1

R. Weißenfels apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2006 m. sausio 25 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Weißenfels prieš Parlamentą (T-33/04, Rink. VT p. I-A-2-1 ir II-A-2-1, toliau – skundžiamas sprendimas) atmesti prašymą panaikinti keletą Europos Parlamento sprendimų, kuriais buvo nuspręsta Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – PTN) 67 straipsnio 2 dalies pagrindu iš pagal PTN 67 straipsnio 3 dalį paskirtos dvigubos išmokos vaikui (toliau – PTN išmoka) išskaičiuoti pagal Liuksemburgo teisę suteiktą specialią išmoką sunkią negalią turintiems asmenims (toliau – Liuksemburgo išmoka).

2

Apeliantas taip pat Teisingumo Teismo prašo panaikinti nagrinėjamus 2003 m. birželio 26 d. ir 2004 m. balandžio 28 d. Parlamento sprendimus, implicitinį sprendimą atmesti jo 2003 m. birželio 4 d. prašymą ir priteisti iš Parlamento žalos, kurią jis tariamai patyrė dėl dalinio išskaičiavimo iš PTN išmokos, atlyginimą. Nepatenkinus šio reikalavimo, apeliantas šiuo pagrindu prašo priteisti iš Parlamento teisės aktuose nustatytas palūkanas.

3

Galiausiai apeliantas Teisingumo Teismo prašo priteisti iš Parlamento bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidas.

4

Pirmosios instancijos teismas teisinį pagrindą išdėstė skundžiamo sprendimo 1–4 punktuose:

5

Remiantis skundžiamu sprendimu ginčo aplinkybes galima trumpai apibūdinti taip.

6

1982 m. balandžio 1 d. apeliantas, A*12 (buvęs A 4) lygio pareigūnas, pradėjo dirbti Parlamente, Liuksemburge. Jo vyresnysis sūnus gimė 1982 m. sausio 31 dieną. Nuo ankstyvos vaikystės jis turi sunkią negalią.

7

PTN 67 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išmoka vaikui apeliantui buvo paskirta nuo darbo Parlamente pradžios. 1987 m. liepos 31 d. Parlamentas, remdamasis PTN 67 straipsnio 3 dalimi, nusprendė nuo 1987 m. gegužės 1 d. padvigubinti išmoką vaikui, skirtą apelianto išlaikomam sūnui. 1997 m. liepos 8 d. Sprendimu dviguba išmoka vaikui buvo paskirta naujam laikotarpiui nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2000 m. birželio 30 dienos.

8

Remdamasis 1979 m. balandžio 16 d. Liuksemburgo įstatymu, Liuksemburgo nacionalinio solidarumo fondas 1999 m. balandžio 26 d. Sprendimu nusprendė apeliantui, teisėtam sūnaus atstovui, paskirti nuo 1998 m. gruodžio 1 d. specialią išmoką sunkią negalią turinčiam asmeniui.

9

Apie paskirtą Liuksemburgo išmoką apeliantas Parlamentą informavo 1999 m. spalio mėnesio viduryje.

10

Remdamasis PTN 67 straipsnio 2 dalimi, Parlamentas 1999 m. spalio 22 d. Sprendimu nusprendė, kad nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iš PTN dvigubos išmokos reikia išskaičiuoti Liuksemburgo išmoką.

11

2000 m. rugsėjo 20 d. Sprendimu dviguba išmoka vaikui buvo paskirta naujam laikotarpiui, prasidedančiam nuo 2000 m. liepos 1 d. iki 2003 m. birželio 30 dienos. 2000 m. rugsėjo 18 d. Sprendimu iš PTN dvigubos išmokos buvo išskaičiuota Liuksemburgo išmoka.

12

2003 m. liepos 1 d. Sprendimu dviguba išmoka vaikui buvo paskirta naujam laikotarpiui, prasidedančiam nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. birželio 30 dienos.

13

Per šį laikotarpį 2003 m. birželio 4 d. raštu apeliantas užginčijo išskaičiavimo principą, kurį Parlamentas taikė išskaičiuodamas Liuksemburgo išmoką; raštas buvo išdėstytas taip:

„Kaip jau esu Jums nurodęs 2003 m. gegužės 28 d., neįgalumo pensija buvo paskirta ne man, o mano sūnui <…>, nors vis dėlto suprantu, kad, kaip jo teisėtam atstovui, ji pervedama į mano sąskaitą. Todėl išskaičiavimas PTN 67 straipsnio 2 dalies pagrindu iš man pagal PTN 67 straipsnio 3 dalį paskirtos dvigubos išmokos vaikui yra negalima.

Ši situacija susidarė, viena vertus, dėl to, kad yra du teises turintys asmenys (fiziniai asmenys), ir, kita vertus, dėl to, kad pensija yra savarankiška išmoka, o ne „priedas“.

Baigdamas norėčiau paminėti, kad taip pat negali būti abejojama, ar išmoka (priedas) yra panašaus pobūdžio išmoka, nes 3 dalies prasme išmoka pareigūnui skiriama siekiant padengti jam papildomai atsirasiančias išlaidas, o pensija yra neįgaliajam asmeniui skiriama išmoka.

Todėl prašau vėl mokėti praeityje neteisėtai sumažintą dvigubą išmoką vaikui.“

14

Vis dėlto 2003 m. birželio 26 d. Sprendimu Parlamentas nusprendė taikyti išskaičiavimą.

15

2003 m. rugpjūčio 13 d. raštu apeliantas dėl 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo pateikė skundą PTN 90 straipsnio 2 dalies prasme. 2003 m. lapkričio 10 d. raštu Parlamentas šį skundą atmetė.

16

2004 m. balandžio 28 d., t. y. po to, kai jau buvo pareikštas ieškinys šioje byloje, Parlamentas priėmė sprendimą dėl išskaičiavimo PTN 67 straipsnio 2 dalies pagrindu atsižvelgdamas į perskaičiuotos Liuksemburgo išmokos dydį. 2004 m. birželio 8 d. apeliantas pateikė skundą dėl 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimo, kurį Parlamentas atmetė 2004 m. rugsėjo 15 d. Sprendimu.

17

Apeliantas pareiškė ieškinį prašydamas panaikinti 2003 m. birželio 26 d. ir lapkričio 10 d. Sprendimus, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2004 m. vasario 2 dieną. Taip pat jis prašo grąžinti visą PTN 67 straipsnio 2 dalies pagrindu iš atlyginimo išskaičiuotą sumą, kartu su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis.

18

Dublike apeliantas dalį reikalavimų performulavo. Jis išplėtė prašymą panaikinti 2004 m. balandžio 28 d. bei 2004 m. rugsėjo 15 d. Sprendimų atžvilgiu ir papildė prašymą dėl grąžinimo reikalaudamas priteisti iš Parlamento atlyginti patirtą žalą, kurios dydį sudaro teisės aktuose nustatytos palūkanos nuo sumos, išskaitytos iš jo atlyginimo PTN 67 straipsnio 2 dalies pagrindu.

19

Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas pripažino dalį reikalavimų, t. y. priteisti iš Parlamento grąžinti iš apelianto atlyginimo pagal PTN 67 straipsnio 2 dalį išskaitytą sumą, nepriimtinais.

20

Pirmiausia jis patikslino, kad nagrinėjant pagal PTN 91 straipsnį pareikštą ieškinį jis negali teikti nurodymų Bendrijos institucijoms ir kad bet kuriuo atveju Parlamentas pagal EB 233 straipsnį turi imtis visų reikalingų priemonių sprendimui įvykdyti.

21

Toliau jis patikslino, kad apelianto prašymas priteisti iš Parlamento atlyginti patirtą žalą buvo nepriimtinas, nes tai buvo prašymas dėl žalos atlyginimo EB 235 straipsnio prasme, taigi ginčo dalykas buvo pakeistas dubliko pateikimo stadijoje.

22

Be to, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apelianto prašymą panaikinti reikia pripažinti pateiktu tik dėl 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo.

23

Prieš padarydamas tokią išvadą Pirmosios instancijos teismas pirmiausia patikslino, kad prašymas panaikinti 2003 m. lapkričio 10 d. Sprendimą neturėjo savarankiško dalyko ar turinio, palyginti su prašymu panaikinti 2003 m. birželio 26 d. Sprendimą.

24

Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad implicitinio sprendimo atmesti 2003 m. birželio 4 d. prašymą ir 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo dalykai yra tapatūs, todėl prašymas panaikinti pirmąjį sprendimą sutampa su prašymu panaikinti antrąjį sprendimą.

25

Pirmosios instancijos teismas toliau nusprendė, kad 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimas tik patvirtino 2003 m. birželio 26 d. Sprendimą, todėl prašymą panaikinti 2004 m. balandžio 28 d. ir rugsėjo 15 d. Sprendimus reikėjo pripažinti neturinčiu savarankiško dalyko ar turinio, palyginti su prašymu panaikinti 2003 m. birželio 26 d. ir lapkričio 10 d. Sprendimus.

26

Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad apeliantas posėdyje pripažino, jog šių skirtingų prašymų dalykas iš tikrųjų sutapo, t. y. buvo 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo panaikinimas.

27

Todėl Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apelianto prašymą panaikinti reikėjo pripažinti pateiktu tik dėl 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo.

28

Toliau Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą Parlamento pareikštą prieštaravimą dėl priimtinumo, susijusį su tuo, kad prašymas panaikinti 2003 m. birželio 26 d. Sprendimą buvo pateiktas pavėluotai, nes šiuo sprendimu buvo tik perskaičiuotas 1999 m. spalio 22 d. Sprendime nustatytos Liuksemburgo išmokos dydis, kurį reikia išskaičiuoti iš atlyginimo.

29

Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pirmiausia pabrėžė, kad sprendimas, priimtas pagal PTN 67 straipsnio 3 dalį dėl paskirtos dvigubos išmokos vaikui pratęsimo, yra naujas sprendimas, nes jis buvo priimtas nustatytos trukmės laikotarpiui prieš tai atlikus naują vertinimą, o būtent – medicininį patikrinimą, atliekamą suinteresuotajam asmeniui pateikus naują prašymą.

30

Pirmosios instancijos teismas toliau nusprendė, kad sprendimas dėl vėlesnio išskaičiavimo, priimtas remiantis PTN 67 straipsnio 2 dalimi, taip pat yra naujas sprendimas, nes jis buvo priimtas atlikus vertinimą, siekiant įsitikinti, ar panašaus pobūdžio išmoka yra mokama iš kito šaltinio, nes tuo metu buvo rengiamasi priimti sprendimą dėl dvigubos PTN išmokos skyrimo.

31

Todėl Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad 2003 m. birželio 26 d. Sprendimas ir 1999 m. spalio 22 d. Sprendimas yra atskiri sprendimai.

32

Konstatavęs, kad apeliantas 2003 m. birželio 26 d. Sprendimą užginčijo per PTN nustatytą terminą, Pirmosios instancijos teismas ieškinį pripažino priimtinu.

33

Pirmosios instancijos teismas toliau išnagrinėjo apelianto nurodytą pagrindą dėl PTN 67 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

34

Pirmiausia jis priminė, kad Teisingumo Teismas yra aiškiai nusprendęs, jog šio straipsnio prasme panašaus pobūdžio išmokos yra tik panašios, tą patį tikslą turinčios išmokos (1977 m. spalio 13 d. Sprendimo Gelders-Deboeck prieš Komisiją, 106/76, Rink. p. 1623, 16 punktas).

35

Toliau jis nusprendė, kad atsižvelgus į išmokas įtvirtinančių tekstų formuluotę, PTN išmoka ir Liuksemburgo išmoka skirtos suteikti pagalbą padengti išlaidas, atsirasiančias dėl sunkią negalią turinčiam asmeniui reikalingos pagalbos ir priežiūros, taigi jų pobūdis yra panašus ir jomis siekiama to paties tikslo.

36

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad jų panašumą sustiprina ir tai, jog abi nagrinėjamos išmokos yra nustatyto dydžio ir neapmokestinamos mokesčiais.

37

Taip pat jis patikslino, kad visiškai nesvarbu, ar išmokos gavėjas yra neįgalus vaikas, ar jo tėvas.

38

Pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto argumentą, kad abi nagrinėjamos išmokos nėra panašaus pobūdžio PTN 67 straipsnio 2 dalies prasme, nes, skirtingai nei PTN išmokos atveju, Liuksemburgo išmoka nėra apelianto atlyginimo priedas. Šiuo atžvilgiu jis pažymėjo, kad, viena vertus, PTN išmoka pagal savo pobūdį mokama darbą turinčiam pareigūnui ir, kita vertus, lemiamas kriterijus vertinant abiejų išmokų pobūdį – tai pagalba, kuri teikiama siekiant padengti išlaidas, atsirasiančias dėl sunkią negalią turinčiam asmeniui reikalingos pagalbos ir priežiūros.

39

Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė apelianto argumentą, susijusį su PTN kalbiniu skirtumu, t. y. kad PTN versijoje vokiečių kalba vartojama sąvoka „Zulage“, t. y. „priedas“, o Liuksemburgo įstatyme ir PTN versijoje prancūzų kalba vartojama ta pati sąvoka „išmoka“.

40

Todėl Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad PTN išmoka ir Liuksemburgo išmoka yra PTN 67 straipsnio 2 dalies prasme panašaus pobūdžio išmokos.

41

Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė visą ieškinį ir priteisė šalims padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

42

Apeliantas Teisingumo Teismo prašo:

43

Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

44

Apeliantas nurodo tris pagrindus. Kaip pirmąjį pagrindą jis nurodo tai, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą atskirai išnagrinėjęs prašymus panaikinti 2003 m. birželio 26 d. Sprendimą, implicitinį sprendimą atmesti jo 2003 m. birželio 4 d. prašymą ir 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimą. Antrajame pagrinde jis teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą pripažinęs, jog jo prašymą atlyginti žalą, atsiradusią dėl prarastų palūkanų nuo nagrinėjamų sumų, reikia atmesti kaip nepriimtiną. Trečiajame pagrinde jis nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, jog PTN išmoka ir Liuksemburgo išmoka PTN 67 straipsnio 2 dalies prasme yra „panašaus pobūdžio išmokos“.

45

Pirmajame pagrinde apeliantas Pirmosios instancijos teismą kaltina klaidingai nusprendus, kad jo prašymas panaikinti buvo pateiktas tik dėl 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo. Jis mano, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo priimti sprendimą dėl visų jo reikalavimų, pateiktų ir dėl sprendimo, kuriuo Parlamentas atmetė jo 2003 m. birželio 4 d. prašymą, kuriuo buvo siekiama sustabdyti ir toliau nevykdyti išskaičiavimo bei grąžinti iš jo atlyginimo anksčiau išskaičiuotą sumą, ir dėl 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimo; šių reikalavimų, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, jis visiškai neatsisakė.

46

Parlamentas pirmiausia tvirtina, kad pirmasis pagrindas yra nepriimtinas ir jį reikia atmesti, nes skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis pagrįsta kitais teisiniais motyvais, t. y. teisingu PTN 67 straipsnio 2 dalies aiškinimu, o tai neišvengiamai reiškia, jog reikia atmesti apelianto reikalavimus.

47

Parlamentas toliau teigia, kad pirmasis pagrindas yra nepriimtinas, nes apeliantas nei tvirtino, nei įrodė, kaip yra reikalaujama pagal Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį, jog procesinės tvarkos pažeidimai neigiamai paveikė jo interesus.

48

Galiausiai Parlamentas mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai susiaurino ieškinio dalyką iki 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo, vienintelio asmens nenaudai priimto akto, bet remiasi kitais nei nurodyti Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime pagrindais.

49

Šiuo atžvilgiu Parlamentas teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą pripažinęs, jog egzistuoja implicitinis sprendimas atmesti prašymą dėl anksčiau atliktų išskaičiavimų grąžinimo. Iš tikrųjų jis mano, kad šis prašymas buvo aiškiai atmestas 2003 m. birželio 26 d. Sprendimu.

50

Be to, Parlamentas mano, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti kaip nepriimtiną prašymą panaikinti 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimą, nes jis buvo priimtas vėliau, nei įregistruotas pareikštas ieškinys.

51

Pirmajame pagrinde apeliantas teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, jog jo prašymus panaikinti 2003 m. birželio 26 d. Sprendimą, implicitinį sprendimą atmesti jo 2003 m. birželio 4 d. prašymą ir 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimą reikia pripažinti pateiktais tik dėl vieno 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo, ir neteisėtai susiaurino nagrinėjamo ginčo dalyką.

52

Kalbant apie apelianto prašymą panaikinti 2003 m. birželio 4 d. Sprendimą, juo buvo prašoma, pirma, toliau nevykdyti užginčyto išskaičiavimo ir, antra, kad Parlamentas grąžintų iš jo atlyginimo išskaitytą sumą. Nors iš 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo teksto matyti, kad jame nurodomas tik laikotarpis nuo 2003 m. liepos 1 d., atsižvelgus į kontekstą, jis turėtų taip pat apimti ir atsisakymą patenkinti 2003 m. birželio 4 d. apelianto prašymą grąžinti anksčiau iš jo atlyginimo išskaitytas sumas. Taigi 2004 m. birželio 4 d. apelianto prašymas buvo atmestas 2003 m. birželio 26 d. Sprendimu.

53

Todėl Pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidos nusprendęs, kad apelianto reikalavimus reikėjo laikyti pareikštais dėl šio paskutiniojo sprendimo.

54

Dėl 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimo reikia pažymėti, kad jis, kaip ir 2003 m. birželio 26 d. Sprendimas, buvo priimtas dėl R. Weißenfels situacijos PTN 67 straipsnio 2 dalies prasme ir juo siekiama perskaičiuoti iš PTN išmokos išskaičiuojamos Liuksemburgo išmokos dydį. Net pripažinus, kad atsižvelgus į tokią išvadą 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimą būtų galima pripažinti patvirtinančiu 2003 m. birželio 26 d. Sprendimą, vis dėl to jo atžvilgiu pateiktų reikalavimų negalima pripažinti nepriimtinais vien šiuo pagrindu, nes 2003 m. birželio 26 d. Sprendimas buvo užginčytas per nustatytą terminą. Iš tikrųjų dėl patvirtinančio sprendimo pareikštas ieškinys yra nepriimtinas, tik jeigu patvirtintas sprendimas tapo galutinis suinteresuotojo asmens atžvilgiu per nustatytą terminą nepareiškus ieškinio. Jei taip nėra, suinteresuotasis asmuo turi teisę užginčyti ir patvirtintą sprendimą, ir patvirtinantį sprendimą, ir abu šiuos sprendimus (žr. 1989 m. gegužės 11 d. Sprendimo Maurissen ir Union syndicale prieš Audito Rūmus, 193/87 ir 194/87, Rink. p. 1045, 25 ir 26 punktus).

55

Apeliantas prašymą panaikinti 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimą pateikė tik dubliko pateikimo stadijoje, todėl, nepaisant Pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos, tai pagrindžia šio teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kurioje nusprendžiama, kad jis yra nepriimtinas (žr. 1992 m. birželio 9 d. Sprendimo Lestelle prieš Komisiją, C-30/91 P, Rink. p. I-3755, 28 punktą).

56

Vis dėlto kalbant apie sprendimą dėl to paties klausimo, t. y. dėl suinteresuotojo asmens teisės skirtingais laikotarpiais gauti padidintą išmoką vaikui ir dėl galimo klaidingai išskaičiuotos sumos grąžinimo, įpareigojimas asmeniui dėl 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimo pareikšti Pirmosios instancijos teisme naują ieškinį prieštarautų geram teisingumo administravimui (šiuo klausimu žr. 1987 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Fabrique de fer de Charleroi prieš Komisiją, 351/85 ir 360/85, Rink. p. 3639, 11 punktą).

57

Todėl reikia pripažinti, kad, kaip tvirtina apeliantas, Pirmosios instancijos teismas atmetęs reikalavimus, pareikštus dėl 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimo, klaidingai įvertino nagrinėjamo ginčo apimtį, ir šiuo aspektu panaikinti skundžiamą sprendimą.

58

Antrajame pagrinde apeliantas teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą atmetęs kaip nepriimtiną jo prašymą atlyginti žalą, patirtą dėl klaidingo išskaičiavimo iš jo atlyginimo, vien dėl to, kad jis buvo pateiktas tik dublike.

59

Parlamentas savo ruožtu mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino apelianto reikalavimą atlyginti žalą nepriimtinu, nes šį reikalavimą jis pateikė tik dubliko pateikimo stadijoje.

60

Parlamentas papildomai nurodė, kad šį reikalavimą reikia pripažinti nepriimtinu ir dėl to, kad apeliantas nenurodė patirtos žalos dydžio ir nepaaiškino tokį vertinimą atlikti sutrukdžiusių aplinkybių (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Hectors prieš Parlamentą, C-150/03 P, Rink. p. I-8691, 62 punktą).

61

Apeliantas Pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš Parlamento klaidingai iš jo atlyginimo išskaičiuotą sumą kartu su palūkanomis. Atsižvelgęs į Parlamento atsiliepimą į ieškinį, jis performulavo savo reikalavimus prašydamas priteisti iš Parlamento grąžinti nagrinėjamą sumą ir su ja susijusias palūkanas bei dėl išskaičiavimo iš atlyginimo patirtą žalą.

62

Pirmiausia reikia pripažinti, kad, nesvarbu, kokius terminus vartotų apeliantas, visiškai akivaizdu, jog jo prašymais siekiama, kad Parlamentas grąžintų, jo teigimu, klaidingai remiantis PTN 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nesumavimo taisykle iš jo atlyginimo išskaičiuotą sumą kartu su palūkanomis.

63

Tokiomis aplinkybėmis, nors apeliantas vėliau pateikė prašymą dėl atlyginimo kaip reikalavimą dėl žalos atlyginimo, Parlamentas negali teisėtai tvirtinti, jog šie reikalavimai yra nepriimtini, nes buvo pateikti pavėluotai.

64

Be to, reikia priminti, kad bet kuriuo atveju PTN 91 straipsnio 1 dalyje, kuri taikoma tiek Pirmosios instancijos teismui, tiek Tarnautojų teismui, suteikiančioje teismui šioje srityje neribotą jurisdikciją, nurodyta:

„Bet kuris Bendrijų ir asmens, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, ginčas dėl tokio asmens nenaudai priimto akto, kaip apibrėžta 90 straipsnio 2 dalyje, teisėtumo priklauso Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Finansinio pobūdžio ginčuose Teisingumo Teismo jurisdikcija yra neribota.“

65

Šios nuostatos prasme „finansinio pobūdžio ginčai“ yra ne vien ieškiniai dėl atsakomybės, pareikšti institucijai dėl jos tarnautojų, bet taip pat ir ieškiniai siekiant, kad institucija tarnautojui sumokėtų sumą, kurią, jo manymu, ji yra skolinga pagal PTN ar kitą jų santykius reglamentuojantį aktą (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 2 d. Sprendimą BEI prieš Hautem, C-449/99 P, Rink. p. I-6733).

66

Iš to matyti, jog apelianto prašymas, kad Parlamentas sumokėtų klaidingai iš jo atlyginimo išskaičiuotą sumą kartu su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis, yra finansinio pobūdžio ginčas PTN 91 straipsnio 1 dalies prasme.

67

PTN 91 straipsnio 1 dalimi Bendrijos teismui suteikta neribota jurisdikcija įpareigoja nagrinėti ginčus ir priimti išsamų sprendimą, t. y. dėl visų tarnautojo teisių ir pareigų, tačiau ji nedraudžia perduoti nagrinėjamai institucijai, teismui vykdant kontrolę, įgyvendinti sprendimo dalies pagal joje teismo nustatytas tikslias sąlygas.

68

Todėl Bendrijos teismas, priešingai nei tvirtino Parlamentas, turi priimti sprendimą šiuo atveju dėl institucijos mokamos sumos, į kurią apeliantas turi teisę pagal PTN ar kitą teisės aktą.

69

Iš to matyti, kad iš principo atsisakęs priteisti iš Parlamento apeliantui priklausančią sumą Pirmosios instancijos teismas klaidingai suprato savo kompetencijos apimtį.

70

Iš to išplaukia, kad ir antrasis apelianto pagrindas yra pagrįstas, todėl šiuo aspektu reikia panaikinti skundžiamą sprendimą.

71

Trečiajame pagrinde apeliantas nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, jog PTN išmoka ir Liuksemburgo išmoka PTN 67 straipsnio 2 dalies prasme yra „panašaus pobūdžio išmokos“ ir kad todėl ši nuostata įpareigoja iš pirmosios išmokos išskaičiuoti antrąją.

72

Jis mano, kad pagal PTN 67 straipsnio 2 dalį reikalaujama sutapimo dviem požiūriais: „formaliuoju“ ir „materialiuoju“.

73

Jis teigia, kad formaliai dvi nagrinėjamos išmokos nėra tapačios, nes PTN išmoka yra papildoma išmoka prie atlyginimo, o Liuksemburgo išmokos atveju taip nėra, nes ji suteikiama neatsižvelgiant į darbą (šiuo klausimu žr. 1987 m. gegužės 7 d. Sprendimų Komisija prieš Belgiją, 186/85, Rink. p. 2029, 27–30 ir 33 punktus bei Komisija prieš Vokietiją, 189/85, Rink. p. 2061, 26 punktą).

74

Apeliantas teigia, kad jo analizę patvirtina PTN 67 straipsnio 2 dalies versija vokiečių kalba ir kad šis pirmasis skirtumas įrodo, jog šios dvi išmokos nėra panašaus pobūdžio.

75

Apeliantas taip pat tvirtina, kad materialine prasme dvi nagrinėjamos išmokos taip pat nėra panašaus pobūdžio.

76

Šiuo atžvilgiu jis pabrėžė, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nusprendęs, jog PTN 67 straipsnio 2 dalis taikoma panašioms išmokos. Apelianto teigimu, šis straipsnis iš tikrųjų taikomas, tik jeigu atitinkamos išmokos tikrai sutampa.

77

Apeliantas teigia, kad taip nėra dviejų nagrinėjamų išmokų atveju, nes tik pareigūnas turi teisę į PTN išmoką, skirtą neįgalaus vaiko išlaikymui, neatsižvelgiant į jo gyvenamąją vietą, o Liuksemburgo išmoka skirta patenkinti paties neįgalaus asmens, gyvenančio Liuksemburge, nesvarbu, ar šeimoje, ar specialioje įstaigoje, poreikius.

78

Parlamentas mano, kad nusprendęs, jog PTN 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nesumavimo taisyklė yra pagrįsta, Pirmosios instancijos teismas klaidos nepadarė.

79

Dėl pirmojo aspekto Parlamentas mano, kad apelianto argumentas, jog šiuo atveju tik PTN išmokai būdingas papildomos išmokos prie atlyginimo pobūdis, yra nepagrįstas teisiniais argumentais, todėl jį reikia atmesti. Jis papildomai nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvavo savo vertinimą šiuo klausimu.

80

Parlamentas teigia, kad apelianto nurodyti du minėti sprendimai Komisija prieš Belgiją ir Komisija prieš Vokietiją šiuo atveju neturi reikšmės. Jis pabrėžė, kad šie sprendimai buvo priimti kitokiomis aplinkybėmis, konkrečiau kalbant, jie buvo susiję su procedūromis dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriose Komisija nusprendė, kad nagrinėjama valstybių narių nacionaline teise buvo kėsinamasi į papildomą Bendrijos išmokų šeimai pobūdį, išplaukiantį iš PTN 67 straipsnio 2 dalies. Taip pat Parlamentas mano, kad šiuose dviejuose sprendimuose Teisingumo Teismas tik nustatė aplinkybę, kuriai esant nagrinėjama valstybių narių nacionalinė teisė negali nenumatyti nacionalinės išmokos mokėjimo arba remiantis šia teise negali būti išskaičiuojamos tokios išmokos iš pagal PTN mokamų išmokų. Parlamento manymu, ši aplinkybė egzistuoja, tik jeigu pareigūno sutuoktinis dirba apmokamą darbą.

81

Parlamentas mano, kad bet kuriuo atveju to, jog nacionalinei išmokai būdingas papildomas pobūdis darbo pagal darbo sutartį atžvilgiu, negalima pripažinti lemiančiu vertinimo kriterijumi pagal PTN 67 straipsnio 2 dalį ir kad Pirmosios instancijos teismas teisingai tikrino tik tai, ar esamos išmokos buvo panašios ir turėjo tą patį tikslą.

82

Šiuo atžvilgiu Parlamentas mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog lemiantis kriterijus vertinant nagrinėjamų išmokų pobūdį PTN 67 straipsnio 2 dalies prasme yra tai, kad abiem nagrinėjamomis išmokomis siekiama suteikti finansinę pagalbą, reikalingą padengti išlaidas dėl pagalbos neįgaliam asmeniui ir jo priežiūros.

83

Jis taip pat pabrėžė, kad abi nagrinėjamos išmokos yra nustatyto dydžio.

84

Galiausiai jis remiasi 1990 m. gegužės 10 d. Sprendimu Sens prieš Komisiją (T-117/89, Rink. p. II-185), pagrįsdamas tai, jog išmokų nesutapimo kriterijus nėra lemiantis PTN 67 straipsnio 2 dalies taikymui.

85

Apeliantas trečiajame pagrinde tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, jog PTN išmoka ir Liuksemburgo išmoka PTN 67 straipsnio 2 dalies prasme yra panašaus pobūdžio ir kad dėl to atliktas išskaičiavimas buvo pateisinamas.

86

Pirmiausia reikia patikrinti šio pagrindo priimtinumą, ką Parlamentas ginčija.

87

Iš EB 225 straipsnio, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos ir Procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti aiškiai nurodytos sprendimo arba nutarties, kurią prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą (žr. būtent 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink. p. I-5291, 34 punktą).

88

Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas kritikavo įvairias skundžiamo sprendimo pastraipas ir šį prašymą pagrindė pateikdamas tikslius teisinius argumentus. Todėl šis jo pagrindas yra tinkamai pateiktas Teisingumo Teisme.

89

Kalbant apie pagrindo pagrįstumą, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad PTN 67 straipsnio 2 dalies prasme panašaus pobūdžio išmokos yra panašios, tą patį tikslą turinčios išmokos (minėto sprendimo Gelders-Deboeck prieš Komisiją 16 punktas).

90

Tai yra teisės klausimas, kurį pavesta kontroliuoti Teisingumo Teismui nagrinėjant apeliacinį skundą.

91

Pagal PTN 67 straipsnio 3 dalį išmoka vaikui gali būti padvigubinta, jeigu vaikas turi protinę ar fizinę negalią, dėl kurios pareigūnas turi didelių išlaidų.

92

Iš to matyti, pirmiausia, kad panaši išmoka gali būti išskaičiuota tik iš tos išmokos dalies, kuri padidėjo padvigubinus tą išmoką, kurią tarnautojas turi teisę gauti bet kuriuo atveju.

93

Reikia konstatuoti, kad Liuksemburgo išmoka skiriasi nuo PTN išmokos keletu aspektų.

94

Liuksemburgo išmoka suteikiama vien dėl turimos gyvenamosios vietos Liuksemburge, ji nesusijusi su darbo santykiais ir skirta tinkamomis priemonėmis pasirengti labai tiksliai įstatyme apibrėžtai negaliai. Galiausiai ši išmoka yra didesnė nei išmokos vaikui dalis, kuri apskaičiuojama padvigubinus bazinę sumą.

95

Ji suteikiama asmenims, kurių, nepaisant gydymo, viena ar kelios fizinės ar protinės funkcijos yra labai susilpnėjusios, todėl jie negali gyventi be trečiųjų asmenų nuolatinės priežiūros ir pagalbos.

96

Akivaizdu, kad ja siekiama padengti išlaidas, reikalingas priimti į darbą trečiąjį asmenį, bent jau darbui ne visą darbo dieną, o to nebūtų galima padaryti iš gaunamos PTN padvigubintos išmokos dalies, kurią galima skirti tokioms išlaidoms, kaip antai reabilitacijai, aparatūrai, specializuotam mokymui ar būsto pertvarkymui.

97

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad 2004 m. pagal PTN 67 straipsnio 3 dalį skiriama dviguba išmoka vaikui buvo padidinta 260,96 EUR, o Liuksemburgo išmoką sudarė 553,96 EUR.

98

Iš to išplaukia, kad nesutampa nei pagal PTN 67 straipsnio 3 dalį paskirtos išmokos vaikui ir Liuksemburgo išmokos dalykas, nei tikslas.

99

Todėl PTN 67 straipsnio 2 dalies prasme PTN išmoka ir Liuksemburgo išmoka nėra panašaus pobūdžio.

100

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nusprendęs, jog Liuksemburgo išmoka ir PTN išmoka yra panašaus pobūdžio PTN 67 straipsnio 2 dalies prasme, Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė teisės klaidą.

101

Taigi trečiasis apelianto skundo pagrindas yra pagrįstas.

102

Todėl reikia patenkinti visą apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą sprendimą.

103

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą, jei apeliacinis skundas pagrįstas ir Teisingumo Teismas panaikina Pirmosios instancijos teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui.

104

Šiuo atveju šią bylą galima išspręsti.

105

Kaip buvo patikslinta pirmiau, PTN išmoka ir Liuksemburgo išmoka nėra panašaus pobūdžio išmokos PTN 67 straipsnio 2 dalies prasme, taigi apeliantas pagrindė prašymą panaikinti 2003 m. birželio 26 d. ir 2004 m. balandžio 28 d. Sprendimus tiek, kiek juose numatyta, kad Liuksemburgo išmoka išskaičiuojama iš dvigubos išmokos vaikui.

106

Dėl apelianto teisių nustatymo reikia pažymėti, kad sprendimas dėl išskaičiavimo, apie kurį buvo pranešta 2000 m. rugsėjo 18 d., tapo galutinis su visomis finansinėmis iš jo išplaukiančiomis pasekmėmis, nes jis nebuvo apskųstas per ieškiniui pareikšti nustatytą terminą. Tačiau reikia pripažinti, kad Parlamentas turi sumokėti klaidingai išskaičiuotą sumą su palūkanomis iš atlyginimo nuo 2003 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo 2003 m. birželio 26 d. Sprendimas.

107

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio pirmąją pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties Reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi R. Weißenfels apeliacinis skundas buvo patenkintas, o 2003 m. birželio 26 d. ir 2004 m. balandžio 28 d. Parlamento sprendimai buvo panaikinti, reikia priteisti iš Parlamento padengti savo ir R. Weißenfels bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidas pagal apelianto dėl to pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: