1

Savo apeliaciniais skundais Chronopost SA (toliau – Chronopost) (C-341/06 P) ir La Poste (C-342/06 P) prašo panaikinti 2006 m. birželio 7 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą UFEX ir kt. prieš Komisiją (T-613/97, Rink. p. II-1531, toliau – skundžiamas sprendimas).

2

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas iš dalies panaikino 1997 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimą 98/365/EB dėl Prancūzijos SFMI-Chronopost suteiktos pagalbos (OL L 164, 1998, p. 37, toliau – ginčijamas sprendimas).

3

Ginčo aplinkybes galima apibendrinti taip, kaip išdėstyta skundžiamo sprendimo 2–18 punktuose:

<…>

<…>

4

Iš ginčijamo sprendimo 19–23 punktų matyti, kad:

5

Ši byla buvo pradėta SFEI, vėliau tapusios – Union française de l’express (UFEX), bei trijų jos narėmis esančių bendrovių, DHL international, Federal express international (France) ir CRIE SA (toliau – UFEX ir kt.) ieškiniu dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 1997 m. gruodžio 30 dieną. Chronopost, La Poste ir Prancūzijos Respublika įstojo į bylą Komisijos pusėje.

6

UFEX ir kt., grįsdamos ieškinį, nurodė keturis panaikinimo pagrindus, atitinkamai susijusius su teisės į gynybą, visų pirma teisės susipažinti su bylos medžiaga, pažeidimu, motyvavimo stoka, faktų netikslumais ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, bei valstybės pagalbos sąvokos pažeidimu.

7

Ketvirtąjį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys, pagal kurias Komisija pažeidė valstybės pagalbos sąvoką, pirma, analizėje dėl La Poste atlygio už SFMI-Chronopost suteiktą pagalbą neatsižvelgusi į normalias rinkos sąlygas ir, antra, į šią sąvoką neįtraukusi įvairių priemonių, kuriomis pasinaudojo SFMI-Chronopost.

8

2000 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė Sprendimą Ufex ir kt. prieš Komisiją (T-613/97, Rink. p. II-4055).

9

Minėtame sprendime Ufex ir kt. prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pirma ketvirtojo pagrindo dalis yra pagrįsta.

10

Šio sprendimo 79 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė:

11

Todėl minėtame sprendime Ufex ir kt. prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tik pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su tariamu Ufex ir kt. teisės į gynybą pažeidimu, bei trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su faktų netikslumais ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, argumentus, kurie nesutapo su prieš tai pagal ketvirtąjį pagrindą išnagrinėtais argumentais. Abiem atvejais Ufex ir kt. pateikti kaltinimai buvo atmesti.

12

Taigi Pirmosios instancijos teismas tik panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kuriame nustatyta, kad La Poste savo dukterinei įmonei SFMI-Chronopost suteikta pagalba nėra valstybės pagalba.

13

Chronopost, La Poste ir Prancūzijos Respublika pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikė apeliacinius skundus dėl pirmiau nurodyto sprendimo Ufex ir kt. prieš Komisiją, kuriuos Teisingumo Teismo kanceliarija atitinkamai gavo 2001 m. vasario 19 ir 23 dienomis. Šie apeliaciniai skundai buvo sujungti.

14

2003 m. liepos 3 d. Sprendimu Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt. (C-83/01 P, C-93/01 P ir C-94/01 P, Rink. p. I-6993) Teisingumo Teismas pirmąjį apeliacinių skundų pagrindą dėl Sutarties 92 straipsnio 1 dalies pažeidimo, susijusio su tuo, kad Pirmosios instancijos teismo klaidingai išaiškino „normalių rinkos sąlygų“ sąvoką, pripažino pagrįstu.

15

Minėto sprendimo Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt. 32–41 punktuose nurodyta:

16

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir nusprendęs, kad kitų apeliacinių skundų pagrindų nagrinėti nereikia ir kad byla šioje stadijoje negali būti išspręsta, Teisingumo Teismas panaikino pirmiau nurodytą sprendimą Ufex ir kt. prieš Komisiją ir grąžino bylą Pirmosios instancijos teismui.

17

Byla buvo paskirta ketvirtajai išplėstinei Pirmosios instancijos teismo kolegijai. Kadangi 2004 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu (OL C 251, 2004, p. 12) buvo pakeista Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtis, teisėjas pranešėjas paskirtas į trečiąją išplėstinę kolegiją, kuriai dėl to ši byla ir priskirta (skundžiamo sprendimo 37 punktas).

18

Žodinė proceso dalis iš pradžių buvo baigta 2005 m. rugpjūčio 23 d., vėliau, ją atnaujinus, – 2005 m. rugpjūčio 19 dieną.

19

Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šalių reikalavimus, likusius grąžinus bylą.

20

Skundžiamo sprendimo 49 punkte Pirmosios instancijos teismas visų pirma padarė išvadą, kad UFEX ir kt. iš esmės ir toliau nurodomi antrasis, trečiasis ir ketvirtasis pagrindai, susiję su pareigos motyvuoti pažeidimu, faktų netikslumais ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis analizėje dėl atlygio už La Poste suteiktą pagalbą bei klaidingu valstybės pagalbos sąvokos taikymu, nurodyti byloje, kur Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą Ufex ir kt. prieš Komisiją.

21

Skundžiamo sprendimo 51 punkte nusprendęs, kad visų pirma reikia išnagrinėti pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu, Pirmosios instancijos teismas pridūrė, kad „sutampantys pagrindai, susiję su faktų netikslumais ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis bei klaidingu valstybės pagalbos sąvokos taikymu, vėliau bus nagrinėjami bendrai.“

22

Skundžiamo sprendimo 63–71 punktuose priminęs teismo praktiką motyvavimo srityje, Pirmosios instancijos teismas to paties sprendimo 77–95 punktuose patvirtino pirmąjį pagrindą remdamasis tuo, kad ginčijamame sprendime nurodyti motyvai neleido įvertinti nei visų papildomų logistinės ir komercinės pagalbos suteikimo kintamųjų sąnaudų, nei adekvataus įnašo į su pašto tinklo naudojimu susijusias fiksuotąsias sąnaudas, nei adekvačių palūkanų už nuosavą kapitalą, nei, bendrai kalbant, sąnaudų padengimo.

23

Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 96–100 punktuose nustatė aplinkybes, kurios šioje byloje pateisina išsamesnę ginčijamo sprendimo motyvaciją.

24

Šio sprendimo 101 punkte teismas padarė išvadą, „<…> kad reikia panaikinti (ginčijamą) sprendimą dėl motyvavimo stokos, kiek tai susiję su išvada, jog La Poste suteikta SFMI-Chronopost logistinė ir komercinė pagalba nėra valstybės pagalba“.

25

Tada Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pagrindą, susijusį su valstybės pagalbos sąvokos pažeidimu.

26

Jis skundžiamo sprendimo 102 punkte visų pirma nusprendė, kad, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo motyvavimo stoką, jis negali išnagrinėti SFMI-Chronopost pelningumo priežasčių arba argumentų, susijusių su tuo, kad SFMI-Chronopost sąnaudos tariamai nebuvo padengtos, kad tam tikri elementai, kuriais rėmėsi Komisija, nepakankamai įvertinti ir savavališki, kad padaryta klaidų Deloitte ataskaitos 4 priede esančiose apskaitos pataisose ir kad VPN buvo nepagrįstai aukšta.

27

Antra, skundžiamo sprendimo 162–171 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė visus kitus UFEX ir kt. argumentus, išskyrus tą, kad pats Postadex klientų perdavimas buvo atskira nuo logistinės ir komercinės pagalbos priemonė ir taip pat sudarė valstybės pagalbą.

28

Dėl šio paskutinio klausimo Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija, manydama, kad šis perdavimas, atsižvelgiant į tai, jog jis neatneša jokios tiesioginės finansinės naudos, nėra valstybės pagalba, padarė teisės klaidą.

29

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas:

30

Apeliaciniu skundu Chronopost Teisingumo Teismo prašo:

31

Savo apeliaciniu skundu La Poste Teisingumo Teismo prašo:

32

UFEX ir kt. Teisingumo Teismo prašo:

33

2007 m. balandžio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi abi bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis bei priimtas sprendimas.

34

Chronopost ir La Poste – apeliantės šiuose apeliaciniuose skunduose – iš esmės nurodo keturis pagrindus, atitinkamai dėl:

35

Chronopost ir La Poste teigia, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas vykstant neteisėtam procesui, nes šią bylą sprendžiančio teismo sudėtyje pranešėjas buvo teisėjas, kuris kartu buvo ir pastarosios sudėties teismo pirmininkas bei teisėjas pranešėjas tos sudėties teismo, kuri priėmė minėtą sprendimą Ufex ir kt. prieš Komisiją.

36

Be to, pagrindinis teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principas, įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje, nustatantis sąlygą, kad bylą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, reikalauja, kad nekiltų jokių abejonių dėl bylą sprendžiančio teismo, kuriam byla buvo grąžinta panaikinus minėtą sprendimą Ufex ir kt. prieš Komisiją, sudėties nešališkumo; tačiau į šią sudėtį įtrauktas teisėjas, su šia byla susipažinęs kaip teisėjas pranešėjas teismo sudėtyje, priėmusioje sprendimą, kuris buvo panaikintas. Todėl buvo pažeistas ES 6 straipsnis.

37

UFEX ir kt. visų pirma teigia, kad šis pagrindas yra nepriimtinas. Kadangi skundžiamą sprendimą priėmusio teismo sudėtis ir teisėjo pranešėjo pavardė buvo žinomos prieš prasidedant Pirmosios instancijos teismo žodinei proceso daliai, Chronopost ir La Poste joje galėjo pareikšti savo abejones dėl bylą sprendžiančio teismo sudėties nešališkumo. Kadangi jos šia galimybe nepasinaudojo, jų pagrindas yra naujas ir todėl nepriimtinas, kaip tai 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendime Petrides prieš Komisiją (C-64/98 P, Rink. p. I-5187) nusprendė Teisingumo Teismas.

38

Antra, UFEX ir kt. teigia, kad šis pagrindas nėra pagrįstas. Skundžiamą sprendimą priėmusio teismo sudėtis iš tiesų atitinka Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 118 straipsnio, kuriuo reglamentuojama bylą sprendžiančio teismo sudėtis, kai Teisingumo Teismas, panaikinęs pirmąjį sprendimą, grąžina jam bylą, nuostatas.

39

Pagal šias nuostatas nereikalaujama paskirti bylą kitos sudėties teismui – tai būtų netgi neįmanoma, jei pirmasis sprendimas yra priimtas plenariniame posėdyje. Jokia kita bendra valstybių narių konstitucinė tradicija tam neprieštarauja šioje srityje. Manoma, kad kolegialumas panaikina bylą sprendžiančio teismo sudėties nario šališkumo pavojų.

40

Atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) požiūrį į teismo šališkumą, konstatuotina, kad joks subjektyvus ar objektyvus šališkumo elementas šioje byloje negali būti nustatytas. Atvirkščiai, tokios sudėtingos bylos kaip ši patikėjimas tam pačiam teisėjui pranešėjui, kuris su ja susipažino dar iki bylos grąžinimo, atitinka gero teisingumo administravimo principą.

41

Savo dublikuose Chronopost ir La Poste ginčija jų nurodyto pagrindo nepriimtinumą. Iš tiesų UFEX ir kt. niekaip negali remtis tuo, kad pagrindas, susijęs su pagrindinio principo pažeidimu – kuris dėl to susijęs su viešąja tvarka ir jo negali būti atsisakyta, – yra naujas.

42

Be to, toks pagrindas negali būti nurodytas, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą. Tokio pagrindo taip pat neapima atskirieji procesiniai klausimai, dėl kurių Pirmosios instancijos teismas galėtų priimti sprendimą pagal savo procedūros reglamento 111 straipsnį. Šiame reglamente nėra kitos nuostatos, kuria remiantis būtų galima prieštarauti dėl teisėjo paskyrimo. Kadangi Teisingumo Teismui pateiktame skunde minėtas pagrindas jau buvo nurodytas, jis nėra naujas pagrindas, pateiktas „vykstant procesui“ Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalies prasme.

43

Savo triplikuose UFEX ir kt. teigia, kad dublike nurodyti argumentai, jog pagrindinio principo pažeidimas yra pagrindas, susijęs su viešąja tvarka, turi būti laikomi nauju pagrindu ir todėl nepriimtinu. Be to, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalyje nurodytas procesas yra tas, kuris prasideda Pirmosios instancijos teisme ir tęsiasi Teisingumo Teisme nagrinėjant apeliacinį skundą.

44

Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kuri visų pirma išplaukia iš EŽTK 6 straipsnio 1 dalies, yra pagrindinė teisė, kurią Europos Sąjunga gerbia kaip pagrindinį principą pagal ES 6 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 26 d. Sprendimo Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., C-305/05, Rink. p. I-5305, 29 punktas).

45

Ši teisė į teisingą bylos nagrinėjimą reiškia, jog asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Tokia teisė taikoma teisme nagrinėjant ieškinį dėl Komisijos sprendimo (šiuo klausimu žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink. p. I-8417, 21 punktą).

46

Teisės, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, garantijos, būtent tos, kurios apibrėžia teismo sąvoką ir sudėtį, yra kertinis teisės į teisingą bylos nagrinėjimą akmuo. Ši teisė reiškia, kad kiekvienas teismas privalo patikrinti, ar jo sudėtis atitinka tokį nepriklausomo ir nešališko teismo reikalavimą, kai šiuo klausimu kyla ginčas, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodo akivaizdžiai nereikšmingas. Tokį patikrinimą būtina atlikti, kad demokratinės visuomenės teismai suteiktų proceso dalyviui pasitikėjimą (šiuo klausimu žr. 1996 m. balandžio 23 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Remli prieš Prancūziją, Recueil des arrêts et décisions 1996-II, p. 574, § 48). Šiuo atžvilgiu tokia kontrolė yra esminis formalumas, kurio laikymasis susijęs su viešąja tvarka.

47

Iš to matyti, kad jei nagrinėjant apeliacinį skundą šiuo klausimu kyla ginčas, kuris, kaip antai šioje byloje, nėra akivaizdžiai nereikšmingas, Teisingumo Teismas turi patikrinti skundžiamą sprendimą priėmusio Pirmosios instancijos teismo sudėties teisėtumą.

48

Kitaip tariant, toks pagrindas, susijęs su Pirmosios instancijos teismo sudėties neteisėtumu, kaip antai nurodytasis Teisingumo Teismui, turi būti laikomas pagrindu, susijusiu su viešąja tvarka, kuris turi būti išnagrinėtas šio teismo iniciatyva (dėl Teisingumo Teismo rėmimosi pagrindu, susijusiu su viešąja tvarka, savo iniciatyva žr., be kita ko, 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 67 punktą).

49

Toks pagrindas gali būti nagrinėjamas bet kurioje proceso stadijoje (šiuo klausimu žr. 1997 m. vasario 20 d. Sprendimo Komisija prieš Daffix, C-166/95 P, Rink. p. I-983, 25 punktą).

50

Šiomis sąlygomis ta aplinkybe, kad Komisija – pagrindinė šalis pirmojoje instancijoje – Pirmosios instancijos teisme nenurodė pažeidimo, kuriuo grįsdamos savo pagrindą Teisingumo Teisme rėmėsi Chronopost ir La Poste, ir todėl suinteresuotieji asmenys, įstojusios į bylą pirmojoje instancijoje šalys, bet kuriuo atveju nebegali to padaryti pateikdamos savo apeliacinį skundą, negalima veiksmingai pasiremti prieštaraujant tam, kad Teisingumo Teismas tokį pagrindą nagrinėtų.

51

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti – tai ir neginčijama, – kad teisėjo pranešėjo funkcijos skundžiamą sprendimą priėmusio teismo sudėtyje buvo patikėtos vienam iš jo narių, kuris buvo teismo pirmininkas ir pranešėjas bylą sprendžiančio teismo, priėmusio minėtą sprendimą Ufex ir kt. prieš Komisiją, sudėtyje.

52

Tačiau nėra įrodyta, kad paskirdamas teisėją pranešėją Pirmosios instancijos teismas nesilaikė visiems jo nariams taikomo nešališkumo reikalavimo ir taip pažeidė pagrindinę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

53

Visų pirma reikia pažymėti, kad pats faktas, jog tam pačiam teisėjui, dalyvaujančiam dviejose bylą sprendžiančio teismo sudėtyse iš eilės, patikimos teisėjo pranešėjo funkcijos, savaime nedaro įtakos vertinant nešališkumo reikalavimo laikymąsi, nes šios funkcijos įgyvendinamos teisme, kuris sprendimą priima kolegialiai.

54

Antra, nešališkumo reikalavimas apima du aspektus. Viena vertus, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. joks jo narys neturi asmeniškai palaikyti kurios nors šalies ar iš anksto būti nusistatęs – asmeninis nešališkumas preziumuojamas tol, kol neįrodyta kitaip. Kita vertus, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. pateikti pakankamas garantijas, kad šiuo atžvilgiu būtų panaikintos bet kokios pagrįstos abejonės (šiuo klausimu visų pirma žr. 1993 m. vasario 24 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Fey prieš Austriją, serija A Nr. 255-A, p. 12, 28 punktą; 1997 m. vasario 25 d. Sprendimą Findlay prieš Jungtinę Karalystę, Recueil des arrêts et décisions 1997-I, p. 281, § 73 ir 2007 m. spalio 4 d. Sprendimą Forum Maritime S.A. prieš Rumuniją, Nr. 63610/00 ir 38692/05, dar nepaskelbtas Recueil des arrêts et décisions).

55

Tačiau pažymėtina, pirma, kad šioje byloje Chronopost ir La Poste nenurodo Pirmosios instancijos teismo teisėjų asmeninio šališkumo.

56

Antra, ta aplinkybė, kad tas pats teisėjas yra įtrauktas į abi bylą sprendžiančio teismo sudėtis, kurios nagrinėjo tą pačią bylą iš eilės, nesant jokių kitų objektyvių aplinkybių, pati savaime negali sukelti abejonių dėl Pirmosios instancijos teismo nešališkumo.

57

Šiuo atžvilgiu neatrodo, kad pagal Bendrijos teisę bylos grąžinimas visiškai skirtingos sudėties bylą sprendžiančiam teismui nei tas, kuris bylą nagrinėjo pirmą kartą, turi ar gali būti laikoma bendrąja pareiga.

58

Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad nėra bendros taisyklės, išplaukiančios iš nešališkumo pareigos, teismui, panaikinančiam administracinį ar teismo sprendimą, privalomai grąžinti bylą kitam teismui arba organui, kurio sudėtis būtų kitokia nei šio teismo (žr., be kita ko, 1971 m. liepos 16 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Ringeisen prieš Austriją, serija A Nr. 13, 97 punktą ir 1995 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Diennet prieš Prancūziją, serija A, Nr. 325-A, 37 punktą).

59

Taip pat pažymėtina, kad pagal EŽTK 27 straipsnio 3 dalį, kai byla perduodama Europos žmogaus teisių teismo didžiajai kolegijai, nė vienas sprendimą priėmusios kolegijos sudėtyje buvęs teisėjas negali dalyvauti didžiosios kolegijos posėdyje, išskyrus tos kolegijos pirmininką bei teisėją, posėdžiavusį nuo byloje dalyvaujančios Aukštosios susitariančiosios šalies. Taigi pagal EŽTK sutinkama, kad teisėjai, kurie iš pradžių išnagrinėjo bylą, gali dalyvauti kitoje teisėjų sudėtyje ir iš naujo išnagrinėti tą pačią bylą – ši aplinkybė pati savaime nėra nesuderinama su teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimais.

60

Šiomis aplinkybėmis šioje byloje nėra įrodyta, kad skundžiamą sprendimą priėmusi teismo sudėtis buvo neteisėta vien dėl to, kad joje posėdžiavo Pirmosios instancijos teismo teisėjas, kuris jau posėdžiavo prieš tai bylą nagrinėjusioje teismo sudėtyje.

61

Taigi pirmasis pagrindas turi būti atmestas.

62

La Poste pirmoje apeliacinio skundo dalyje teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo prieštaravimo dėl UFEX ir kt. nurodyto pagrindo, susijusio su tuo, kad Postadex perdavimas sudarė valstybės pagalbą, t. y. dėl pagrindo, kuris nebuvo nurodytas procese, kuriame priimtas minėtas sprendimas Ufex ir kt. prieš Komisiją ir kuris todėl buvo naujas pagrindas procese, kuriame priimtas skundžiamas sprendimas, priimtinumo. Antroje dalyje ji teigia, kad išnagrinėdamas šį pagrindą, kuris buvo naujas, Pirmosios instancijos teismas pažeidė savo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies nuostatas.

63

UFEX ir kt. ginčija šio pagrindo pirmos dalies priimtinumą, nes jis buvo grindžiamas painiais ir prieštaringais argumentais, be to, jame nebuvo nurodyta, kokia Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento nuostata pažeista.

64

Ši dalis nėra pagrįsta, nes Pirmosios instancijos teismas neturėjo nagrinėti prieštaravimo dėl priimtinumo, nes jį pateikė tik įstojusi į bylą šalis. Be to, nurodydama, kad Pirmosios instancijos teismas perkvalifikavo šį pagrindą, pagal pateiktą ieškinį nagrinėdamas jį kaip pagrindą, susijusį su akivaizdžia vertinimo klaida, La Poste sutinka, jog šis pagrindas buvo tinkamai nurodytas ir todėl jis nebuvo naujas. Taigi, kadangi Pirmosios instancijos teismas formaliai turėjo teisę perkvalifikuoti šiame ieškinyje nurodytus argumentus, antroji dalis taip pat yra nepagrįsta.

65

Savo dublike La Poste nesutinka, kad pirma jos pateikto antrojo pagrindo dalis yra nepriimtina. Ji teigia, kad tai yra aišku. Be to, net jei jos Pirmosios instancijos teismui pateiktas prieštaravimas dėl priimtinumo buvo nepriimtinas, teismas turėjo tai aiškiai konstatuoti. Teisingumo Teismo praktika, susijusi su į bylą įstojusių šalių nurodytų pagrindų nepriimtinumu, yra sudėtingesnė, nei teigia UFEX ir kt., ir neatmetama galimybė, kad šie prieštaravimai būtų išnagrinėti kiekvienu atveju atskirai. Šioje byloje prieštaravimas yra priimtinas, nes, La Poste manymu, visų pirma, jos nurodytais pagrindais buvo siekiama tų pačių tikslų, kurių siekė Komisija, be to, UFEX ir kt. naują pagrindą nurodė jau po įstojimo, pagaliau La Poste, apkaltinta valstybės pagalbos taisyklių pažeidimu, buvo suinteresuota pateikti prieštaravimą, kurio Komisija nenurodė.

66

Savo triplike UFEX ir kt. dar kartą patvirtina, kad į bylą įstojusios šalies nurodytas prieštaravimas nepriimtinas, o tai, kad pagrindas yra naujas, nėra susiję su viešąja tvarka.

67

Įstojusi į bylą šalis neturi teisės pateikti prieštaravimo dėl priimtinumo, jei jis nebuvo nurodytas atsakovės reikalavimuose (žr. 1993 m. kovo 23 d. Sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C-313/90, Rink. p. I-1125, 21 ir 22 punktus; 1993 m. birželio 15 d. Sprendimo Matra prieš Komisiją, C-225/91, Rink. p. I-3203, 11 ir 12 punktus bei 2002 m. kovo 19 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-13/00, Rink. p. I-2943, 5 punktą).

68

Akivaizdu, kad procese, kuriame priimtas skundžiamas sprendimas, La Poste buvo įstojusi į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus šalis, o Komisija nepateikė prieštaravimo dėl priimtinumo – juo La Poste rėmėsi Pirmosios instancijos teisme, – susijusio su tuo, kad UFEX ir kt. pagrindas dėl Postadex perdavimo buvo naujas, nes jis nenurodytas procese, kuriame priimtas minėtas sprendimas Ufex ir kt. prieš Komisiją.

69

Todėl pats La Poste nurodytas prieštaravimas dėl priimtinumo, kuris, kaip savo išvados 65 punkte pažymėjo generalinė advokatė, nebuvo susijęs su viešąja tvarka, buvo nepriimtinas. Šiomis aplinkybėmis, net jei Pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti šį prieštaravimą, tikrai turėjo padaryti išvadą, kad jis nepriimtinas. Tai, kad jis tokios išvados nepadarė, neturi jokio poveikio La Poste teisėms – pastaroji, siekdama užginčyti skundžiamo sprendimo teisėtumą, negali remtis šiuo neveikimu.

70

Šiomis aplinkybėmis, net darant prielaidą, kad pirma antrojo pagrindo dalis priimtina, ji bet kuriuo atveju nėra pagrįsta. Todėl ją reikia atmesti.

71

Primintina, kad pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį, taikomą pagal to paties reglamento 120 straipsnį, kai Pirmosios instancijos teismui, kaip šioje byloje, Teisingumo Teismo sprendimu grąžinamas sprendimas, vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Iš to darytina išvada, kad Teisingumui Teismui grąžinus bylą, šalys iš principo negali remtis pagrindais, kurie nebuvo nurodyti vykstant procesui, kur buvo priimtas, bet vėliau Teisingumo Teismo panaikintas Pirmosios instancijos teismo sprendimas.

72

Iš ieškinio, kurį UFEX ir kt. pateikė Pirmosios instancijos teismui procese, kur buvo priimtas minėtas sprendimas Ufex ir kt. prieš Komisiją, matyti, kad prašymas panaikinti buvo grindžiamas keturiais pagrindais, kuriuos Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kaip susijusius su teisės į gynybą pažeidimu, motyvavimo stoka, faktų netikslumais bei akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir valstybės pagalbos sąvokos pažeidimu (minėto sprendimo Ufex ir kt. prieš Komisiją 37 punktas).

73

Savo pastabų, pateiktų priėmus minėtą sprendimą Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt., 32–41 punktuose UFEX ir kt. paliko tris paskutinius pagrindus, kuriuos Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 49 punkte vertino kaip susijusius su pareigos motyvuoti pažeidimu, faktų netikslumais bei akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir klaidingu valstybės pagalbos sąvokos taikymu.

74

Iš šių pastabų tyrimo nėra aišku, kad UFEX ir kt. ketino pateikti naują pagrindą. Taip pat nustatyta, kad, kiek tai susiję su Postadex perdavimu, argumentai, pagrindžiantys pagrindą, susijusį su faktų netikslumais ir akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, jau buvo nurodyti jų ieškinyje, pareikštame procese, kur buvo priimtas minėtas sprendimas Ufex ir kt. prieš Komisiją. Šie argumentai negali būti laikomi sudarančiais naują pagrindą.

75

Be to, kaip Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 51 punkte, pagrindai, susiję su faktų netikslumais ir akivaizdžiomis vertinimo šioje byloje klaidomis, sutampa su pagrindu, susijusiu su klaidingu valstybės pagalbos sąvokos taikymu. Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas UFEX ir kt. argumentus, susijusius su Postadex perdavimu, pagrįstai galėjo perkvalifikuoti į pagrindžiančius pagrindą, susijusį su klaidingu valstybės pagalbos sąvokos taikymu (dėl teisės perkvalifikuoti pagrindą žr. 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Parlamentas prieš Gaspari, C-316/97 P, Rink. p. I-7597, 21 punktą).

76

Todėl tai, kad Pirmosios instancijos teismas atsakė į šiuos argumentus, nagrinėdamas pagrindą, susijusį su klaidingu valstybės pagalbos sąvokos taikymu, nereiškia, jog jis nagrinėjo naują pagrindą, todėl jis nepažeidė savo Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies nuostatų.

77

Kadangi antra antrojo pagrindo dalis nėra pagrįsta, ją taip pat reikia atmesti.

78

Vadinasi, antrasis pagrindas turi būti atmestas visas.

79

Siekiant išnagrinėti šį pagrindą, prieš nurodant šalių pateiktų argumentų santrauką būtina priminti Pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remdamasis jis padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas.

80

Skundžiamo sprendimo 63–71 punktuose priminęs su Bendrijos institucijų aktų motyvavimu susijusius EB sutarties reikalavimus, kurie apibrėžti teismo praktikoje, Pirmosios instancijos teismas atliko ginčijamo sprendimo motyvavimo tyrimą, iš esmės remdamasis dviem, jo manymu, lemiamomis, elementų kategorijomis.

81

Visų pirma Pirmosios instancijos teismas manė, kad jis turi ištirti, ar Komisija laikėsi pareigos motyvuoti, atsižvelgiant į pirmiau nurodytame sprendimo Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt. 40 punkte nustatytus principus, apie kuriuos priminta šio sprendimo 15 punkte.

82

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 72 punkte padarė išvadą, kad: „<…> tai ypač apima (ginčijamo) sprendimo motyvų pakankamumo tyrimą, susijusį su tuo, ar SFMI-Chronopost prašomas atlygis padengia, pirma, visas papildomas logistinės ir komercinės pagalbos teikimo kintamąsias sąnaudas, antra, adekvatų įnašą į su pašto tinklo naudojimu susijusias fiksuotąsias sąnaudas, ir, trečia, adekvačias palūkanas už nuosavą kapitalą, panaudotą konkurencinėje SFMI-Chronopost veikloje, ir su tuo, ar egzistuoja požymiai, rodantys, jog šie elementai buvo nepakankamai įvertinti arba nustatyti savavališkai“.

83

Dėl kiekvieno iš šių klausimų Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčijamame sprendime nebuvo pateikta pakankamai paaiškinimų.

84

Antra, Pirmosios instancijos teismas, priminęs, jog pareiga motyvuoti turi būti vertinama atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kurios tam tikru atveju galėtų pateisinti išsamesnę motyvaciją, nusprendė, kad būtent taip buvo šioje byloje.

85

Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 97 punkte nusprendė, kad: „<…> išsamesnę motyvaciją pateisina aplinkybės, susijusios su tuo, kad sprendimas yra vienas iš pirmųjų sprendimų, kuriame, taikant nuostatas valstybės pagalbos srityje, nagrinėjamas sudėtingas klausimas dėl rezervuotame sektoriuje veikiančios patronuojančios bendrovės, teikiančios logistinę ir komercinę pagalbą savo dukterinei bendrovei, kuri neveikia rezervuotame sektoriuje, sąnaudų apskaičiavimo. Antra, pirmojo 1992 m. kovo 10 d. Komisijos sprendimo atmesti atšaukimas, pareiškus ieškinį dėl panaikinimo ir minėtą Teisingumo Teismo sprendimą SFEI ir kt., turėjo paskatinti Komisiją dar kruopščiau ir tiksliau motyvuoti savo požiūrį dėl ginčijamų klausimų. Galiausiai tai, kad per administracinę procedūrą ieškovės pateikė kelis ekonominius tyrimus, taip pat turėjo paskatinti Komisiją, atsakant į šiais ekonominiais tyrimais grindžiamus esminius minėtų ieškovių argumentus, kruopščiai nurodyti motyvus“.

86

Chronopost ir La Poste teigia, jog Pirmosios instancijos teismo nustatyti reikalavimai išsamiai motyvuoti ginčijamą sprendimą, kad būtų galima vykdyti jo kontrolę, viršija tai, kas būtina, kiek tai susiję su Komisijos sprendimo, priimto srityje, kurioje ji turi didelę diskreciją, ribotos kontrolės reikalavimu. Chronopost priduria, kad Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad atlieka motyvavimo kontrolę, ir akivaizdžiai piktnaudžiaudamas įgaliojimais, vykdė akivaizdžios vertinimo klaidos arba net ginčijamo sprendimo tinkamumo kontrolę, taip pakeisdamas Komisijos vertinimą savuoju.

87

UFEX ir kt. reikalauja atmesti šį pagrindą, teigdamos, kad ginčijamas sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas ir jame apsiribota tik bendrais teiginiais, kurie netenkina reikalavimo išsamiai argumentuoti skundą. Jos teigia, kad argumentas, susijęs su piktnaudžiavimu įgaliojimais, yra netinkamas Pirmosios instancijos teismo sprendimo atžvilgiu.

88

Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB sutarties 190 straipsnio (po pakeitimo – EB 253 straipsnis) reikalavimas nurodyti motyvus turi atitikti atitinkamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyti institucijos, priėmusios ginčijamą aktą, argumentus taip, kad leistų suinteresuotiesiems asmenims žinoti, kokie priimtos priemonės pagrindai, o kompetentingam teismui – vykdyti jos kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti įvertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, interesus gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus, nėra reikalaujama tiksliai atskleisti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar akto motyvacija atitinka Sutarties 190 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamas sritį reglamentuojančias teisės normas (žr., be kita ko, 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France,C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 63 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-501/00, Rink. p. I-6717, 73 punktą).

89

Kalbant konkrečiai apie Komisijos sprendimą, kuriame daroma išvada, jog valstybės pagalba, apie kurią pranešė skundą padavęs asmuo, nebuvo suteikta, reikia konstatuoti, kad Komisija bet kuriuo atveju turi šiam asmeniui aiškiai nurodyti priežastis, dėl kurių skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių nepakako įrodyti, jog buvo suteikta valstybės pagalba. Tačiau Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl aplinkybių, kurios nesusijusios su ginču, yra nereikšmingos arba aiškiai antraeilės (minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 64 punktas).

90

Dar reikia priminti, kad sprendimų valstybės pagalbos srityje teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija turėjo priimdama šį sprendimą (2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-197/99 P, Rink. p. I-8461, 86 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

91

Būtent atsižvelgiant į šiuos svarstymus reikia vertinti šiuo atveju Pirmosios instancijos teismo pabrėžtų dviejų reikalavimų pagrįstumą nurodyti motyvus kategorijų, kurios primintos šio sprendimo 80–85 punktuose.

92

Jeigu savo atsakyme į UFEX ir kt. skunde nurodytus motyvus Komisija taikė sąvokos „normalios rinkos sąlygos“ vertinimo kriterijus, kurie gali būti klaidingi, palyginti su tais, kuriuos Teisingumo Teismas pateikė vėliau priimtame minėtame sprendime Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt., tai gali turėti reikšmės ginčijamo sprendimo motyvavimo pagrįstumui, bet ne tam, ar jo motyvacija pakankama procedūros prasme.

93

Be to, kalbant apie reikalavimą nurodyti išsamesnius ginčijamo sprendimo motyvus, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas, Pirmosios instancijos teismo analizė nėra svarbi.

94

Pirma, kaip savo išvados 94 punkte pažymėjo generalinė advokatė, tai, kad ginčijamuoju sprendimu vienu iš pirmųjų siekiama išnagrinėti sudėtingą klausimą valstybės pagalbos srityje, susijusį su rezervuotame sektoriuje veikiančios patronuojančios įmonės savo dukterinei įmonei, kuri šiame sektoriuje neveikia, teikiama pagalba, savaime nereiškia, kad suteiktos pagalbos sąnaudų apskaičiavimas turi būti motyvuojamas išsamiai, jei, kaip šioje byloje, Komisija mano, kad skundą pateikusios įmonės motyvai šiuo klausimu buvo klaidingi, atsižvelgiant į principus, kuriais jie pagrįsti. Darant prielaidą, kad pats šis Komisijos požiūris buvo klaidingas, ši aplinkybė gali turėti reikšmės ginčijamo sprendimo pagrįstumui, bet ne jo teisėtumui procedūros prasme.

95

Antra, nors tiesa, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas po to, kai Komisija atšaukė savo ankstesnį 1992 m. kovo 10 d. Sprendimą, kuriuo nuspręsta nesiimti veiksmų pagal UFEX ir kt. skundą ir dėl kurio pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, dėl šio atšaukimo niekaip nesikeičia Komisijos pareigos motyvuoti apimtis. Iš tiesų valstybės pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai, kurią reikia vertinti Komisijos sprendimo priėmimo dieną (2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-182/03, Rink. p. I-5479, 137 punktas). Priežastys, dėl kurių Komisija ankstesniame sprendime skirtingai įvertino nagrinėjamą situaciją, neturi daryti poveikio ginčijamo sprendimo teisėtumo vertinimui.

96

Pagaliau būtina motyvų, kuriais rėmėsi skundą pateikusi bendrovė, ir Komisijos sprendimo motyvacijos sąsaja nereikalauja, kad Komisija atmestų kiekvieną savo argumentą, nurodytą grindžiant šiuos motyvus. Pakaktų, kad ji pateiktų sprendimo aplinkybėmis lemiamą reikšmę turinčius faktus ir teisinius argumentus (2007 m. sausio 11 d. Sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją, C-404/04 P, 30 punktas). Šiuo atveju, ir jei pateikti paaiškinimai pagrindžia priežastis, dėl kurių minėti motyvai nebuvo laikyti svarbiais, nei skundą pateikusios bendrovės pateiktų ekonominių tyrimų skaičius, nei jų svarba grindžiant šiuos motyvus negali pakeisti Komisijai tenkančios pareigos motyvuoti apimties.

97

Be to, taip pat primintina, kad analizė, ar La Poste SFMI-Chronopost suteikta logistinė ir komercinė pagalba, kaip teigia UFEX ir kt., yra valstybės pagalba, buvo atlikta atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo priėmimo datą susiklosčiusias aplinkybes, kurioms būdingos dvi elementų kategorijos.

98

Pirma, Teisingumas Teismas minėto sprendimo SFEI ir kt. prieš Komisiją 62 punkte, kaip buvo priminta šio sprendimo 3 punkte, nusprendė, kad valstybės įmonės logistinė ir komercinės pagalba, suteikta savo privatinės teisės reglamentuojamoms dukterinėms bendrovėms, vykdančioms konkurencijai atvirą veiklą, gali būti laikoma valstybės pagalba Sutarties 92 straipsnio prasme, jei gautas už paslaugą atlygis yra mažesnis nei tas, kurio būtų pareikalauta normaliomis rinkos sąlygomis.

99

Antra, aišku, kad, remiantis šiais motyvais, skundu, su kuriuo UFEX ir kt. kreipėsi į Komisiją, iš esmės buvo siekiama pagrįsti, kad atlygis už suteiktą logistinę ir komercinę pagalbą yra per mažas (ginčijamo sprendimo I antraštinės dalies E skyrius).

100

UFEX ir kt. visų pirma teigia, kad atlygis už suteiktą logistinę pagalbą turėjo būti apskaičiuotas remiantis kaina, kurios įmonė, veikianti normaliomis rinkos sąlygomis, turėjo prašyti už nagrinėjamas paslaugas, neatsižvelgdama į „masto ekonomiją“, kuria dėl užimamos savo monopolinės padėties naudojosi La Poste ir dėl kurios, skundą pateikusių bendrovių manymu, buvo iškreipta konkurencija.

101

Nuspręsdamas, kad atsakymas į UFEX ir kt. pateiktus kaltinimus buvo neadekvatus, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 75–95 punktuose nurodė, kad Komisijos pateikta informacija pernelyg bendra ir netiksli.

102

Kaip savo išvados 97 punkte pažymėjo generalinė advokatė, Pirmosios instancijos teismas ypač kritikavo pavartotų ekonomikos ir apskaitos sąvokų tikslumo stoką, išnagrinėtų sąnaudų pobūdį ir duomenis, kuriais remiantis buvo atlikti finansiniai skaičiavimai. Jis konstatavo, jog negalėjo patikrinti galimų fakto ar vertinimo klaidų, ir, kiek tai susiję su kintamosiomis sąnaudomis, manė, kad ginčijamame sprendime bent jau turėjo būti nurodyta bendra suteiktų paslaugų apskaitos analitinių skaičiavimų santrauka.

103

Tačiau visų pirma reikia konstatuoti, kaip, beje, skundžiamo sprendimo 73 punkte pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, kad priežastys, dėl kurių Komisija atmetė UFEX ir kt. pasiūlytą šių paslaugų sąnaudų skaičiavimo metodą, aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo 49–56 punktuose nurodytų motyvų.

104

Komisija būtent paaiškina kodėl, jos manymu, UFEX ir kt. pateikti išsamūs ekonominiai tyrimai buvo grindžiami normalios rinkos kainos koncepcija, kuri iš esmės klaidinga. Iš tikrųjų šiuose tyrimuose ši kaina apibrėžta kaip už panašios privačios bendrovės teikiamas tokias pačias paslaugas nustatyta kaina bendrovei, su kuria ji nėra susijusi, nors reikia atsižvelgti į tai, kad sandoris buvo sudarytas tarp dviejų tai pačiai grupei priklausančių bendrovių ir kad šiomis aplinkybėmis negalima neatsižvelgti į strateginius motyvus ir sinergiją, kurią sukuria Chronopost ir La Poste priklausomybė tai pačiai grupei.

105

Šiomis aplinkybėmis, kaip savo išvados 106 punkte pažymėjo generalinė advokatė, nėra reikalo pateikti išsamų atsakymą dėl prielaidų ir skaičiavimų, kuriais grindžiami minėti tyrimai, siekiant apskaičiuoti bendras tariamos valstybės pagalbos sumas. Taigi Komisija negali būti kaltinama nepateikusi tokio atsakymo.

106

Antra, konstatuotina, kad Pirmosios instancijos teismas nepatikslina, kokie, jo manymu, UFEX ir kt. pateikto skundo aspektai ginčijamame sprendime buvo išnagrinėti neadekvačiai.

107

Trečia, taip pat reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl, jo manymu, ginčijamame sprendime nenurodomi motyvai, kuriais remiantis UFEX ir kt. pateikti fakto ir teisės argumentai neleido Komisijai padaryti išvados dėl valstybės pagalbos buvimo. Pateikti motyvai, apie kuriuos buvo priminta šio sprendimo 4 punkte, aiškiai ir nedviprasmiškai papildo Komisijos argumentus ir leidžia vykdyti šio sprendimo teisminę kontrolę.

108

Komisijos vartotos ekonomikos ir apskaitos sąvokos, išnagrinėtos sąnaudos ir duomenys, kuriais remiantis buvo atlikti finansiniai skaičiavimai, neišvengiamai susiję su sudėtingais techniniais vertinimais. Kadangi ginčijamas teisės aktas aiškiai atskleidžia Komisijos motyvus tam, kad vėliau būtų galima ginčyti jų pagrįstumą kompetentingame teisme, nebūtina reikalauti atskirai motyvuoti kiekvieną jos priimtą techninį sprendimą arba duomenį, kuriuo sprendimas pagrįstas (pagal analogiją, kiek tai susiję su visuotinai taikomais teisės aktais, be kita ko, žr. 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Alliance for Natural Health ir kt., C-154/04 ir C-155/04, Rink. p. I-6451, 134 punktą).

109

Be to, reikia pastebėti, kad būtų užtikrintas bylų konfidencialumas – Komisija turi tokią pareigą pagal EB sutarties 214 straipsnį (po pakeitimo – EB 287 straipsnis), – tam tikri duomenys, visų pirma susiję su paslaugų sąnaudomis, negali būti nurodyti akte, koks nagrinėjamas šioje byloje. Dėl šios priežasties tokiame akte nurodyto nebaigtinio duomenų sąrašo negalima laikyti motyvavimo stoka ir tai netrukdo vėliau vykdyti teisminę kontrolę.

110

Galiausiai, nors UFEX ir kt. Pirmosios instancijos teismui pateikė įvairių argumentų, neigiančių duomenis, kuriais rėmėsi Komisija, siekdami užginčyti priimtų sprendimų pagrįstumą ir visų pirma jų atitiktį minėtame Teisingumo Teismo sprendime Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt. nurodytiems kriterijams, pagal kuriuos būtų galima nustatyti normalias rinkos sąlygas šiuo atveju, Pirmosios instancijos teisme dėl ginčijamo tyrimo turi pasiteisinti pati Komisija.

111

Atvirkščiai, ta aplinkybė, kad visa ši informacija nėra nurodyta pačiame ginčijamo sprendimo tekste, neleidžia daryti išvados, kad sprendimas buvo nepakankamai motyvuotas, ypač jei šie argumentai buvo nurodyti ar išplėtoti teismo procese, vykusiame priėmus minėtą sprendimą Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt.

112

Štai kodėl Pirmosios instancijos teismas, nepadaręs teisės klaidos, negali prieiti prie išvados, kaip jis tai padarė skundžiamo sprendimo 95 punkte, kad nebuvo įmanoma patikrinti, ar naudotame metode ir kuriuo nors iš Komisijos analizės etapų nebuvo padaryta klaida, ir ar jie atitiko Teisingumo Teismo patvirtintinus valstybės pagalbos egzistavimo nustatymo principus.

113

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aišku, kad joks Pirmosios instancijos teismo nurodytas argumentas negali pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimo dėl motyvavimo stokos. Taigi Chronopost ir La Poste nurodytas pagrindas, kuriame teigiama, kad Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Komisijai tenkančią pareigą motyvuoti, padarė teisės klaidą, yra pagrįstas.

114

Todėl skundžiamą sprendimą reikia panaikinti tiek, kiek jame buvo nuspręsta dėl šios pareigos pažeidimo panaikinti tą ginčijamo sprendimo dalį, kurioje daroma išvada, jog La Poste suteikta logistinė ir komercinė pagalba SFMI-Chronopost nėra valstybės pagalba.

115

Chronopost ir La Poste teigia, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai manė, jog valstybės narės veiklos konkurenciniame sektoriuje perdavimas dukterinei bendrovei yra valstybės pagalba, nes klientų bazė, sudaranti iš valstybės išteklių finansuojamus nematerialinius aktyvus, buvo perduota be atlygio.

116

Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes jis, priešingai nei nustatyta minėtame Teisingumo Teismo sprendime Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt., neatsižvelgė į specifinę La Poste padėtį, kuri dėl to, kad pastaroji bendrovė veikia rezervuotame sektoriuje, nėra panaši į privačių bendrovių padėtį. Postadex perdavimo negalima dirbtinai atsieti nuo administracijos vykdomo veiklos perdavimo dukterinei bendrovei, kuris negali būti vertinamas taip pat, kaip privačios bendrovės investicija į veikiančią dukterinę bendrovę. Be to, kaip konstatavo Komisija, už valstybės kapitalo įnašą į Chronopost buvo sumokėta, todėl valstybė niekaip neparėmė įsteigtos dukterinės bendrovės.

117

Be to, nagrinėjamas dukterinės bendrovės įsteigimas – kurio, beje, Komisija siekė liberalizuodama kadaise monopolizuotus sektorius, – negali būti palygintas su bendrovės ir dukterinės bendrovės santykiais. Dukterinės bendrovės įsteigimo ir veiklos perdavimo jai momentu – jis gali būti palygintas su įmonės skaidymu – negalėjo būti suteikta jokia valstybės pagalba, nes tuo metu dar nebuvo pagalbos gavėjo, ir bet kuriuo atveju nebūtinai iš to būtų gauta naudos. Iš tiesų Komisija atsižvelgė į perduotų nematerialinių aktyvų vertę.

118

Galiausiai Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, kad perduodant kapitalą valstybinei dukterinei bendrovei paprastai a priori neteikiama pagalba, jei dalyvaujančio privataus investuotojo dalis yra vienoda – būtent toks atvejis yra šioje byloje, nes TAT, kontroliuojanti 34 % SFMI kapitalo dalies, investavo savo nuosavus aktyvus į SFMI.

119

Kiek tai susiję su UFEX ir kt., Postadex buvo nemokamai – be jokio atlygio – perduota SFMI-Chronopost, nes investuoto nuosavo kapitalo grąža nėra atlygis, šiuo atžvilgiu Komisijos nustatyti duomenys nėra svarbūs. Kapitalo įnašai, kurie pagal įmonių teisę visuomet turi būti įvertinami, Chronopost, kaip naujai į rinką įeinančiai bendrovei, suteiktų naudos, nes ji įgytų konkurencinį pranašumą nesant normalių rinkos sąlygų. Monopolinės bendrovės klientai, beje, su minėta bendrove susiję sutartiniais įsipareigojimais, dukterinei bendrovei buvo perduoti nemokamai.

120

Siekiant taikyti Sutarties 92 straipsnio 1 dalį nesvarbu, ar kalbama apie skaidymą, ar ne, nes valstybės pagalbos sąvoka apibrėžiama atsižvelgiant ne į ūkinės operacijos priežastis ar būdus, bet į jos poveikį rinkai ir Bendrijos vidaus prekybai.

121

Pirmiausia primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, siekiant kvalifikuoti „pagalbą“ Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme, reikalaujama, kad būtų tenkinamos visos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos (žr. 1990 m. kovo 21 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, vadinamojo „Tubemeuse“, C-142/87, Rink. p. I-959, 25 punktą; 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-278/92–C-280/92, Rink. p. I-4103, 20 punktą; 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-482/99, Rink. p. I-4397, 68 punktą bei 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C-280/00, Rink. p. I-7747, 74 punktą).

122

Visų pirma tai turi būti valstybės įsikišimas arba įsikišimas panaudojant valstybinius išteklius. Antra, šis įsikišimas turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, juo turi būti suteiktas pranašumas pagalbos gavėjui. Ketvirta, jis turi iškreipti konkurenciją ar kelti grėsmę, kad ji bus iškreipta (be kita ko, žr. 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C-451/03, Rink. p. I-2941, 56 punktą).

123

Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką sutarta nauda gali apimti ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidijas, paskolas ar tiesiogines investicijas į įmonių kapitalą, bet ir veiksmus, kuriais įvairiais būdais sumažinami paprastai įmonei tenkantys mokestiniai įsipareigojimai ir kurie, nors ir nebūdami subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra tokio pačio pobūdžio ir turi tapatų poveikį. Viena iš netiesioginės naudos, kuri turi tokį patį poveikį kaip ir subsidijos, formų yra prekių tiekimas arba paslaugų teikimas preferencinėmis sąlygomis (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo GEMO, C-126/01, Rink. p. I-13769, 28 ir 29 punktus).

124

Skundžiamo sprendimo 165 ir 167 punktuose nuspręsdamas, kad La Poste įvykdytas Postadex perdavimas – valstybės paslauga – SFMI-Chronopost yra valstybės pagalba, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šia operacija buvo perduoti klientai, t. y. ekonominę vertę turintis nematerialinių aktyvų elementas, o SFMI-Chronopost už gautą naudą niekaip La Poste neatsilygino.

125

Tokie argumentai leidžia suprasti, kad La Poste atsiskyrė nuo Postadex be jokio atlygio, tartum perduota veikla būtų privatizuota visiškai nemokamai.

126

Tačiau tokia analizė pagrįsta klaidinga prielaida. Iš tiesų neginčijama, kad La Poste šį perdavimą įvykdė įsteigdama dukterinę bendrovę ir kad per kontrolinį akcijų paketą, kurį ji 100 % kontroliavo, įgijo 66 % savo dukterinės bendrovės Chronopost kapitalo. Negalima atmesti galimybės, kad šiomis akcijų dalimis, bent jau iš dalies, atsižvelgiama į perduotų materialinių ir nematerialinių aktyvų, visų pirma Postadex klientų, vertę.

127

Kaip pažymėta generalinės advokatės išvados 117 punkte, La Poste išsaugojo Chronopost perduotos veiklos ekonominę vertę, kurią sudaro La Poste turima 66 % kapitalo dalis Chronopost.

128

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad Pirmosios instancijos teismas, nepadarydamas teisės klaidos, negalėjo savo analizės grįsti visiškai neatsižvelgdamas į klientų perdavimo įsteigiant dukterinę bendrovę teisines ir ekonomines sąlygas, nors vien šios sąlygos gali sudaryti atlygį už perdavimu suteiktą naudą.

129

Be to, su tokiu valstybės pagalbos kvalifikavimu būtų galima sutikti tik tuomet, jei toks Postadex klientų perdavimas tenkintų visas Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, apie kurias buvo priminta šio sprendimo 122 straipsnyje ir kurios yra kumuliacinės (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Enirisorse, C-237/04, Rink. p. I-2843, 50 punktą).

130

Tačiau nenurodoma, kad buvo tenkinamos visos šios sąlygos. Bet kuriuo atveju, siekiant atsakyti į klausimą, ar, kaip matyti iš ketvirtosios sąlygos, toks perdavimas iškreiptų konkurenciją arba keltų tokią grėsmę, reikėtų pažymėti, kad taip galėtų būti tik tuomet, jei visų pirma jis pakeistų nagrinėjamos rinkos struktūrą ir jau šioje rinkoje konkuruojančių įmonių padėtį.

131

Šiuo klausimu generalinės advokatės išvados 120 punkte pažymėta: kadangi greitojo pašto veiklą, kol buvo įsteigta SFMI-Chronopost, naudodama prekės ženklą Postadex tiesiogiai jau vykdė La Poste, panašu, kad Postadex klientų perdavimas SFMI-Chronopost pats savaime nepakeičia konkurencijos sąlygų greitojo pašto rinkoje.

132

Šiomis aplinkybėmis Chronopost ir La Poste nurodytą ketvirtąjį pagrindą reikia priimti bei panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo panaikinama ta ginčijamo sprendimo dalis, kur konstatuojama, kad Postadex perdavimas nėra valstybės pagalba.

133

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, skundžiamą sprendimą reikia panaikinti tiek, kiek, pirma, juo panaikinama ta ginčijamo sprendimo dalis, kur konstatuojama, kad nei La Poste savo dukterinei bendrovei SFMI-Chronopost suteikta logistinė ir komercinė pagalba, nei Postadex perdavimas nėra SFMI-Chronopost suteikta valstybės pagalba, ir, antra, juo nurodoma atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

134

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą, jei Teisingumo Teismas Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti. Kadangi būtent toks atvejis yra šioje byloje, Teisingumo Teismas jam pateikto spręsti ginčo ribose turi iš esmės išnagrinėti prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą, atsižvelgdamas į tai, kad visus šio sprendimo teisėtumo vertinimo elementus šalys galėjo pateikti per visą proceso, kurį sudaro keletas stadijų, eigą.

135

Visų pirma reikia priminti, kad skundžiamu sprendimu ginčijamas sprendimas buvo panaikintas tik tiek, kiek juo konstatuojama, kad nei La Poste savo dukterinei bendrovei SFMI-Chronopost suteikta logistinė ir komercinė pagalba, nei Postadex perdavimas nėra SFMI-Chronopost suteikta valstybės pagalba, nes, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 4 punkte, ginčijamo sprendimo 1 punkte nurodyti kiti elementai, kurių Komisija nelaikė valstybės pagalba.

136

Pirmosios instancijos teismas atmetė UFEX ir kt. argumentus, susijusius su šiais kitais elementais, minėtame sprendime Ufex ir kt. prieš Komisiją, kaip tai buvo priminta skundžiamo sprendimo 180 punkte, arba pastarojo sprendimo 189–191 punktuose.

137

Be to, nagrinėdamas pagrindą, susijusį su valstybės pagalbos sąvokos pažeidimu, Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atmetė UFEX ir kt. pateiktus argumentus, pagrindžiančius šį pagrindą, ir susijusius, pirma, su vadinamojo „ekstrapoliacijos“ metodo panaudojimu ir, antra, La Poste prekės ženklo įvaizdžio panaudojimu.

138

Šiomis aplinkybėmis, kadangi UFEX ir kt., atsakovės šiame apeliaciniame procese, nepateikė atitinkamų reikalavimų, tai, kad Teisingumo Teismas iš dalies panaikino skundžiamą sprendimą, neturi jam įtakos, nes Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus atmetė.

139

Todėl po panaikinimo – kaip matyti iš šio sprendimo 132 punkto – ginčijamas sprendimas gali būti ginčo, dėl kurio buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą, dalykas tik tiek, kiek juo konstatuojama, kad La Poste suteikta logistinė ir komercinė pagalba SFMI-Chronopost nėra valstybės pagalba.

140

Šio ginčo dalyko ribose lieka išnagrinėti argumentus, nurodytus grindžiant pagrindą, susijusį su valstybės pagalbos sąvokos pažeidimu, t. y. kuriuos Pirmosios instancijos teismui nurodė UFEX ir kt. priėmus minėtą sprendimą Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt., pavyzdžiui, tai, kad La Poste sąnaudos nebuvo padengtos, kad tam tikri elementai, kuriais rėmėsi Komisija, nepakankamai neįvertinti ir savavališki, kad Deloitte ataskaitos 4 priede esančiose apskaitos pataisose padaryta klaidų ir kad La Poste investicijų vidinė pelno norma buvo pernelyg aukšta.

141

Pirmiausia reikia pažymėti, kad tokia valstybės pagalbos sąvoka, kokia apibrėžta Sutartyje, yra teisinė sąvoka ir turi būti aiškinama vadovaujantis objektyviais elementais. Dėl šios priežasties Bendrijos teismas iš esmės privalo, atsižvelgdamas tiek į jam pateiktas konkrečias ginčo aplinkybes, tiek į Komisijos padarytus techninius ar sudėtingus vertinimus, vykdyti visapusišką kontrolę, kad galėtų atsakyti į klausimą, ar priemonei taikoma Sutarties 92 straipsnio 1 dalis (2000 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija prieš Ladbroke Racing ir Komisiją, C-83/98 P, Rink. p. I-3271, 25 punktas).

142

Iš to darytina išvada, kad Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar Komisijos nurodyti faktai yra iš esmės teisingi, ir ar jais remiantis galima įrodyti, kad visos šio sprendimo 122 punkte primintos sąlygos, pagal kurias galima kvalifikuoti „pagalbą“ Sutarties 92 straipsnio 1 dalies prasme, yra tenkinamos.

143

Kadangi šioje byloje kalbama apie sudėtingą ekonominį vertinimą, taip pat reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisminė kontrolė dėl Komisijos akto, kuriai reikalingas toks vertinimas, turi apsiriboti patikrinant, ar buvo laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar teisingos faktinės aplinkybės, kuriomis buvo remiamasi priimant užginčytą sprendimą, ar nėra akivaizdžios šių faktų vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-56/93, Rink. p. I-723, 11 punktą ir 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo Italija prieš SIM 2 Multimedia prieš Komisiją, C-328/99 ir C-399/00, Rink. p. I-4035, 39 punktą).

144

Be to, kadangi, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 94 punkte, valstybės pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai, kurią reikia vertinti Komisijos sprendimo priėmimo datą, vykdant minėtą teisminę kontrolę turi būti atsižvelgiama tik į iki šios datos padarytus vertinimus.

145

Atsižvelgiant į šiuos svarstymus turi būti išnagrinėti UFEX ir kt. nurodyti argumentai, kuriais siekiama įrodyti, jog vertinimai, kuriais remdamasi Komisija nusprendė, kad atlygis už laikotarpiu nuo 1986 m. iki 1995 m. La Poste suteiktą logistinę ir komercinę pagalbą SFMI-Chronopost buvo pakankamas, ir dėl kurio todėl nebuvo atskleista, kad SFMI-Chronopost suteikta valstybės pagalba, buvo klaidingi.

146

UFEX ir kt. teigia, kad Komisija, konkrečiai nenurodydama nei naudotų duomenų, nei atliktų skaičiavimų, tik konstatavo, kad La Poste patirtos bendros sąnaudos buvo padengtos, be to, Deloitte ataskaitoje, kuria ji rėmėsi, buvo konstatuotas jos negalėjimas pagrįsti savo išvadų dėl kintamųjų sąnaudų nesant prieš 1992 m. atliktos La Poste analitinės apskaitos.

147

Šiuo klausimu ir, kaip jau buvo pažymėta Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 133 punkte dėl „ekstrapoliacijos“ metodo naudojimo, aišku, kad tik nuo 1992 m. La Poste – tuomet sudėtinė Prancūzijos administracijos dalis – turėjo vykdyti analitinę apskaitą, be kurios ankstesniojo laikotarpio atžvilgiu buvo neįmanoma atlikti tikslių La Poste suteiktų paslaugų SFMI-Chronopost sąnaudų skaičiavimų.

148

Be to, kaip Teisingumo Teismas jau pažymėjo minėto sprendimo Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt. 38 punkte, visiškai nesant galimybių La Poste padėtį palyginti su privačia rezervuotame sektoriuje neveikiančių įmonių grupe, „normalios rinkos sąlygos“, kurios neišvengiamai yra hipotetinės, turi būti vertinamos atsižvelgiant į prieinamus objektyvius ir patikrinamus elementus.

149

Šiomis aplinkybėmis nereikia kaltinti Komisijos, jog ji ginčijamą sprendimą grindė tuo metu vieninteliais prieinamais ir būtent Deloitte ataskaitoje esančiais duomenimis, kuriuos pateikė Prancūzijos vyriausybė ir kurie leido nustatyti La Poste patirtas sąnaudas. Tai, kad buvo remtasi šiais duomenimis, būtų galima kritikuoti tik tuomet, jeigu jie būtų pagrįsti akivaizdžiai klaidingais teiginiais.

150

Tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos tyrimo tokios išvados daryti negalima.

151

Visų pirma Komisija neturi jokio pagrindo ginčyti duomenų, pateiktų iš La Poste analitinių apskaitų, atliktų nuo 1992 m., kurios, o tai neginčijama, buvo patvirtintos auditorių ir valstybės kontrolieriaus, teisingumo. Aplinkybė, kad Prancūzijos audito rūmai savo 2003 m. ataskaitoje nurodė tam tikras šių apskaitų „silpnąsias vietas“, negali įrodyti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo datą Komisijos padaryti sprendimai buvo akivaizdžiai klaidingi.

152

Be to, šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad prie UFEX ir kt. skundo, kuris paduotas Komisijai, buvo pridėtas Braxton atliktas ekonominis tyrimas bei, siekiant pagrįsti 1993 m. Tribunal de commerce de Paris pareikštą ieškinį, kitas šios bendrovės tyrimas. Iš ginčijamo sprendimo neginčytų teiginių aišku, kad UFEX ir kt. prie savo 1996 m. rugpjūčio mėnesį Komisijai pateiktų pastabų pridėjo naują Bain & Co. konsultavimo bendrovės (toliau – Bain tyrimas) atliktą ekonominį tyrimą, kuriame, UFEX ir kt. manymu, duomenys buvo patikimesni nei tie, kurie nurodyti dviejuose ankstesniuose Braxton tyrimuose.

153

Iš šių paeiliui atliktų tyrimų ne tik matyti, kaip sudėtinga įvertinti realias La Poste suteiktos logistinės ir komercinės pagalbos SFMI-Chronopost sąnaudas; taip pat iš ginčijamame sprendime neginčytų teiginių aišku, jog Deloitte ataskaitoje buvo analizuojamos bei vertinamos Bain tyrimo išvados. Šiomis aplinkybėmis duomenys, kuriais rėmėsi Komisija, atsižvelgusi į priėmus šią ataskaitą joje išdėstytus svarstymus, turi būti laikomi ne nustatytais savavališkai, bet pagrįstais tuo metu prieinama informacija.

154

Antra, UFEX ir kt. ginčija minėtoje Deloitte ataskaitoje ir vėliau Komisijos naudotą metodologiją, skirtą nustatyti La Poste patirtas sąnaudas, susijusias su SFMI-Chronopost vykdoma greitojo pašto veikla, nes joje neatsižvelgiama į tam tikras tiesiogiai tik greitojo pašto veiklai priskiriamas fiksuotąsias sąnaudas. Tačiau tokia kritika būtų svarbi tik tuomet, jeigu būtų įrodyta, kad La Poste turėjo būtent su greitojo pašto veikla susijusių sąnaudų, tačiau to UFEX ir kt. niekaip neįrodė – jos, konkrečiai neidentifikuodamos šių sąnaudų, šiuo klausimu tik atsiuntė dokumentus, kuriuose pateikiama bendra, niekuo kitu nepagrįsta informacija.

155

Bet kuriuo atveju neatrodo, kad naudojant šį metodą – Komisija turi diskreciją spręsti dėl techninių dalykų – buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, nors a priori būtų logiška, kaip šioje byloje, atsižvelgiant į įvairios veiklos apimtį fiksuotų sąnaudų dalį priskirti vienai ar kitai veiklai.

156

Trečia, aišku, kad, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 147 punkte, nesant La Poste analitinės apskaitos laikotarpiu nuo 1986 m. iki 1992 m., buvo neįmanoma atlikti tikslių SFMI-Chronopost suteiktų paslaugų sąnaudų skaičiavimų.

157

Būtent siekiant ištaisyti šį trūkumą konsultavimo bendrovės Deloitte Touche Tohmatsu buvo paprašyta iš naujo įvertinti prieinamus apskaitos duomenis, kad būtų galima kuo tiksliau apskaičiuoti visas sąnaudas, susijusias su taip SFMI-Chronopost suteikta logistine ir komercine pagalba.

158

Šiomis aplinkybėmis nėra akivaizdžiai netinkama, kad šiame pakartotiniame vertinime padaryti įvairūs patikslinimai, kurių motyvai ir apimtis buvo paaiškinti 2005 m. gegužės 27 d. atsakyme į Pirmosios instancijos teismo šalims pateiktus klausimus raštu. Vien dėl tokių patikslinimų negalima daryti išvados, kad Komisijos remiantis šio tyrimo rezultatais naudoti duomenys nebuvo nuoseklūs.

159

Ketvirta, siekdama atsakyti į klausimą, ar La Poste, kaip SFMI-Chronopost akcininkės, veiksmai yra komerciškai pateisinami atsižvelgiant į rinkos ekonomikos investuotojo principą ir todėl neslėpė subsidijų, kurios galėtų būti laikomos valstybės pagalba, Komisija, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo, patikrino, ar La Poste, kaip akcininkės, investicijų vidinė pelno norma (VPN) viršijo bendras SFMI-Chronopost kapitalo sąnaudas, t. y. normalią vidinę pelno normą, kurios panašiomis aplinkybėmis reikalautų privatus investuotojas.

160

Nustatyta ir tai, beje, nebuvo ginčyta, kad dėl tokio skaičiavimo, kuris apibūdintas ginčijamame sprendime ir kuris nurodytas 2005 m. gegužės 27 d. Komisijos atsiliepimo į apeliacinį skundą 1 lentelėje, t. y. neatsižvelgiant į pagalbą, kurią sudarė prieiga prie La Poste tinklo ir prie prekybos materialinių ir nematerialinių išteklių elementų (pirmasis variantas), buvo padaryta išvada, kad VPN gerokai viršijo kapitalo sąnaudas. Kalbant apie VPN, apskaičiuotą atsižvelgiant į pagalbą, kurią sudarė prieiga prie tinko ir prekybos materialinių ir nematerialinių išteklių elementų (antrasis variantas), pažymėtina, jog UFEX ir kt. teigia, kad minėto atsiliepimo į apeliacinį skundą 2 lentelėje buvo padaryta skaičiavimo klaidų.

161

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad UFEX ir kt. kaltinimas, kuris neleidžia paneigti pagal pirmąjį variantą padarytos išvados, neturi jokio poveikio. Iš tiesų, pirma, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija į antrąjį variantą atsižvelgė tik remdamasi UFEX ir kt. pateiktais duomenimis, kuriuos ji ginčijo, ir tik siekdama pagrįsti savo pirmojo varianto rezultatus.

162

Be to, antra, šiuose duomenyse nurodyta suma, kuri, UFEX ir kt. manymu, atitinka pagalbą, susijusią su privilegijuotomis prieigos prie La Poste langelių sąlygomis, nors nei UFEX ir kt., nei Bain tyrime, kaip patikslinama ginčijamame sprendime, nepaaiškinama, kaip ši suma buvo apskaičiuota. Šiomis aplinkybėmis nagrinėjamas kaltinimas neleidžia nustatyti, kad Komisijos vertinimas, susijęs su tinkamu atlygiu už į konkurencinę veiklą padarytas nuosavo kapitalo investicijas, buvo akivaizdžiai klaidingas.

163

Galiausiai primintina, kad VPN nustatymu šioje byloje buvo tik siekiama patikrinti, ar La Poste, kaip SFMI-Chronopost akcininkės, veiksmai būtų komerciškai pateisinami atsižvelgiant į „rinkos ekonomikos investuotojo“ principą. Atsižvelgiant į šį tikslą, Komisijai buvo svarbu išsiaiškinti, ar VPN viršijo normalią vidinę pelno normą, kurios panašiomis aplinkybėmis reikalautų privatus investuotojas. Todėl aplinkybė, kad ši norma daugiau ar mažiau buvo viršyta, neturi poveikio siekiant išsiaiškinti, ar La Poste ir jos dukterinės bendrovės finansiniuose sandoriuose buvo pagalbos elementas. Taigi UFEX ir kt. argumentas, susijęs su pernelyg didele VPN, šioje byloje yra nereikšmingas.

164

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindas, susijęs su valstybės pagalbos sąvokos pažeidimu, nėra pagrįstas, todėl UFEX ir kt. ieškinys dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo turi būti atmestas.

165

Procedūros reglamento 122 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas arba jeigu jis yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia šis teismas. Pagal to paties Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, kuri pagal šio reglamento 118 straipsnį taikoma apeliacinėse bylose, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal šio reglamento 69 straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Pagal šio straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

166

Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, kiekviena šalis ir Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: