1

Savo apeliaciniu skundu Europos Bendrijų Komisija prašo panaikinti 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Ferriere Nord prieš Komisiją (T-153/04, Rink. p. II-3889, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo jis panaikino Komisijos sprendimus, apie kuriuos pranešta 2004 m. vasario 5 d. laišku ir 2004 m. balandžio 13 d. faksu (toliau – ginčijami aktai), dėl 1989 m. rugpjūčio 2 d. Komisijos sprendimu 89/515/EEB dėl EEB sutarties 85 straipsnio taikymo (IV/31.553 – Suvirinti tinkleliai) (OL L 260, p. 1, toliau – sprendimas Suvirinti tinkleliai) Ferriere Nord SpA (toliau – Ferriere Nord) nustatytos baudos neapmokėto likučio.

2

1974 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2988/74 dėl teisinių procedūrų ir sankcijų, taikomų pagal Europos ekonominės bendrijos taisykles dėl transporto ir konkurencijos, taikymo terminų (OL L 319, p. 1) 4 straipsnyje, pavadintame „Vykdymo senatis“, numatyta:

„1.   Komisijos teisei užtikrinti sprendimų skirti vienkartines baudas, nuobaudas ar reguliariai mokamas baudas už Europos ekonominės bendrijos transporto ir konkurencijos taisyklių pažeidimus vykdymą taikomas penkerių metų senaties terminas.

2.   Laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai sprendimas tampa galutiniu.“ (Pataisytas vertimas)

3

To paties reglamento 5 straipsnio, pavadinto „Vykdymo senaties termino nutraukimas“, 1 dalies a punkte numatyta:

„1.   Vykdymo senaties terminas nutraukiamas:

4

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Komisija priėmė sprendimą Suvirinti tinkleliai, kuriuo ji nustatė, kad Ferriere Nord dalyvavo padarant daugybę pažeidimų Bendrijos suvirintų tinklelių rinkoje, ir skyrė jai 320000 ekiu baudą.

5

Pagal sprendimo Suvirinti tinkleliai 4 straipsnį Ferriere Nord paskirta bauda turėjo būti sumokėta per tris mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo dienos. Be to, jame nurodyta, kad pasibaigus šiam terminui nuo baudos sumos palūkanos apskaičiuojamos pagal Europos monetarinio bendradarbiavimo fondo operacijoms ekiu pirmą mėnesio, kurį buvo priimtas sprendimas Suvirinti tinkleliai, darbo dieną taikomą palūkanų normą, padidintą 3,5 procentinio punkto, t. y. 12,5 %.

6

1989 m. spalio 18 d.Ferriere Nord pareiškė ieškinį Pirmosios instancijos teisme dėl sprendimo Suvirinti tinkleliai panaikinimo.

7

1989 m. spalio 26 d., Komisijai sutikus, pagal Ferriere Nord nurodymus buvo suteikta banko garantija užtikrinti baudos ir palūkanų sumokėjimą.

8

1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Ferriere Nord prieš Komisiją (T-143/89, Rink. p. II-917) buvo atmestas Ferriere Nord ieškinys.

9

1997 m. liepos 17 d. Sprendimu Ferriere Nord prieš Komisiją (C-219/95 P, Rink. p. I-4411) buvo atmestas apeliacinis skundas dėl šio sprendimo.

10

1997 m. liepos 28 d. laišku, remdamasi dideliu Italijos liros (LIT) nuvertėjimu laikotarpiu nuo sprendimo Suvirinti tinkleliai dienos iki minėto 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją priėmimo bei tuo, kad teismo procesas truko beveik aštuonerius metus, Ferriere Nord paprašė Komisijos sumažinti baudos dydį bei palūkanas. 1997 m. rugsėjo 11 d. laišku Komisija atmetė šį prašymą.

11

1997 m. gruodžio 2 d. registruotu laišku Ferriere Nord dar kartą pakartojo savo prašymą. Tame pačiame laiške ji nurodė, kad ji jau pervedė baudos dydį, t. y. 320000 ekiu atitinkančią sumą Italijos liromis pagal 1989 metų valiutų keitimo kursą. Ši suma, kurios vertė 249918 ekiu, 1997 m. gruodžio 15 d. buvo pervesta į Komisijos sąskaitą.

12

Komisija neatsakė į 1997 m. gruodžio 2 d. laišką.

13

Dėl vėlesnių įvykių Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė:

14

2004 m. balandžio 23 d. pateiktu ieškiniu Pirmosios instancijos teisme Ferriere Nord paprašė panaikinti ginčijamus aktus.

15

Skundžiamo sprendimo 37–53 punktuose Pirmosios instancijos teismas pirmiausia išnagrinėjo, ar senaties terminas Komisijos teisei vykdyti sprendimą Suvirinti tinkleliai Reglamento Nr. 2988/74 4 straipsnio 1 dalies prasme buvo pasibaigęs priimant ginčijamus aktus 2004 m. vasario 5 d. ir balandžio 13 dieną. Nusprendus, kad taip buvo, dėl ieškinio priimtinumo jis nurodė:

16

Dėl esmės Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 59 punkte nusprendė, kad pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 2988/74 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu, yra pagrįstas, todėl jis panaikino ginčijamus aktus.

17

Apeliaciniu skundu Komisija Teisingumo Teismo prašo:

18

Ferriere Nord Teisingumo Teismo prašo:

19

Savo apeliacinio skundo reikalavimams pagrįsti Komisija nurodo vienintelį pagrindą, t. y. „kartu skaitomų 230 straipsnio pirmosios pastraipos ir 249 straipsnio nuostatų pažeidimą, motyvavimo trūkumą arba jo klaidas, Pirmosios instancijos teismo kompetencijos stoką“.

20

Komisijos manymu, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 54 punkte nurodęs kriterijų, kuris taikomas nustatant, ar dėl akto galima pareikšti ieškinį, neįrodė, kad šis kriterijus yra tenkinamas šioje byloje. Tačiau skundžiamo sprendimo 55 punkte jis pateikė savo analizės dėl senaties termino išvadą. Ši analizė neturi reikšmės vertinant ieškinio priimtinumą, nes tai, ar aktas turi teisinių pasekmių, nepriklauso nuo jame esančių argumentų ar išvadų pagrįstumo.

21

Komisija tvirtina, kad vien nurodymas sumokėti neturi teisinių pasekmių. Todėl ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas savo išvadą, kad dėl ginčijamų aktų gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, jos nemotyvavo arba motyvavo akivaizdžiai klaidingai. Net pripažįstant, kad šie motyvai buvo pateikti, jie paremti klaidingu sąvokos „aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį“ aiškinimu kartu skaitomų EB 230 straipsnio pirmosios pastraipos ir EB 249 straipsnio nuostatų prasme.

22

Komisija priduria, kad Pirmosios instancijos teismas jau priėmė sprendimą dėl ginčo, nors jis neturėjo kompetencijos.

23

Ji patvirtina, jog jeigu būtų norėjusi, kad Ferriere Nord sumokėtų likutį, nepaisant pastarosios atsisakymo, būtų turėjusi pradėti priverstinę išieškojimo procedūrą kompetentingame nacionaliniame teisme, laikydamasi atitinkamoje valstybėje galiojančių civilinio proceso taisyklių, kaip tai numatyta EB 256 straipsnio antrojoje pastraipoje. Pagal to paties straipsnio ketvirtąją pastraipą sprendimų vykdymo tinkamumo kontrolė priklauso nacionalinių teismų jurisdikcijai.

24

Ferriere Nord tvirtina: kadangi senaties termino pabaiga yra juridinis faktas, lėmęs pareigos sumokėti baudą pasibaigimą, 2004 m. vasario 5 d. oficialaus pranešimo teisinės pasekmės pasireiškė tuo, kad „buvo atgaivinta“ (arba siekiama atgaivinti) jau pasibaigusią teisę, darant tiesioginį ir savarankišką poveikį teisinei Ferriere Nord situacijai.

25

Be to, 2004 m. balandžio 13 d. fakso turinys buvo naujas ir papildantis, palyginti su visais kitais ankstesniais aktais, nes juo Komisija pranešė, kad pakeitė bendrą iš Ferriere Nord reikalaujamą sumą, sumažindama palūkanas. Pagal Reglamento Nr. 2988/74 5 straipsnio 1 dalies a punktą, pagal kurį vykdymo senaties terminas nutraukiamas, „kai pranešama apie sprendimą pakeisti anksčiau nustatytą vienkartinės baudos, nuobaudos ar reguliariai mokamos baudos dydį <…>“, palūkanų sumažinimas laikytinas „sprendimu“.

26

Ferriere Nord priduria, kad jei dėl 2004 m. vasario 5 d. laiško nebūtų galima pareikšti ieškinio pagal EB 230 straipsnį, tai būtų Bendrijos teisinės sistemos spraga ir teisės į gynybą pažeidimas. Iš tiesų neaišku, kaip ji kitaip būtų galėjusi pasinaudoti suėjusiu senaties terminu.

27

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad ieškinį dėl panaikinimo galima reikšti tik dėl teisės aktų ir sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių padarinių, kurie turi įtakos ieškovo interesams, aiškiai pakeisdami jo teisinę situaciją (žr., be kita ko, 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. prieš Komisiją, C-131/03 P, Rink. p. I-7795, 54 punktą ir minėtą teismo praktiką).

28

Iš skundžiamo sprendimo 56 punkto išplaukia, kad, Pirmosios instancijos teismo manymu, Ferriere Nord teisinė situacija aiškiai pasikeitė dėl to, jog ginčijamais aktais Komisija nurodė Ferriere Nord sumokėti neapmokėtą baudos likutį ir pagrasino pasinaudosianti banko garantija.

29

Vis dėlto, kaip matyti iš Pirmosios instancijos teismo teiginių dėl ginčijamų aktų skundžiamo sprendimo 14 ir 16 punktuose, šie aktai turi būti laikomi nurodymais vykdyti anksčiau priimtą sprendimą, būtent sprendimą Suvirinti tinkleliai. Neatsižvelgiant į tai, ar priimti nesuėjus senaties terminui, ar vėliau, šie aktai negali būti laikomi sukeliančiais privalomų teisinių padarinių, galinčių turėti įtakos Ferriere Nord interesams. Iš tiesų jie yra tik parengiamosios tikrųjų įgyvendinimo aktų priemonės. Taigi nei pirmieji, nei antrieji aktai nėra tokie, dėl kurių galima pareikšti ieškinį (šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C-46/03, Rink. p. I-10167, 25 punktą ir minėto sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. prieš Komisiją 55 punktą).

30

Šio aiškinimo nepaneigia Reglamento Nr. 2988/74 5 straipsnio 1 dalies a punkte minimas terminas „sprendimas“. Net jeigu sprendimas šios nuostatos prasme bet kuriomis aplinkybėmis yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį, reikia nurodyti, kad ginčijamais aktais Komisija nepranešė Ferriere Nord apie sprendimą „pakeisti anksčiau nustatytą vienkartinės baudos, nuobaudos ar reguliariai mokamos baudos dydį“ šios pirmosios nuostatos prasme.

31

Taigi vien dėl to, kad 2004 m. balandžio 13 d. fakse Komisija sutiko palūkanas skaičiuoti tik už penkis mėnesius po minėto 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją paskelbimo, aktas, dėl kurio dėl šio sprendimo 29 punkte nurodytų priežasčių negalima reikšti ieškinio, negali pavirsti aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį. Iš tikrųjų vien dėl šio fakto, atsižvelgiant į situaciją susidariusią po sprendimo Suvirinti tinkleliai, negali atsirasti privalomų teisinių padarinių, turinčių įtakos Ferriere Nord interesams.

32

Galiausiai kalbant apie argumentą, kad jeigu nebūtų galima pareikšti ieškinio dėl ginčijamų aktų pagal EB 230 straipsnį, atsirastų teisinė spraga, reikia nurodyti, kad Komisijos sprendimo, nustatančio tokiam asmeniui, koks yra Ferriere Nord, finansinę prievolę, priverstinį vykdymą reglamentuoja EB 256 straipsnis, kurio ketvirtosios pastraipos nuostatos užtikrina veiksmingą teisminę apsaugą. Tačiau nėra įrodyta, kad Komisijai pasinaudojus banko garantija, suteikta pagal Ferriere Nord nurodymus, pastaroji negalėtų pasinaudoti veiksminga teismine apsauga nuo neigiamų pasekmių.

33

Bet kuriuo atveju, nors tokių privalomų teisinių padarinių sąlyga, galinti turėti poveikį ieškovo interesams ir akivaizdžiai pakeisti jo teisinę situaciją, turi būti aiškinama atsižvelgiant į veiksmingos teisminės apsaugos principą, toks aiškinimas negali panaikinti šios sąlygos neperžengdamas Sutartimi Bendrijos teismams suteiktos kompetencijos ribų (minėto sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. prieš Komisiją 81 punktas).

34

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčijamus aktus kaip aktus, dėl kurių galima pareikšti ieškinį EB 230 straipsnio prasme, padarė teisės klaidą. Taigi reikia panaikinti skundžiamą sprendimą ir, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą, pripažinti ieškinį dėl ginčijamų aktų panaikinimo nepriimtinu.

35

Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnio pirmąją pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikytiną apeliaciniam procesui pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

36

Kadangi Komisijos apeliacinis skundas bei prieštaravimas dėl priimtinumo yra pagrįsti, reikia nuspręsti, kad Ferriere Nord padengs visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: