naudą, visų pirma palyginti su kitų įmonių pagalba (šio sprendimo 122 punkte minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 88 punktas). Tačiau tokiu vertinimu Komisija negali pažeisti vienodo požiūrio principo (2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo BST prieš Komisiją, T‑452/05, Rink. p. II‑0000, 142 punktas).

124    Pranešime dėl bendradarbiavimo išdėstytos sąlygos, kurioms esant įmonėms, bendradarbiaujančioms su Komisija per kartelio tyrimą, baudos, skirtinos nebendradarbiaujant, gali būti neskiriamos arba sumažinamos.

125    Pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkte numatyta:

„1. Jei įmonė bendradarbiauja su Komisija, nors neįvykdytos visos B ir C [punktų] sąlygos, bauda, kuri jai būtų skirta, jei nebūtų bendradarbiavusi su Komisija, sumažinama 10–50 %.

2. Taip visų pirma yra tuomet, kai:

–      iki išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus įmonė suteikė Komisijai informacijos, pateikė dokumentus ar kitų įrodymų, padedančių atskleisti padarytą pažeidimą,

–      gavusi pranešimą apie kaltinimus, įmonė informuoja Komisiją, kad ji neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus.“

126    Šioje byloje, viena vertus, pažymėtina, kad ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, jog išsamūs ieškovės paaiškinimai dėl kartelio veikimo Valveplast ir pogrupių, pirmiausia pogrupio „Prancūzija“ lygmeniu, taip pat dėl kvotų, klientų paskirstymo mechanizmų ir rinkos dalių lentelių reikšmės padėjo patvirtinti pažeidimo buvimą. Kita vertus, Komisija atsižvelgė į tai, kad ieškovė ginčijo tam tikras faktines aplinkybes, nurodytas pranešime apie kaltinimus. Dėl šių priežasčių ieškovės baudos dydis buvo sumažintas 30 %.

127    Komisijos konstatavimas, kad ieškovė ginčijo tam tikras faktines aplinkybes, nurodytas pranešime apie kaltinimus, ir tai, kad dėl šios priežasties dydis, kurio atžvilgiu buvo nustatyta ieškovės solidarioji atsakomybė, buvo sumažintas mažiau, negali būti laikoma akivaizdžia vertinimo klaida.

128    Iš esmės iš ginčijamo sprendimo matyti, kad ieškovė tam tikras faktines aplinkybes, nurodytas pranešime apie kaltinimus, ginčijo daugiau nei tiesiog pažymėdama faktus, kuriuos Komisija neteisingai išaiškino. Kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 275 ir 276 konstatuojamosiose dalyse, ieškovė teigė, kad Trioplast Wittenheim nedalyvavo kuriant aukcionų internete derinimo sistemą. Tačiau yra nustatyta, kad Trioplast Wittenheim dalyvavo 2001 m. birželio 8 d. Valveplast susitikime, kuriame šis klausimas buvo aptariamas, ir viešai neatsiribojo nuo susitikimo turinio. Kaip yra nurodyta ginčijamo sprendimo 301 konstatuojamojoje dalyje, ieškovė paneigė bet kokį Trioplast Wittenheim dalyvavimą rengiant FFS maišų kainos apskaičiavimo būdą, nors yra nustatyta, kad ši dalyvavo 2000 m. rugsėjo 15 d. Valveplast susitikime, kuriame buvo nuspręsta sukurti tam skirtą darbo grupę. Nuo šio susitikimo turinio Trioplast Wittenheim taip pat neatsiribojo.

129    Šie ieškovės ginčijimai per administracinę procedūra negali būti pripažinti tiesiog kitokiu faktinių aplinkybių vertinimu atsižvelgiant į Komisijos vertinimą. Jie yra susiję su dviem pagrindiniais kartelio elementais, t. y. aukcionų internete derinimu ir kainos apskaičiavimo būdu. Be to, šis nagrinėjimas nepaneigiamas aplinkybe, kad po ieškovės atsakymo ginčijamas sprendimas tam tikrais aspektais skiriasi nuo pranešimo apie kaltinimus, kiek tai yra susiję su faktinių aplinkybių dėstymu.

130    Toliau, lyginant ieškovės situaciją ir Bischof+Klein, kuriai bauda buvo sumažinta mažiau nei 30 %, kuriais ji buvo sumažinta ieškovei, situaciją, pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 851 konstatuojamosios dalies matyti, jog Bischof+Klein atsakydama į pranešimą apie kaltinimus nurodė, kad neginčija šiame pranešime nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo. Taigi ji rėmėsi pranešimo dėl bendradarbiavimo D punkto 2 dalies antra įtrauka, kitaip nei ieškovė, kuri, kaip matyti iš bylos medžiagos, nebuvo aiškiai nurodžiusi šios nuostatos.

131    Be to, kadangi yra nustatyta, jog ieškovė per administracinę procedūrą ginčijo tam tikras faktines aplinkybes, ji nepateikė jokių įrodymų, kad, nepaisant pareiškimo, padaryto atsakant į pranešimą apie kaltinimus, Bischof+Klein per minėtą procedūrą ginčijo faktinių aplinkybių tikrumą. Todėl, net jei Komisija, pirma, sumažino Bischof+Klein skirtos baudos dydį arba sumažino jį daugiau nei būtų sumažinusi kitomis aplinkybėmis, nes ši įmonė neginčijo faktinių aplinkybių tikrumo, ir, antra, šiuo pagrindu nesumažino baudos ieškovei, tai nelaikytina akivaizdžia vertinimo klaida.

132    Galiausiai pažymėtina, jog ieškovė neteigė ir a fortiori neįrodė, kad įrodymai, kuriuos ji pateikė Komisijai, patvirtinant pažeidimą buvo svarbesni nei Bischof+Klein bendradarbiavimas. Todėl šiuo atžvilgiu Komisijos klaida negali būti pripažinta.

133    Todėl ketvirtasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų laikymusi

–       Šalių argumentai

134    Ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus.

135    Pirma, ji mano, jog yra neproporcinga tai, kad, sudėjus visų darant pažeidimą dalyvavusių įmonių baudas, jų dydis, t. y. 290,71 mln. EUR pritaikius 10 % apyvartos ribą ir pranešimą dėl bendradarbiavimo (ir daugiau nei 600 mln. EUR prieš tai), viršija metinę apyvartą visoje atitinkamoje rinkoje – apie 250 mln. EUR. Ieškovė taip pat kaltina Komisiją dėl to, kad Trioplast Wittenheim bauda ir jos pačios bauda, skirta solidariosios atsakomybės pagrindu, yra pernelyg didelės, palyginti su apyvarta atitinkamoje rinkoje. Šiuo atžvilgiu ieškovė ginčija tai, kad 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją (T‑224/00, Rink. p. II‑2597) yra taikytinas šioje byloje, nes, kitaip nei ieškovė, Archer Daniels Midland atliko organizatorės vaidmenį atitinkamame kartelyje.

136    Antra, ji mano, kad Komisija skirtingai vertino panašias situacijas ir nesilaikė savo pačios praktikos, susijusios su baudomis. Pirma, ieškovė nurodo kitas bylas, pavyzdžiui, bylą Metioninas (Byla C.37.519 – Metioninas, OL L 255, 2003, p. 1), kuriose santykis tarp paskirtų baudų ir apyvartos atitinkamose rinkose buvo priimtinesnis. Antra, ieškovė pažymi, kad Trioplast Wittenheim bauda jos apyvartos atžvilgiu yra labiau neproporcinga nei kitų ginčijamo sprendimo adresačių, pavyzdžiui, bendrovių Bischof+Klein, Nordenia International ir Cofira‑Sac.

137    Ieškovė priduria, kad santykis tarp pradinių baudų dydžių, skirtų pirmosios kategorijos įmonėms ir ketvirtosios kategorijos įmonėms, yra apytiksliai keturi prie vieno. Jos teigimu, galutinis Trioplast Wittenheim baudos dydis turėtų būti sumažintas tiek, kad prilygtų vienam ketvirčiui (apytiksliai) galutinio baudos, kurią turi sumokėti pirmajai kategorijai priskirta Bischof+Klein, dydžio.

138    Trečia, ji teigia, kad Trioplast Wittenheim buvo nereikšminga rinkos dalyvė, neturėjusi didelės įtakos rinkoje, ir kad ji negavo jokios naudos iš savo dalyvavimo vykdant antikonkurencinius veiksmus. Šiuo atžvilgiu ieškovė pažymi, kad baudos dydis – 7,3 mln. EUR, kurio atžvilgiu buvo nustatyta jos solidarioji atsakomybė, 21 kartą viršija bendrą Trioplast grupės pelną, gautą 1999, 2000 ir 2001 m. parduodant atitinkamus produktus. Be to, nustatydama baudos dydį Komisija neatsižvelgė į tai, ar Trioplast Wittenheim iš tikrųjų pajėgs ją sumokėti. Ieškovės teigimu, šios bendrovės bankroto būtų buvę galima išvengti, jei Komisija būtų atsižvelgusi į jos nestabilią padėtį ir priimdama ginčijamą sprendimą būtų pripažinusi tiesioginę finansinę ankstesnio savininko, t. y. FLS Plast, atsakomybę.

139    Ketvirta, ji teigia, kad šioje byloje skirtos baudos būtų gerokai mažesnės, jei būtų taikytos naujos baudų apskaičiavimo gairės.

140    Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

141    Pirma, kadangi penktasis ieškinio pagrindas yra susijęs su proporcingumo principo pažeidimu, reikia priminti teismų praktiką, pagal kurią nustatydama kiekvienos baudos dydį Komisija naudojasi tam tikra diskrecija ir neprivalo taikyti konkrečios matematinės formulės (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, C‑283/98 P, Rink. p. I‑9855, 47 punktas ir 2006 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją, T‑303/02, Rink. p. II‑4567, 151 punktas). Be to, pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Taip pat minėtas dydis yra Komisijos apskaičiavimų, atliktų remiantis baudų nustatymo metodo gairėmis, rezultatas. Pirmiausia šio dydžio nustatymas priklauso nuo įvairių aplinkybių, susijusių su individualiu atitinkamos įmonės elgesiu, pavyzdžiui, sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 82 ir 85 punktus).

142    Remiantis šiuo teisiniu pagrindu negali būti daroma išvada, kad Komisija turi užtikrinti bendro priskaičiuotų ir skirtų baudų dydžio ir atitinkamo produkto rinkos dydžio konkrečiais pažeidimo metais proporcingumą, net jei atitinkamas pažeidimas truko daugiau nei 20 metų ir baudos dydžiai priklauso ir nuo kitų aplinkybių, susijusių su individualiu atitinkamų įmonių elgesiu (šiuo klausimu žr. 2008 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑881, 342 punktą).

143    Kadangi kalbama apie santykį tarp ieškovės metinės apyvartos ir jai skirtos baudos dydžio, pažymėtina, pirma, kad Komisija, nustatydama ieškovės padaryto pažeidimo sunkumą, iš tikrųjų rėmėsi 1996 m. apyvarta ir, antra, kad remiantis šia apyvarta nustatytas pradinis 8,5 mln. EUR baudos dydis yra mažesnis nei pradinis baudos dydis, kurį Komisija galėjo skirti taikydama baudų nustatymo metodo gairių A punkto trečią įtrauką, t. y. 20 mln. EUR (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją, T‑446/05, Rink. p. II‑0000, 180 punktą). Aplinkybė, kad Komisija turėjo atsižvelgti į apyvartą tais metais, kai ieškovė vykdė veiklą atitinkamoje rinkoje, savaime negali turėti įtakos šiam nagrinėjimui.

144    Kad ir kaip būtų, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi siekiama išvengti neproporcingų baudų. Kadangi šiuo atveju galutinis baudos dydis neviršija 10 % apyvartos ribos, jis negali būti laikomas neproporcingu dėl tos priežasties, kad bendras baudų dydis viršija bendrą atitinkamos rinkos dydį, nei dėl to, kad Trioplast Wittenheim bauda ir ieškovės bauda viršija jų atitinkamą metinę nagrinėjamo produkto apyvartą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 135 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 200 punktą). Atvirkščiai nei teigia ieškovė, taikant 10 % apyvartos ribą nėra būtina atsižvelgti į tam tikros įmonės konkretų vaidmenį kartelyje.

145    Antra, dėl vienodo požiūrio principo tariamo pažeidimo, pirma, kalbant apie ieškovės atliktą palyginimą su kitais Komisijos sprendimais baudų nustatymo srityje, konstatuotina, kad šie sprendimai nagrinėjant vienodo požiūrio principo laikymąsi tinkami tik tuomet, kai yra įrodyta, kad faktinės bylų, kuriose buvo priimti minėti sprendimai, aplinkybės, pavyzdžiui, rinkos, produktai, šalys, įmonės ir nagrinėjami laikotarpiai, yra panašūs į nagrinėjamus šioje byloje (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑59/02, Rink. p. II‑3627, 316 punktą).

146    Vien ieškovės nuorodos į bendras baudas ir apyvartas atitinkamuose sprendimuose nagrinėtose rinkose nepakanka, kad būtų nuspręsta, jog šioje byloje buvo tos pačios sąlygos. Tačiau ieškovė neįrodė, kad rinkos, produktai, šalys, įmonės ir nagrinėjami laikotarpiai buvo panašūs, kaip šioje byloje.

147    Antra, dėl ieškovės palyginimo su kitomis ginčijamo sprendimo adresatėmis pažymėtina, kad 10 % apyvartos riba šioje byloje buvo taikyta bendrovėms Bischof+Klein, Nordenia International ir Cofira‑Sac. Ir, atvirkščiai, pritaikius šią taisyklę, dydis, kurio atžvilgiu buvo nustatyta ieškovės solidarioji atsakomybė, nesumažėjo, o tai iš esmės paaiškina tai, ką ieškovė kvalifikuoja kaip galutinių dydžių neproporcingumą. Tačiau pagal teismo praktiką ši aplinkybė nelaikytina diskriminacija. Iš esmės skirtingas požiūris tiesiogiai kyla iš Reglamente Nr. 1/2003, kurio teisėtumas nėra ginčijamas, nustatytos maksimalios baudos ribos, kuri akivaizdžiai yra taikoma tik tuo atveju, jei numatytos baudos dydis viršija 10 % atitinkamos įmonės apyvartos (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink. p. II‑1881, 185 punktas).

148    Trečia, dėl to, kad ieškovė iš kartelio negavo naudos, pažymėtina, kad aplinkybė, jog įmonė iš pažeidimo negavo jokios naudos, netrukdo skirti jai baudos, kad bauda neprarastų savo atgrasomojo pobūdžio. Tai reiškia, kad Komisija, nustatydama baudas, neprivalo nei įrodyti, kad pažeidimas suteikė atitinkamoms įmonėms neteisėtų privalumų, nei atitinkamu atveju atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamas pažeidimas nesuteikė naudos (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 4881 punktas). Taigi argumentas yra netinkamas.

149    Dėl kaltinimo, susijusio su tuo, kad nebuvo atsižvelgta į nestabilią Trioplast Wittenheim finansinę padėtį vykstant administracinei procedūrai, primintina, kad pagal teismo praktiką Komisija nėra įpareigota apskaičiuodama baudą atsižvelgti į sunkią konkrečios įmonės finansinę padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteikiamas nepagrįstas konkurencinis pranašumas (1983 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją, 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 54 ir 55 punktai).

150    Be to, nesant būtinybės nagrinėti nuorodos, kurią pateikė Komisija, bet nepateikė ieškovė, į baudų nustatymo metodo gairių 5 punkto b papunktį, pagal kurį turi būti atsižvelgiama į įmonės galimybes sumokėti baudą, pažymėtina, kad šios gairės negali paneigti šios teismų praktikos. Iš tikrųjų šios galimybės nagrinėtinos tik „atsižvelgiant į specifinį socialinį kontekstą“, kurį sudaro galimos baudos sumokėjimo pasekmės, ypač nedarbo padidėjimas ar atitinkamos įmonės tiekėjų ir klientų ekonominių sektorių nuosmukis (2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977, 105 ir 106 punktai). Tačiau nagrinėjamu atveju per administracinę procedūrą nebuvo pateikta jokio įrodymo, pagrindžiančio tokio konteksto buvimą.

151    Dėl ieškovės nuorodos į FLS Plast situaciją konstatuotina, kad nors Bendrasis Teismas per posėdį buvo pasiūlęs patikslinti savo poziciją, ieškovė nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti ryšį tarp Trioplast Wittenheim bankroto ir to, kaip Komisija vertino FLS Plast.

152    Ketvirta, nėra reikalo lyginti baudų, skirtų šioje byloje, dydžio ir hipotetinių baudų, kurios būtų nustatytos pagal naujas baudų apskaičiavimo gaires, dydžio, kaip siūlė ieškovė. Iš tikrųjų baudų nustatymo metodo gairės yra teisinis pagrindas, taikytinas šioje byloje, ir tai, kad Komisija vėliau paskelbė naujas baudų apskaičiavimo gaires, neturi jokio poveikio ankstesnių gairių taikymui ratione temporis.

153    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad penktąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su gero administravimo ir teisinio saugumo principų laikymusi

–       Šalių argumentai

154    Ieškovė kaltina Komisiją pažeidus, pirma, Reglamento Nr. 1/2003 nuostatas bei principą, kuriuo grindžiama šio reglamento 23 straipsnio 1 dalis, ir, antra, gero administravimo principą, nustatytą teismo praktikoje ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtoje Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (OL C 364, p. 1). Ieškovės teigimu, iš šių principų matyti, kad bet koks institucijų aktas, sukeliantis teisines pasekmes, turi būti aiškus ir tikslus ir apie jį adresatui turi būti pranešta taip, kad jis neabejotų dėl šio akto poveikio ir pasekmių.

155    Šiuo atžvilgiu ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime nėra aiškiai apibrėžta tai, kiek ji yra atsakinga už Trioplast Wittenheim pažeidimą, ir tikslus baudos dydis, kurį ji galiausiai turi sumokėti. Iš esmės nėra patikslinta, kaip Trioplast Wittenheim skirtos 17,85 mln. EUR baudos mokėjimas turi būti padalytas tarp, pirma, ieškovės ir, antra, FLS Plast ir FLSmidth, atsižvelgiant į tai, kad dydžių, kurių atžvilgiu buvo nustatyta patronuojančių bendrovių solidarioji atsakomybė, suma viršija Trioplast Wittenheim skirtą dydį. Taigi ginčijamu sprendimu buvo sukurtas teisinis netikrumas, dėl kurio nacionaliniuose teismuose arba arbitraže gali kilti ginčas tarp skirtingų patronuojančių bendrovių, nes jos dar turi nustatyti savo tarpusavio atsakomybės ribas.

156    Ieškovė mano, jog turint omenyje, kad baudų dydžių, kurių atžvilgiu buvo nustatyta solidarioji viena po kitos buvusių patronuojančių bendrovių atsakomybė, suma viršija Trioplast Wittenheim skirtą baudą, Komisija neturėtų remtis savo diskrecija reikalaudama, kad baudą sumokėtų bendrovė, kuri, kaip būtų matyti, gali ją sumokėti. Šiuo atžvilgiu ji pažymi, kad kiekviena patronuojanti bendrovė ir Trioplast Wittenheim yra solidariai atsakingos, tik už skirtingą pažeidimo dalį. Ieškovės teigimu, solidariosios atsakomybės pagrindu Komisija tegali dalies baudos reikalauti, atsižvelgdama į atitinkamą laikotarpį, arba iš FLS Plast ir FLSmidth ar Trioplast Wittenheim, arba iš ieškovės ar Trioplast Wittenheim. Šioje byloje Komisija be jokio teisėto pagrindo faktiškai nustatė, pirma, FLS Plast ir FLSmidth ir, antra, ieškovės solidariąją atsakomybę.

157    Antra, ieškovė pakartoja argumentus, kuriuos nurodė pagrįsdama pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį ir pagal kuriuos nebuvo atsižvelgta į tai, kad Trioplast Wittenheim priklausė Compagnie de Saint‑Gobain ir kad bendra patronuojančių bendrovių atsakomybė viršija Trioplast Wittenheim skirtos baudos dydį. Ji teigia, kad Komisija turėjo taikyti vieną iš jos pasiūlytų apskaičiavimo metodų.

158    Komisija visų pirma primena, kad Trioplast Wittenheim turi sumokėti 17,85 mln. EUR. Iš šios sumos FLS Plast ir FLSmidth solidariosios atsakomybės pagrindu turi sumokėti daugiausia 15,30 mln. EUR, o ieškovė – daugiausia 7,73 mln. EUR. Komisijos teigimu, kiekvienas mokėjimas, kurį atliktų viena iš šių keturių bendrovių, turi būti atimtas iš bendro 17,85 mln. EUR dydžio. Ši institucija teigia, kad turi diskreciją reikalauti mokėjimo iš įmonės, kuri turi daugiausia galimybių įvykdyti šią pareigą. Vienai arba daugiau solidariai atsakingų įmonių sumokėjus, jos turės nustatyti, kokią mokėjimo dalį turi prisiimti kiekviena adresatė ir kokie turi būti galimi jų tarpusavio atsiskaitymai.

159    Komisija pažymi, jog ji neteigia, kad yra, pirma, FLS Plast ir FLSmidth ir, antra, ieškovės solidarioji atsakomybė. Ieškovė yra solidariai atsakinga su Trioplast Wittenheim tik už tą pažeidimo laikotarpio dalį, kuri yra su ja susijusi. Be to, Komisija mano neprivalėjusi patikslinti, kaip galiausiai turėjo būti paskirstyta mokėjimo pareiga tarp ieškovės ir Trioplast Wittenheim arba tarp FLS Plast ir FLSmidth bei Trioplast Wittenheim.

160    Toliau, remdamasi tuo, ką nurodė nagrinėjant pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį, Komisija atmeta argumentus dėl atsakomybės, susijusios su laikotarpiu, kai Trioplast Wittenheim priklausė Compagnie de Saint‑Gobain, ir dėl Trioplast Wittenheim skirtos baudos dydžio viršijimo.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

161    Primintina, kad teisinio saugumo principas yra bendrasis Bendrijos teisės principas ir pagal jį visų pirma reikalaujama, kad kiekviena Bendrijos norma, ypač ta, pagal kurią skiriama sankcija ar leidžiama ją skirti, būtų aiški ir apibrėžta, kad suinteresuotieji asmenys galėtų vienareikšmiškai suvokti iš jos kylančias teises ir pareigas ir galėtų imtis atitinkamų priemonių (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą, C‑266/06 P, 43 punktą ir 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 66 punktą).

162    Ieškovės kaltinimai daugiausia yra susiję su tuo, kad, kadangi dydžių, kurių atžvilgiu yra nustatyta, pirma, ieškovės ir, antra, FLS Plast ir FLSmidth solidarioji atsakomybė, suma viršija Trioplast Wittenheim nustatytos baudos dydį, ginčijamame sprendime tiksliai neapibrėžiamas dydis, kurį ji turėtų galiausiai sumokėti, ir su tuo, kad Komisija faktiškai nustatė, pirma, ieškovės ir, antra, FLS Plast ir FLSmidth solidariąją atsakomybę.

163    Šiuo atžvilgiu primintina, kad kai patronuojanti bendrovė ir dukterinė bendrovė sudaro arba sudarė ūkio subjektą, dalyvavusį darant pažeidimą, Komisija gali nustatyti jų solidariąją atsakomybę už konkurencijos taisyklių pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. II‑0000, 58 ir 59 punktus).

164    Šioje byloje konstatuotina, kad Trioplast Wittenheim sudarė vieną ūkio subjektą iš pradžių nuo 1990 m. gruodžio 31 d. iki 1999 m. sausio 19 d. su FLS Plast ir FLSmidth, po to nuo 1999 m. sausio 21 d. iki 2002 m. birželio 26 d. su ieškove. Taigi nėra jokių kliūčių, kad Komisija tiek FLS Plast ir FLSmidth, tiek ieškovę laikytų solidariai atsakingomis už jų dukterinei bendrovei Trioplast Wittenheim skirtos baudos sumokėjimą. Komisija skyrė Trioplast Wittenheim 17,85 mln. EUR baudą ir pripažino, kad, pirma, FLS Plast ir FLSmidth ir, antra, ieškovė yra solidariai atsakingos už šios baudos, atitinkamai 15,30 mln. EUR ir 7,73 mln. EUR, sumokėjimą.

165    Be to, kaip nurodo Komisija, ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos f punktu jai suteikiama visiška laisvė pareikalauti, kad baudą sumokėtų kuris nors iš susijusių juridinių asmenų, atsižvelgiant į jų mokėjimo pajėgumą. Pavyzdžiui, Komisija gali nuspręsti pareikalauti, kad visą baudą arba dalį baudos sumokėtų dukterinė bendrovė arba viena patronuojanti bendrovė ar visos jos, kol bus visiškai patenkinti jos reikalavimai. Jei Komisija nuspręs pareikalauti, kad visą baudą sumokėtų patronuojančios bendrovės, gali būti taip, kad iš ieškovės bus pareikalauta sumokėti maksimalų dydį, kurio atžvilgiu yra nustatyta jos solidarioji atsakomybė, t. y. 7,73 mln. EUR, o iš FLS Plast ir FLSmidth bus pareikalauta sumokėti likusį baudos dydį, kuris neišvengiamai bus mažesnis nei 15,30 mln. EUR dydis, kurio atžvilgiu buvo nustatyta jų solidarioji atsakomybė. Ir, atvirkščiai, Komisija gali nuspręsti pareikalauti iš FLS Plast ir FLSmidth sumokėti maksimalų dydį, kurio atžvilgiu yra nustatyta jų solidarioji atsakomybė. Šiuo atveju iš ieškovės ji galės pareikalauti tik mažesnės sumos nei dydis, kurio atžvilgiu buvo nustatyta jos solidarioji atsakomybė.

166    Taigi matyti, ir tai negali būti pateisinta atgrasomuoju baudų poveikiu, kad Komisijai naudojantis savo diskrecija dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos f punkto ieškovės realiai sumokėtas dydis priklausys nuo FLS Plast ir FLSmidth sumokėtų dydžių ir atvirkščiai.

167    Tačiau pažymėtina, kad, pirma, ieškovė ir, antra, FLS Plast ir FLSmidth niekada nesudarė vieno bendro ūkio subjekto. Šios dvi patronuojančios bendrovės kartu su Trioplast Wittenheim viena po kitos sudarė du skirtingus ūkio subjektus, iš kurių kiekvienas yra individualiai atsakingas už kartelį skirtingais laikotarpiais ir skirtingomis sąlygomis. Kadangi dėl šios priežasties negali būti nustatyta jokia viena po kitos buvusių patronuojančių bendrovių solidarioji atsakomybė, pagal ginčijamą sprendimą Komisijai negali būti leista nustatyti, kad ieškovės realiai sumokėtas dydis priklausytų nuo kitų patronuojančių bendrovių sumokėto dydžio ir atvirkščiai.

168    Šiuo atveju ginčijamame sprendime yra nustatyta individuali kiekvienos iš patronuojančių bendrovių atsakomybė darant nurodytą pažeidimą, atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį jos kontroliavo Trioplast Wittenheim, į joms taikytinų sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir į jų bendradarbiavimą su Komisija tyrimo metu, kaip matyti iš jo 782, 783, 785–812, 836–841 ir 862–865 konstatuojamųjų dalių. Vis dėlto tokiu būdu nustatyti dydžiai – tai maksimalūs dydžiai, kurių atžvilgiu buvo nustatyta atitinkama viena po kitos buvusių patronuojančių bendrovių ir Trioplast Wittenheim solidarioji atsakomybė.

169    Tačiau, kadangi, pirma, ieškovė ir, antra, FLS Plast ir FLSmidth niekada kartu nesudarė ūkio subjekto, pagal bausmių ir sankcijų individualumo principą reikalaujama, kad ieškovės realiai sumokėtas dydis neviršytų jos solidariosios atsakomybės dalies. Ši dalis atitinka ieškovei skirto dydžio dalį, palyginti su bendru dydžiu, kurio atžvilgiu yra nustatyta viena po kitos buvusių patronuojančių bendrovių solidarioji atsakomybė už Trioplast Wittenheim skirtos baudos sumokėjimą. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad bausmių ir sankcijų individualumo principas, pagal kurį įmonė turi būti baudžiama tik už veiksmus, dėl kurių būtent ji yra kaltinama, taikomas visoms administracinėms procedūroms, kurioms pasibaigus sankcijos gali būti skirtos pagal konkurencijos taisykles (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 29 d. Bendrojo Teismo sprendimo Union Pigments prieš Komisiją, T‑62/02, Rink. p. II‑5057, 119 punktą).

170    Kadangi ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos f punkte nepatikslinama ieškovei tenkanti dalis ir Komisijai paliekama visiška laisvė, kiek tai yra susiję su iš viena po kitos buvusių patronuojančių bendrovių, kurios tarpusavyje niekada nesudarė ūkio subjekto, solidariosios atsakomybės įgyvendinimu, ši nuostata yra nesuderinama su Komisijos pareiga pagal teisinio saugumo principą ieškovei tiksliai nurodyti, kokio dydžio baudą ji turi sumokėti už laikotarpį, kurio atžvilgiu ji buvo pripažinta solidariai atsakinga su Trioplast Wittenheim. Taigi ginčijamu sprendimu pažeidžiamas tiek teisinio saugumo, tiek bausmių ir sankcijų individualumo principas.

171    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, šeštasis ieškinio pagrindas turi būti priimtas, todėl, nesant reikalo nagrinėti šio ieškinio pagrindo gero administravimo principo požiūriu, ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos f punktas turi būti panaikintas, kiek jis susijęs su ieškove.

2.     Dėl subsidiaraus reikalavimo, susijusio su baudos dydžio sumažinimu

172    Tiek, kiek ieškovė ieškinio pagrindus nurodo grįsdama savo reikalavimus sumažinti baudą, iš šio sprendimo 94–98 punktų matyti, kad ginčijamame sprendime yra akivaizdi vertinimo klaida, nes Komisija pažeidimo sunkumui nustatyti ieškovės atžvilgiu 1996 m. pasirinko referenciniais metais. Todėl Bendrasis Teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 punktą nustato naują pradinį dydį apskaičiuoti dydį, kurio atžvilgiu yra nustatyta ieškovės solidarioji atsakomybė už jos dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Bendrasis Teismas mano, kad bylos aplinkybės, kurios matyti iš bylos medžiagos, bus teisingai įvertintos, jei ieškovei bus nustatytas 3 mln. EUR pradinis dydis.

173    Todėl, atsižvelgiant, pirma, į padidinimą dėl ieškovės dalyvavimo kartelyje trukmės ir, antra, į sumažinimą pritaikius pranešimą dėl bendradarbiavimo, ieškovei skirtą dydį reikia nustatyti 2,73 mln. EUR. Iš šio sprendimo 171 punkte esančios išvados, pagal kurią šeštasis ieškinio pagrindas turi būti priimtas, matyti, kad šis dydis – tai pagrindas, pagal kurį turi būti nustatyta ieškovei tenkanti viena po kitos buvusių patronuojančių bendrovių solidariosios atsakomybės už Trioplast Wittenheim nustatytos baudos sumokėjimą dalis.

174    Kadangi kiti elementai, būtini tam, kad būtų apskaičiuota ieškovei tenkanti dalis, nurodyta šio sprendimo 169 punkte, be kita ko, kitoms patronuojančioms Trioplast Wittenheim bendrovėms skirtas dydis, nėra galutiniai ir šiame procese negali būti nustatyti, Komisija, įgyvendindama savo pareigą pagal SESV 266 straipsnį vykdyti šį teismo sprendimą, ieškovei tenkančią dalį turi nustatyti atsižvelgdama į tam būtinus galutinius elementus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

175    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims.

176    Kadangi šioje byloje ieškovės ieškinys yra iš dalies tenkinamas, Bendrasis Teismas mano, kad ieškovė turi padengti pusę savo ir pusę Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o Komisija – pusę savo ir pusę ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2005 m. lapkričio 30 d. Komisijos sprendimo C(2005) 4634 galutinis, susijusio su EB 81 straipsnio taikymo procedūra (Byla COMP/F/38.354 – Pramoniniai maišai), 2 straipsnio pirmos pastraipos f punktą tiek, kiek jis yra susijęs su Trioplast Industrier AB.

2.      Nustatyti Trioplast Industrier skirtiną 2,73 mln. EUR dydžio baudą, pagal kurią turi būti nustatyta jai tenkanti viena po kitos buvusių patronuojančių bendrovių solidariosios atsakomybės už Trioplast Wittenheim SA nustatytos baudos sumokėjimą dalis.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Trioplast Industrier padengia pusę savo pačios ir pusę Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

5.      Komisija padengia pusę savo ir pusę Trioplast Industrier patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Meij Vadapalas Truchot

Paskelbta 2010 m. rugsėjo 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Administracinė procedūra

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl reikalavimų iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad buvo padaryta klaidų nustatant pažeidimo trukmę ir baudos dydį

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su pažeidimo trukmės nustatymo teisėtumu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su baudos apskaičiavimo metodo teisėtumu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su pažeidimo sunkumo nustatymo apskaičiuojant baudą teisėtumu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos atsisakymo taikyti lengvinančias aplinkybes pagrįstumu

Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų laikymusi

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su gero administravimo ir teisinio saugumo principų laikymusi

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

2.  Dėl subsidiaraus reikalavimo, susijusio su baudos dydžio sumažinimu

Dėl bylinėjimosi išlaidų

---

* Proceso kalba: švedų.