Byla T‑19/06

Mindo Srl

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Italijos žaliavinio tabako pirkimo ir pirminio perdirbimo rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir rinkos padalijimas – Solidariai už skolos sumokėjimą atsakingo skolininko sumokėta bauda – Per procesą ieškovei iškelta byla dėl nemokumo – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį teisme išnykimas – Nereikalingumas priimti sprendimą“

Sprendimo santrauka

1.      Procesas – Su viešąja tvarka susiję nepriimtinumo pagrindai – Teismo „ex officio“ atliekamas patikrinimas – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį išnykimas per procesą – Įtraukimas

(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnis)

2.      Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Atsiradusio ir esamo suinteresuotumo būtinybė

(EB 230 straipsnis)

3.      Pagrindinės teisės – Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą – Ribos – Ieškinio priimtinumo reikalavimų paisymas

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)

1.      Pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį Bendrasis Teismas savo iniciatyva bet kuriuo metu gali išklausęs šalis nuspręsti, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimo, arba paskelbti, kad nėra ieškinio dalyko ir kad nėra reikalo priimti sprendimo.

Taigi suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimas yra su viešąja tvarka susijęs nepriimtinumo pagrindas. Pažymėtina, kad Sąjungos teismas taip pat gali savo iniciatyva nagrinėti suinteresuotumo pareikšti ieškinį išnykimą per procesą.

(žr. 59 ir 60 punktus)

2.      Fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl sprendimo panaikinimo ir (arba) pakeitimo yra priimtinas tik tuo atveju, kai tas asmuo yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu ir (arba) pakeitimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad ginčijamo akto panaikinimas ir (arba) pakeitimas savaime turės teisinių pasekmių arba, kitaip tariant, kad išnagrinėtas ieškinys gali suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai ir kad tas asmuo turi teisėtą ir pagrįstą interesą, kad toks aktas būtų panaikintas ir (arba) pakeistas.

Toks suinteresuotumas turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, antraip nebūtų reikalinga priimti sprendimą. Šiuo reikalavimu iš esmės užtikrinama, kiek tai susiję su procesu, kad, siekiant tinkamo teisingumo vykdymo, į teismus nebūtų kreipiamasi su prašymais pareikšti nuomonę ir (arba) jiems nebūtų pateikiami visiškai teoriniai klausimai.

Be to, jei suinteresuotumas, kuriuo remiasi ieškovas, yra susijęs su būsima teisine padėtimi, jis turi įrodyti, kad šios padėties atžvilgiu kylanti grėsmė jau yra reali. Todėl ieškovas negali remtis būsima ir neaiškia padėtimi, kad pateisintų savo suinteresuotumą reikalauti panaikinti ir (arba) pakeisti ginčijamą aktą. Beje, būtent ieškovas turi pateikti įrodymų dėl savo suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nes tas suinteresuotumas yra pagrindinė ir pirmoji bet kokio ieškinio teisme sąlyga.

(žr. 77–80 punktus)

3.      Teisė į teismą, kurios pagrindinis aspektas yra teisė kreiptis į teismą, kuri užtikrinta Europos Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, nėra absoliuti ir jai gali būti taikomi netiesiogiai pripažinti apribojimai, visų pirma susiję su ieškinio priimtinumo sąlygomis. Šiais apribojimais teisės subjektui suteikta galimybė negali būti varžoma taip arba tiek, kad būtų pažeidžiama pati jo teisės kreiptis į teismą esmė. Jais turi būti siekiama teisėto tikslo, o naudojamos priemonės turi būti proporcingos atsižvelgiant į siekiamus tikslus.

Todėl, nors reikalavimas būti suinteresuotam pareikšti ieškinį gali pasirodyti kaip teisės į teismą apribojimas, ši sąlyga akivaizdžiai nepažeidžia pačios šios teisės esmės, nes reikalavimas, jog ieškovas ieškinio pareiškimo momentu ir iki teismo sprendimo priėmimo dienos būtų suinteresuotas pareikšti ieškinį dėl akto, kuris tariamai jam daro žalą, yra teisėtas tikslas, kuriuo galiausiai siekiama išvengti, siekiant gero teisingumo vykdymo, kad į Sąjungos teismą būtų kreipiamasi su visiškai teoriniais klausimais, kurių sprendimas negali sukelti teisinių pasekmių arba suteikti naudos ieškovui.

(žr. 97, 99 punktus)

BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. spalio 5 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Italijos žaliavinio tabako pirkimo ir pirminio perdirbimo rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir rinkos padalijimas – Solidariai už skolos sumokėjimą atsakingo skolininko sumokėta bauda – Per procesą ieškovei iškelta byla dėl nemokumo — Suinteresuotumo pareikšti ieškinį teisme išnykimas – Nereikalingumas priimti sprendimą“

Byloje T‑19/06

Mindo Srl, įsteigta Romoje (Italija), atstovaujama advokatų J. Folguera Crespo ir P. Vidal Martínez,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą É. Gippini Fournier, É. Khan ir F. Amato, vėliau É. Gippini Fournier, É. Khan, ir L. Malferrari,

atsakovę,

dėl prašymo iš dalies panaikinti 2005 m. spalio 20 d. Komisijos sprendimą C (2005) 4012 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnio 1 dalį (byla COMP/C.38.281/B.2 – Žaliavinis tabakas – Italija) ir, nepatenkinus šio prašymo, dėl prašymo sumažinti Mindo Srl skirtą baudą

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai E. Cremona (pranešėja) ir S. Frimodt Nielsen,

posėdžio sekretorė K. Pocheć, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. lapkričio 29 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Mindo Srl yra šiuo metu likviduojama pagal Italijos teisę įsteigta bendrovė. Iš pradžių ji buvo Reditab Srl pavadinimu žinoma šeimos įmonė. 1995 m. ją nupirko Dimon Inc. dukterinė bendrovė Intabex Netherlands BV (toliau – Intabex). Po šio įsigijimo bendrovės pavadinimas buvo pakeistas ir ji tapo Dimon Italia Srl. Jos pagrindinė veikla buvo pirminis žaliavinio tabako perdirbimas. 2004 m. rugsėjo 30 d. visas jos akcijas Intabex pardavė keturiems fiziniams asmenims, neturėjusiems jokių ryšių su grupe, kurioje pagrindinė bendrovė buvo Dimon. Po šio pardavimo bendrovės pavadinimas buvo pakeistas ir ji tapo Mindo. 2005 m. gegužės 13 d. Dimon susijungė su Standard Commercial Corporation (toliau – SCC) ir įsteigė naują subjektą Alliance One International, Inc. (toliau – Alliance One).

 Administracinė procedūra

2        2002 m. sausio 15 d. Europos Bendrijų Komisija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, kuris yra Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL L 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3) 11 straipsniu, Italijos tabako perdirbėjų ir gamintojų profesinėms asociacijoms, t. y. atitinkamai Associazione professionale trasformatori tabacchi italiani (APTI, Italijos žaliavinio tabako perdirbėjų profesinė asociacija) ir Unione italiana tabacco (Unitab, Italijos žaliavinio tabako augintojų asociacijų konfederacija), pateikė prašymą pateikti informacijos apie Italijos žaliavinio tabako rinką.

3        2002 m. vasario 19 d. Komisija gavo Deltafina SpA, perdirbėjos – ATPI narės, prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo). 2002 m. kovo 6 d. Komisija jai suteikė sąlyginį atleidimą nuo baudos pagal minėto pranešimo 15 punktą.

4        2002 m. balandžio 4 d. įvyko APTI susirinkimas. Per šį susirinkimą Deltafina informavo dalyvius, tarp jų ir Transcatab SpA bei ieškovę, kad pateikė prašymą atleisti nuo baudos ir kad Komisija nusprendė jai suteikti sąlyginį atleidimą.

5        Tą pačią dieną Komisija gavo ieškovės prašymą atleisti nuo baudos pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 punktą ir, nepatenkinus šio prašymo, prašymą sumažinti bet kokią baudą pagal minėto pranešimo 20–27 punktus, o po kelių valandų – Transcatab prašymą tuo pačiu pagrindu sumažinti bet kokią baudą.

6        2002 m. balandžio 9 d. Komisija patvirtino gavusi ieškovės prašymą atleisti nuo baudos ir, remdamasi pranešimo dėl bendradarbiavimo 12 punktu, ją informavo, kad už preziumuojamą pažeidimą negali būti taikomas atleidimas nuo baudos, nes tas pranešimas dėl atleidimo nuo baudos neatitinka minėto pranešimo 8 punkto a papunktyje ir 9 punkte arba 8 punkto b papunktyje ir 10 punkte išdėstytų reikalavimų. Remdamasi šio pranešimo 25 punktu ji taip pat patvirtino gavusi ieškovės pateiktą prašymą sumažinti bet kokią baudą.

7        2002 m. balandžio 8 d. ieškovė pateikė papildomų įrodymų, kuriuose pateiktos naujos aiškinamosios pastabos, ir dešimt priedų. 2002 m. balandžio 17 d. Komisija patvirtino gavusi šiuos dokumentus.

8        2002 m. balandžio 18 ir 19 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 17 14 straipsniu, atliko patikrinimus ieškovės ir Transcatab patalpose bei Trestina Azienda Tabacchi SpA ir Romana Tabacchi SpA patalpose.

9        2002 m. spalio 8 d. Komisija informavo ieškovę ir Transcatab, jog dėl to, kad jos buvo atitinkamai pirmoji ir antroji įmonės, pateikusios įrodymų apie pažeidimą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, ji ketina pasibaigus administracinei procedūrai atitinkamai 30–50 % ir 20–30 % sumažinti baudą, kuri joms būtų skirta už galimus konstatuotus pažeidimus jų nebendradarbiavimo atveju.

10      2004 m. vasario 25 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, kurį išsiuntė dešimčiai įmonių ar įmonių asociacijų, tarp jų Deltafina, Transcatab, Romana Tabacchi ir ieškovė (toliau visos kartu – perdirbėjos) ir kai kurių iš jų patronuojančioms bendrovėms, būtent Dimon, SCC ir Universal Corp., kuri yra Deltafina patronuojanti bendrovė. Pranešimo apie kaltinimus adresatai galėjo susipažinti su tyrimo medžiaga, kurios kopiją, įrašytą į kompaktinę plokštelę, Komisija jiems išsiuntė, ir, atsakydami į jos pateiktus kaltinimus, perdavė rašytines pastabas. 2004 m. birželio 22 d. šalys buvo išklausytos.

11      2004 m. gruodžio 21 d. priėmus 2004 m. vasario 25 d. pranešimo apie kaltinimus papildymą, 2005 m. kovo 1 d. šalys buvo išklausytos antrą kartą.

12      Pasikonsultavusi su Konkurenciją ribojančios veiklos ir monopolijų patariamuoju komitetu ir atsižvelgusi į galutinę bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaitą, 2005 m. spalio 20 d. Komisija priėmė Sprendimą C (2005) 4012 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnio 1 dalį (byla COMP/C.38.281/B.2 – Žaliavinis tabakas – Italija) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2006 m. vasario 13 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 353, p. 45).

 Ginčijamas sprendimas

13      Ginčijamas sprendimas susijęs, pirma, su horizontaliu karteliu, kurį Italijos žaliavinio tabako rinkoje įgyvendino tabako perdirbėjai (ginčijamo sprendimo pirma konstatuojamoji dalis).

14      Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad įgyvendindami šį kartelį laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2002 m. pradžios perdirbėjai nustatė žaliavinio tabako pirkimo sandorių Italijoje sąlygas, taikomas tiesioginiam pirkimui iš augintojų ir pirkimui iš „trečiųjų šalių pakuotojų“, įskaitant kainos nustatymą ir rinkos pasidalijimą (ginčijamo sprendimo pirma konstatuojamoji dalis).

15      Ginčijamas sprendimas susijęs, antra, su dviem kitais su perdirbėjų įgyvendintu karteliu nesusijusiais pažeidimais, vykusiais nuo 1999 m. pradžios iki 2001 m. pabaigos, t. y. APTI nustatė sutartines kainas, dėl kurių ji derėjosi savo narių vardu dėl tarpšakinių sutarčių su Unitab sudarymo, o Unitab nustatė kainas, dėl kurių derėjosi savo narių vardu su ATPI dėl tokių pačių sutarčių sudarymo.

16      Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, jog perdirbėjų veiksmai sudaro vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 264–269 konstatuojamąsias dalis).

17      Komisija pažymėjo, jog dėl to, kad abi grupės, kurioms Transcatab ir ieškovė priklausė pažeidimo laikotarpiu, nustojo egzistavusios po susijungimo į naują ūkio subjektą Alliance One, pastaroji, kaip šių dviejų grupių teisių perėmėja, yra ginčijamo sprendimo adresatė. Taip pat nutiko ir ieškovės atveju, kai ją Intabex pardavė asmenims, kurie ją pervadino Mindo (ginčijamo sprendimo 349 ir 350 konstatuojamosios dalys).

18      Ginčijamo sprendimo 351 punkte Komisija padarė išvadą, kad Deltafina, Universal, ieškovė, Transcatab, Alliance One, Romana Tabacchi, APTI ir Unitab turi būti laikomos atsakingomis už pažeidimus ir joms turi būti skirtas ginčijamas sprendimas.

19      Ginčijamo sprendimo 356–404 konstatuojamosiose dalyse Komisija nustatė baudas, kurias reikia skirti to sprendimo adresatams.

20      Įvertinusi pažeidimo sunkumą ir ginčijamo sprendimo 369 konstatuojamojoje dalyje padariusi išvadą, kad perdirbėjų padarytas pažeidimas turi būti laikomas labai sunkiu, Komisija išnagrinėjo „konkretaus vaidmens“ ir „atgrasymo“ klausimą.

21      Siekdama baudai suteikti atgrasomąjį poveikį Komisija nusprendė, kad reikia taikyti dauginimo koeficientą 1,5, t. y. 50 % padidinti Deltafina skirtą pradinę baudą, o ieškovei ir Transcatab skirtoms pradinėms baudoms taikyti dauginimo koeficientą 1,25, t. y. baudas padidinti 25 % (ginčijamo sprendimo 375 konstatuojamoji dalis).

22      Taigi ginčijamo sprendimo 376 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė tokias pradines baudas:

–        Deltafina:                37,5 mln. eurų,

–        Transcatab:                12,5 mln. eurų,

–        ieškovė:                  12,5 mln. eurų,

–        Romana Tabacchi:       10 mln. eurų.

23      Paskui Komisija išnagrinėjo pažeidimo trukmės klausimą. Remiantis ginčijamo sprendimo 377–379 konstatuojamosiomis dalimis matyti, kad Komisija pradines baudas padidino 10 % už kiekvienus nepertraukiamus pažeidimo metus ir 5 % už kiekvieną papildomą šešių ar daugiau mėnesių laikotarpį. Taigi pradinė bauda buvo padidinta 60 % už šešerių metų ir keturių mėnesių trukmės pažeidimo laikotarpį Deltafina, ieškovei ir Transcatab ir 25 % už dvejų metų aštuonių mėnesių pažeidimo laikotarpį Romana Tabacchi.

24      Todėl ginčijamo sprendimo adresatėms buvo skirtos tokios pagrindinės baudos:

–        Deltafina:                60 mln. eurų,

–        Transcatab:                20 mln. eurų,

–        ieškovė:                   20 mln. eurų,

–        Romana Tabacchi:       12,5 mln. eurų.

25      Ginčijamo sprendimo 380–398 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo, ar reikia atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes, ir atmetė visus ieškovės argumentus dėl šio klausimo.

26      Be to, Komisija išnagrinėjo, ar reikia koreguoti pagrindinių baudų dydį įvairiems adresatams, kad jos neviršytų 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk. 2 t., p. 205) 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos 10 % nuo apyvartos ribos (ginčijamo sprendimo 399–404 konstatuojamosios dalys).

27      Šiuo tikslu Komisija ieškovės solidarią atsakomybę apribojo iki 10 % nuo paskutinių finansinių metų apyvartos ribos, t. y. iki 3,99 mln. eurų, nes ginčijamo sprendimo priėmimo momentu ji nepalaikė jokių ryšių su buvusia grupe, kurios pagrindinė bendrovė buvo Dimon (ginčijamo sprendimo 404 konstatuojamoji dalis).

28      Ginčijamo sprendimo 405–500 konstatuojamosiose dalyse Komisija išsakė nuomonę dėl pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo. Ji konstatavo, be kita ko, kad ieškovė įvykdė reikalavimus, kurie jai nustatyti pateikiant prašymą sumažinti baudą, ir remdamasi pateiktų įrodymų vertinimu bei bendradarbiavimu per procedūrą padarė išvadą, kad jai taikytinas pats didžiausias sumažinimas, nustatytas neperžengiant ribų, kurios jai buvo nurodytos po prašymo sumažinti baudą pateikimo, t. y. 50 % (ginčijamo sprendimo 499 konstatuojamoji dalis).

29      Remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi, ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje Komisija nustatė tokias ginčijamo sprendimo adresatėmis esančioms įmonėms ir įmonių asociacijoms skirtinas baudas:

–        Deltafina ir Universal solidariai: 30 mln. eurų,

–        ieškovė ir Alliance One: 10 mln. eurų; Alliance One atsakinga už visos baudos sumokėjimą, o ieškovė solidariai atsakinga tik už 3,99 mln. eurų baudos sumokėjimą.

–        Transcatab ir Alliance One solidariai: 14 mln. eurų;

–        Romana Tabacchi: 2,05 mln. eurų,

–        APTI: 1 000 eurų,

–        Unitab : 1 000 eurų.

 Procesas

30      2006 m. sausio 20 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

31      Pareiškime ieškovė be kita ko paprašė sujungti šią bylą su byla, susijusia su 2006 m. sausio 24 d. Alliance One pareikštu ieškiniu dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies (byla T‑25/06, Alliance One International prieš Komisiją). Alliance One pateikė analogišką ieškinį.

32      2006 m. vasario 14 d. Alliance One sumokėjo visą Komisijos jai ir ieškovei skirtą baudą, o pastaroji buvo solidariai atsakinga tik už dalies nurodytos sumos, t. y. 3,99 mln. eurų, sumokėjimą.

33      2006 m. liepos 4 d. ieškovė buvo pradėta likviduoti, tačiau ji apie tai nepranešė Bendrajam Teismui.

34      2006 m. liepos 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu atskiru raštu ieškovė pakartojo prašymą šią bylą sujungti su byla T‑25/06. 2006 m. rugpjūčio 21 d. Alliance One pateikė pastabas dėl šio prašymo ir pritarė tokiam sujungimui.

35      2006 m. rugpjūčio 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktame rašte Komisija nurodė mananti, kad šių bylų sujungimas nesudarys galimybės gerokai padidinti proceso veiksmingumą, ir pasikliaujanti Bendrojo Teismo išmintingumu.

36      Bendrasis Teismas nepatenkino prašymo sujungti bylas.

37      2006 m. gruodžio 27 d. vienam iš kreditorių pateikus prašymą dėl bankroto (italų k. – istanza di fallimento) Tribunale ordinario di Roma, sezione fallimentare (Romos bankroto teismas, toliau – Tribunale fallimentare di Roma), 2007 m. kovo 5 d. ieškovė, remdamasi Regio decreto 16 marzo 1942, n. 267, recante disciplina del fallimento, del concordato preventivo, dell’amministrazione controllata e della liquidazione coatta amministrativa (1942 m. kovo 16 d. Karaliaus dekretas Nr. 267 dėl bankroto, susitarimo su kreditoriais, prižiūrimo administravimo ir priverstinio administracinio likvidavimo reglamentavimo su pakeitimais GURI, Nr. 81, ypatingasis priedas, 1942 m. balandžio 6 d. (toliau – Italijos įstatymas dėl bankrotų) 161 straipsniu, tam pačiam teismui pateikė prašymą taikyti susitarimo su kreditoriais procedūrą su turto perleidimu (toliau – susitarimas su kreditoriais). 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Tribunale fallimentare di Roma patvirtino ieškovės pasiūlytą susitarimą su kreditoriais.

38      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal savo Procedūros reglamento 64 straipsnį, paprašė šalių pateikti dokumentus. Šalys tai padarė per nustatytą terminą.

39      Per 2010 m. lapkričio 29 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

40      Per teismo posėdį Komisija, prieš kelias dienas iki jo sužinojusi, kad nuo 2006 m. liepos mėn. ieškovė yra likviduojama, iš esmės pareiškė, kad ši nebeturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį šioje byloje, nes Alliance One sumokėjo visą joms skirtą baudą, įskaitant 3,99 mln. eurų, kuriuos ji turėjo sumokėti solidariai su ieškove, ir nepaprašė jos atlyginti dalies sumokėtos baudos, nes tuo metu ji jau buvo likviduojama.

41      Taigi Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemonę pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį, paprašė ieškovės jam pateikti visą reikšmingą informaciją ir dokumentus apie bet kokį susitarimą, kurį ji sudarė su Alliance One dėl baudos sumokėjimo ir dėl galimybės susigrąžinti dalį sumokėtos baudos, ir tai buvo užfiksuota teismo posėdžio protokole. Vėliau ši proceso organizavimo priemonė buvo nurodyta Bendrojo teismo rašte, kuris ieškovei išsiųstas 2010 m. gruodžio 8 d.

42      Beje, atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą ieškovė pabrėžė, kad trečiojo reikalavimo antra dalimi (žr. šio sprendimo 57 punktą), ji tik siekė, kad būtų sumažinta ta baudos dalis, kurią ji turi sumokėti solidariai su Alliance One.

43      2011 m. sausio 6 d. raštu ieškovė atsakė į per teismo posėdį Bendrojo Teismo pateiktą prašymą ir pateikė tam tikrus dokumentus. Vis dėlto ji nepasakė, kad pradėjo susitarimo su kreditoriais procedūrą ir kad ta procedūra dar nepasibaigusi. Iš esmės ji teigia, kad tebėra suinteresuota tęsti šią bylą.

44      2011 m. vasario 21 d. pastabose dėl 2001 m. sausio 6 d. ieškovės rašto Komisija dar kartą pakartojo, kad ieškovė nesuinteresuota reikšti ieškinį šioje byloje. Be to, ji pateikė Romos (Italija) prekybos rūmų dokumentą apie ieškovės finansinę padėtį, kuriame pažymėta, kad jos atžvilgiu 2007 m. liepos 21 d. pradėta susitarimo su kreditoriais procedūra, kurios numeris 3/07. Ji taip pat konstatavo, kad Bendrasis Teismas gali nurodyti taikyti Procedūros reglamento 64 straipsnio 4 dalyje numatytą proceso organizavimo priemonę ir paprašyti Alliance One informacijos apie tai, kaip ji pasinaudojo teise iš ieškovės išsireikalauti grąžinti dalį sumokėtos baudos.

45      2011 m. kovo 11 d. raštu ieškovė pateikė pastabas dėl 2011 m. vasario 21 d. Komisijos pastabų ir nepritarė proceso organizavimo priemonei, kuria būtų prašoma informacijos iš Alliance One, taip pat teigė, kad Komisija piktnaudžiauja procesu.

46      Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalies c punkte numatytas proceso organizavimo priemones, 2011 m. kovo 17 d. raštu Alliance One pateikė rašytinius klausimus.

47      2011 m. kovo 30 d. raštu Alliance One atsakė į 2011 m. kovo 17 d. Bendrojo Teismo pateiktus klausimus. Ji iš esmės pažymėjo, kad dar nepareikalavo iš ieškovės grąžinti dalies sumokėtos baudos, nes nori sulaukti sprendimo šioje byloje. Ji taip pat nurodė, kad imdamasi tokių veiksmų ji „veikiausiai privalėtų prašyti teismo sprendimo, kad gautų (ieškovės) įnašą, ir tuo sprendimu grindžiamo nurodymo sumokėti“. Be kita ko, ji teigia, kad jei Bendrasis Teismas panaikintų visą baudą ar jos dalį, ji privalėtų ieškovei grąžinti atlygintą sumą su palūkanomis, todėl visas procesas taptų „sudėtingas, brangus ir ilgas“. Be to, ji nurodė, kad dar nėra suėjęs senaties terminas jos ieškiniui pareikšti ir kad pasibaigus šiam procesui jis nebus suėjęs. Galiausiai ji priminė, jog pradėta susitarimo su kreditoriais procedūra neužkerta kelio kreditoriui kreiptis į kompetentingus teismus, kad būtų priimtas deklaratyvus sprendimas dėl skolininko, dėl kurio pradėta susitarimo su kreditoriaus procedūra, ir reikalauti nurodymo sumokėti, kai tik bus priimtas patvirtinamasis sprendimas.

48      Atitinkamai 2011 m. balandžio 18 d. ir 19 d. raštais ieškovė ir Komisija pateikė pastabas dėl Alliance One pateiktos informacijos.

49      2011 m. gegužės 12 d. raštu Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, paprašė ieškovės pateikti tam tikrus dokumentus, susijusius su Tribunale fallimentare di Roma vykdoma susitarimo su kreditoriais procedūra, ir pateikti visą reikšmingą informaciją, susijusią su to susitarimo vykdymu.

50      2011 m. gegužės 20 d. laišku ieškovė atsakė į šiuos prašymus. Ji pateikė, be kita ko, prašymą dėl susitarimo su kreditoriais ir 2007 m. kovo 5 d. jos kreditoriams išsiųsto susitarimo pasiūlymą, susitarimą su kreditoriais patvirtinantį sprendimą, kurį Tribunale fallimentare di Roma priėmė 2007 m. lapkričio 27 d., ir kitus dokumentus dėl to susitarimo vykdymo.

51      2011 m. gegužės 25 d. Tribunale fallimentare di Roma įvyko posėdis, kuriame buvo vertinamas susitarimo vykdymas ir (arba) tvirtinamas jo pakeitimas ar panaikinimas pagal Italijos įstatymo dėl bankroto 186 straipsnį.

52      2011 m. birželio 1 d. ieškovė Bendrojo Teismo prašymu pateikė kreditorių sąrašą, kurį pridėjo prie 2007 m. kovo 5 d. Tribunale fallimentare di Roma pateikto prašymo dėl susitarimo su kreditoriais. Šiame sąraše nenurodyta, kad Alliance One yra ieškovės kreditorė.

53      2011 m. birželio 15 d. Tribunale fallimentare di Roma įvyko dar vienas posėdis.

54      2011 m. birželio 21 d. Komisija pateikė pastabas dėl 2011 m. gegužės 20 d. rašte ieškovės pateiktų dokumentų ir dėl 2011 m. birželio 1 d. jos pateikto kreditorių sąrašo.

55      2011 m. birželio 13 d. raštu atsakydama į naują proceso organizavimo priemonę ieškovė atsakė į Bendrojo Teismo klausimus, pateikė dokumentus ir išreiškė nuomonę dėl klausimo, ar dar reikia priimti sprendimą dėl šio ieškinio, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį.

56      2011 m. liepos 29 d. Bendrojo Teismo prašymu Komisija pateikė nuomonę dėl klausimo, ar dar reikia priimti sprendimą dėl šio ieškinio, kaip tai suprantama pagal tą patį straipsnį.

 Šalių reikalavimai

57      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies a punktą tiek, kiek jame nurodytas ilgesnis pažeidimo laikotarpis, kuris laikomas pasibaigusiu 2002 m. vasario 19 d. vietoje ne vėliau kaip 2002 m. sausio 15 d.,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b punktą, nes pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo jai turėjo būti pritaikytas visiškas atleidimas nuo baudos,

–        nepatenkinus šių reikalavimų, pakeisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b punktą ir gerokai sumažinti „jai ir solidariai Alliance One skirtą baudą“,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

–        remiantis Procedūros reglamento 50 straipsnio 4 dalimi nurodyti sujungti šią bylą su byla, kurioje nagrinėjamas Alliance One pareikštas ieškinys dėl ginčijamo sprendimo.

58      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

59      Pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį Bendrasis Teismas savo iniciatyva bet kuriuo metu gali išklausęs šalis nuspręsti, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimo, arba paskelbti, kad nėra ieškinio dalyko ir kad nėra reikalo priimti sprendimo.

60      Teismų praktikoje nustatyta, kad suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimas yra su viešąja tvarka susijęs nepriimtinumo pagrindas, kurį Europos Sąjungos teismas gali nagrinėti savo iniciatyva (žr. 2004 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo MCI prieš Komisiją, T‑310/00, Rink. p. II‑3253, 45 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 2005 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Gruppo ormeggiatori del porto di Venezia ir kt. prieš Komisiją, T‑228/00, T‑229/00, T‑242/00, T‑243/00, T‑245/00–T‑248/00, T‑250/00, T‑252/00, T‑256/00–T‑259/00, T‑265/00, T‑267/00, T‑268/00, T‑271/00, T‑274/00–T‑276/00, T‑281/00, T‑287/00 ir T‑296/00, Rink. p. II‑787, 22 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Pažymėtina, kad Sąjungos teismas taip pat gali savo iniciatyva nagrinėti suinteresuotumo pareikšti ieškinį išnykimą per procesą.

61      Šioje byloje išklausius šalis reikia visų pirma išnagrinėti per teismo posėdį ir pastabose dėl ieškovės pateiktų atsakymų į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus Komisijos išdėstytus argumentus, kad ieškovė iš esmės nebeturi jokio suinteresuotumo toliau tęsti šios bylos, nes visą solidariai mokėtiną baudą sumokėjo Alliance One, kuri nepareiškė reikalavimo ieškovei sugrąžinti dalį sumokėtos jos.

 Šalių argumentai

62      Komisija iš esmės teigia, kad ieškovė nebesuinteresuota tęsti šios bylos, nes visą baudą, kurią ji turėjo sumokėti solidariai su Alliance One, pastaroji sumokėjo 2006 m. vasario mėn. ir nepareiškė ieškovei reikalavimo grąžinti jos dalį. Dėl šio aspekto jai kyla abejonių dėl Alliance One teisės reikalauti iš ieškovės grąžinti dalį sumokėtos baudos. Jos nuomone, tokia teisė nekyla nei iš ieškovės prašymo taikyti susitarimo su kreditoriais procedūrą, nei iš jos sąskaitybos dokumentų, pateiktų įmonių registre pagal Italijos teisę. Ji mano, kad tai galima paaiškinti garantija arba kokiu nors kitokiu aktu, pagal kurį Alliance One įsipareigojo parduodama savo akcijas ieškovei sumokėti visą joms skirtą baudą.

63      Be to, Komisija atmeta ieškovės nurodytus argumentus, kuriais ji grindžia suinteresuotumą tęsti šį procesą.

64      Dėl tariamo ieškovės intereso apsiginti nuo galimų trečiųjų asmenų ieškinių dėl žalos atlyginimo 2011 m. vasario 21 d. pastabose dėl 2011 m. vasario 6 d. ieškovės rašto Komisija teigia, kad ieškovė nenurodė teismuose iškeltų ar net numatomų iškelti nuo neteisėto elgesio nukentėjusių trečiųjų asmenų ieškinių. Dėl 2011 m. gegužės 20 d. ir liepos 13 d. ieškovės prie bylos pridėtų raštų, kuriuose pateiktas reikalavimas atlyginti žalą, Komisija pažymi, kad jie neįrodo, jog buvo iškelta byla, ir, svarbiausia, kad dar nesuėjo senatis tokiam ieškiniui pareikšti.

65      Galiausiai, kalbėdama apie tariamą ieškovės pareigą grąžinti Alliance One dalį jos sumokėtos baudos, Komisija atkreipia dėmesį, jog neįtikėtina, kad dabar Alliance One iškels ieškovei reikalavimą dėl tokio grąžinimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji nesureagavo į pradėtą ieškovės likvidavimo procedūrą, ir į tai, kad buvo pradėta susitarimo su kreditoriais procedūra. Taip pat sunku suderinti akivaizdžią tokią Alliance One teisę ir jos neveikimą dėl šio klausimo tiek metų. Be to, remiantis Alliance One pateiktu atsakymu į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus, negalima daryti aiškios išvados apie jos ketinimus, susijusius su galimybe pareikšti ieškovei reikalavimą grąžinti dalį sumokėtos baudos. Be to, kadangi Alliance One teisė pareikšti reikalavimą ieškovei grąžinti dalį sumokėtos baudos grindžiama skundžiamu sprendimu, sunku suprasti, kokie sunkumai trukdo gauti Italijos teismo sumarinį sprendimą.

66      Ieškovė teigia turinti akivaizdų ir tiesioginį interesą tęsti šią bylą. Jos manymu, net jeigu jos atžvilgiu pradėta likvidavimo procedūra ar net jei buvusi jos patronuojanti bendrovė Alliance One galėjo laikinai sumokėti visą baudą, kuri buvo joms skirta ir kurios dalį, t. y. 3,99 mln. eurų, ji turėjo sumokėti solidariai, tai neturi įtakos jos interesui tęsti bylą.

67      Visų pirma ieškovė teigia, kad jos interesas pareikšti ieškinį kyla iš jos pagrindinės teisės į teismą, kuri įtvirtinta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje, į Sąjungos teisės sistemą perkeltame Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL 2010, C 83, p. 389) 47 straipsniu.

68      Dėl šio aspekto ieškovė primena, kad pagrindai, kuriuos ji nurodė ieškiniui pagrįsti, susiję, pirma, su tam tikrų faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu (konkrečiai kalbant, su atsakomybės už tam tikrus parengiamuosius susitarimus dėl tarpšakinių susitarimų priskyrimu, lengvinančių aplinkybių buvimu, riboto rinkos dydžio poveikiu jos elgesio vertinimui ir švelnesnės baudos taikymu), antra, su pažeidimo, už kurį ji kaltinama, trumpesne trukme ir, trečia, su klaidingai Komisijos pritaikytu pranešimu dėl bendradarbiavimo (nes ji siekė, kad jai būtų pritaikytas visiškas atleidimas nuo baudos arba kitu atveju – „dalinis atleidimas“ nuo baudos, kaip nustatyta minėto pranešimo 23 punkte).

69      Be to, ieškovė teigia, kad jos suinteresuotumas tęsti šią bylą susijęs ne tik su bauda, bet ir su jai inkriminuota atsakomybe už tam tikrą elgesį ir su to elgesio teisiniu vertinimu.

70      Antra, ieškovė teigia, kad jos suinteresuotumas tęsti šią bylą taip pat kyla iš jos teisės gintis nuo galimų ieškinių dėl žalos atlyginimo arba nuo galimo trečiųjų asmenų iškelto klausimo dėl jos atsakomybės už ginčijamame sprendime pripažintus pažeidimus, kai tas sprendimas taps galutinis. Šiuo tikslu prie 2011 m. gegužės 20 d. rašto ji pridėjo laišką, kurį jai atsiuntė Italijos tabako gamintojų kooperatyvas 2,3 mln. eurų už konkurencijos taisyklių pažeidimą dėl veiksmų, už kuriuos ginčijamu sprendimu skirtos sankcijos. 2011 m. balandžio 14 d. susitarimo su kreditoriais administratoriaus pateiktoje ataskaitoje taip pat patvirtintas toks prašymas atlyginti žalą.

71      Trečia, ieškovė taip pat teigia, kad turi objektyvų ir tiesioginį interesą, kad jai skirta bauda būtų sumažinta ar net visiškai panaikinta. Šiuo klausimu ji visų pirma primena, kad remiantis Italijos civilinio kodekso 1292 straipsniu ateityje Alliance One jai gali pareikšti atgręžtinį reikalavimą. Be to, ji nurodo, kad pagal Italijos teisę jos administratoriai privalo saugoti savo kreditorių interesus nuo bet kokių galimų įvykių. Antra, ji teigia, kad susitarimuose dėl jos akcijų pardavimo nėra jokios nuorodos apie Komisijoje pradėtą procedūrą, per kurią priimtas ginčijamas sprendimas, ir nepateikta aiški garantija, kad jai bus atlyginta žala už bet kokią Komisijos sprendimu skirtą baudą. Todėl ji mano, kad jos interesas tęsti šią bylą iki galo yra akivaizdus, nes negalima atmesti prielaidos, kad ateityje Alliance One pareikš jai reikalavimą grąžinti dalį sumokėtos baudos. Trečia, ji teigia, kad net jei minėtose sutartyse būtų numatytas galimas žalos atlyginimas už Komisijos skirtą baudą, to atlyginimo galiojimui kiltų pavojus, jeigu jai nebūtų suteikta teisė sprendimą ginčyti Bendrajame Teisme ir prašyti visiško atleidimo nuo baudos arba ją sumažinti.

72      Ieškovė taip pat mano, kad Alliance One atsakymas į Bendrojo Teismo klausimus raštu patvirtina jos suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Pirma, remiantis šiuo atsakymu darytina išvada, kad trečiųjų asmenų galimų pareikšti ieškinių dėl žalos atlyginimo pavojus tebėra aktualus, nes pagal Italijos įstatymus senaties terminas tokiems ieškiniams pareikšti dar nėra suėjęs. Antra, ji atkreipia dėmesį, kad Alliance One teisei pareikšti jai ieškinį dėl dalies sumokėtos baudos sugražinimo senaties terminas dar nėra suėjęs. Trečia, ji mano, kad ji tebėra vienintelė atsakinga už 3,99 mln. eurų baudos sumokėjimą tuo atveju, jei Alliance One laimėtų ginčą byloje T‑25/06, todėl jos suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra akivaizdus.

73      2011 m. gegužės 20 d. atsakyme ieškovė teigia, kad Italijos įstatymo dėl bankroto 168 straipsniu neribojama ankstesnių kreditorių teisė laikotarpiu nuo momento, kai pateikiamas prašymas taikyti susitarimo su kreditoriais procedūrą, iki dienos, kai tą susitarimą patvirtinantis sprendimas tampa galutinis, kreiptis į kompetentingus teismus, kad būtų priimtas deklaratyvus sprendimas dėl skolininko pagal susitarimo su kreditoriais procedūrą, o po minėto laikotarpio kreiptis į kompetentingus teismus, kad skolininkas grąžintų skolą pagal susitarimą su kreditoriais.

74      Pasak ieškovės, po susitarimo su kreditoriais patvirtinimo ir vykdant tą susitarimą ankstesni kreditoriai, kurie nesutiko arba nebalsavo, nėra ribojami dėl jų skolų išieškojimo bendrovės likvidatoriaus atžvilgiu ir jam tarpininkaujant. Iš esmės jie privalo laikytis, jei reikia, žalos kreditoriams atlyginimo kvotų ir patvirtintame susitarime su kreditoriais nustatytų terminų. Beje, ankstesnių kreditorių teisės neribojamos net įvykdžius susitarimą su kreditoriais, tačiau turi būti laikomasi patvirtintame susitarime su kreditoriais visiems kreditoriams nustatytų kvotų ir terminų. Todėl Alliance One dar gali kreiptis į kompetentingą teismą su prašymu išduoti nurodymą jai sumokėti.

75      Be to, ieškovė teigia, kad dėl klausimo, ar susitarimas su kreditoriais gali, remiantis Italijos įstatymu dėl bankroto 186 straipsniu, būti vykdomas arba panaikintas, šiuo metu Tribunale fallimentare di Roma vyksta rungimosi principu pagrįsta diskusija. Jei susitarimas būtų panaikintas, būtų taikomi minėto įstatymo 137 ir 138 straipsniai, todėl būtų automatiškai iš naujo pradėta jos bankroto procedūra. Vis dėlto net ir tokiu atveju ji vis tiek būtų suinteresuota tęsti šią bylą. Pasak ieškovės, Alliance One gali bet kada pareikalauti sugrąžinti dalį sumokėtos baudos, pateikusi prašymą per bankroto procedūrą ją pripažinti kreditore.

76      Galiausiai 2011 m. liepos 13 d. laiške ieškovė primena, kad Alliance One aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių dar nepasinaudojo teise pareikšti reikalavimus ieškovei dėl dalies sumokėtos baudos grąžinimo (žr. šio sprendimo 47 punktą). Paskui iš esmės ieškovė teigia, kad pagal Italijos teisę ji neprivalėjo Alliance One nurodyti sąskaitybos dokumentuose, nes ši nebuvo pateikusi konkretaus prašymo dėl sugrąžinimo, ir dėl tos priežasties kreditorių sąraše, kuris buvo sudarytas pateikus prašymą taikyti susitarimo su kreditoriais procedūrą. Ieškovės teigimu, Italijos įstatymas dėl bankroto ir sąskaitybos principai jokiu atveju neįpareigoja į sąskaitybos dokumentus įtraukti nenumatytą galimybę, kad Alliance One pateiks prašymą, jei toks prašymas dar nebuvo pateiktas ir jei nei toks prašymas, nei juo reikalaujama grąžinti suma nėra galutiniai.

 Bendrojo Teismo vertinimas

77      Reikia priminti, kad pagal seniai nusistovėjusią teismų praktiką fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl sprendimo panaikinimo ir (arba) pakeitimo yra priimtinas tik tuo atveju, kai tas asmuo yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu ir (arba) pakeitimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad ginčijamo akto panaikinimas ir (arba) pakeitimas savaime turės teisinių pasekmių arba, kitaip tariant, kad išnagrinėtas ieškinys gali suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo nutarties Komisija prieš Provincia di Imperia, C‑183/08 P, neskelbiamos Rinkinyje, 19 punktą; žr. 60 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo MCI prieš Komisiją 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 2010 m. kovo 18 d. Bendrojo Teismo sprendimo Forum 187 prieš Komisiją, T‑189/08, Rink. p. II‑0000, 62 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką) ir kad tas asmuo turi teisėtą ir pagrįstą interesą, kad toks aktas būtų panaikintas ir (arba) pakeistas (šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Socratec prieš Komisiją, T‑269/03, neskelbiamo Rinkinyje, 36 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

78      Toks suinteresuotumas turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, antraip nebūtų reikalinga priimti sprendimą (žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C‑362/05 P, Rink. p. I‑4333, 42 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šiuo reikalavimu iš esmės užtikrinama, kiek tai susiję su procesu, kad, siekiant tinkamo teisingumo vykdymo, į teismus nebūtų kreipiamasi su prašymais pareikšti nuomonę ir (arba) jiems nebūtų pateikiami visiškai teoriniai klausimai (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties First Data ir kt. prieš Komisiją, T‑28/02, Rink. p. II‑4119, 36 punktą ir 77 punkte minėto Sprendimo Socratec prieš Komisiją 36 punktą).

79      Be to, buvo nuspręsta, kad jei suinteresuotumas, kuriuo remiasi ieškovas, yra susijęs su būsima teisine padėtimi, jis turi įrodyti, kad šios padėties atžvilgiu kylanti grėsmė jau yra reali. Todėl ieškovas negali remtis būsima ir neaiškia padėtimi, kad pateisintų savo suinteresuotumą reikalauti panaikinti ir (arba) pakeisti ginčijamą aktą (1992 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NBV ir NVB prieš Komisiją, T‑138/89, Rink. p. II‑2181, 33 punktas; 2005 m. balandžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sniace prieš Komisiją, T‑141/03, Rink. p. II‑1197, 26 punktas ir 77 punkte minėto Sprendimo Socratec prieš Komisiją 39 punktas).

80      Galiausiai reikia priminti, kad, remiantis teismų praktika, būtent ieškovas turi pateikti įrodymų dėl savo suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nes tas suinteresuotumas yra pagrindinė ir pirmoji bet kokio ieškinio teisme sąlyga (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1989 m. liepos 31 d. Teisingumo Teismo nutarties S. prieš Komisiją, 206/89 R, Rink. p. 2841, 8 punktą; 2003 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Schmitz-Gotha Fahrzeugwerke prieš Komisiją, T‑167/01, Rink. p. II‑1873, 58 punktą ir 79 punkte minėto Sprendimo Sniace prieš Komisiją 31 punktą).

81      Šioje byloje per teismo posėdį Komisija pateikė naujų faktinių aplinkybių, kurios įvyko po to, kai buvo pareikštas ieškinys ir dėl kurių buvo galima manyti, kad ieškovė nebėra suinteresuota pareikšti ieškinį, nes Alliance One sumokėjo visą joms skirtą baudą ir nepateikė ieškovei reikalavimo grąžinti jos dalį.

82      Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad neginčijama, jog 2006 m. vasario mėn. Alliance One sumokėjo visą Komisijos jai ir ieškovei skirtą baudą, nors ieškovė buvo solidariai atsakinga tik už dalies tos baudos sumokėjimą, t. y. ji turėjo sumokėti 3,99 mln. eurų, ir kad iki šiol ji nepareikalavo ieškovės grąžinti dalį sumokėtos baudos. Be to, reikia konstatuoti, kad 2006 m. liepos mėn. ieškovė buvo pradėta likviduoti ir kad nuo 2007 m. gegužės mėn. Tribunale fallimentare di Roma jai taikoma susitarimo su kreditoriais procedūra, kuri iki šiol nebaigta, o ieškovė savo iniciatyva apie šias faktines aplinkybes Bendrojo Teismo neinformavo.

83      Taip pat reikia priminti, kad ieškinyje pateiktais reikalavimais ieškovė siekia, pirma, kad ginčijamas sprendimas būtų iš dalies panaikintas dėl to, kad Komisija jai klaidingai pritaikė pranešimą dėl bendradarbiavimo, nes jai nesuteikė visiško atleidimo nuo baudos, kai nusprendė jo nesuteikti Deltafina, ir dėl to, kad Komisija maždaug mėnesiu suklydo nustatydama jos dalyvavimo kartelyje trukmę, ir, antra, nepatenkinus šio reikalavimo, ji siekia, kad būtų sumažinta bauda, kurią ji turi sumokėti solidariai su Alliance One.

84      Tačiau, kaip visiškai teisingai pažymi Komisija, ieškovės ieškinys iš esmės susijęs su baudos dydžiu. Iš tiesų išnagrinėjus ieškovės pateiktus pagrindus paaiškėja, kad visi argumentai, susiję su atsakomybės už tam tikrus veiksmus priskyrimu jai ir su tų veiksmų teisiniu vertinimu, kurie nepateikti pagrindiniam pagrindui, susijusiam su tuo, kad jai turėjo būti pritaikytas atleidimas nuo baudos, pagrįsti, yra susiję, jei būtų atmestas pagrindinis pagrindas, su reikalavimu, jei kiti reikalavimas būtų nepatenkinti, sumažinti baudą, kurią ji turi sumokėti solidariai su Alliance One, t. y. 3,99 mln. eurų. Šiuo atveju reikia pažymėti, kad nei galimas kitoks ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių teisinis vertinimas, nei tarimai keliomis savaitėmis trumpesnės pažeidimo, kuris inkriminuojamas aptariamai įmonei, trukmės vertinimas jai nesuteiktų galimybės pasiekti didesnį baudos, kurią ji turi sumokėti solidariai su Alliance One, sumažinimą, nei nustatyta ginčijamame sprendime.

85      Darytina išvada, kad šios bylos aplinkybėmis ginčijamo sprendimo panaikinimas ar pakeitimas ieškovės nurodytu pagrindu jai nesuteiktų jokios naudos dėl to, kad Alliance One, kuri yra ieškovės solidari bendraskolininkė, jau sumokėjo visą ieškovei skirtą baudą, ir dėl to, kad Alliance One, kuri, nors ir neturi jokių teisinių ryšių su ieškove (žr. šio sprendimo 1 punktą), nepateikė jai reikalavimo grąžinti dalį sumokėtos baudos, nors nuo minėto mokėjimo praėjo daugiau nei penkeri metai.

86      Tačiau ieškovė mano, kad tebėra suinteresuota pareikšti ieškinį šioje byloje, nes Alliance One bet kada gali pateikti jai reikalavimą dėl dalies sumokėto baudos sugrąžinimo, neatsižvelgiant į vykdomą susitarimo su kreditoriais procedūrą.

87      Dėl šio aspekto reikia konstatuoti, kad ieškovė, kuri privalo įrodyti, kad yra suinteresuota pareikšti ieškinį (žr. šio sprendimo 80 punktą), pakankamai neįrodė, kad Alliance One yra jos kreditorė ar kad, net jei ta skola egzistuoja, Alliance One visada gali ar ketina susigrąžinti šią skolą ir kad dėl tos priežasties ji turi teisėtą ir pagrįstą interesą reikalauti panaikinti ir (arba) sumažinti ginčijamame sprendime skirtą baudą. Ji tik tvirtino, kad sutartyse dėl bendrovės akcijų perleidimo dabartiniams akcininkams nebuvo jokios aiškios garantijos, kad jai bus atlyginta žala už bet kokią baudą, skirtą ginčijamu sprendimu, ir teigė, kad dėl to Alliance One bet kada gali jai pareikšti reikalavimą sugrąžinti dalį sumokėtos baudos už kurios sumokėjimą ji buvo pripažinta solidariai atsakinga.

88      Kaip pažymi Komisija, remiantis Italijos įstatymo dėl bankroto 161 straipsniu, prašyme dėl susitarimo su kreditoriais skolininkas turi, be kita ko, pateikti savo turto analitinę numanomą vertę ir skolininkų bei kreditorių sąrašą, o pradėjus susitarimo su kreditoriais procedūrą, kuri iš esmės yra turto vertės nustatymo procedūra prižiūrint kompetentingam teismui, auditorius turi pagal minėto įstatymo 171 straipsnį, patikrinti kreditorių sąrašą remdamasis sąskaitybos dokumentais, kurie privalo būti pateikti pateikiant prašymą, paskui sušaukti kreditorius į Italijos įstatymo dėl bankroto 175 straipsnyje numatytą susirinkimą. Remiantis minėto įstatymo 175 straipsniu, per šį susirinkimą, kuris vyksta pirmininkaujant teisėjui, skolininkas ir kreditoriais analizuoja, be kita ko, ar pateikti reikalavimai yra realūs iš esmės (šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Léger išvados byloje, kurioje priimtas 2003 m. birželio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Italiją, C‑145/01, Rink. p. I‑5581, I-5583, 79 punktą).

89      Be to yra žinoma, kad Alliance One nebuvo nurodyta ieškovės sąskaitybos dokumentuose kaip jos kreditorė ir kad nebuvo įtraukta į ieškovės parengtą ir teismo patikrintą kreditorių sąrašą, kaip nustatyta Italijos įstatymo dėl bankroto 161 straipsnyje, kai Tribunale fallimentare di Roma vykdoma susitarimo su kreditoriais procedūra.

90      Beje, ieškovės teiginys, kad ji neprivalėjo nurodyti Alliance One reikalavimo sąskaitybos dokumentuose ir ją įtraukti į kreditorių sąrašą, yra nepagrįstas, neturi jokio pagrindo remiantis Italijos įstatymo dėl bankroto ir Italijos civilinio kodekso nuostatomis, kuriomis ji remiasi, ir bet kuriuo atveju yra aišku, kad bet kokio susitarimo tikslas iš esmės yra pasiekti susitarimą su visais kreditoriais prieš tai pateikus tikslų bendrovės finansinės padėties vaizdą ir prižiūrint teisminei institucijai, kad būtų išvengta tos įmonės bankroto. Be to, priešingai, nei teigia ieškovė, Alliance One, kuri sumokėjo visą ginčijamu sprendimu joms skirta baudą, galėjo, remdamasi tuo pačiu sprendimu, nedelsdama pareikšti ieškovei reikalavimą grąžinti dalį sumokėtos baudos, o tą faktą ji patvirtino 2011 m. kovo 30 d. raštu. Bet kuriuo atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 88 punkte, Italijos įstatyme dėl bankroto nustatyta, kad pateiktų reikalavimų realumas turi būti išnagrinėtas ir aptartas per kreditorių susirinkimą.

91      Be to, nors ieškovė Alliance One nurodė kaip „ankstesnę kreditorę“ kaip numatyta Italijos įstatymo dėl bankroto 184 straipsnyje, ji nepateikė jokio paaiškinimo dėl šio klausimo ar dėl priežasčių, dėl kurių Alliance One net nebandė pateikti savo reikalavimų per šią procedūrą ir jai neprieštaravo, nepaisant to, kad toks reikalavimas, kuris buvo gerokai didesnis už visus užregistruotus reikalavimus, galbūt galėjo padaryti įtaką kitų kreditorių sprendimui pritarti ieškovės pateikto susitarimo su kreditoriais pasiūlymui. Taigi, jei Alliance One reikalavimas ieškovei būtų buvęs užregistruotas, jis būtų turėjęs nemenką poveikį Tribunale fallimentare di Roma patvirtintam susitarimui.

92      Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad, pasak ieškovės, nors derybos dėl bendrovės akcijų pirkimo įvyko po to, kai Komisija išsiuntė pranešimą apie kaltinimus, sutartyse dėl šių akcijų perleidimo dabartiniams jos akcininkams niekur aiškiai nepaminėta administracinė procedūra, kuriai pasibaigus priimtas ginčijamas sprendimas, ir nepateikta jokia garantija ar žalos atliginimas jos naudai dėl baudos, kurią Komisija gali jai skirti. Remiantis bylos dokumentais vis dėlto galima daryti išvadą, kad sužinojusi, kokio dydžio baudą (kuri viršija jos akcijų vertę) turės sumokėti solidariai su Alliance One, ieškovė nesiekė gauti jokio žalos atlyginimo iš Alliance One už informacijos nutylėjimą. Tačiau prašyme taikyti susitarimo su kreditoriais procedūrą ji skundėsi, kad per derybas dėl minėto akcijų perleidimo Alliance One neatskleidė kitų „faktų ir aplinkybių, kurios vėliau pasirodė žalingos“. Remiantis bylos dokumentais, taip pat darytina išvada, kad, praėjus keliems mėnesiams po minėto prašymo taikyti susitarimo procedūrą pateikimo, šiuo klausimu Tribunale civile di Roma (Romos civilinių bylų teismas) ji apskundė Intabex, Alliance One dukterinę bendrovę, jai perleidusią akcijas, ir pareikalavo sumokėti 7,3 mln. eurų, ir kad Alliance One net nepateikė priešpriešinio reikalavimo dėl dalies sumokėtos baudos grąžinimo.

93      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, neatmestina prielaida, kad Alliance One įsipareigojo sumokėti ieškovei skirtą baudos dalį arba kad nusprendė nebereikalauti ją sugrąžinti.

94      Be to, reikia pažymėti ne tik tai, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 47 punkte, Alliance One nepareiškė ieškovei reikalavimo grąžinti dalį sumokėtos baudos, bet ir tai, kad 2011 m. kovo 30 d. rašte ji aiškiai nenurodė, ar ir kada ketina pareikšti tokį reikalavimą. Dėl šio aspekto svarbu pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė 2011 m. sausio 6 d. rašte, jos pasirinkta susitarimo rūšimi, t. y. susitarimas su turto perleidimu, iš esmės siekiama likviduoti skolininko turtą siekiant kolektyvinio kreditorių interesų patenkinimo, ir tai lemia veiklos nutraukimą. Tokio vertinimo ieškovė neginčija ir tas vertinimas, beje, aiškiai pagrįstas 2008 m. ir 2009 m. finansinių metų balansais, kuriuos Komisija pridėjo prie bylos.

95      Reikia pridurti, kaip teigia Komisija, kad apie šią procedūrą visiškai neužsimenama 2011 m. balandžio 14 d. išsamioje ieškovės finansinės padėties ataskaitoje, kurią likvidatorius pateikė kreditorių komitetui, nors toje ataskaitoje kalbama apie tam tikrus kitus vykstančius ginčus. Ši faktinė aplinkybė įrodo, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, ji manė, kad šios procedūros baigtis nėra svarbi tiek jos finansinei ateičiai, tiek jos kreditoriams.

96      Be to, kalbant, pirma, apie ieškovės argumentą, kad ji vienintelė būtų atsakinga už 3,99 mln. eurų baudos sumokėjimą tuo atveju, jei Alliance One laimėtų ginčą byloje T-25/06, reikia pažymėti, kad 2011 m. rugsėjo 9 d. toje byloje priimtu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė Alliance One ieškinį dėl panaikinimo ir kad Alliance One dėl tos priežasties lieka solidariai atsakinga už minėtos baudos sumokėjimą, kurią jau sumokėjo 2006 m. vasario mėn.

97      Kalbant, antra, apie ieškovės argumentą, kad jos suinteresuotumas pareikšti ieškinį kyla iš jos pagrindinės teisės kreiptis į teimą, kuri nustatyta EŽTK 6 straipsnyje ir įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, visų pirma reikia priminti, kad suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra pagrindinė ir pirmojo bet kokio ieškinio pareiškimo sąlyga (žr. šio sprendimo 80 punktą). Be to, reikia pažymėti, kad teisė į teismą, kurios pagrindinis aspektas yra teisė kreiptis į teismą, nėra absoliuti ir jai gali būti taikomi netiesiogiai pripažinti apribojimai, visų pirma susiję su ieškinio priimtinumo sąlygomis. Šiais apribojimais teisės subjektui suteikta galimybė negali būti varžoma taip arba tiek, kad būtų pažeidžiama pati jo teisės kreiptis į teismą esmė. Jais turi būti siekiama teisėto tikslo, o naudojamos priemonės turi būti proporcingos atsižvelgiant į siekiamus tikslus (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2010 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo nutarties Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert prieš Komisiją, C‑73/10 P, Rink. p. I‑0000, 53 punktą).

98      Tačiau negalima teigti, kad pagrindinė ir pirmojo bet kokio ieškinio pareiškimo sąlyga, kaip antai suinteresuotumas pareikšti ieškinį, kuria siekiama, be kita ko, užtikrinti gerą teisingumo vykdymą, ir jos taikymas šioje byloje sukliudė ieškovei pasinaudoti turima teise pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 97 punkte minėtos Nutarties Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert prieš Komisiją 55 punktą).

99      Iš tiesų, nors reikalavimas būti suinteresuotam pareikšti ieškinį gali pasirodyti kaip teisės į teismą apribojimas, ši sąlyga akivaizdžiai nepažeidžia pačios šios teisės esmės, nes reikalavimas, jog ieškovas ieškinio pareiškimo momentu ir iki teismo sprendimo priėmimo dienos būtų suinteresuotas pareikšti ieškinį dėl akto, kuris tariamai jam daro žalą, yra teisėtas tikslas, kuriuo galiausiai siekiama išvengti, siekiant gero teisingumo vykdymo, kad į Sąjungos teismą būtų kreipiamasi su visiškai teoriniais klausimais, kurių sprendimas negali sukelti teisinių pasekmių arba, kaip ir šioje byloje, suteikti naudos ieškovui.

100    Trečia, kalbant apie pavojų, kad tretieji asmenys gali pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo nacionaliniame teisme, visų pirma reikia pažymėti, kad nebuvo įrodyta, jog ieškovės teisinės padėties pažeidimas nuo šiol yra realus, kaip nurodyta teismų praktikoje (žr. šio sprendimo 79 punktą). Iš tiesų, net jei būtent ieškovei inkriminuojami tam tikros įmonės netinkami veiksmai gali atsirasti dėl veiksmų, dėl kurių gali kilti ieškovės atsakomybė pagal taikytiną nacionalinę teisę, reikia konstatuoti, kad galimas ieškinys dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nesusijęs su galimu ginčijamo sprendimo panaikinimu. Bet kuriuo atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kaip šioje byloje ginčijamo sprendimo panaikinimas jai leistų išvengti bet kokio pavojaus, kad tariamai nukentėję tretieji asmenys nacionaliniame teisme jai pareikš ieškinį dėl žalos atlyginimo. Dėl šio aspekto reikia, be kita ko, atkreipti dėmesį, kad ieškovė į bylą įtraukė tik prie atitinkamai 2011 m. gegužės 20 d. ir liepos 13 d. raštų, t. y. in tempore suspecto, pridėtus paprasčiausius jai ir kitiems trims su ginčijamu sprendimu susijusiems perdirbėjams adresuotus laiškus, kuriuose išdėstytas šiuo metu likviduojamo Lečės (Italija) provincijoje įsteigto tabako gamintojų kooperatyvo prašymas atlyginti žalą. Tačiau tie laiškai, ant vieno iš kurių net nėra siuntimo datos ir kurį ieškovė gavo tik užginčijus jos suinteresuotumą pareikšti ieškinį šioje byloje, savaime neįrodo, kad egzistuoja nuo ginčijamame sprendime nurodytų neteisėtų veiksmų nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo. Be to, kadangi ieškovė neneigė ginčijamame sprendime išdėstyto Komisijos konstatavimo, susijusio su įmonės, kurios elgesys inkriminuojamas Alliance One ir jai, padarytu pažeidimu, šis procesas nesusijęs su galimu trečiųjų asmenų pareikštu ieškiniu remiantis minėtame sprendime išdėstytais įrodymais ir konstatavimais. Galiausiai reikia pažymėti, kad net jei tokie būsimi ir šiuo metu nerealūs ieškiniai tikrai gali būti pareikšti ieškovei, jie negalės turėti jokios realios įtakos ieškovei, nes ji jau dabar neišgali mokėti esamų skolų.

101    Ketvirta, jei ieškovė remiasi savo administratorių, o dabar – likvidatoriaus pareiga remiantis Italijos teise saugoti kreditorių interesus nuo bet kokių galimų įvykių, ji neįrodo, kokių mastu tokia pareiga, net jei būtų įrodyta, jai suteikia interesą toliau tęsti šią bylą. Beje, šis argumentas prieštarauja likvidatoriaus elgesiui per susitarimo su kreditoriais procedūrą, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, jis net neinformavo kreditorių, auditoriaus ir Tribunale fallimentare di Roma apie šios procedūros egzistavimą (žr. šio sprendimo 95 punktą).

102    Iš pateiktų argumentų matyti, kad ieškovė neįrodė, kad turi teisėtą ir pagrįstą interesą toliau tęsti šią bylą. Darytina išvada, kad sprendimo dėl šio ieškinio priimti nebereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

103    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 6 dalį, jeigu byloje nereikia priimti sprendimo, Bendrasis Teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra.

104    Šioje byloje ieškovė savo elgesiu parodė nelojalumą Bendrajam Teismui, nes pirmiausia prieš pradedant žodinę proceso dalį jo neinformavo apie savo likvidavimą ir vėliau, nepaisant po posėdžio priimtų proceso organizavimo priemonių, apie tai, kad 2007 m. Tribunale fallimentare di Roma buvo pradėta ir iki šiol tęsiama su ja susijusi susitarimo su kreditoriais procedūra. Iš tiesų, kad ieškovės atžvilgiu pradėta tokia procedūra, Bendrasis Teismas sužinojo tik išnagrinėjęs prie 2011 m. vasario 21 d. Komisijos pastabų jos pridėtus dokumentus (žr. šio sprendimo 44 punktą).

105    Be to, dėl tikslumo trūkumo tam tikruose ieškovės atsakymuose Bendrasis Teismas privalėjo imtis su gerokai iki teismo posėdžio įvykusiomis faktinėmis aplinkybėmis susijusių proceso organizavimo priemonių, dėl kurių žodinė proceso dalis tapo sudėtingesnė ir truko ilgiau.

106    Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus iš ieškovės reikia priteisti, kad padengtų visas savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Nebereikia priimti sprendimo dėl šio ieškinio.

2.      Priteisti iš Mindo Srl bylinėjimosi išlaidas.

Azizi

Cremona

Frimodt Nielsen

Paskelbta 2011 m. spalio 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

---

* Proceso kalba: anglų.