—

Slovėnijos vyriausybės, atstovaujamos M. Remic,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Enegren ir R. Vidal Puig,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo (OL L 283, p. 23) su pakeitimais, padarytais 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74/EB (OL L 270, p. 10, toliau – Direktyva 80/987), aiškinimu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp J. Velasco Navarro ir Darbo užmokesčio garantijų fondo (Fondo de Garantía Salarial, toliau – Fogasa) dėl pastarojo, kaip subsidiariai atsakingo asmens, atsisakymo ieškovei išmokėti išeitinę jos neteisėto atleidimo iš darbo kompensaciją, numatytą taikos sutartyje, sudarytoje tarp J. Velasco Navarro ir jos darbdavio.

3

Direktyvos 80/987 1 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „ši direktyva taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams“.

4

Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje detalizuojama, kad ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktuose vartojamų sąvokų „darbuotojas“, „darbdavys“, „darbo užmokestis“, „neatidėliotina teisė“ ir „būsimoji teisė“.

5

Direktyvos 80/987 3 straipsnio 1 dalies pradinėje redakcijoje buvo numatyta:

„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos, laikantis 4 straipsnio reikalavimų, užtikrintų darbdavio neapmokėtų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių ir susijusių su darbo užmokesčiu už laikotarpį iki nustatytos datos, apmokėjimą.“

6

Direktyvos 80/987 3 straipsnio 1 dalies pradinė redakcija po pakeitimų, padarytų Direktyva 2002/74, tapo 3 straipsnio pirmąja pastraipa ir buvo performuluota:

„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos, laikydamosi 4 straipsnio reikalavimų, užtikrintų darbuotojams nesumokėtų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, patenkinimą, įskaitant, jeigu numatyta nacionalinės teisės aktais, išeitines išmokas dėl nutrauktų darbo santykių.“

7

Direktyvos 2002/74 2 straipsnio 1 dalies pirmoje ir antroje pastraipose nurodyta:

„Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2005 m. spalio 8 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

Pirmojoje pastraipoje minėtas nuostatas jos taiko bet kuriai darbdavio nemokumo būklei, atsiradusiai po šių nuostatų įsigaliojimo dienos.“

8

Vadovaujantis Direktyvos 2002/74 3 straipsniu, ši direktyva įsigaliojo 2002 m. spalio 8 dieną.

9

1995 m. kovo 24 d. Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 1/1995, patvirtinančio Įstatymo dėl darbuotojų kodekso (Estatuto de los Trabajadores, BOE, Nr. 75, 1995 m. kovo 29 d., p. 9654) su pakeitimais, padarytais 1997 m. gruodžio 19 d. Įstatymu Nr. 60/1997 (BOE, Nr. 304, 1997 m. gruodžio 20 d., p. 37453; toliau – Darbuotojų kodeksas), pakeistąjį tekstą, 26 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Darbo užmokesčio garantijų fondas <…> darbdavių nemokumo, mokėjimų sustabdymo, bankroto ar mokumo atkūrimo teismine tvarka atvejais išmoka darbuotojams priklausančias darbo užmokesčio sumas.

Darbo užmokesčiu pirmesnės pastraipos tikslais laikoma taikos sutartimi arba teismo sprendimu pagal 26 straipsnio 1 dalį pripažinta suma bei papildoma „salarios de tramitación“ (darbo užmokesčio už bylinėjimosi laikotarpį) kompensacija, prireikus paskirta kompetentingos teisminės institucijos <…>

2.   Pirmesnėje dalyje nurodytais atvejais Darbo užmokesčio garantijų fondas, neviršydamas metinio darbo užmokesčio, kurį apskaičiuojant dienos darbo užmokestis negali viršyti dvigubo minimalaus darbo užmokesčio, moka išeitines kompensacijas, priteistas teismo arba administracinės institucijos sprendimu darbuotojams dėl atleidimo iš darbo arba dėl sutarties nutraukimo pagal šio įstatymo 50, 51 straipsnius ir 52 straipsnio c punktą.

<…>“

10

Darbuotojų kodekso 56 straipsnio 1 dalyje numatytos išeitinės neteisėto atleidimo iš darbo kompensacijos šio kodekso 33 straipsnio 2 dalyje priskiriamos prie Fogasa mokėtinų išmokų tokiomis sąlygomis:

„1.   Atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, darbdavys per penkias dienas nuo sprendimo įteikimo jam dienos gali grąžinti darbuotoją į darbą sumokėdamas šiam šios dalies b punkte numatytą „salarios de tramitación“ arba sumokėti šias teismo sprendime nurodytino dydžio sumas:

Darbdavys privalo drausti darbuotoją socialiniu draudimu visą laikotarpį, už kurį skaičiuojamas pirmesniame b punkte minimas darbo užmokestis.“

11

J. Velasco Navarro, ieškovė pagrindinėje byloje, dirbo bendrovėje Camisas Leica SL (toliau – Camisas Leica) laikotarpiu nuo 1998 m. gegužės 28 d. iki 2001 m. gruodžio 27 d., kai buvo bendrovės atleista.

12

2002 m. gegužės 13 d. J. Velasco Navarro ir Camisas Leica sudarė taikos sutartį, pagal kurią ši bendrovė pripažino neteisėtai atleidusi iš darbo J. Velasco Navarro bei įsipareigojo jai sumokėti išeitinę kompensaciją ir Darbuotojų kodekso 56 straipsnyje numatytą „salarios de tramitación“.

13

Remdamasi taikos sutartį patvirtinusio teismo sprendimu, Camisas Leica prašymu, priimtu 2003 m. kovo 5 d., pripažinti šią bendrovę laikinai nemokia, J. Velasco Navarro paprašė minėtos kompensacijos bei „salarios de tramitación“, kurių jos buvęs darbdavys jai nesumokėjo, dydžio išmokos iš Fogasa.

14

Fogasa sutiko ieškovei pagrindinėje byloje išmokėti 3338,88 euro sumą kaip „salarios de tramitación“, tačiau nusprendė, kad J. Velasco Navarro neturėjo teisės į 8622,42 euro sumą, kurios ji prašė kaip išeitinės kompensacijos, nes pastaroji nebuvo priteista teismo sprendimu ar kitokiu teismo aktu.

15

Fogasa atsisakymą išmokėti jai šią išeitinę kompensaciją J. Velasco Navarro užginčijo Juzgado de lo Social Único de Algeciras.

16

Iš paaiškinimų, kuriuos nacionalinis teismas pateikė sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad Ispanijos teisė, t. y. Darbuotojų kodekso 33 straipsnio 2 dalis, numato dėl nutrauktų darbo santykių mokėtinų išeitinių kompensacijų išmokėjimą, tačiau tik jei darbuotojams jos buvo priteistos teismo arba administraciniu sprendimu dėl jų atleidimo iš darbo arba darbo sutarties nutraukimo.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ši nacionalinė nuostata pažeidžia Teisingumo Teismo praktikoje ir būtent 2005 m. gruodžio 13 d. Nutarties Guerrero Pecino (C-177/05, Rink. p. I-10887) 30 punkte įtvirtintą Bendrijos lygybės principą. Pagal šią teismo praktiką tokios kompensacijos, nustatytos pagal teisminio taikinimo procedūrą, taip pat turi būti vertinamos kaip išeitinės išmokos Direktyvos 80/987 3 straipsnio pirmosios pastraipos prasme.

18

Šis teismas nurodo, kad 2003 m. kovo 5 d., kai pripažino Camisas Leica nemokumą, Direktyva 2002/74 jau buvo įsigaliojusi. Jis mano, kad nors šios direktyvos perkėlimo terminas baigėsi 2005 m. spalio 8 d., Ispanijos teisės aktų leidėjas nesiėmė jos įgyvendinimo priemonių manydamas, kad Ispanijos vidaus teisė, galiojanti nuo 1997 m. gruodžio 21 d., visiškai atitinka šią direktyvą.

19

Iš to nacionalinis teismas daro išvadą apie negalimumą pripažinti, jog 2005 m. spalio 8 d. Ispanijos Karalystė jau buvo perkėlusi Direktyvą 2002/74, būtent dėl to, kad nacionalinės teisės aktai buvo neišsamūs.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be to, tvirtina, kad Fogasa teismo posėdyje nurodė, jog J. Velasco Navarro negali remtis nei Direktyva 2002/74, nei minėtoje nutartyje Guerrero Pecino pateiktu jos išaiškinimu, nes teismo sprendimas dėl Camisas Leica laikino nemokumo, nors ir priimtas vėliau, nei įsigaliojo ši direktyva, t. y. po 2002 m. spalio 8 d., bet kuriuo atveju yra priimtas anksčiau nei valstybės narės privalėjo imtis jos perkėlimo priemonių, t. y. nei 2005 m. spalio 8 diena.

21

Tokiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Social Único de Algeciras nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Dviem savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar į valstybės narės teisę dar neperkelta Direktyvos 80/987 3 straipsnio pirmoji pastraipa veikia tiesiogiai ir, teigiamai atsakius į šį klausimą, nuo kurios datos šia nuostata galima tiesiogiai remtis prieš tokią instituciją, kokia yra Fogasa. Kadangi abiem šiais klausimais iš esmės klausiama, ar ši nuostata gali veikti tiesiogiai laikotarpiu nuo jos įsigaliojimo iki perkėlimo termino pabaigos, juos abu reikia nagrinėti kartu.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuos abu klausimus pateikia remdamasis minėta nutartimi Guerrero Pecino. Joje Teisingumo Teismas išaiškino Direktyvą 80/987 to paties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kuris į Teisingumo Teismą kreipėsi ir šioje pagrindinėje byloje, prašymu ir to paties nemokumo atvejo atžvilgiu, tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 23 punkte, tik tuo atveju, jei atitinkamą dieną Direktyva 2002/74 jau buvo perkelta į nacionalinę teisę, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

24

Šioje pagrindinėje byloje iš prašymo priimti prejudicinį sprendimo motyvų matyti, kad minėtas teismas mano, jog šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigoje, t. y. 2005 m. spalio 8 d., Direktyva 2002/74 dar nebuvo perkelta į nacionalinę teisę (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją, C-6/07, nepaskelbta Rinkinyje).

25

Glaustai apibendrinant sąlygų, kurios turi būti įvykdytos tam, kad nacionaliniame teisme būtų galima remtis neperkelta arba netinkamai perkelta direktyvos nuostata, nagrinėjimą (žr. 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Marks & Spencer, C-62/00, Rink. p. I-6325, 25 punktą ir 2006 m. birželio 8 d. Sprendimo Feuerbestattungsverein Halle, C-430/04, Rink. p. I-4999, 28 ir 29 punktus) matyti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką direktyva tiesiogiai veikia tik pasibaigus jos perkėlimo į valstybių narių teisę terminui (1994 m. kovo 3 d. Sprendimo Vaneetveld, C-316/93, Rink. p. I-763, 16 punktas ir 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Mendes Ferreira ir Delgado Correia Ferreira, C-348/98, Rink. p. I-6711, 33 punktas).

26

Šiuo atveju perkėlimo termino pabaiga, vadovaujantis Direktyvos 2002/74 2 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa, yra 2005 m. spalio 8 diena. Pagrindinės bylos atžvilgiu svarbu nustatyti, ar po šios datos šios direktyvos tiesioginiu veikimu galima remtis aplinkybių, atsiradusių iki šios datos, atžvilgiu. Camisas Leica tapo nemoki 2003 m. kovo 5 d., t. y. nepasibaigus šios direktyvos perkėlimo terminui, o ieškovė pagrindinėje byloje pateikė Fogasa savo prašymą, susijusį su dėl šio nemokumo nesumokėtos išeitinės kompensacijos susidariusia skola, po šios datos.

27

Šiuo atžvilgiu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti (žr. 1992 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Hansa Fleisch Ernst Mundt, C-156/91, Rink. p. I-5567, 20 punktą ir minėto Sprendimo Vaneetveld 18 punktą), kad valstybei narei per nustatytą terminą neperkėlus Direktyvos 2002/74, galimu jos tiesioginiu veikimu po 2005 m. spalio 8 d. galima remtis tik tuo atveju, jei nemokumo padėtis atsirado po šios datos, o taip nėra pagrindinėje byloje.

28

Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad nors valstybės narės turėjo aiškią pareigą suderinti savo nacionalines nuostatas su Direktyva 2002/74 iki 2005 m. spalio 5 d., pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą jos privalo taikyti šias nuostatas tik toms nemokumo padėtims, kurios atsirado po jų įsigaliojimo.

29

Taigi, Direktyva 2002/74 numato tik po jos įgyvendinimo atsiradusias nemokumo padėtis, įskaitant atsiradusias nesuėjus jos perkėlimo terminui, t. y. neperkėlimo atveju – pasibaigus šiam terminui.

30

Tad į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad iki 2005 m. gruodžio 8 d. į vidaus teisę neperkėlus Direktyvos 2002/74, bet kuriuo atveju negalima remtis galimu Direktyvos 80/987 3 straipsnio pirmosios pastraipos galimu tiesioginiu veikimu nemokumo padėties, atsiradusios iki šios datos, atžvilgiu.

31

Nors abiejuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose Teisingumo Teismui nurodytas tik Direktyvos 80/987 3 straipsnio pirmosios pastraipos tiesioginis veikimas laikotarpiu nuo Direktyvos 2002/74 įsigaliojimo iki jos perkėlimo termino pabaigos, svarbu priminti, kad kai nacionalinės teisės aktas patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas, į kurį kreiptasi prejudicine tvarka, turi pateikti nacionaliniam teismui visapusišką Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris leistų įvertinti šio teisės akto suderinamumą su pagrindinėmis teisėmis, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas (šiuo atžvilgiu žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Rodríguez Caballero, C-442/00, Rink. p. I-11915, 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Steffensen, C-276/01, Rink. p. I-3735, 70 punktą).

32

Taigi, nors pagal Direktyvos 80/987 sistemą valstybės narės turi diskreciją vidaus teisėje nenumatyti išeitinių išmokų sumokėjimo garantijos, nes šios direktyvos 3 straipsnio pirmojoje pastraipoje faktiškai nėra jokio su tuo susijusio įpareigojimo, nuo Direktyvos 2002/74 įsigaliojimo datos, t. y. 2002 m. spalio 8 d., nacionalinės teisės aktas, numatantis tokią garantiją, pateko į Bendrijos teisės taikymo sritį tiek, kiek jis taikomas vėlesniems nei ši įsigaliojimo data faktams (šiuo atžvilgiu žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Cordero Alonso, C-81/05, Rink. p. I-7569, 31 ir 32 punktus). Todėl nuo šios dienos tokiam teisės aktui taikomi bendrieji principai ir pagrindinės teisės, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ir kuriems priskiriamas būtent bendrasis lygybės ir nediskriminavimo principas (žr minėto sprendimo Rodríguez Caballero 31 ir 32 punktus).

33

Reikia priminti, kad tokią tam tikrų šiame kodekse numatytų išeitinių atleidimo iš darbo arba sutarties nutraukimo kompensacijų sumokėjimo garantiją darbdavio nemokumo atveju numato Darbuotojų kodekso 33 straipsnio 2 dalis.

34

Iš to išplaukia, kad nuo Direktyvos 2002/74 įsigaliojimo šiai nacionalinei nuostatai taikoma Direktyvos 80/987 3 straipsnio pirmoji pastraipa ir ji patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį. Todėl nuo šios datos jai taikomi Bendrijos teisės sistemoje pripažintų bendrųjų principų ir pagrindinių teisių reikalavimai (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Cordero Alonso, C-81/05, Rink. p. I-7569, 37 punktą).

35

Iš to išplaukia, kad nacionalinis teismas turi aiškinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą nacionalinės teisės aktą atsižvelgdamas į šiuos Teisingumo Teismo išaiškintus bendruosius principus ir pagrindines teises, visų pirma į lygybės principą (šiuo klausimu žr. minėtos nutarties Guerrero Pecino 30 punktą ir minėto sprendimo Cordero Alonso 38 punktą).

36

Dėl pastarojo principo, pagal kurį lygiaverčių situacijų negalima traktuoti skirtingai, nebent skirtumas būtų objektyviai pateisinamas, Teisingumo Teismas nusprendė, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamu teisės aktu, kad neteisėtai iš darbo atleistų darbuotojų padėtis yra lygiavertė, nes jie turi teisę į kompensaciją jų negrąžinimo į darbą atveju (žr. minėto sprendimo Rodríguez Caballero 33 punktą ir 2004 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Olaso Valero, C-520/03, Rink. p. I-12065, 34 ir 35 punktus).

37

Sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavęs, kad nebuvo pateiktas joks įtikinamas argumentas, galintis pateisinti skirtingą teismo arba administracinės institucijos sprendimu pripažintų neteisėto atleidimo iš darbo kompensacijų skolų ir teisminio taikinimo procedūroje pripažintų neteisėto atleidimo iš darbo kompensacijų skolų traktavimą, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad toks teisės aktas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pažeidžia lygybės principą nes jame nenumatyta, jog garantijų institucija užtikrina antrojo tipo skolas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Olaso Valero 36 ir 37 punktus).

38

Svarbu papildomai nurodyti, kad užtikrinant lygybės principo laikymąsi tokios diskriminacijos situacijoje neprivilegijuotos kategorijos asmenims būtina suteikti tas pačias privilegijas kaip ir privilegijuotos kategorijos asmenims, kol nacionalinis teisės aktų leidėjas tinkamai perkels direktyvą (minėtų sprendimų Rodríguez Caballero 42 punktas ir Cordero Alonso 45 punktas).

39

Iš pirmiau išdėstytų motyvų išplaukia, kad kai nacionalinės teisės aktas patenka į Direktyvos 80/987 taikymo sritį, nacionalinis teismas privalo užtikrinti, jog šis nacionalinės teisės aktas nemokumo padėčiai, atsiradusiai laikotarpiu nuo Direktyvos 2002/74 įsigaliojimo iki jos perkėlimo termino pabaigos, būtų taikomas nepažeidžiant Bendrijos teisės sistemoje pripažinto nediskriminavimo principo.

40

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: