—

Asociación Profesional de Empresas de Reparto y Manipulado de Correspondencia, atstovaujamos advokato J. M. Piqueras Ruíz,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos F. Díez Moreno,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Hubert,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Fruhmann,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos X. Lewis ir K. Simonsson, padedamų advokatų C. Fernández ir I. Moreno-Tapia Rivas,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 43 ir 49 straipsnių, skaitomų kartu su EB 86 straipsniu, aiškinimu atsižvelgiant į pašto paslaugų liberalizavimo procesą ir į viešuosius pirkimus reglamentuojančias Bendrijos taisykles.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp Asociación Profesional de Empresas de Reparto y Manipulado de Correspondencia (Paštą platinančių ir apdorojančių įmonių profesinė asociacija, toliau – Asociación Profesional) ir Administración General del Estado, Ministerio de Educación, Cultura y Deporte (Valstybės administracija, Švietimo, kultūros ir sporto ministerija, toliau – Ministerio) dėl pastarosios sprendimo, neskelbiant konkurso, pašto paslaugų teikimą patikėti Sociedad Estatal Correos y Telégrafos SA (Valstybės pašto ir telegrafo įmonė, toliau – Correos), kuri Ispanijoje yra universaliųjų pašto paslaugų teikėja.

3

1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo (OL L 15, 1998, p. 14), remiantis jos 1 straipsniu, nustato bendras taisykles, be kita ko, dėl universaliųjų pašto paslaugų teikimo Europos bendrijoje ir kriterijų, apibrėžiančių paslaugas, kurios gali būti rezervuotos universaliųjų paslaugų teikėjams.

4

Pagal Direktyvos 97/67 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad naudotojai turėtų teisę į universaliąsias paslaugas, apimančias apibrėžtos kokybės visoje teritorijoje visiems naudotojams prieinamomis kainomis nenutrūkstamai teikiamas pašto paslaugas.

5

Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalį:

„Kiekviena valstybė narė užtikrina būtinas priemones šių universaliųjų paslaugų teikimui:

6

Tos pačios direktyvos 7 straipsnio, kuris yra jos 3 skyriuje „Rezervuotųjų paslaugų suderinimas“, 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Kad užtikrintų universaliųjų paslaugų teikimą, kiekviena valstybė narė universaliųjų paslaugų teikėjui (-ams) gali rezervuoti iki 350 g sveriančių vidaus korespondencijos siuntų surinkimo, rūšiavimo, pervežimo ir pristatymo tiek paprastu, tiek pagreitintu būdu paslaugas, kurių kaina mažesnė už valstybinį tarifą, padaugintą iš penkių, už pirmos svorio pakopos greičiausio pristatymo (jei tokia kategorija yra) korespondencijos siuntą. <…>

2.   Tiek, kiek tai yra būtina siekiant užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą, tarptautinio ir reklaminio pašto paslaugos gali būti rezervuotos laikantis šio straipsnio 1 dalyje nustatytų kainų ir svorio ribų.“

7

Remiantis 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos (OL L 209, p. 1), iš dalies pakeistos 2001 m. rugsėjo 13 d. Komisijos direktyva 2001/78/EB (OL L 285, p. 1, toliau – Direktyva 92/50), 1 straipsniu, „viešojo paslaugų pirkimo sutartys“ – tai atlygintino piniginio pobūdžio sutartys, kurias raštu sudaro paslaugų teikėjas ir perkančioji organizacija, išskyrus šios nuostatos i–ix punktuose išvardytas sutartis.

8

Pagal Direktyvos 92/50 1 straipsnio b punktą „perkančiosios organizacijos“ – „tai valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijos, viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, taip pat asociacijos, kurias sudaro viena ar daugiau tokių valdžios institucijų arba viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų“. To paties straipsnio c punkte „paslaugos teikėjas“ apibrėžiamas kaip „bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, įskaitant ir viešą instituciją, kuris siūlo paslaugas“.

9

Šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje pažymima, jog perkančiosios organizacijos užtikrina, kad nebūtų diskriminacijos tarp skirtingų paslaugų teikėjų.

10

Direktyvos 92/50 6 straipsnyje nustatyta:

„Ši direktyva netaikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims, sudarytoms su ūkio subjektais, kurie patys yra perkančiosios organizacijos, kaip tai numatyta 1 straipsnio b punkte, remiantis išskirtine teise, kuria jos naudojasi pagal paskelbtą įstatymą ir kitus su (EB) sutartimi suderintus teisės aktus.“

11

Direktyvos 92/50 7 straipsnio 1 dalies a punkto antrosios įtraukos ii papunktyje, skaitomame kartu su šios direktyvos I A priedo 4 kategorija, numatyta, kad ši direktyva taikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims, kurių objektas yra sausumos ir oro pašto transportas ir kurias sudaro tos pačios direktyvos 1 straipsnio b punkte nurodytos perkančiosios organizacijos, tačiau kitos nei tos, kurios nurodytos 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvoje 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 1), ir kurių apskaičiuota vertė be pridėtinės vertės mokesčio yra ne mažesnė nei 200000 (specialių skolinimosi teisių) prilygstanti suma eurais.

12

Direktyvos 92/50 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Sutarčių, kuriose nenurodoma visa kaina, sutarties vertės apskaičiavimo pagrindas yra šis:

13

Pagal Direktyvos 92/50 8 straipsnį sutartys, kurių objektas – I A priede išvardytos paslaugos, yra sudaromos pagal šios direktyvos III–VI dalių nuostatas, o tai reiškia, kad jų atžvilgiu turi būti skelbiamas konkursas ir apie jas turi būti tinkamai paskelbta.

14

Pagal 1998 m. liepos 13 d. Įstatymą Nr. 24/1998 dėl universaliųjų pašto paslaugų ir pašto paslaugų liberalizavimo (Ley del Servicio Postal Universal y de Liberalización de los Servicios Postales), perkeliantį į Ispanijos vidaus teisę Direktyvą 97/67, pašto paslaugomis laikomos laisvos konkurencijos sąlygomis teikiamos bendros svarbos paslaugos. Tik universaliosios pašto paslaugos laikomos viešąja paslauga ir joms taikomos su viešąja paslauga susijusios pareigos. Šio įstatymo 18 straipsnyje numatyta, kad operatorius, kuriam patikėtas universaliųjų pašto paslaugų teikimas, turi išskirtinę teisę teikti tam tikras paslaugas.

15

Šių universaliųjų pašto paslaugų teikėjas Ispanijoje, t. y. Correos, yra viešosios teisės reglamentuojama akcinė bendrovė, kurios visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektams.

16

Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo (Ley de Contratos de las Administraciones Públicas),kurio kodifikuotas tekstas buvo patvirtintas 2000 m. birželio 16 d. Karaliaus įstatyminiu dekretu Nr. 2/2000 (Real Decreto Legislativo 2/2000 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley de Contratos de las Administraciones Públicas) (toliau – Viešųjų pirkimų įstatymas), 11 straipsnį viešojo pirkimo sutartims, nepažeidžiant šiame įstatyme numatytų išimčių, taikomi viešumo ir konkurencijos principai ir bet kuriuo atveju – lygybės ir nediskriminavimo principai.

17

Iš Viešųjų pirkimų įstatymo 206 straipsnio 4 dalies matyti, kad viešojo pašto paslaugų pirkimo sutarčių sudarymas, remiantis sutartiniu aspektu, priskirtinas šiuo įstatymu reglamentuojamiems viešiesiems pirkimams.

18

Tačiau pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies d punktą šis įstatymas netaikomas bendradarbiavimo sutartims, kurias pagal specialias jas reglamentuojančias nuostatas sudaro administracija su fiziniais asmenimis ar privatinės teisės reglamentuojamais juridiniais asmenimis, jeigu šių sutarčių objektas nepriskirtinas šiuo įstatymu ar administracinėmis nuostatomis reglamentuojamiems viešiesiems pirkimams.

19

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikta teisės aktų, taikomų jo nagrinėjamai bylai, analize, tokia bendradarbiavimo sutartis prilygsta teisiniam aktui, kuriam netaikomos viešiesiems pirkimams taikomos teisės normos, ir todėl tokiam aktui netaikomi konkurencingumo, viešumo ir laisvos konkurencijos principai, būdingi viešųjų pirkimų sričiai.

20

2000 m. gruodžio 29 d. Įstatymo Nr. 14/2000 dėl fiskalinių, administracinių ir socialinių priemonių (Ley de Medidas Fiscales, Administrativas y de Orden Social, toliau – Įstatymas Nr. 14/2000) 58 straipsnyje nustatyta, kad viešojo administravimo institucijos gali sudaryti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje numatytas bendradarbiavimo sutartis su Correos tam, kad joms būtų teikiamos paslaugos, kurios yra pastarosios bendrovės veiklos tikslas.

21

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvadomis, atsižvelgiant į Įstatymo Nr. 14/2000 58 straipsnyje apibrėžtą Correos veiklos tikslą, galimybė sudaryti tokias bendradarbiavimo sutartis neapsiriboja neliberalizuotomis ar rezervuotosiomis pašto paslaugomis, bet apima ir bet kokios pašto paslaugos valdymą bei eksploataciją. Taigi tokia galimybė neapsiriboja universaliosiomis pašto paslaugomis ir pastarosios atžvilgiu nedaro jokio skirtumo tarp rezervuotųjų ir nerezervuotųjų paslaugų.

22

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog pagal Įstatymo Nr. 14/2000 58 straipsnį tam tikrų pašto paslaugų teikimas Correos yra privalomas. Iš tikrųjų tarp pastarajai nustatytų užduočių taip pat yra privalomas su jos veiklos tikslu susijusių paslaugų, kurias jai gali patikėti viešojo administravimo institucijos, teikimas. Taigi viena iš šalių negalėtų išreikšti valios sudaryti sutartį.

23

Derybų procedūros, kuri buvo vykdoma neskelbiant viešo konkurso, pabaigoje Ministerio ir Correos2002 m. birželio 6 d. pasirašė bendradarbiavimo sutartį dėl pašto ir telegrafo paslaugų teikimo (Convenio de colaboración para la prestación de servicios postales y telegráficos, toliau – bendradarbiavimo sutartis).

24

Šioje bendradarbiavimo sutartyje numatyta, kad Correos teikia Ministerio pašto ir telegrafo paslaugas, kurių objektai yra šie:

25

Piniginis atlyginimas už paslaugų teikimą nėra fiksuotas, o priklauso nuo apyvartos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ji buvo įvertinta daugiau nei 1202042 EUR per metus ir jos niekas neginčijo.

26

Sutartis buvo sudaryta neribotam laikotarpiui ir dar galiojo sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo dieną.

27

Asociación Profesional pateikė Ministerio skundą dėl administracinio sprendimo liberalizuotų pašto paslaugų teikimą patikėti ne skelbiant viešą konkursą, o sudarant bendradarbiavimo sutartį.

28

2003 m. kovo 20 d. Sprendimu Ministerio atmetė šį skundą motyvuodama tuo, kad pašto paslaugų pirkimo procedūrą ji grindžia sudaryta bendradarbiavimo sutartimi, kuriai netaikomi viešuosius pirkimus reglamentuojantys aktai, o dėl to netaikomi ir viešumo bei laisvos konkurencijos principai.

29

Šiuo atžvilgiu Ministerio teigė, jog ji jokios sutarties su Correos nesudarė, bet pastaroji teikia savo paslaugas remdamasi bendradarbiavimo sutartimi, kuri buvo sudaryta pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies d punktą ir Įstatymo Nr. 14/2000 58 straipsnio 2 dalies penktąją pastraipą.

30

Būtent dėl šio 2003 m. kovo 20 d. skundą atmetančio Ministerio sprendimo Asociación Profesional pateikė ieškinį Audiencia Nacional.

31

Šio teismo teigimu, sprendimas jo nagrinėjamoje byloje priklauso nuo Bendrijos teisės aiškinimo. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas galėtų padaryti išvadą, kad bendradarbiavimo sutarčių naudojimas yra nesuderinamas su viešumo ir laisvos konkurencijos principais, taikomais sudarant viešųjų pirkimų sutartis, pripažindamas, jog tokios sutartys gali būti naudojamos tik pašto paslaugų, kurias įstatymas priskiria tik universaliųjų paslaugų teikėjui, srityje, arba kad jos yra nesuderinamos su minėtais principais, įskaitant šią sritį. Jeigu būtų padaryta tokia išvada, reikėtų pripažinti, kad šioje byloje ginčijama sutartis yra neteisėta, nes jos turinys yra visiškai niekinis arba niekinis tiek, kiek ji apima ne tik pašto paslaugas, kurių atžvilgiu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad tokios sutarties naudojimas yra neteisėtas.

32

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar (EB) 43 ir <…> 49 straipsniai, skaitomi kartu su (EB) 86 straipsniu, kai jie taikomi pašto paslaugų liberalizavimo procese, nustatytame Direktyvose (1997/67) ir 2002/39/EB, ir atsižvelgiant į direktyvų ad hoc nustatytus viešuosius pirkimus reglamentuojančius principus, turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia sutartį, kurios objektas apima tiek rezervuotąsias, tiek nerezervuotąsias liberalizuotas pašto paslaugas, sudarytą tarp valstybės bendrovės, kurios visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektams ir kuri, be to, yra operatorius, įgaliotas teikti universaliąsias paslaugas, ir viešojo administravimo institucijos?“

33

Visų pirma reikia konstatuoti, kad, nors pateikdamas savo klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mini 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/39/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų rinkos tolesnio atvėrimo konkurencijai (OL L 176, p. 21), ši direktyva pagrindinei bylai netaikoma. Iš tikrųjų pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms duotas terminas užtikrinti jos perkėlimą į jų vidaus teisės sistemas baigėsi tik 2002 m. gruodžio 31 dieną.

34

Ispanijos vyriausybė mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes iš tikrųjų Teisingumo Teismo klausiama, ar bendradarbiavimo sutartis atitinka viešojo pirkimo sutarčių sudarymą ir pašto paslaugų liberalizavimą reglamentuojančias direktyvas, o į tokį klausimą turi atsakyti nacionalinis teismas.

35

Visų pirma reikia konstatuoti, kad nei iš pateikto klausimo formuluotės, nei iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstytų motyvų, būtinų šiam klausimui pagrįsti, nematyti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo, kad Teisingumo Teismas pats atsakytų į klausimą, ar bendradarbiavimo sutartis atitinka Bendrijos teisę.

36

Be to, reikia priminti, kad nors pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas neturi kompetencijos taikyti Bendrijos teisės normų konkrečiai bylai ar vertinti nacionalinės teisės nuostatų atitikimo šioms normoms, tačiau jis gali nacionaliniam teismui pateikti visas Bendrijos teisės aiškinimo gaires, kurios pastarajam galėtų būti naudingos vertinant šios teisės nuostatų poveikį (žr. 2002 m. liepos 9 d. Sprendimo Flightline, C-181/00, Rink. p. I-6139, 20 punktą).

37

Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

38

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Bendrijos teisė turi būti aiškinama taip, kad ji nedraudžia valstybės narės teisės aktų, kurie viešojo administravimo institucijoms leidžia, netaikant viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių, patikėti tiek rezervuotųjų, tiek nerezervuotųjų pašto paslaugų teikimą valstybės akcinei bendrovei, kurios visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektams ir kuri šioje valstybėje yra universaliųjų pašto paslaugų teikėja.

39

Visų pirma reikia priminti, kad remiantis Direktyvos 97/67 7 straipsniu kiekviena valstybė narė universaliųjų paslaugų teikėjui (-ams) gali rezervuoti tam tikras pašto paslaugas, jeigu tai yra būtina šiai paslaugai išsaugoti. Todėl jeigu pašto paslaugos, laikantis šios direktyvos, yra rezervuotos vieninteliam universaliųjų paslaugų teikėjui, tokios paslaugos visiškai išvengia konkurencijos, nes jokiam kitam ūkio subjektui neleidžiama šių paslaugų siūlyti.

40

Todėl reikia konstatuoti, kad tokioms rezervuotosioms paslaugoms netaikomos viešojo pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančios Bendrijos taisyklės, kurių pagrindinis tikslas yra laisvas prekių ir paslaugų judėjimas bei neiškraipyta konkurencija visose valstybėse narėse (žr. 2005 m. sausio 11 d. Sprendimo Stadt Halle ir RPL Lochau, C-26/03, Rink. p. I-1, 44 punktą ir 2006 m. kovo 11 d. Sprendimo Carbotermo ir Consorzio Alisei, C-340/04, Rink. p. I-4137, 58 punktą).

41

Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Bendrijos teisė turi būti aiškinama taip, jog ji nedraudžia valstybės narės teisės aktų, kurie viešojo administravimo institucijoms leidžia, netaikant viešojo pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių, rezervuotųjų pašto paslaugų pagal Direktyvą 97/67 teikimą patikėti valstybės akcinei bendrovei, kurios visas akcinis kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektams ir kuri šioje valstybėje yra universaliųjų pašto paslaugų teikėja.

42

Atsižvelgiant tik į nerezervuotąsias pašto paslaugas Direktyvos 97/67 prasme reikia nagrinėti klausimą, ar tokia bendradarbiavimo sutartis, kokia aptariama pagrindinėje byloje, turi atitikti viešuosius pirkimus reglamentuojančias Bendrijos normas.

43

Visų pirma reikia patikrinti, ar tokiai sutarčiai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, buvo taikoma atitinkama direktyva, reglamentuojanti viešąjį pašto paslaugų pirkimą, tuo metu, kai susiklostė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės.

44

Ši direktyva nustato viešojo pirkimo sutarčių, kurioms ji taikoma, tam tikrus procedūrinius ir viešumo sudarymo reikalavimus.

45

Pagal Direktyvos 92/50 1 straipsnio a punktą viešojo paslaugų pirkimo sutartis reiškia, kad yra atlygintino piniginio pobūdžio sutartis, kurią raštu sudarė paslaugų teikėjas ir perkančioji organizacija, kaip ji apibrėžta to paties 1 straipsnio b punkte.

46

Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 63 punkte, reikia pripažinti, jog Ministerio yra perkančioji organizacija, o Correos yra paslaugų teikėja pirmesniame punkte nurodytų nuostatų prasme.

47

Tačiau, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik nurodė, kad pagal minėtą sutartį suteiktų paslaugų vertė per metus yra didesnė nei 12020,42 euro, kyla klausimas, ar ši suma siekia Direktyvos 92/50 7 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos ii papunktyje nustatytą 200000 SST ribą, kuri pagrindinės bylos aplinkybių dieną prilygo 249681 eurui.

48

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į nuostatas, perkėlusias į nacionalinę teisę Direktyvos 92/50 7 straipsnio 5 dalies antrą įtrauką, buvo pasiekta 249681 euro riba.

49

Darant prielaidą, kad ši riba buvo pasiekta, kyla klausimas, ar bendradarbiavimo sutartis iš tikrųjų yra sutartis Direktyvos 92/50 1 straipsnio a punkto prasme. Ispanijos vyriausybė mano, kad ši sutartis yra ne sutartinio, o instrumentinio pobūdžio, nes Correos neturi jokios galimybės atsisakyti sudaryti tokią sutartį ir privalo su ja sutikti.

50

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad viešojo paslaugų pirkimo sutarties apibrėžimas patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, o dėl to bendradarbiavimo sutarties kvalifikavimas pagal Ispanijos teisę nėra svarbus sprendžiant, ar pastaroji sutartis patenka į Direktyvos 92/50 taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-264/03, Rink. p. I-8831, 36 punktą ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-382/05, Rink. p. I-6657, 30 punktą).

51

Tiesa, kad 2007 m. balandžio 19 d. Sprendime Asemfo (C-295/05, Rink. p. I-2999) Teisingumo Teismas nusprendė, jog viešojo pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančių direktyvų taikymo sąlyga, susijusi su sutarties buvimu, nėra įvykdoma, kai valstybės bendrovė, aptarta byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, negali pasirinkti, ar vykdyti atitinkamų kompetentingų institucijų užsakymus, ir nustatyti savo teikiamų paslaugų įkainių, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

52

Tačiau tokie samprotavimai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į konkretų kontekstą. Iš tikrųjų jie išplaukia iš išvados, kad pagal Ispanijos teisės aktus ši valstybės bendrovė yra valstybės centrinės administracijos ir kiekvienos atitinkamos autonominės srities administracijos veikimo priemonė ir techninė tarnyba, nes Teisingumo Teismas kitomis aplinkybėmis, nei buvo nagrinėjamos byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Asemfo, jau nusprendė, kad, kaip Ispanijos administracijos veikimo priemonė ir techninė tarnyba, aptariama bendrovė vykdo tik tuos darbus, kuriuos jai pavedė valstybės centrinė administracija, autonominės sritys ir joms priklausančios viešosios organizacijos (minėto sprendimo Asemfo 49 ir 53 punktai).

53

Tačiau Correos, kaip universaliosios pašto paslaugos teikėja, turi visiškai kitokią užduotį, kuri, be kita ko, reiškia, jog jos klientai yra bet kurie asmenys, pageidaujantys, kad jiems būtų teikiamos universaliosios pašto paslaugos. Tai, kad ši bendrovė negali rinktis, ar vykdyti Ministerio užsakymą ir nustatyti savo teikiamų paslaugų įkainių, automatiškai nereiškia, jog tarp šių dviejų subjektų nebuvo sudaryta jokia sutartis.

54

Iš tikrųjų tokia situacija nebūtinai skiriasi nuo tos, kokia yra, kai privatus klientas pageidauja, kad Correos teiktų universaliajai pašto paslaugai priskirtinas paslaugas, nes iš pačios šios paslaugos teikėjo užduoties išplaukia, kad tokiu atveju jis taip pat privalo suteikti prašomą paslaugą ir tai prireikus atlikti taikydamas fiksuotus įkainius arba bet kuriuo atveju taikydamas skaidrius ir nediskriminacinius įkainius. Taigi nekyla abejonių, kad toks santykis turi būti kvalifikuojamas kaip sutartinis. Tik tuo atveju, jeigu Correos ir Ministerio sudaryta sutartis iš tiesų būtų vienašališkas administracinis aktas, kuriuo pareigos nustatomos vien Correos ir kuris smarkiai skirtųsi nuo įprastų šios bendrovės komercinio pasiūlymo sąlygų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, būtų galima daryti išvadą, jog sutarties nėra ir todėl Direktyva 92/50 netaikoma.

55

Atlikdamas šį patikrinimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės, be kita ko, išnagrinėti, ar Correos gali derėtis su Ministerio dėl konkretaus teiktinų paslaugų turinio bei joms taikytinų įkainių ir ar ši bendrovė nerezervuotųjų paslaugų atžvilgiu turi galimybę atsisakyti iš bendradarbiavimo sutarties kylančių pareigų, laikydamasi joje nustatyto įspėjimo pateikimo termino.

56

Kiti Ispanijos vyriausybės argumentai, pateikti įrodyti, jog tokiai bendradarbiavimo sutarčiai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, viešuosius pirkimus reglamentuojančios taisyklės netaikomos, taip pat turi būti atmesti.

57

Ispanijos vyriausybė, be kita ko, teigia, jog bet kuriuo atveju bendradarbiavimo sutarčiai negali būti taikomos viešuosius pirkimus reglamentuojančios taisyklės, nes yra patenkinti Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtinti „in house“ kriterijai.

58

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką viešojo pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančiose direktyvose numatytas kvietimas pateikti pasiūlymą nėra privalomas, net kai subrangovas yra nuo perkančiosios organizacijos teisiškai atskiras subjektas, jei įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, viešosios valdžios institucija, kuris yra perkančioji organizacija, atitinkamą atskirą subjektą turi kontroliuoti analogiškai kaip savo tarnybas ir, antra, pagrindinę savo veiklos dalį šis subjektas turi vykdyti su viena ar daugiau viešosios valdžios institucijų, kurioms jis priklauso (žr. 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Teckal, C-107/98, Rink. p. I-8121, 50 punktą; minėto sprendimo Stadt Halle ir RPL Lochau 49 punktą; minėto sprendimo Carbotermo ir Consorzio Alisei 33 punktą bei minėto sprendimo Asemfo 55 punktą).

59

Kadangi nėra būtinybės išsamiau nagrinėti klausimą, ar pirmoji iš dviejų pirmesniame punkte nurodytų sąlygų yra įvykdyta, pakanka konstatuoti, jog pagrindinėje byloje antroji sąlyga nėra įvykdyta. Iš tikrųjų neginčijama, kad Correos, kaip universaliųjų pašto paslaugų teikėja Ispanijoje, pagrindinės savo veiklos dalies nevykdo su Ministerio ar su viešojo administravimo institucija apskritai, tačiau ši bendrovė teikia pašto paslaugas neribotam šių pašto paslaugų klientų skaičiui.

60

Tačiau Ispanijos vyriausybė vis dėlto tvirtina, kad santykiai, kurie sieja viešojo administravimo instituciją ir išskirtinę teisę turinčią bendrovę, savo prigimtimi yra išskirtiniai santykiai, o tai reiškia viršesnę pakopą nei „pagrindinė veikla“. Taigi Correos turi išskirtinę teisę dėl to, kad pagal Įstatymo 14/2000 58 straipsnį ši bendrovė viešojo administravimo institucijoms turi teikti paslaugas, sudarančias jos veiklos tikslą, kuris apima tiek rezervuotąsias, tiek nerezervuotąsias paslaugas.

61

Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad, net darant prielaidą, jog ši pareiga iš tikrųjų galėtų būti kvalifikuojama kaip išskirtinė teisė, o tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokia pareiga, vykdant pagal šio sprendimo 58 punkte primintas dvi sąlygas atliktiną analizę, netenkina reikalavimo, kad atitinkamos paslaugos teisėjas didžiąją veiklos dalį turi vykdyti su vienu ar daugiau subjektų, kuriems jis priklauso.

62

Iš tikrųjų pastaruoju reikalavimu konkrečiai siekiama užtikrinti, kad ir toliau būtų taikoma Direktyva 92/50 tais atvejais, kai vieno ar daugiau subjektų kontroliuojama įmonė veikia rinkoje ir todėl gali pradėti konkuruoti su kitomis įmonėmis (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Carbotermo ir Consorzio Alisei 60 punktą). Tačiau neginčijama, kad Correos veikia Ispanijos pašto rinkoje ir joje konkuruoja, išskyrus rezervuotąsias paslaugas Direktyvos 97/67 prasme, su kitomis pašto įmonėmis, kurių, remiantis Ispanijos vyriausybės pastabomis, yra apie 2000.

63

Taigi darytina išvada, kad tokia bendradarbiavimo sutartis, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, netenkina šio sprendimo 58 punkte primintų sąlygų ir todėl šiuo atžvilgiu negali išvengti Direktyvos 95/50 taikymo.

64

Tačiau tai, kad egzistuoja išskirtinė teisė, gali pateisinti Direktyvos 92/50 netaikymą, nes, pagal jos 6 straipsnį, ji „netaikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims, sudarytoms su ūkio subjektais, kurie patys yra perkančiosios organizacijos, kaip tai numatyta 1 straipsnio b punkte, remiantis išskirtine teise, kuria jos naudojasi pagal paskelbtą įstatymą ir kitus su Sutartimi suderintus teisės aktus“.

65

Kadangi nėra būtinybės nagrinėti, ar pirmąją iš trijų minėtame 6 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, susijusią su Correos, kaip perkančiosios organizacijos, statusu, ši bendrovė tenkina ir darant prielaidą, kad pastaroji pagal Įstatymo 14/2000 58 straipsnį turi išskirtinę teisę teikti viešojo administravimo institucijos paslaugas, kurios sudaro jos veiklos tikslą, reikia konstatuoti, jog bet kuriuo atveju ji netenkina trečiosios iš minėtų sąlygų, pagal kurią išskirtinę teisę suteikianti nuostata turi būti suderinama su Sutartimi.

66

Iš tikrųjų minėta nacionalinė nuostata, net jeigu nacionaliniam universaliųjų pašto paslaugų teikėjui ji suteikia išskirtinę teisę teikti viešojo administravimo institucijoms tik šiai analizei svarbias nerezervuotąsias pašto paslaugas Direktyvos 97/67 prasme, nėra suderinama su šios direktyvos tikslu.

67

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, valstybės narės negali savo nuožiūra išplėsti paslaugų, kurios pagal Direktyvos 97/67 7 straipsnį rezervuotos universaliųjų pašto paslaugų teikėjams, nes toks išplėtimas prieštarautų šios direktyvos tikslui, kuris pagal jos aštuntą konstatuojamąją dalį yra garantuoti laipsnišką ir kontroliuojamą rinkos liberalizavimą (2004 m. kovo 11 d. Sprendimo Asempre ir Asociación Nacional de Empresas de Externalización y Gestión de Envíos y Pequeña Paquetería, C-240/02, Rink. p. I-2461, 24 punktas).

68

Ši išvada galioja ne tik horizontaliam rezervavimui, t. y. tam tikros pašto paslaugos per se rezervavimui, bet ir kad užtikrintų Direktyvos 97/67 7 straipsnio veiksmingumą; ji taip pat galioja vertikaliam rezervavimui tokios paslaugos, kuri, kaip pagrindinėje byloje, susijusi su išskirtiniu pašto paslaugų teikimu tam tikriems klientams. Iš tikrųjų, kaip pastebi Europos Bendrijų Komisija, pagrindinėje byloje aptariamų Ispanijos teisės aktų taikymas reikštų, kad praktikoje visas pašto paslaugas, kurių reikia Ispanijos viešajam subjektui, iš esmės galėtų teikti Correos, o ne bet kuris kitas pašto operatorius, o tai aiškiai prieštarautų minėtos direktyvos tikslui.

69

Taigi į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 92/50 turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia valstybės narės teisės aktus, kurie viešojo administravimo institucijoms leidžia, netaikant viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių, nerezervuotųjų pašto paslaugų Direktyvos 97/67 prasme teikimą patikėti valstybės akcinei bendrovei, kurios visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektams ir kuri šioje valstybėje yra universaliųjų pašto paslaugų teikėja, jeigu sutartys, kurioms šie teisės aktai taikomi,

o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

70

Jeigu pagrindinėje byloje aptariami teisės aktai taikomi sutartims, kurios nesiekia Direktyvos 92/50 7 straipsnio 1 dalyje nustatytos atitinkamos ribos, tokiu atveju reikia išnagrinėti, ar tokie teisės aktai atitinka iš Sutarties išplaukiančius reikalavimus sudarant viešojo pirkimo sutartis.

71

Iš tiesų, nors tam tikros sutartys nepatenka į viešuosius pirkimus reglamentuojančių Bendrijos direktyvų taikymo sritį, tačiau jas sudarančios perkančiosios organizacijos turi nepažeisti Sutarties pagrindinių taisyklių ir diskriminacijos dėl pilietybės draudimo principo (minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-264/03 32 punktas ir nurodyta teismo praktika).

72

Tai, be kita ko, taikoma ir viešojo paslaugų pirkimo, kurio vertė nesiekia Direktyva 92/50 nustatytų ribų, atveju. Vien aplinkybė, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas nusprendė, jog viešuosius pirkimus reglamentuojančiose direktyvose numatytos specialios ir griežtos procedūros nėra tinkamos mažos vertės viešųjų pirkimų sutarčių atveju, nereiškia, kad pastarosios nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį (2001 m. gruodžio 3 d. Nutarties Vestergaard, C-59/00, Rink. p. I-9505, 19 punktas ir minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 33 punktas).

73

Sutarties nuostatos, specialiai taikomos viešiesiems paslaugų pirkimams, kurių vertė nesiekia Direktyvos 92/50 nustatytų ribų, be kita ko, yra EB 43 ir 49 straipsniai.

74

Be nediskriminavimo dėl pilietybės principo, tokiems viešiesiems pirkimams taip pat taikomas vienodo požiūrio į konkurso dalyvius principas, žinoma nediskriminuojant dėl pilietybės (pagal analogiją žr. 2005 m. spalio 13 d. Sprendimo Parking Brixen, C-458/03, Rink. p. I-8585, 48 punktą ir 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo ANAV, C-410/04, Rink. p. I-3303, 20 punktą).

75

Vienodo požiūrio ir nediskriminavimo dėl pilietybės principai visų pirma reiškia skaidrumo pareigą, leidžiančią perkančiajai institucijai užtikrinti, kad šių principų bus laikomasi. Pagal šią minėtai institucijai tenkančią skaidrumo pareigą kiekvieno galimo konkurso dalyvio labui būtina užtikrinti pakankamą viešumo laipsnį, leidžiantį atverti paslaugų rinką konkurencijai bei kontroliuoti viešųjų pirkimų procedūrų nešališkumą (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Parking Brixen 49 punktą ir minėto sprendimo ANAV 21 punktą).

76

Iš principo tai, kad nebuvo paskelbta jokio konkurso sudarant tokią viešojo paslaugų pirkimo sutartį, kokia aptariama pagrindinėje byloje, neatitinka nei EB 43 ir 49 straipsnių reikalavimų, nei vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir skaidrumo principų (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Parking Brixen 50 punktą ir minėto sprendimo ANAV 22 punktą).

77

Be to, iš EB 86 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad valstybės narės neturi palikti galioti nacionalinės teisės aktų, kurie leidžia viešojo paslaugų pirkimo sutartis sudaryti neskelbiant konkurso, nes toks sudarymas pažeidžia EB 43 ir 49 straipsnius arba vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir skaidrumo principus (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Parking Brixen 52 punktą ir minėto sprendimo ANAV 23 punktą).

78

Tiesa, kad iš EB 86 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, jog valstybė narė gali remtis šio straipsnio 2 dalimi pateisindama Sutarties nuostatoms prieštaraujančių specialių ar išskirtinių teisių suteikimą įmonei, kuriai yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, jeigu jai pavestos užduoties vykdymas gali būti užtikrinamas tik suteikiant tokias teises ir jeigu prekybos plėtojimui nedaromas toks poveikis, kuris prieštarautų Bendrijos interesams (2001 m. gegužės 17 d. Sprendimo TNT Traco, C-340/99, Rink. p. I-4109, 52 punktas).

79

Taip pat reikia konstatuoti, kad tokia įmonė, kokia yra Correos, kuriai pagal valstybės narės teisės aktus patikėta užtikrinti universaliųjų pašto paslaugų teikimą, yra įmonė, kuriai patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo TNT Traco 53 punktą).

80

Tačiau net darant prielaidą, kad Correos pagal Įstatymo 14/2000 58 straipsnį nustatyta pareiga teikti viešojo administravimo institucijoms paslaugas, kurios sudaro šios bendrovės tikslą, galėtų būti laikoma jos naudai suteikta išskirtine teise, reikia konstatuoti, jog negalima remtis EB 86 straipsnio 2 dalimi pateisinant tokius nacionalinės teisės aktus, kokie aptariami pagrindinėje byloje, nes ji skirta nerezervuotosioms pašto paslaugoms Direktyvos 97/67 prasme.

81

Iš tikrųjų, kaip pastebėjo generalinis advokatas savo išvados 99 punkte, Direktyva 97/67 įgyvendina EB 86 straipsnio 2 dalį, kiek tai susiję su galimybe rezervuoti tam tikras pašto paslaugas universaliųjų pašto paslaugų teikėjui. Tačiau, kaip buvo priminta šio sprendimo 67 punkte, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad valstybės narės negali savo nuožiūra išplėsti paslaugų, kurios pagal Direktyvos 97/67 7 straipsnį rezervuotos universaliųjų pašto paslaugų teikėjams, nes toks išplėtimas prieštarautų šios direktyvos tikslui, kuris pagal jos aštuntą konstatuojamąją dalį yra garantuoti laipsnišką ir kontroliuojamą rinkos liberalizavimą.

82

Tokiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Direktyvoje 97/67 yra atsižvelgiama į tai, jog tam, kad universaliosios pašto paslaugos būtų teikiamos ekonomiškai priimtinomis sąlygomis, būtina rezervuoti tam tikras paslaugas minėtų universaliųjų pašto paslaugos teikėjui (2007 m. lapkričio 5 d. Sprendimo International Mail Spain, C-162/06, Rink. p. I-9911, 50 punktas).

83

Todėl, kalbant apie šiuo atveju analizuojamas nerezervuotąsias pašto paslaugas Direktyvos 97/67prasme, negalima remtis EB 86 straipsnio 2 dalimi pateisinant universaliųjų pašto paslaugų teikėjo išskirtinę teisę teikti tokias paslaugas viešojo administravimo institucijoms.

84

Tačiau Ispanijos vyriausybė tvirtina, jog bendradarbiavimo sutarčiai neturėtų būti taikomos viešojo pirkimo sutarčių sudarymo taisyklės dėl jos instrumentinio, o ne sutartinio pobūdžio. Iš tikrųjų Correos neturi jokios galimybės atsisakyti sudaryti tokią bendradarbiavimo sutartį, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, ir privalo su ja sutikti.

85

Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kaip buvo pastebėta šio sprendimo 54 punkte, kad tik tuo atveju, jeigu bendradarbiavimo sutartis iš tiesų būtų vienašališkas administracinis aktas, kuriuo pareigos nustatomos vien Correos ir kuris smarkiai skirtųsi nuo įprastų šios bendrovės komercinio pasiūlymo sąlygų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, būtų galima daryti išvadą, jog tokiai sutarčiai netaikomos viešojo pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančios Bendrijos taisyklės.

86

Dėl Ispanijos vyriausybės argumento, kad bendradarbiavimo sutarčiai negali būti taikomos viešuosius pirkimus reglamentuojančios taisyklės dėl to, kad kalbama apie „in house“ situaciją, reikia pripažinti, jog viešojo paslaugų pirkimo srityje EB 12, 43 ir 49 straipsniuose numatytos taisyklės bei bendrieji principai, kuriuos jie konkrečiai įtvirtina, netaikomi, jeigu tuo pat metu perkančiosios institucijos vykdoma subjekto, su kuriuo sudaryta sutartis, kontrolė yra analogiška jos vykdomai savo tarnybų kontrolei ir jei pagrindinę dalį savo veiklos šis subjektas vykdo su viešosios valdžios institucija, kuriai jis priklauso (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Parking Brixen 62 punktą ir minėto sprendimo ANAV 24 punktą).

87

Tačiau, kaip jau buvo konstatuota šio sprendimo 63 punkte, tokia bendradarbiavimo sutartis, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, netenkina šio sprendimo 58 punkte primintų sąlygų ir todėl šiuo atžvilgiu negali išvengti EB 12, 43 ir 49 straipsniuose nustatytų taisyklių bei bendrųjų principų, kurie juose įtvirtinti, taikymo.

88

Todėl į pateiktą klausimą taip pat reikia atsakyti, kad EB 43, 49 ir 86 straipsniai bei vienodo požiūrio, nediskriminavimo dėl pilietybės ir skaidrumo principai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia valstybės narės teisės aktus, kurie viešojo administravimo institucijoms leidžia, netaikant viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių, nerezervuotųjų pašto paslaugų Direktyvos 97/67 prasme teikimą patikėti valstybės akcinei bendrovei, kurios visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektams ir kuri šioje valstybėje yra universaliųjų pašto paslaugų teikėja, jeigu sutartys, kurioms šie teisės aktai taikomi,

o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

89

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: