—

International Mail Spain SL, atstovaujamos advokato R. Ballesteros Pomar,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos F. Díez Moreno,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Hubert,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos R. Vidal Puig ir K. Simonsson,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo (OL L 15, 1998, p. 14) 7 straipsnio 2 dalies aiškinimu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas byloje tarp International Mail Spain SL (toliau – International Mail), buvusios TNT Express Worldwide Spain SL, ir Administración del Estado bei Correos dėl 1999 m. birželio 16 d. Plėtros ministerijos generalinio ryšių direktorato (Secretaría General de Comunicaciones (Ministerio de Fomento), toliau – Generalinis ryšių direktoratas) sprendimo, kuriuo International Mail pripažinta padariusi pažeidimą dėl to, kad negavusi universaliąsias pašto paslaugas teikiančio operatoriaus leidimo teikė šiam teikėjui rezervuotas pašto paslaugas.

3

Direktyva 97/67, kaip nurodyta jos 1 straipsnyje, nustato bendras taisykles dėl universaliosios pašto paslaugos teikimo Europos bendrijoje ir kriterijus, apibrėžiančius paslaugas, kurios gali būti rezervuotos universaliosios paslaugos teikėjams.

4

Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad naudotojai turėtų teisę į universaliąsias paslaugas, apimančias apibrėžtos kokybės visoje teritorijoje visiems naudotojams prieinamomis kainomis nenutrūkstamai teikiamas pašto paslaugas. Pagal šio straipsnio 7 dalį šios universaliosios paslaugos apima vidaus ir tarptautines paslaugas.

5

Šios direktyvos 7 straipsnyje, kuris yra jos 3 skyriuje „Rezervuotųjų paslaugų suderinimas“, nustatyta:

„1.   Kad užtikrintų universaliosios paslaugos teikimą, kiekviena valstybė narė universaliosios paslaugos teikėjui (-ams) gali rezervuoti iki 350 g sveriančių vidaus korespondencijos siuntų surinkimo, rūšiavimo, pervežimo ir pristatymo tiek paprastu, tiek pagreitintu būdu paslaugas, kurių kaina mažesnė už valstybinį tarifą, padaugintą iš penkių, už pirmos svorio pakopos greičiausio pristatymo (jei tokia kategorija yra) korespondencijos siuntą. <…>

2.   Tiek, kiek tai yra būtina siekiant užtikrinti universaliosios paslaugos teikimą, tarptautinio ir reklaminio pašto paslaugos gali būti rezervuotos laikantis šio straipsnio 1 dalyje nustatytų kainų ir svorio ribų.

3.   Kaip tolesnį žingsnį kuriant Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinką, Europos Parlamentas ir Europos Taryba ne vėliau kaip iki 2000 m. sausio 1 d. ir nepažeisdami Komisijos kompetencijos turi priimti sprendimą dėl tolesnio laipsniško ir kontroliuojamo pašto rinkos, ypač tarptautinio ir reklaminio pašto paslaugų, liberalizavimo, taip pat atsižvelgiant į iki to laiko įvykusius pokyčius, ypač ekonominę, socialinę ir technologinę plėtrą, bei į universaliosios paslaugos teikėjo (-ų) finansinę pusiausvyrą, nuspręsti dėl tolesnio kainų ir leistinų svorio ribų peržiūrėjimo, kuris bus pradėtas nuo 2003 m. sausio 1 d., turint omeny tolesnį šios direktyvos tikslų siekimą.

<…>“ (Pataisytas vertimas)

6

Direktyvos 97/67 16 ir 19 konstatuojamosios dalys numato:

<…>

7

Direktyva 97/67 įsigaliojo 1998 m. vasario 10 d., o jos 24 straipsnio pirmojoje pastraipoje valstybėms narėms nustatytas perkėlimo terminas baigėsi 1999 m. vasario 10 dieną.

8

2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/39/EB, iš dalies keičiančios Direktyvą 97/67 dėl Bendrijos pašto paslaugų rinkos tolesnio atvėrimo konkurencijai (OL L 176, p. 21), 1 straipsnio 1 punktas pakeitė Direktyvos 97/67 7 straipsnį tokiu tekstu:

„1.   Kad užtikrintų universaliosios paslaugos teikimą, valstybės narės gali toliau rezervuoti paslaugas universaliosios paslaugos teikėjui (-ams). Šios paslaugos apribojamos vidaus korespondencijos ir gaunamos tarptautinės korespondencijos siuntų surinkimo, rūšiavimo, pervežimo ir pristatymo pagreitintu arba nepagreitintu būdu paslaugomis, laikantis toliau nustatytų svorio ir kainų ribų. Nuo 2003 m. sausio 1 d. svorio riba yra 100 g, o nuo 2006 m. sausio 1 d. ? 50 g. Šios svorio ribos netaikomos nuo 2003 m. sausio 1 d., jei pirmos svorio pakopos greičiausio pristatymo kaina yra lygi valstybiniam tarifui už korespondencijos siuntą arba tris kartus didesnė už jį ir jei nuo 2006 m. sausio 1 d. ši kaina lygi valstybiniam tarifui arba du su puse karto didesnė už jį.

<…>

Jeigu būtina, siekiant užtikrinti universaliosios paslaugos teikimą, reklaminio pašto paslaugos gali išlikti rezervuotos neviršijant tų pačių svorio ir kainų ribų.

Jeigu būtina, siekiant užtikrinti universaliosios paslaugos teikimą, pavyzdžiui, kai tam tikri pašto veiklos sektoriai jau yra liberalizuoti arba dėl ypatingų valstybės narės pašto paslaugų pobūdžio, išsiunčiama tarptautinė korespondencija gali išlikti tose pačiose svorio ir kainų ribose.

<…>

3.   Komisija užbaigia perspektyvų studiją, kurioje bus įvertinta pašto paslaugų vidaus rinkos visiško suformavimo 2009 m. įtaka kiekvienai valstybei narei. Remdamasi studijos išvadomis, Komisija iki 2006 m. gruodžio 31 d. pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą kartu su pasiūlymu, patvirtinančiu, jei priimtina, 2009 m. kaip visiško pašto paslaugų vidaus rinkos suformavimo datą arba nustatančiu kokį nors kitą veiksmą, atsižvelgiant į studijos išvadas.“ (Pataisytas vertimas)

9

Direktyvos 2002/39 15–17, 20, 22 ir 23 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

10

Direktyva 2002/39 įsigaliojo 2002 m. liepos 5 d., o valstybėms narėms nustatytas jos perkėlimo terminas baigėsi 2002 m. gruodžio 31 dieną.

11

Direktyva 97/67 į Ispanijos teisinę sistemą buvo perkelta 1998 m. liepos 13 d. Įstatymu dėl universaliosios pašto paslaugos ir pašto paslaugų liberalizavimo (Ley 24/1998 del Servicio Postal Universal y de Liberalización de los Servicios Postales, toliau – Įstatymas 24/1998). Pagal šio įstatymo pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu galiojusios redakcijos 18 straipsnio 1 dalies C punktą:

„Pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį ir paskesniame šio įstatymo skirsnyje nurodytomis sąlygomis operatoriui, atsakingam už universaliosios pašto paslaugos teikimą, išimtinai rezervuojamas tokių paslaugų, priskiriamų universaliajai pašto paslaugai, teikimas:

<…>

12

International Mail teikė tarptautinio išsiunčiamų atvirlaiškių pašto paslaugas turistų labiausiai lankomose Ispanijos vietose. Tam ji įrengdavo pašto dėžutes viešbučiuose, kempinguose, gyvenamuosiuose namuose, prekybos centruose ir kitose vietose, kad vartotojai galėtų pateikti į užsienį siunčiamus atvirlaiškius ant jų užklijavę lipnius ženklus, kurių būdavo galima nusipirkti šiais atvirlaiškiais prekiaujančiose prekybos vietose.

13

Generalinė ryšių direkcija nusprendė, kad ši paslauga yra sunkus administracinės teisės pažeidimas, numatytas Įstatymo 24/199841 straipsnio 3 dalies a punkte, skaitomo kartu su 2 dalies b punktu, t. y. „pašto paslaugų, rezervuotų universaliosios pašto paslaugos teikėjui, teikimas negavus jo leidimo, keliantis grėsmę pastarojo paslaugos teikimui“.

14

1999 m. birželio 16 d. Sprendimu Generalinė ryšių direkcija paskyrė International Mail 10 milijonų ESP baudą ir įpareigojo ją nutraukti pašto paslaugų, kurios yra rezervuotos įgaliotam universaliosios pašto paslaugos operatoriui, teikimą bei pašalinti visas su šia paslauga susijusias pašto dėžutes ir informaciją.

15

Tribunal Superior de Justicia de Madrid atmetus International Mail dėl šio sprendimo pateiktą ieškinį visų pirma dėl to, kad Įstatymas 24/1998 atitinka Direktyvą 97/67, ši bendrovė pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

16

Šis teismas mano, kad pagrindinės bylos rezultatas yra glaudžiai susijęs su Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimu. Jeigu Įstatymo 24/199818 straipsnio 1 dalies C punktas neatitinka minėtoje Bendrijos teisės nuostatoje įtvirtintų reikalavimų, privačių operatorių įvykdytas šio punkto pažeidimas negali pateisinti administracinės sankcijos, kokia paskirta International Mail. Šio teismo abejonės dėl tinkamo Direktyvos 97/67 7 straipsnio aiškinimo susijusios visų pirma su šio straipsnio nauja formuluote, išplaukiančia iš Direktyvos 2002/39.

17

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar <…>Direktyvos 97/67 <…> 7 straipsnio 2 dalis <…>, numatanti valstybėms narėms galimybę rezervuoti tarptautinio pašto paslaugas, leidžia šioms valstybėms narėms jas rezervuoti, tik jei nerezervavus kiltų grėsmė universaliosios paslaugos teikėjo finansinei pusiausvyrai, ar, atvirkščiai, šios valstybės narės gali išlaikyti rezervavimą vadovaudamosi kitais sumetimais, pvz., tikslingumu, susijusiais su bendra pašto sektoriaus situacija, įskaitant šio sektoriaus liberalizavimo laipsnį tuo metu, kai priimamas sprendimas dėl rezervavimo?“

18

Ispanijos vyriausybė mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes jis faktiškai susijęs su nacionalinės teisės aktų galiojimu, o ne Bendrijos teisės aktų aiškinimu. Pateikdamas Teisingumo Teismui minėtą klausimą nacionalinis teismas iš tiesų prašo įvertinti, ar Įstatymo 24/199818 straipsnio 1 dalies C punktas atitinka Direktyvą 97/67 arba ar ši nacionalinė nuostata viršija šioje direktyvoje numatytus ribojimus.

19

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad per procedūrą pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas neturi spręsti dėl vidaus teisės normų suderinamumo su Bendrijos teisės nuostatomis (visų pirma žr. 1994 m. liepos 7 d. Sprendimo Lamaire, C-130/93, Rink. p. I-3215, 10 punktą ir 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Wilson, C-506/04, Rink. p. I-8613, 34 punktą). Pagal EB 234 straipsniu nustatytą bendradarbiavimo sistemą nacionalines nuostatas iš tikrųjų turi aiškinti valstybių narių teismai, o ne Teisingumo Teismas (visų pirma žr. 1993 m. spalio 12 d. Sprendimo Vanacker ir Lesage, C-37/92, Rink. p. I-4947, 7 punktą ir minėto sprendimo Wilson 34 punktą).

20

Tačiau Teisingumo Teismas gali pateikti nacionaliniam teismui visapusišką Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris leistų įvertinti vidaus teisės normų suderinamumą su Bendrijos teise (žr. minėtų sprendimų Lamaire 10 punktą ir Wilson 35 punktą).

21

Taigi Ispanijos vyriausybės argumentus reikia atmesti; be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktame klausime aiškiai prašoma išaiškinti Bendrijos teisės nuostatą.

22

Ispanijos vyriausybė taip pat tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes jis nenaudingas ir hipotetinis. Teisingumo Teismas iš tikrųjų gali priimti sprendimą dėl tarptautinio pašto rezervavimo operatoriui, atsakingam už universaliosios pašto paslaugos teikimą, pagrįstumo tik abstrakčiomis ir bendro pobūdžio formuluotėmis, tačiau jis negali nagrinėti klausimo, ar šis rezervavimas, numatytas Įstatymo 24/199818 straipsnio 1 dalies C punkte, yra pagrįstas ir ar, kita vertus, viršija Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ribojimus, nes jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokio klausimo.

23

Šiuo požiūriu reikia priminti, kad, vykstant EB 234 straipsnyje numatytai procedūrai, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti prejudicinio sprendimo reikalingumą, kad galėtų priimti savo sprendimą, bei Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl, jeigu pateikti klausimai yra susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą (visų pirma žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lucchini Siderurgica, C-119/05, Rink. p. I-6199, 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

24

Be kita ko, vien tai, kad Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą abstrakčiomis ir bendro pobūdžio formuluotėmis, nedaro prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtino. Viena iš pagrindinių EB 234 straipsnyje įtvirtintos teismų bendradarbiavimo sistemos savybių yra ta, kad į pateiktą klausimą dėl Bendrijos teisės aiškinimo Teisingumo Teismas atsako abstraktesnėmis ir bendro pobūdžio formuluotėmis, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išspręsti nagrinėjamą ginčą atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo atsakymą.

25

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia laikyti priimtinu.

26

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti kaip leidžiančią valstybėms narėms rezervuoti tarptautinį paštą universaliojo pašto paslaugos teikėjui tik nustačius, jog nerezervavus kiltų pavojus teikėjo finansinei pusiausvyrai, ar kitų sumetimų, susijusių su bendrąja pašto sektoriaus situacija arba paprastu tikslingumu, pakanka pateisinti minėtą rezervavimą.

27

Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2 dalis leidžia valstybėms narėms universaliosios pašto paslaugos teikėjui ir toliau rezervuoti tam tikros kainos ir svorio tarptautinio pašto siuntas, „jeigu (tai) būtina siekiant užtikrinti universaliosios paslaugos teikimą“. Ta pati sąlyga, be kita ko, pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis taikoma ir galimybei universaliosios pašto paslaugos teikėjui rezervuoti tam tikros kainos ir svorio vidaus korespondencijos siuntų bei reklaminio pašto surinkimą, rūšiavimą, gabenimą ir pristatymą.

28

Iš karto reikia konstatuoti, kad žodžio „būtina“ pavartojimas draudžia šį rezervavimą pateisinti paprasčiausio tikslingumo sumetimais.

29

Motyvai, kurie paskatino Bendrijos teisės aktų leidėją numatyti tokio rezervavimo galimybę, aiškiai matyti iš Direktyvos 97/67 16 konstatuojamosios dalies, kur numatyta, kad „spektras paslaugų, galinčių būti rezervuotomis pagal Sutarties taisykles ir nepažeidžiant konkurencijos taisyklių, yra pateisinamas, jei tai garantuoja finansiškai subalansuotą universaliosios paslaugos teikimą“.

30

Tokiomis aplinkybėmis dėl reklaminio ir ypač dėl tarptautinio pašto Direktyvos 97/67 19 konstatuojamojoje dalyje Bendrijos teisės aktų leidėjas pažymėjo, kad „yra pagrindas laikinai leisti reklaminio ir tarptautinio pašto paslaugas rezervuoti<…>“.

31

Taigi, Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2 dalies tikslas yra užtikrinti universaliosios pašto paslaugos teikimą, visų pirma suteikiant jai veikti finansinės pusiausvyros sąlygomis būtinus išteklius.

32

Tokį aiškinimą patvirtina, be kita ko, tai, kad universaliosios pašto paslaugos finansinė pusiausvyra yra vienas iš pagrindinių kriterijų, į kuriuos, kaip nurodyta minėtos direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje, Parlamentas ir Taryba turi atsižvelgti vėliau priimdami sprendimą dėl tolesnio laipsniško ir kontroliuojamo pašto paslaugų rinkos, visų pirma tarptautinio pašto, liberalizavimo.

33

Finansinės pusiausvyros kriterijų su pašto paslaugomis susijusioje praktikoje Teisingumo Teismas jau yra įvertinęs iki Direktyvos 97/67 įsigaliojimo, visų pirma remdamasis EB sutarties 90 straipsniu (dabar – EB 86 straipsnis).

34

Pagal šią teismo praktiką valstybės narės gali suteikti universaliosios pašto paslaugos teikėjui, kaip už bendrojo ekonominio intereso paslaugos administravimą atsakingai įmonei, išimtines teises, galinčias riboti arba visiškai panaikinti konkurenciją, kiek tai yra būtina tam, kad jis galėtų atlikti savo bendrojo intereso uždavinį, ir ypač tam, kad jam būtų užtikrintos ekonomiškai priimtinos sąlygos (žr. 1993 m. gegužės 19 d. Sprendimo Corbeau, C-320/91, Rink. p. I-2533, 14–16 punktus).

35

Šiuo atžvilgiu iš tos pačios teismo praktikos matyti, kad nėra būtina, jog kiltų grėsmė finansinei pusiausvyrai arba už bendrojo ekonominio intereso paslaugos administravimą atsakingos įmonės ekonominiam gyvybingumui. Pakanka, kad neturėdama ginčijamų teisių įmonė negalėtų atlikti pavestus specialius uždavinius, arba šias teises būtų būtina išlaikyti tam, kad jų turėtojas galėtų įgyvendinti viešojo ekonominio intereso uždavinius, kurie jam buvo pavesti ekonomiškai priimtinomis sąlygomis (2001 m. gegužės 17 d. Sprendimo TNT Traco, C-340/99, Rink. p. I-4109, 54 punktas).

36

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad asmens, kuriam pavesta ši užduotis, pareiga užtikrinti paslaugų teikimą ekonominės pusiausvyros sąlygomis reiškia galimybę pelningais veiklos sektoriais kompensuoti mažiau pelningus sektorius, todėl pateisina kitų privačių verslininkų konkurencijos ribojimą ekonomiškai pelninguose sektoriuose (minėto sprendimo Corbeau 17 punktas).

37

Ši su pirmine Bendrijos teise susijusi teismo praktika yra svarbi ir pagrindinės bylos aplinkybėmis, juo labiau kad Direktyva 97/67 kelis kartus aiškiai nurodo, jog suteikiant išimtinę teisę būtina laikytis Sutarties normų.

38

Pavyzdžiui, Direktyvos 97/67 4 straipsnis nurodo, kad „kiekviena valstybė narė, remdamasi Bendrijos teise, apibrėžia universaliosios paslaugos teikėjų pareigas ir teises bei jas paskelbia“. Panašiai ir šios direktyvos 16 konstatuojamoji dalis bei 41 konstatuojamoji dalis, pagal kurią ši direktyva „neturi trukdyti taikyti Sutartyje nustatytų, ypač konkurencijos bei laisvės teikti paslaugas, taisyklių“, pabrėžia, kad būtina laikytis tokių normų, visų pirma susijusių su konkurencija.

39

Iš teismo praktikos, susijusios su šio sprendimo 33–36 punktuose minėta pirmine teise, matyti, kad valstybė narė gali teisėtai atsižvelgti į universaliosios pašto paslaugos finansinės pusiausvyros kriterijų nuspręsdama rezervuoti tarptautinį paštą ir kad šis kriterijus, kaip savo išvados 26–31 punktuose nurodė generalinis advokatas, iš principo gali būti taikomas atsižvelgiant tik į tas paslaugas, kurios sudaro universaliąją pašto paslaugą, o ne į kitą veiklą, kuria šios paslaugos teikėjas panorėjęs gali užsiimti. Gali būti, kad pastarasis iš tiesų užsiima ir kitomis ekonominės veiklos rūšimis, kurių negalima dengti iš rezervuotų paslaugų gaunamomis kryžminėmis subsidijomis.

40

Tačiau iš šios teismo praktikos taip pat matyti, kad Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos negalima apriboti vien finansiniu aspektu, nes neatmestina galimybė, jog egzistuoja kitos priežastys, dėl kurių valstybės narės, remdamosi EB 86 straipsnio 2 dalimi, gali nuspręsti rezervuoti tarptautinį paštą siekdamos užtikrinti nenutrūkstamą universaliosios pašto paslaugos teikėjui pavestos specialios užduoties įgyvendinimą.

41

Tačiau sumetimų, kaip antai tikslingumas, susijusių su bendrąja pašto sektoriaus situacija, įskaitant jo liberalizavimo laipsnį tuo metu, kai priimamas sprendimas dėl tarptautinio pašto, nepakanka šios paslaugos rezervavimui pateisinti, nebent nerezervavus universaliosios pašto paslaugos teikimas nebūtų galimas arba rezervavimas yra būtinas tam, kad ši paslauga galėtų būti teikiama ekonomiškai priimtinomis sąlygomis.

42

Todėl reikia konstatuoti, kad tiek Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2 dalies tekstas, tiek šios nuostatos tikslas draudžia pateisinti tarptautinio pašto rezervavimą universaliosios pašto paslaugos teikėjui paprasčiausio tikslingumo motyvais.

43

Tokio aiškinimo nepaneigia Direktyvos 97/67 7 straipsnio pakeitimas, padarytas Direktyva 2002/39 (toliau – Direktyva 97/67 su pakeitimais), kurį prašymą priimti prejudicinis sprendimą pateikęs teismas aiškiai nurodo pagrįsdamas savo sprendimą kreiptis į Teisingumo Teismą prejudicine tvarka.

44

Iš tiktųjų reikia priminti, kad Direktyvos 97/67 su pakeitimais 7 straipsnio 1 dalis nurodo: „Kad užtikrintų universaliosios paslaugos teikimą, valstybės narės gali toliau rezervuoti paslaugas universaliosios paslaugos teikėjui (-ams). Šios paslaugos apribojamos vidaus korespondencijos ir gaunamos tarptautinės korespondencijos siuntų surinkimo, rūšiavimo, pervežimo ir pristatymo pagreitintu arba nepagreitintu būdu paslaugomis, laikantis toliau nustatytų svorio ir kainų ribų“.

45

Kaip savo rašytinėse pastabose tvirtina Europos Bendrijų Komisija, visų pirma iš Direktyvos 2002/39 22 ir 23 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ir Direktyvos 97/67 su pakeitimais 7 straipsnio 1 dalies ketvirtoji pastraipa, ir Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2 dalimi siekiama, kad nebūtų pažeista universaliosios pašto paslaugos teikėjo finansinės pusiausvyra ir kad nebūtų keliama grėsmė teikiamai universaliajai paslaugai.

46

Be to, kaip tvirtina ir Komisija, Direktyvos 97/67 su pakeitimais 7 straipsnio 1 dalies ketvirtosios pastraipos aiškinimas, kaip didinančios valstybėms narėms paliktą veiksmų laisvę, prieštarautų Direktyvos 2002/39 tikslui laipsniškai ir kontroliuojamai atverti pašto rinką konkurencijai.

47

Iš tiesų, kaip savo išvados 36 punkte nurodė generalinis advokatas, Direktyvos 2002/39 16 konstatuojamoji dalis, pagal kurią „visiškas išsiunčiamo tarptautinio pašto atvėrimas konkurencijai, kai išimtys galimos tik universaliosios paslaugos teikimui užtikrinti, yra gana paprastas ir kontroliuojamas, tačiau reikšmingas tolesnis etapas“, skaitoma kartu su šios direktyvos 15, 17 ir 20 konstatuojamosiomis dalimis, aiškiai patvirtina galimybės rezervuoti tarptautinį išsiunčiamą paštą, kaip antai numatytos Direktyvos 97/67 su pakeitimais 7 straipsnio 1 dalies ketvirtojoje pastraipoje, išimtinį pobūdį.

48

Todėl Direktyvos 97/67 su pakeitimais 7 straipsnio 1 dalies ketvirtojoje pastraipoje nurodyti pavyzdžiai, kaip savo išvados 33 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tėra gairės, kuriomis galima vadovautis vertinant specialiųjų teisių suteikimą universaliosios pašto paslaugos teikėjui, kaip antai tarptautinio pašto teikimo rezervavimas, tačiau kurios negali pakeisti Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2 dalies aiškinimo.

49

Kalbant apie būtinybės rezervuoti tarptautinį paštą universaliosios pašto paslaugos teikėjui siekiant užtikrinti šios paslaugos teikimą įrodinėjimo naštą, iš Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2 dalies formuluotės išplaukia, kad ji tenka valstybei narei, kuri naudojasi galimybe nustatyti tokį rezervavimą, arba prireikus teikėjui. Tokį aiškinimą patvirtina tai, kad pagal EB 86 straipsnio 2 dalį pareiga įrodyti, jog įvykdytos šios nuostatos taikymo sąlygos, tenka valstybei narei arba įmonei, kuri remiasi šia nuostata (minėto sprendimo TNT Traco 59 punktas).

50

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti kaip leidžiančią valstybėms narėms rezervuoti tarptautinį paštą universaliosios pašto paslaugos teikėjui, tik jeigu jos įrodo, kad:

51

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti kaip leidžiančią valstybėms narėms rezervuoti tarptautinį paštą universaliosios pašto paslaugos teikėjui, tik jeigu jos įrodo, kad: