1

Savo apeliaciniu skundu Moser Baer India Ltd prašo panaikinti 2006 m. spalio 4 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Moser Baer India prieš Tarybą (T-300/03, Rink. p. II-3911, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis atmetė jos ieškinį dėl 2003 m. birželio 2 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 960/2003, įvedančio nuolatinį kompensacinį mokestį Indijos kilmės įrašomųjų kompaktinių diskų importui (OL L 138, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas liet. k., 11 sk., 46 t., p. 250, toliau – ginčijamas reglamentas), panaikinimo tiek, kiek jis taikomas ieškovei.

2

1997 m. spalio 6 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2026/97 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 288, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas liet. k., 11 sk., 10 t., p. 78, toliau – pagrindinis reglamentas) reglamentuojamos antisubsidinės procedūros.

3

Šio reglamento 5 straipsnyje nurodyta:

„Kompensuotinos subsidijos dydžio apskaičiavimas

Šiame reglamente kompensuotinų subsidijų dydis skaičiuojamas subsidijos gavėjui suteiktos naudos išraiška, nustačius, kad tokios naudos suteikta subsidijavimo tyrimo laikotarpiu. <…>“

4

Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 3 dalyje pateikiamos bendrosios tokio skaičiavimo nuostatos:

„Jei subsidija gali būti susieta su ilgalaikio turto įsigijimu arba būsimu įsigijimu, kompensuotinos subsidijos suma skaičiuojama išdėstant subsidiją visam laikotarpiui, atspindinčiam įprastinį tokio turto nuvertėjimo laiką atitinkamoje pramonėje. <…> “

5

Pagrindinio reglamento 8 straipsnyje skelbiama:

„Žalos nustatymas

<…>

2.   Žala nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai kartu ištyrus:

3.   Vertinant subsidijuoto importo kiekį, reikia atsižvelgti į tai, ar smarkiai išaugo subsidijuotas importas apskritai arba palyginti su gamyba ar suvartojimu Bendrijoje. Vertinant subsidijuoto importo poveikį kainoms, reikia apsvarstyti, ar subsidijuotas importas yra pateikiamas daug mažesnėmis kainomis nei Bendrijos pramonės panašios prekės kaina, arba, ar toks importas turėjo kitokį poveikį – gerokai nusmukdė kainas arba smarkiai trukdė kainoms kilti, kaip kad būtų atsitikę kitomis aplinkybėmis. Jokie iš šių veiksnių nėra būtinai lemiami.

<…>

5.   Nagrinėjant subsidijuoto importo padarinius aptariamai Bendrijos pramonei, reikia ištirti visus svarbius atitinkamos pramonės būklę rodančius ekonominius veiksnius ir rodiklius, tokius, kaip pramonės pastangos atsigauti po subsidijavimo ir dempingo praeityje padaryto poveikio, kompensuotinų subsidijų sumų dydis, esamas ir galimas prekybos, pelno normos, produkcijos, rinkos dalies, produktyvumo, investicijų grąžos, galingumų naudojimo sumažėjimas, Bendrijos kainas nulemiantys veiksniai, esamas ir galimas neigiamas poveikis pinigų apyvartai, gamybos priemonėms, užimtumui, uždarbiui, augimui, galimybėms sukaupti kapitalą ir pritraukti investicijas; o žemės ūkyje, ar padidėjo našta vyriausybinėms paramos programoms. Šis sąrašas nėra išsamus, be to, jokie iš išvardytų veiksnių nėra būtinai lemiami.

6.   Pateikus visus šio straipsnio 2 dalyje minimus svarbius įrodymus turi būti aišku, kad subsidijuotas importas daro žalą, kaip apibrėžta šiame reglamente. O konkrečiau, turi būti aišku, kad pagal 3 dalį apibrėžtas kiekis ir (arba) kainos sukėlė 5 dalyje nurodytus padarinius Bendrijos pramonei ir kad šie padariniai yra tokie rimti, jog juos galima klasifikuoti kaip esminius.

7.   Taip pat turi būti nagrinėjami ir kiti be subsidijuoto importo žinomi veiksniai, kurie tuo pat metu daro žalą Bendrijos pramonei, kad būtų užtikrinta, jog šių veiksnių padaryta žala nepriskiriama subsidijuotam importui pagal šio straipsnio 6 dalį. Veiksniai, kuriuos būtų galima svarstyti šiuo atveju, yra šie: nesubsidijuoto importo kiekiai ir kainos, paklausos sumažėjimas ar vartojimo tendencijų pokyčiai, prekybos apribojimai ir konkurencija tarp trečiosios valstybės ir Bendrijos gamintojų, technologijos pažanga, Bendrijos pramonės produktyvumo ir eksporto veiksmingumo plėtra.

<…> “

6

Pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalies trečiąjį sakinį kompensuojamojo muito dydis neturi viršyti apskaičiuoto kompensuotinų subsidijų dydžio ir turi būti mažesnis nei bendras kompensuotinų subsidijų kiekis, jei tokio mažesnio muito pakaks atitaisyti žalą Bendrijos pramonei.

7

Pagrindinio reglamento 28 straipsnyje numatyta:

„Vengimas bendradarbiauti

1.   Tais atvejais, kai bet kuri suinteresuota šalis atsisako sudaryti galimybių gauti informaciją, kitokiu būdu nesuteikia reikalingos informacijos per šiame reglamente nurodytą laiką arba smarkiai kliudo atlikti tyrimą, preliminarios ar galutinės, teigiamos ar neigiamos išvados gali būti padarytos pagal turimus faktus.

Išsiaiškinus, kad bet kuri suinteresuota šalis pateikė melagingą ar klaidingą informaciją, tokios informacijos nepaisoma ir gali būti pasiremta turimais faktais.

Suinteresuotos šalys įspėjamos apie vengimo bendradarbiauti padarinius.

<…>

3.   Suinteresuotos šalies pateiktos informacijos paisoma netgi tada, kai ji nėra visais atžvilgiais tobula, jeigu tokie trūkumai nesukelia pernelyg didelių sunkumų padaryti pagrįstai tikslią išvadą, jeigu tokia informacija yra pateikta laiku ir gali būti patikrinta, taip pat jeigu šalis stengėsi kiek galėdama.

4.   Nepriėmus įrodymų ar informacijos, juos pateikusiai šaliai nedelsiant pranešamos priežastys ir sudaroma galimybė per nurodytą laiką pateikti tolesnius paaiškinimus. Nusprendus, kad paaiškinimai yra nepatenkinami, tokių įrodymų ar informacijos atmetimo priežastys atskleidžiamos ir išdėstomos išvadose.

5.   Jeigu darant sprendimus, taip pat ir skaičiuojant kompensuotinų subsidijų dydį, remiamasi šio straipsnio 1 dalies nuostatomis ir skunde pateikta informacija, tokia informacija tikrinama, jei taip yra praktiška ir pagal tyrimo trukmės apribojimus įmanoma, lyginant ją arba su kitų nepriklausomų šaltinių pateikta informacija, kaip antai paskelbtais kainoraščiais, oficialia importo statistika, muitinės deklaracijomis; arba su tyrimo metu iš kitų suinteresuotų šalių gauta informacija.

6.   Jeigu suinteresuota šalis vengia bendradarbiauti arba bendradarbiauja nevisiškai ir dėl to nepateikiama svarbi informacija, rezultatai tai šaliai gali būti ne tokie palankūs, kaip tuo atveju, jei ji būtų bendradarbiavusi tinkamai.“

8

Faktinės ginčo aplinkybės skundžiamo sprendimo 8–14 punktuose išdėstytos taip:

9

Ieškiniu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. rugpjūčio 29 d., ieškovė paprašė panaikinti ginčijamą reglamentą nurodydama penkis pagrindus, susijusius, pirma, su importuoto turto įprastos nuvertėjimo trukmės nustatymu apskaičiuojant subsidijos dydį ir, antra, su žalos bei priežastinio ryšio vertinimu.

10

2004 m. sausio 23 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

11

2005 m. balandžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi Committee of European CD-R Manufacturers (CECMA), tapusiai Committee of European CD-R and DVD+/-R Manufacturers (CECMA), buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

12

Taryba, palaikoma Komisijos ir CECMA, paprašė atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

13

Skundžiamo sprendimo 27–116 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė pirmąjį pagrindą, susijusį su pagrindinio reglamento 5 straipsnio, 7 straipsnio 3 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir akivaizdžia įprastos turto nuvertėjimo trukmės vertinimo klaida. Šis pagrindas buvo padalytas į dvi dalis, susijusias, pirma, su nuvertėjimo trukme susijusių įrodymų vertinimo ir, antra, su teisės į gynybą ir pareigos motyvuoti pažeidimu vertinant įprastą turto nuvertėjimo trukmę. Antroji dalis savo ruožtu buvo padalyta į penkis kaltinimus: dėl turto priskyrimo prie liejimo formų ir neatsižvelgimo į ieškovės apskaitos informaciją, dėl atsižvelgimo į ieškovės pelningumą ir investicijas, dėl mažėjančios vertės apskaičiavimo metodo naudojimo ir tariamai neobjektyvaus skaičiavimo pobūdžio.

14

Dėl pirmojo pagrindo antros dalies antrojo kaltinimo, t. y. neatsižvelgimo į ieškovės apskaitos informaciją, skundžiamo sprendimo 73–79 punktuose Pirmosios instancijos teismas nurodė:

15

Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė trečiąjį pagrindą, susijusį su akivaizdžia vertinimo klaida ir pagrindinio reglamento 8 straipsnio 2 ir 6 dalių pažeidimu nagrinėjant žalos ir priežastinio ryšio įrodymus.

16

Dėl atsargų lygio vertinimo skundžiamo sprendimo 193–196 punktuose Pirmosios instancijos teismas konstatavo:

17

Dėl importo kainų vertinimo skundžiamo sprendimo 201–207 punktuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė:

18

Galiausiai skundžiamo sprendimo 260–279 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė penktąjį ieškinio pagrindą, susijusį su pagrindinio reglamento 8 straipsnio 6 ir 7 dalių pažeidimu nagrinėjant patento savininko antikonkurencinių veiksmų poveikį, pateikdamas šiuos motyvus:

19

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį.

20

Savo apeliaciniu skundu Moser Baer India Ltd prašo Teisingumo Teismo:

21

Taryba ir Komisija prašo Teisingumo Teismo:

22

Savo apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantė nurodo tris pagrindus: pirma, nuoseklumo ir tyrimo rūpestingo atlikimo principų pažeidimą, susijusį su skundžiamo sprendimo 73–79 punktuose nurodytais motyvais; antra, tikrinant atliktą tyrimą Pirmosios instancijos teismo padarytą akivaizdžią tam tikrų skundžiamo sprendimo 193–196 ir 201–206 punktuose minimų žalos aplinkybių vertinimo klaidą; trečia, neatsižvelgimą į kitų žinomų veiksnių pagrindinio reglamento 8 straipsnio 7 dalies prasme sukeltą žalą skundžiamo sprendimo 260–278 punktuose konstatuojant žalos faktą.

23

2008 m. birželio 6 d. laišku Taryba informavo Teisingumo Teismą, kad priėmė 2007 m. spalio 30 d. Reglamentą (EB) Nr. 1293/2007, panaikinantį antidempingo muitus, nustatytus Reglamentu (EB) Nr. 1050/2002 Taivano kilmės įrašomųjų kompaktinių diskų importui, ir nustatantį muitų grąžinimo ar atsisakymo juos išieškoti sąlygas bei panaikinantį kompensacinius muitus, nustatytus Reglamentu (EB) Nr. 960/2003 Indijos kilmės įrašomųjų kompaktinių diskų importui, leidžiant juos grąžinti arba atsisakyti juos išieškoti bei nutraukiantį tyrimą dėl šių diskų importo (OL L 288, p. 17). Taryba teigia, kad priėmus Reglamentą Nr. 1293/2007, nebeliko nagrinėjamos bylos dalyko.

24

Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas gali savo iniciatyva nurodyti, jog bylos šalis nėra suinteresuota inicijuoti arba tęsti apeliacinį procesą dėl vėliau už Pirmosios instancijos teismo sprendimą atsiradusio įvykio, galinčio pašalinti neigiamą poveikį apeliantui, ir šiuo pagrindu pripažinti apeliacinį skundą nepriimtinu arba praradusiu dalyką. Apelianto suinteresuotumui pateikti apeliacinį skundą reikia, kad sėkminga apeliacinio proceso baigtis galėtų būti naudinga jį pradėjusiai šaliai (žr. 1995 m. spalio 19 d. Sprendimo Rendo ir kt. prieš Komisiją, C-19/93 P, Rink. p. I-3319, 13 punktą ir 2008 m. balandžio 8 d. Nutarties Saint Gobain Glass Deutchland prieš Komisiją, C-111/99 P, Rink. p. I-727, 48 punktą).

25

Nagrinėjamu atveju vis dėlto reikia pažymėti, jog apeliantės suinteresuotumo pasiekti, kad skundžiamas sprendimas, o netiesiogiai ir ginčijamas reglamentas būtų panaikinti, nepaneigia to, kad šis reglamentas nebesukels pasekmių ateityje. Pats panaikinimas gali turėti teisinių padarinių, nes visų pirma juo gali būti užkirstas kelias Bendrijos institucijoms vėl imtis neteisėtų veiksmų (šiuo klausimu žr. 1986 m. birželio 24 d. Sprendimo AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK prieš Komisiją, 53/85, Rink. p. 1965, 21 punktą).

26

Be to, kaip savo išvados 37 punkte nurodė generalinė advokatė, panaikintas ne visas ginčijamas reglamentas ir jis toliau galioja kompensaciniams muitams, surinktiems iki 2006 m. lapkričio 4 dienos.

27

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas negali konstatuoti, kad apeliacinis skundas neteko savo dalyko.

28

Pirmuoju pagrindu apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas nesilaikė, nors privalėjo, nuoseklumo ir rūpestingo tyrimo atlikimo principų nuspręsdamas, kad Bendrijos institucijų veiksmai pripažįstant visą jos turtą į liejimo formų kategoriją perkvalifikuotu turtu ir paskirstant už jį suteiktas subsidijas lyg turto nuvertėjimo trukmė būtų 4,2 metai, buvo teisėti.

29

Taryba tvirtina, kad šis pagrindas nepriimtinas, nes apeliantė ginčija Pirmosios instancijos teismo konstatuotus faktus ir Teisingumo Teisme nurodo naują pagrindą, kurio nekėlė pirmojoje instancijoje, t. y. nuoseklumo principo ir, kiek tai susiję su turto priskyrimu prie liejimo formų kategorijos, gero administravimo principo pažeidimus.

30

Komisija mano, kad šis pagrindas nepriimtinas, nes juo Teisingumo Teismo prašoma peržiūrėti Pirmosios instancijos konstatuotus faktus, nors neteigiama, kad šis teismas būtų iškraipęs įrodymus.

31

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos matyti, jog tik Pirmosios instancijos teismas turi kompetenciją, pirma, konstatuoti faktus, išskyrus atvejus, kai jo konstatuotų aplinkybių neatitiktis tikrovei matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, ir, antra, įvertinti šiuos faktus. Taigi, Pirmosios instancijos teismui konstatavus ar įvertinus faktus, pagal EB 225 straipsnį Teisingumo Teismas turi kompetenciją patikrinti Pirmosios instancijos teismo pateiktą teisinį šių faktų ir jais remiantis padarytų teisinių išvadų įvertinimą (žr., be kita ko, 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo General Motors prieš Komisiją, C-551/03 P, Rink. p. I-3173, 51 punktą; 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją, C-266/06 P, 72 punktą ir 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Coop de France bétail et viande ir kt. prieš Komisiją, C-101/07 P ir C-110/07 P, 58 punktą).

32

Taigi Teisingumo Teismas neturi kompetencijos nei konstatuoti faktų, nei iš principo nagrinėti įrodymų, kuriais Pirmosios instancijos teismas rėmėsi pagrįsdamas šiuos faktus. Jeigu šie įrodymai buvo gauti teisėtai, paisyta bendrųjų teisės principų ir procesinių normų, taikomų įrodinėjimo naštos paskirstymui ir įrodymų tyrimui, tik Pirmosios instancijos teismas gali nustatyti jam pateiktos medžiagos vertę. Taigi šis įvertinimas pats savaime, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas ir todėl nepatenka į apeliacinio skundo pagrindu atliekamos Teisingumo Teismo peržiūros taikymo sritį (žr., be kita ko, minėto sprendimo General Motors prieš Komisiją 52 punktą; minėto sprendimo Evonik Degusia prieš Komisiją 73 punktą ir minėto sprendimo Coop de France bétail et viande ir kt. prieš Komisiją 59 punktą).

33

Be to, reikia priminti, kad iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš byloje esančių dokumentų, neatliekant faktų ir įrodymų vertinimo iš naujo (žr., be kita ko, minėto sprendimo General Motors prieš Komisiją 54 punktą; minėto sprendimo Evonik Degusia prieš Komisiją 74 punktą ir minėto sprendimo Coop de France bétail et viande ir kt. prieš Komisiją 60 punktą).

34

Kita vertus, atsakymas į klausimą, ar Pirmosios instancijos teismas iš minėtų faktų pagrįstai galėjo padaryti išvadą, kad Bendrijos institucijos nepažeidė nei rūpestingumo, nei motyvavimo pareigų, yra teisės klausimas, kuriam taikoma apeliacinio skundo pagrindu atliekama Teisingumo Teismo peržiūra (žr. 1997 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Komisija prieš V, C-188/96 P, Rink. p. I-6561, 24 punktą; 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P–C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 453 punktą ir 2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C-405/07 P, Rink. p. I-8301, 44 punktą).

35

Nagrinėjamu atveju apeliantė kritikuoja Pirmosios instancijos teismą, kad jis, pirma, nesilaikė nuoseklumo ir rūpestingo tyrimo atlikimo principų, nes nenurodė jokios materialinės ar procesinės teisės normos teigdamas, kad Taryba turėjo teisę atsižvelgti į viso turto priskyrimo prie liejimo formų kategorijos aplinkybę taikydama 4,2 metų nuvertėjimo laikotarpį. Taip apeliantė ginčija būdą, pagal kurį Pirmosios instancijos teismas įvertino jos teiginį, nurodytą skundžiamo sprendimo 73 punkte, kad turto priskyrimas prie liejimo formų kategorijos nesusijęs su visu nagrinėjamu turtu.

36

Šiuo atžvilgiu iš skundžiamo sprendimo ir konkrečiai iš jo 75–78 punktų matyti, kad Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į ieškovės teiginį bei aplinkybes, kurias bylos šalys nurodė atsakydamos į raštu pateiktą klausimą dėl turto priskyrimo prie liejimo formų, ir padarė išvadą, kad ieškovė nepateikė Bendrijos institucijoms įrodymų, kuriais remdamosi šios būtų galėjusios patikrini jos teiginių teisingumą, todėl ji negali ginčyti ginčijamame reglamente pateikto įvertinimo.

37

Todėl argumentą, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė nuoseklumo ir rūpestingo tyrimo atlikimo principus reikia atmesti kaip nepagrįstą.

38

Apeliantės argumentą, kuriuo ji ginčija Pirmosios instancijos teismo faktų įvertinimą remdamasi tuo, kad skundžiamo sprendimo 75, 77 ir 78 punktuose nurodytos aplinkybės pakankamai parodo, jog Bendrijos institucijos negalėjo tiksliai apskaičiuoti turto, priskirto prie liejimo formų kategorijos, vertės, reikia pripažinti nepriimtinu, nes juo siekiama peržiūrėti konstatuotus faktus, o Teisingumo Teismas neturi tokios kompetencijos apeliaciniame procese.

39

Be to, apeliantė teigia, viena vertus, kad nenustačiusios subsidijos dydžiui apskaičiuoti būtinų aplinkybių Bendrijos institucijos turėjo aiškiai remtis pagrindinio reglamento 28 straipsniu. Kita vertus, ji patvirtina, kad, atsakydama į raštu Pirmosios instancijos teismo pateiktą klausimą, ji parodė, remdamasi Bendrijos institucijų nurodyta informacija, mokesčių deklaracijos priede pateiktais duomenimis ir pasitelkusi nuvertėjimo skaičiavimus, kad Bendrijos institucijos žinojo arba galėjo nesunkiai sužinoti, jog prie liejimo formų nepriskirta arba į jas neperklasifikuota turto dalis sudarė 23% viso importuoto turto.

40

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalies ir 116 straipsnio 1 dalies, ieškinyje nenurodyti nauji pagrindai negali būti pareiškiami apeliaciniame skunde (žr. 1992 m. birželio 19 d. Sprendimo V. prieš Parlamentą, C-18/91 P, Rink. p. I-3997, 21 punktą ir 2000 m. lapkričio 23 d. Sprendimo British Steel prieš Komisiją, C-1/98 P, Rink. p. I-10349, 47 punktą).

41

Nagrinėjamu atveju pagrindinio reglamento 28 straipsnio pažeidimą, grindžiamą nepakankamu atsižvelgimu į jos mokesčių deklaracijoje pateiktą informaciją konstatuojant, kad ne visas subsidijuotas turtas buvo perklasifikuotas į liejimo formų kategoriją, apeliantė pirmą kartą nurodė tik pateikdama skundą Teisingumo Teismui. Todėl reikia konstatuoti, kad šis argumentas yra naujas ir nepriimtinas šiame apeliaciniame procese.

42

Dėl argumento, kad iš ieškovės pateiktų įrodymų Bendrijos institucijos tariamai žinojo neperklasifikuoto į liejimo formas subsidijuoto turto sudaromą proporciją, reikia konstatuoti, kad juo siekiama naujo faktų įvertinimo, o tai, nesant teiginių apie įrodymų iškraipymą, nepatenka į Teisingumo Teismo kompetencijos apeliaciniame procese ribas.

43

Darytina išvada, kad reikia atmesti visą apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą.

44

Apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžią faktų, į kuriuos atsižvelgiant apskaičiuota žala, vertinimo klaidą. Šis antrasis pagrindas sudarytas iš dviejų dalių, susijusių su klaidingu žalos veiksnių, t. y., pirma, CD-R importo iš Indijos lygio ir, antra, Bendrijos pramonės atsargų lygio, vertinimu.

45

Dėl klaidingo CD-R importo iš Indijos lygio vertinimo apeliantė pateikia tris argumentus. Pirma, ji ginčija Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Bendrijos institucijos pagrįstai atmetė jos teiginį, jog nagrinėjamiems duomenims gauti Eurostato taikyta statistikos formulė yra nepatikima esant nedideliems kiekiams. Šie duomenys, apimantys informaciją apie tam pačiam „KN kodui“ priklausančius CD-R bei kelis kitus panašios rūšies produktus, gauti pritaikius Bendrijos CD-R pramonės parengtą formulę. Be to, kadangi apeliantė vienintelė eksportuoja CD-R iš Indijos į Europos Sąjungą, jos pačios duomenys yra vienintelis patikimas šaltinis importo kiekiams ir vertei nustatyti.

46

Antra, apeliantė mano, jog Bendrijos institucijų išvada, kurią patvirtino Pirmosios instancijos teismas, kad remiantis tiek Eurostato duomenimis, tiek apeliantės finansiniais duomenimis gaunami labai panašūs rezultatai, yra klaidinga. Iš apeliantės duomenų matyti, kad 2000 m. išaugusi jos eksporto kaina išliko iki pat tiriamojo laikotarpio pabaigos. Tačiau ši išvada neatitinka Eurostato duomenų, kuriais remiantis konstatuotinas 59% dydžio kainų kritimas.

47

Trečia, apeliantė tvirtina visą laiką ginčijusi tai, kad vertindama importo kainų lygius Taryba atliko tinkamus palyginimus, ir nurodo, kad pasirinkusios kitą tiriamojo laikotarpio pradžios datą Bendrijos institucijos neabejotinai būtų padarusios visiškai kitokią išvadą. Todėl Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neteigia, jog atsižvelgimas į kitą datą vertinant šiuos duomenis būtų galėjęs lemti kitokias išvadas dėl CD-R importo iš Indijos kainų, yra netiksli.

48

Taryba, kurią šiuo klausimu palaiko Komisija, teigia, kad savo antrojo pagrindo pirma dalimi apeliantė ginčija išvadas, kuriomis Pirmosios instancijos teismas patvirtino ginčijamame reglamente nurodytų faktų tikslumą. Todėl ši antrojo pagrindo dalis pripažintina nepriimtina.

49

Reikėtų priminti nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią iš EB 225 straipsnio, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde reikia aiškiai nurodyti prašomo panaikinti sprendimo kritikuojamus elementus ir teisinius argumentus, kuriais konkrečiai pagrindžiamas šis prašymas (žr., be kita ko, 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Biegi Nahrungsmittel ir Commonfood prieš Komisiją, C-499/03 P, Rink. p. I-1751, 37 punktą; 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Koninklijke Coöperatie Cosun prieš Komisiją, C-68/05 P, Rink. p. I-10367, 54 punktą bei 2007 m. gegužės 15 d. Nutarties Ricosmos prieš Komisiją, C-420/05 P, 64 punktą).

50

Todėl apeliacinis skundas, kuriame tik pakartojami ar pažodžiui atpasakojami Pirmosios instancijos teisme pateikti ieškinio pagrindai ir argumentai, įskaitant pagrįstus faktinėmis aplinkybėmis, kurias Pirmosios instancijos teismas aiškiai atmetė, neatitinka iš pirmesniame punkte paminėtų nuostatų kylančių motyvavimo reikalavimų (žr., be kita ko, minėto sprendimo Biegi Nahrungsmittel ir Commonfood prieš Komisiją 38 punktą; minėto sprendimo Koninklijke Coöperatie Cosun prieš Komisiją 54 punktą ir minėtos nutarties Ricosmos prieš Komisiją 71 punktą). Toks apeliacinis skundas iš tikrųjų yra paprasčiausias prašymas peržiūrėti Pirmosios instancijos teisme pareikštą ieškinį, o tai nepatenka į Teisingumo Teismo kompetencijos sritį (2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink. p. I-5291, 35 punktas bei 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Eurocoton ir kt. prieš Tarybą, C-76/01 P, Rink. p. I-10091, 47 punktas).

51

Nagrinėdamas ieškinio trečiojo pagrindo pirmąjį kaltinimą Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 142–190 punktuose atsakė į ieškovės argumentą, jau minėtą 145 punkte, jog Eurostato 1998–2000 metų duomenys yra nepatikimi dėl to, kad „KN kodas“ apima kelis kitus nei CD-R produktus. Kadangi minėtų kitų produktų kiekis nurodytas tonomis, ieškovė teigia, kad, siekiant nustatyti importuotų CD-R kiekį, Eurostato duomenims reikėjo taikyti matematinę formulę. Tačiau dėl labai nedidelių kiekių tokia formulė statistiškai būtų nepatikima. Į tai Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo 171 punkte atsakė, kad ieškovė nepateikė jokio įrodymo, pagrindžiančio jos teiginį, jog siekiant gauti nagrinėjamus duomenis Eurostato duomenims pritaikyta statistikos formulė yra nepatikima esant nedideliems kiekiams.

52

Nagrinėdamas ieškinio trečiojo pagrindo trečiąjį kaltinimą skundžiamo sprendimo 201–206 punktuose Pirmosios instancijos teismas vertino tik importo kainų lygius. Šiuo pirmojoje instancijoje pateiktu trečiuoju kaltinimu ieškovė teigė, pirma, kad išvadą apie importo kainos sumažėjimą Bendrijos institucijos grindė nesvarbiais ir nepatikimais 1998–2000 metų duomenimis. Antra, apeliantė mano, jog aplinkybė, kad importo kainos buvo analizuojamos remiantis ir jos pateiktais skaičiais, šiuo atžvilgiu nieko nereiškia, nes Bendrijos institucijos neadekvačiai pateikė nagrinėjamus duomenis.

53

Skundžiamo sprendimo 203 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės pateiktų skaičių analizės rezultatai labai panašūs į Eurostato duomenimis grindžiamos analizės rezultatus, t. y. kad kainos sumažėjo 54%. Pagrįsdamas šią išvadą ir atmesdamas ieškovės teiginį, kad šie skaičiai yra netikslūs, Pirmosios instancijos teismas nurodo ginčijamo reglamento 61–62 konstatuojamąsias dalis, kuriose Bendrijos institucijos palygino Eurostato duomenis su ieškovės pateiktais skaičiais ir remdamosi jais padarė panašias išvadas apie atitinkamą laikotarpį.

54

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad antrojo pagrindo pirmos dalies pirmi du argumentai pripažintini nepriimtinais, nes tai iš tikrųjų yra paprasčiausias prašymas peržiūrėti faktų vertinimą nenurodant skundžiamame sprendime padarytos teisės klaidos.

55

Kaip apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos dalies trečiąjį argumentą apeliantė nurodo tai, kad ji nuo pat pradžių tvirtino, kad kitos tiriamojo laikotarpio pradžios datos pasirinkimas būtų aiškiai lėmęs kitokias Bendrijos institucijų išvadas. Savo ieškinio, pateikto pirmojoje instancijoje, 101 punkte ji nurodė, jog tai, kad ginčijamame reglamente Taryba atliko reikšmės neturintį importo kainų lygių palyginimą, parodo, kad Bendrijos institucijos buvo neobjektyvios arba bent jau kad padaryta akivaizdi importo iš Indijos kainų tendencijų vertinimo klaida.

56

Taryba tvirtina, kad šiuo pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio punktu daroma nuoroda ne į ieškovės pateiktus, bet į Bendrijos institucijų surinktus skaičius. Todėl net darant prielaidą, kad ši apeliantės nuoroda į savo ieškinį pirmojoje instancijoje yra argumentas, kuriuo siekiama pagrįsti teiginį, kad pasirinkus kitą datą, nuo kurios reikia atsižvelgti į ieškovės pateiktus duomenis, būtų padarytos kitokios išvados, jis šio teiginio niekaip nepagrindžia, nes skundžiamo sprendimo 205 punkte pavartoti žodžiai „šie duomenys“ nedaro nuorodos į ieškovės duomenis.

57

Skundžiamo sprendimo 205 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors ieškovės pateikti duomenys susiję su laikotarpiu, prasidedančiu 1999 m. balandžio 1 d., o Eurostato duomenys apima laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d., tik dėl šios aplinkybės Tarybos išvada, kad Eurostato ir ieškovės duomenys rodo panašias tendencijas, dar netampa netiksli. Jis padarė išvadą, kad ieškovė nenurodė, jog atsižvelgimas į kitą datą vertinant šiuos duomenis būtų galėjęs lemti kitokias išvadas dėl importo kainų. Todėl Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovė neįrodė, kad analizuojant importo kainas buvo padaryta faktinė ar kitokia akivaizdi vertinimo klaida.

58

Šia analize atsakoma į pirmojoje instancijoje apeliantės iškeltus argumentus dėl pasirinktos tiriamojo laikotarpio pradžios datos ir importo kainų lygių palyginimų. Pirmosios instancijos teismo išvados šiais klausimais pateikiamos skundžiamo sprendimo 170–178 ir 201–207 punktuose. Tačiau pirmojoje instancijoje apeliantė nekėlė argumento dėl momento, nuo kurio reikia atsižvelgti į Bendrijos institucijoms jos pačios pateiktus duomenis. Todėl, kaip savo išvados 110 punkte nurodė generalinė advokatė, šis argumentas apeliacinėje instancijoje laikytinas nauju ir nepriimtinu, o Pirmosios instancijos teismo negalima kritikuoti neišsprendus šio klausimo skundžiamame sprendime.

59

Todėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos dalies trečią argumentą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

60

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą patvirtindamas ginčijamos reglamento 103 konstatuojamoje dalyje pateiktą Tarybos išvadą apie gerokai sumažėjusias Bendrijos pramonės atsargas. Apeliantė primena neginčijusi šiame reglamente nurodytų duomenų apie atsargas, nes jie paimti iš Bendrijos gamintojų pateiktos konfidencialios informacijos. Tačiau ji pabrėžia ginčijusi šio reglamento išvadą, kad atsargų lygio raida parodo Bendrijos pramonei padarytą žalą.

61

Apeliantė tvirtina, kad lyginant 1998 m. ir tiriamąjį laikotarpį Bendrijos pramonės gamyba išaugo 432%, tačiau lyginant 2000 m. ir tiriamąjį laikotarpį atsargų lygis sumažėjo. Konstatuodamas, kad į 2001 m. pabaigą atsargų absoliuti reikšmė išaugo, Pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes neatsižvelgė į reikšmingą Bendrijos pramonės gamybos išaugimą ir tai, kad laikinas atsargų lygio padidėjimas sutapo su iš Indijos importuotų gaminių pateikimu į rinką.

62

Taryba, kurią šiuo klausimu palaiko Komisija, mano, kad apeliantė ginčija tik Pirmosios instancijos teismo atliktą ginčijamame reglamente nurodytų duomenų tikslumo įvertinimą. Taryba papildomai nurodo, kad Pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė apie absoliutų atsargų išaugimą faktiškai yra teisinga. Pasak Tarybos, absoliutus atsargų išaugimas buvo toks didelis, kad nuo 1998 m. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos santykinis padidėjimas sudarė beveik 60% (nuo 9,2% iki 14,6%), nepaisant Bendrijos pramonės gamybos augimo.

63

Iš skundžiamo sprendimo 193–195 punktų matyti, jog Pirmosios instancijos teismas pirmiausia padarė išvadą, kad ieškovė neabejoja ginčijamo reglamento 80 konstatuojamojoje dalyje nurodytais skaičiais. Toliau jis priminė, jog iš ieškovės neužginčytų duomenų matyti, kad visą laiką nuo 1998 m. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos Bendrijos pramonės atsargos smarkiai augo. Galiausiai jis nusprendė, jog ieškovė neįrodė, kad procentine dalimi nuo 2000 m. pagamintos produkcijos išreikšto atsargų rodiklio pagerėjimas galėjo pakeisti konstatuotą visam nagrinėjamam laikotarpiui būdingą neigiamą tendenciją.

64

Kadangi apeliantė ginčija Pirmosios instancijos teismo pateiktą faktų vertinimą, reikia priminti 33 punkte jau cituotą teismo praktiką, pagal kurią iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš byloje esančių dokumentų, neatliekant faktų ir įrodymų vertinimo iš naujo. Nagrinėjamu atveju apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismo pateiktas įvairių jos nurodytų duomenų išaiškinimas neatitinka tikrovės, o nurodant absoliučiais skaičiais išreikštus atsargų rodiklius iškraipomi įrodymai.

65

Tačiau, kaip savo išvados 127 punkte nurodė generalinė advokatė, tai, kad atsargų augimą Pirmosios instancijos teismas išreiškia absoliučiais rodikliais, negali būti laikoma įrodymų iškraipymu. Iš skundžiamo sprendimo 195 punkto matyti, kad Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad ginčijamame reglamente Tarybos pateiktas atsargų lygio raidos įvertinimas taip pat buvo išreikštas santykiniais rodikliais. Dėl apeliantės argumento, kad laikinas atsargų lygio padidėjimas sutapo su iš Indijos importuotų gaminių pateikimu rinkai, konstatuotina, kad tai yra naujas faktinis argumentas, nepriimtinas apeliacinėje ginčo nagrinėjimo stadijoje.

66

Apeliantės argumentas, kad skundžiamo sprendimo 195 punkte pateikdamas išvadą apie atsargų lygį Pirmosios instancijos teismas imasi kūrybinio aiškinimo, kurio ginčijamas reglamentas nepatvirtina, taip pat turi būti atmestas. Iš ginčijamo reglamento 80 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad procentais nuo CD-R gamybos apimties išreikštos atsargos tiriamuoju laikotarpiu siekė net 15%.

67

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis laikytina nepriimtina.

68

Todėl apeliacinio skundo visą antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

69

Apeliantė tvirtina, kad žalos įvertinimas, kurį reikia atlikti atskirai nuo priežastinio ryšio nustatymo, susijęs su pačios Bendrijos pramonės rezultatu, o pagrindinio reglamento 8 straipsnio 7 dalimi reikalaujama, kad atliekant tokį įvertinimą nebūtų atsižvelgiama į kitus veiksnius. Šiuo atžvilgiu apeliantė mano, kad Pirmosios instancijos teismas padarė vertinimo klaidą nuspręsdamas, kad vertinant žalą apskaičiuotas tik skirtumas tarp Bendrijos kainų ir importo kainų. Kad būtų padaryta tokia išvada, būtina nustatyti priežastinį ryšį.

70

Apeliantė teigia, kad apskaičiuodamas Bendrijos pramonei padarytos žalos dydį Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į per didelių mokesčių patento savininkams poveikį. Ji nurodo, kad žala padidėjo dėl dominuojančia padėtimi piktnaudžiaujančių patentų savininkų reikalaujamų per didelių mokesčių. Bendrijos institucijos neįrodė, kad net jeigu šie mokesčiai nebūtų per dideli, žala būtų atsiradusi, o jos dydis būtų buvęs toks pat.

71

Apeliantė nurodo, kad skundžiamo sprendimo 272 punkte Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, jog minėtuose sprendimuose Extramet prieš Tarybą ir Mukand ir kt. prieš Tarybą nagrinėti pačių Bendrijos gamintojų antikonkurenciniai veiksmai, o skundžiamame sprendime nagrinėjami antikonkurenciniai veiksmai nepriskirtini Bendrijos gamintojams.

72

Apeliantės nuomone, svarbu ne tai, kad atliekant tokius antikonkurencinius veiksmus, kokie nurodyti byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Mukand ir kt. prieš Tarybą, dalyvavo ir patys Bendrijos CD-R gamintojai, bet tai, kad tokie veiksmai paveikė šių gamintojų veiklos rezultatus, o vadovaujantis pagrindinio reglamento 8 straipsnio 7 dalimi tokių veiksmų sukeltą žalą reikia atskirti nuo subsidijuoto importo žalos.

73

Taryba tvirtina, kad apeliacinio skundo trečiasis pagrindas yra nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nesvarbus. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė nenurodo konkrečios skundžiamo sprendimo išvados, kurią ginčija, ir Bendrijos teisės normos, dėl kurios pažeidimo kritikuoja Pirmosios instancijos teismą.

74

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos Taryba daro išvadą, kad tarp subsidijuojamo importo ir Bendrijos pramonei padarytos žalos gali egzistuoti priežastinis ryšys net jei dėl importo atsiradę nuostoliai sudaro tik vieną iš keleto dėl kitų veiksnių atsiradusios žalos dalių. Analizuodamos priežastinį ryšį Bendrijos institucijos turi patikrinti, ar kiti žinomi žalos veiksniai nenutraukia šio ryšio tarp subsidijuojamo importo ir nustatytos žalos. Taip būtų, jei subsidijuoto importo poveikis būtų toks mažas, kad jo sukelta žala nebegalėtų būti laikoma didele.

75

Be to, ieškovės nurodyta sprendimo Mukand ir kt. prieš Tarybą išaiškinimo, kurį Pirmosios instancijos teismas pateikė skundžiamo sprendimo 272 punkte, kritika nepagrįsta. Apeliantė iškraipo šį skundžiamo sprendimo punktą sudarydama regimybę, kad Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jos argumento dėl per didelių mokesčių. Tačiau Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį argumentą skundžiamo sprendimo 270 punkte.

76

Be to, apeliantė neatskleidė, kuo blogas Pirmosios instancijos teismo atliktas mokesčių poveikio Bendrijos pramonei įvertinimas. Taryba nurodo, kad skundžiamo sprendimo 260–279 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė argumentą, kad Taryba neatliko šio poveikio įvertinimo, ir nusprendė, kad nereikia nustatyti tikslios šio poveikio apimties.

77

Komisija taip pat nurodo šio pagrindo nepriimtinumą. Apeliantė iš tikrųjų siekia, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų faktus, tačiau neginčija pagrindinės Pirmosios instancijos teismo išvados, jog antikonkurenciniai veiksmai nepriskirtini Bendrijos gamintojams.

78

Dėl Bendrijos institucijų iškelto nepriimtinumo pagrindo reikia priminti, kad iš minėtų nuostatų ir 49 punkte cituotos teismo praktikos matyti, jog apeliaciniame skunde reikia aiškiai nurodyti kritikuojamus prašomo panaikinti sprendimo elementus ir teisinius argumentus, kuriais konkrečiai pagrindžiamas šis prašymas.

79

Šiuo atveju apeliantė ginčija būtent skundžiamo sprendimo 272 punktą, kuriuo antikonkurenciniai veiksmai nepriskirti Bendrijos gamintojams. Šiuo pagrindu ji aiškiai nurodo kritikuojamus skundžiamo sprendimo elementus ir pateikia teisinių argumentų, kuriais siekia įrodyti, jog Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą vertindamas, kaip Bendrijos institucijos taikė pagrindinio reglamento 8 straipsnio 7 dalį.

80

Todėl reikia atmesti argumentą dėl nepriimtinumo, grindžiamą tuo, kad nenurodyta, kurie konkretūs skundžiamo sprendimo elementai yra kritikuojami.

81

Skundžiamo sprendimo 260 punkte Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nustatydamos žalą Bendrijos institucijos privalo išnagrinėti, ar ją iš tikrųjų lemia subsidijuotas importas, ir atskirti ją nuo bet kurios žalos, atsiradusios dėl kitų veiksnių, pavyzdžiui, dėl Bendrijos gamintojams poveikį darančių antikonkurencinių veiksmų. Skundžiamo sprendimo 263 punkte jis pripažįsta, kad iš ginčijamo reglamento 135 konstatuojamosios dalies nematyti, jog Bendrijos institucijos iš tikrųjų išnagrinėjo klausimą, ar nustatytos žalos nesukėlė nurodyti antikonkurenciniai veiksmai.

82

Taigi skundžiamo sprendimo 364–272 punktuose Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo, ar Taryba ignoravo dėl apeliantės nurodytų antikonkurencinių veiksmų galėjusią atsirasti žalą.

83

Dėl mokesčių poveikio priežastiniam ryšiui skundžiamo sprendimo 269 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai pabrėžė, kad siekdamos paneigti išorinio veiksnio lemiamą poveikį Bendrijos institucijos turi išnagrinėti, ar minėtas poveikis buvo toks, kad nutrauktų priežastinį ryšį tarp nagrinėjamo importo ir Bendrijos pramonei padarytos žalos, šiuo klausimu darydamas nuorodą į skundžiamo sprendimo 232 punktą. Tačiau jis nurodė, kad šis nagrinėjimas nebūtinai reikalauja nustatyti tikslų nagrinėjamo veiksnio poveikį.

84

Po to Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 270 punkte patvirtino Tarybos išvadą, kad mokesčių mokėjimas negalėjo paveikti subsidijuoto importo sukeltos žalos, nes šie mokesčiai egzistavo dar iki šio importo išaugimo.

85

Reikia priminti, kad bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją, nes privalo išnagrinėti sudėtingas ekonomines, politines ir teisines aplinkybes (žr. 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ikea Wholesale, C-351/04, Rink. p. I-7723, 40 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką bei 2008 m. vasario 28 d. Sprendimo AGST Draht- und Biegetechnik, C-398/05, Rink. P. I–1057, 33 punktą).

86

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad žalos Bendrijos pramonei nustatymas apima sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimą, todėl vykdant tokio vertinimo teisminę kontrolę reikia tik patikrinti, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdi klaida vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais. Tai, be kita ko, taikoma tais atvejais, kai vykdant tyrimą dėl subsidijų siekiama nustatyti žalą Bendrijos pramonei sukėlusius veiksnius (žr. minėto sprendimo AGST Draht- und Biegetechnik 34 punktą).

87

Vertindamos žalą Taryba ir Komisija privalo išnagrinėti, ar jų ketinama patvirtinti žala iš tiesų atsirado dėl subsidijuoto importo, ir neatsižvelgti į dėl kitų veiksnių, be kita ko, pačių Bendrijos gamintojų elgesio, atsiradusią žalą (žr. minėto sprendimo Extramet Industrie prieš Tarybą, C-358/89, Rink. p. I-3813, 16 punktą ir minėto sprendimo AGST Draht- und Biegetechnik 35 punktą).

88

Šiuo atžvilgiu Bendrijos institucijos turi patikrinti, ar šių kitų veiksnių poveikis nebuvo toks, kad nutrauktų priežastinį ryšį tarp nagrinėjamo importo ir Bendrijos pramonei padarytos žalos. Jos taip pat turi patikrinti, ar dėl kitų veiksnių atsiradusi žala neįtraukta į pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 7 dalį apskaičiuotą žalą ir ar taikomas kompensacinis muitas neviršija to, kas būtina subsidijuoto importo sukeltai žalai kompensuoti.

89

Akivaizdu, kad veiksmai, kurie tiesiogiai veikia Bendrijoje gaminamų produktų kainą, nagrinėjamu atveju – mokesčio patento savininkui mokėjimas, gali sukelti abejonių, pirma, dėl priežastinio ryšio tarp subsidijuoto importo ir žalos (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo AGST Draht- und Biegetechnik 45–54 punktus) ir, antra, dėl žalos, kurią Bendrijos pramonė patyrė dėl dirbtinai sumažintų šio importo kainų, įvertinimo.

90

Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad žinomi veiksniai, kiti nei subsidijuotas importas, taip pat nagrinėjami tam, kad būtų užtikrinta, jog šių veiksnių padaryta žala nebūtų priskirta subsidijuotam importui. Taigi šios normos tikslas nesuteikti Bendrijos pramonei didesnės nei būtina apsaugos.

91

Tačiau priežastinis ryšys tarp subsidijuoto importo ir Bendrijos pramonės patirtos žalos gali būti nustatytas, jei Bendrijos institucijos konstatuoja, jog, nepaisant šio išorės veiksnio, nagrinėjamo importo padaryta žala buvo didelė pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalies prasme. Kaip skundžiamo sprendimo 269 punkte konstatavo Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar išliko priežastinis ryšys tarp subsidijuoto importo ir Bendrijos pramonės patirtos žalos, Bendrijos institucijoms pakanka konstatuoti, jog, nepaisant šio išorės veiksnio, nagrinėjamo importo padaryta žala buvo didelė.

92

Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 270 punkte nusprendė, pirma, kad mokesčių patento savininkui veiksnys negalėjo turėti poveikio subsidijuojamo importo sukeltai žalai, nes šis veiksnys buvo dar prieš importui išaugant.

93

Antra, skundžiamo sprendimo 274 punkte Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad tariamai antikonkurencinius mokesčius patento savininkui turėjo mokėti visi CD-R gamintojai, įskaitant ieškovę. Taigi ši tariamai antikonkurencinė praktika negali paneigti išvados, kad toks mokėjimas neturėjo poveikio žalai, kurią Bendrijos pramonė patyrė dėl subsidijuoto importo, nes ši praktika vienodai veikė Bendrijos ir importuotų gaminių kainas. Šis išorės veiksnys taip pat negalėjo paveikti Bendrijos ir nagrinėjamo importo kainų skirtumo. Taigi skundžiamo sprendimo 275 punkte Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad Taryba galėjo manyti, jog net tariamai per dideli mokesčiai patento savininkui negalėjo turėti poveikio dirbtinio kainų sumažinimo lygio skaičiavimui, o ginčijamo reglamento 134 konstatuojamosios dalies išvada nėra nepagrįsta.

94

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nustatydamas žalą Pirmosios instancijos teismas pakankamai atskleidė, jog šie išorės veiksniai buvo atskiri ir nepriskirti subsidijuoto importo žalingam poveikiui.

95

Todėl reikia atmesti visą apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

96

Nė vieno iš Moser Baer India Ltd nurodytų pagrindų nepripažinus pagrįstu, apeliacinį skundą reikia atmesti.

97

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Moser Baer India Ltd ir ši pralaimėjo bylą, iš pastarosios priteistinos bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidos. Pagal šio reglamento 69 straipsnio 4 dalį, taip pat taikomą apeliacinėse bylose pagal tą patį 118 straipsnį, Komisija padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: